Klausimas: Mūsų egoistinė prigimtis turi tarsi dvi puses. Viena vertus, turtų noras pagimdė nelygybę ir skurdą, kita vertus, išvystė techniką, prekybą, komunikacijas. Viena vertus, valdžios ir šlovės noras buvo įvairiausių intrigų ir karų šaltinis, kita vertus, atsirado valstybės, įstatymai.
Šiandien patekome į unikalią situaciją, kai egoistiniai masalai daugiau neveikia. Kas bus artimiausiu metu varomoji vystymosi jėga, jei egoizmas nustojo veikti? Kitaip tariant, ir gamta neleidžia egoizmui veikti, ir iš vidaus mus taip pat mažai kas traukia.
Atsakymas: Manau, kad mes suvoksime, jog turime judėti visai į kitą pusę – priešingą egoizmui, ir vystyti žmonių visuomenės santykius su kitais gamtos lygiais, kaip absoliučiai altruistinius ir integralius.
Turime susiimti ir pradėti veikti aiškiai suprasdami, kad privalome nepaisydami savo egoizmo vienytis, rūpintis vienas kitu pagal principą „pamilk artimą kaip patį save“ ir šitaip siekti būsenos, kai „visas nuodėmes padengs meilė“, kitaip tariant, absoliutus ryšys, absoliutus abipusis rūpestis.
Tada galėsime įveikti didžiulį potencialų barjerą tarp mūsų ir bendros gamtos taip, kad imsime jausti gerąją jėgą, kuri suteikia gyvybę ir palaiko visą gamtą. Taip atskleidžiame Kūrėją.
Klausimas: Šiandien žmogui malonu rūpintis tik savimi, o jūs sakote, kad jis pradės mėgautis rūpindamasis kitais? Kaip gali įvykti tokia transformacija, juk tai – priešinga prigimčiai?
Atsakymas: Veikiant mūsų norui ir Aukštesniajai jėgai.
Klausimas: Tai kam reikalingas egoizmas ir koks jo tikslas?
Atsakymas: Kad mes patys egoizmo priešpriešoje suvoktume poreikį rūpintis ir būti sujungtiems vienas su kitu gerais ryšiais. Tai – mūsų uždavinys.
Klausimas: Kitaip tariant, egoizmas nėra panaikinamas?
Atsakymas: Ne, mes turime dirbti virš jo, t. y. nepaisydami, kad jis mus veikia.
#267602

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virusas ir toliau dirbs su mumis

Kelias į beribį malonumą

Įėjimas į naują gyvenimą atidarytas

Klausimas: Jei negalime trukdyti gamtai, tai tegul ji daro, ką panorėjusi? Reikia tai priimti, susitaikyti?
Atsakymas: Pirma, nereikia savęs priešpriešinti gamtai, nes tai – visiškai nelogiška, neprotinga. Gamta – tai visas kosmosas. Tai tokie vidiniai lygmenys, kurių visiškai nepažįstu. Kas aš toks? – Tiesiog gamtos Kūrinys. Vabalėlis prieš visatą! Net nesuvokiu, su kuo susiduriu. Kodėl turiu mąstyti kaip mažas vaikas, bandantis kovoti su vėjo malūnais? Kam reikalingas šis donkichotiškas elgesys? Mes tiesiog turime suprasti, kad esame didžiulėje, daugiapakopėje sistemoje, tačiau nežinome, kur, su kuo ir kaip. Todėl tobulėdami turėtume stengtis automatiškai į ją integruotis.
Jei būtume negyvoji, augalinė ar gyvūninė gamtos dalis, automatiškai būtume joje. Kadangi mes priklausome „žmogaus“ lygmeniui, tai be to, kad priklausome gamtai, turime ir tokį elementą kaip egoizmas: „Aš noriu būti ypatingas!“ Tuo žmogus skiriasi nuo gyvūnų. Taigi, dėl savo egoizmo jis iškrenta iš gamtos ir dėl to kenčia.
Tačiau egoizmas mumyse nuolat auga, verčia būti priešais vienas kitam ir aplinkinei negyvajai, augalinei, gyvūninei gamtai. Apskritai, tai yra mūsų blogis, mūsų problema, kuri taip ir vadinasi – žmogaus blogio pradas.
Jis buvo sukurtas tam, kad suvoktume blogį ir ištaisytume jį į gėrį. Tada galėsime suprasti visą gamtos gilumą, kaip esame su ja visapusiškai susisieti, ir dalyvauti visuose jos veiksmuose.
Todėl egoizmas mums duotas ne tam, kad priešgyniautume gamtai ir priešpriešintumės jai, o tam, kad būtent jos padedami susilietume į viena; pajustume, kaip mes nuo gamtos atitolę, priartėtume prie jos ir tinkamai su ja sąveikautume. Tada žmogus tikrai taps lygiavertis visai gamtai, kuri vadinama Kūrėju. Nes gamta ir yra Kūrėjas.
#265435

Iš 2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Viename energetiniame lauke

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Deginančios mintys

„Begalybės pasaulis“ reiškia būseną, kai kūrinys, jį atskleisdamas, mato jame absoliučią begalybę. Mes visada kalbame apie kūrinį. Begalybės pasaulyje jis niekuo neribojamas ir jaučia savo beribes galimybes.
Komentaras: „Šviesos“ sąvoka taip pat dažnai naudojama kabaloje.
Atsakymas: Šviesa yra tai, kas mus apšviečia, tarnauja, rūpinasi mumis. Viską, kas bet kurioje mūsų būsenoje daroma teigiamai, baigiant paskutiniąja būsena, vykdo šviesa. Šviesa yra Kūrėjo davimo ir meilės jėga.
Klausimas: O visas blogis nėra šviesa?
Atsakymas: Visas blogis yra atvirkštinė šviesos pusė, jos išnykimas, atitolimas.
Klausimas: Tai yra atsitolinimas nuo davimo, meilės savybės, nuo Kūrėjo, vadinamas tamsa, o artėjimas prie Jų – šviesa?
Atsakymas: Taip. Šviesa yra jėga, kuri mus suartina.
Klausimas: Kabaloje taip pat yra terminas „sfira“. Kas tai yra?
Atsakymas: „Sfira“ nuo žodžio „sapir“, „šviečiantis“ – tai noras, kuris tapo panašus į Kūrėją, t. y. davimo savybė, todėl ji gali kaupti šviesą savyje ir pradeda švytėti.
#265098

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Komentaras: Popiežius Pranciškus pasiūlė įvesti „besąlyginių (bazinių) pajamų“ sąvoką: jis patarė valstybėms skirti visiems žmonėms po minimalią pinigų sumą, kad jie galėtų egzistuoti, ir ne tik per pandemiją, bet ir vėliau, nes dėl šiuolaikinių technologijų milijardai (kai kuriais vertinimais – 5–6 mlrd.) neteks darbo. Jis siūlo valstybėms maitinti savo piliečius, kad šie galėtų išgyventi.
Atsakymas: Tuo tarpu valstybė skirsto pinigus įmonėms, kad jas atgaivintų, nors tai neturi jokios prasmės, nes rytoj gali nelikti, ką duoti, ir žmonės tikrai badaus. O kas bus toliau? Riaušės, plėšimai ir pan.? Milijardai klaidžios po Žemę ir plėšikaus?
Klausimas: Tokios mintys ir lenda į galvą, kai analizuoji, kas vyksta pasaulyje. Todėl daugeliui kyla baimė ir net mintis apie egzistencijos beprasmybę, ne tik apie savo, bet ir visos žmonijos. Ką pasakytumėte apie tai?
Atsakymas: Dauguma nesupranta, kad gamta mums nustatė sąlygas, o kai jų neatitinkame, gauname iš jos pamoką. Šiame kontekste nieko baisaus, jei iš 8 mlrd. liks tik 2. Apskritai, tai yra žmonių visuomenės gerinimo sąlyga. Jei neliks, tarkime, 6 mlr., tai mums tik atrodys, kad jie miršta. Jie ne mirs, o tiesiog pagydys atmosferą, žemę ir save nuo beverčio gyvenimo. Likusieji egzistuos normaliai, teisingai.
Klausimas: Ar manote, kad Žemėje turėtų sumažėti žmonių? Dabartinis kiekis negali normaliai išgyventi?
Atsakymas: Baal Sulamas rašė, kad Žemė nesunkiai gali išmaitinti 20 mlrd. žmonių. Problema yra žmonės, o ne maisto stoka.
Klausimas: Vadinasi, jeigu nesutiks su mintimi, kad žmonija turi pakeisti savo požiūrį į gyvenimą ir tikslus, žmonių gali sumažėti, bet tai nėra neišvengiama?
Atsakymas: Žinoma. Viskas reikalinga tik tokiu mastu ir tam, kad žmonija eitų teisingu keliu.
#268041

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV programos „Pokalbiai. Leonidas Makaronas ir dr. Michaelis Laitmanas apie tarptautinę padėtį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar Gamta nori sumažinti Žemės gyventojų skaičių?

Žmogus ir gamta: ryškėja santykiai

Socialinių neramumų pavojus po koronaviruso

Šiandien ypatinga diena – Baal Sulamo, mūsų mokytojo, išėjimo iš šio pasaulio metinės. Tai siela, sujungianti mus su Kūrėju, žmogus, atvėręs kabalos išminties vartus paskutiniajai kartai, kurioje gyvename.
Be jo mokymo neįstengtume nusipelnyti to, ką gavome ir dar gausime ateityje. Žinios, visa prieiga ir metodika, suvokimo etapai – visa tai mums paruošė Baal Sulamas. Žinoma, viskas ateina mums iš Kūrėjo, tačiau per šią didžią sielą.
Viena iš priežasčių, kodėl kabalos (gavimo) mokslas taip vadinamas yra ta, kad jis perduodamas iš kartos į kartą. Kiekvienas mokinys privalo turėti mokytoją. Tik išskirtinės asmenybės, gavusios ypatingą pagalbą iš aukščiau, gali tiesiogiai suvokti Kūrėją. Todėl mes visuomet turime būti susiję su dvasinį pasaulį pasiekusiais išminčiais, didžiais kabalistais, ir taip galime eiti pirmyn iš kartos į kartą.
Čia viskas priklauso nuo to, kiek žmogus įstengia eiti paskui mokytoją. Kiekvienas susiduria su savo sunkumais, ir tai natūralu, juk taip sukurtos pakopos iš viršaus į apačią. Žemesniesiems sunku įveikti savo egoizmą ir susieti su aukštesniąją pakopa.
Mūsų pasaulyje gyvūniniame lygmenyje nėra tokios problemos, juk gamta įpareigoja vaiką priklausyti nuo suaugusiųjų. Bet žmogaus pakopoje, kur reikia studijuoti kabalos mokslą, tai atlikti nėra paprasta. Ten mums reikia nusilenkti ir maksimaliai išaukštinti mokytoją, kad galėtume iš jo mokytis.
Žinoma, tai ne tam, kad rodytume mokytojui pagarbą, o paties mokinio naudai. Jei mokinys jaučiasi mažesnis už mokytoją, tai galės nusilenkti ir tuomet galės gauti iš mokytojo. Šio pasaulio moksluose šis reikalavimas ne tos kategoriškas, juk ten mokinys turi kritiškai žvelgti į mokytoją ir jį patikrinti.
O kabalos moksle žmogus negali nieko pasiekti, jei nenusilenks priešais Kūrėją. Ir kiek jis nusilenkia tam, ką gauna iš mokytojo (kuris jį moko iš pirminių šaltinių, atėjusių iš visų kartų mokytojų), tiek jis gali suvokti. Tik tokia forma mažas gali gauti iš didelio.
Todėl mums reikia suprasti, koks išskirtinis ir didis žmogus buvo Baal Sulamas. Turime priimti visus jo veikalus, visą palikimą be jokios kritikos ir tuomet galėsime tikėtis, kad imsime jungtis su jo siela ir per jį gausime aukštesniąją jėgą iš Kūrėjo.

#253792

Iš 2019 m. spalio 10 d. pamokos minint Baal Sulamą

Klausimas: Kiekvienas iš mūsų išgyvena sunkių akimirkų, kai norisi paklausti: „už ką man visa tai?“ Ar iš tikrųjų egzistuoja karmos dėsniai ir kiekvienas žmogus nusipelno to, kas jam nutinka?
Atsakymas: Iš dalies – taip. Kiekvienas žmogus turi savo sielos šaltinį. Jis gimsta su tam tikru savybių rinkiniu, ankstesnių reinkarnacijų patirtimi. Gimęs turi tęsti savo kelią ir pasiekti egzistavimo tikslą – visiškai prilygti Kūrėjui.
Taigi, žmogaus pradinis taškas išnyksta kažkur praeitose reinkarnacijose, o galutinis – būsimuose gyvenimuose. Esamu metu jis vykdo tam tikrą programą, todėl viskas, kas jam nutinka, nėra atsitiktinumas. Viskas veda į tikslą.
Klausimas: Ar visiems reikia iš to pasimokyti?
Atsakymas: Taip, jei nori. Jeigu to siekia, tada jam padeda iš viršaus, suteikia tam tikrą aplinką, tada žmogus gali išmokti šias pamokas ir eiti pirmyn gana sąmoningai.
Klausimas: Ar žmonija, atsižvelgdama į esamą situaciją, išmoko pamoką? Ką turėjome suprasti iš situacijos su koronavirusu?
Atsakymas: Tai, kad mūsų pasaulis yra integrali sistema, kuri dabar išgyvena pandemijos bangą. Pirmąkart ji apima visą planetą. Per visą istoriją pasaulyje nebuvo nieko, kas būtų palietę visus be išimties. Mums rodoma, kad mūsų pasaulis iš tikrųjų yra absoliučiai integrali, uždara sistema, ir tuo vadovaudamiesi turime pasiekti visišką vidinę pusiausvyrą.
#267420

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Karma ar sąmoningas judėjimas?

Ar kančios mus apvalo?

Gėrio ir blogio šaltinis
Klausimas: Tūkstantį metų iki Antrosios šventyklos sunaikinimo žydai, turintys vienijimosi metodiką, daugiau ar mažiau buvo vieningi. Tačiau pamažu ją prarado, nes egoizmas augo. Tauta pamiršo kažkada įsisavintą metodiką ir pradėjo nekęsti vienas kito. Iš kur ta neapykanta kilo?
Atsakymas: Neapykanta kyla iš gamtos, nepriklausomai nuo to, ar žmonės žino priežastį. Žydai nesupranta, kodėl jie žydai ir ko iš jų reikalaujama. O pasaulio tautos nesupranta, ko jiems reikia iš žydų. Tačiau pasaulio tautos nujaučia, kad žydai turi jų gerovės šaltinį, bet jo neatskleidžia, tuo tarsi apvaginėdami pasaulio tautas. Tai ypač gerai pastebima pastaruoju metu. Per pastarąjį šimtmetį ir iki šiol žydai klestėjo mokslo, meno, kultūros, finansų ir pramonės srityse. Taigi, jie tarsi apiplėšinėjo visas pasaulio tautas.
Klausimas: Ką reiškia „apiplėšinėjo“?
Atsakymas: Jei jie pirmauja, vadinasi, užima kieno nors vietą ir uždirba sau milijardus, kuriuos galėtų uždirbti kiti.
Komentaras: Bet jie sąžiningai tai daro.
Atsakymas: Nesvarbu. Aš pavydžiu žmogui, kuris sąžiningai uždirbo pinigus, nes pats to nesugebu.
#264494

Iš 2019 m. liepos 22 d. TV programos „Sisteminė Izraelio tautos vystymosi analizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Antisemitizmo teorija, I dalis

Antisemitizmo teorija, II d.

Siekiančios Kūrėjo kibirkštys

Klausimas: Mes nesuprantame žmogaus tarpusavio ryšio su gamta, jau nekalbant apie tarpusavio ryšius tarp žmonių. Jie apskritai paslėpti.
Pavyzdžiui, 60-ajame dešimtmetyje žvirblių sunaikinimas Kinijoje sukėlė badą dešimtims milijonų žmonių. Kačių naikinimas Šiaurės Korėjoje leido atsirasti dideliam kiekiui žiurkių ir gyvačių, dėl to reikėjo importuoti kates iš kaimyninių šalių. Vilkų naikinimas taip pat visada lemia nesubalansuotą elnių ir šernų skaičių, nes vilkai, iš esmės, žudo tik sergančius gyvūnus.
Galima pateikti labai daug tokių pavyzdžių. Bet mano klausimas susijęs būtent su žmogaus lygmeniu. Ar jūs sutinkate su teiginiu, kad gamtoje bendra yra svarbiau už asmeniška?
Atsakymas: Bet ne vienas kito sąskaita. Jei paimsime integralią sistemą, tai kiekviena dalis joje yra lygi pagal savo vertę visoje sistemoje. Kitaip sistema nebus integrali, baigtinė, absoliuti.
Komentaras: Yra dar toks teiginys, kad jei žmogus reikalingas bendrai sistemai, tai jis egzistuoja, o jei ne – neegzistuoja.
Atsakymas: Aš tai galiu pasakyti apie negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, bet ne apie žmogų, nes jis su savo egoizmui įsiterpia į gamtą, viešpatauja aukščiau jos ir gali daryti viską, ko nori, net jei tai prieštarauja sveikam protui.
Klausimas: Mokslininkai tvirtina, kad visos sistemos praeina tam tikrą evoliucijos vystymosi procesą. Pradžioje visada yra atmetimo, padalijimo procesas, siekiant pereiti į kitą būseną, susivienijimą, bet jau aukštesniame lygmenyje. Dabar gamta mus padalino koronavirusu. Ir mes tarsi kuriame kažkokią virtualią tikrovę. Koks kitas mūsų tarpusavio ryšio lygmens etapas?
Atsakymas: Mums reikia suvokti, kad mūsų ryšys, visų pirma, turi būti integralus, ir nukreipti mus į vienybę. Mes ne žvėrys, kad vienytumės instinktyviai. Mes žmonės, bet mes esame prieš šį susijungimą. Mumyse stipriai veikia egoizmas. Todėl turėsime suprasti jo stiprumą ir pakilti aukščiau jo.
#266175

Iš 2020 m. balandžio 16 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Koronavirusas, išsiųsdamas mus namo, perkėlė į virtualią tikrovę. Palaipsniui, laikui bėgant, įprasime dirbti namuose, priprasime prie naujų virtualių santykių su bendradarbiais, bankais, valstybinėmis įstaigomis, draugais. Sukursime virtualius bendravimo ratus: artimesnius ir tolimesnius, susijusius su darbu ir laisvalaikiu.
Internete galima žaisti šachmatais, galima netgi kartu sportuoti, kiekvienam liekant namuose. Kompiuterinė programa sukuria įspūdį, kad esame kartu ir atliekame tuos pačius pratimus.
Bet kyla klausimas: juk žmonės eina į sporto klubą, norėdami pajusti aplinkos įtaką. Jei praleisiu treniruotę, sulauksiu trenerio pastabos. Treniruotėse turiu stengtis būti ne blogesnis už kitus. Kaip visa tai vyks virtualioje aplinkoje, jei būsiu namuose vienas su kompiuteriu? Nebejausiu spaudimo, buvusio fizinėje grupėje, ir nebesistengsiu kaip seniau.
Likdamas vienas savo mikrokosmose, tampu dideliu egoistu, man nebereikia su niekuo skaitytis ir niekam aiškintis. Bet tai ir gerai: taip pradedu suvokti, koks buvau egoistas. Norėdamas susisiekti su aplinka, turiu pakilti šiek tiek aukščiau savęs, virš savo egoizmo, todėl stengiuosi užmegzti ryšį su kitais.
Tai, kad atsiriboju nuo buvusių ryšių, dar nereiškia, kad tapau didesniu egoistu, nes tai darau priverstinai dėl epidemijos. Aš tolstu, vykdydamas gydytojų, Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymus, kad kam nors neperduočiau viruso ir pats neužsikrėsčiau.
Bet likęs vienas namuose gavau galimybę pamąstyti, kokia forma galiu priartėti prie kitų. Problema ta, kad nusikalstame mintyse: jei mūsų mintys apie kitus būtų geros, nebijotume koronaviruso. Jei eitume į viešumą galvodami, kaip nepakenkti kitiems ir žinotume, kaip juos apsaugoti, niekada viruso neperduotume vienas kitam. Viską lemia mintis, ketinimas.
Dabar bendraujame virtualiai, kiekvienas atsitolinęs nuo kitų. Taigi, pabandykime pajusti, kiek mums leidžiama priartėti prie savo artimo, ir ne dėl koronaviruso, o dėl kito viruso – egoizmo.
Turiu teisę naudotis savo egoizmu tik tiek, kiek nekenkiu artimui. Jei galiu priartėti nepakenkdamas, tai priartėsiu, o jei man kyla egoistinių minčių, tada priartėti negaliu. Taip galima matuoti atstumą tarp mūsų, kad suprastume, kaip toli ar arti vienas nuo kito iš tikrųjų esame. Artumas nustatomas pagal mūsų norą teikti kitiems gėrį iš širdies į širdį.
Kaip galime užtikrinti, kad vykdysime savo įsipareigojimus grupei ir laiku atvyksime į treniruotę bei kartu atliksime visus pratimus? Susitariu su savo grupės draugais, kad virtualiam susitikimui ruošimės kiekvienas gerai galvodamas apie kitus. Tada kiekvienas turi pasitikrinti, ar jam galima artintis prie tokio susibūrimo.
Jei susitarėme susitikti fiziškai, tada išeinu iš namų ir vykstu pas draugus. Ir kažkuriuo metu kelyje imu abejoti, ar galiu dar labiau priartėti. O jei toliau nebegalima, nes aš jiems pakenksiu? Gal aš galvoju apie save, o ne apie juos? Taip pagal dvasinį atstumą pradedu vertinti materialų atstumą.
Tada pradedame kalbėtis su draugais tik dvasiniais atstumais, aiškindamiesi, kokie artimi ar tolimi esame vienas kitam, susiję ar atskirti. Kalbame apie dvasinį artumą ar nutolimą. Pasirodo, kad virtuali visuomenė padeda mums pasiekti dvasinį ryšį. Jei tokiu būdu matuojame atstumą nuo širdies iki širdies, tai – dvasinė dimensija.
Tarpusavyje turime nustatyti tokį atskaitos tašką, kuris bus dvasinis, o ne materialus, matuojamas ne metrais ar kilometrais, bet širdies vienetais, nuo širdies iki širdies. Taip ugdysime ypatingą tarpusavio jautrumą. Tik jei iš tikrųjų linkiu gero savo draugui, galiu prie jo priartėti ir užmegzti ryšį. Tada nepakenksime vienas kitam, ir tarp mūsų negalės plisti joks virusas.
Norint to pasiekti, reikia sukurti kompiuterinę programą, kuri leistų treniruoti savo požiūrį į kitus taip, kaip treniruojami raumenys. Ji parodytų, koks artimas ar tolimas esu kitiems žmonėms ir kaip galiu prie jų priartėti ar nutolti. Man turėtų būti akivaizdu, kad tolstu ne materialiai, o tik dvasiškai. Taip pereisime iš materialaus pasaulio į dvasinį, kuriame viskas matuojama tik savybių atitikimu, širdžių artumu.
Programa turėtų padėti žmogui atlikti keletą pratimų, nuo paprasčiausių iki vis sudėtingesnių, kad jis suprastų savo požiūrį į įvairius veiksmus, įvairiausius kitų žmonių norus. Jis pamatys, ar sugeba pakilti virš savo prigimties, norėdamas labiau susivienyti su artimu. Taip pamažu artėsime.
Reikia kompiuterinių programų, kurios treniruotų žmogų tarsi sporto salėje, skirtingose gyvenimo situacijose ir išmokytų pakilti virš jų ne savo, o kitų naudai. Atlikdamas tokius pratimus, jis pamatys, kas jam labiau rūpi: kiti ar jis pats.
Programa vieną po kitos pristatys žmogui gyvenimiškas situacijas, vesdama jį per skirtingas jausmines būsenas ir parodydama, kaip jis pasirengęs pakilti virš savo egoizmo kitų labui ir jais rūpintis, negalvodamas apie save, ar parodydama, kad jis tam nepasiruošęs. Tai labai pakeis žmogų ir suformuos iš mūsų naują visuomenę. Įmanoma sukurti tokias programas, tik reikia šiek tiek vaizduotės.
#267926

Iš 2020 m. liepos 14 d. programos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kauke, aš tavęs nepažįstu!

Skiepai nuo koronaviruso

Būkite visi sveiki!

Koronaviruso epidemija parodė, kokie svarbūs namai, šeima, kuri yra mūsų gyvenimo centras, ir moters, kuri yra viso to ramstis, vaidmuo. Koronavirusas mus sutelkė. Viena vertus, jis apnuogino pasaulyje tarp mūsų egzistuojančius prieštaravimus. Kita vertus, jis visiems vyrams parodė, kad moteris yra svarbiausias mūsų gyvenimo taškas, todėl turime stengtis aplink moteriškąją Malchut dalį sukurti naują epochos po koronaviruso tikrovę.
Baal Sulamas knygoje „Or a-Bair“ rašo: „Mama, motina – nuo žodžių „auklėti“ ir „auginti“. Juk pagrindinis sėklos lašas randasi iš tėvo, o motina augina ir puoselėja šį lašą, padalija jį į organus, sausgysles, audinius ir odą. Visas šis sumanus darbas ir dauginimasis – tik iš motinos. Juk tėvas davė jai tik mažą lašą, o ji meniškai papildė jį iki visaverčio žmogaus. Ir už šį meną ji vadinama mama bei motina.“
Motinos vaidmuo tikrai unikalus. Juk sėklos lašas, iš esmės, atsiranda iš Kūrėjo ir nereikalauja iš tėvo daug darbo. Tuo tarpu motina jį dalija ir paskirsto organams, augina, kol iš lašo išauga žmogus – motinos kūno darbo vaisius. Taip tai veikia fiziniuose kūnuose. Bet ir kuriant sielą, kai tėvas su motina dalyvauja kartu, didžioji darbo dalis tenka motinai. Viskas kyla iš tėvo lašo, bet per motinišką darbą.
Nėštumas prasideda nuo tėvo sėklos lašo, tačiau motina vaisių augina, gimdo, o tada maitina, rūpinasi juo, kol jis tampa pakankamai suaugęs ir gali gyventi savarankiškai. Štai taip visos motinos, visos pasaulio moterys šiandieniniame procese turėtų pamatyti galimybę žmonijai gimti kaip vaisiui naujoje dvasinėje pakopoje. Jei visos moterys susivienys, jos sugebės auklėti žmoniją gimdymo skausmuose. Tai sunkus darbas, tačiau būtent moterys sugebės pagimdyti naują žmoniją ir nukreipti ją vykdyti savo misiją.
Visa žmonijos raida susideda iš dviejų etapų. Iki šiol pasaulį valdė vyrai, todėl tai buvo karų, problemų, konfliktų, pinigų valdžios ir galios laikas. Moteris buvo beveik nepastebima per visą žmonijos istoriją, smurto ir karų kelią. Bet atėjo laikas, kai motina, moteris turi prisiimti pasaulio, jo būsimos formos auklėtojos vaidmenį. Tai moters era, todėl ji turi žinoti, kaip susivienyti su kitomis moterimis ir ištaisyti pasaulį. Tegul ir sunku, tačiau nėra kitos išeities – tai padaryti būtina.
Visos moterys, visos Malchut privalo susivienyti ir pagimdyti naują žmoniją. Bet tai bus įmanoma tik tuo atveju, jei moterys, kad ir nenoromis, sugebės susivienyti, pamynusios savo egoizmą ir pakilusios virš jo tikėjimu aukščiau žinojimo. Moterys reikalaus iš vyrų ir viso pasaulio susivienyti, užmegzti tinkamus ryšius tarp visų, ir taip paskatins pasaulį išsitaisyti. Materialioje pakopoje būtent moteris auklėja ir ugdo naują kartą. Taip pat ir dvasinėje formoje tik moteris sugeba sustiprinti, pagimdyti ir užauginti naują žmoniją.
Niekas, išskyrus moteris, negali atlikti šio vaidmens. Kaip motina vysto vaisių, gimdo, augina, ugdo ir formuoja būsimą žmogų, taip ir moterys, susivienijusios kartu, turi atlikti savo, kaip visos žmonijos motinos, vaidmenį.
Vieningos moters įvaizdis turėtų tapti centrine jėga pasaulyje – taip galėsime išgelbėti žmoniją, pagimdyti ją nauja forma. Po to, kai moterys susivienys ir laikysis bendros, stiprios nuomonės, galės iš vyrų reikalauti visko, o Kūrėjas bus jų pusėje. Taip moterys galės viską įveikti ir nustatyti teisingą žmonijos raidos tvarką.
Bet tai bus įmanoma tik susivienijus. Problema ta, kad tarp moterų nėra vienybės, todėl niekas jų nelaiko rimta jėga ir nepaiso jų reikalavimų. Reikalauti dvasinės pažangos galima tik tuo atveju, jei turi dvasinės jėgos, o ji – vienybėje.
Bent truputį susivienykite ir pamatysite, kokios jėgos įgyjate. Štai tuomet pareikalausite ir gausite, ko tik norite, Kūrėjas tai padarys. Jūsų kelyje nėra jokių kliūčių: kai tik moterys pradės vienytis, Kūrėjas pasirūpins jumis.
#264858

Iš 2020 m. gegužės 9 d. pamokos tema „Moters vaidmuo naujajame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sėkmė priklauso nuo moterų

Namuose reikalnga išmintinga šeimininkė

Be moterų nepagyvensi…