Meilė – tai ne daugiau nei abipusis pliuso ir minuso subalansavimas, harmonija.
Jei kalbame apie meilę tarp draugų grupėje, tai mums atrodo, kad tai kažkas dirbtina, nereikalinga, nemalonu, nepasiekiama. O iš tiesų tai tėra pagrindinio gamtos dėsnio realizacija. Tiesiog žodis „meilė“ gerokai nuvalkiotas mūsų laikais.
Iš esmės, jeigu niekas nieko nesunaikina, bet nori papildyti, tai pasiekdamas papildymo grupėje tarp priešingų savybių, kylančių iš vienos gamtoje egzistuojančios šaknies, suprantame, kad tai ir yra harmonija, meilė, abipusė sąjunga, ir kitos būsenos būti negali.
Todėl vienas nieko negali padaryti. Žmogus vienas negali pasiekti aukštesniojo pasaulio, negali pažinti pasaulio valdymo sistemos, nes jame nėra atitinkamos būsenos, jis joje nedalyvauja. Jis turi sukurti savyje tokį detektorių – aukštesniojo pasaulio jautimo organą. O tam reikia susivienyti dešimtuke.
Mūsų vienybė grindžiama tuo, kad tu turi minusą – aš pliusą, vienas pliusą – kitas minusą ir t. t. ir mes kryžmiškai susijungdami sukuriame tinklą, vadinamą „kli“, kitaip tariant, indą Kūrėjui atskleisti. Ką reiškia Kūrėjas? Tai, kas per vidurį, bendra, tai, ką pasiekiame derindami priešybes.
Todėl mums reikia tinkamai tarpusavyje susijungti: nieko nenaikinti, nieko nespausti, o išmokti panaudoti kiekvieną bet kurio grupės nario savybę – nuo pačių blogiausių iki pačių geriausių. Jos visos turi vienodą teisę egzistuoti.

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės atgimimas

Pasaulinio egoizmo viršūnėje

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Klausimas iš „Facebook“. Nuolat sakote, kad kabalistas turi apsiriboti būtinuoju minimumu, tačiau jis kiekvienam skirtingas. Kaip nustatyti ribas?
Atsakymas. Žmogus pats nustato ribas tuo, kad visas mintis ir savybes nukreipia į susijungimą su kitais ir per juos – į susijungimą su Kūrėju. Natūralu, kad tuo tarpu likę menkesni norai, impulsai ir pomėgiai niveliuojasi.
Nors laikau save kabalistu ir didžiąją laiko dalį užsiimu būtent tuo, vis tiek privalau rašyti ir aiškinti žmonėms apie kabalą. Dėl to klausausi žinių, žiūriu mokslo populiarinimo laidas, kad remdamasis jomis galėčiau vesti savo paskaitas ir pokalbius.
Be to, dar mėgstu juokus ir gerus anekdotus, nes tai parodo, kiek žmogus savo protu gali pakreipti viską ir atskleisti, kaip priešingybės jungiasi. Iš principo, būtent tai gerame anekdote yra.
Žmogus turi normaliai maitintis ir ilsėtis. Sakykim, aš kasdien pusvalandį skiriu pasivaikščiojimui su žmona.
Klausimas. Ar būtinasis minimumas nėra prievartinė lygiava, kad visi turėtų būtent tokį lygį?
Atsakymas. Ne. Jokiu būdu. Svarbiausia, rūpintis tuo, kad žmogus turėtų svarbų tikslą gyvenime, ir tai, ką jis daro, būtų daroma dėl to tikslo. Visa kita – antraplaniai dalykai. Tuomet viskas normalizuosis, taps natūralu.
Mokiausiai to iš savo Mokytojo. Jis labai mėgo vaikščioti po parką, skaniai pavalgyti, pasiperti pirtyje, išsimaudyti jūroje, bet visa tai buvo visiškai antraeiliai dalykai, priedai, palyginus su jo dvasiniais užsiėmimais, su ta aukštybe, kurioje jis buvo.
Tiksliai nusistatykite tikslą, ir tuomet tai, kas būtina, susireguliuos savaime.

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu gyvenimo nepripildo amžinas tikslas…

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Tikras arba neatsakingas altruizmas
Klausimas. Ir šiandien pasaulyje yra daug žmonių, kurie gali vadintis altruistais. Kodėl jūs manote, kad išėjimas iš krizės įmanomas įdiegiant altruistinį žmonių auklėjimą?
Atsakymas. Kalbama ne apie tokį altruizmo supratimą, kuris įprastas pasaulyje, bet apie kabalistinį. Altruizmas – tai visos visuomenės suvokimas kaip vienos sistemos, kurioje žmogaus gerovė prilygsta visuomenės gerovei, todėl jis privalo įsijungti į visuomenę ir elgtis su ja kaip su pačiu savimi.
Aš nežinau, ar būtent taip mano visi altruistai ir humanistai. Jei taip kai kurie iš jų žvelgia į visuomenę, tai jau priartina prie to, ko reikalauja iš mūsų kabalos mokslas.
Jei žmogus žvelgia į savo gyvenimą taip, tarytum gyvena visuomenėje kaip gemalas motinos gimdoje, kuris viską gauna iš jos, tai jis supranta, kad viskas priklauso nuo visuomenės gerovės. Ir todėl jis viską atiduoda visuomenei, o sau pasiima tik tai, kas būtina. Tokia elgesio forma mes garantuojame sau dvasinį gyvenimą be jokių apribojimų.
Žmogus taip elgsis su visuomene, jei gaus integralų švietimą. Per šį mokslą jis supras ir pajaus, kas yra „integralumas“ ir ką reiškia būti visiems kaip vienam žmogui. Be to šis pasaulis negalės egzistuoti. Globali krizė ir daugybė problemų, kurias sprendžia šiandien pasaulis, prie to mus veda.
Pasaulis išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kai baigiasi „demokratijos“ ir „liberalizmo“ epocha, kuri privedė prie neatsakingo visuomenės lyderių valdymo. Jei visas valdymas vyksta išskirtinai „demokratiniu“ keliu, tai rezultatai išeina apgailėtini.
Juk kas renka vadovus? Publika pasirenka, priklausomai nuo to, kuris iš kandidatų garsiau rėkia, gražiau atrodo ir labiau panašus į Holivudo herojų.
Tokio populizmo rezultatus galime stebėti visame pasaulyje. Europos valstybių lyderiai savo liberalumu sužlugdė Europą. Galbūt tai dar nėra visiems akivaizdu, bet labai greitai tai paaiškės.
Svarbiausias – žlugdantis poveikis žiniasklaidos priemonių, kurios nulemia visuomenės nuomonę, pasitelkdamos žinomų artistų, populiarių žmonių, mokančių įtikinti liaudį, pasirodymus.
Išeina, kad valstybių vadovai renkami ne pagal profesines vadovo savybes, o pagal gebėjimus gražiai kalbėti prieš publiką.
Publika susižavi pasirodymais ir išsirenka lyderius, kurie paskui ateina į valdžią ir ima daryti viską, kas jiems šauna į galvą. Visa tai populizmo, liberalizmo, demokratijos išdava. Šiuolaikinių lyderių problema – jų neprofesionalumas.
Dabar prasideda senojo požiūrio revizija, ir, tikėkimės, ji atves prie išsitaisymo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

Išėjimo iš krizės planas, III dalis

Išėjimo iš krizės planas, V dalis

Klausimas. Kodėl vyro dvasiniam vystymuisi taip reikalinga moteris?
Atsakymas. Nes moteris, viena vertus, jam padeda, kita vertus, jį papildo. Vyras vadinasi „plag guf“(pusė kūno), juk be moteriškos dalies jis – tik puselė. Ne moteris puselė, o būtent vyras. Jam būtina papildyti savo egoistinį norą iki reikiamos ribos, norint kilti ir vystytis.
Moteriai tai nebūtina. Ji jau pasiruošusi dvasiniam vystymuisi. Jei vyras nori pasiekti dvasingumo, jis turi būti susituokęs, o moteris – nebūtinai, nes tai nuo jos nepriklauso. Tačiau ji turėtų siekti sukurti šeimą.
Šeima ir vyrui, ir moteriai yra pati geriausia būsena, iš kurios išauga kabalistas ar kabalistė. Tačiau moteriai – kaip pavyks, o vyras privalo turėti šeimą.

Iš 2016 m. sausio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – tokie skirtingi pasauliai, 1 dalis

Kelias meilės pažinimo link

Vyras ir moteris – dvi stichijos

Klausimas. Ar kabalos mokslo požiūriu verta ieškoti nežemiškų civilizacijų?
Atsakymas. Kai kalbame apie kažką, kas egzistuoja, turime omenyje, kad tai egzistuoja savęs suvokimo ir to, ką mes stebime, atžvilgiu.
Viskas, ką žmogus stebi, yra jame. Todėl, jei tarkim yra planeta Marsas, tai ji yra žmoguje, kaip kažkokio noro išraiška. Ar yra Marse gyvybė? Ką reiškia gyvybė? Kažkokios baltyminės materijos savybės?
Kalbant apie gyvenimo tikrovės suvokimą, gyvybės nėra niekur. Viską, ką aš tyrinėju – tyrinėju tik savyje. Visi dėsniai, viskas, ką aš matau, stebiu, jaučiu – visa tai yra manyje.
Klausimas. Jei žmogus gimė tarkim 1940 metais, kada manęs dar nebuvo, kaip jis gali būti mano dalis?
Atsakymas. Viskas atsiskleidžia stebėtojo atžvilgiu. Todėl istorija, kuri kaip mums atrodo tęsiasi jau tūkstančius ir net milijardus metų, jos atskaita, žymės, grandinės, laiko ašys, veiksmai – visa tai yra kiekviename iš mūsų.
Klausimas. Taigi, nėra nei istorijos, nei dinozaurų?
Atsakymas. Nieko, viskas manyje. Taip jungėsi mano norai, kurie paliko manyje ypatingų prisiminimų. Tai ne materija, o informacinis įrašas.

Iš 2016 m. sausio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Be žmogaus nėra Visatos

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Įkalinti Visatoje

Kiekvieną sekmadienį 16  val. gyvai transliuojami kabalistiniai vebinarai su prof. Michaeliu Laitmanu įvairiausiomis dvasinėmis temomis. Galima užduoti klausimus.

Stebėti transliaciją rusų k. 

Prisijungti prie Facebook grupės „Klausk kabalisto“, kur galima užduoti klausimus (rusų k.)

Ankstesniųjų vebinarų archyvas rusų kalba.

Ankstesniųjų vebinarų archyvas lietuvių kalba.

Ankstesniųjų vebinarų archyvas anglų kalba.

Ankstesniųjų vebinarų archyvas youtube rusų k.

Klausimas. Kaip savybių panašumo dėsnis pasireiškia gamtoje?
Atsakymas. Savybių panašumo dėsnis veikia visuose lygiuose, tik mes ne visur tai pastebime. Jei mes su tavimi turime vienodas savybės, tai mes suartėjame, suprantame vienas kitą. Lygiai tą patį galima pasakyti apie fizinius kūnus ir cheminius elementus.
Tačiau savybių panašumas kalba ne tiek apie mūsų pasaulio gamtą, nes panašūs objektai (pliusas su pliusu) įprastai atstumia vienas kitą, o apie dvasinės prigimties pasaulio erdvę – tai, kas vyksta pagal panašumą ne fizinėmis, o vidinėmis savybėmis.
Dvasiniame pasaulyje nėra nieko kito, išskyrus objektų priartėjimą ir atitolimą, priklausomai nuo savybių panašumo arba skirtingumo. Tai pagrindinis elgesio dvasinėje erdvėje dėsnis.
O mūsų pasaulyje dėl šio dėsnio mes negalime stebėti tų savybių, kurių mumyse nėra. Aš galiu matyti tik tai, kas yra manyje. Pavyzdžiui, žiaurus žmogus nemato kitų širdingumo, nes tam reikėtų turėti širdingumo savybę.
Todėl mes niekada nesuvoksime Kūrėjo kaip Gero ir Kuriančio gėrį, kol patys tokie nebūsime. Kūrėjas pasireiškia tik kaip skleidžiantis gėrį, šilumą, ko mumyse absoliučiai nėra.
Klausimas. Kitaip tariant, tai reikia suvokti kaip aksiomą, ar geriau tikėti?
Atsakymas. Kol kas – kaip aksiomą, kad ji tarnautų mums, kaip veikimo aukščiau savęs pagrindas. Palaipsniui pagal kabalos metodiką kurdami savyje naują jutimo organą, kuris kažkuriomis savybėmis bus panašus į Kūrėją, mes palaipsniui atskleisime Jį savyje pagal panašumą, kol galiausiai suvoksime visiškai.
Klausimas. Todėl žmonėms yra taip sunku suprasti kabalistą?
Atsakymas. Praktiškai neįmanoma. Ir kabalistui neįmanoma suprasti aukštesnio lygmens kabalisto, nes jį riboja tas dvasinių savybių rinkinys, kurias sukūrė savyje, paruošė pojūčiui.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Aukštesniojo pasaulio gamtos tyrinėtojas

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Klausimas. Vieno egoistinio noro slopinimas kitu yra dvasinis darbas?
Atsakymas. Koks gi tai dvasinis darbas? Tu kaip turguje tik keiti vieną norą kitu, ir viskas.
Pavyzdžiui, man norisi gulėti ant lovos ir žiūrėti futbolą. O žmona sako: „Eik į turgų ir nupirk bulvių“. Aš mąstau, kas man naudingiau: žiūrėti futbolą ar vis tik eiti pirkti bulvių. Jei neisiu į turgų, tai vaikai liks alkani, žmona sukels skandalą, ir man tai atsieis brangiau. Todėl apsiskaičiuoju, kad man geriau praleisti futbolo rungtynes ir eiti nupirkti bulvių.
Mūsų pasaulyje negali būti altruistinių skaičiavimų. Net didingiausi žmogaus proveržiai – visiškai egoistiniai.
Klausimas. Ką reiškia atlikti dvasinį darbą, be egoistinio skaičiavimo? Galite pateikti pavyzdį?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje tokio pavyzdžio nėra.
Sakykime, aš pervedu dalį savo atlyginimo badaujantiems Afrikoje. Apie tai niekas nežino. Ir Afrikos gyventojai nežino, kad gauna iš manęs, ir aš niekur su jais nesusipažinsiu, tiesiog ėmiau ir pervedžiau. Tai kodėl aš tai padariau? Iš kur man atsirado energijos ir noro taip pasielgti?
Esmė ta, kad jei mes esame tik egoistinis noras mėgautis, vadinasi, iš savo veiksmų gauname kažkokį malonumą, kitu atveju neturėtume jėgų atlikti nė vieno judesio. Atomas negalėtų suktis, molekulės ir elektronai negalėtų cirkuliuoti mūsų kūne, jei nematytume iš to naudos.
Be to, kuo ši nauda mažiau materiali, pavyzdžiui, psichologinė ar meilės, juo daugiau ji gali suteikti energijos. Pavyzdžiui, kad užsidirbčiau sau maistui ir gerai papietaučiau, galiu sugaišti visą dieną, o tam, kad užsidirbčiau meilę ar kažkam atkeršyčiau, aš pasiruošęs paaukoti visą gyvenimą! Kitaip tariant, išskaičiavimas vyksta atsižvelgiant į noro pobūdį. „Meilė ir badas valdo pasaulį“.
Klausimas. O kas motyvuoja žmogų dvasiniame pasaulyje?
Atsakymas. Taip pat meilė ir badas, tik išskaičiavimas kitas: aš permetu akcentą, svarbą nuo savęs – mylimiausiojo – kitiems – visai žmonijai. Tai suteikia man galimybę pajausti Kūrėją, būti panašiam į Jį.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo savybės detektorius

Kaip panorėti to, kas svarbiausia

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Klausimas. Kokia pakopa turėtų būti po demokratijos?
Atsakymas. Į valdžią ateis ne „demokratai“, publikos išrinkti už gražius pažadus ir šypsenas, o rimtesni ir atsakingesni žmonės. Jie darys tai, ko tikrai reikia visuomenei, šaliai ir pasauliui, ne populizmo ar savireklamos tikslais.
Atsakingumas – štai ko trūko visą praėjusį, vadinamąjį „demokratinio“ valdymo, periodą. To pavyzdys – Europos valstybių lyderiai, atvėrę savo sienas pabėgėliams.
Visi šie sprendimai buvo priimami be išankstinio apskaičiavimo ir teisingo vertybių prioriteto nustatymo. Šitaip Europos šalys tiesiog save palaidojo.
Klausimas. Demokratai tvirtino, kad jų dėmesio centre – žmogus?
Atsakymas. „Žmogus“ demokratijoje – masės, bet jos negali teisingai pasirinkti. Iš vieno pretendento į vyriausybės vadovus girdėjau, kad jam trūksta dviejų milijardų dolerių tikslui pasiekti, jeigu jis turėtų tiek pinigų, visa kita būtų tik technikos reikalas. Dėl reklamos perkamos masinės informacijos priemonės: televizija, radijas, spauda, o po rinkimų šios išlaidos atsiperka dvigubai.
Štai taip mūsų laikais renkami vadovai – viskas priklauso tik nuo reklamos, juk publika renka pagal paprastą balsų skaičių. Ar jums ši sistema neatrodo ydinga? Demokratija galima, esant išsimokslinusiai, apsišvietusiai liaudžiai, žinančiai, ką daro. Joje gali būti nuomonių skirtumų, tik sąmoningų, o ne įpirštų reklamos, sprendžiančios, kam skirti publikos simpatijas.
Dabar visa ši demokratija tikrinama ir bus koreguojama. Ateityje žmonės rinks tuos, kurie turi ryšį su Aukštesniąja gamtos jėga, Kūrėju. Niekas nesugebės valdyti pasaulio, tik žmonės, pasiekę dvasinį pasaulį. Kas daugiau gali žinoti, kaip valdyti šį pasaulį, ypač šiais laikais, jam tampant bendra sistema?
Visuomenė gali rinkti demokratiškai, bet tam ji turi būti ištaisyta. O kol kas laisvė reiškia, kad žmogus gali daryti viską, kas į galvą šauna.
Tikrajai demokratijai reikia išsilavinusių žmonių, suprantančių, kokiame pasaulyje, kokioje gamtos sistemoje gyvena, ir ko reikia, kad ryšys su gamtos sistema, vadinama Kūrėju, dar labiau sustiprėtų.
Baal Sulamas straipsnyje „Paskutinioji karta“ rašė: „Nereikia apsirikti, kalbant apie šiuolaikines demokratijas, juk jos įvairiausiomis gudrybėmis apgaudinėja rinkėjus.
Ir kol masės netaps protingesnės ir nesupras apgaulės, dauguma rinks pagal užsakymą iš viršaus. Ir pagrindinis triukas toks, kad kandidatus pirmiausia išliaupsina, reklamuodami jų išmintį ir teisingumą, o masės patiki ir išrenka. Bet šis melas niekada netampa tiesa.“

Iš 2017 m. sausio 29 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (2006 m. Aroso forumas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

Išėjimo iš krizės planas, III dalis

Susieti vienu tinklu

Ir nebūk nuolaidus: gyvenimas už gyvenimą, akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją. (Tora, Dvarim, Šoftim, 19:21)
Žmogus turi naikinti priešus – savo egoistinius norus, kuriuos jis privalo ištaisyti su Aukštesniosios šviesos pagalba arba į norą duoti, arba į davimo veiksmą. Negali būti jokių nuolaidžiavimų.
Kiekvienas turi iki galo perdaryti visą savo egoizmą, be to aiškiai, realiai jausdamas jį savyje ir stengdamasis iš visų jėgų. Be to, žmogus neturi skaitytis su savo egoistinėmis silpnybėmis.
Pasakyta: ,,gyvenimas už gyvenimą, akis už akį“. Tai reiškia, kad privalai visus norus perversti į priešingus ir vietoje egoistinio įgyti dvasinį gyvenimą. Tačiau tai nereiškia, kad su juo išsiskiri, paprasčiausiai jis pereina į kitą fazę, dėl kito idealo. O tu toliau egzistuoji materialiame pasaulyje.
Dauguma žmonių mano, kad tai darydami jie privalo numirti, išnykti iš šio pasaulio. Ne! Taip ir pasakyta: ,,Savo pasaulį pasiek dar gyvendamas šiame pasaulyje“. Juk turime pridėti prie materialinio gyvenimo pojūčio Aukštesniojo pasaulio pojūtį.
Klausimas. Kodėl sakoma ,,gyvenimas už gyvenimą, akis už akį, dantis už dantį, koja už koją“? Dėl ko minimos būtent šios dalys?
Atsakymas. Dėl to, kad tai pagrindinės dvasinio „parcufo“, vadinamo ,,siela“, dalys.
Siela dalijama į tris dalis: galvą, kūną ir galūnes. Kiekviena iš jų susideda iš dalių. Dalis galvos yra kiekviename kūno organe ir analogiškai kiekvienas kūno organas susijęs su galvos dalimi.
Akis – tai organas, su kuriuo tu matai, tyrinėji, egzistuoji, atskleidi. Dantys, kaip girnos, permala visus į tave patenkančius duomenis, visus tavo norus. Ranka – taip pat atskleidimas, tiktai kitame lygmenyje negu ,,akis“. Koja simbolizuoja judėjimą pirmyn.
Tai pačios svarbiausios dalys mūsų sielos, kuri turi tokią pačią struktūrą (sandarą), kaip ir fizinis kūnas.