Komentaras: 1991 m. buvo atliktas eksperimentas: nuspręsta dvejiems metams uždaryti žmones (mokslininkus) po kupolu, padalytu į sektorius su gėlu vandeniu, augalais ir gyvūnais. Visiems – augalams, gyvūnams ir žmonėms buvo sukurta ekologiška aplinka.
Eksperimento tikslas – patikrinti, ar ši ekosistema gali harmoningai vystytis. Buvo planuojama deguonį gauti iš augalų. Vanduo turėjo būti tiekiamas natūralios cirkuliacijos būdu, maistas – iš augalų ir gyvūnų.
Ką parodė eksperimentas? Kai mokslininkai įsikūrė kupole, labai greitai prasidėjo problemos. Po kelių savaičių viena iš dalyvių, genėdama augalus, įsipjovė pirštą. Ją evakavo, atliko operaciją ir grąžino. Susidarė dvi mokslininkų grupės, kurios priešinosi viena kitai atliekant eksperimentus.
Fotosintezė nevyko taip, kaip planuota. Mikroorganizmai pradėjo intensyviai daugintis, jie naudojo daug deguonies ir naikino pasėlius. Daugybė augalų rūšių žuvo. Priviso daug tarakonų, nors jų ten apskritai nebuvo atvežta, ir neaišku, iš kur jų atsirado. Dėl vėjo trūkumo medžiai tapo labai trapūs ir pradėjo greitai lūžti.
Mokslininkai šiaip ne taip ištvėrė dvejus metus ir pripažino, kad eksperimentas nepavyko.
Eksperimentas atskleidė, kad visos ekosistemos yra itin trapios ir labai priklausomos nuo išorės įtakos. Labai sunku atkurti veikiančią Žemės ekosistemą.
Komentaras: Bet žmogus taip pat yra gamtos kūrinys.
Atsakymas: Žmogus nėra gamta. Žmoguje yra negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamtos dalys, tačiau visame tame vyrauja jo žmogiškasis pradas – blogis, egoizmas. Žmogiško egoizmo nėra gamtoje. Gamtoje viskas subalansuota, o žmogaus egoizmas nėra subalansuotas. Jei būtų koks nors prietaisas, galintis išsiurbti iš žmogaus šį egoizmą, tada viskas būtų gerai.
Klausimas: O kodėl žmogus duotas Žemei ir dar su egoizmu?
Atsakymas: Kad jis save papildytų gerąja jėga! Ji egzistuoja gamtoje, tačiau yra paslėpta, kad žmogus ją atskleistų, norėtų save ja papildyti, norėtų būti sudarytas iš dviejų priešingų, lygių dalių ir būti įsiterpęs tarp jų.
Klausimas: Vienoje laidoje sakėte, kad jei žmonija būtų pasirinkusi darnaus vystymosi kelią, dabar būtume neįtikėtinai aukštame lygmenyje. Kodėl žmogui buvo leista vystyti šią agresyvią jėgą ir po to susidurti su dabar Žemėje vykstančia katastrofa?
Atsakymas: Tam, kad žmogus suprastų, ką reiškia gėris. Jis turi išaugti iš blogio, nes be tamsos neįmanoma suvokti šviesos.
Klausimas: Tik viską sugriovus, sunaikinus visą planetą?!
Atsakymas: Nereikia naikinti. Niekas neleis jos sunaikinti. Bet jis turi pajausti sunaikinimą.
Klausimas: Taigi, suprasti žemės, šios harmonijos skonį jis gali tik supratęs priešingą?
Atsakymas: Žinoma, o kaip kitaip? Nėra kito būdo! Ir kaip mes apskritai ką nors suprantame? Kaip jūs suprantate tą pačią harmoniją? Tik iš kakofonijos.
Mes pradedame savo gyvenimą laužydami. Ir vaiką taip auklėjame – kad iš sulaužytų žaislų jis surinktų kubelius. Visą save ir visus turime sukurti iš visiškai sudužusių dalių. Kaip viskas prasidėjo? Iš didžiojo sprogimo, t. y. viskas sprogo. O dabar turime tai teisingai surinkti. Vaikiški „kubeliai“ – štai kas yra priešais mus. Visą šią visatą, viską, kas yra, turime sujungti tinkamu ryšiu.
Klausimas: Žmogus jau gamtos pavyzdyje mato, kaip viskas susiję. Kodėl jis eina kitu vystymosi keliu, išranda papildomas sistemas?
Atsakymas: Mūsų mažasis egoizmas to neleidžia! Tegu du vaikai pabando žaisti kartu. Kiekvienas griebs sau, o kitam neduos. Tvirtai laikys ir nežais. Štai tokie mes.
Klausimas: Kaip žmogui išsiveržti, pereiti nuo vienų bėgių prie kitų?
Atsakymas: Studijuokite kabalos mokslą. Jis viską jums paaiškins. Mes nieko daugiau neturime! Pasiekėme būseną, kai jau pamažu tai suvokiame ir galime apie tai kalbėtis ne tik su savimi, bet ir kitais. Tai labai geras laikas! Labai džiaugiuosi, kad gimiau ir gyvenu šiuo laiku.
Klausimas: Ką suteikia kabala? Ką ji duos papildomai, ką žmogus norės pamatyti?
Atsakymas: Viena vertus, ji išvaduos jį iš kančių, kita vertus, leis pasiekti tobulumo. Tobulumo! Visos gamtos integralumo, uždarumo, kai iš visų priešingų dalių surenkama didžiulė tobula gamta.
Nėra didesnės laimės, nėra didesnio supratimo, nėra didesnio tobulumo nei suvokti visų gamtos dalių bendrumą visiškame jų susiskaldyme ir prieštaravime.
Klausimas: Ką egoizmas veiks šioje ištaisytoje sistemoje? Kokį vaidmenį jis atliks?
Atsakymas: Jis atliks savo vaidmenį – atstumiančio, niekinančio, ardančio, tolinančio. Kaip tik virš to rinksis visa sistema. Neįmanoma be minuso.
Klausimas: Vadinasi, jis bus kaip faraonas, kuris viską išsklaido?
Atsakymas: Argi galima be jo? Niekaip negalima.
Klausimas: Ar žmogus tiesiog valdys jį? Ar jis mokės tai padaryti?
Atsakymas: Sakoma, kad Izraelio tauta išėjo iš Egipto su aukso luitais, indais ir galvijais. Tai reiškia, kad su tais indais, į kuriuos ji gali gauti aukščiausią pripildymą jau už Egipto ribų. Ar be Egipto būtų galima ką nors gauti?
Klausimas: Ar tai degalai, kurie varo į tikslą?
Atsakymas: Egoizmas – gamtos pagrindas. Ir tik dėl jo galime suvokti jos antrąją pusę.
#266047

Iš 2020 m. vasario 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepavyks pralaukti ekologiniame bunkeryje, I dalis

Kuo neutralizuoti egoizmą?

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Klausimas: Koronaviruso epocha – nerami, tragiška, dramatiška, bet vis tiek yra laimingų žmonių. Tai – vaikai! Maži vaikai, kurie liko namuose, su tėvais: jie užsiima kuo nori. Ar galima pasakyti, kad mums rodo tokią laimės salelę ne be priežasties? Ką turime suprasti?
Atsakymas: Kad gera būti mažu vaiku.
Klausimas: Ar mes galime, žvelgdami į vaikus, priimti laimę, kurią jie išspinduliuoja?
Atsakymas: Vaikai yra natūralaus, prigimtinio egoizmo lygmenyje. Tai nelaikoma egoizmu. Jie vienas kitam nenori blogo. Jie neturi įvairiausių planų pakenkti, užsidirbti kito sąskaita: kuo kitam blogiau, tuo man geriau – kas nesąmoningai egzistuoja suaugusiuosiuose. Vaikai to neturi ir jiems virusas nebaisus.
Klausimas: Kitaip tariant, virusas nebaisus tam, kas turi vaikišką mąstymą?
Atsakymas: Jis nėra vaikiškas, o natūralus, prigimtinis, egoistiškai apribotas mąstymas.
Komentaras: Jei pasieksime tokią būseną, kad galėsime gyventi ir mąstyti, nenorėdami pakenkti kitam, kas įvyks?
Atsakymas: Jei įvaldysime tik šį egoizmo lygmenį, o visi kiti visuomeniniai egoistiniai lygmenys, ten, kur mes esame susiję vienas su kitu, kitaip tariant, pinigus, šlovę, valdžią, kurie priklauso jau suaugusiųjų pasauliui, pašalinsime, – tai žinoma, mums joks virusas nėra baisus.
Klausimas: Vadinasi, dabar turime vaistus, priešnuodį?
Atsakymas: Ne, tai nėra taip paprasta. Kaip galime išsivaduoti iš visuomeninio egoizmo, iš to, kad nekenktume vienas kitam, jei be perstojo su tuo susitapatiname? Lyginame save su kitais: kad tik kitam nebūtų geriau nei man, kad aš visada jausčiau, kad esu sėkmingas, reikalingas, ypatingas ir t. t. Tai turi kiekvienas, ir tai pasireiškia pasąmoningai.
Klausimas: Ir išeiti iš to negalima?
Atsakymas: Galima, bet ne patiems, o tik Aukštesniajai šviesai padedant: jei esame teisingame kolektyve ir sukeliame ypatingos Aukštesniosios jėgos poveikį sau. Aukštesnioji – nes tai – davimo jėga, meilės jėga, žmonių pritraukimo aukščiau mūsų egoizmo.
Tada būsime susiję kaip maži vaikai, kurie nori žaisti kartu ir žaidžia, bet nesiekia pakenkti. Jie dar to neturi maždaug iki dešimties metų amžiaus. Penkiolikos visi jau egoistai: galvoja apie tai, kaip būti geresniems už kitus, o kitiems kad būtų blogiau nei jiems. Pažvelkite, kaip jie elgiasi mokykloje!
Komentaras: Jūs visą laiką kalbate apie Aukštesniąją šviesą, kuri ir gali mus pakeisti. Mes, egoistai, šios žemės lygmenyje nieko negalime padaryti, kaip benorėtume – nei politikai, nei psichologai – niekas. Tik Šviesa, kurią galime pritraukti į save. Štai šito niekas nesupranta, bet jūs kalbate toliau.
Atsakymas: Ar apie virusą buvo aišku?
Komentaras: Dabar bus aišku. Mes jį ištirsime, nėra kur dingti. Tyrinėdami tokius virusus, pamažu suprasime, kas yra gerai ir blogai. Ir taip pasieksime Šviesą.
Klausimas: Ar jūs galite paaiškinti, kas yra Aukštesnioji šviesa ir kaip ją pritraukti?
Atsakymas: Tai – labai paprasta. Gamtoje yra neigiama ir teigiama jėgos. Ir jos – absoliučiai lygiavertės. Mumyse sužadinama neigiama jėga, vadinamoji egoistinė jėga, kad pareikalautume nubudimo mumyse lygiagrečiai jai ir teigiamai jėgai – altruistinei. Ir kad šios dvi jėgos – egoistinė ir altruistinė – būtų subalansuotos.
O dabar supraskite, ką mums suteikia virusas! Kaip jis stumia mus į šią pusiausvyrą! Jis kalba labai paprastai: „Užsirakinti namuose, užsiimti savimi, neskubėti su kitais bendrauti. Nemokate jūs to daryti, pradėkime po truputį mokytis. Štai jums teigiama jėga, štai jums neigiama jėga, ir taip dirbsime“.
Klausimas: Neigiama jėga – tai yra egoizmas?
Atsakymas: Taip. Egoizmas yra neigiama jėga. Taip žmonėms įprasta manyti. Kūrėjo atžvilgiu nėra nei neigiamos, nei teigiamos jėgos, nes abi išeina iš Jo.
Klausimas: Kokios tos teigiamos ir neigiamos jėgos, iš kur jas imate?
Atsakymas: Bet tarp mūsų jos egzistuoja, ar ne?! Aš noriu išnaudoti tave. Tai ir yra neigiama jėga. Ir atvirkščiai: aš galvoju apie tave ir rūpinuosi tavimi. Tai yra teigiama jėga. Kalbama tik apie žmogaus santykį su žmogumi. Jei aš galvoju apie tai, kaip pasikelti aukščiau kitų, tai bus neigiama jėga, o jei mąstau, kaip man pakelti kitą – tai yra teigiama jėga.
Klausimas: Kaip pakilti aukščiau kitų, man aišku, o kaip – pakelti kitą? Aš tai galiu pasiekti? Ar negaliu?
Atsakymas: Ne, negali. O iš kur tau, apskritai, atsiras noro?
Klausimas: Ir todėl tik Aukštesnioji šviesa, kurią aš sužadinu savo atžvilgiu, gali šį norą išvystyti?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Kaip sužadinti Aukštesniąją šviesą?
Atsakymas: Tik darbu grupėje. Tam skirta grupė. Žiūrėdamas į draugus, pavydėdamas jiems, iš savo egoizmo, norėdamas būti ne žemiau, nei jie ir taip toliau, – taip padedame vienas kitam pakilti, t. y. duoti, padėti kitam.
Klausimas: Sakykime, paprastas žmogus sėdi namuose, mąsto apie savo gyvenimą ir pradeda suvokti, kad nori pasiekti tokią būseną. Jis gali tai padaryti?
Atsakymas: Pamažu. Pradėkite bendrauti telefonu, per vaizdo įrašus, per internetą. Paskui bus galimybė bendrauti ir betarpiškai, net ir ne dviejų metrų atstumu. Ilgainiui pajausite, kad jūs esate viename kūne, be jokių pertvarų. Tada virš jūsų bus viena karūna (korona).
266422

Iš 2020 m. kovo 30 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl koronavirusas gaili vaikų?

Antikūnai prieš egoizmą

Kaip pritraukti Šviesą?

Komentaras: 1991 m. buvo atliktas eksperimentas: nuspręsta dvejiems metams uždaryti žmones (mokslininkus) po kupolu, padalytu į sektorius su gėlu vandeniu, augalais ir gyvūnais. Visiems – augalams, gyvūnams ir žmonėms buvo sukurta ekologiška aplinka.
Eksperimento tikslas – patikrinti, ar ši ekosistema gali harmoningai vystytis. Buvo planuojama deguonį gauti iš augalų. Vanduo turėjo būti tiekiamas natūralios cirkuliacijos būdu, maistas – iš augalų ir gyvūnų.
Ką parodė eksperimentas? Kai mokslininkai įsikūrė kupole, labai greitai prasidėjo problemos. Po kelių savaičių viena iš dalyvių, genėdama augalus, įsipjovė pirštą. Ją evakavo, atliko operaciją ir grąžino. Susidarė dvi mokslininkų grupės, kurios priešinosi viena kitai atliekant eksperimentus.
Fotosintezė nevyko taip, kaip planuota. Mikroorganizmai pradėjo intensyviai daugintis, jie naudojo daug deguonies ir naikino pasėlius. Daugybė augalų rūšių žuvo. Priviso daug tarakonų, nors jų ten apskritai nebuvo atvežta, ir neaišku, iš kur jų atsirado. Dėl vėjo trūkumo medžiai tapo labai trapūs ir pradėjo greitai lūžti.
Mokslininkai šiaip ne taip ištvėrė dvejus metus ir pripažino, kad eksperimentas nepavyko.
Eksperimentas atskleidė, kad visos ekosistemos yra itin trapios ir labai priklausomos nuo išorės įtakos. Labai sunku atkurti veikiančią Žemės ekosistemą.
Atsakymas: Žinoma! Gal jie mano, kad paskui padarys tą patį Marse? Koks nusivylimas jų ten laukia!
Klausimas: Atrodytų, kad žmogus kaip į Nojaus arką pasiėmė visko po truputį – vienokių ar kitokių augalų, gyvūnų. Jis sukūrė ekosistemą taip, kad vyktų natūralios medžiagų apykaitos ciklas kaip gamtoje, bet jam nepasisekė. Kodėl?
Atsakymas: Jis norėjo tai padaryti dirbtinai! Kam kopijuoti gamtą, jeigu joje esame? Jei nukopijuosiu ją savo sugedusiomis smegenimis, savanaudiškomis savybėmis – kas iš to išeis?
Komentaras: Šiandien kalbame apie tai, kad dabar Žemėje vyksta didžiulės anomalijos. Daugėja anglies dioksido, dega miškai ir pan.
Atsakymas: Tai pabaigos pradžia.
Komentaras: Žmogus bando dirbtinai atkurti gamtą.
Atsakymas: Jums nepavyks įrengti bunkerio! Niekam nepavyko: nei Hitleriui, nei Stalinui, nei kam nors kitam. Nė vienas žmogus negali pabėgti nuo savo likimo. Įsigykite vasarnamį, vilą vandenyno saloje ar kitur – ją užlies ar dar kas nors įvyks, ir nieko neišeis!
Pastaba: Lyg ir viskas atrodo tobula, viskas parinkta, subalansuota…
Atsakymas: Jei nesilaikoma pagrindinio gamtos dėsnio, žmonijai gresia pražūtis. Galite sukurti rojaus sodą kokioje nors saloje – tai, ką norėjo padaryti mokslininkai – ir pamatysite, kad viskas labai greitai suirs.
Komentaras: Atrodytų, kad ekosistema yra harmoninga, pati atsikuria.
Atsakymas: Išskyrus žmogų! Nes tai – vienintelis kenkėjas gamtoje. Pašalinus jį, visa gamta tiesiog klestės.
Klausimas: O ką tokio žmogus įneša? Net jei jis ateina su gerais ketinimais, iš karto kas nors ima griūti.
Atsakymas: Jis neturi ir negali turėti jokių gerų ketinimų, nes yra grynas egoistas. Jis gali kurti tik kenkdamas kitiems. Būtent kenkdamas! O visi gyvūnai, ėsdami vienas kitą, niekam nekenkia. Priešingai, jie naikina pačius silpniausius, sergančius. Bet žmogus – ne. Jo ketinimas kitoks.
Gyvūnai sunaikina tai, kas žalinga visiems. Ir todėl, kai vilkas sugauna kokią nors avį ar ožką, nesvarbu ką, jis sunaikina blogiausią, iš kurio gali gimti ir vystytis kas nors beverčio. Visa gamta – negyvoji, augalai, gyvūnai – yra tobulai sukurta. O žmogus – vien blogis.

#266047

Iš 2020 m. vasario 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Jūs visada sakote, kad mums nereikia ir neįmanoma neutralizuoti, niveliuoti mūsų egoizmo. Pakanka tik subalansuoti jį kažkokia teigiama gamtos jėga. Kokia tai teigiama jėga? Iš kur ji atsiranda?
Atsakymas: Tai – dvasinė jėga. Mūsų pasaulyje mes esame negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos lygmenyje. Žmogus čia kaip gyvūnas. Jei jame atsiras antisocialinių veiksmų, tai juos galima subalansuoti, tik išvedant jį į kitą – dvasinės sąveikos „pamilk artimą“ – lygmenį. Tada pamatysime teisingą integralų visos gamtos paveikslą ir save joje. Žmonija supras, kad ji gali egzistuoti be problemų, net be mirties.
Klausimas: Kaip sužadinti šią jėgą, kuri neutralizuotų, subalansuotų mūsų egoizmą?
Atsakymas: Gamtoje išskyrus egoizmą yra dar gera, altruistinė jėga, kuri gali duoti, leidžia galvoti ne apie save, o tik apie kitus. Šios jėgos mums trūksta, kaip atsvaros mūsų egoistinei jėgai, kuri jokiu būdu nepriima kitų norų ir net priešingai – kuo labiau priešinga kitų norams, tuo daugiau mėgaujasi ir prisipildo.
Klausimas: Gera jėga sužadinama kažkokiais gerais poelgiais ir tuo, kad mes kalbame apie ją?
Atsakymas: Taip. Ją reikia vystyti, esant teisingoje aplinkoje, teisingoje grupėje. Ji sužadinama ir mintimis, ir poelgiais, nes poelgius seka mintys.
#265919

Iš 2020 m. balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką taisyti?

Jeigu ego nekenkia…

Ar reikia vystyti egoizmą?

Kūrėjas – Absoliutas, kuris nesikeičia, atsiskleisdamas mūsų atžvilgiu kaip absoliutaus gėrio jėga. Keičiasi mūsų suvokimas, noras, todėl sakome, kad Kūrėjas keičiasi.
Iš tikrųjų pokyčiai vyksta tik mumyse. Todėl, norėdami atskleisti Kūrėją, turime pasiekti panašumo į Jį būseną, kad atitiktume Jo savybes.
Tačiau kaip galime tapti panašūs į Kūrėją, jei visi esame egoistai? Mes liekame egoistai, tačiau, nepaisydami natūralaus atstūmimo, privalome susivienyti tarpusavyje virš egoizmo, susisiedami tarpusavio davimo, vienybės, meilės ryšiais. Mes panašūs į išderintą muzikos instrumentą, kurį reikia suderinti, norint teisingai groti.
Apie karaliaus Dovydo smuiką parašyta, kad jis kabėjo ant sienos, o tam tikru momentu, t. y., esant ypatingai būsenai, pats imdavo groti. Tad ir grupė turėtų pasiekti tokią vienybę tarp draugų, kurios forma būtų panaši į Kūrėją. Nors visi lieka egoistai, bet kiekvienas nugali savo egoizmą ir susivienija su kitais taip, kad vienybės forma atitinka tobulo ir vieningo Kūrėjo formą.
Ir tuomet Kūrėjas atsiskleidžia mumyse. Jis nėra kažkur už grupės ribų, o tik jos viduje. Kiek dešimt draugų nusiteikė teisingam ryšiui, abipusiam davimui, tiek tarp mūsų atsiskleidžia Kūrėjas ir užgroja mūsų smuiku. Tai ir yra Kūrėjo atskleidimas kūriniams.
Todėl reikia praktiškai, efektyviai žiūrėti į darbą dešimtukuose, stengiantis pasiekti tokią susijungimo formą ir esmę, kuri būtų panaši į Kūrėją. Žinoma, to link judame palaipsniui, per 125 pakopas, vis tiksliau kalibruodami save.
Taip tobulą Kūrėjo atskleidimą pasiekiame bendrame kli, AVAJA, kai „Kūrėjas ir Jo vardas susilieja į viena“. Kitaip tariant, AVAJA, mūsų dešimtukas, tinkamai susijungia visomis dešimt sfirų, su visomis jų mažiausiomis vidinėmis po-sfiromis tiek, kad pasiekia tobulą vienybę, atitinkančią Kūrėjo prigimtį, absoliutų davimą.
#264917

Iš 2020 m. gegužės 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Smuikas su dešimt stygų

Atskleisti Kūrėją

Monolitinis dešimtukas

Kuo daugiau įsijungiu į dešimtuką, įsivaizduodamas ten esantį Kūrėją, tuo labiau suderinu savo sielą kaip muzikos stygas kitų stygų atžvilgiu. Grupė turėtų suderinti save it smuikas, kad visi būtų kaip vienas žmogus su viena širdimi. Ir tuomet mumyse atsiskleis Kūrėjas.
Kūrėjas įsivelka į smuiką ir juo groja, jeigu šis tinkamai nustatytas Jo atžvilgiu ir visos jo stygos yra paruoštos. Mes patys negrojame šiuo smuiku – Kūrėjas tuo pat metu groja visu dešimtuku.
Šviesos įteka į mūsų kelim ir išteka, sukurdamos daugybę harmonijų, t. y., švytėjimų visuose lygmenyse, nes sfiros dalijamos į pagrindines, asmenines ir sub-asmenines, mažesnes. Ir visa tai jaučiame kaip Kūrėjo pokalbį su mumis, tokia forma Jis atsiskleidžia visuose mūsų pojūčiuose, kylančiuose dėl tinkamo ryšio tarp draugų.
Kiekvienas dešimtuke turi atiderinti savo stygą taip, kad Kūrėjas įsivilktų į mūsų smuiką. Ir tik nuo draugų tarpusavio santykių priklauso, kiek svarbesni jie tampa man, ir aš suprantu, kad be jų nieko nepasieksiu.
Jei draugai netikėtai dings, prarasiu bet kokį ryšį su dvasingumu. Bus visiškas atsiskyrimas. Todėl būtina visą laiką stiprinti ryšį dešimtuke ir rūpintis visais draugais, kaip pačiu brangiausiu dalyku gyvenime.
Be šito daugiau nieko nėra. Man draugai netgi svarbesni už Kūrėją, nors Jis yra šaltinis ir tikslas. Bet draugai svarbesni, nes, praradęs juos, prarasiu viską, ir jau nebeįstengsiu rasti. Negaliu tiesiog taip pereiti iš dešimtuko į dešimtuką, tai įmanoma tik pradiniame etape.
Bet iš tikrųjų tai toks ryšys, kurio negalima pakeisti. Didžiulė tragedija, kai žmogus išmetamas iš dešimtuko arba kai jis išeina dėl kokio nors konflikto, neradęs supratimo tarp draugų arba neįstengęs jų suprasti.
#264980

Iš 2020 m. gegužės 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Dinamiška būsena

Dešimtukas – minimalus visuomenės pjūvis

Pasaulyje tėra viena siela, ir ši siela, visoje savo pilnatvėje, yra kiekviename iš Israel (jašar kėl), o tai reiškia ,,tiesiai pas Kūrėją“, kitaip tariant, tame žmoguje, kuris trokšta praktiškai, iš tikrųjų atskleisti aukštesniąją jėgą, savo sielos šaltinį.
Kaip išeina, kad kiekvienas iš mūsų gali visiškai pajausti visą šią sielą, juk pasaulyje yra milijardai žmonių? Bet kiekvienas žmogus, kiekviena sielos dalis, priklausomai nuo jos ryšio su kitais, ima atskleisti tą pačią bendrą sielą. Ir kol nesusijungs su visais, žmogus nepažins šios sielos, o tik kurią nors jos dalį. Bet atskleidęs visus ryšius, jis pajaus visą aukštesnę Šviesą kaip Adam Rišon, vienintelę Kūrėjo sukurtą sielą.
Dabar jos nejaučiu tik todėl, kad manyje yra sudužimo jėga, neleidžianti man jausti savęs ištaisytos, tobulos būsenos, ji vienintelė egzistuoja. Dėl šito vidinio sudužimo, aš esu tarsi be sąmonės, kaip sapne, ir turiu prabusti iš sapno. Dabar esame atitrūkę nuo tikrosios realybės, o kai ištaisymo pabaigoje atsibusime, suprasime, kad buvome baisiame sapne.
Vidinė sudužimo jėga atskiria kiekvieną nuo likusiųjų ir laiko sapne. Tačiau ėmę dirbti ties savo išsitaisymu, pritraukiame aukštesniąja Šviesą, kuri mus pažadina. Ir tada grįžtame iš sapno į tikrovę ir jaučiame tikrąjį gyvenimą, suprasdami, kad visi priklausome vienai sistemai, vienai sielai.
#260581

Iš 2020 m. vasario 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Milijardai žmonių – siela viena, I dalis

Kur yra siela?

Atgal į vieną sielą

Klausimas: Kada atsirado laikas, ir ar yra vieta, kur jis neegzistuoja?
Atsakymas: Laiko apskritai nėra, išskyrus tai, kad jį jaučiame.
Klausimas: Ar egzistuoja laikas be žmogaus?
Atsakymas: Ne. Niekas neegzistuoja be žmogaus. Visa, kas egzistuoja, – tai, ką jaučia žmogus.
Klausimas: Laikas yra absoliutus ar santykinis dydis?
Atsakymas: Absoliučiai santykinis. Kitaip sakant, tik santykinis.
Klausimas: Ar įmanoma teleportacija laike?
Atsakymas: Kadangi laikas pats savaime neegzistuoja, ir yra tai, kaip suvokiame visatą, gyvenimą, save, tai ir teleportacija neegzistuoja.
Klausimas: Ar laikas turi paslapčių?
Atsakymas: Nesuprantu šio klausimo. Ką reiškia „laiko paslaptys“? Jei laiko, kaip tokio nėra, ir jis tėra subjektyvus žmogaus pojūtis, tai šio subjektyvumo įminimas ir yra paslapties atskleidimas.
Klausimas: Ar galima sustabdyti laiką?
Atsakymas: Be problemų. Jei pakilsite virš laiko, tai šitaip sustabdysite jį sau.
Klausimas: Laikas yra žmogaus pagalbininkas ar priešas?
Atsakymas: Priklauso nuo to, kaip į tai žiūrėsite. Jei imate vertinti save laiko atžvilgiu, tai pagalbininkas.
Klausimas: Kam neverta švaistyti savo laiko?
Atsakymas: Nereikalingiems dalykams.
Klausimas: Ar galima išmokti valdyti savo laiką?
Atsakymas: Taip, jei sistematiškai teisingai vertinti galimybes.
Klausimas: Ar neužims per daug laiko mokymasis, kaip valdyti laiką?
Atsakymas: Ne. Tai vyksta lygiagrečiai.
Klausimas: Ar reikia skirti laiko mintims – sėdėti, medituoti? Ar tai neatsiejama nuo veiksmų?
Atsakymas: Man svetimi tokie dalykai, kaip meditacija. Galiu sėdėti prie kabalistinių šalinių. O tiesiog sėdėti ir medituoti –nesuprantu to. Turi būti kryptis, kuri nurodoma gyvūniniam kūnui tam, kad jis imtų kilti virš savęs.
#270121

Iš 2020 m. liepos 2 d. TV laidos „Valdymo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tas subjektyvus laikas… I dalis

Laikas priklauso nuo mūsų

Laikas dvasiniame ir materialiame pasaulyje

Iš kur mumyse kyla toks didžiulis noras mėgautis? Kūrėjas sukūrė tik mažą norą, vieną mažą tašką. O toliau noras mėgautis auga ir pučiasi, nes Kūrėjas atsiskleidžia mums, o mūsų noras mėgautis trokšta Kūrėjo. Mes tiesiog nejaučiame, kad taip vyksta.
Mūsų noras vis labiau auga. Kūrėjas įsivelka į visus kūrinius, į skirtingus objektus ir mes visa tai norime gauti, kol pasiekiame tašką, kai esame pasirengę praryti visą visatą. Tačiau pakeliui gauname ištaisymus ir pamažu atsisakome malonumų, kol neprilyginame savęs Kūrėjui.
Taip iš Kūrėjo palengva gauname didžiulį norą mėgautis ir drauge palaipsniui įgyjame norą duoti. O turėdami du tokius norus, galime tapti panašūs į Kūrėją, naudodami norą mėgautis davimui.
Visa tai ateina mums iš aukščiau, o iš pradžių turime tik vieną tašką – mūsų atsiskyrimo nuo Kūrėjo tašką. Tik šito mums ir reikia. Jeigu yra toks atsiskyrimo taškas, tada visa kita ateis iš paties Kūrėjo.
Norą mėgautis gauname iš Kūrėjo, norą duoti taip pat gauname iš Jo. Viskas ateina iš Kūrėjo, išskyrus vienintelį mūsų atsiribojimo nuo Jo tašką, kuris yra mūsų pamatas. Šis taškas nėra Kūrėjuje, todėl iš šio mažo smėlio grūdelio statoma visa kūrinija.
Todėl Jis vadinamas Kūrėju (,,ateik ir pamatyk“ ), nes sukūrė kažką, ko anksčiau nebuvo. Tačiau visa kita yra pridedama iš Jo: ir šviesa, ir tamsa, kaip sakoma: ,,Sukūręs šviesą ir sukūręs tamsą“.
#266268

2020 m. birželio 12 d. iš pamokos tema ,,Kūrinijos sumanymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinys – tai noras gyventi

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Noras, duotas iš aukščiau

Kiekvienas iš mūsų gauna pradinį norą atskleisti Kūrėją, ir šis noras vadinamas ,,tašku širdyje“. Tačiau šis taškas pats nieko nesugeba įveikti, negali atlikti jokio veiksmo. Viskas, ką galime padaryti nuo pat pradžių – kuo labiau anuliuoti savo egoizmą, kad užmegztume ryšį su draugais.
Laukiame, kad Kūrėjas užmegztų šį ryšį tarp mūsų. Ir kai tik pajuntu esąs susijęs su draugais, tame abipusiame ryšyje ,,Aš draugui, o draugas man“ tučtuojau jaučiu tarp mūsų tą jungiančią mus jėgą – Kūrėjo savybę, abipusį davimą tarp manęs ir draugo. Taip atskleidžiame Kūrėją.
Pasirodo, nėra svarbu, kas yra kiekviename iš mūsų, o svarbu tai, kas yra tarp mūsų – pačios grotelės yra svarbesnės už grotelių mazgus. Nors grotelės sudaromos per mazgus, tačiau norint pasiekti tikslą, susilieti su Kūrėju, grotelės yra daug svarbesnės.
#260581

Iš 2020 m. vasario 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Pratimas „Ryšys su Kūrėju“

Meilės egzaminas