Klausimas. Valdymo sistema yra žmogaus viduje? Jei taip, ar grąžinanti į Šaltinį Šviesa taip pat viduje? Ar tai tam tikras išorinis poveikis?
Atsakymas. Negaliu tiksliai pasakyti, kur yra Šviesa ar žmogus, nes tokia būsena neturi vietos. Vieta – tai noras, nes viskas – žmoguje.
Tikrovę suvokiame kaip egzistuojančią tam tikroje erdvėje su visomis ašimis (arti, toli, viršuje, apačioje ir t.t.) ir laike (vakar, šiandien, rytoj). Tai tik mūsų suvokimo atributai. Toks mums atrodo mūsų pasaulis su jo galaktikomis. Iš tikrųjų viskas vyksta mumyse.
Jei artėjame prie teisingo suvokimo, tai viso to nejaučiame. Imame suvokti tik save ir Kūrėją, mūsų sąveika, kuri telpa atstume „aš – Jis, Jis – aš“. Ir daugiau nieko. Visa visata, visi duomenys yra tarp mudviejų. Nėra nieko kito, tik Jis. Aš irgi įeinu į Jį savo panašumu.
Pasaulyje veikia tik viena jėga, ir ją surandu tik tiek, kiek esu į ją panašus. O visa kita – tai mano jaučiamas pasaulis, kuris tarsi tarpinė grandis tarp manęs ir Kūrėjo. Bet iš tiesų jo nėra. Todėl pasaulis (hebr. „olam“) kyla iš žodžio „nėėlam“ – menamas.
#248528

Iš 2019 m. kovo 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Kas mato teisingą tikrovę?

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Klausimas. Koks filtras padeda transliuoti mano mintis ir priimti kitų mintis?
Atsakymas. Ne tik savo mintis, bet ir kitų mintis turiu priimti taip, tarsi jas gaunu iš Kūrėjo. Tuo pat metu nekreipiu dėmesio, kas iš aplinkinių mane veikia, juk visa tai išeina tik iš Kūrėjo.
Esu Kūrėjuje ir iš Jo gaunu viską, ką matau ir girdžiu. O tai, kad aplink mane yra, tarkime, milijardai žmonių, – visa tai neegzistuoja. Tai tiesiog Kūrėjo pasireiškimas man „žmogaus“ lygmenyje.
#247623

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mintys ir norai – iš Kūrėjo

Kas valdo smegenis?

Stalo tenisas su Kūrėju

Klausimas. Dėl jūsų paaiškinimų, kai tarsi dantimis užsikabiname į jūsų žodžius, atsiskleidžia toks jausminis suvokimas it 3D. Tai kaip šokas protingam suvokimui, panašiam į 2D.
Atsakymas. Tikrai taip. Prie to reikia ilgai priprasti. Todėl aukštesnysis pasaulis ir kabala – tai slaptasis mokslas. Čia pajaučiate machsomą – jausminį barjerą, kurio anksčiau nejautėte ir pamažu lavinate savyje naują suvokimo organą. Jis kuriamas remiantis davimu, t. y. kai išeinu į dešimtuką ir iš dešimtuko į Kūrėją.
Klausimas. Kaip suderinti šiuos du suvokimus? Juk po šito protingas suvokimas jausis kaip žala?
Atsakymas. Ne! Tiesiog tai jaučiasi kitame lygmenyje. Pavyzdžiui, kaip kreipiesi į kūdikį ir į suaugusį žmogų? Skirtinguose lygmenyse!
#245238

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Kaip man praktiškai savyje užtvirtinti „Nėra nieko kito, tik Jis“ sampratą? Kaskart kartoti, kad Kūrėjas vienas ir be Jo nėra nieko?
Atsakymas. Reikia nuolatos samprotauti, ar gali taip būti, kad Kūrėjas vienas, vienintelis ir vieningas; kad mus valdo viena jėga, ir kad tai, ką matau, girdžiu, suprantu ir jaučiu – tai Jis.
O ką gi aš? Aš asmeniškai galiu pasakyti tik tai, kad jaučiu Jį savyje ar ne. Kitaip tariant, arba egzistuoju tiek, kiek nesuvokiu Jo, jausdamas, kad esu atskirtas nuo jo, arba suvokiu tik save, arba save drauge su Juo, arba save tokį, kai visiškai esu Jame ir nėra skirtumo tarp manęs ir Jo.
Kitaip tariant, jaučiu visus savo vidinius ir išorinius judesius. Jaučiu, kaip Jis valdo mane, aš su tuo visiškai sutinku ir atlieku tuos judesius.
„Atlieku juos tiek, kiek jaučiu, kad Jis mane valdo; arba tada, kai noriu, kad Jis valdytų mane, ir po to pajausiu Jo valdymą; arba priešingai – iš pradžių Jis mane valdo, o paskui aš tai suvokiu ir sutinku.
Arba pasiekiu tokią būseną, kai Jis ir aš dirbame išvien, kitaip tariant, nėra manęs, visąlaik esu vienos ir tos pačios būsenos, kai esu visiškai susiliejęs su Juo“ – taip žmogus samprotauja pats sau.
Klausimas. Kalbėti su Kūrėju, kreiptis į Jį – tai normalu?
Atsakymas. Žmogus visuomet kreipiasi į Kūrėją. Tuomet jis gali galvoti, apie ką tik panorėjęs. Tačiau jis daugiau neturi į ką kreiptis.
Dabar, kai kalbu, priešais mane yra šimtai klausytojų, tačiau aš kalbuosi su Kūrėju. Ir jie taip pat. Kitaip tariant, kreiptis galime tik į Jį.
Juk jei sakome: „Nėra nieko kito tik Jis“ – tai reiškia, kad viskas, ką matome, kad egzistuoja (negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės) – tai tik Kūrėjo pasireiškimas žmogui. Viskas priklauso nuo to, kaip mes matome, kaip tame mums atsiskleidžia Kūrėjas.
#245218

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Ar keičiasi Kūrėjo pavidalas, kai žmogus užsiima kabala? Kas nors keičiasi suvokiant Jį? Ar tai visuomet nekintantis pavidalas?
Atsakymas. Mano mokytojas duodavo tokį pavyzdį. Tarkime, stovite lauke ir matote praskrendantį lėktuvą. Šalia stovi jūsų draugas, kuris sako: „Nuo lėktuvo iki čia du kilometrai.“ Jūs nesutinkate: „Ne, penki kilometrai.“ Jis sako: „Lėktuvas tikriausiai 20 metrų ilgio.“ Jūs atsakote: „Ne, 50 metrų.“
Kas iš jūsų teisus? Tam reikia imti ir išmatuoti lėktuvo ilgį. O jei stebėsime iš toli, niekada nieko nenustatysime.
Todėl jūsų klausimas beprasmis. Į jį nieko neatsakysi.
Kūrėjas kinta tik mano pojūčiuose ne daugiau. Todėl hebrajų kalba Jis vadinasi „Borė“ („bo“ –ateik ir „rė“ – pamatyk, atskleisk).
#246059

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Matrica, kurioje yra Kūrėjas

Už visko yra Kūrėjas

Kodėl Kūrėjas ne egoistas?

Klausimas. Jei nesutinkame su tuo, ką su mumis daro Kūrėjas, kaip žvelgti į tokį Kūrėjo atskleidimą savyje?
Atsakymas. Taisykis, kol sutiksi. Iš principo, niekas nesikeičia. Mūsų pasaulis nepasikeis, nelaukite! Jei stengsitės, pasikeis tik jūsų santykis su juo. Tai ir yra „pasaulio išsitaisymas“.
Pasakyta: pasaulis veikia, kaip ir anksčiau. O jūs keisitės tol, kol jis neatsiskleis jums kaip tobulas, amžinas, begalinis, visiškai ištaisytas. Čia ir yra mūsų gyvenimas, mūsų išsitaisymas.
Tad apsispręskite, taisysitės ar ne. O pasaulis nesikeičia. Priešingai, kiek eisime pirmyn, kiek įstengsite išsitaisyti, jis parodys mums visiems vis labiau neištaisytus pavidalus, kad išorinius neišsitaisymus kompensuotumėte vidiniu išsitaisymu ir išvystumėte, kad iš tiesų pasaulis ištaisytas.
Pavyzdžiui, dabar matau pasaulį neištaisytą. Žiūriu į tuos, kas sėdi priešais mane: užsimiegojęs vaikinas, visąlaik trina akis ir jis man nepatinka. O jei staiga pastebėsiu, kad tai pats artimiausias, pats brangiausias man žmogus, itin nuoširdus, ypatingas draugas, tai pamatysiu jį visiškai kitokį. Viskas priklauso nuo mano būsenos. Niekaip kitaip.
Vos tik atskleisime, kad visi drauge esame vienos sielos dalys, tai čia nebus nieko negražaus, priešingo, atstumiančio! Todėl staiga imsiu ne šiaip toleruoti visus, o pamilsiu, ir ne niekinsiu, o pritrauksiu.
Įsivaizduokite, mes visi – vienos sielos dalys. O kur tu pradingsi? Kita vertus, kam „pradingti“? Man reikia suprasti, kad visos tos dalys man būtinos. Būtent jos tarpusavyje papildydamos kits kitą ir būdamos tinkamai susijungusios, staiga susidėlioja į mozaiką, kuri drauge sudaro mano sielą.
#245991

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Kaip devyni vaisiaus vystymosi mėnesiai susiję su žmogaus sielos raida?
Atsakymas. Absoliučiai tiksliai. Jei paimsite „Mokymą apie dešimt sfirų“, tai jo dešimtoji dalis vadinasi „Embrionas,“ o vienuoliktoji dalis – „Maitinimas.“ Ten kalbama ne apie kūdikį, o apie sielą, kuri gimsta dvasinėje sistemoje, vadinamoje „Tėvas ir Motina.“ O tai, kas vyksta mūsų pasaulyje, – tai dvasinio gimimo kopija.
Apie tai labai įdomu skaityti, nes ten tiksliai ir daug detaliau aprašoma tai, ką žinome mūsų gyvenime. Kabalos mokslas pasakoja apie tokius dalykus, kurių savo pasaulyje negalime atskleisti.
Žinome, kaip žmogus užsimezga, kaip gimsta, kaip vystosi vaisius, tačiau vidinių procesų nesuprantame. Nesuprantame prasmės, šaltinio, kodėl viskas būtent taip, o ne kitaip. Tai, kas yra moteryje, – itin įdomi, panaši į Kūrėją sistema.
Komentaras. Įdomu, kad kabalistai apie tai rašė prieš tris su puse tūkstančius metų.
Atsakymas. Tačiau jie tai rašė, remdamiesi aukštesniųjų sistemų suvokimu. Todėl jie aiškino, kaip vystosi vaisius, kiek laiko: 7, 9 ar 12 mėnesių. Buvo atvejų, kai moterys gimdė 12 mėnesių.
Kabalistai rašė, kaip gimdyti, prie kokių sąlygų, kaip turi vystytis žmogus, kai jis gimsta, ir kad jį maitinti galima iki dvejų metų. Kaip moteris turi elgtis po gimdymo, kad greičiau atsigautų ir pan. Tose knygose yra daugybė duomenų. Verta studijuoti šį mokslą.
#244921

Iš 2018 m. gruodžio 30 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos užgimimas

Sielos formavimas

Lengviausias ir sunkiausias veiksmas

Klausimas. Skaičiau, kad didis kabalistas Ari matė savo mokinių ankstesniuosius įsikūnijimus. Kaip jis galėjo matyti tai, kas tarsi neegzistuoja?
Atsakymas. Čia nėra nieko sunkaus, nes laikas – tai itin subjektyvi mūsų pasaulio sąvoka.
Žmogus, kuris įgyja davimo savybę, t. y. jau nebepriklauso savo ateityje nuo to, ar gaus arba ar turi kam nors duotis, pradingsta baimės būsena, būtinybė būti susijusiam su kitais, visi kiti įsipareigojimai. Jei visa tai jame dingsta, jis pakyla virš laiko būsenos.
Jis nekreipia dėmesio į laiką. O kam? Aš niekam nieko neskolingas. Su niekuo nesusijęs. Aš visąlaik tik duodu. Tarsi skrisčiau virš materialaus pasaulio. Ir tuomet žmogus nejaučia laiko, nėra susijęs nei su mūsų pasauliu, nei su mirtimi, nei su šiuo gyvenimu. Turime pasiekti tokią būseną.
Kitaip tarint, įgyjus Binos savybę, ryšys su šiuo pasauliu tampa visiškai kitoks – tam, kad pakiltum dar aukščiau.
#246296

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Išeiti už laiko ribų

Pajusti amžinybės alsavimą

Klausimas. Jeigu Kūrėjas apima visą tikrovę, vadinasi Jis visiškai atsakingas už visą netvarką žemesniame lygmenyje, mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Be Kūrėjo niekas už nieką neatsakingas. Kūrėjas viską pradeda, atlieka, viską nusprendžia ir gauna rezultatus. Tai viena ir ta pati jėga.
Ji veda mus per visas gyvenimo peripetijas ir problemas, stumia į visas puses, stumia į įvairiausius konfliktus.
Mes pasimetame šiame gyvenime, kad būtent per šias aplinkybes, per šiuos „amerikietiškus kalnelius“, per kuriuos visąlaik važinėjame aukštyn žemyn, pasiekiame būseną, kai mums reikia atsipalaiduoti, atsiduoti nešančiai tėkmei ir norėti tik vieno – susisieti su ta jėga, kuri viską valdo.
Ar galiu tai pasiekti? Jei galiu – man daugiau nieko nereikia, nes viskas staiga tampa statiška, ramu, netrikdoma. Egzistuoja tik viena mintis – kūrimo sumanymas, ir šis sumanymas realizuojasi mumyse.
Ši mintis piešia manyje įvairiausius mano suvokimo pokyčius, ir šį vidinį kino filmą, kurį manyje rodo, suvokiu kaip ne manyje esantį pasaulį. O iš tiesų jis neegzistuoja, viskas vyksta manyje.
Man reikia pamažu adaptuotis prie šio paveikslo, gyventi jame taip, kad jis dėl mano suvokimo nuokrypių netrukdytų man vienu metu gyventi ir šiame pasaulyje. Ir išeitų, kad egzistuoju dviejuose pasauliuose: vienas iš jų – aukštesnysis, kurį man rodo Kūrėjas, kitas – tas, kurį matau kol kas vis dar iškraipytoje sąmonėje.
#245421

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Pakilti iki Kūrėjo lygmens

Nelaukti iki rytojaus

Yra žmonių, kuriems net klausyti sunku, jog būtina susivienyti norint pasiekti Kūrėją. Kūrėjas taip aukštai ir toks nepasiekiamas, Jis kitame matavime, kurio nejaučiame.
Jis nepatenka į mūsų jausmų ir proto rėmus. Iš besikeičiančių mumyse minčių ir pojūčių neįstengiame sudėlioti šios dėlionės, Kūrėjo pavidalo, kad nors kaip nors Jį pajaustume ir suprastume.
Tačiau kita vertus, sakoma, kad tai pasiekiama per paprastus materialius veiksmus mūsų pasaulyje. Nesuprantame, koks ryšys tarp vieno ir kito: jei kitiems šypsausi ir gerai su jais elgiuosi – kuo tai gali padėti? Mums tai atrodo kaip nerimtas žaidimas, veidmainystė. Juk iš prigimties esame egoistai, ir jau mėginome gyvenime pakeisti savo išorinį santykį, nekeisdami vidinės esmės.
Bet čia mums reikia suprasti, kad yra ypatingas dvasinis komponentas, vadinamas „grąžinančia į Šaltinį Šviesa“ – tai ypatinga jėga, kurią galime pritraukti ir ji pakeis mūsų prigimtį. Todėl net nenorėdami susivienyti, suartėti, palaikyti kits kito, turime tai daryti, kad priartėtume prie Kūrėjo.
Tai sunkus darbas ir mums reikia įsitikinti, kad jis būtinas norint pažadinti grąžinančią į Šaltinį Šviesą netgi veikiant nenoromis, apsimestinai, žaidžiant.
Kuo dirbtinesnės, nenatūralesnės mūsų pastangos, bet vis tiek stengiamės, tuo didesnę Šviesą pažadiname. Iš čia kyla paradoksas: žmonės, kurie negali pakęsti, jog reikia suartėti su kitais, bet veikia pagal šį principą, pačiomis mažiausiomis savo pastangomis pažadina itin didelę taisančią Šviesą.
#245409

Iš 2019 m. balandžio 28 d. rytinės pamokos