Baal Sulamas rašo: „Nepaisant to, kad žmogus turi Kūrėjo poreikį, siekia pažinti gyvenimo prasmę, šaknį, siekia susijungti su Juo, pats jis negali pažinti Kūrėjo, kol nenusileis pas jį dvasia iš aukščiau, Šviesa.“
Kol kas mes tai jaučiame kaip įkvėpimą, nušvitimą, užpildymą, pakylėjimą. Jeigu žmogus jaučia tam tikrą nušvitimą iš aukščiau, tik tada jis gali išgirsti, ką sako savo knygose išminčiai. Ir tuomet matydamas, apie ką jie iš tiesų kalba, jis pradeda jais tikėti.
Tikėjimas reiškia, kad žmogus susijungia su jų žodžiais savo vidiniais pojūčiais. Tai yra jis jau tuo gyvena, ima numanyti ir suprasti, jausti ir suvokti, kad visada, visose jo būsenose – absoliučiai visame kame – jis buvo valdomas iš aukščiau. Ir jo gyvenime nieko nebuvo, kas būtų siunčiama iš aukščiau, o jis reaguotų iš apačios – visos jo reakcijos irgi nusileido iš aukščiau. Tokiu būdu jis buvo vedamas per įvairias būsenas, jame buvo žadinami įvairūs pojūčiai.
Jis neva kažką darė, kažkur ėjo, bėgo, kažkas pavykdavo, kažkas ne ir t. t. Vidinėmis pastangomis, moraliniais jausmais, fiziniais veiksmais, nesėkmėmis ir laimėjimais jis tiesiog buvo vedamas per tas būsenas, kad palaipsniui atsirastų galimybė vis subtiliau jausti, kad jis pasiektų jautimą to, Kas jį valdo, kokiu tikslu jam tos būsenos siunčiamos ir t. t.
Žmogus ima suvokti, kad absoliučiai niekur neturi laisvos valios, visi jo veiksmai atliekami pagal Kūrėjo (Šviesos) impulsus ir jis visiškai priklauso nuo jų. Jeigu žmogui duodama didelė šio suvokimo porcija, tai jis šiame suvokime ištirpsta, jeigu maža, tai jis tiesiog žino, kas vyksta.
O jeigu jis yra kažkur per vidurį, tai patiria dvilypę būseną ir nesupranta, kaip turi veikti. Kiekvieną akimirką jis arba teisia Kūrėją, arba pateisina, ir taip visą laiką. Jam duodamas pojūtis, kad visiškai neįmanoma toliau pasilikti tokios būsenos.
Jis tarsi perpjautas pusiau ir nežino, ką daryti su šiuo gyvenimu. Staiga jis ima kritikuoti, teisti, analizuoti, kas vyksta su juo, su jo artimaisiais, pažįstamais. Pavyzdžiui, jam pakišamas artimas, dėl kurio jis ypač išgyvena, ir jis ima teisti aukštesnįjį valdymą, keikia save už tai, ką anksčiau darė, tarsi neigdamas, kad anksčiau jį valdė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, pateisina, supranta, kad visa tai vyksta su Kūrėjo pagalba ir tik tam, kad jame kiltų subtilesni jausmai, kad šie jausmai padėtų jam suvokti, pajusti aukštesnįjį valdymą.
Ši būsena tęsiasi ilgą laiką, palaipsniui grįžta ir atvėsta, jis linksta į dešinę arba į kairę pusę. Kai nukrypsta į kairę, ima jausti, kad tai, kas buvo anksčiau, nuo jo priklausė, ir keikia save dėl savo problemų arba dėl to, kad negali pateisinti to, ką padarė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, kai yra dešinėje linijoje, visiškai suvokdamas, kad visa tai atliekama iš aukščiau, tai galvoja: „O kas man belieka? Koks mano vaidmuo? Ar yra valios laisvė?“ Galvoja, kad tokioje būsenoje valios laisvės tikrai nėra: nei veiksme, nei ketinime, nei rezultate – niekur.
Taip vyksta tol, kol jis apsivalo visiškai. Tai yra visi jo apibrėžimai, abejonės pereina vidinį pasiruošimą tol, kol padaro išvadą, kad čia egzistuoja labai tiksli jo ir Kūrėjo sąveikos sistema, ir tik tiek, kiek jis siekia Kūrėjo, Kūrėjas siekia jo, ir atvirkščiai.
Dabar šiuos abipusius siekius reikia stiprinti tol, kol jie pasieks maksimumą. Kai tik tai įvyks, žmogui ims atsiskleisti tikroji sąveika su Kūrėju.

Iš 2013 m. liepos 14 d. penktosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa viską sustatys į vietas

Taisydamas save – taisai pasaulį

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.

Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Baal Sulamas „Taika pasaulyje“ rašo: Mumyse esančios didžiulės betvarkės šaknis yra ne kas kita, kaip išskirtinumo savybė, kurią stipresnę ar silpnesnę turi kiekvienas. Šią savybę gauname tiesiai iš Kūrėjo, kuris yra visų kūrinių šaknis.
Turint tai omenyje, kai išskirtinumo savybė nusėdo į mūsų ankštą egoizmą, ji pradėjo veikti griaunamai, o galiausiai virto visų pasaulyje vykstančių ir vyksiančių griūčių šaltiniu.
Kol kiekvienas iki galo nesuvoks savo išskirtinumo, kurį lemia jo asmeninė prigimtis, nepajudėsime iš vietos. Kiekvienas turi visiškai aiškiai pamatyti tikrąjį savo egoizmo vaizdą. Dabartinėje materialioje pakopoje, šiame pasaulyje, kokį jį beįsivaizduočiau, visų pirma privalau suvokti pagrindą – kaip smarkiai aš trokštu viskuo pasinaudoti.
Galiausiai suprasiu, kad esu sau svarbiausias, todėl galiu atsisakyti visko, padaryti bet ką su bet kuo dėl kruopelytės savo malonumo. Jeigu gilinsiuosi į savo svarstymus, pamatysiu, kad man nerūpi niekas, išskyrus mane patį, ir viso pasaulio kančios nenusvers mano noro gauti lašelį malonumo, tegul sau kenčia ar dega nors ir amžinybę!
Kol žmogus šito savyje neaptiko – jis savęs nepažįsta. Tai ir yra asmeninio išskirtinumo savybės suvokimas – blogio suvokimas.
Ego atskleisti labai sunku. Net jeigu savo blogį suprantu – vis tiek negaliu su tuo sutikti. Blogio pradas neleidžia man akivaizdžiai pamatyti ir pajausti savo esmę, savo išskirtinį egoizmą, dėl kurio mano Aš uždengia visą pasaulio vaizdą, nepalikdamas vietos niekam kitam. Visi kiti man tiesiog neegzistuoja, aš nepajėgiu jų paisyti. Jie yra už mano suvokimo ribų. Šito suvokimas yra būtinas žingsnis, siekiant išsitaisyti.
Klausimas: Kodėl egoizmas slepia nuo mūsų teisybę?
Atsakymas: Tai natūrali apsauginė reakcija. Jis nenori, kad kentėčiau. Juk jeigu pamatysiu visą savo blogį, tai tuojau pat užsimanysiu jo atsikratyti. Todėl ego tiesą slepia: šiek tiek atskleidžia ir vėl užmeta uždangą. Tai reikalinga, kad gilinčiausi vis labiau iki pat maksimalaus suvokimo. Tada būsiu pasiruošęs Šviesos pagalbai.
O iki tol aš dar nesu subrendęs, neištversiu noro išsitaisyti, spruksiu lemiamu momentu. Jeigu egoizmas nešvelnins nemalonių pojūčių, kylančių man susiduriant su savo egoistine esme, aš nepajėgsiu tęsti.
Štai todėl suvokimas užplūsta bangomis: tik ką stebėjausi, koks galiu būti blogas, bet uždanga krenta – ir aš vėl pagaunu save galvojant: „O kad jis numirtų. Kam jis man reikalingas? Tik trukdo…“ Tada vėl mane sukrečia mano niekingumas, o po akimirkos iš naujo apie jį pamirštu.
Apskritai, kiekviena savybė veikia poroje su savo priešingybe. Kitaip negalėčiau suvokti viso gylio.
Bet kuriuo atveju aš nepažįstu savo blogio, jeigu nesiekiu gėrio. Tokia yra universali visoms būsenoms taisyklė. Aš siekiu gėrio, davimo savybės, draugų, didingo tikslo – tik į priekį, nesidairau į šonus. Tada vietoje gėrio pakeliui randu vienatvę, betvarkę, griūtis.
Pasakyta: „Daryk viską, ką tik pajėgi“. Tai reiškia: „būk geras“, siek tikslo, būk atkaklus, nesustok. Pakeliui tu įgausi proto-išminties, bet svarbiausiai eik pirmyn, veik.
Klausimas: Ar galima iš anksto pasiruošti blogio suvokimui, kad nedelsdamas pereitum į ištaisymą?
Atsakymas: Ne, mes savęs blogiui neruošiame.
Vienas žmogus, dirbęs cirke, pasakojo, kad akrobatai laikosi tokios taisyklės: prieš pradėdamas patikrink, kur (jeigu ką) nukrisi. Tada iš anksto žinai, kad krisi į konkrečią vietą tam tikra poza.
Taigi, ir dvasiniame pasaulyje yra analogiškas pasiruošimas. Bet mes dirbame ne tam, kad nukristume. Mes visada judame pirmyn. Be abejo, turime pasiruošti užnugarį, bet mūsų lūkesčiai nukreipti į tikslą, mes nesiruošiame atsitraukti, atšokti ar grįžti.

Iš 2013 m. liepos 28 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas finišuoja

Ne tikėtis, o veikti!

Pasakyta: „Tebūnie tau kiekviena diena kaip nauja“ – kiekvieną kartą, kiekvieną akimirką, kuri tarsi visai tokia kaip ankstesnės. Juk smukdami nejaučiame atgimimo. Mums atrodo, kad visos būsenos jau buvo, kad sukaupėme patirties.
O po kritimų vyksta kilimai, kurie taip pat vieni nuo kitų niekuo nesiskiria. Mes keliamės ir krentame, keliamės ir krentame, bet kol kas nejaučiame jokio skirtumo tarp besikartojančių būsenų. Belieka tik tikėti, kad pokyčiai vyksta, ir kiekvieną kartą mums atsiveria nauja sritis, nauji norai, kuriuose kol kas nejaučiame jokių ypatingų savybių, o tik tuštumą.
Tai mus klaidina. Mums atrodo, kad vėl vyksta kritimas, kuris nei džiugina, nei įkvepia. Tai nėra gerai, nes nelaiminame „blogo taip pat kaip gero“!
Po to vėl kilimas, atsiranda naujų pojūčių, bet juos vėl keičia kritimas. Kol kas sunku įsivaizduoti, kad tie begaliniai kilimai ir kritimai yra dėsningas procesas, kuris veda mus į galutinį ištaisymą.
Mūsų požiūris liks neteisingas, kol įgysime davimo savybę. Juk dabar mūsų požiūris yra egoistinis. Mes nematome naudos kritimuose. Ir netgi kilimuose, nes po jų vėl seka kritimai, ir vėl prarandame tai, ką pasiekėme. Kilimus keičia kritimai, nei galo nei krašto tam nematyti.
Žmogus palaipsniui prie to pripranta, kaip ir prie visų kitų šio pasaulio malonumų, ir mato, kad nieko ypatingo juose nėra. Na, taip, jis gali mėgautis, bet laikinai: vieną vakarą, kelias valandas ar netgi savaites, bet vis tiek malonumas baigiasi! Todėl jis jau nebesistengia susigrąžinti tos būsenos, nes tampa „patyrusiu“, viską vertina pragmatiškiau.
Taip yra todėl, kad jis dar neturi davimo savybės. Juk visi malonumai, kurie jaučiami nore mėgautis, praeina. Žmogus su tuo pamažu susitaiko, sensta ir miršta, nes nelieka nieko, kuo gali mėgautis.
Dvasinis darbas vyksta visiškai priešingai: jis mus pakelia aukščiau kritimų ir kilimų. Mes įgyjame davimo savybę, ir jeigu savo kilimais ir kritimais galime tuoj pat suteikti Kūrėjui malonumą, tai mums kiekvienas kilimas ir kritimas tampa didžiai vertingais. Mes džiaugiamės, kad tai su mumis vyksta, ir nesvarbu, kokia būsena yra, svarbu, kad ja galime pradžiuginti Kūrėją.
Todėl svarbiausia, nepaisant visų kilimų ir kritimų, įgyti davimo savybę. Jie nesiliaus, kol ją visą įgysime. Tai reikš, kad pabaigėme savo ištaisymą. Vadinasi, svarbūs ne patys kilimai ir kritimai, bet tai, kaip aukščiau jų sugebėsime įgyti davimo savybę.

Iš pasiruošimo 2013 m. liepos 25 d. pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasivaikščiojimas kalneliais

Kartu kylame dar aukščiau!

Slaptas ir atviras davimas – kuris teisingas?

1-oji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Mūsų užduotis – suprasti, kad gamta viena, bendra, globali, ir mes esame būtent tie, kurie turi ją sujungti įsitraukdami vieni į kitus, ketindami susivienyti. Todėl tema „Nieko nėra, išskyrus Jį“ kyla iš gamtos bendrumo – nėra nieko, išskyrus vieną bendrą sistemą, į kurią įtraukta viskas.
O kad ji mums atrodo susiskaldžiusi, tai todėl, kad mes patys esame susiskaldę, tad ir pasaulį matome tokį pagal sąlygą, kad kiekvienas žmogus jaučia pasaulį savyje, jaučia itin individualiai. Ir kad pasaulis atrodo mums susiskaldęs, susvetimėjęs, nesusaistytas, ir tai kiekvieną dieną vis labiau ryškėja, yra pasekmė to, kad mumyse nuolat auga egoizmas. Be to, jis auga su pagreičiu, vertikaliai – matome, kaip kiekvienais metais, o dabar jau kiekvieną mėnesį, kiekvieną savaitę ir netgi kiekvieną dieną pasaulyje viskas greitai keičiasi. Ir keičiasi būtent todėl, kad mumyse vyksta šie pasikeitimai.
Pasaulio pajautimas – itin individualus. Iš to ir kyla teisingos pasaulėjautos metodika: jei keičiame savo savybes, mes keičiame pasaulio pajautimą.
Dabartiniu metu šia tema yra daugybė filosofų, psichologų, fizikų tyrimų. Mokslininkai pamažu pradeda artėti prie vienos ir tos pačios nuomonės, kad pasaulis priklauso nuo mūsų subjektyvios pasaulėjautos, tačiau ji visų vienoda. Nors kiekvienas jaučia pasaulį savaip, tačiau visi jaučia jį vienodai, pagal mūsų egoistines savybes. Jei pakeisime jas priešingomis, tai, natūralu, jausime pasaulį kitokį – integralų ir susaistytą tarpusavy. Mes keičiame ne pasaulį, o save.
Iš čia kyla vienas iš mūsų metodikos postulatų: „Negalvok apie pasaulio ištaisymą…“ Tai sakydami turime omenyje žmogaus, žmonijos išsitaisymą. Tada pradėsime jausti ne tik pasaulį, bet ir save jame visiškai kitokius. Galiausiai mūsų postūmis nuo dabartinės būsenos, vadinamos „mūsų pasauliu“, į būsimą būseną, vadinamą „Begalybės pasauliu“, – tai viso labo tik vidiniai mūsų pasaulėjautos ištaisymai, ir ne daugiau.

Iš 2013 m. liepos 12 d. pirmosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus gyvena norais, o dirba jausmais

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Visą mūsų kelią sudaro pasiruošimai: bet kurios pakopos, kiekvieno naujo žingsnio sėkmę lemia pasiruošimas. Kodėl gi toks svarbus pasiruošimas, o ne pats veiksmas? Esmė ta, kad veiksmą atlieka grąžinanti į šaltinį Šviesa, bet pasiruošimas tam, kad Šviesa šį veiksmą atliktų, pavestas žmogui.
Remiantis šiuo principu, kiekviena pakopa dalijama į dvi dalis. Pirmoji – tai žmogaus pasiruošimas, savęs anuliavimas. Žmogus turi visiškai sutikti su Šviesos veikimu: tai išreiškiama noru, malda, vadinamuoju „MA“N kėlimu“. Jei noras, malda, t. y. pasiruošimas yra teisingas kiekybiškai ir kokybiškai, jei atitinka tą pasikeitimą, kurį žmogus turi praeiti, tai Šviesa gauna galimybę veikti. Šviesa ateina ir atlieka žmoguje tokius pakeitimus, po kurių jau gali jame įsiviešpatauti.
Kai vienas toks veiksmas baigiasi, žmogui vėl suteikiama galimybė atlikti pirmąją darbo dalį, t. y. tą, kuri įpareigoja jį: paklusti, anuliuoti save, prisiimti aukštesniojo valdžią, panorėti, kad Kūrėjas atliktų su juo kitą veiksmą. O kai jis baigia šį pasiruošimą, t.y. įgyja pakankamą, teisingą ir vientisą norą, kad Šviesa atliktų savo darbą, Šviesa jį atlieka, taip žmogus pakyla dar viena pakopa.
Taip, žingsnis po žingsnio, juda į priekį. Viskas priklauso nuo žmogaus pasiruošimo, nes Aukštesnioji Šviesa visada pasiruošusi veikti. Šviesa yra visiškoje ramybėje, ir vienintelis Jos tikslas – padėti žmogui susilieti su Kūrėju.
Todėl reikia rūpintis, kaip įmanoma greičiau ir efektyviau atlikti nuo mūsų priklausantį pasiruošimą, o ne galvoti, kaip išsitaisyti. Taisymas – tai Šviesos darbas, o mes net nežinome, ką Ji turi padaryti. Mūsų užduotis – tik išsiaiškinti viską, kas susiję su mumis, t. y. su mūsų noro paruošimu.
Šis pasiruošimas taip pat dalijamas į kelias dalis: nusižeminimas, savęs anuliavimas, Šviesos, grąžinančios į Šaltinį didybės suvokimas; būsimosios būsenos, į kurią atveda mus Šviesa, įsisamoninimas. Visa tai galime suvokti aplinkoje, darydami pratimus joje, stengdamiesi susijungti ir panaudoti tam visas turimas priemones.
O visos mums suteiktos priemonės susijusios būtent su pasiruošimu, t. y. tuo darbu, kuris pavestas mums. Jei atrodo, kad esame bejėgiškoje, beviltiškoje situacijoje, vadinasi, imamės ištaisymo darbo, kuris priklauso ne mums, o Šviesai. Jis iš tikrųjų mums per sunkus.
Tačiau jei susikoncentruosime būtent ties tuo, ką turime atlikti kiekvienoje pakopoje, t. y. paruošti reikalavimą, prašymą, kad Šviesa veiktų, tam turime visas būtinas priemones.

Iš 2013 m. birželio 24 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kanalų išvalymas supančiai Šviesai

Sankt Peterburgo kongresas: šuolis prasideda nuo įsibėgėjimo

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Sankt Peterburgo kongresas. Pirmoji pamoka
Keisdami save mes keičiame pasaulį. Pasikeičia absoliučiai viskas, kas egzistuoja: tai, kas vakar atrodė ydinga, atrodys tobula, kas atrodė egoistiška, bus jaučiama kaip altruistiška, neapykanta pavirs meile, o išsiskyrimas, abipusis nutolimas – taps susivienijimu, susiliejimu. Visa tai priklauso vien nuo žmogaus savybių.
Tie laipsniško pasikeitimo laiptai – pakopų, sfirų, pasaulių, parcufų, laiptai – iš tikrųjų yra mūsų vidinių pasikeitimų skalė. Vien į vidinius pasikeitimus būtina sutelkti dėmesį, būtina nusiteikti keistis.
Patys mes jokiu būdu negalėsime to padaryti. Žmogus negali pats savęs ištraukti iš egoistinės būsenos, tai įvyks tik jeigu mes padėsime vieni kitiems, jeigu kursime ypatingą aplinką, kuri kaip inkubatoriuje ims mus greitai, teigiamai ugdyti.
Tam mes ir susiburiame. Tam mes ir vienijamės. Tam mes dalyvaujame draugų susirinkimuose. Apskritai viskas – tik tam, kad pamėgintume pridėti pakankamai pastangų pritraukiant bendrą jėgą, kuri yra visose virš mūsų pakopos esančiose pakopose.
Mes esame po pirmąja pakopa – šių laiptų nulinėje pakopoje, ir pritraukiame kitos pakopos jėgą, jos poveikį mums tiek, kiek jos siekiame.
Siekiame ne pašokdami aukštyn, o vienydamiesi. Stengdamiesi susivienyti, išryškinti vienybę, abipusį įsitraukimą, susiliejimą, tarpusavio pagalbą, meilę, paramą, ketindami visu tuo sukelti supančios Šviesos, kitos pasaulio pakopos poveikį mums, mes atliekame vienintelį teisingą veiksmą, kuris gali nulemti sėkmę.
Pamažu mūsų veiksmai sukelia Šviesos švytėjimą. Nors mes to ir nepastebime, šis švytėjimas jau daro mums įtaką. Veikiame kaip vaikas, kuris nežino, kaip auga, tiesiog žaidžia žiūrėdamas į suaugusiuosius ir automatiškai, kaip beždžionėlė, kartoja jų veiksmus. Nepaisant to, kad jis nesupranta, nežino, prie ko tai prives, gamta instinktyviai skatina jį taip elgtis.
O mes veikiame sąmoningai, nepaisydami savo egoizmo. Būtent dėl to mes pritraukiame supančią Šviesą, keičiančią mūsų savybes. Juk mes norime jas pakeisti, o ne tiesiog augti tokie, kokie užprogramuoti prigimties, tarsi maži, egoistiškai besivystantys vaikai. Juos irgi veikia Šviesa, nes visi pokyčiai vyksta tik jai padedant. Bet mes norime vystytis kitaip ir todėl, įveikdami savo egoizmą, pritraukiame jau ne šiaip ugdančią Šviesą, kuri augina mažus vaikus. Mūsų veiksmai – sąmoningi, abipusiai nukreipti į vienijimąsi. Mes norime, kiek tik galima norėti turint neištaisytų, atvirkštinių savybių, kad šis susivienijimas bent kažkiek įvyktų.
Mes natūraliai, nesąmoningai arba netgi ir sąmoningai siekiame egoistinių tikslų. Mes norime suprasti, pajausti, pamatyti, atskleisti – kitaip tariant, mums tai yra tam tikras egoistinis įsigijimas. Mums esant nulinėje pakopoje į tai neatsižvelgiama, nes viskas duota gamtos, mes kitaip negalime. Vis dėlto jeigu virš viso to, padėdami vieni kitiems, kartu siekiame vidinių pasikeitimų, tai to pakanka. Todėl pagalba, kurią gauname iš aukščiau, vadinama „supančia“ Šviesa, t. y. nematomai mus veikiančia Šviesa.
Ji pamažu mus valo, suartina, atskleidžia mumyse tam tikras naujas savybes. Beje, būtent tas naujas savybes, kurios iškyla jau dėl mūsų suartėjimo ir mokymosi poveikio, turime taisyti. Visa, ką jaučiame nuopuolio metu: atsižadėjimą, nutolimą, priešiškumą, įvairiausias problemas, ypač grupėje, netgi ir kasdieniame gyvenime, – tai būtent tos neigiamos savybės, į kurias turime nukreipti dėmesį, ir, priešindamiesi joms, toliau stengtis suartėti. Kitaip tariant, mumyse iškylantys neigiami norai, ketinimai, atstūmimai vienų nuo kitų, nuo grupės, nuo mokytojo – visa tai teisinga, visa tai būtina. Būtent tai vadinama „bloguoju pradu“.
Juk visa, su kuo gimėme, – tai ne blogasis pradas, o tiesiog įprastinis žemiškas egoizmas, nieko jame nėra. Blogasis pradas – tai būtent tie atstūmimai, kurie kyla mumyse veikiant siekiui žengti pirmyn, būtent juos mums ir reikia taisyti.
Todėl labai gaila tų draugų, kurie buvo su mumis, siekė tobulėti, buvo labai užsidegę, rimti, bet galiausiai, vos pradėję jausti stiprų neigiamą grupės, mokytojo, mokymosi poveikį, nesugebėjo įtikinti savęs ir toliau atkakliai laikytis pasirinktos krypties. Ir grupė nesugebėjo jų paveikti, padėti suprasti, kad visi jiems kylantys neigiami pojūčiai ir yra tie tikrieji, patys geriausi norai, virš kurių reikia pakilti, su kuriais reikia kovoti, – ir su niekuo kitu.
Pavydas, pyktis (kiekvienas turime pilną neigiamų savybių rinkinį) – visa tai ne tas. O štai šitie nauji, prieš grupę nukreipti norai – patys reikalingiausi. Būtent juos reikia surinkti, būtent su jais dirbti. Taigi reikia atkreipti į tai dėmesį.
Toks darbas – labai reikalingas ir veiksmingas aiškinimasis. Juo labiau reikalingas, kai pradėsime dar glaudžiau suartėti ir ypač kai Šviesos savybės pamažu ims reikštis mumyse, mes jausime ir tarpusavio suartėjimą, ir nutolimą, vėl suartėjimą ir vėl nutolimą – atsiras kvėpavimas, širdies ritmas, plaučių ritmas, judėjimas į vidų ir į išorę.
Baal Sulamas aprašo tai trečioje knygos „Išminties vaisiai“ dalyje kaip sušilimą ir atšalimą, arba susitraukimą ir išsiplėtimą. Štai šis susitraukimas ir išsiplėtimas jau yra dvasinio gyvenimo išvakarės.
Vaisiuje, esančiame motinos įsčiose, dar visiškai nėra jokio vidinio gyvenimo – gyvenimas pasireiškia jame, bet tik kaip kažkokioje kūno dalyje. O vėliau jame ima formuotis įvairūs organai, kurie veikia skirtingai: ima plakti širdis, dalis organų pradeda prisiimti būsimąjį vidinį darbą.
Žinoma, tikrasis gyvenimas atsiranda esant gimdymo impulsui, kaip sakoma, pereinant „machsomą“ – barjerą iš vieno pasaulio į kitą (kai išeina vaisius), bet laipsniškas vidinis  užgimimas jau yra: embrionas girdi, jaučia, kaip jį veikia supanti aplinka. Jame pasireiškia kažkokie nesąmoningi, dar jo nesuvokiami poveikiai, reakcijos ir t. t.
Panašiai ir mumyse jau pradeda jaustis tokie impulsai: suartėjimas ir nutolimas, suartėjimas ir nutolimas, bet dar labai nežymiai. O dvasinėse pakopose, kai pradėsime aiškiai jausti Šviesos poveikį, tai bus tikri, labai rimti postūmiai.
Dėl šios priežasties mes turime remti vieni kitus. Kai vieni išeina, kiti turi paremti juos, abipusiai įsitraukdami vieni į kitus; kai viename atsiranda ertmė, noras, atstūmimas (įvairiausi minusai), kiti tučtuojau šią ertmę kompensuoja pliusais, ir atvirkščiai. Tada iš šių abipusių papildymų, būtent dėl vidinio dvasinio metabolizmo, gimsta gyvenimas.
Turime turėti tai omenyje. Pagrindinis dalykas – sukibti visiems kartu, suprantant, kad turime remti vieni kitus. Ir jeigu, nepaisant šios paramos, staiga patirsime kažkokį nutolimą, tai turime pajusti: „O kurgi ši parama manyje? O kurgi aš drauguose?“ Toks abipusis svyravimas yra to gyvenimo, kurį studijuojame, pradžia.
Ir tuomet Šviesa jau ims reikštis mumyse aiškiau, ne kaip supanti, o kaip pripildanti. Siekdami pripildyti kitą ir suprasdami, kad neturime, kuo jį pripildyti, mes pradėsime jausti, jog būtent Šviesa ir sukeldavo visokiausius mūsų veiksmus, mintis, atstūmimus. O dabar mes jau patys, savarankiškai pritraukiame ją, kad ji darytų mums poveikį.
Šviesa nematomai veikia už mūsų, sukeldama mumyse įvairiausių minčių, norų. Tai, kad gyvename, egzistuojame – visa tai ji automatiškai sukelia mumyse, bet mes nesuvokiame jos veiksmų, nejaučiame jų.
Mūsų užduotis – pareikalauti jos dalyvavimo ten, kur nieko negalime padaryti. Jausime įvairiausias tuštumas, o turime stengtis pajusti, surasti, ko dar aš galiu pripildyti kitus. Tada galiu reikalauti Šviesos, juk jeigu neturiu, ko pripildyti draugų, reikalauju Šviesos.
Aš turiu pajausti, kad noriu tai padaryti. Jeigu aš visas nukreiptas įsitraukti į kitus, Šviesa gali būti mano partnere. Tokiu atveju aš jau pradėsiu akivaizdžiai jausti jos veiksmus manyje, būtent tam jos šaukiuosi. Tai vadinama „nuo meilės draugams prie meilės Kūrėjui“. Tai yra aš primygtinai reikalauju, kad Šviesa išvien su manimi tame dalyvautų.
Taigi mano darbas – pildyti draugų tuštumas tol, kol visos juose susidarančios tuštumos bus užpildytos manimi. Ir taip – kiekvienu iš mūsų. Tada šis abipusis visų su visais susijungimas ir sukurs tą sistemą, kuri vadinama Begalybės pasauliu, ir pakels mus į kitą lygmenį.
Tai bus pirmas lygmuo. Jis yra artimas realizacijai. Antrame lygmenyje jau galėsime dirbti aiškiau, realiai jausdami, kur yra tos kitų tuštumos.
Aš jausiu jas kaip atstūmimus, kaip jautė didieji knygos „Zohar“ kūrėjai. Jie aprašydavo, kaip nekęsdavo kits kito, kokias tuštumas kits kitame atrasdavo, kaip jausdavo blogąjį pradą, atstumiantį juos vieną nuo kito, ir kaip dėl to, taisydami abipusį atstūmimą, atskleisdavo Zohar – aukštesnįjį į juos nusileidžiantį švytėjimą. Taip jie tarpusavyje atverdavo davimo ir meilės savybę, nes tai ir yra tas pagrindas, tas indas, kuriame gali atsiskleisti Šviesa.
Mes neturime to pamiršti. Kas akimirką tai, ką jaučiame ir apie ką galvojame, Šviesa iš anksto formuoja mumyse, o mes turime iš to surasti, kaip siekti jos vientisumo atskleidimo ir sukelti savyje visišką jos pojūtį, t. y. abipusio davimo vieni kitiems savybę.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 1-osios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Efektyvaus darbo sąlygos

Klausimas. Kas pasitarnaus kaip kompasas, kuris leis man susivokti, kur esu aš, o kur ne aš – kur yra svetimas sluoksnis, dengiantis mane kaip stora žievė, kurią reikia nuvalyti?
Atsakymas. Toks kompasas – tai grupė. Kai jūs tai svarstote kartu, atskleidžiate tikrąją formą, kurią turėjo kiekvienas: tasai berniukas ar toji mergaitė. Įsimylėjęs paauglys simbolizuoja dvasinį poreikį užmegzti ryšį su artimu. Tik šį artimą jis kol kas suvokia gyvūninėje pakopoje, kaip domėjimąsi priešinga lytimi.
O kai tu nugremši nuo savęs visą dirbtinę žievę ir visą ją perkelsi į kairę pusę, į kairiąją ranką, o dešinėje pusėje tau liks tavo atskleistas noras, tai su šiais dviem instrumentais tu tapsi ekspertu, kuris pradeda tikrinti, aiškintis. Tu jau gali į viską žvelgti rimtai, suprasdamas, ko nori pasiekti. Tu ieškai tikro, abipusio ryšio, kad užpildytum save, tą tuštumą, kuri tavyje atsivėrė.
Ir tai ne ta pati tuštuma, kuri buvo anksčiau, menkame gyvūniniame lygmenyje – dabar tai žmogiškosios pakopos vakuumas. Tu jį supranti ir jauti. Nuvalydamas nuo savęs žievę apnuogini ir išsiaiškini tą vidinę tuštumą, ir tada suvoki, ko iš tikrųjų ieškojai.  Tai ima tau aiškėti. Tu negrįžti atgal prie mažo berniuko ar mergaitės, o tampi suaugusiu vyru ar moterimi, kurie supranta, ko jiems reikia.
Jūs ieškote tikrojo abipusio vidinio ryšio, santykių, abipusiškumo, noro pripildyti vienas kitą, kai kiekvienas galvoja apie kitą ir yra jo tuštumų viduje. Jis nori pažinti šią vidinę tuštumą ir ją užpildyti. Jis žino, ką reikia daryti, kaip kapstytis jos viduje ir užpildyti. O antrasis atveria jam savo širdį, jie dirba kartu.
Jūs suprantate, ką darote, ir kartu žaidžiate su šiomis dviem linijomis. Visas blogis, kurį jūs kiekvienas nuo savęs nuvalėte, tampa jūsų bendru blogiu. Ir gėris taip pat tampa bendras. Taip jūs virstate vienu žmogumi, turinčiu ir gerų, ir blogų savybių. Vyras ir moteris susijungia į vieną sistemą.

Iš 2013 m. birželio 20 d. 198-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Už ką aš vertinu draugą?

Žmogus neturi teisės atsiskirti nuo visuomenės ir prašyti  išganymo sau pačiam, net ir vedinas pačių geriausių ketinimų, norėdamas suteikti Kūrėjui malonumą. Asmenine malda, prašymu, verkdami vienumoje mes niekuo nepadedame, o tik kenkiame ir sau, ir kitiems.
Dabar įsivaizduokite, kiek griūčių nulėmėme per tremties laikotarpį. Visa tai tik tam, kad atskleistume savo blogį ir suprastume, kad ištaisymas įmanomas tik susivienijus. Tremtis buvo būtina tik tam, kad atvertų mums, kur yra ištaisymo vieta, kad nuo asmeninės maldos pereitume prie bendros.
Bet kuris noras širdyje vadinamas malda. Malda – tai darbas širdyje. Ir jei bet koks noras pereitų per visuomenę, jis būtų priimtas. Mūsų būsena jau būtų kitokia – jaustume visišką ramybę ir pilnatvę. Bet dėl to, kad mūsų prašymai, visi mūsų troškimai, sąmoningi ir nesąmoningi, kyla mums nesusivienijus, jie veikia mūsų nenaudai. Ir visų pirma jie kenkia pačiam prašančiajam.
Turime suprasti, kokios griežtos sąlygos mums sukurtos, juk mes sujungti į vieną tinklą, kuris dabar atsiskleidžia pasaulyje kaip viena bendra, susaistyta, integrali sistema. Ši būsena akivaizdžiai parodo, kad mums nepavyks išeiti iš šios sistemos, ir esame priversti joje dalyvauti. Pasibaigė laikas, kuris buvo skirtas blogio suvokimui. Arba mes tęsime mokymąsi per mušimus, gaudami smūgius visais lygmenimis, arba pradėsime veikti pagal dabar tarp mūsų atsiskleidžiantį ryšių tinklą.
Turime labai aiškiai įsivaizduoti, suvokdami tai kaip patį griežčiausią perspėjimą, kad yra neleistina prašyti vienam, nors mums labai šito norisi! Čia ir pasireiškia blogasis mūsų pradas, kuris prieštarauja Kūrėjui. Egoizmas – tai mūsų troškimas suvokti Kūrėją, bet tam, kad viešpatautų pats žmogus.
Noras „Aš viešpatausiu“ nukreiptas ne prieš Kūrėją, o prieš visuomenę, prieš grupę. Blogasis pradas – tai mūsų noras pavieniui kreiptis į Kūrėją ir vieniems prašyti savo asmeninio išgelbėjimo. Šis noras slypi absoliučiai kiekviename. Mes pasiruošę melstis, prašyti, pažinti Aukštesniąją jėgą, pripažinti jos viešpatavimą. Visa Egipto tremties problema ta, kad kiekvienas jaučiasi atskirtas nuo kitų.
Čia ir glūdi Jokūbo sūnų nusikaltimas, jų neapykantos savo jaunesniajam broliui Juozapui priežastis. Juozapas norėjo surinkti visus brolius ir juos suvienyti, o jie norėjo likti kiekvienas atskirai. Jie nesuprato, kad reikalinga vidurinioji linija, susijungimas, ir todėl buvo priversti patirti Egipto vergiją ir per kančias suvokti broliškos vienybės būtinybę.
Tik suvokę šį blogį po ilgų tremties metų jie nusipelnė gauti Torą. Čia ir buvo visa Egipto tremties, kaip „baudos rato“, prasmė ir priežastis.
Visas vystymosi procesas ir Aukštesniuosiuose pasauliuose, ir mūsų pasaulyje, visas šis žaidimas sukasi tik aplink susijungimą. Džiugu, kad šiandien jau galime kalbėti apie tai suprasdami to būtinybę ir jausdami, kad šis klausimas mums artimas.

Iš 2013 m. liepos 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Panorėsime dabar – bus dabar!

Taškas, virš kurio auga žmogus

1-oji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Pasakyta, kad mes esame Kūrėjo šešėlis, šios jėgos – atidavimo ir meilės savybės – atspindys. T. y. iš tų norų, tų trūkumų, kurie atsiskleidžia mumyse, galime spėti iš mūsų egoistinių savybių išryškėjimo, kaip jas apgręžti, pakeisti, paversti priešingomis.
Natūralu, mes negalime tai padaryti patys, bet mūsų ketinimai, mūsų pastangos iššaukia supančią Šviesą, ir ji veda mus į priekį. Šiuo atveju kiekvienas iš mūsų yra iš vienos pusės mokytojas, o iš kitos pusės – mokinys savo draugų atžvilgiu. Prisiminkime mokytoją Josi, kuris sakė, kad negali palikti savo mokinių todėl, kad be jų jis – niekas. Juk viskas, ką jis atskleisdavo, – jis atskleisdavo todėl, kad dirbdavo kartu su jais. Ir taip kiekvienas.
Todėl mes sąveikaujame tokiu būdu: iš vienos pusės rodome kitiems, kaip reikia dirbti, įkvėpti, siekti davimo ir meilės, t. y. kiekvienas kito atžvilgiu – mokytojas. O iš kitos pusės, kiekvienas kito atžvilgiu – mokinys, todėl, kad laiko save žemiau visų ir tokiu būdu gali gauti iš visų įkvėpimą, ketinimą, pojūtį. Gyvendami tokioje sąveikoje, mes tuo pačiu tampame lygūs, prieiname lygios linijos.
Juk gamtoje apskritai nėra lygybės: visi mes visiškai skirtingi ir skiriamės skirtingais savybių rinkiniais. Nėra nė vieno žmogaus, panašaus į ką nors iš daugybės milijardų žmonių. O kai mes, nekreipdami dėmesio į savo prigimtinius polinkius ir savybes, pradedame tokiu būdu veikti: vieną kartą palenkdami save prieš visus, kitą kartą, atvirkščiai, demonstruodami visiems kaip reikia dirbti tarpusavyje, tada ir tampame vienas kitam lygiais. Tame ir slypi raktas į vienybę, judėjimas jos link.
Taip sukuriame tą sąlygą, kurioje pasireiškia Kūrėjas – didi vieninga gamtos jėga, suliejanti visą gamtą į viena. Ši globali, integrali jėga pradėjo skleistis iš Didžiojo sprogimo taško ir pačiame žemiausiame pasaulio sluoksnyje sukūrė mūsų materiją, kurią visi mes privalome grąžinti į vienybę. Ir tai – žmogaus misija.
Apskritai, žmogus skiriasi nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos tik tuo, kad sugeba įvertinti tą vienybės gamtoje trūkumą, kuris dabar pradeda ryškėti ir yra mūsų visuotinės globalios krizės šaltinis.
Krizė – reiškia ne sudužimą, o naujo gimimą. Tai jos savybė, ir tokia yra jos tikroji prasmė.

Iš 2013 m. liepos 12 d. pirmosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Paprastas atskleidimo dėsnis

Pasaulis ant perpuvusio plausto