Klausimas. Tarkime, žmogus sirgo sunkia liga, daug kentėjo, pasveiko. Ar tai reiškia, kad jis priartėjo prie Kūrėjo?
Atsakymas. Iš esmės, išgyvendamas tokias kančias, žmogus ima rimčiau vertinti savo būseną ir savo galimybes.
Bet niekas nepriartėja prie Kūrėjo kančiomis, tai netinkama metodika. Jam visiškai nereikia mūsų kančių. Priešingai, Kūrėjas nori, jog žmogus džiaugtųsi, kad Jis sukūrė pasaulį ir jame esantį žmogų, kad suteikė galimybę suartėti su Savimi.
Todėl jokiu būdu nepasiduokite jokiom kančiom. Tai neteisingas požiūris nei į Kūrėją, nei į gyvenimą. Turime mėginti nuolat jaustis esantys gerame Kūrėjo lauke. O patirtos kančios turi išmokyti mus daugiau nebepatekti į tokias situacijas.
Klausimas. O jei žmogui dėl kančios kyla klausimas: „Kodėl aš gyvenu?“ Tai priartėjimas?
Atsakymas. Tai tiesiog klausimas, turintis sukurti ypatingą būseną, kuri padės žmogui aiškiai įsivardyti, dėl ko jis gyvena.
Tačiau jokiu būdu negalima gilintis į savigraužą, nes ji atitolina mus nuo Kūrėjo. Žmogui atrodo, kad kančios jį nutyrina. Neteisinga. Kabaloje tokio požiūrio nėra. Gali būti, kad dauguma religijų tam pritaria, bet jokiu būdu ne kabala.
Kančios dar niekada neišvalė žmogaus nuo egoizmo, nesuteikė jam galimybės pakilti virš ego. Priešingai, jos atstumia žmogų nuo egoizmo naudojimo, nes jis bijo, kad teks kentėti. Tačiau tai ne ištaisymas.
Kančios tiesiog pastumia mus teisingesnio sprendimo link. Turime padaryti teisingą išvadą ir elgtis tinkamai.
#260725

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Kas sukelia kančias?

Kaip kabalistas žvelgia į kančias?