Klausimas: Kaip panorėti susijungti su kitais, kad pajausčiau, jog man tikrai to reikia?
Atsakymas: Panorėsi susijungti su kitais tik tada, kai nepavyks pasiekti tikslo vienam. Visiškai taip pat kaip ir mūsų pasaulyje: sakykim, turiu pernešti 50 kilogramų bloką, kurio vienas nepajudinu, todėl esu priverstas ieškoti pagalbos.
Todėl einu pas kažką ir sakau: „Atleisk, iki šiol maniau, kad tu man nereikalingas. Prisipažįstu, kad ignoravau tave. Nesiteisinu, tačiau man buvo natūralu taip elgtis, nes esu egoistas. Tačiau dabar man reikia tavęs, neturiu kito pasirinkimo. Meldžiu tave tapti mano draugu ir tempti šią naštą drauge. Jei tau prireiks pagalbos, aš irgi tau padėsiu!“
Pradedame veikti iš egoizmo. Tačiau vėliau, išgyvenę tas egoistines pastangas, matome, kad mums būtinas tikras ir nuolatinis susijungimas. Jei atkakliai dirbame seminaruose, dešimtukuose, tai pradedame jausti, kaip šiame nuolatiniame abipusiame susijungime gimsta kažkas naujo. Jei neatsitraukiame ir nugalime kartais kylantį atšalimą, tai galop aptinkame, kad galime išnaudoti šią suvienyto dešimtuko formą kaip instrumentą, priemonę, jungiklį.
Tai būtiniausia, pagrindinė priemonė – taškas širdyje, sujungiantis visus mus. Nuo jo pradedame brėžti mūsų dvasinę liniją aukštyn, tačiau tik tada, jei teisingai su juo elgiamės. Todėl imame reikalauti, kad mūsų susijungimas būtų vis kokybiškesnis. Viskas gimsta tik susijungime, o visa kita – mokytojas, knygos – tam padeda. Tačiau svarbiausia – susijungimas, nes jame pakylame.
Taigi, neverta tikėtis, kad aš patieksiu jums dvasingumą ant lėkštutės. Jį atskleisite tik susijungę, tik dešimtuke. Siekime, kad seminaras tęstųsi nuolat, nenutrūkdamas nė akimirkai. Kiekvieną gyvenimo situaciją turiu mintyse aptarti su draugais kaip nenutrūkstančiame seminare. Kiekvieną sekundę bendrauju su jais ir taip išsiaiškinu visus klausimus.
Iš bet kurios situacijos galiu išeiti tik per dešimtuko centrą! Apie viską sprendžiu tik iš mūsų vienybės taško, bendros nuomonės, kur visi save anuliuojame, susijungiame ir papildome vieni kitus. Tik taip, susijungus su kitais, mano taškas širdyje bus teisingai, tiksliai panaudojamas. Taip turiu nuolat įsivaizduoti.
Šitaip per draugus stengiuosi padidinti tikslo svarbą, perimti jų įkvėpimą. Vertinu juos kaip didžius žmones ir džiaugiuosi, kad buvau vertas susijungti su dešimčia iškiliausių šios kartos asmenybių. Dėkoju Kūrėjui už tai, kad juos atsiuntė ir kad per juos galėsiu susijungti su Juo.
Nors kol kas nejaučiu Kūrėjo, tačiau jau turiu ryšį su Juo per dešimtuką (minjeną). Jis dar nelabai aiškus, nes mano kuriamas egoistiškai, todėl ragelyje negirdžiu Kūrėjo balso, tačiau telefonas yra ir veikia. Kalbu per jį ir turiu tikėti, kad Kūrėjas mane girdi. Juk parengiau visą šį aparatą: susijungėme tarpusavyje, anuliavome save, vertinu draugus ir esu įsitikinęs, kad Kūrėjas subūrė man grupę, skyrė laimingą lemtį ir pastūmėjo ją pasirinkti.

Iš 2013 m. liepos 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš savo egoizmo

Monolitinis dešimtukas

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Klausimas: Kodėl Kūrėjas viso mūsų gyvenimo pagrindu padarė kentėjimą? Juk pasakyta, kad tik didvyriai, kurie ištvers, galiausiai atskleis Kūrėją? Vadinasi, net ir po to, kai žmogus atėjo mokytis, jis vėl kenčia?
Atsakymas: Kasdieniame gyvenime žmogus ne mažiau kenčia nuo to, kad turi dirbti. Kiekvieną rytą matau, kaip mano kaimynas  –  nesantis neturtingas žmogus, turintis gerą profesiją, jau šeštą valandų ryto veža mažąjį sūnelį į vaikų darželį ir vyksta į darbą. O grįžta labai vėlai vakare, vadinasi, visą dieną būna ne namuose. Kiek laiko jam lieka gyvenimui, juk tos kelios valandos būtinos miegui, valgymui, prausimuisi?  Ar toks gyvenimas – ne kančia?
Bet kadangi visuomenė tokį gyvenimą laiko norma, tai žmogus nejaučia kančios ir netgi didžiuojasi, laikydamas save sėkmingu. Jis taip sunkiai moka už šį gyvenimą, bet ko galiausiai pasiekė: visą gyvenimą dirbo tam, kad mažiau kentėtų, ir pagimdė palikuonių, kurie gyvens lygiai  tokį patį gyvenimą, jei ne blogiau. Koks tokio gyvenimo tikslas?
O pradėjęs mokytis žmogus nekenčia. Jis žino, kad taiso savo sielą. Kasdieniame gyvenime jis dirbo kažkokiam šeimininkui – net nežinodamas, kodėl. Jis gyveno todėl, kad bijojo mirti, ir todėl mokėjo kančiomis už tai, kad palaikytų savo gyvenimą. Studijuodamas kabalą žmogus nemoka kančiomis – jis jaučia kančią taisydamas savo sielą. Šis skausmas – ligos jo sieloje pojūtis – parodo, kur būtent ją reikia taisyti. Ir todėl ši kančia naudinga, nes išryškina neištaisytą vietą.
Turiu džiaugtis tuo skausmu kaip Baal Sulamas džiaugėsi „atsiskleidžiančiais nusidėjėliais“, juk dabar man pagaliau aišku, kur reikalingas ištaisymas. Žmonės moka didžiulius pinigus už tai, kad nustatytų teisingą ligos diagnozę: veržiasi į priėmimą pas ypatingus specialistus, nori būti ištirti ypatingais įrenginiais. Juk svarbiausia – sužinoti, nuo ko aš kenčiu. Ir kartais, kai nejauti skausmo, tai dar blogiau.
O čia man atskleidžiama mano kančių priežastis! Medicinoje manoma, kad teisinga diagnozė – tai 90% sėkmės. O mūsų atveju – tai visi 100%, juk jei tiksliai žinau, kur glūdi mano blogis, tai iš karto surandu vaistus.
Mūsų pasaulyje nustačius diagnozę dar neaišku, ar rasime gydymui tinkamų vaistų. Bet dvasiniame pasaulyje nustatyta diagnozė nedelsiant garantuoja išgydymą – ta pati gyvatė, kuri atsiskleidžia, ir virsta vaistais. Mirties angelas tampa šventuoju angelu.
Tą akimirką, kai atsiveria kančia – tiesiog jos viduje turime rasti ten slypintį vaistą. Pasakyta: „Kūrėjas sukūrė blogio pradą ir greta Torą – priemonę jam ištaisyti. Ta pati šviesa, kuri išryškina gyvatę, paverčia ją šventu gyvenimo angelu.
Todėl kančia mums tarnauja tik kaip perspėjimas apie ligą. Mes norime, kad kančia atsiskleistų, juk ji yra pakėlimo trigeris – šuolis ant dvasinės pakopos.

Iš 2013 m. birželio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Panorėsime dabar – bus dabar!

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Šiomis dienomis Kūrėjas specialiai teikia visam pasauliui „pakibimo ore“ pojūtį: žmogus nežino, ko tikėtis, kas bus. Staiga pakyla potvynis Europoje, taifūnas Amerikoje, o kur dar gaisrai, masinės žudynės! Visą pasaulį drebina arabiškasis pavasaris, turkiškasis pavasaris, neramumai Sirijoje, Libane, Egipte. Ir visa tai vyksta dabar, kai su esamomis technologijomis ir galimybėmis galėtume išspręsti bet kokias materialias problemas ir paversti žemę rojaus sodu!
Visi tai žino: politikai, mokslininkai, sociologai. Pasiekėme tokį vystymosi lygmenį, kai galime lengvai aprūpinti visus žemės gyventojus viskuo, kas būtina: maistu, apranga. Visi rūpesčiai įveikiami, išskyrus žmogaus – jis vienintelis, kurį reikia ištaisyti.
Juk dabar galime apsirūpinti visomis materialiomis gėrybėmis, išspręsti visas problemas, tačiau pusė žmonijos miršta badu, o kita pusė serga depresija ir netenka noro gyventi, kaip, sakykim, Europoje, kur netrūksta maisto, bet apstu kitų problemų.
Mus gali išgelbėti vienintelis dalykas –  žmogaus prigimties pakeitimas. Visi turime tai suprasti ir išsikelti kaip svarbiausią tikslą. Nėra kitos išeities: niekur nieko nepasieksime, kol nepasirūpinsime savo prigimties pakeitimu. Tai turi būti aišku kiekvienam, o pirmiausiai – mums, studijuojantiems kabalą.
Galime liautis taisyti padėtį kitais būdais: sėkmė apsirūpinant maistu, drabužiais, sunkiosios ir lengvosios pramonės, aukštųjų technologijų pasiekimai nepagerins mūsų padėties. Technologijomis galime kurti tiesiog stebuklus, tačiau nepajėgiame jų panaudoti žmonijos labui.
Mes galėsime sukurti vaistus nuo bet kokių ligų. Jau dabar yra daug kartų už šiuo metu naudojamus geresnių vaistų nuo vėžio, inkstų ir širdies ligų, bet jų neapsimoka gaminti, todėl jie nepatenka į rinką. Žymiai naudingiau gaminti kuo daugiau brangios, sudėtingos aparatūros, kad reikėtų kuo daugiau medikų – tam išplėtota pramonė. Sveikatos apsaugos sistema – tiesiog fabrikas.
Todėl nieko negalėsime sutvarkyti, kol neištaisysime žmogaus prigimties. Reikia nukreipti tam visas jėgas, tada pasiseks. Kitaip nieko neišeis.
Man neseniai sulūžo beveik naujas spausdintuvas – tespėjau juo išsispausdinti daugiausiai 50 lapų. Daiktus tyčia gamina taip, kad jie tuoj pat sugestų, ir mes būtume priversti pirkti naujų. Mūsų prigimtis verčia veikti išvirkščiai: lyg ir vystosi technologijos, techninė pažanga, o susumavus – visomis kryptimis riedame atgal. Visa tam, kad suvoktume savo blogį.
Todėl nesistebėkime, kad mes ir mūsų vaikai neturime saugumo, geros, malonios aplinkos. Galiausiai, sulauksime, laiko, kai nebus įmanoma nuspėti, kas įvyks po akimirkos, tiesiog pavirsime iš baimės drebančiais kiškučiais: iš ryto galvosime, kaip išgyventi iki vakaro, o naktį – kaip sulaukti ryto.
Gaila, bet neįmanoma be baimės. Juk jei esu egoistas, mane veikia tik baimė. Egzistuoja tūkstančiai baimės rūšių: gera ar bloga, šio pasaulio ar būsimo, baimė nepasiekti Kūrėjo, nemokėti Jo pagauti ar nemokėti Jam duoti. Bet kuriuo atveju, baimė –  pats veiksmingiausias stimulas. Baimė nepasiekti, ko norime, t. y. noro išvestinė. Aš noriu pasiekti kokį nors tikslą ir bijau, kad nepavyks, t. y. išeina baimė dėl baimės – tai jau tikrai varantis motyvas, vadinamasis „virpulys“.

Iš 2013 m. birželio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Uraganas „Sandy”: kam ir kodėl?

Išjausti visas pasaulio baimes

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Nėra išeities, reikia iš visų jėgų laikytis dešiniosios linijos – tikėjimo aukščiau žinojimo. Iš daugelio metų patirties  matau, kad mokiniams sunku suprasti, kas yra dešinioji linija, reikalaujanti anuliuoti save, būti džiaugsmo, tikėjimo aukščiau žinojimo būsenos. Mūsų įprastinėje kalboje nėra tokių žodžių.
Gal bus aiškiau, jei paaiškinsime tai truputį kitaip.  Mes žemesniojoje pakopoje gauname pagalbą iš aukštesniosios pakopos tiek, kiek žemesnioji pakopa nori būti panaši į aukštesniąją. Tai vyksta visose pakopose: negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje ir žmogaus – tiek mūsų pasaulio, tiek ir visų aukštesniųjų pasaulių. Dėdamas pastangas prilygti aukštesniajam žemesnysis ištraukia iš aukštesniojo energiją, priverčia rūpintis savimi. Taip veikia ir materialaus, ir dvasinio pasaulio fizikos dėsniai.
Todėl, jei stengiuosi  išsilaikyti dešiniojoje linijoje, kitaip tariant, būti panašus į aukštesnįjį, artėti prie jo formos, mėgdžioti jo veiksmus – tai reiškia, kad įgaunu embriono formą. Juk noriu anuliuoti save prieš aukštesnįjį. Nepaisydamas to, kad esu grynas egoizmas, noriu anuliuoti save prieš aukštesnįjį, įeiti į jį taip, kad ten likčiau nematomas ir būčiau niekaip nejaučiamas – iki tokio laipsnio atiduodu save jam.
Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo, juk aš tai darau aukščiau savo proto, jausmų, norų. Ir dėl to gaunu iš aukštesniojo ne tik supančiąją Šviesą, o galiu aplinkos palaikomas taip susikoncentruoti kartu su draugais, kad per šią aplinką man ims sklisti Šviesa, kuri jau  iš tikrųjų pradės auginti mane dvasiniame pasaulyje.
Aš jau tiesiogiai kontaktuoju su aukštesniuoju pasauliu. Esu ne tik supančiosios Šviesos veikiamas, o gaunu tikrąją vidinę Šviesą, dvasinį „kraują“ („dam“ nuo žodžio „domem“ – negyvasis), kraują, maitinantį embrioną, Nefeš šviesą, negyvąjį šventumo lygmenį.
Kodėl jis vadinamas šventuoju? Tai apibrėžia dalykai , kurių žmogus siekia. Egzistuoja daugybė mokymų, religijų, metodikų. Todėl reikia išsiaiškinti, ar konkretus metodas veda į susiliejimą su Kūrėju, į panašumą su Juo, į meilę artimui kaip pačiam sau, iš kurios kyla meilė Kūrėjui.
Jei metodika siekia tokio tikslo ir iš tiesų atveda prie to žmones, mokydama juos, kaip su kiekviena diena vystyti norą mylėti kūrinius, o per juos pasiekti meilę Kūrėjui, tai šis mokslas vadinamas šventuoju, dvasiniu. Antraip jis, priešingai, taps mirtinu narkotiku vietoj gyvenimo eleksyro.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės išeiti į kelią!

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Ant svarstyklių rodyklės smaigalio

Klausimas: Aš jau seniai nejaučiu jokio džiaugsmo, būdamas šiame kelyje. Ką darau neteisingai?
Atsakymas: Tavo egoizmas nuodija tavo džiaugsmą. Matyt tave supanti aplinka nėra pakankamai stipri, kad  galėtų su tavimi dirbti. Reikalinga teisinga aplinka, kuri leis tau veikti nepaisant savo ašarų.
Savyje mes  nuolatos girdėsime egoizmo raudą . Ten glūdi mūsų piktosios, juodosios jėgos, kurios be perstojo  bando iš mūsų išsiurbti energiją. Tai tikras vidinis pragaras. Mums reikia pasipriešinti joms, sukuriant aukščiau jų savo rojų – ryšio, davimo, visiškos ir absoliučios meilės savybę, pojūtį, kad esu tarsi kūdikis grupės rankose. Aš perduodu jiems viską, ką turiu, o gaunu visišką palaikymą.
Tuomet man džiugu, juk atskleidžiu, kad visi rūpinasi manimi. Man pačiam nėra ko nerimauti, juk aš esu absoliutaus gėrio pasaulyje. Viskas puiku ir, esant tokiems mano santykiams su aplinka, negali būti kitaip.
Nors visa tai sukurta virš tamsos jėgų, kurios lieka manyje ir nori mus išskirti. Aš jaučiu šias jėgas tiesiog savo pilve ir, aišku, jos sąžiningai atlieka savo darbą, nes yra siųstos Kūrėjo. Tačiau, būdamas atsidavęs aplinkai, esu visiškai tikras, kad galėsiu išsilaikyti aukščiau šių blogųjų jėgų. Tenoriu ištirpti savo drauguose, tik juose mano viltis, saugumas, džiaugsmas.
Neturiu kitos galimybės, kito kelio. Krentu į juos tarsi į baseiną ir būnu tarp jų, pasiruošęs atiduoti viską, kad tik gaučiau iš jų užtikrintumo Šviesą. Ši Šviesa  suteikia tikrąjį saugumą, juk joje yra Aukštesnioji  Šviesa. Štai taip ir reikia daryti!

Iš 2013 m. birželio 20 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prasiveržti iš fluidų pasaulio į tiesos pasaulį

Atėjo laikas pažvelgti tiesai į akis

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Išsitaisymams yra skirtas tam tikras laikas: „6000 metų“, tačiau tik tuo atveju, jei tiesiog seksime kalendorių. Per 6000 metų privalome užbaigti išsitaisymą, bet rengdamiesi galime užbaigti kur kas anksčiau. Ir tuomet tai bus vadinama Šviesos ir „pagreičio“ (achišena) keliu, kuriuo eisime užuot vystęsi natūralia eiga, kančių keliu.
Taigi, jeigu norime pasiekti naujų būsenų, pritraukiame į šaltinį grąžinančią Šviesą. Reikia patikrinti, kokiais materialiais veiksmais mes iš tikrųjų pritrauksime Šviesą, kuri tinkamai mus parengs. Kol kas veiksmai yra materialūs, nes atliekame juos egoistiškai. Vis dėlto, nors mūsų ketinimas yra egoistinis, mes galime pritraukti taisančią Šviesą, todėl ji vadinama supančia Šviesa.
Jeigu mūsų pasirengimas teisingas, mus veikia Šviesa žadindama tiek, kiek mes stengiamės. Tam kiekvienas turi vaidinti prieš draugus, rodyti, koks svarbus jam yra tikslas, kaip jis yra užsidegęs, kaip siekia tikslo. Netgi nepatirdamas smarkaus entuziazmo jis privalo vaizduoti išorėje šimtąkart didesnį įkvėpimą, nei jaučia viduje.
O tas, kuris taip nesielgia, nusižengia ir pražudo save. Jis bus išmestas lauk ir supanti Šviesa jo neveiks. Supanti Šviesa daro poveikį priklausomai nuo bendro tarp žmonių esamo ryšio. Žmogus, kuris nežadina kitų kiek galėdamas, pagal iš aukščiau jam suteiktas sąlygas, nutolina nuo savęs supančią Šviesą.
Supanti Šviesa nuolat juda, automatiškai įvertindama, kiek aš panaudoju man suteiktas priemones. Pagal tai priartinu arba nutolinu Šviesą. Jeigu aš atsiveriu kitiems ir stengiuosi juos pažadinti, tai tampu kanalu, per kurį supanti Šviesa gali daryti įtaką kitiems.
Mes pradedame nuo įprastų mechaninių veiksmų, kurie niekaip nesusiję su dvasingumu. Vis dėlto dėl jų supanti Šviesa ima stipriau šviesti per mane ir tokiu būdu aš pabundu pats bei pažadinu kitus. Šitaip tai veikia. Mes rengiamės, stengiamės susivienyti, o to susivienijimo viduje patiriame ir galingesnį švytėjimą, ir didesnį atskleidimą.
Viskas priklauso nuo mūsų indų pasirengimo, ir pradėti reikia nuo grynai materialių, su dvasingumu nesusijusių veiksmų, kuriuos geba atlikti bet kas, netgi naujokas. Netgi jei jis nelabai supranta, kas vyksta, ir jam sunku sutelkti ketinimą, – nesvarbu, juk čia paisoma nuo jo pastangų priklausančios „lyginamosios jėgos“.
Vaikai itin daug bruzda ir triūsia, todėl greitai auga! O vėliau žmogų užvaldo tingumas, įvairūs egoistiniai išskaičiavimai, jis liaujasi lakstęs, verčiau pailsi – tad ir nustoja vystytis. Pasiekę tokią būseną, kai jau reikia nebe fizinio, o vidinio, dvasinio tobulėjimo, mes sulėtiname savo pasikeitimų greitį, kol visiškai liaujamės vystytis, taip pasmerkdami save mirčiai.

Iš 2013 m. birželio 26 d. pokalbio apie pasiruošimą kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Sankt Peterburgo kongresas: šuolis prasideda nuo įsibėgėjimo

Perėjimas iš atakos į kasdieninį karą

Bendra jėga atskleisime dvasingumą!

Pokalbis prieš kongresą
Senovės Babilone pirmąkart pasireiškė tikrasis susvetimėjimas tarp žmonių, noras pasidalyti. Egoizmas išaugo ir tai buvo priežastis, kodėl žmonės ėmė tolti vieni nuo kitų, kaip sakoma, liovėsi vieni kitus suprasti. Tada ir atsirado kabalos mokslas.
Kabalą atskleidė vienas iš senovės Babilono šventikų – Abraomas, kuris atrado mūsų priklausymą nuo egoizmo ir suprato, jog šis egoizmas ne veltui pradeda vystytis. Juk būtent anuomet jis pasireiškė labai staigiai ir galiausiai sukėlė visų senovės Mesopotamijos tautų išsiskirstymą po visą pasaulį.
Štai tada ir buvo atskleistas kabalos mokslas, kuris iš esmės teigia, kad nepaisydami egoizmo žmonės turi vienytis. Tai labai sudėtinga ir apskritai ne žmogaus jėgoms, bet reikia suprasti, kad tai Gamtos iššūkis ir turime taip veikti. „Jeigu telksimės ir saugosime tokią vienybę, kuri buvo prieš egoizmo pliūpsnį, – pamokslavo Abraomas, – tai visąlaik kilsime virš šio egoizmo. Jam augant, mes laikysimės vienybės ir kilsime vis aukščiau.“
Taip ir sakoma pirminiuose šaltiniuose, kad anksčiau visi žmonės buvo kaip viena šeima: visi kalbėjo viena kalba, visi suprasdavo vieni kitus, visi buvo artimi vieni kitiems. Jie gyveno labai paprastai, maitinosi iš esmės vienodu maistu. Netgi jei kažkuris buvo turtingesnis, o kažkuris skurdesnis – tai neypatingai atsispindėjo buityje. Visi valgė vytintą žuvį (Tarpupyje jos buvo pakankamai), duoną, svogūnus, česnakus, taip pat ir kai kuriuos pieno produktus – ir viskas. Štai tai, ką jie turėjo, bet turėjo visi. Kitaip tariant, žmonėms nekildavo ypatingų rūpesčių dėl to, kaip prasimaitinti. Žemė buvo derlinga, viskas buvo gerai ir visi gyveno maždaug vienodai – iki pat egoizmo pliūpsnio.
Tad ir Abraomo atskleistas kabalos mokslas irgi pagrįstas tuo, kad žmonės turi gyventi  praktiškai vienodai – tenkindami savo natūralius kūniškus poreikius, kaip reikalauja kūnas, t. y. normaliai, racionaliai. O visa kita, visas likusias jėgas turi skirti tam, kad kiltų virš savo egoizmo.
Abraomas kalbėjo apie tą egoizmą, kuris ėmė busti ir smarkiai augti. Vieną pradėjo traukti prie verslo, kitą prie kažko dar, trečią – irgi… Kiekvienas užsimanė būti didesnis už kitus, geresnis, stipresnis, svarbesnis ir t. t. „Priešingai, mums reikia likti tame pačiame lygmenyje, – kalbėjo Abraomas, – arba, galimas daiktas, kilti gerinant savo gyvenimą, bet vienodai, kad būtume išsaugoję bendrumą, kaip viena šeima.“ Vieningoje šeimoje visais vienodai rūpinamasi, kad kiekvienas turėtų tai, ko reikia, patenkintų savo poreikius, o visur kitur visos jėgos yra nukreipiamos tik kilimui virš egoizmo. Toks požiūris į mūsų raidą ir yra kabalos pagrindas.
Vis dėlto dauguma nepaklausė Abraomo ir nuėjo egoistinio vystymosi keliu, išskyrus tą žmonių grupę, kurią jis surinko. Joje viešpatavo davimo įstatymai: žmonės vieni kitiems parūpindavo tai, kas būtina, ir tuo pačiu metu kiekvienas pagal galimybes stengėsi pakilti, visas likusias jėgas skirdamas saitams su kitais. Jeigu žmonės taip veikia, tai jų tarpusavio ryšyje, santykiuose ima pasireikšti aukštesnioji Gamtos jėga (galima pavadinti ją Kūrėju). Ir tuomet jie jaučia kitą egzistavimo lygmenį – nebe tą negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą, kurią nuolat rūpindamiesi kūno gerove, jo poilsiu, patenkinimu, patogumu, jaučiame dabar, o kitą lygmenį.
Šis lygmuo vadinamas „žmogumi“, arba „Adomu“, – iš žodžio „panašus“ (dome). Panašus į Kūrėją, į tą aukštesniąją jėgą – davimo ir meilės jėgą, kuri iš tikrųjų vadovauja gamtai iš vidaus, ją judina, vysto. Štai kas tada buvo atskleista ir paskui keliems tūkstantmečiams paslėpta, o šiandien vėl pradeda atsiskleisti.
Paskutinieji dabarties kabalistai – Baal Sulamas, Rabašas ir mes su jumis. Beje, mes jau ne šiaip sau tai atskleidžiame, kaip kad jie atskleidė mums, o pradedame tai realizuoti. Ir realizacija vyksta jau ne nuo senovės Babilono lygmens, kai žmonės iš esmės buvo viename lygyje, kaip viena šeima. Tada viskas buvo galbūt paprasta, bet akivaizdu, kad ne taip turėjo toliau klostytis istorija.
Žmonijai reikia išvystyti savo egoizmą, išvystyti kaip reikiant, iki suvokimo, jog jis iš tikrųjų mus žudo. Užuot jautę gėrį, kurį jis mums žadėjo, mes suvokiame, jog esame pasimetę, silpni, nieko nepasiekę. Mes stengiamės gyventi geriau, galiausiai tam išeikvojame visus metus, visas galimybes, kurias turime šioje būsenoje, mūsų gyvenime.
Taigi šiandien mes pradedame nuo visiškai kitokio lygmens – nuo egoistinio, galutinio, finalinio žemiškosios raidos lygmens. Iš tikrųjų egoizmas išaugs kur kas labiau, bet kitame jo lygmenyje žmogus jau pradeda vienytis ir pereina į kitą raidos stadiją.

Iš 2013 m. birželio 12 d. Krasnojarske prieš kongresą vykusio pokalbio

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenė – vienas bendras dvasinis organizmas

Vienybė per meilę arba neapykantą

Kuo naudingas egoizmas?

Pasiruošimas – sėkmės garantas!

• Nuo šios akimirkos aš turiu įsivaizduoti kongresą idealiąja jo forma. Ko gi man dėl to reikia? Draugų susibūrimai – kokie jie turi būti? Išgyvenimai – kokie ir kokiomis išorinėmis priemonėmis galima juos patirti? Paskaitos – kokiomis temomis? O gal aš rekomenduosiu savo temą? Kokius klausimus aš ruošiu, ko norėčiau paklausti po paskaitų, seminarų? Kaip aš užmezgu ryšį su visais? Kaip ruošiuosi suvokti visus? Kaip svečias? Kaip šeimininkas? Kaip draugas? Kaip mokinys? Kaip mokytojas? Kaip tarnas? Kas aš esu visų atžvilgiu? Ir kaip turiu elgtis būdamas vienos iš šių įvairių būsenų?
• Aš dirbu su savimi ruošdamasis tam, kas man yra sunkiausia. Tarkim, jeigu nemėgstu šokti kartu su visais, tai iš anksto ruošiuosi dalyvauti, tam skirdamas visas jėgas ir iš paskutiniųjų spausdamas save.
• Aš stengsiuos nenukrypti nuo teisingo ketinimo, nuolat jo laikytis – juk nuo mano ketinimo priklauso visi. Taip yra iš tikrųjų, pro savo plonytį „vamzdelį“ aš praleidžiu jiems Šviesą ir todėl privalau visąlaik likti  „prisijungęs“. Man reikia pasikalbėti su savo dešimtuku: visi palaikome visus, kad niekas iš mūsų neprarastų šio „vamzdelio“. Jis yra mūsų bendras ir norime, kad jis pavirstų plačiu viso kongreso ryšio kanalu.
• Aš sergu už tai, kad niekas neatsijungtų nuo teisingo ketinimo – sergu tiek, kad krečia vidinis drebulys, apima baimė ir nerimas. Kai kas nors nutinka mažyliui, mums tai yra katastrofa, „pasaulio pabaiga“. O dabar aš išgyvenu dar labiau. Problema ta, kad ši baimė mums nepavaldi, mes negalime kaip reikiant jos pajusti, mes nesame jautrūs nukrypimui nuo ketinimo. Taigi mane turi stačiai kratyti nuo baimės už visus, kad jie nepamestų ketinimo. Juk nuo to priklauso sėkmė.
• Kad ir ką darytų draugai, kad ir ką kalbėtų, kad ir kokias dainas dainuotų, aš noriu, kad jiems viskas pavyktų. Aš nuolat jaudinuosi dėl jų, kaip mama dėl mažo vaiko, ėmusio kažką daryti. Į viską žiūriu su nerimu – kad tik pavyktų. Pasakyta apie tai: „Nerimas žmogaus širdyje – tegul papasakoja apie jį kitiems.“ Mano rūpestis persiduoda visiems.
• Stengiuosi ateiti kuo anksčiau ryte, kad viską paruoščiau, viską pagreitinčiau, kad pradėčiau vienytis su draugais, pasėdėčiau, padainuočiau kartu. Tegul mūsų dar tik penkiasdešimt žmonių, bet mes jau pradedame užpildyti savo jausmais kongreso erdvę.
• Kaskart keliaudamas į kongreso vykimo vietą ir atgal stengiuosi padaryti taip, kad niekas iš draugų neprarastų nuotaikos, užsidegimo.
• Draugų susibūrimai turėtų būti kuo labiau jaudinantys, emocingi, kad parengtų mus paskaitoms, pokalbiams, seminarams, kurie vyks po jų. Tai itin svarbu. Visus pasisakymus ir dainas reikia planuoti pagal aiškią programą ir numatyti teisingą jų kiekį. Tegul susibūrimas bus neilgas, bet labai nuoširdus. Be šio pasirengimo žmogus negalės prisijungti prie bendros kongreso atmosferos, „oro“, kuriuo reikia kvėpuoti, gyventi. Svarbiausia – sujaudinti visus. Ir mes turime rimtai pagalvoti, kaip to pasiekti.
• Mums reikia įgyti bendrą jausmą, bendrą širdį – įgyti pasitelkiant protą. Mes protaudami dirbame su jausmu tam, kad susivienytume.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės išeiti į kelią!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Klausimas: Išorinis pasaulis nuolat kuria daugybę trukdžių vidiniam darbui. Kodėl jis vis dėlto mums toks reikalingas?
Atsakymas: Jeigu nebūtum susijęs su visuomene, jeigu nebūtum „išsklidęs“ tarp žmonių, tavo išsitaisymas užtruktų daug ilgiau, šimtus metų.
Išorėje atsiskleidžia tavo asmeninio egoistinio noro sluoksniai, kol kas labai tolimi nuo išsitaisymo. Žmonės, su kuriais tu dirbi ir susiduri savo gyvenime, jų norai ir ketinimai – visa tai yra tavo troškimų „sluoksniai“, kurie dar nepasiekė išsitaisymo etapo.
Argi jie egzistuoja išorėje? Ne. Tu matai save. Jie nėra pašaliniai – visos šios savybės yra tavyje ir tik tau atrodo, kad tai svetimi žmonės.
Žmogaus išorėje nėra nieko. Aišku, sunku suderinti šiuos skirtingus rakursus, jie niekaip nesusijungia į bendrą vaizdą – ir taip bus iki tol, kol įžengsime į dvasinį pasaulį. Ir vis dėlto, kai bandai įsivaizduoti priešingybių vienybę, tai tau padeda tavo kelyje. Painiava – pats didžiausias išsitaisymas. Nebijok susipainioti: visos dalys susidėlioja kartu, o paskui Šviesa jas sujungs.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesach

Daugiau šia tema skaitykite:

Už žmonių veidų slepiasi Kūrėjas

Visas pasaulis sukurtas man padėti

Tobulumui svarbus kiekvienas

Klausimas: Ką privalau padaryti, kad pasiekčiau maksimalių rezultatų kongrese?
Atsakymas: Maksimalių rezultatų galima pasiekti tik mintimi! „Aš dalyvauju kartu su visais. Aš noriu kartu su visais susijungti. Suprantu, kad savo ryšyje su kitais, šio ryšio viduje atskleisiu visas dvasines pakopas, dvasinius pasaulius, savo dvasines būsenas.
Jeigu visiškai susijungiu kartu su visais, tai pasieksiu absoliutų išsitaisymą arba nors dalinį išsitaisymą kelyje − jeigu dar esu nevisiškai sujungtas su visais.“
Bet visa dvasinė realybė atsiskleidžia ryšyje tarp žmonių. Be to, šis ryšys turi būti grįstas davimo savybe. Kitaip tariant, ji atsiranda žmoguje būtent teisingai nusiteikus: aš, grupė ir mūsų savybių, aprašytų kabalistinėse knygose, tyrinėjimas.

Iš 2011 m. gegužės 29 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakingi už pasaulį

Pasitinkant Maskvos kongresą

Visi trokštame pasaką paversti tikrove