Komentaras: Pandemija atskleidė, kad brangenybių niekam nereikia. Jų pardavimas sparčiai krinta. Staiga žmogus suprato, kad jam užtenka šiek tiek drabužių ir maisto, o blizgučių, kuriuos nešiojo, norėdamas pasirodyti prieš kitus, nereikia. Sakoma, kad brangakmenių rinka smuko 10 kartų ir krenta toliau.
Kas gi tokio juose yra? Kodėl jie kainuoja tokius beprotiškus pinigus? Žmonija juos vertino, dėl jų žudė vienas kitą. Daug kraujo pralieta.
Atsakymas: Nes tai yra retenybė. Deimantus iškasti labai sunku. Vėliau jie šlifuojami, poliruojami, pjaunami. Visa tai kainuoja.
Klausimas: Kas juose yra nepaprasto?
Atsakymas: Kabalos požiūriu? Visiškai nieko. Tiesiog žmonės suteikia jiems vertę. Pavyzdžiui, ėmė ir nustatė kažkokiam popieriui kainą. O dabar visa tai nevertinga.
Pastaba: Tokiais sunkiais laikais žmogus renkasi duoną, o ne deimantus.
Atsakymas: Žinoma, viską atiduos už duoną.
Komentaras: Vadinasi, duona, bet ne deimantai yra vertinga.
Atsakymas: Juk svarbiausia – gyvybė.
Klausimas: Kodėl taip padaryta iš aukščiau, aukštesniosios jėgos?
Atsakymas: Kad žmonės liautųsi nustatinėti šio pasaulio vertybes, kurios jiems atrodo vertybės.
Klausimas: Taigi, mes meldžiamės brangenybių dievui? Ir tai visai ne Dievas?
Atsakymas: Žinoma! Na kas gi šiame akmenuke?
Klausimas: Kodėl mums jį perša? Tiek kraujo pralieta! Dėl to prasidėjo karai.
Atsakymas: Žmonijai reikia ko nors vertingo, brangaus, kad ji galėtų už tai kovoti, tuo spekuliuoti, parduoti, pirkti, mainyti, saugoti, paveldėti. Kaip kitaip? Gyvenime turi būti kokia nors vertybė. Tarkim, aš numirštu. Kas toliau? Kur mano vertybė? Turiu ją kažkur padėti.
Klausimas: Tai baisu, ką sakote. Vadinasi, mano vertybė – šiame blizgutyje?
Atsakymas: Ir jį perduosiu savo anūkui.
Komentaras: Duodu jam šią vertybę ir sakau: „Gyvenk taip. Šitaip gyvenk „.
Atsakymas: Ir ji jam padeda viskuo, nes perduodu tai, ką vertina visi žemės gyventojai.
Klausimas: Taip jam suteikiu jėgų?
Atsakymas: Žinoma. O dabar visa tai pradedama vertinti iš naujo.
Klausimas: O prie ko mes artėjame?
Atsakymas: Prie to, kad gyvenime nėra nieko vertingo.
Klausimas: Ar šiame gyvenime nėra nieko vertingo?
Atsakymas: Visiškai! Išskyrus mintį! Grįžtame prie to, apie ką kalbėjome: išskyrus mintį, kurią gali perduoti savo anūkui, pasaulyje nėra nieko vertingo.
Naudodamasis tavo mintimi, jis tikrai įgyja turtų… Kas apskritai yra mintis? Tuštuma? Bet jis tikrai gauna tai, kas egzistuoja amžinai, kas tobula, ko niekas negali pavogti ir negali nieko su tuo padaryti. Pats svarbiausias turtas – požiūris į gyvenimą, į žmones. Mintis – tavo vidinis turtas. Tai brangiau už bet kokį deimantą. Mūsų laikais kardinaliai perkainojamos vertybės. Tai, kas man buvo vertinga, už ką kovojau, gyvenau, miriau, bandžiau kaupti, perduoti kitoms kartoms – visa tai šiandien praranda savo vertę.
Klausimas: Vis dėlto, kur mes einame? Kas iš tikrųjų bus verta gyvybės, pinigų?
Atsakymas: Tik mintis.
Klausimas: Bet ar jums tai neatrodo per daug abstraktu?
Atsakymas: O ką apskritai žmogus turi ne abstraktaus, jei jis gyvena ir miršta? Taigi, pats vertingiausias dalykas yra tas, kurį gali perkelti iš vienos būsenos, kai gyvena, į būseną, kai miršta, anapus mirties slenksčio.
Klausimas: Ar jis gali ten pasiimti mintį?
Atsakymas: Žinoma, kad gali. Tik tai jam ir lieka.
Klausimas: Kokią mintį reikia dabar išplėtoti, kad ji būtų vertinga ir būtina?
Atsakymas: Teigiamą požiūrį į pasaulį ir į kitus. Tai niekur nedingsta. Tai nuolatos lieka su tavimi, nes yra ne tavo egoizme, kuris miršta su kūnu ir išnyksta, bet yra altruizme, gerosiose savybėse, kurias įgijai per savo žemišką gyvenimą. Ir tada tu su jomis išskrendi, patenki į kitą erdvę – teigiamų savybių ir jėgų erdvę.
Mes egzistuojame tam, kad sukauptume tokias teigiamas emocijas, mintis, norus, siekius, impulsus ir išeitume su jais.
Aš palieku šį pasaulį, perdavęs, kiek galėjau, teigiamą požiūrį į pasaulį, žmones, gyvenimą savo vaikams ir anūkams bei apskritai visiems, kam įmanoma.
Klausimas: Manote, kad tai jūsų ir visų mūsų misija?
Atsakymas: Žinoma. Bet tai yra mano nuomonė.
Klausimas: Bet tai ir visų kartų kabalistų nuomonė?
Atsakymas: Taip, žinoma.
Komentaras: O tai, ką aš dabar matau komentaruose: blogis, siaubas, neapykanta, nesantaika…
Atsakymas: Tai verčia mus įvertinti tai, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime, surinkti ir perduoti, mokyti naująją kartą.
Klausimas: Vadinasi, kaip atsispirti nuo šios tamsos ir judėti geros minties link?
Atsakymas: Taip. Viskas bus gerai.
#268654

Iš 2020 m. birželio 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintis – aukštesnioji jėga

Mintis – pati didžiausia jėga

Klausimas: Energija yra kiekviename, ji mums kaip kuras. Kaip atskirti gyvūninę energiją nuo dvasinės?
Atsakymas: Nėra skirtumo, dvasinė ji ar gyvūninė. Žmogus savo požiūriu dalina šią energiją į dvasinę ir materialią.
Klausimas: Kaip naudoti energiją konstruktyviai?
Atsakymas: Tam kad praplėstume ryšius tarp visų visatos dalių.
Komentaras: Yra toks posakis – „tu švaistai save ne tam žmogui“, tai yra eikvoji energiją kažkam nereikalingam.
Atsakymas: Nežinau, kam apskritai eikvoti energiją žmogui – tinkamam ar netinkamam. Naudoju energiją sau, mylimam, kad pasiekčiau pačią tobuliausią būseną pasaulyje. Ir jeigu tobula būsena apima tai, kad skleidžiu energiją iš savęs, kad sujungčiau kitus, stengčiausi atvesti žmones į vienybę, lygybę, į tokį suartėjimą, kad jie atrastų tarpusavyje vieningą lauką, jėgą, kuri juos sujungia, tai aš tai darau.
Komentaras: Mus supa žmonės, kurie turi savybių, trukdančių šiam susijungimui. Tyrėjai pataria šalinti tokius žmones iš savo gyvenimo.
Atsakymas: Kokiu pagrindu juos rūšiuosiu, jeigu aš pats – egoistas?
Klausimas: Kaip žmogui suprasti, kad viskas, ką jis mato, iš tikrųjų yra jo viduje? Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie mėgsta skųstis. Juos vadina bėdavotojais. Jie ateina, kad pasakotų apie savo rūpesčius, sukeltų užuojautą. Ir kartu suėda mūsų energiją. Kaip dirbti su tokiais žmonėmis?
Atsakymas: Sakau jam: „O, tau blogai? Štai tau knygelė, tu ten rasi atsakymą.“ Ir aš jam įteikiu pirmą knygą apie kabalą. Jeigu žmogui blogai, – tai labai gerai! Vadinasi, jis gali pasiekti tiesą, atkapstyti teisybę ir ištaisyti savo gyvenimą taip, kad būtų gerai. Bet dėl to jis turi pats stengtis. Štai jam instrukcija, ir į priekį!
Komentaras: Kita žmonių kategorija – tai skolininkai. Mūsų laikais negalima pragyventi nesiskolinant – arba pinigų, arba daiktą. Bet reikia atsiminti, kad skolą būtina grąžinti. Yra žmonių, kurie pamiršta, negrąžina. Tai formuoja negatyvią būseną, negatyvią energiją.
Atsakymas: Žmogus apskritai mano, kad visi jam skolingi!
Klausimas: Kam galima būti skolingam? Ir apskritai, ar būti skolingam yra gerai?
Atsakymas: Manau, kad aš skolingas visam pasauliui. Tiesą pasakius, aš skolingas visam pasauliui visiškai teisingą dalyvavimą visame, visame pasaulyje!
Atsakymas: Jeigu pasaulis neištaisytas, tai aš dėl to esu kaltas! Ir aš turiu ieškoti, kuo pasaulyje galiu prisidėti, kad aš pamatyčiau jį ištaisytą. Kaip aš turiu save ištaisyti, kad matyčiau pasaulį tobulą?
Klausimas: Ir kaip jūs turite save ištaisyti?
Atsakymas: Davimui, meilei. Tada pamatysiu visus išsitaisiusius, kaip mato mama savo kūdikį – tobulą. Nieko nereikia pridurti. Jeigu aš išvystysiu meilę šiam pasauliui, tai pamatysiu jį tobulą.
Komentaras: Egzistuoja apgavikai. Sakoma, kad reikia laikytis pažadų, bet žmogus apgavo jus vieną kartą, paskui vėl, ir apipylė melais bei pažadais be jokio sąžinės graužimo.
Atsakymas: O jis, gali būti, ir nežino to: aš niekam nieko, o pas mane vis tiek kažkodėl ateina su priekaištais. Taigi, geriausia niekam pretenzijų neturėti. Nori kaltinti? Nesusipratimas? Nukreipk į save ir pradėk rimtai su tuo dirbti.
Klausimas: Ar melas yra gera savybė?
Atsakymas: Žiūrint kam ir ką. Sau pačiam yra gerai meluoti. Jeigu jau gamtoje egzistuoja kokia savybė, ji yra būtina. Tik reikia ja teisingai naudotis. Todėl ateikite pas mus, studijuokite, ir pamatysite, kad nėra blogų savybių gamtoje. Viskas gerai, jeigu teisingai tuo naudojamės.
#265856

Iš 2020 m. sausio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Kodėl meluojame?

Iš chaoso į harmoniją, V dalis

Komentaras: Materialiame pasaulyje egzistuoja daugybė norų, poreikių, dėl kurių reikia nuolat ieškoti malonumų. Dvasiniame pasaulyje, priešingai, yra nuolatinė gausa ir tau nereikia ieškoti, ko tau trūksta.
Atsakymas: Taip. Kad suteiktume Kūrėjui malonumą, man reikia nuolatos norėti gauti iš Jo.
Klausimas: Vadinasi, šiame pasaulyje mes visą laiką ieškome malonumų, o dvasiniame pasaulyje jų begalės, bet nėra norų. Kur juos paimti?
Atsakymas: Tam yra sprendimas. Mūsų pasaulyje sprendimas yra perėjimas prie dvasinio gavimo lygmens, kitaip tariant, dėl davimo. O dvasiniame pasaulyje tu turi absoliučiai neribotas galimybes gauti dėl davimo. Žinoma, tu turi tai kurti aukščiau savo egoizmo, bet tai pasiteisina.
Komentaras: Materialiame pasaulyje mes jaučiame malonumą tik keletą sekundžių. Su kiekviena akimirka jis blėsta, o paskui reikia laukti, kol vėl kils kažkoks noras. O dvasiniame pasaulyje, kaip sako kabalistai, mėgavimasis yra begalinis. Man net sunku tai įsivaizduoti.
Atsakymas: Ne. Dvasiniame pasaulyje yra nuolatinis siekis formuoti davimo norą, ir atitinkamai tam yra galimybė jį įgyvendinti.
Komentaras: Žymus anglų rašytojas Oskaras Vaildas sako: „Mūsų gyvenime įmanomos tik dvi tragedijos: viena – kai negauni to, ko nori, o kita – kai gauni. Ir antroji daug blogesnė“.
Atsakymas: Kai gauni, tai nusivili, nes dingsta malonumo pojūtis. Malonumas jaučiamas tik tarp noro ir pripildymo susijungimo. Jei jau nėra šio kontakto, tai pripildymas tampa atgrasus, nes vietoj malonumo jis suteikia kančias.
Todėl kabalos mokslas kalba apie tai, kaip teisingai gauti. Žmogus gauna tik ketindamas atiduoti. Čia kartu egzistuoja du priešingi elementai: noras gauti su ketinimu duoti.
Ir jei žmogus kuria teisingą santykį tarp jų, kuris vadinamas parcufu, tada jis turi galimybę begalinio malonumo, beribio ir laike, ir pagal kiekį, ir pagal kokybę.
#264785

Iš 2020 m. birželio 10 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo skiriasi įvairūs malonumai?

Atitrūkus nuo Kūrėjo

Kliūtys malonumo pavidalu

Klausimas: 10 procentų žmonių pasaulyje laikomi altruistais. Jie rūpinasi kitais, gamta, bet su paslėpta nauda sau. Kaip tai reikėtų vertinti?
Atsakymas: Paslėpta nauda sau, nepakenkiant kitiems, nekelia jokio pavojaus nei žmogui, nei supančiam pasauliui. Jei tu tyčia kenki pasauliui, tai jau yra rimta.
Klausimas: Daugelis mano, kad iš vadinamųjų altruistų reikia imti pavyzdį. Bet juk ir jie yra egoistai?
Atsakymas: Egoizmas – tai vienas kito išnaudojimas, o jei žmogus normaliai gyvena mūsų pasaulyje: eina į darbą, augina vaikus, važiuoja atostogų, tai nėra laikoma egoizmu. Egoizmas yra kitų išnaudojimas dėl savęs.
Komentaras: Įdomu, kad to nejaučiame: retas pripažins, kad yra egoistas.
Atsakymas: Todėl žmogų reikia auklėti, aiškinti, rodyti pavyzdį, duoti pratimų. Kitaip gamta neatlaikys mūsų visuomenės, o visuomenė neišlaikys savęs.
#265916

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi iš Kūrėjo einančios jėgos

Altruistai – egoistai

Kaip atskirti egoistinius norus nuo altruistinių?

Komentaras: Viena vertus, gamta / aukštesnysis protas sukūrė egoizmą, kuris žmones nuolat atskiria, diferencijuoja. Jei nebūtų egoizmo, nebūtų ir gamtos įvairovės.
Atsakymas: Tai ne egoizmo, o norų įvairovė. Egoizmas nėra paprastas troškimas, tai – noras pavergti viską aplink.
Klausimas: Kita vertus, gamta turi savybę duoti, kurti integralias sistemas, vienyti. Kosmologijoje tai vadinama didelio susivienijimo periodu, kai visos elementariosios dalelės ima jungtis. Tarp žmonių taip pat vyko priverstinio jungimosi į imperijas, tautas ir kt. procesas. Šiandien mus vienija religijos, ekonomika, informacija. Kodėl jūs nuolat pasisakote prieš tokį vienijimąsi?
Atsakymas: Toks susivienijimas nereiškia, kad egoizmas bus ištaisytas. Susivieniję egoistai galų gale ims kivirčytis ir panorės vienas kitą nudėti. Bet koks susivienijimas dėl egoistinių priežasčių, iš anksto neištaisius dalyvių egoistų prigimties, yra pasmerktas nesėkmei: tarp jų įvyks sprogimas, karas, abipusis sunaikinimas, kurio būtų geriau išvengti.
Klausimas: Bet juk tai nepriklauso nuo žmonių. Iš kur jiems žinoti aukščiausią gamtos planą?
Atsakymas: Štai aš jiems tai aiškinu. Susitikau su kai kuriais Europos Sąjungos lyderiais, jie turi visiškai kitokį ketinimą, kitokį susivienijimo tikslą.
Klausimas: Sakote, kad reikia susivienyti, norint pajusti kokybiškai aukštesnę tikrovę, naują gyvenimą. Kaip žmogus gali priimti tokią informaciją?
Atsakymas: Niekaip. Bet pamažu bus priverstas. Todėl ir kyla karai, visokios katastrofos, kataklizmai, ekonominiai smūgiai, koronavirusas ir kt. Pamažu žmonija vis dėlto kaupia patirtį, kas su ja vyksta, įgyja žinių. Gavai vieną smūgį – nieko, antrą smūgį – reaguoji jau kitaip, trečią – pradedi matyti tame sistemą, ketvirtą – imi klausti: „Iš kur? Kodėl? Už ką man šie smūgiai?“ Taip pamažu žmonija mokosi ir vystosi.
Klausimas: Vadinasi, po visų šių kataklizmų žmonijoje vis tiek įvyks vidinių pokyčių?
Atsakymas: Būtinai. Tik, ar jie įvyks geruoju – sąmoningai, naudojantis protu ir tam tikromis geromis jėgomis, kurias iš principo galime savyje išvystyti patys, užbėgdami už akių galimoms katastrofoms, ar turėsime mokytis iš likimo smūgių – eisime varomi su lazda į laimę.
Komentaras: Kai prieš 40 metų pradėjote mokytis, jums taip pat buvo pasakyta, kad egzistuoja sistema, į kurią reikia ateiti, išsiugdžius panašias savybes. Jūs taip pat ne iš karto tuo patikėjote, pradėjote tikrinti, ir tai užtruko.
Atsakymas: Taip. Tai užtruko metus, bet taip buvo anksčiau. Šiandien viskas labai greitai praeina per kiekvieną žmogų: visi procesai spartėja, ir reikia greitai nuspręsti, kaip turime judėti pirmyn.
#265421

Iš 2020 m. balandžio 2 d. TV programos „Epocha po koronaviruso”

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Nepaisant naudos kitiems

Judėjimas egoizmui priešinga kryptimi

Klausimas: Žmonės turi kažką, kas trukdo jiems atskleisti savo priklausomybę nuo kitų. Tai mes vadiname egoizmu, o ką jūs, kaip kabalistas, laikote egoizmu?
Atsakymas: Egoizmas – tai meilė sau, kuri priešinga meilei visiems kitiems: negyviesiems, augaliniams, gyvūniniams ir žmogiškiesiems gamtos elementams.
Klausimas: „Vikipedijoje“ pateikiamas toks apibrėžimas: „Egoizmas – tai elgesys, kurį visiškai nulemia žmogaus asmeninės naudos siekis“. Ar jūs sutinkate su tuo?
Atsakymas: Reikia pridurti, kad paprastai šis vieno siekis prieštarauja tam, kas reikalinga ir naudinga likusiems. Kitaip tariant, aš ne šiaip savo norus patenkinu, o būtent išnaudodamas kitus.
Komentaras: Kartu su noro patenkinimu ateina ir tuštuma.
Atsakymas: Žinoma, juk kai žmogus kažkuo užsipildo, jis iš karto pajunta tuštumą ir dar didesnį norą prisipildyti.
Komentaras: Be to, mūsų egoizmą kontroliuojame ne mes, o visuomenė, kuri suformuoja mūsų vertybes.
Atsakymas: Mes gauname egoistinius postūmius arba iš išorės, arba paprasta forma, kai palyginame savo gerovę su tuo, ką turi mūsų kaimynas, arba tai ateina iš aukščiau, neaišku, iš kur. Kiekvieną akimirką mumyse kyla egoistiniai motyvai, egoizmas vystosi, o mes sukurti bendrame nore jį patenkinti.
#265247

Iš 2020 m. balandžio 2 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Judėjimas egoizmui priešinga kryptimi

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Klausimas: Minėjote, kad galima atlikti statistinį eksperimentą: paimti 1000 žmonių, kurie gyvena egoistiškai: „aš sau, tu sau“ arba, atvirkščiai, kažką slopina, dominuoja, ir paimti kitus 1000 žmonių, kurie taikosi vienas prie kito, bando užmegzti ryšį, aiškinasi, kas yra artimo meilė, kaip nedaryti kitam to, ko pats nenori. Teigėte, kad tie, kurie siekia meilės artimui, pasirodytų daug sveikesni, nelinkę į depresiją. Ar yra tokia tiesioginė priklausomybė?
Atsakymas: Nėra taip paprasta. Priešingu atveju gamta būtų mus sukūrusi siekiančius meilės, ir viskas! Būtume lyg mechaniniai žaislai, kurie linkčiotų vienas kitam kaip kiniškos lėlytės.
Komentaras: Norisi tokio logiško ryšio: jei gerai elgiuosi, tai esu sveikesnis.
Atsakymas: Tada visi gerai elgtųsi iš egoistinių paskatų. Esmė ta, kad norint sukurti žmogų panašų į Kūrėją, reikia jį sukurti priešingą Kūrėjui, ir kad žmogus padarytų save panašų į Kūrėją savo pastangomis. Klausimas, kaip tai padaryti.
Jei iš karto padarysi žmogų kaip Kūrėją, tai jis bus lėlė, kopija, kurią padarei ir išmetei. Niekas žmoguje nebus jo paties. Bet jeigu žmogus yra priešingas Kūrėjui ir pradeda pats kurti panašumą į Jį, tai jis taps Žmogumi, t. y. savarankiškai kovos už panašumą, nes yra sukurtas priešingas. Be to, šis priešingumas išliks jame kaip aiškus egoistinis pagrindas.
Klausimas: Kas yra „Kūrėjas“?
Atsakymas: Tai antiegoistinė davimo, meilės savybė. Ir žmogus prašys jos iš Kūrėjo.
Klausimas: Tai yra, jis norės tapti mylinčiu ir duodančiu, kaip Kūrėjas?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Iš kur tokiame, kuris iš prigimties tik gauna, kiltų toks noras?
Atsakymas: Kūrėjas sukelia šį norą. Jis daro žmogų iš egoizmo – savybės, priešingos sau, ir duoda jam lašelį savo savybės. Taigi, žmogus susideda iš dviejų dalių, pradų, todėl jis patiria tokias priešingas būsenas, tiesiog plėšomas į skirtingas puses viduje, kiekvienas savaip.
Jei jis pasiekia tokią būseną, kai iš tikrųjų nori tapti panašus į Kūrėją, jis turi to paprašyti iš Kūrėjo. Ar galite įsivaizduoti, koks tai darbas? – Rasti savyje jėgų ir noro tapti panašiam į Kūrėją, tai yra priešingam sau ir paprašyti, kad Kūrėjas tai padarytų. Tada Kūrėjas palaipsniui, nuosekliai, žingsnis po žingsnio atlieka reikiamus ištaisymus. Žmogus pamažu vis labiau panašėja į Kūrėją. Šis procesas nėra lengvas, jis laužo žmogų, jį persuka, kad taptų Žmogumi – Adomu – panašiu į Kūrėją.
Klausimas: Jūs sakote, kad dabar laikas, kai žmogus pats pradeda siekti šios permainos, vis labiau pradeda jausti Kūrėjo tašką savyje. Kas dar be kančios verčia jį dabar atkreipti dėmesį į šį tašką?
Atsakymas: Kai šis taškas pradeda veikti žmoguje, klausimų nelieka, kyla pojūtis, kad tiesiog taip reikia, kad tai yra tiesa, kad tai yra giliausia mintis, pasaulio pagrindas. Tai – Kūrėjo taškas. Ši savybė yra iš aukštesnio lygmens.
Komentaras: Kūrėjas pats sukuria žmogų kaip gaunantįjį, pats įterpia savo tašką, pats vėliau jį įjungia ir pats tada veda pas save?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Tada nuolat kyla tas pats klausimas: „Ar aš neturiu laisvos valios?”
Atsakymas: Turi. Tu esi ir tu to nori. Esi liudytojas, bendrininkas, partneris.
Klausimas: Kokia mano užduotis?
Atsakymas: Vis dėlto panorėti, kad Kūrėjas tai padarytų.
Klausimas: Ar paprastas žmogus jus supras?
Atsakymas: Supras. Jis supras, kad ilgiau tokios būsenos gyventi neįmanoma. Jis supras, kad negali savęs pakęsti.
#267441

Iš 2020 m. gegužės 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Kaip blogąjį valdytoją pakeisti geru

Ar aš laisvas?

Klausimas: Kodėl dvasinis pasaulis vadinamas aukštesniuoju?
Atsakymas: Mes jį vadiname aukštesniuoju, nes jis egzistuoja virš mūsų savybių. Mūsų savybės – tai gavimo savybės, todėl esame labai priklausomi nuo savo egoistinių norų ir jų išsipildymo. O Aukštesnysis pasaulis – tai savybės, kylančios iš noro duoti, užpildyti, pamilti, prisotinti kitus. Ir kadangi jos kokybiškai nepriklausomos, laisvos, todėl vadinamos aukštesniosiomis. Tokios savybės yra arčiau Kūrėjo, kuris yra davimas ir meilė. Todėl viską, kas yra arčiau Jo, mes apibūdiname kaip „virš mūsų“, t. y. arčiau pirmapradžio šaltinio.
Klausimas: Kalbėdami apie Aukštesnįjį pasaulį, dažnai jį vadiname dvasiniu. Ką reiškia žodis „dvasinis“?
Atsakymas: Aukštesnysis pasaulis vadinamas dvasiniu, nes jis nėra materialus.
Klausimas: Ar yra skirtumas tarp terminų „dvasinis pasaulis“ ir „Aukštesnysis pasaulis“?
Atsakymas: Ne, tai yra bendrieji, nepatikslinti pavadinimai.
Klausimas: Kas yra dvasinis atskleidimas?
Atsakymas: Gamtos atskleidimas davimo savybėje, lygus Kūrėjui, vadinamas dvasiniu.
#264544

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Klausimas: Susivienijimo malonumas žmonių nevilioja. Kodėl? Pagal norų piramidę turėtų būti atvirkščiai. Kai teigiate, kad visi sėdės ratuose ir bendraus, atrodo, kad juokaujate. Pavyzdžiui, anekdotuose apie rojų ir pragarą sakoma, kad pragare gerai, nes gyvenimas verda, o rojuje viskas taip idiliška, flegmatiška: ramybė, palaima, – ne itin patrauklus dvasingumas. Kodėl taip yra?
Atsakymas: Tai ne kabalistinis rojaus ir pragaro vaizdinys. Kabalos požiūriu rojus yra visuotinis žmonijos susivienijimas ir atskleidimas vienos didingos gamtos jėgos, kuri vadinasi „Šchina“. Taigi sakoma: „Teisuoliai sėdi (jie yra ant mažo laiptelio) ir susivieniję mėgaujasi Šchina (gamtos vienybės, tobulumo, universalumo spindesiu)“. Tai yra aukščiausias malonumas, kurį tik gali patirti kūrinys.
Aš nesistengiu reklamuoti ir vilioti. Tegul žmonės gyvena ir džiaugiasi tuo, ką turi. Bet aš noriu parodyti tikrą požiūrį, kurį žmogus gali suvokti dar gyvendamas šiame pasaulyje. Aš jam tai siūlau.
Klausimas: Taip gamtos specialiai sukurta, kad žmonių tokie pasiūlymai nevilioja?
Atsakymas: Taip. Kad sąmoningai prieitume prie to, prašytume, reikalautume ir pasistengtume atskleisti tiesą.
#267263

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo programa, I d.

Gyvenimo programa, II d.

Rojus ir pragaras – tiesiog čia ir dabar

Klausimas: Kodėl buvo neįmanoma iškart perduoti metodikos visoms tautoms, jei Kūrėjas / Gamta gali viską?
Atsakymas: Ne, tai daroma ne pagal kokį nors Kūrėjo norą. Mes manome, kad Kūrėjas yra aukščiausia būtybė, kuri pasirenka ir kuria pagal savo norą ar nenorą, bet ne. Kūrėjas yra aukščiausia gamtos jėga, kuriai būdingas davimas, ryšys ir meilė, ji sukuria sau visiškai priešingą formą – materiją, kuriai būdingas gavimas, sumišimas ir neapykanta. Sujungus šias dvi savybes – atrandant jų priešingumą ir sujungiant jas – kūriniai galės atskleisti Kūrėją.
Viskas išplaukia iš gavimo ir davimo savybių. Pradėdamos jungtis tarpusavyje, jos sukuria milžinišką viena kitai priešingą ir esančią pusiausvyroje ryšio sistemą. Štai, ką mes turime.
Klausimas: Ar kalbant šiuolaikine kalba, vyksta natūrali atranka?
Atsakymas: Nesakyčiau, kad tai yra atranka, nes čia niekas nepasirinkta ir niekas neatstumta: tiesiog palaipsniui derinamos dvi priešingos savybės – davimas ir gavimas, o daugiau nėra nieko.
Komentaras: Istorikai teigia, kad prieš kelis šimtus tūkstančių metų Žemės planetoje vienu metu egzistavo apie 20 žmonių tipų. Vienas iš jų – Homo sapiens („protingasis žmogus“) – išgyveno. Gamta padarė taip, kad jie turėjo galimybę bendradarbiauti.
Atsakymas: Visa grindžiama vidiniais norais, kurie yra negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus būsenos. Žmogui ar kokiai nors grupei pasireiškia noras, todėl jie atitinkamai elgiasi. Mes juk matome, kad žmonės kažkaip elgiasi, tik turėdami tam tikrus vidinius motyvus.
#264613

Iš 2019 m. liepos 22 d. TV programos „Sisteminė Izraelio tautos vystymosi analizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Antisemitizmo teorija, I dalis

Antisemitizmo teorija, II dalis

Antisemitizmo teorija, III dalis