Klausimas. Ar teisinga leisti vaikui suprasti, kad jis nubaustas už konkrečius poelgius?
Atsakymas. Nereikia bausti specialiai už poelgį. Auklėtojas turi elgtis su vaiku, netapatindamas jo su geru ar blogu elgesiu, visada rodyti, kad veikia apgalvotai, tik vaiko naudai.
Paprastai tėvai reaguoja į vaiko elgesį: gerai elgėsi – gauna paskatinimą, blogai – bausmę. Tačiau tai – neteisinga, taip tinka dresuoti gyvūnus. Jei noriu išauklėti žmogų, tai nesielgiu su juo kaip su šuniuku, kurį skatinu skanėstais už kiekvieną gerą darbą.
Požiūris į vaiką visada turi būti teisingas. Tai yra jis nebūtinai gauna saldainį už gerą elgesį. Ir net jei padarė kažką blogo, su kažkuo susimušė, tai bausmė neskiriama nedelsiant, ji turi būti apgalvota.
Aš turiu rodyti vaikui, kad gamta visada sureaguos į jo poelgius, nebūtinai iš karto. Todėl jam reikia labiau atverti akis ir ausis, padidinti savo jautrumą, kad suvoktų kartais gaunantis blogą reakciją už blogus poelgius, kuriuos padarė praeityje. Nebūtinai visada bus aiški priežastis.
Todėl ir apdovanojimas, ir bausmė neturi ateiti nedelsiant, kaip dresiruojant šunį ar lokį. Tėvai patys turi būti labai išauklėti. Jie turi paslėpti savo egoizmą ir naudotis naujais integraliojo auklėjimo metodais.
Komentaras. Kai vaikas audringai reiškia savo egoizmą, tai sukelia aštrią tėvų reakciją ir jie specialiai veikia prieš vaiko norą.
Atsakymas. Viskas priklauso nuo auklėjimo, ir jį reikia pradėti net ne nuo tėvų, o nuo močiučių ir senelių. Auklėtojas iš viso negali naudotis savo egoizmu, savo įprastu noru, jis turi naudotis nauju metodu – virš egoizmo. Tai vadinama tikėjimu virš žinojimo arba davimu virš gavimo jėgos.
Klausimas. Kaip tai susiję su meile vaikui?
Atsakymas. Žinoma, tėvų meilė vaikams, kaip ir Kūrėjo meilė kūriniams yra visko pagrindas. Tačiau ką daryti toliau? Reikia imti pavyzdį iš Kūrėjo, studijuoti, kaip jis elgiasi su mumis. Iš esmės, tuo ir pagrįstas šis metodas. Iš to suprasime, kaip reikia elgtis su vaikais. Daugiau nėra iš ko mokytis: situacija tokia bloga, kad žmonija suvokia neišvengsianti smūgio, tačiau nežino, ką daryti. Vienintelė išeitis – mokytis iš Kūrėjo.
Klausimas. Koks svarbiausias auklėjimo principas, ruošiant vaiką naujam evoliucijos etapui, ateičiai?
Atsakymas. Jei tėvai taip išauklės save ir vaikus, pradėsime naują evoliucijos etapą. Jis pagrįstas naujais tarpusavio santykiais, tuo, kad mes statome jaunimą ant naujų bėgių ir nukreipiame į naują – draugišką, susivienijusią – visuomenę, pagrįstą tarpusavio parama. Būtent tuo pasižymi evoliucinis šuolis.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. 933-iojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogaus auklėjimas, I d.

Ateities žmogaus auklėjimas, II d.

Ateities žmogaus auklėjimas, III d.

Klausimas. Ar galime mūsų pamokas vadinti žinių gavimu „iš lūpų į lūpas“?
Atsakymas. Ne. Perduoti iš lūpų į lūpas – tai aukštasis pilotažas, dvasinis veiksmas, vadinamas „bučiniu“ (nešikin), kai du žmonės įgyja bendrą ekraną.
Tai nesusiję su žmogaus fiziniu kūnu, su mūsų lūpomis ir bučiniais, tačiau yra aprašoma tokiais terminais, nes dvasiniame pasaulyje nėra žodžių, juos skolinamės iš mūsų pasaulio.
Jei tarpusavyje susijungiame taip, kad abu mūsų ekranai susijungia į vieną ir dirba tiksliai išvien mūsų bendro parcufo, mūsų bendros sielos (CHaBaD) aukštesnėje dalyje, tuomet mūsų tarpusavio ryšys yra „abipusis bučinys“.
Tai abipusis įsijungimas tarp dviejų žmonių pačioje suvokimo viršūnėje (ChaBaD): mokinio ir mokytojo, dviejų mokinių, dviejų mokytojų – nesvarbu kieno.

Iš 2018 m. kovo 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytojo ryšys su mokiniu

Išorinė pagalba – vidiniui ryšiui

Kuris arčiau mokytojo?

Klausimas. Dėl ko sukurtas šis pasaulis? Koks vaidmuo jame numatytas žmogui?
Atsakymas. Visata panaši į chaosą: nusuprantama, kaip ji sukurta, nežinoma, kokiu tikslu.
Prieš 60 metų, kai mokiausi mokykloje, buvo teigiama, kad Visata yra begalinė ir amžina, šiandien jau kabama kitaip. Visa tai – dėl mūsų pažinimo ribotumo.
Naudodamiesi materialiais pojūčiais ir papildomais savo sukurtais prietaisais bei instrumentais, negalime šito pažinti, nes esame uždaryti savyje ir iš savęs į išorę neišeiname.
Viską, kas vyksta, matome savyje, ir dėl to esame riboti, apskritai, baigtiniai. Jeigu galėtume stebėti tai, kas yra ne mumyse, o išorėje, pamatytume visiškai kitą tikrovės paveikslą.
Kabalos mokslas sako, kad ne mumyse yra laukas, kuris turi savybę, visiškai besiskiriančią nuo materialių savybių: atiduoti, teikti malonumą, užpildyti, kurti, gimdyti. O mūsų prigimtis – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogus – sukurta su priešinga jėga: gauti viską tik sau ir dėl savęs.
Vadinasi, mūsų prigimtis – tai egoizmas visuose lygiuose, kuriuos tik galime stebėti. O išorinis laukas – visiškai altruistinis. Tačiau tai ne tas altruizmas, apie kurį kalbame mūsų pasaulyje, o absoliutus altruizmas, nukreiptas nuo savęs į išorę.
Šios dvi priešingos prigimtys net nesusiliečia viena su kita. Tačiau išorinė prigimtis – didelis, tobulas laukas – sukūrė mus, visą Vistą: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų. Be to, žmogus pagal šią teoriją vystosi iki to laiko, kol pradeda jausti, suvokti, kad negali toliau egzistuoti tokiu ribotu pavidalu.
Kabala sako, kad šiandien priartėjome prie tokio savo prigimties ribotumo, nenaudingumo suvokimo. Neturime kitos išeities, kaip iš tikrųjų pradėti skverbtis į pasaulį, kuris yra ne mumyse, o tam būtinos davimo savybės.
Kaip išeiti iš savęs savo pojūčiuose, supratime, suvokime – tai problema, kurią sprendžia kabala.
O išsprendžiama taip, kad, iš vienos pusės, kabalistinė metodika panaudoja išorinį – davimo ir meilės – lauką, būdingą tik aukštesniajam pasauliui.
Iš kitos pusės, žmogus, kuriantis pagal šią metodiką tam tikrą bendravimo sistemą, gerų santykių tarp žmonių sistemą, priverčia išorinį lauką spinduliuoti į save. Šis laukas veikia tiek, kiek žmogus įdeda pastangų, siekdamas bendraminčių grupelėje kurti davimą ir meilę.
Iš čia ir kyla kvietimas ,,pamilti savo artimą kaip pats save“, visiškai nesusijęs su jokia religija. Tai nuo senų senovės žinomas pasiūlymas žmogui pabandyti sukurti teisingus santykius su kitais žmonėmis. Tuomet jis pritrauks išorinio lauko meilės, gerumo, davimo spinduliavimą ir galės palaipsniui įvaldyti šias savybes.
Tiek, kiek žmogus įvaldo šias savybes, kurios sužadinamos iš išorinio jį supančio aukštesniojo lauko, tiek pradeda jausti tą lauką ir savo ryšį su juo. Jam tampa aišku, iš kur jis, dėl ko, kokiu būdu aukštesnysis laukas jam padeda suvokti aukštesnįjį pasaulį, artina prie išėjimo iš savo ankšto egoistinio pasaulio. Būtent tai žmogui siūlo kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Be žmogaus nėra Visatos

Visata – žmogaus veidrodis

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Klausimas. Gyvūnų veiksmai ir ketinimai sutampa, o žmonių ne?
Atsakymas. Gyvūnai neturi ypatingų ketinimų, nes ketinimas tampriai susijęs su pačiu veiksmu. Žmonių veiksmai gali būti įvairūs, bet ketinimai visada egoistiniai.
Klausimas. Mūsų pasaulis skirtas, kad žmonės gyventų kaip gyvūnai, ar reikėtų į jį žiūrėti kaip į pradinį tašką norint įgyti sielą?
Atsakymas. Ir viena, ir kita. Kaip sakoma kabaloje, mūsų pasaulyje „visi panašūs į gyvūnus“. Bet jis egzistuoja tam, kad paverstume jį pradine aikštele, iš kurios kiltume į kitą lygmenį, į ketinimą duoti, į dvasinį pasaulį.
Dvasiniame pasaulyje ištriname absoliučiai visi veiksmai. Tu matai tik ketinimus.

Iš 2018 m. kovo 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimo jėga

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Ketinimas – aukščiau materijos

Klausimas. Ką reiškia pakilti į lygmenį, iš kurio valdome mūsų pasaulį? Kabala valdo mūsų pasaulį? Kas turima omenyje?
Atsakymas. Kabala nevaldo mūsų pasaulio.
Esmė ta, kad viską, ką suvokiame, vadiname „mūsų pasauliu“. Tai – mano pasaulis. Nežinau, koks jis iš tikrųjų, iš ko susideda ir kas jame yra. Žinau tik tai, ką jaučiu ir suvokiu. Tai itin svarbus taškas, iš jos reikia pradėti kalbėti apie žmogų ir tai, kur jis esąs.
Reikia suprasti, kad mūsų pasaulis – tai mūsų savyje kuriamas pasaulis. Tad ši sąvoka negali būti objektyvi. Viskas suvokiančiojo atžvilgiu: šiandien suvokiama taip, rytoj – kitaip. Žinoma, egzistuoja bendri dėsniai, taisyklės, metodai, bet vis tiek kalbame apie individualų žmogaus suvokimą.

Iš 2018 m. kovo 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra suvokimas kabaloje?

Kaip suvokiame gamtą?

Kam mums šis išgalvotas pasaulis?

„Žmogus persikūnija tol, kol nuodugniai suvoks kabalos mokslą, be kurio siela neišsivystys.“ (Baal Sulam „Iš savęs išvysiu Kūrėją“)
Klausimas. Apie kokius žmogaus persikūnijimus kalbama? Kas persikūnija? Kas lieka?
Atsakymas. Persikūnijimas – kai viena dvasinė būsena keičiama kita dvasine būsena. Persikūnyti galima kiekvieną minutę ir tai niekaip nesusiję su gyvūniniu gyvenimu.
Todėl žmogus gali gimti, gyventi ir mirti šiame materialiame gyvenime ir nepereiti nė vieno dvasinio persikūnijimo. O gali gimti, pereiti visus persikūnijimus ir baigti savo dvasinį gyvenimą visiškai išsitaisęs, likdamas egzistuoti fiziniame kūne.
Kitaip tariant, dvasinių būsenų kaita vadinama persikūnijimu.

Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos formavimas

Sielų persikūnijimai – mūsų nore

Klausimas. Ar yra kokia nors aukštesnioji tikrovė, kurios nejaučiame, bet kuri egzistuoja?
Atsakymas. Aukštesnioji tikrovė yra. Jeigu kas nors ją suvokia, vadinasi, ji egzistuoja jo atžvilgiu. O jeigu nesuvokia, tai jos jam nėra.
Nūnai žemiškąją tikrovę visi jaučiame vienodai, nes esame viename egoistiniame lygmenyje.
Klausimas. Altruistiniame lygmenyje irgi jausime vieną tikrovę ar kiekvienas savo?
Atsakymas. Visi drauge jausime vieni kitus ir vieną tikrovę. Ir kiekvieno tikrovė bus sava, bet visos jos bus panašios.

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Fantazijos ir tikrovė

Kas mato teisingą tikrovę?

Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!

Klausimas. Iki tol, kol žmogus sutiko Mokytoją, kas jį nukreipia ir per ką jis gauna taisančią Šviesą? Ar žmogus jau nuo gimimo susietas su savo būsimu Mokytoju ir nesąmoningai juda jo link, yra vedamas iš aukščiau, kaip tai nutiko Jums?
Atsakymas. Taip nutinka su visais. Nieko negalima pakeisti! Nėra jokių atsitiktinumų! Tai likimas, kuris nukreipia ir atveda žmones vienus pas kitus.
Klausimas. Mokytojas tik tinkamai nukreipia savo mokinius ar ir užpildo jų dvasinius norus?
Atsakymas. Mokytojas daro viską, nes jūsų atžvilgiu jis – aukštesnis parcufas. Jis jus palaiko, įkvepia, padeda pakilti. Per jį jums ateina taisanti Šviesa, užpildymas ir t. t.
Klausimas. Kaip mokinys gali priartėti prie mokytojo, juk Jūs turite tiek daug mokinių?
Atsakymas. Priartėti – reiškia pasistengti išpildyti tai, ką mokytojas pataria. Gali būti bet kuriame planetos taške, o gali sėdėti šalimais – neturi reikšmės. Viskas priklauso nuo tavo pasirengimo atlikti tai, ko nori mokytojas. O tai – darbas grupėje, mokymasis, platinimas.

Iš 2018 m. kovo 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytojas ir mokinys

Mokytojo ryšys su mokiniu

Mokytojo vaidmuo vystant sielą

Klausimas. Jei žvelgsime į žmonijos raidą, tai pamatysime, kad nuolat vienijamasi pagal kokius nors požymius: tautinius, religinius, ekonominius ir pan. Apie kokią vienybę kalba kabala?
Atsakymas. Vienybė kabaloje – aukščiau už kiekvieno dalyvio egoizmą. Ji reiškia pakilimą virš savęs ir ryšį su kitais tiek, kad prisijungęs prie jų jau esu kitame raidos lygmenyje – ne egoistiniame, o altruistiniame.
Draugas, prie kurio meile, saitais noriu prisijungti man tampa tarsi tramplinas, su kuriuo pakylu į kitą pakopą Susijungti su kitais – reiškia pakilti virš savęs į dar vieną pakopą – „aš plius vienas“, „aš plius du“ ir t. t.
Klausimas. Ar tai būtinai turi būti kabalą studijuojantis žmogus?
Atsakymas. Taip. Su nieko kitu negalėsiu susijungti. Jis padeda man, o aš padedu jam. Tarpusavio pagalba – būtina sąlyga, ir tai turi būti aišku tarp mūsų.

Iš 2018 m. kovo 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra vienybė?

Ką mums suteikia vienybė?

Nuo tikėjimo prie tiesos

Klausimas. Kam man suvokti kitas sielas?
Atsakymas. Tai tavo sielos dalys. Kūrinijoje nėra nieko nereikalingo. Turi pasiekti visą savo sielą, o ji – tai visų atskirų sielų visais laikais ir būnant visų būsenų susijungimas. Sujungęs jas savyje Kūrėjo atžvilgiu tampi kaip Adam.
Bet negalvok, kad turi laukti, kol kitos sielos išsitaisys. Tai tu turi jas ištaisyti savyje.

Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia būti Kūrėju?

Visa viltis – pasikliauti sielos jautrumu

Žmonija – uždara sielų sistema