Klausimas. Ką žmogui suteikia meilė?
Atsakymas. Meilė suteikia žmogui vidinį, gyvastį teikiantį švytėjimą. Gyvenimą.
Problema ta, kad meilė – kur kas gilesnis santykis, kuri privalome atskleisti tarpusavyje.
Kalbama ne apie tuos jausmus, kurie kyla dėl žmogaus vidinių polinkių, esančių jame iš prigimties ar įgytų auklėjant . Pirmiausia turime atskleisti tinkamas vertybes: suprasti, kas būtent yra meilė , kiek yra tarpusavio neapykantos, abipusio atstūmimo, ir jeigu taip, ką reikia daryti norint pasiekti meilę, juk gyvenimo šaltinis – tai meilė.
Klausimas. Mes turime atskleisti, kas yra meilė?
Atsakymas. Mes turime atskleisti gyvenimo paslaptį. Ši paslaptis susijusi su meile. Juk be jos nėra tęsinio.
Jeigu nebūtų traukos tarp pliuso ir minuso negyvojoje gamtoje, molekulių sąjungos ir atitolimo augalijoje, jei tarp gyvų objektų nebūtų tokių išskaičiavimų, kai jie nekenčia kits kito arba myli kits kitą (priklausomai nuo raidos lygmens), jeigu motina nejaustų meilės vaikui gyvūniniu ir žmogiškuoju lygmeniu, tai be šito gamta nesivystytų; neegzistuotų netgi pati paprasčiausia ląstelė.
Juk viskas egzistuoja priklausomai nuo meilės ir neapykantos, priklausomai nuo traukos ir stūmos. Šios dvi jėgos turi išlaikyti pusiausvyrą.
Tad ne šiaip sau kabaloje rašoma: „Visus nusikaltimus uždengs meilė“. Šios dvi bazinės, kūrinijos centre esančios jėgos turi išlaikyti tarpusavio pusiausvyrą, ir tada tarp jų bus tinkamas vystymasis etapais – toks, kad ir meilė, ir neapykanta pasieks begalinius mastus, ir taip atskleisime Begalybės pasaulį, tiesos pasaulį, o tai ir yra mūsų raidos tikslas.
Todėl mes dar atskleisime, kaip išsiaiškinti, kas yra meilė, juk tai gyvenimo šaltinis.

Iš 2016 m. vasario 16 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 692 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Meilė meilei nelygu

Kelias meilės pažinimo link

Klausimas. Ar gali žmogus, kuris save realizuoja pagal kabalą, savarankiškai pakeisti savo likimą mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Žinoma, realizuodamas save, jis pradės suprasti, kodėl jis taip veikia, kodėl jį taip valdo, kokios jo veiksmų pasekmės.
Tai nėra paprasta, bet jis gali pasiekti būseną, kai bus tokioje vienybėje su Kūrėju, kad jo poveikis Kūrėjui ir Kūrėjo jam taps  absoliučiai skaidrus.
Klausimas. Ar studijuodamas kabalą, galiu keisti savo požiūrį į pasaulį, taip pat įvykius, kurie dar neįvyko mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Įvykių rezultatas visada vienas ir tas pats: žmogaus išsitaisymas.
Tarkime, aš mokausi mokykloje, ir kaip ten besielgiau ar ką bedaryčiau, turiu ją pabaigti. Mane muš, paliks antriems metams, baus arba ne, vis tiek privalėsiu ją pabaigti.
Klausimas. Ar noras atskleisti Kūrėją lengvuoju keliu nėra egoistinis?
Atsakymas. Žinoma, kad viskas prasideda nuo egoistinio noro pabėgti nuo kančių. O paskui pradedame suprasti, kad davimas ir meilė artimui, vienybės savybė – aukščiau visko.
Palaipsniui mus pradeda veikti aukštesnioji šviesa, kuri ištaiso ir pakeičia mus tiek, kad nesvarbu, ką už tai gausime. Būti davimo savybėje, būti aukščiau savo egoistinės prigimties – tai jau didžiulis apdovanojimas.

Iš 2015 m. lapkričio 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Klausimas. Ar žmogus turi sielą?
Atsakymas. Sielą reikia užsidirbti, sukurti savyje. „Siela“ vadinamas mūsų tarpusavio ryšys, t. y. širdžių papildymas.
Jeigu mes bent iš dalies susijungsime, pajusime savo tolesnę aukštesnę būseną. Todėl „pamilk artimą kaip save“ yra pagrindinė taisyklė.
Klausimas. Išeina, kad dvasinės vertybės ir dvasinės savybės – tušti žodžiai?
Atsakymas. Šios sąvokos būdingos tik mūsų pasaulio lygmeniui, kad maloniai vieni su kitais bendrautume, ne daugiau.
Kad žmogus galėtų vadintis dvasine būtybe, tai yra būtybe, apdovanota aukštesniu protu, o ne tiktai gebėjimu pratęsti giminę ir naikinti artimą, būtinos vidinės pastangos studijuojant kabalą.
Jokiuose kituose žmonijos civilizacijos lobynuose nėra panašios metodikos, nes visa kita yra žmogaus minties vaisius. O kabala remiasi aukštesnės valdymo sistemos atskleidimu.
Klausimas. Vadinasi, jūs siūlote išmesti iš dabarties laivo visus žymiausius žmonijos mąstytojus, kurie ką nors išrado vadovaudamiesi protu?
Atsakymas. Ne. Kabala labai gerbia mokslą, bet tikrąjį mokslą.
Jeigu jūs kalbate apie filosofiją, tai aš, kaip filosofijos daktaras, laikau, kad tai – ne mokslas, nes filosofija netyrinėja gamtos ir todėl negali pretenduoti į tiesą. Tai žmogaus vaizduotė, spėlionės. Iš esmės, šiandien visi taip į ją ir žiūri.
Klausimas. Ar galima sakyti, kad, jei klausytume kabalistų, galėtume išvengti įvairių nelaimių?
Atsakymas. Jei žmonės klausytų kabalistų, tai viskas seniai būtų kitaip.
Bet vos mums pradėjus raginti laikytis taisyklės „pamilk artimą kaip save“, visi iškart nusigręžia: esą, jūs gražiai kalbate apie visiškai neįtikėtinus dalykus, juk visko, ko imtis kviečiate, neįmanoma realizuoti.
Žmonės nesupranta, kad tai bendras gamtos dėsnis – harmonija, prie kurios gamta vis tiek atves mus, bet kančių keliu. O mums būtina suvokti, kad galime eiti į priekį gerais veiksmais ir išvengti krizių.

Iš 2015 m. liepos 21 d. interviu, transliuoto Niujorke per RTN televizijos kanalą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dar kartą apie sielą

Šeštasis pojūtis – siela

Kabala ir kiti mokslai

Kongresas Bulgarijoje. Antroji pamoka
Klausimas. Daug kartų girdėjome, kad visų pirma turi išsitaisyti Izraelio tauta. Ar verta mums susitelkti į jos išsitaisymą, kad priartėtume prie mūsų tikslo ir suteiktume malonumą Kūrėjui?
Atsakymas. Izraelio tauta vadinama ta žmonijos dalis, kuri siekia Kūrėjo vienydamasi tarpusavyje. Ir ne daugiau! Nėra tokios prigimtinės sąvokos „Izraelis“, esą kažkas gimė izraeliečiu, o kažkas ne. Mes žinome, kad ši sąvoka pirmą kartą atsirado senovės Babilone.
Dvasiniame pasaulyje sąvoka „Izraelis“ – tai kryptis Kūrėjo link vienijantis tarpusavyje, sukuriant savyje norus, panašius į Kūrėjo, tai yra vieno, vienintelio, vieningo. Todėl visų pirma mes esame norintieji suvokti Kūrėją mūsų vienybėje.
Kitas ratas, su kuriuo turime dirbti, – tai tie, kurie prieš 2000 metų buvo pasiekę šią būseną ir iš jos nukrito. Juose slypi dvasinis genas, kuris veikia į priešingą pusę, atstumdamas juos nuo dvasinio vystymosi, nes sudužęs kli (indas) veikia priešinga kryptimi. Ir jei nors vienas iš mūsų turi bent menkiausią galimybę, turime stengtis bet kokiais būdais dirbti su tokiais žmonėmis. Čia, Izraelyje, tokia galimybė yra, nes čia jų – dauguma.
Likusi žmonijos dalis – tai pasaulio tautos, kuriose taip pat egzistuoja šie genai, bet jie dar niekada nebuvo pabudę: nei Babilone, nei po Babilono, nei dabar. Su jomis mes dirbsime paskiausiai, juk kuo didesnę surinksime stiprią vidinę dalį, tuo lengviau mums bus dirbti su šia išorine dalimi, nutolusia nuo dvasinio siekio.
Todėl išsitaisymas vyksta nuo vidinės dalies išorinės link. Apie tai rašo Baal Sulamas „Pratarmėje knygai „Zohar“ (p. 60–70).
Visi žmonės visame pasaulyje, siekiantys suvokti ir atskleisti Kūrėją, yra „jašar k-El“ – siekiantys Jo. Jei tarp jų nebus tarpusavio vienybės ir susijungimo su Šviesa, tada negali būti ir kalbos, kad Šviesa nuo jų pasklistų pirmiausia Izraelio tautai, o paskui ir kitoms tautoms, todėl kad svarbiausia – tai mūsų bendras tarpusavio ryšys.

Iš 2014 m. Liepos 11 d. 2-sios  Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Permainų smaigalyje

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Komentaras. Viena vertus, iš mūsų reikalaujama laiduoti vienam už kitą, o kita vertus, žmogaus širdis bloga linkinti ir laikui bėgant tik žiaurėja…
Atsakymas. Turėtų būti sistema, ištaisanti blogio pradą ir paverčianti jį į gėrį. Bet vietoje jos egzistuoja kita sistema, kuri dar labiau išpučia šį egoistinį pradą ir suteikia jam įvairių formų. Ši sistema vertina žmones, mokančius išradingiau vogti ir išnaudoti artimąjį.
Be blogio prado, stumiančio tave iš nugaros, dar yra reklamos sistema, viliojanti tave iš priekio kenksmingais malonumais.
Klausimas. Neabejoju, kad laidavimo idėja teisinga, ir labai norėčiau, jog ji prigytų visuomenėje, kur gyvenu ir auklėju savo vaikus. Abejoju tik, ar prigis ji sėkmingai, nes yra priešinga esamai vystymosi tendencijai.
Atsakymas. Laidavimo idėja prigis: arba dėl to, kad pasaulį užgrius labai didelės problemos, kurios nepaliks kito pasirinkimo (mes matome, kad tai įmanoma, jeigu pasaulis toliau vystysis natūraliai), arba mums pavyks nukreipti pasaulį į gerąjį, Šviesos, kelią.
Kaip bebūtų, mūsų būsena būtinai atneš kokį nors galutinį rezultatą. Visiems aišku, kad finišas jau arti, pasaulis tuoj tuoj sprogs. Kasdien įvykiai krypsta į bloga. Niekas nė nebesitiki kažko gero. Kai įjungiame radiją ar televizorių, nebelaukiame gerų naujienų.
Yra tik dvi galimybės: Šviesos kelias arba kančių kelias. Galima nuleisti rankas ir kvailai graužtis. Bet žmonės, siekiantys tikslo ir besivadinantys Israel („Jašar-kel“ – „tiesiai pas Kūrėją“), nori atskleisti sau Šviesą, o tai įpareigoja juos atskleisti Šviesą ir visiems likusiems (tai – svarbiausia).
Todėl jie atskleidžia žmonėms visuomenės ištaisymo per susijungimą metodiką, o susijungime yra Aukštesnioji jėga, arba kitaip grąžinanti į šaltinį Šviesa. Žmonės priims net ir aiškinimą apie Šviesą, tik duokite jiems pajausti, kad tai įmanoma, kad tai daryti verta.
Nėra pasirinkimo, tai jau visuotinė tendencija, kurią pasaulis nesąmoningai suvokia ir yra pasirengęs priimti. Jis mato, kad kitaip mes tiesiog surysime vieni kitus. Pakanka pažiūrėti, kas vyksta Ukrainoje, Sibire. Taip bus visur.
Klausimas. Ir tokios katastrofos akivaizdoje mes galėsime pasakoti apie žaidimus ir susijungimo mokslą?
Atsakymas. Taip, būtent tokioje situacijoje. Juk jeigu nepasinaudosime šia metodika šiandien, tai rytoj žūsime. Katastrofos jau laukia, kad viena po kitos leistųsi ant mūsų galvų tarsi parašiutininkai.

Iš 2014 m. gegužės 28 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Patikimos ateities raktas

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Priešybių darna gamtoje

Kongresas Naujajame Džersyje. IV pamoka
Kaip mums atskleisti Kūrėją? Būtent šiuo tikslu sukurti pasauliai, visa žmonija su savo ilga istorija, kuriai vystantis nesuprantame, iš kur esame ir kur link einame, kas kiekvieną minutę su mumis vyksta.
Taip vystomės nesuprasdami ir nežinodami įvykių prasmės. Bet vieną kartą pasiekiame tokį vystymosi tašką, iš kurio galime atskleisti visko, kas su mumis vyksta, priežastį ir esmę. Per realybę, esančią prieš mus, galime atskleisti tai, kas ją išjudina.
Kitaip tariant, aš egzistuoju pasaulyje. Tai reiškia, kad jaučiu save, esantį kūne. Turiu jausmus ir protą, jais juntu savo egzistavimą, taip pat suvokiu realybę, kurioje esu. Ši realybė egzistuoja ir kinta. Išeina, kad esu aš ir aplinka. Aplinka – tai viskas, ką galiu suvokti savo jutimo organais.
Kabalistai sako, kad už visos šios realybės – jos viduje ir išorėje – yra visa apimanti jėga, kuri prasiskverbia visur ir vykdo visus veiksmus šalia manęs ir manyje.
Jeigu taip, tai pirmiausia turiu rasti bazinį tašką, iš kurio nustatysiu, kas keičiasi išorėje ir viduje, atpažinsiu permainas. Šis vidinis taškas – mano Aš, jame yra tik viena suvokimo savybė – „jaučiantysis aš“.
Taigi, man duotas pratimas – nuolatinis, besitęsiantis visą gyvenimą. Kaip per viską, kas keičiasi manyje ir aplink mane, mano jausmuose ir prote, kaip vidiniais pokyčiais suvokiu išorines permainas, kaip visame vyksme manyje ir šalia savęs atskleidžiu nepastebimą jėgą, neapčiuopiamą norą, kuris vykdo visus veiksmus ir visus pokyčius.
Ši jėga visą laiką kuria tam tikras būsenas, nuolat keičia jas ir aplinkos sąlygas. Jei būsiu jautrus ir dėmesingas, stengsiuosi išsaugoti gebėjimą analizuoti, tikrinti, išskirti šią jėgą, tai laipsniškai imsiu atpažinti ją visuose veiksmuose savyje ir išorėje. Pradėsiu suprasti ir jausti ją taip, kad nebereaguosiu į vidinius ir išorinius pokyčius, o matysiu priežastį – jėgą, realizuojančią šiuos veiksmus.
Žinosiu, kodėl ji taip elgiasi, kokiu tikslu, ko ji siekia, kaip ji visą laiką mane moko labiau ją pajusti, suprasti, atskleisti iki tokio lygmens, kai atmesiu visą išorę – tai yra save ir aplinką, ir pamatysiu, kad aš (tas vidinis taškas, iš kurio visą laiką stengiausi atskleisti šią jėgą) ir ši jėga susiliejome į viena.
Ir nėra šios išorinės realybės, nėra mano kūno, mano jausmų ir proto, nėra aplinkos su visa jos netvarka, nėra pasaulio, pilno žmonių. Visa tai išnyksta ir lieka tik ryšys tarp manęs ir šios jėgos. O visa, kas vyko tarp mūsų, buvo tik tam, kad išvystytų tiesioginį mūsų ryšį, tokią vienybę, kuri vadinasi „susiliejimu“.
Štai toks mūsų darbas. Dėl jo turime eiti į plačiąją visuomenę, vienytis su grupe, mokytis, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Galų gale turime dirbti tokį dvasinį darbą, kuriame nuolat stengtumės atskleisti šią viską išjudinančią ir nulemiančią vidinę jėgą.

Iš kongreso Naujajame Džersyje, IV pamoka, 2014 m. rugpjūčio 8 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Platinimas daro mus panašius į Kūrėją

Didžiulė Kūrėjo malonė

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Klausimas: Žmonės, išgyvenę holokaustą, klausia, kaip tai galėjo nutikti, jeigu „Nėra nieko, tik Kūrėjas“?
Atsakymas: Neįmanoma atsakyti į šį klausimą materialiame lygmenyje. Žmogus svarsto paprastai: „Jeigu Kūrėjas geras, tai turi daryti tai, kas man atrodo gerai. Jeigu aš jaučiuosi blogai, vadinasi, jis blogas arba iš viso neegzistuoja.“ Tada peršasi išvada: „Vadinasi, Kūrėjo nėra“.
Siekiant rasti kitą atsakymą, reikėtų paaiškinti, kad Izraeliui skirta valdyti pasaulį, ir dėl to, kad jis nesugeba to daryti teisingai,  pasaulis kenčia. Ir pirmiausia, žinoma, kenčia tas, kuris už tai atsakingas.
Nėra jokios kitos kančių priežasties. Viskas tavo rankose pradedant nuo Abraomo laikų. Ir nesakyk, kad negalėjai ar nemokėjai. Tu visada galėjai ir mokėjai. Visa tai labai paprasta.
Bet jeigu tai pasakyčiau žmonėms, jie pagalvotų, kad  juos kaltinu ir esu priešiškai nusiteikęs. Tai tarsi vaikas, kuriam aiškinama, kad jis pasielgė neteisingai, o jis rėkia, koks blogas tėtis. Kodėl tėtis blogas, jeigu jis paaiškino, parodė tavo klaidą, kad daugiau jos nedarytum? – Ne, vis tiek tėtis blogas! Taip žmogus jaučia savo egoizme.
Pasakyta: „Įstatymas duotas ir jo laikykis“, todėl Kūrėju yra vadinama gamta. Argi gamta gali keistis? Jeigu dabar prasiverš ugnikalnis, tai ar gali būti, kad lava kažką užlies, o kažko pasigailės? Jeigu lyja lietus, sušlampa visi. Čia negali kilti klausimų.
Jeigu Izraelio tauta nepradės daryti to, kas jai skirta daryti, tai visi šie baisumai grįš ir dar ne kartą. Jeigu dėl savo silpno būdo vis kartoji ir kartoji tą pačią klaidą, tai kaskart gauni už tai smūgius. Tas pats vyksta su tauta ir pasauliu.
Visas tas siaubas, kurį patyrėme Antrojo pasaulinio karo metu, gali pasikartoti daug kartų, kol nesuvoksi, ką privalai padaryti ir to neįvykdysi. Jeigu to nepadarysi, nacizmas niekada nesibaigs. Mes šiuo metu artėjame lygiai prie tokios pačios situacijos ir nieko čia nepakeisi. Tik mūsų vidinis susijungimas ir išorinis platinimas gali apsaugoti nuo nelaimės ne tik žydus, bet ir visą pasaulį.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos „Katastrofos ir heroizmo atminimo diena“

Žmogus turi suprasti egoistinę pasaulio prigimtį ir pamatyti kiaurai ją kitą pasaulį, juk viena sfera yra kitos viduje. Kai per bet kurį mūsų pasaulio daiktą matau jo šaknį Aukštesniajame pasaulyje, kuriu mūsų pasaulį. Tai ir yra kūrimas, esant Becalelio jėgoje.
Ateityje mums teks sugretinti abu pasaulius. Tokia yra pati paskutinė išsitaisymo stadija, kai visas pasaulis persitvarkys pagal Aukštesniojo pasaulio vaizdą.
Tada visi daiktai, apimtys, žmonių savybės ir viskas, kas juos supa, bus tarpusavyje susiję būtent tokia forma, tokiu pavidalu ir tokiu panaudojimu. Visi judesiai ir santykiai tarp jų bus tiksliai tokie patys, kaip kitoje sferoje – Aukštesniajame pasaulyje.
Jei aš kažką duodu, kažką kažkam sakau ar atlieku tam tikrus veiksmus su negyvąja, augaline, gyvūnine ar žmogaus prigimtimi – tai todėl, kad išoriniame pasaulyje, išorinėse dvasinėse savybėse, vyksta būtent tokie veiksmai ir pokyčiai.
Kitaip tariant, mes turime tapti visiškai panašūs į Kūrėją. Juk išorinis pasaulis ir jo veiksmai – tai Kūrėjas, o mes mūsų pasaulyje turime padaryti jo gyvąją kopiją, kai visos mūsų savybės, troškimai, judesiai atitiks tai, kas vysta išoriniame pasaulyje. Ir taip tarp mūsų visų. Tai ir yra visiškas mūsų pasaulio susiliejimas per ištaisytą žmogų (bendrą žmogaus pavidalą) su Kūrėju.
Tai neišvengiama būsena, kurioje atsidurs visas pasaulis. Po to šis pasaulis įsilies į Aukštesnįjį pasaulį, ir visa pasaulių sistema išnyks, suformuodama Begalybės pasaulį.
Žinoma, galima paprieštarauti, kad dėl to žmonės taps vergais, Kūrėjo robotais. Tačiau žmonių susitapatinimas su Kūrėju vyksta palaipsniui ir priklauso nuo to, kiek su savimi dirbame, todėl žmonės prilygsta Kūrėjui savo valios pastangomis, suvokimu, susiliejimu, nes supranta, kad tai aukštesnė, tobula gamtos egzistavimo sąlyga.

Iš 2013 m. lapkričio 13 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio pakilimo šaltinis

Žmogus kelyje

Didžiulė Kūrėjo malonė

Klausimas: Be priežasties neapkenčiu draugo. Kaip iš to išeiti?
Atsakymas: Nepagrįsta neapykanta – tai dvasinė kategorija, kuri pasireiškia žmogui be jokios priežasties, tiesiog dėl to, kad jame dega egoizmas.
Tokie klausimai sprendžiami tik kartu diskutuojant su kitais draugais. Išsitaisymas vyksta būtent tada, kai tarp mūsų kyla stiprus atstūmimas.
Nepagrįsta neapykanta – tai labai tikslus sudužusių norų pasireiškimas. Pasakyta, kad atstūmimas buvo antrosios šventyklos sugriuvimo priežastis, kai vietoj susijungimo, solidarumo, abipusės pagalbos ir meilės tarp žmonių įsiplieskė didžiulė neapykanta. Ji ir lėmė bendro dvasinio kli (indo) sudužimą.
Kai kyla tokios situacijos, reikia greitai susirinkti kartu ir pabandyti apsvarstyti jas seminaro forma. Iš pradžių – nekonkrečiai, neliečiant nieko asmeniškai, susikoncentruoti į reikalingą šio klausimo sprendimą, kuris susijęs su visais, nes nepagrįsta neapykanta kyla kiekvienam iš mūsų. Ji kyla visą laiką dėl neaiškių priežasčių, tiksliau, be priežasties: na, negaliu jo pakęsti, negaliu su juo susitarti, mes nesuprantame vienas kito, kažkas mane nuo jo atstumia. Reikia išsiaiškinti, ar yra kokia nors to priežastis, ir, susirinkus kartu su penkiais, dešimčia draugų, apsvarstyti šį klausimą. Svarstyme galiu nesakyti, kad jaučiu kam nors antipatiją, bet turiu aiškintis, kodėl žiūriu į žmogų būtent taip.

Iš 2014 m. kovo 28 d. pamokos rusų kalba „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Šviesa iš grupės centro

Mokykla išrinktiesiems

Klausimas: Viename iš jūsų dienoraščio tekstų pasakyta: „Po to, kai žmonės visiškai nusivils visais savo bandymais, mes galėsime paskelbti, kad turime metodiką, kuri suteiks jiems sveikatą, valdžią, šlovę, turtus ir taip toliau. Jie turės viską, ko jiems reikia šiame pasaulyje, rojų žemėje, bet tam jiems būtina susivienyti“.
Kaip mes galime tai propaguoti, jeigu, nepaisant visų mūsų vienijimosi pastangų, patys nieko tokio neturime?
Atsakymas: Žmogus niekada negali atlikti jokio dvasinio veiksmo, jeigu galutinai nenusivylė savo galimybėmis ir nesišaukia Kūrėjo, stovėdamas ant pačios paskutinės pakopos, kai  štai tuoj nukris į bedugnę. Tik tada ateina Kūrėjo išgelbėjimas. Kitaip jis dar neturi paruošto kli/indo.
Kaip galime šito pasiekti mūsų pasaulyje? Jeigu nieko nedarysime, tai Kūrėjas mus muš: Šviesa mums vis rodysis, ir jausimės kaskart vis labiau priešingi jai, vadinasi, kaskart vis blogesnės būsenos. Tai kančios kelias. Kol nesuvoksime šio kelio baigtinumo, jo mirties, negalėsime iš jo išsukti.
Tačiau mes galime sąmoningai pasiekti suvokimą, kad būtina Kūrėjo pagalba, neprieidami nevilties būsenos. Kaip sąmoningai? – Kai jaučiuosi esąs priešingas Šviesai.
Viskas priklauso nuo sąlygų, kurios žmogui duotos. Tarkime, gimiau skurdžiausiame Afrikos kaime ir man tenka pusė stiklinės ryžių ir šimtas gramų duonos per dieną. Taip aš augu. Staiga atvažiuoja JTO grupė ir ima visiems dalinti po kilogramą duonos ir butelį pieno sakydami: „Vaikai, jeigu gerai elgsitės, mes jus pamaitinsim, o tiems, kurie gerai valgys, parodysime filmą“. Taigi atsiveria visai kitas pasaulis, visai kitos sąlygos.
Ar galiu pasiekti tokias naujas sąlygas? Esmė tokia, kad kai gyvenau Afrikos kaimelyje, kilogramas duonos per dieną atrodė kaip rojus žemėje. Tačiau jeigu atsidūriau kokioje nors išsivysčiusioje šalyje, tai diena, kuri nesibaigia pasisėdėjimu su draugais restorane, – man yra prapuolusi diena. Mane apima dar didesnė depresija nei tada, kai negaudavau kilogramo duonos Afrikos kaimelyje.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmogui  suteiktų sąlygų. Todėl neįmanoma nustatyti absoliučios kančių vertės.
Aš, normalus apsirūpinęs žmogus, staiga loterijoje laimiu šimtą milijonų dolerių. Dešimt kartų tikrinu skaičius – viskas gerai, visi atitinka esančius laikraštyje. Man „išdygsta sparnai“. Savaitgalį yra išmokamas laimėjimas, ateinu jo pasiimti, ir man sako: „Laikraštyje įsivėlė spaudos klaida“. Ką aš galiu padaryti? Mane apima visiška neviltis, beje, dirbtinė, nes anksčiau jos nebuvo. Ji atsirado tada, kai ėmiau galvoti, kad laimėjau loterijoje, o tai pasirodė klaida.
Vadinasi, mes galime prieiti tokios būsenos dirbtinai, kai būsiu apimtas didžiulio nusivylimo dėl to, kad aistringai trokštu gauti Aukštesniąją šviesą ir jos neturiu.
Kaip galiu tai padaryti? Padedant aplinkai. Su draugais galiu įsibėgėti iki tokios būsenos, kai aš: „Aaa! Noriu štai dabar, nagi nagi“, – ir kartu gaunu aiškų suvokimą, kad, išskyrus „į dantis“, nieko negaunu.
Mes šitai turime padaryti patys. Tai nelengva. Žinoma, turime tokiu būdu truputį save sukrėsti, tačiau šitaip pasieksime milžiniško noro būseną, o kartu atitinkamą milžinišką nusivylimą savo jėgomis ir reikalausime Kūrėjo: „Čia Tu turi man padėti! Niekur nedingsi, aš reikalauju!“. Mums reikia save padaryti iš tikro labai stipriai norinčius ir labai stipriai nusivylusius. Tada viskas pavyks.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Svajoju tapti davimo vergu