Vienybė tarp moterų gali stipriai paveikti vyriausybes, valstybes ir apskritai visą pasaulį. Juk per koronaviruso epidemiją viskas priklauso nuo mūsų ketinimų, o ne nuo veiksmų.
Kai vyrai išeina į frontą, o moterys lieka namie užnugaryje, galvojame, kad vyrai ta jėga, kuri garantuoja pergalę kare. Tačiau iš tikrųjų nėra taip. Būtent moterys savo ketinimais nulemia karo sėkmę.
Nuo Malchut, t. y. nuo moters, nuo noro gelmės priklauso, koks bus jo ekranas ir atspindėta Šviesa. Tad nuo moters ketinimo ir nuo informacijos skleidimo moterims priklauso visa sėkmė to, kiek įstengsime užbaigti viruso epidemiją, susivienyti tarpusavyje ir galutinai ištaisyti pasaulį.
Juk ši epidemija kilo dėl to, kad esame paskutiniame žmonijos raidos etape, kuris vadinamas „paskutiniąja karta“. Tad baikime šį egoistinį vystymąsi, ankstesnįjį gyvenimą ir pereikime prie aukštesniojo egzistavimo lygmens – prie gyvenimo aukštesniajame pasaulyje.
#262864

Iš 2020 m. balandžio 4 d. pamokos moterims, „Klausimai ir atsakymai“

Klausimas. Kaip visiškai materiali, fizinė grupė gali paveikti dvasinį pasaulį, mano ketinimą ir Šviesą?
Atsakymas. Grupė – tai ne fizinė ir ne materiali substancija. Grupė – tai ryšiai tarp žmonių, ir jie patys savaime jau yra dvasiniai, jeigu grįsti davimo savybe.
Jei žmonės siekia davimo savybės, bendros vienybės, taip, kad tarp jų atsiskleistų Kūrėjas, tai šitai nėra materialu. Mes susiburiame draugėn, kad atliktume dvasinius veiksmus, kad prilygtume Kūrėjui, davimo savybei ir tuomet tarpusavyje pajausime Kūrėjo savybę, atskleisime Jį. Todėl mūsų siekiai ir ryšiai nėra materialūs.
Iš esmės, idėja labai paprasta. Juolab, kad jau suprantame, kaip tai turėtų būti ir kaip tai realizuoti. Tikiuosi, kad to pasieksime.
#262216

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip žvelgti į grupę?

Kodėl davimo savybę galima įgyti tik grupėje?

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Šiandien įžengiame į paskutinę žmonijos raidos programos stadiją, vadinamą „paskutiniąja karta“. Pasaulis tampa panašus į Kūrėją. Pirmąsyk ne žmonės kovoja tarpusavyje, o pati gamta stojasi prieš žmones. Atsiskleidžia kova ne su egoizmu, o Kūrėjo su žmogumi…
***
Jau nebegrįšime į ankstesnįjį pasaulį. Ateisime į naują pasaulį ir tapsime naujais žmonėmis. Tai nutiks palaipsniui, bet procesas jau prasidėjo. Gamta turi savo programą ir ji realizuojasi, o mes jaučiame, kiek ją atitinkame.
***
Dabartinė žmonijos problema – įsisąmoninti, kad vienintelė teisinga išeitis iš krizės yra žmogiškųjų santykių ištaisymas iš egoistinių į altruistinius. Grįžimas prie dalykinių santykių, neištaisius žmogiškųjų, sukeltų didžiulę krizę!
***
Pasaulio išgijimas priklauso tik nuo žmonių tarpusavio santykių. Gamtos smūgius jaus visa žmonija, nes ji jau tapo globaliu organizmu. Smūgiai tęsis, kol nesuvoksime, kad mus turi sieti geros jėgos, kuriomis ir reikia užpildyti atstumus tarp žmonių…
***
Reikia atskleisti, kokie esame skirtingi – tai rodo koronavirusas. Jis susijęs su mūsų noru, vidine savybe. Negaliu priartėti prie kito, nes nenoriu artumo su juo. Todėl ir fiziškai negaliu prie jo priartėti!.. Mūsų pasaulis įgauna dvasinio pasaulio formą…
***
Kas yra koronavirusas? Virusas atskleidžia, kad vietoj ryšių tarp mūsų – tuštuma, ją reikia užpildyti tinkamais santykiais. Atskleisdami šiuos tarpus, pastebime, kad negalime per juos bendrauti, juk per šį sugadintą ryšį kitas kitam perduodame virusą.
***
Dabartinė visuomenės forma, kuri egzistuoja, išsisėmė. Koronaviruso paskirtis – padėti mums pasikeisti: pakeisti mūsų gyvenimo tikslus, vystymąsi, valdymą. Jis padėjo mums supanašėti, pajausti būtinybę bendroje nelaimėje ieškoti bendro sprendimo…

Iš 2020 m. balandžio 10-14 d. M. Laitmano twitter

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys apie koronavirusą III d.

Mintys apie koronavirusą IV d.

Mintys apie koronavirusą V d.

Koronavirusas užmušė mūsų egoistinį pradą, padarydamas mus daug artimesniais vieni kitiems. Jis įvarė mus į tokią pačią būseną: visi sėdi namuose, be darbo ir nežino, kas nutiks rytoj ir ką atneš šiandiena.
Visa žmonija, visas Žemes rutulys, milijardai žmonių yra vienoje situacijoje dabarties ir ateities atžvilgiu.
Koronavirusas sujungia mus visus į vieną bendruomenę, į vieną sistemą. Tai ne šiaip virusas, tai ypatinga dvasia, įsiskverbianti į protą ir jausmus, verdanti iš mūsų vieną košę. Staiga pradedame suprasti ir jausti vieni kitus, savo artumą. Mums lengva įsivaizduoti bet kokią būseną, kurioje atsidūrė kiti.
Pažvelkite, ką šis virusas atliko, kaip sumaniai jis veikia. Vienu mostu, per kelias savaites, iš mūsų sukūrė naują žmoniją. Be abejo, vis dar tikimės sugrįžti prie seno pasaulio, manydami, kad epidemija pasibaigs jei ne šiandien, tai ryt.
Bet tikėtina, kad karantinas truks dar keletą mėnesių, ir kai jį paliksime, pastebėsime, kad patekome į naują pasaulį, į naują žmoniją, tarp naujų žmonių, turinčių kitokį mentalitetą, kitokį suvokimą ir požiūrį. Viskas bus nauja.
Šis virusas praskalaus mus, išvalys iš mūsų galvos visas kvailystes, grąžins į šeimas. Jis išmokys mus likti namuose, užuot skubėjus iš vietos į vietą. Priprasime prie naujo gyvenimo. Reikia padėkoti virusui už tokį darbą.
Žinoma, matome, kad koronavirusas neša mirtį ir kančią. Tačiau visos žmonijos mastu jis atlieka visuomenėje tokius naudingus pokyčius, kurie anksčiau atrodė galimi tik baisių smūgių ir karų sąskaita. Kai galų gale apibendrinsime viruso mūsų gyvenime įneštus pokyčius, suprasime, kad tai pasiuntinys iš aukščiau.
Pirmą kartą istorijoje mažytis virusas atlieka tokius pokyčius vienu metu aplink visą Žemės rutulį, visoje žmonijoje. Ir tai greta viso mūsų šiuolaikinio išsivystymo, globalaus ryšio, supratimo, žinių. Tik pažiūrėkite, kaip jis su mumis susitvarkė. Akimirksniu visi pasidavė ir sutiko su jo sąlygomis. Ar gamtoje yra kokia nors kita jėga, galinti atlikti tokius veiksmus?
#262529

2020 m. balandžio 1 d. iš rytinės pamokos apie Pesachą

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas – dingstis susivienyti aplink vieną problemą

Senasis pasaulis mirė, tegyvuoja naujasis pasaulis!

Turime nuolatos dirbti su savo egoizmu, stumti save vienybės link, o jos viduje – į susiliejimą su Kūrėju. Jei negalėsime susivienyti dešimtuke, tai negalėsime susilieti ir su Kūrėju. Todėl parašyta: „Nuo meilės kūriniams prie meilės Kūrėjui“.
Kaskart stengdamiesi susivienyti tarsi minkome savo tešlą, maišydami miltus su vandeniu. Ir kol minkome šią tešlą, kuri dar nėra paruošta kepimui, ji nerūgsta. Svarbiausia – nesiliauti dėjus pastangų, tada tai netaps „chamec“. Galima dirbti nors ir visą dieną! Noras mėgautis laikomas nesugadintu, kol su juo dirbame.
Kai pasiekiama teisinga būsena, t. y., teisingas ryšys, ir jaučiu, kad esu pasirengęs visko nepaisyti dėl ryšio su draugais, tuomet jo viduje galiu susijungti ir su Kūrėju.
Taip išeinu iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią, matydamas dešimtuką kaip priemonę, traukiančią mane iš „Egipto vergijos“ ir atvedančią į Kūrėjo valdžią. Dešimtukas yra viduryje tarp mūsų, kaip tarpinė stotis.
Iš to aišku, kokia svarbi yra maca – pagrindinis Pesacho simbolis; ši šventė – tai išsivadavimo šventė, išėjimas iš Egipto, iš egoistiškų ketinimų į davimą, iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią.
Nevalia nustoti dirbti su savimi, su vienybe grupėje, spaudžiame save kaip tešlą, kol tešla taps visiškai vienalytė. Neliks nei miltų, nei vandens – viskas susilies į viena.
Taip suspaudę save, atlikę tokius pratimus ir pavertę dešimtuką į vieningą monolitinę medžiagą, pajausime, kad esame pasirengę ryšiui su Kūrėju. Kūrėjas savo išoriniu spaudimu žadina mus tokiam susijungimui. Tačiau kyla klausimas, ar mes kaip grupė įstengsime pažadinti save patys, kad dar greičiau išminkytume savo tešlą ir taptume maca.
Maca reiškia, kad žmogus yra pasirengęs įsitraukti į ginčą su savo egoizmu, kad galėtų susivienyti su grupe. Jis pasirengęs daryti spaudimą sau, kad padarytų iš savęs tešlą, kurioje atskirai nėra nei miltų, nei vandens, o tik jų junginys. Miltai, t. y. noras mėgautis, sugėrė į save vandenį, tapdami viena medžiaga.
Dešimt draugų yra taip stipriai įsijungę vienas į kitą siekdami Kūrėjo, kad jau nesvarbu, kokia buvo kiekvieno kryptis anksčiau: mes pasiekiame vieną kryptį, vieną supratimą, vieną pojūtį, kuris apibendrina viską kartu. Taip priimame macos formą, „skurdo duoną“, kitaip tariant, esame pasirengę būti kartu be jokio skirtumo tarp mūsų.
Būtent taip ruošiamasi išeiti iš Egipto. Darome iš savęs macą ir iškepame ją dar Egipte. Maca – tai naujas susivienijusios grupės bruožas.

* * *
Mūsų noras mėgautis – tai miltai, o noras duoti, Šviesa, kuri šiek tiek šviečia mums iš aukštai, – tai vanduo. Išliejame šį vandenį ant miltų ir pradedame dirbti, minkyti tešlą, kad ji būtų parengta kepimui.
Tai reiškia, kad turime gauti iš aukščiau, iš Kūrėjo šiek tiek supratimo apie davimo bei vienybės savybes (kiek pajėgiame tai suprasti) ir imti vis labiau realizuoti tai vis dar egoistiniame savo nore.
Svarbiausia ne tai, kiek kiekvienas turi asmeninio noro duoti, o mūsų bendros pastangos. Kiek stengsimės įsiskverbti į šį davimo norą, kad mūsų miltai įgautų vandens savybes, tiek panorėsime sujungti norą mėgautis su ketinimu duoti ir tiek judėsime į priekį.
Jei ryšys grupėje bus dešimtuko visų kartu atliekamų pastangų rezultatas, tuomet pritrauksime Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, kuri mus suvienys. Kiekvienas vandens lašas, kurį gausime, kad dar vieną gramą miltų sujungtume į vieną tešlą, į vieną kūną, priklauso nuo visų mūsų bendrų pastangų grupėje.
Jei tešla tapo minkšta ir vienalytė, kitaip tariant, dingo visas mūsų egoizmas, visos kiekvieno individualios formos, tuomet esame pasirengę kepimui ir iš mūsų galima pagaminti macą.
Maca vadinama skurdžia duona, juk ją kepame iš skurdo, trūkstant jėgų, pojūčių ir supratimo mintyse ir širdyje. Bet po to, pasitelkę šią naują gautą formą, galime peržengti ribą tarp faraono valdų ir Kūrėjo valdų, išsilaisvinti iš mirties angelo, mūsų egoistinio noro.
#263078

Iš 2020 m. balandžio 12 d. rytinės pamokos

Virusas gyvuos, kol visi žmonės ir valstybės supras, kad būtina atsisakyti egoizmo ir laikyti save viena visuomene, šeima, visuma. Tai priklauso nuo mūsų požiūrio į gamtą: laikyti ją protinga, Kūrėju, ar nesiskaityti su ja kaip iki koronaviruso. Rinkitės…!
***
Senasis pasaulis mirė, jis neegzistuoja! Ateisime į naują pasaulį ir patys būsime naujais žmonėmis. Tai nėra paprastas procesas, bet jis jau prasidėjo. Jis nesustos, kol koronavirusas nevirs į karūną (Kėtėr), ir atves mus į ryšį su Kūrėju įvairiomis formomis, visuose lygmenyse…
***
Gyvename savo jausmuose. Jei mūsų santykiai egoistiniai, tai vadinama gyvenimu šiame pasaulyje. Jei taps altruistiniai, grįsti meilei, vienybe, tai šitai bus dvasinė, aukštesnioji sistema, būsimas pasaulis. Jausdamiesi viena visuma liausimės jausti asmeninė mirtį…
***
Aukštesnioji jėga, Kūrėjas, per koronavirusą taiso pasaulį, keičia visą tikrovę, į viską žvelgia kaip į vieną kūną. Tai didis veiksmas, skirtas mus suvienyti, paversti mus viena sistema, viena žmonija, vienu žmogumi su viena širdimi, leisti mums atskleisti Kūrėją.
***
Jau negrįšime prie to, kad buvo. Senasis pasaulis mirė! Ateisime į naują pasaulį ir patys būsime naujais žmonėmis. Žinomą, tai nutiks palaipsniui. Kaip išeinant iš Egipto. Tai nėra paprastas procesas, bet jis prasidėjo ir nesustos, kol koronavirusas atves mus į ryšį su Kūrėju.
***
Atsidūrėme tokioje situacijoje, kai norom nenorom priklausome vieni nuo kitų: galiu užsikrėsti nuo svetimų žmonių, o jie – nuo manęs. Virusas parodė netinkamus ryšius tarp mūsų. Jis privertė mus rūpintis kitais, o kitus – mumis. Taip gamta ėmė ugdyti mus, kas yra integralus tarpusavio supratimas ir rūpestis!
***
Koronavirusas atskleidžia, kokie iš tiesų yra mūsų tarpusavio santykiai. Jei suprasime, kad galime gyventi kitaip, išlaikydami harmoniją su gamta bei gerus tarpusavio santykius, pakilę virš ego, tai įstengsime greitai išsivaduoti iš epidemijos. Virusas atskleidžia, kad išvedėme pasaulį-gamtą iš pusiausvyros.
***
Koronavirusas – tai jėga, žadinanti žmoniją atlikti išsamią savo būsenos reviziją. Esame prieš perversmą. Pirmąkart su žmonija vyksta dvasinė revoliuciją. Reikia pritraukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą, kuri pakeis visą žmoniją, ir pagreitinti laiką!
***
Virusas stumia mus į pokyčius, vedančius į vienybę, kad visi nuo mažo iki didelio pažintų aukštesniąją gamtos jėgą; ir visos tautos susirinks į vienus bendrus „maldos namus“, kitaip tariant, visi susijungs viename bendrame nore, abipusio vienybėje, o tai ir vadinama Kūrėjo namais.
***
Gamta kalba mums per virusą: „Pasiekėte integralią formą savo egoizmu susijungdami apie Žemę, tapote Ego-žmonija! O dabar per šį virusą parodysiu jums, kaip vienam kūnui, kad su jumis netvarka. Imkite gydytis nuo egoizmo!“
***
Jums reikia pagalvoti, kaip reaguoti į virusą, kuris pažeidžia visą žmoniją, jums reikia veikti kartu. Susivienykite tarpusavyje, veikite išvien, imkite keisti valstybines sistemas, tarpvalstybinius santykius, santykius visuomenėje. Paverskite save viena visuma!
***
Kol kas vystomės kančių, natūralios raidos keliu (beito). Tačiau yra kelias, kur laikas pagreitintas (achišėna), kai laikydamiesi to, ką rašo kabala, suprantame, ką reikia daryti, ir kuriame gerus tarpusavio ryšius, mokydamiesi, kaip tapti viena vieninga žmonija.
***
Koronavirusas rodo mums, kad mūsų egoizmas neatitinka integralios gamtos (altruizmo). Pradėkite pamažu gydytis! Egoizmas verčia mus viena žmonija, o jame atsiskleidžiantis blogis per gamtos smūgius (gyvūniniu lygmeniu – virusus) skatina mus taisyti egoizmą.
***
Kaip išeiname iš egoizmo? Išeiname iš savęs, savo noro mėgautis į mūsų tarpusavio ryšius, kai kiekvienas jau nekreipia dėmesio į save, o tik į tai, kas tarp mūsų. O tarp mūsų yra dvasinė erdvė! Į ją ir nurodo koronavirusas!
***
Vieninga, integrali gamta vis labiau atsiskleidžia mums ir todėl jaučiamės esą nukritę, vis labiau neatitinkantys vieningos gamtos. Jos reakcija į neatitikimą – kataklizmai ir virusai. Tačiau tai nėra bausmė, tai siekis subalansuoti mus su gamta!
***
Po epidemijos žmonės nebus tokie, kaip anksčiau, jie pripras prie naujos būsenos. Imsime suvokti pasaulį, jausdami, kad jis yra valdomas aukštesniosios jėgos. Visi klausia: iš kur ši problema, kas bus? Mes netekome jėgų vaikytis šio pasaulio malonumų – svarbiausia gyventi ramiai…
***
Koronavirusas – disbalanso pasekmė, jį sukėlė žmogus gamtoje, nes tarp žmonių nėra draugiškų tarpusavio santykių. Turime egzistuoti integralioje sistemoje, o mes, priešingai, tolstame vieni nuo kitų. Egoizmas auga ir vis labiau skiria mus, sukeldamas vis kenksmingesnius virusus.
***
Ši epidemija kilo dėl to, kad esame paskutiniame žmonijos vystymosi etape, kuris vadinamas „paskutiniąja karta“. Užbaikime egoistinę raidą ir pereikime prie aukštesnio egzistavimo lygmens, kuris vadinamas gyvenimu aukštesniajame pasaulyje.

Iš 2020 m. balandžio 1-7 d. M. Laitmano twitter

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys apie koronavirusą II dalis

Mintys apie koronavirusą III dalis

Mintys apie koronavirusą IV dalis

Koronavirusas – jėga, žadinanti žmoniją atlikti išsamią reviziją. Visas mūsų egoistinis vystymasis, visa žmogaus evoliucija nuo to laiko, kai jis paliko urvus, nulipo nuo medžio ir ėmė skirtis nuo beždžionės, vyksta tik egoizmo viduje. Dabar pirmąkart istorijoje keičiame savo raidos metodą.
Egoistinis metodas išseko, atvedęs mus į „Egiptą“ ir privertęs tapti visiškais noro mėgautis vergais. Dabar žmonija turi pereiti prie ketinimo duoti, t. y. išeiti iš „Egipto“ į „Izraelio žemę“.
Dabar esame posūkio taške prieš visišką perversmą. Tai istorinė akimirka, pirmąsyk su žmonija vyksta dvasinė revoliucija. Būtina dirbti, kad pritrauktume grąžinančią į Šaltinį Šviesą, kuri pakeis žmonijos veidą. Privalome būti ta grupė, tas įrankis, kuris traukia šį siūlą, dėl kurio visa žmonija ima eiti į priekį.
Kas kad mūsų, siekiančių Kūrėjo, ne taip daug. Svarbiausia užmegzti pradinį ryšį, kaip sakoma: „Atverkite Man ertmę kaip adatos auselę“. Daugiau nieko nereikia. Žmogus iš savo pusės visoje erdvėje tarp mūsų turi atverti Kūrėjui tik mažytę skylutę, lyg dūrį adatos galu, ir per ją ims skleistis ir vystytis įvairiausi ryšiai ir mes pateksime į dvasinę davimo sistemą.
Jau negrįšime prie ankstesniųjų dalykų. Senasis pasaulis mirė, jo nebėra! Ateisime į naująjį pasaulį ir patys būsime nauji žmonės. Žinoma, tai nutiks ne iškart, o etapais. Kaip rašoma pasakojime apie išėjimą iš Egipto: kiek kartu Mozė ėjo pas Faraoną ir grįžo.
Tai nėra lengvas procesas, bet jis jau prasidėjo. Ir jis nesustos, kol koronavirusas taps tikra karūna, Kėtėr, ir atves mus į ryšį su Kūrėju skirtingomis formomis visuose lygmenyse. Jis būtinai tai atliks.
Todėl turime vertinti laiką, kuriuo gyvename. Žmonija neįstengia to suvokti, juk ji nežvelgia į šį procesą visos istorijos mastu, pradedant nuo pasaulio sukūrimo ir iki jo vystymosi pabaigos. Tačiau mes matome, kad viskas atsiskleidžia taip, kaip aprašyta kabalistinėse knygose.
Dar prieš šimtą metų Baal Sulamas rašė, kad pradedame „Mesijo dienas“, t .y. tą laikotarpį, kai mus ima veikti didžiulė, traukianti dvasinė jėga ir veda mus pirmyn.
#262587

Iš 2020 m. balandžio 3 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Egipto koridorius

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas – gamtos bumerangas

Klausimas. Kuo skiriasi kabalistinis mūsų pasaulio ir Pesacho šventės aiškinimas nuo įprastų komentarų?
Atsakymas. Keliais lygmenis aiškinama būtis, sukūrimas, vystymasis, tikslai, žmogaus užduotys. Pavyzdžiui, aiškinant Pesach šventę galime kalbėti apie:
1. istorinį tautos vergijos laikotarpį Egipte,
2. žmogaus „vergiją“ jo egoizme–Egipte–faraone,
3. Apie kūrinio–noro vystymąsi veikiant Šviesai–Kūrėjui ir jos nebuvimą veikiant
tamsai–Egiptui–faraonui.
Taip pat galima kalbėti skirtingais lygmenimis apie:
1. mechaniškai atliekamus ritualus, paprastai vadinamus priesakais,
2. psichologinį nurodymo „mylėk savo artimą kaip save patį“ vykdymą kaip bendrą Kūrėjo nurodymą, kuris apima visus kitus nurodymus, kaip pasakyta Toroje: „Mylėk savo artimą – bendras Toros dėsnis“.
#156182

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Egipto koridorius

Mozė

Baal Sulamas rašo, kad žmogaus viršenybė gyvūno atžvilgiu – ta, kad žmoguje pabunda noras dvasingumui. Jei to nebūtų, žmogus gyventų kaip gyvūnas. Dvasinis siekis – tai, kas žmogų paverčia Žmogumi.
„Egipto vergystė“ – tai būsena, esanti prieš dvasinį pasaulį, tarsi koridorius, kuriuo reikia praeiti, kad paskui galėtum įeiti į dvasinį pasaulį. Todėl iš pradžių visi patenkame į „Egiptą“ ir ten imame aiškintis savo norus, ruošdamiesi dvasinėms pakopoms.
„Egipte“ be galo auga egoizmas ir sukelia žmogui norą praryti visą pasaulį. Paskui žmogus ima klausti: „Kokia mano gyvenimo prasmė?“ ir jos ieško. Galiausiai jis mato, kad jį visiškai valdo egoizmas, paversdamas jį Faraono vergu. O žmogus nesutinka su tuo ir nori dirbti Kūrėjui.
Bet jam tai nepavyksta, ir todėl jis šaukia ir reikalauja, kol visiškai nusivilia savo paties jėgomis, neduodančiomis jokio rezultato, kaip pasakyta: „Ir sušuko Izraelio sūnūs nuo tokio darbo“.
Žmogus jaučia smūgius dėl to, kad siekia dvasinio darbo, tačiau mato, kad jam nepavyksta, ir prasiveržia šūksnis. Kitaip tariant, jam kyla tinkamas noras, prašymas ir tuomet jis išeina iš „Egipto“.
Kiek kartų per savo darbo metus mėginome duoti, vienytis, gerai galvoti apie kitus, rūpintis, ir kol kas nematyti jokių rezultatų. O kur gi visos mūsų pastangos? Juk niekas nedingsta be pėdsakų. Esame uždaroje sferoje, kurioje veikia energijos tvermės dėsnis. Bet kur gi mano darbo vaisiai, mano norai, rūpinimasis, sėkmės ir nesėkmės – nejau visa tai išnyksta?
Ne, visa tai kaupiasi: ir mano darbas, ir tavo, ir visos žmonijos per visus laikus. Todėl yra žmonių, kurie gauna tokį širdies apsunkinimą, kuris atveda juos prie „išėjimo iš Egipto“. O kiti kol kas tęsia „Egipto vergystę“, tačiau visgi iš kartos į kartą kaupia savo pastangas. Tai galioja visai žmonijai be išimties.
Ir netgi mažutė utėlė, dedanti pastangas, kad išgyventų ir prasimaitintų taip pat įneša savo indėlį į bendrą taupyklę, juk irgi priklauso bendram, Kūrėjo sukurtam norui.
#223248

Iš 2018 m. kovo 11 d. rytinės pamokos ruošiantis Pesachui

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Vienoje valtyje

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Klausimas. Pasakyta, kad Kūrėjas girdi visas maldas. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Kūrėjas girdi visas maldas nepriklausomai nuo to, kokiame lygmenyje yra žmogus, ir kaip jis save vertina: kaip aukštesnįjį, žemesnįjį, vidutinį – nesvarbu kaip.
Jeigu jo prašymas apie tai, kaip priartėti prie Kūrėjo savybės, tai taip jis pritraukia jį taisančią Šviesą ir kyla.
Komentaras. Išeitų, kad yra tam tikras Absoliutas, aukštesnioji jėga, pirminis šaltinis, energija. Ir aš galiu tą energiją iššaukti sau tiek, kiek noriu būti panašus į ją. Bet juk nežinau, kas Jis.
Atsakymas. Tam ir turi melstis, kitaip tariant, išsiaiškinti, kas esąs, kokia tai energija, kiek esate skirtingi ir kaip gali kreiptis į ją, kaip pakelti iki jos savo norą ir prilygti jai, kad ji veiktų tave ir taisytų.
#262088

Iš 2019 m. balandžio 1 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas girdi kiekvieno maldą

Apie ką melstis

Malda, išjudinanti sistemą