Komentaras: Olandijoje vaikai keletą kartų rengė demonstracijas pagal šiuo metu itin populiarios Gretos Thunberg, kuri pasisako už švarią ekologiją ir t. t., pavyzdį. Jie nelanko mokyklos, o vaikų tėvai labai sunerimę, nes tai neatitinka šios tautos taisyklių ir kultūros. Nepaisant to, Gretos įvaizdis jaudina visą pasaulį ir jaunus protus.
Štai ką sugalvojo vienas olandų tėtis. Jis pasakė dukrai: „Žinoma, mes užkirsime kelią masiniam ekosistemos naikinimui ir išnykimui. Dukra, mes tau suteiksime šviesią ateitį ir atvėsinsime planetą 4 laipsniais. Dėl to tu važinėsi į mokyklą dviračiu. Greitai žiema, o autobusas varomas dyzelinu, kuris blogina klimatą. Tu paprašysi elektrinio dviračio, bet ten yra ličio baterija, kuri taip pat blogai klimatui. Kad nepalaikytume dujų gamybos pasaulyje, mes išjungsime radiatorius tavo kambaryje. Bus šalta, bet tai – gerai klimatui. Dėl tos pačios priežasties tau teks praustis po šaltu dušu. Dabar skalbsi pati, šaltu vandeniu ir su skalbimo lenta. Jokio interneto, televizoriaus ir kitų daiktų, nes jie – naudoja elektros energiją, o 11 valandą visur bus išjungta visa elektros energija. Daugiau negalėsi su mumis vykti atostogų, nes vietos, kur mes ilsimės, yra nepasiekiamos su dviračiu. Daugiau jokios mėsos, paukštienos ir žuvies. Tik olandiškos bulvės, daržovės, užaugintos žemėje, o ne šiltnamiuose. Sviestas, pienas ir kiaušiniai imami iš karvių ir vištų, kurios išskiria CO2, kuris – labai blogai klimatui. To irgi daugiau negalima valgyti.“
Štai tokį apribojimų sąrašą pateikė tėvas, ir tai paveikė dukrą. Ji nurimo, atsisakė viešų protestų, pradėjo eiti į mokyklą ir naudotis visais žmonijos malonumais.
Atsakymas: Visiškai neteisinga. Koks skirtumas, ką jie daro? Tai – politika ir reklama.
Klausimas: Kuo gi sudominti vaikus ir suaugusiuosius, kad iš tikrųjų prasidėtų radikalūs pokyčiai?
Atsakymas: Tik tarpusavio santykiais! Mes niekuo negalime pakeisti klimato, nei pusiausvyros gamtoje, kaip tik santykiais tarp žmonių. Mes galime užmušti visas karves, nevalgyti mėsos ir negerti pieno, daryti bet ką, – nepadės. Sugrįžtume į urvus, ir vis tiek geriau nebūtų.
Klausimas: Gal tai priverstų pagalvoti: „mes viską padarėme, nieko neišėjo, todėl liko tik pakeisti santykius“?
Atsakymas: Bet tai – kančių kelias. Tėtis pagal šį modelį nupiešė dukrai, kas jos laukia: nei televizoriaus, nei interneto, nei kompiuterio, nei šildymo, nei karštos vonios – nieko. Galiausiai, būtent tai gresia žmonijai, jei nenorėsime sukurti pusiausvyros kitu keliu, kitame – mūsų tarpusavio santykių – lygmenyje. Nes iš tikrųjų palaikydami gerus mūsų tarpusavio santykius mes galime keisti pusiausvyrą gamtoje. Jei vien bandysime užkirsti kelią CO2 išskyrimui iš karvių, nieko nepavyks.
Klausimas: Kodėl kai kurie žmonės, girdėdami vienijimosi idėją, susidomi, ateina į grupę ir mokosi, o kiti tiesiog negirdi?
Atsakymas: Tai priklauso nuo žmogaus vidinio vystymosi. Aš taip pat negirdėjau, visai nesidomėjau, viduje juokiausi iš to: koks čia žmonių suartėjimas?! Kažkoks vaikų darželio žaidimas!
Klausimas: Kaip įvyksta šis pokytis, kai žmogus staiga pabunda?
Atsakymas: Kai jis pradeda teisingai kreiptis į gamtą, mato jos globalumą, uždarumą ir tai, kad be teisingo visų mūsų dalyvavimo niekas nepagerės. Mes galiausiai sukursime tokį visos gamtos sistemos disbalansą, kad toliau negalėsime egzistuoti motinėlėje Žemėje.
Klausimas: Kaip žmonijai, užimtai savo problemomis ir besisukančiai, kaip voverė rate, sustoti ir pajausti šį impulsą?
Atsakymas: Mus sustabdys gamta, jei patys nesustosime. Vyks tokie gamtos pažeidimai, prieš kuriuos nieko negalėsime padaryti. Užšals Golfo srovė, prabus vulkanai ir kita. Nieko nepajėgsime padaryti.
Ir šis mažas koronavirusas, kuris vėl pasireikš. Dar palaukite, atšils visokie kiti virusai. Tai – baisus dalykas! Mes esame būsenoje, kai Žemė jau išėjo iš pusiausvyros ir juda nežinia kur.
Klausimas: Kada vidinis žmogaus noras siekti harmonijos, balanso nugalės tai, kas jį valdo?
Atsakymas: Viena vertus, kai jis suvoks, kad laukia mirtis, ir net ji neišgelbės. Juk už gyvūninės mirties slenksčio tęsiasi gyvenimas, be to, baisesnėse kančiose, kur mirtis atrodo kaip išsigelbėjimas.
Klausimas: Ką jis pamatys už šios gyvūninės mirties ar krizės ribos, kuri dabar vyksta? Jei jis domėsis šiuo vidiniu budinimusi – kabala?
Atsakymas: Jis pamatys aukštesniąją gamtos harmoniją, ir kaip jis į ją teisingai įsilieja, kaip egzistuoja amžinoje tobulybėje. O šis pasaulis išnyks kaip rūkas. Jis tiesiog išsisklaidys kartu su visomis savo problemomis.
#266039

Iš 2020 m. vasario 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko nežino Greta Thunberg

Gamta žūsta nuo žmogvirusio

Begalinis gamtos dosnumas

Klausimas: Iš kur atsirado koronavirusas? Manoma, kad jis gyvūninės kilmės: pirmiausiai užsikrėtė šikšnosparniai, po to – naminiai gyvūnai. Vėliau imta kalbėti, kad virusų atsiranda tirpstant sniegynams. Dabar kalbama, kad skverbdamiesi į miškus, pavyzdžiui, Amazonės, susidursime su didžiuliu jų kiekiu. Staiga paaiškėja, kad beveik negyvenamose salose žmonės taip pat suserga, nors šikšnosparniai ten nenuskrenda. Įžymūs mokslininkai svarsto, iš kur jis.
Atsakymas: Iš oro. Net ne iš oro, o iš nieko. Dėl to, kad pats žmogus yra viruso šaltinis.
Kodėl? Nes augant egoizmui, mes vienas į kitą žiūrime su vis didesne panieka, atstūmimu, taip gamtoje sukeliame neigiamas jėgas, kurios sužadina junginius, vadinamus virusais.
Klausimas: Vadinasi, virusas ateina į mūsų mintis ir veiksmus, nukreiptus prieš kitą žmogų?
Atsakymas: Taip. Tarp mūsų veikiančios ir mūsų generuojamos jėgos sukuria tokį elementarių dalelių darinį, kurį vadiname virusais.
Klausimas: Iš esmės, mokslininkai neras jam priešnuodžio?
Atsakymas: Šis priešnuodis atsiranda eigoje – pradėkite vienas su kitu gerai elgtis ir virusų nebus. Išnyks net tie, kurie egzistuoja. Vieni kitus praris. Mokslininkams tai per sudėtinga suprasti – per aukštai, nes tai yra norų, siekių, santykių lygmenyje. Mokslininkai dirba materijos lygmenyje. o virusas yra subtilios materijos lygmenyje: norų, meilės, neapykantos, baimės ir pan.
Klausimas: Kokį receptą pasiūlytumėte? Ar reikia tyrinėti viruso kilmę?
Atsakymas: Jei to nedarysime, tai nesužinosime, su kuo turime reikalą. Bet taip patenkame į lygį, kai iš materijos pakylame į kitą – į norų, minčių, santykių lygmenį, į subtiliąją materiją.
Klausimas: Ar iš ten kyla virusai ir antivirusai?
Atsakymas: Taip. Ten visko yra. Apskritai visa materija kyla iš ten.
Klausimas: Taigi, pakylate į mūsų pasaulio valdymo kabiną?
Atsakymas: Žinoma. Kodėl gi ne? Mintis apskritai viską pagimdė, visą gamtą. „Pradžioje buvo žodis“.
Komentaras: Bet taip paneigiame visus žemiškus mokslus.
Atsakymas: Mes nieko nepaneigiame. Savo lygmenyje jie yra visiškai teisingi.
Komentaras: Bet juk jie neranda priešnuodžio. Bent jau dabar.
Atsakymas: Jie negali rasti savo lygmenyje! Ką gi darysi?
Komentaras: Ar šiais laikais gydytojas turėtų tapti išminčiumi?
Atsakymas: Šiandieninis išminčius gali būti gydytojas, o iš gydytojo nieko nereikalauk.
Klausimas: O gal gydytojas turėtų suprasti, kad visa tai yra skirtinguose lygmenyse?
Atsakymas: Taip, kitame lygmenyje. O jis turi dirbti savo lygmenyje, žemiškame.
Ateis antra banga, trečia, virusai išplis visur. Pamatysime, kad viskas priklauso tik nuo mūsų minčių, jausmų, nuo tarpusavio santykių.
Klausimas: Koks jūsų svarbiausias patarimas?
Atsakymas: Neskristi į jokias negyvenamas salas. Tai – nepadės. Padės tik viena – gerai galvoti apie kitus.
Komentaras: Labai paprastas patarimas. Tikrovėje jį, be abejo, labai sunku įgyvendinti, bet jis labai paprastas. Gerai galvoti apie kitus mus mokė vaikų darželyje, mokykloje.
Atsakymas: Ir teisingai mokė. Jei tik galėtume tai įsisavinti, suvokti.
Klausimas: Kokia čia paslaptis? Koks yra priedas prie „gerai galvok apie kitus“?
Atsakymas: Mūsų mintys valdo pasaulį.
Klausimas: Bet ar aš pajėgus gerai galvoti apie kitą?
Atsakymas: Ne. To reikia mokytis!
Klausimas: Kokia vis dėlto ten paslaptis? Negaliu gerai galvoti apie kitus. Negaliu.
Atsakymas: Taip tyčia padaryta, kad negalėtum, nes tavo požiūris į kitus priklauso nuo tavo mąstymo krypties, noro, ryšio su kitais, tarpusavio darbo. Apskritai, nuo labai daug sąlygų, kurias turi susikurti savyje, savo bendruomenėje, ar bent jau mažoje grupėje.
Klausimas: Taigi, kol tai įvykdysime, mes susidursime su virusais?
Atsakymas: Taip. Ne tik tai.
Klausimas: Ar tai galima išspręsti per trumpą laiką? Vis dėlto, dabar svarbu tai, kad žmonija serga.
Atsakymas: Mūsų link artėja daugybė virusų.
Komentaras: Ar vis dėlto galime per tam tikrą laiką atsikratyti virusų?
Atsakymas: Galime sumažinti žalingą jų poveikį. Galime šiek tiek atidėti problemas, kol tapsime protingesni. Bet tai priklauso nuo to, kiek dabar bandysime teisingai suvokti šiuos virusus. Kad jie mus nukreiptų teisingo tikslo link. Teisingai supraskime jų buvimą tarp mūsų.
Klausimas: Ką turėčiau suprasti?
Atsakymas: Turiu suprasti, kad tai skirta man, mano labui, mano naudai. Gamtoje apskritai nėra nieko, nukreipto prieš žmogų. Nieko! Viskas tarnauja tik tam, kad taptume išmintingesni, subręstume ir šiek tiek pasikeistume į gerąją pusę vieni kitų ir apskritai visos gamtos atžvilgiu.
Klausimas: O jei pradedu suprasti?
Atsakymas: Tada tampi sveikesnis. Tiesiog pradedi jaustis fiziškai ir psichiškai sveikas. Kartu einame į visiškai kitokį tarpusavio sąveikos, gamtos suvokimo lygį. Tai reiškia, kad visas mūsų gyvenimas bus mūsų minčių, mūsų tarpusavio sąveikos – teigiamos ir neigiamos – lygmenyje. O gamtoje nėra nieko, išskyrus pliusą ir minusą, kurie sąveikauja tarpusavyje. Tas pats ir mumyse, sugebėsime tai valdyti: savo norus, mintis. Taip paprasta!
Komentaras: Vadinasi, patenku į minčių lygį, be žodžių. Galiu nieko nekalbėti.
Atsakymas: Nėra nei žodžių, apskritai nieko fizinio. Staiga atsiduriame didžiulėje erdvėje, kuri visiškai užpildyta pliusais ir minusais. Tokiomis dalelėmis – mintimis, jausmais.
Klausimas: Tai vis dėlto ten yra minusų? Ne tik gerumo, meilės?
Atsakymas: Be minuso negali būti pliuso.
Klausimas: Ar minusas yra mano priešinimasis pliusui?
Atsakymas: Taip, jis turi egzistuoti. Todėl, kaip žinome iš kabalos mokslo, nepašaliname savo egoizmo, tik naudojame jį teisingai. Atidarome šį didžiulį kompiuterį, kuriame egzistuojame, ir pradedame su juo bendrauti per mintis ir norus. Įsitraukiame į šio kompiuterio darbą ir sukuriame jame visiškos pusiausvyros būseną. Kad jis mums atskleistų pagrindinį visatos valdymą, kad visa tai egzistuoja tik tam, kad atskleistume laimę.
Klausimas: Ką daryti? Kiek reikia apie tai kalbėti? Kiek kartoti? Kiek laiko esate pasirengęs tai kartoti, visą laiką prie to grįžti?
Atsakymas: „Kol gyvenu, visata šviečia”. Niekur nedingsi.
Klausimas: Taigi, tam turite ir turėsite kantrybės bei tęsite toliau?
Atsakymas: Tiek, kiek galėsiu kalbėti.
#268734

Iš 2020 m. birželio 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas laimingas per koronaviruso pandemiją?

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Koronavirusas – žmonijos valymas

Jei leidžiu blogai minčiai apie kitus išsiveržti į išorę, būti išsakytai ir išgirstai, taip suteikiu jai galimybę pasireikšti. Kol ji mano viduje, dar galiu ją nuslopinti, uždrausti šioms mintims išeiti iš manęs, kitaip tariant, galiu apriboti savo nuolatinę egoistinę prigimtį.
Neigiama mintis apie artimą prilygsta veiksmui. Bet galiu pagauti ir sustabdyti mintį, neleisdamas jai pasireikšti ir pakenkti kitiems. Mintis inicijuoja veiksmus, nors ir ne materialius. Jeigu leidžiu blogai minčiai laisvai tekėti bei veikti, nemėgindamas jos kontroliuoti ir nuslopinti, tai šituo kenkiu savo artimui ir atlieku blogą veiksmą pasaulyje.
Gyvename minčių pasaulyje. Mintis ir yra veiksmas. Todėl leisdamas blogoms mintims pasklisti ir manydamas, kad tai nieko baisaus, darau žalą ir taip lemiu, kas vyksta tikrovėje. Visas mūsų pasaulis, kiekvienas žmogus turės patikrinti save ir išsiaiškinti, kokį poveikį jis daro kitiems. Prireiks gilaus vidinio darbo ir daug pastangų iš kiekvieno.
Žmogus turi savyje pakeisti minčių kryptį kitų atžvilgiu: iš negatyvių į pozityvias. Ir tuomet šiame pozityviame požiūryje į kitą, žmogus pajaus papildomą gamtos jėgą, kurios anksčiau nejautė.
Pakeitę savo mintis iš neigiamų į teigiamas, išsigelbėsime nuo koronaviruso ir išvaduosime visą pasaulį nuo epidemijos ir kitų problemų. Juk taip imame atitikti gamtą, kad visi jos lygmenys (negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis) būtų harmonijoje, su geromis mintimis, vienas kitą papildytų.
O tam trukdo tiktai mūsų blogoji prigimtis, egoizmas. Todėl šį egoistinį požiūrį į kitus būtina paversti geru. Tam reikia dirbti grupėse, kad pritrauktumėte gamtoje slypinčią gerąją jėgą ir priverstumėte ją atsiskleisti. Reikalaujame, kad tarp mūsų grupėje atsiskleistų ši gera jėga, geri santykiai, vienybė.
Jei leisime egoistiškoms mintims valdyti mus ir nepasieksime vienybės, koronavirusas vis labiau plis. Nuo šios ligos nebus vaistų, mat koronavirusas demonstruoja mūsų blogus tarpusavio santykius. Mes tik įvardijame tai virusu.
Ateis dar daug tokių „virusų“, kurie kyla dėl mūsų piktų minčių, ir labai kentėsime. Prieš pusmetį dar vylėmės, kad epidemija palaipsniui atslūgs. Bet dabar matome, kad bus tik blogiau, kol nepasakysime: „Gana!“
Mūsų neišsitaisymas pasireiškia kaip virusas, nes visas žmogaus kūnas užpildytas virusais. Virusai – tai  informaciniai blokai, kurie nuolat bendrauja tarpusavyje visuose kūno lygmenyse. Mes juos vadiname virusais, bet iš tikrųjų negalime egzistuoti be jų. Kiekvienas virusas – itin sudėtingas darinys, ir nesuprantame net milijoninės jo veikimo principo dalies. Mums nėra žinoma, kaip veikia mūsų kūnas.
Kai atsiskleidžia tokie gedimai virusų pavidalu, juos ištaisyti galima tik didesne už juos jėga. O aukščiau už virusą yra mintis. Virusai – nešėjai, perduodantys mintis, duomenis, informaciją į įvairias kūno dalis ir smegenis. Kadangi mūsų mintys ir norai veikia labai aukštu egoistiniu lygiu, todėl jie pasireiškia tokiais pavojingais virusais.
Jei norime juos nuraminti ir subalansuoti, reika kabalos mokslo. Pusiausvyra atkuriama per apribojimą, ekraną ir atspindėtą Šviesą. Būtina subalansuoti visas jėgas, kurios aktyvuoja šiuos virusus, kad jie būtų apriboti ir atsidurtų po ekranu. Tuomet visi virusai, kurie šiandien sukelia ligas, virs naudingais.

#272576

Iš 2020 m. spalio 15 d. pokalbio su žurnalistais

Klausimas: Kaip dabar, pandemijos laikotarpiu, pasikeis vartotojų paklausa? Į ką turėtų sutelkti dėmesį verslininkai ir verslo naujokai?
Atsakymas: Mes pasiekėme būseną, kai žmonija turi išaugti iš savo egoizmo. Todėl visos akivaizdžiai egoistinės įmonės palaipsniui išnyks. Tai yra artimiausių metų klausimas.
Esmė ta, kad šioje kartoje turime tapti panašūs į gamtą – integralūs, visi priklausomi nuo visų. Ir nors mums atrodo, kad egoistinė visuomenė vystosi, bet ji jau yra vidinėje stagnacijoje.
Aš manau, kad koronaviruso smūgiai – tai stagnacijos pradžia. Gamta toliau nebeleis mums su ja daryti, ko norime. Mes negalime nebaudžiami visiškai neapgalvotai atidaryti bet kokias įmones ir naikinti ekologiją tik dėl to, kad kauptume pinigus ir nežinotume, ką su jais daryti.
Mums kyla didelis uždavinys – suprasti, kaip save subalansuoti. Manau, kad išėję iš saviizoliacijos mes pirmą kartą pradėsime jausti, kad negalime grįžti į įprastą egoistinį, kapitalistinį pasaulį, taip pat pamatysime, kaip smarkiai pasikeitė žmonės.
Mes pamatysime, kad jie bjaurisi viskuo, kas susiję su siekiu tik užsidirbti, nuslopinti kitus, didžiuotis tuo, kiek yra tavo banko sąskaitoje, lyginant su kitais.
Išėjimas iš krizės bus nelengvas. Žmonės nelabai norės grįžti į ankstesnį gyvenimą. Jie staiga pajus, kad tai nėra lengva, kad atsirado kažkoks kitas požiūris į laikotarpį prieš koronavirusą. Bent jau neatidarinėsime ant kiekvieno kampo kirpyklų šuniukams ir panašių įstaigų, t. y. nebus jokio nebūtino verslo. Žmonės apsiribos normaliomis bendromis žmogiškomis vertybėmis.
Pati gamta mums to nebeleis kartu su sociologine situacija. Pasaulyje bus iki 70 proc. bedarbių, ir jiems nebegalėsime kurti nereikalingų pareigų.
Galbūt, tai atsitiks dar ne rytoj, bet kabala siūlo šiuos 70 proc. nukreipti mokytis ir mokėti jiems uždarbio dydžio stipendiją. O kiti 20–30 proc. gyventojų užsiims būtinu, gyvybiškai svarbiu žmonijai darbu, o ne tuo, kad pirktų ir parduotų brangiau.
Tokią matau artimiausią perspektyvą. Aš labai tikiuosi, kad taip ir bus, juk jei ne dabar, tai po kažkurio laiko mes vis tiek prie to prieisime.
Mes taip pat esame gamtos dalis, ir ji neleis mums toliau teršti aplinkos, tuščiai eikvoti gamtos išteklių ir t.t., nes jau pasiekėme proto ribą. Štai dėl to ir atsiranda įvairių virusų. Ateityje mūsų laukia dar daug panašių siurprizų iš gamtos. Aš manau, kad koronavirusas mums – tai pirmoji apsivalymo stadija.
Ir jei kažkam norisi kažką atidaryti arba įkurti kažkokius verslus, jis turi veikti normaliai, sveikai, tikėdamas, kad daro kažką, kas reikalinga žmonėms, be ko jie iš tikrųjų negalės apsieiti.
#268092

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenė – vienas bendras dvasinis organizmas

Realus gyvenimas ir integrali gamta

Koks turėtų būti pasaulis po koronaviruso?

Klausimas: Gamta – tai kažkas gyvo, protingo, ji turi emocijas, mintis, planus ir galimybę apgalvotai reaguoti į mūsų poveikį?
Atsakymas: Gamta – tai griežta sistema, susidedanti iš negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogiškos dalių. Viso jos tarpusavyje išlaiko tam tikrą dinamišką pusiausvyrą. Jeigu savo egoistiniu poveikiu sugriauname šią pusiausvyrą, tai gamta reaguoja į tai priešinga kryptimi, kaip švytuoklė, siūbuodama į kitą pusę. Tai patiriame šiandien koronaviruso akivaizdoje.
Dabar gausime tokius smūgius, kurie privers mus integraliai susisieti, juk egzistuojame „paskutiniojoje kartoje“. Paskutinioji karta – tai paskutinė egoistinė karta, kai ištaisomas egoizmas. Egoizmą ir turime ištaisyti.
Klausimas: Vadinasi visos tos kančios kyla iš gamtos?
Atsakymas: Žinoma. Visos kančios iš to, kad sugriauni gamtos integraciją, jos pusiausvyrą. Tik dėl tavo kaltės netekus pusiausvyros gamtoje, sulauki iš gamtos reakcijos, kurią jauti kaip skausmą, nemalonumą, problemas.
Žmogus pats savaime itin silpnas. Jį šiek tiek paspausi, ir jis jau dejuoja, verkia, pasirengęs viską atlikti, kaip reikia. Taip gamta privers mus suaugti, tapti gerais, o svarbiausia – geromis viena kitai gamtos dalimis.
#266598

Iš 2020 m. gegužės 10 d. rytinės pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Gamta ima mus mokyti

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!

Klausimas: Jūs sakote, kad situacija su koronavirusu truks pusę metų, metus. Kada visa tai baigsis?
Atsakymas: Nelaukite! Gamta turi mus sutramdyti, nukreipti visiškai nauju keliu – aukščiau egoizmo. Mes negalime toliau jos žaloti, mes privalome gyventi kitaip. Negalima eikvoti 80 % savo jėgų, energijos, proto, kad naikintume gamtą, o 20 % ar dar mažiau palikti savo egzistavimui. Mes toliau negalime taip veikti, juk taip pažeidžiame dėsnius ir gamtos pusiausvyros sąlygas. Ir ji negali to atlaikyti. Vos per du mėnesius, kai nustojome kištis į gamtą, ji atsigavo. Gamta daugiau negali kentėti! Sistema daugiau negali būti taip išnaudojama!
#264754

Iš 2020 m. kovo 29 d. TV programos „Susitikimai su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta mus privers

Už ką gamta baudžia mus? III dalis

Kokius malonumus ruošia epocha po koronaviruso?

Koronavirusas, išsiųsdamas mus namo, perkėlė į virtualią tikrovę. Palaipsniui, laikui bėgant, įprasime dirbti namuose, priprasime prie naujų virtualių santykių su bendradarbiais, bankais, valstybinėmis įstaigomis, draugais. Sukursime virtualius bendravimo ratus: artimesnius ir tolimesnius, susijusius su darbu ir laisvalaikiu.
Internete galima žaisti šachmatais, galima netgi kartu sportuoti, kiekvienam liekant namuose. Kompiuterinė programa sukuria įspūdį, kad esame kartu ir atliekame tuos pačius pratimus.
Bet kyla klausimas: juk žmonės eina į sporto klubą, norėdami pajusti aplinkos įtaką. Jei praleisiu treniruotę, sulauksiu trenerio pastabos. Treniruotėse turiu stengtis būti ne blogesnis už kitus. Kaip visa tai vyks virtualioje aplinkoje, jei būsiu namuose vienas su kompiuteriu? Nebejausiu spaudimo, buvusio fizinėje grupėje, ir nebesistengsiu kaip seniau.
Likdamas vienas savo mikrokosmose, tampu dideliu egoistu, man nebereikia su niekuo skaitytis ir niekam aiškintis. Bet tai ir gerai: taip pradedu suvokti, koks buvau egoistas. Norėdamas susisiekti su aplinka, turiu pakilti šiek tiek aukščiau savęs, virš savo egoizmo, todėl stengiuosi užmegzti ryšį su kitais.
Tai, kad atsiriboju nuo buvusių ryšių, dar nereiškia, kad tapau didesniu egoistu, nes tai darau priverstinai dėl epidemijos. Aš tolstu, vykdydamas gydytojų, Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymus, kad kam nors neperduočiau viruso ir pats neužsikrėsčiau.
Bet likęs vienas namuose gavau galimybę pamąstyti, kokia forma galiu priartėti prie kitų. Problema ta, kad nusikalstame mintyse: jei mūsų mintys apie kitus būtų geros, nebijotume koronaviruso. Jei eitume į viešumą galvodami, kaip nepakenkti kitiems ir žinotume, kaip juos apsaugoti, niekada viruso neperduotume vienas kitam. Viską lemia mintis, ketinimas.
Dabar bendraujame virtualiai, kiekvienas atsitolinęs nuo kitų. Taigi, pabandykime pajusti, kiek mums leidžiama priartėti prie savo artimo, ir ne dėl koronaviruso, o dėl kito viruso – egoizmo.
Turiu teisę naudotis savo egoizmu tik tiek, kiek nekenkiu artimui. Jei galiu priartėti nepakenkdamas, tai priartėsiu, o jei man kyla egoistinių minčių, tada priartėti negaliu. Taip galima matuoti atstumą tarp mūsų, kad suprastume, kaip toli ar arti vienas nuo kito iš tikrųjų esame. Artumas nustatomas pagal mūsų norą teikti kitiems gėrį iš širdies į širdį.
Kaip galime užtikrinti, kad vykdysime savo įsipareigojimus grupei ir laiku atvyksime į treniruotę bei kartu atliksime visus pratimus? Susitariu su savo grupės draugais, kad virtualiam susitikimui ruošimės kiekvienas gerai galvodamas apie kitus. Tada kiekvienas turi pasitikrinti, ar jam galima artintis prie tokio susibūrimo.
Jei susitarėme susitikti fiziškai, tada išeinu iš namų ir vykstu pas draugus. Ir kažkuriuo metu kelyje imu abejoti, ar galiu dar labiau priartėti. O jei toliau nebegalima, nes aš jiems pakenksiu? Gal aš galvoju apie save, o ne apie juos? Taip pagal dvasinį atstumą pradedu vertinti materialų atstumą.
Tada pradedame kalbėtis su draugais tik dvasiniais atstumais, aiškindamiesi, kokie artimi ar tolimi esame vienas kitam, susiję ar atskirti. Kalbame apie dvasinį artumą ar nutolimą. Pasirodo, kad virtuali visuomenė padeda mums pasiekti dvasinį ryšį. Jei tokiu būdu matuojame atstumą nuo širdies iki širdies, tai – dvasinė dimensija.
Tarpusavyje turime nustatyti tokį atskaitos tašką, kuris bus dvasinis, o ne materialus, matuojamas ne metrais ar kilometrais, bet širdies vienetais, nuo širdies iki širdies. Taip ugdysime ypatingą tarpusavio jautrumą. Tik jei iš tikrųjų linkiu gero savo draugui, galiu prie jo priartėti ir užmegzti ryšį. Tada nepakenksime vienas kitam, ir tarp mūsų negalės plisti joks virusas.
Norint to pasiekti, reikia sukurti kompiuterinę programą, kuri leistų treniruoti savo požiūrį į kitus taip, kaip treniruojami raumenys. Ji parodytų, koks artimas ar tolimas esu kitiems žmonėms ir kaip galiu prie jų priartėti ar nutolti. Man turėtų būti akivaizdu, kad tolstu ne materialiai, o tik dvasiškai. Taip pereisime iš materialaus pasaulio į dvasinį, kuriame viskas matuojama tik savybių atitikimu, širdžių artumu.
Programa turėtų padėti žmogui atlikti keletą pratimų, nuo paprasčiausių iki vis sudėtingesnių, kad jis suprastų savo požiūrį į įvairius veiksmus, įvairiausius kitų žmonių norus. Jis pamatys, ar sugeba pakilti virš savo prigimties, norėdamas labiau susivienyti su artimu. Taip pamažu artėsime.
Reikia kompiuterinių programų, kurios treniruotų žmogų tarsi sporto salėje, skirtingose gyvenimo situacijose ir išmokytų pakilti virš jų ne savo, o kitų naudai. Atlikdamas tokius pratimus, jis pamatys, kas jam labiau rūpi: kiti ar jis pats.
Programa vieną po kitos pristatys žmogui gyvenimiškas situacijas, vesdama jį per skirtingas jausmines būsenas ir parodydama, kaip jis pasirengęs pakilti virš savo egoizmo kitų labui ir jais rūpintis, negalvodamas apie save, ar parodydama, kad jis tam nepasiruošęs. Tai labai pakeis žmogų ir suformuos iš mūsų naują visuomenę. Įmanoma sukurti tokias programas, tik reikia šiek tiek vaizduotės.
#267926

Iš 2020 m. liepos 14 d. programos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kauke, aš tavęs nepažįstu!

Skiepai nuo koronaviruso

Būkite visi sveiki!

Koronaviruso epidemija parodė, kokie svarbūs namai, šeima, kuri yra mūsų gyvenimo centras, ir moters, kuri yra viso to ramstis, vaidmuo. Koronavirusas mus sutelkė. Viena vertus, jis apnuogino pasaulyje tarp mūsų egzistuojančius prieštaravimus. Kita vertus, jis visiems vyrams parodė, kad moteris yra svarbiausias mūsų gyvenimo taškas, todėl turime stengtis aplink moteriškąją Malchut dalį sukurti naują epochos po koronaviruso tikrovę.
Baal Sulamas knygoje „Or a-Bair“ rašo: „Mama, motina – nuo žodžių „auklėti“ ir „auginti“. Juk pagrindinis sėklos lašas randasi iš tėvo, o motina augina ir puoselėja šį lašą, padalija jį į organus, sausgysles, audinius ir odą. Visas šis sumanus darbas ir dauginimasis – tik iš motinos. Juk tėvas davė jai tik mažą lašą, o ji meniškai papildė jį iki visaverčio žmogaus. Ir už šį meną ji vadinama mama bei motina.“
Motinos vaidmuo tikrai unikalus. Juk sėklos lašas, iš esmės, atsiranda iš Kūrėjo ir nereikalauja iš tėvo daug darbo. Tuo tarpu motina jį dalija ir paskirsto organams, augina, kol iš lašo išauga žmogus – motinos kūno darbo vaisius. Taip tai veikia fiziniuose kūnuose. Bet ir kuriant sielą, kai tėvas su motina dalyvauja kartu, didžioji darbo dalis tenka motinai. Viskas kyla iš tėvo lašo, bet per motinišką darbą.
Nėštumas prasideda nuo tėvo sėklos lašo, tačiau motina vaisių augina, gimdo, o tada maitina, rūpinasi juo, kol jis tampa pakankamai suaugęs ir gali gyventi savarankiškai. Štai taip visos motinos, visos pasaulio moterys šiandieniniame procese turėtų pamatyti galimybę žmonijai gimti kaip vaisiui naujoje dvasinėje pakopoje. Jei visos moterys susivienys, jos sugebės auklėti žmoniją gimdymo skausmuose. Tai sunkus darbas, tačiau būtent moterys sugebės pagimdyti naują žmoniją ir nukreipti ją vykdyti savo misiją.
Visa žmonijos raida susideda iš dviejų etapų. Iki šiol pasaulį valdė vyrai, todėl tai buvo karų, problemų, konfliktų, pinigų valdžios ir galios laikas. Moteris buvo beveik nepastebima per visą žmonijos istoriją, smurto ir karų kelią. Bet atėjo laikas, kai motina, moteris turi prisiimti pasaulio, jo būsimos formos auklėtojos vaidmenį. Tai moters era, todėl ji turi žinoti, kaip susivienyti su kitomis moterimis ir ištaisyti pasaulį. Tegul ir sunku, tačiau nėra kitos išeities – tai padaryti būtina.
Visos moterys, visos Malchut privalo susivienyti ir pagimdyti naują žmoniją. Bet tai bus įmanoma tik tuo atveju, jei moterys, kad ir nenoromis, sugebės susivienyti, pamynusios savo egoizmą ir pakilusios virš jo tikėjimu aukščiau žinojimo. Moterys reikalaus iš vyrų ir viso pasaulio susivienyti, užmegzti tinkamus ryšius tarp visų, ir taip paskatins pasaulį išsitaisyti. Materialioje pakopoje būtent moteris auklėja ir ugdo naują kartą. Taip pat ir dvasinėje formoje tik moteris sugeba sustiprinti, pagimdyti ir užauginti naują žmoniją.
Niekas, išskyrus moteris, negali atlikti šio vaidmens. Kaip motina vysto vaisių, gimdo, augina, ugdo ir formuoja būsimą žmogų, taip ir moterys, susivienijusios kartu, turi atlikti savo, kaip visos žmonijos motinos, vaidmenį.
Vieningos moters įvaizdis turėtų tapti centrine jėga pasaulyje – taip galėsime išgelbėti žmoniją, pagimdyti ją nauja forma. Po to, kai moterys susivienys ir laikysis bendros, stiprios nuomonės, galės iš vyrų reikalauti visko, o Kūrėjas bus jų pusėje. Taip moterys galės viską įveikti ir nustatyti teisingą žmonijos raidos tvarką.
Bet tai bus įmanoma tik susivienijus. Problema ta, kad tarp moterų nėra vienybės, todėl niekas jų nelaiko rimta jėga ir nepaiso jų reikalavimų. Reikalauti dvasinės pažangos galima tik tuo atveju, jei turi dvasinės jėgos, o ji – vienybėje.
Bent truputį susivienykite ir pamatysite, kokios jėgos įgyjate. Štai tuomet pareikalausite ir gausite, ko tik norite, Kūrėjas tai padarys. Jūsų kelyje nėra jokių kliūčių: kai tik moterys pradės vienytis, Kūrėjas pasirūpins jumis.
#264858

Iš 2020 m. gegužės 9 d. pamokos tema „Moters vaidmuo naujajame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sėkmė priklauso nuo moterų

Namuose reikalnga išmintinga šeimininkė

Be moterų nepagyvensi…

Klausimas: Koronaviruso epocha – nerami, tragiška, dramatiška, bet vis tiek yra laimingų žmonių. Tai – vaikai! Maži vaikai, kurie liko namuose, su tėvais: jie užsiima kuo nori. Ar galima pasakyti, kad mums rodo tokią laimės salelę ne be priežasties? Ką turime suprasti?
Atsakymas: Kad gera būti mažu vaiku.
Klausimas: Ar mes galime, žvelgdami į vaikus, priimti laimę, kurią jie išspinduliuoja?
Atsakymas: Vaikai yra natūralaus, prigimtinio egoizmo lygmenyje. Tai nelaikoma egoizmu. Jie vienas kitam nenori blogo. Jie neturi įvairiausių planų pakenkti, užsidirbti kito sąskaita: kuo kitam blogiau, tuo man geriau – kas nesąmoningai egzistuoja suaugusiuosiuose. Vaikai to neturi ir jiems virusas nebaisus.
Klausimas: Kitaip tariant, virusas nebaisus tam, kas turi vaikišką mąstymą?
Atsakymas: Jis nėra vaikiškas, o natūralus, prigimtinis, egoistiškai apribotas mąstymas.
Komentaras: Jei pasieksime tokią būseną, kad galėsime gyventi ir mąstyti, nenorėdami pakenkti kitam, kas įvyks?
Atsakymas: Jei įvaldysime tik šį egoizmo lygmenį, o visi kiti visuomeniniai egoistiniai lygmenys, ten, kur mes esame susiję vienas su kitu, kitaip tariant, pinigus, šlovę, valdžią, kurie priklauso jau suaugusiųjų pasauliui, pašalinsime, – tai žinoma, mums joks virusas nėra baisus.
Klausimas: Vadinasi, dabar turime vaistus, priešnuodį?
Atsakymas: Ne, tai nėra taip paprasta. Kaip galime išsivaduoti iš visuomeninio egoizmo, iš to, kad nekenktume vienas kitam, jei be perstojo su tuo susitapatiname? Lyginame save su kitais: kad tik kitam nebūtų geriau nei man, kad aš visada jausčiau, kad esu sėkmingas, reikalingas, ypatingas ir t. t. Tai turi kiekvienas, ir tai pasireiškia pasąmoningai.
Klausimas: Ir išeiti iš to negalima?
Atsakymas: Galima, bet ne patiems, o tik Aukštesniajai šviesai padedant: jei esame teisingame kolektyve ir sukeliame ypatingos Aukštesniosios jėgos poveikį sau. Aukštesnioji – nes tai – davimo jėga, meilės jėga, žmonių pritraukimo aukščiau mūsų egoizmo.
Tada būsime susiję kaip maži vaikai, kurie nori žaisti kartu ir žaidžia, bet nesiekia pakenkti. Jie dar to neturi maždaug iki dešimties metų amžiaus. Penkiolikos visi jau egoistai: galvoja apie tai, kaip būti geresniems už kitus, o kitiems kad būtų blogiau nei jiems. Pažvelkite, kaip jie elgiasi mokykloje!
Komentaras: Jūs visą laiką kalbate apie Aukštesniąją šviesą, kuri ir gali mus pakeisti. Mes, egoistai, šios žemės lygmenyje nieko negalime padaryti, kaip benorėtume – nei politikai, nei psichologai – niekas. Tik Šviesa, kurią galime pritraukti į save. Štai šito niekas nesupranta, bet jūs kalbate toliau.
Atsakymas: Ar apie virusą buvo aišku?
Komentaras: Dabar bus aišku. Mes jį ištirsime, nėra kur dingti. Tyrinėdami tokius virusus, pamažu suprasime, kas yra gerai ir blogai. Ir taip pasieksime Šviesą.
Klausimas: Ar jūs galite paaiškinti, kas yra Aukštesnioji šviesa ir kaip ją pritraukti?
Atsakymas: Tai – labai paprasta. Gamtoje yra neigiama ir teigiama jėgos. Ir jos – absoliučiai lygiavertės. Mumyse sužadinama neigiama jėga, vadinamoji egoistinė jėga, kad pareikalautume nubudimo mumyse lygiagrečiai jai ir teigiamai jėgai – altruistinei. Ir kad šios dvi jėgos – egoistinė ir altruistinė – būtų subalansuotos.
O dabar supraskite, ką mums suteikia virusas! Kaip jis stumia mus į šią pusiausvyrą! Jis kalba labai paprastai: „Užsirakinti namuose, užsiimti savimi, neskubėti su kitais bendrauti. Nemokate jūs to daryti, pradėkime po truputį mokytis. Štai jums teigiama jėga, štai jums neigiama jėga, ir taip dirbsime“.
Klausimas: Neigiama jėga – tai yra egoizmas?
Atsakymas: Taip. Egoizmas yra neigiama jėga. Taip žmonėms įprasta manyti. Kūrėjo atžvilgiu nėra nei neigiamos, nei teigiamos jėgos, nes abi išeina iš Jo.
Klausimas: Kokios tos teigiamos ir neigiamos jėgos, iš kur jas imate?
Atsakymas: Bet tarp mūsų jos egzistuoja, ar ne?! Aš noriu išnaudoti tave. Tai ir yra neigiama jėga. Ir atvirkščiai: aš galvoju apie tave ir rūpinuosi tavimi. Tai yra teigiama jėga. Kalbama tik apie žmogaus santykį su žmogumi. Jei aš galvoju apie tai, kaip pasikelti aukščiau kitų, tai bus neigiama jėga, o jei mąstau, kaip man pakelti kitą – tai yra teigiama jėga.
Klausimas: Kaip pakilti aukščiau kitų, man aišku, o kaip – pakelti kitą? Aš tai galiu pasiekti? Ar negaliu?
Atsakymas: Ne, negali. O iš kur tau, apskritai, atsiras noro?
Klausimas: Ir todėl tik Aukštesnioji šviesa, kurią aš sužadinu savo atžvilgiu, gali šį norą išvystyti?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Kaip sužadinti Aukštesniąją šviesą?
Atsakymas: Tik darbu grupėje. Tam skirta grupė. Žiūrėdamas į draugus, pavydėdamas jiems, iš savo egoizmo, norėdamas būti ne žemiau, nei jie ir taip toliau, – taip padedame vienas kitam pakilti, t. y. duoti, padėti kitam.
Klausimas: Sakykime, paprastas žmogus sėdi namuose, mąsto apie savo gyvenimą ir pradeda suvokti, kad nori pasiekti tokią būseną. Jis gali tai padaryti?
Atsakymas: Pamažu. Pradėkite bendrauti telefonu, per vaizdo įrašus, per internetą. Paskui bus galimybė bendrauti ir betarpiškai, net ir ne dviejų metrų atstumu. Ilgainiui pajausite, kad jūs esate viename kūne, be jokių pertvarų. Tada virš jūsų bus viena karūna (korona).
266422

Iš 2020 m. kovo 30 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl koronavirusas gaili vaikų?

Antikūnai prieš egoizmą

Kaip pritraukti Šviesą?

Klausimas: Japonijoje buvo atvejis, kai sergantis koronavirusu ir tai žinantis žmogus išėjo į gatvę ir ėmė glebėsčiuotis su kitais, netgi su artimaisiais. Vėliau grįžo namo ir po kurio laiko mirė. Tai pateikiama kaip moralizuojantis pavyzdys. Ar tikrai egzistuoja vadinamasis „aukščiausias teismas“, kuomet žmogus sąmoningai eina tai daryti?
Atsakymas: Be abejo, šis teismas egzistuoja mūsų pasaulio jėgų lygyje, jis niekur nedingsta. Esmė ta, kad esame susieti į vieną bendrą visumą, į integralią sistemą. Jei žmogus palaiko šią sistemą ir siekia ją padaryti integralią, tai yra jo nuopelnas. Ir atvirkščiai, jei jis nutraukia tarp visų esančią gerų ryšių grandinę, tai yra jo pralaimėjimas, bausmė.
Aišku, kad žmogus, tyčia apkrėtęs kitus, labai sau pakenkė: savo veiksmais jis tarp mūsų pasėjo blogį, tas blogis veikia toliau. Kokios pasekmės? Žmogus sulaikė visos sistemos judėjimą integralumo, ryšio, meilės link, o tai – prislėgė jį patį.
Klausimas: Ar yra toks tiesioginis ryšys, kaip jūs sakote, kad visa tai prislegia žmogų?
Atsakymas: Žinoma. Dabar jo norai tapo daug egoistiškesni. Mirdamas jis atsikratė kūno, šio noro pasireiškimo labai žemame lygmenyje, bet vis tiek pasiruošusio ištaisymui. Ir dabar jis negali biologiškai išsitaisyti. O kaip taisytis dvasiškai, jei ten viskas taip egoistiška, ir dabar nežinia, kada jis galės pradėti išsitaisymą ir kokia forma.
Klausimas: Ar tai taikoma visam pasaulio blogiui? Visiems blogio nešėjams?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Žmonės iškart prisimena baisius budelius, žudikus ir pan. Ar tai taikoma jiems?
Atsakymas: Dar blogiau: žmogus, kuris neleidžia gyventi kitiems, nesuteikia jiems galimybės laisva valia tinkamai išsitaisyti, sukuria sau milžiniškų problemų.
Klausimas: Kodėl tai skiriama žmogui? Dėl ko tai jam įdiegia Aukštesnioji jėga, Kūrėjas? Kodėl reikia taip pakišti žmogų?
Atsakymas: Turi išryškėti visas blogis. Privalo! Ir todėl sielos, praeityje dariusios baisius veiksmus, gauna papildomą krūvį, kad jis nugramzdintų jas į žemiausią tašką, nuo kurio galėtų pradėti kilti. Nes jeigu jos yra kažkur tarp gėrio ir blogio ir nelaiko savęs blogomis, joms reikia suteikti papildomai blogio: tada jos supranta, kad iš tikrųjų turi taisytis.
Klausimas: Sakote, kad absoliučiai viskas nukreipta į išsitaisymą, gėrį, šilumą, meilę, ir mes turime pereiti šias baisias būsenas ir pamatyti tuos baisius žmones, jų nekęsti ir pasmerkti mirties bausmei. Ir visa tai turi būti kelyje į meilę, gėrį?
Atsakymas: Nenorėčiau sakyti, kad apskritai reikia mirties bausmės. Nes ji atima asmens galimybę išsitaisyti, o taisytis turi visi. Taigi, nesu už mirties bausmę, bet turime sudaryti žmogui tokias aplinkybes, kai jis būtinai norėtų pasitaisyti! Tiesiog, tegul erelis lesa jo kepenis!
Klausimas: Kas yra išsitaisymas?
Atsakymas: Išsitaisymas – tai savojo žemumo, niekingumo, kenkėjiškumo, amoralumo supratimas. Tai noras tapti naudingam ir matyti, koks kenksmingas buvai. Suvokimas, kad netinkamai bendravai su žmonėmis, koks buvai bjaurus ir blogas, palyginus su tuo, ką matai dabar, yra pragaro būsena. Tai ir yra pragaras, o mirties bausmė nieko neištaiso.
Klausimas: O kaip sužadinti tokią būseną?
Atsakymas: Tam reikia su žmogumi dirbti. Turi būti pedagogų, kurie tiksliai atvestų jį prie savarankiško apibrėžimo: kas gi jis toks?
Klausimas: Vadinasi, pedagogai neturėtų nusikaltusiojo nekęsti, bet turėtų suprasti, kad tai – išsitaisymo kelias?
Atsakymas: Taip. Turi rodyti jam meilę. Žmogui tai blogiau nei mirtis. T. y., pedagogai jį myli, ieškodami metodų, kaip jam padėti suvokti blogį savyje. Tikiuosi, kad pamatysime patys, kaip žmonės pradės keistis.
Klausimas: O tuomet žmonės iš šios neapykantos pradės suprasti, kas jie tokie ir kad jie yra žudikai?
Atsakymas: Taip. Jie klaidžios gatvėmis kaip mirusieji, prisikėlę iš savo kapų, ir ieškos, kaip galėtų išsitaisyti.
Klausimas: Ar tam reikia pedagogų, kurie jiems parodys, kas yra tikroji meilė? O žmonės žiūrės į juos, nekęs jų ir keisis dėl jų?
Atsakymas: Taip.
#267527

Iš 2020 m. gegužės 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“