Klausimas: Jeigu žmogui nebūdingas mokslinis priėjimas, ar jam bus sunku studijuoti kabalos mokslą, knygą Zohar?
Atsakymas: Tai neturi reikšmės! Kabala – priemonė kiekvienam! Bet kuri namų šeimininkė, gyvenanti kažkur žemės pakraštyje, taip pat privalės kažkiek naudoti šį mokslą, kad atskleistų savo sielos šaknį.
Juk šiandien ji kažkaip naudoja šį pasaulį, kad aprūpintų save tuo, kas būtina egzistavimui, vaikų auginimui, pragyvenimui. Netgi įprastam žemiškam gyvenimui jai reikalingas tam tikras ryšys su pasauliu, ji privalo bent pačiame paprasčiausiame lygmenyje išmanyti, kaip sutvarkytas pasaulis.
Lygiai taip pat jai prireiks atskleisti ir dvasinį gyvenimą. Ji neturi pasirinkimo! Jai teks kažkur anuliuoti save, kad įgytų šį gyvenimą. Ji privalės gauti taisančią Šviesą, sistemingai mokytis. Nė vienas žmogus negalės šito išvengti.

Iš 2011 m. kovo 15 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Kabalistai apie kūrimo tikslą, 10 dalis

Aukščiausios lygybės principas

Atversdami bet kurias mūsų pasaulio knygas norime įgyti arba pojūčių, arba proto. Juk be šito daugiau nieko nėra. Skaitydami nuotykių knygas ir romanus tikimės įspūdžių, kuriuos patiriame drauge su jų herojais – tai suprantama mūsų jausmams ir norams.
Mokslinių knygų žiniomis norime pripildyti savo protą, ir mums taip pat aišku, kad jas studijuoti reikia stropiai, stengtis visą informaciją sukaupti atmintyje, o po to šiuos duomenis apdoroti, rūšiuojant pagal tai, ką norime suprasti.
Supratimu vadiname tinkamą duomenų tvarką. Knygoje visa informacija išdėstyta teisingai – šiuos duomenis įkeliu į savo atmintį ir „sudėlioju“ ta pačia tvarka suprasdamas, jog turiu juos lygiai taip pat surūšiuoti, kad man verta (kodėl ir kaip) šitai atlikti. Tai, kad sutinku su vadovėliu, reiškia, jog jį studijuoju.
Bet nei pirmasis požiūris (dėl jausmų), nei antrasis (dėl supratimo) netinka studijuojant kabalos mokslą. Visiškai netinka! Čia skaitome tekstą ne tam, kad pajaustume (juk tą pačią akimirką nėra ko pajausti) ir ne dėl to, kad suprastume (juk to, ką perskaitėme, neįmanoma suprasti), o tik dėl to, kad „išgautume“ iš teksto mus keičiančią jėgą. Tegul ji mus keičia – mums reikia tik šito!
Tai vadinama „sgula“ – „stebuklinga savybe“, „stebuklu“, ir tik šito mums reikia. Bet kad šį „stebuklą“ įgyvendinčiau, reikia trijų dalykų:
1. Mokytojo, kuris mane nukreipia į šią „stebuklingą savybę“. Iš esmės, mokytojas netgi neturi daug žinoti, jam nereikia demonstruoti man savo žinių. Jis neturi manyje žadinti nei jausmų, nei proto. Jis turi tik kreipti mane į „stebuklą“ – „sgula“.
2. Grupės, kuri kaip ir aš, stengiasi šį „stebuklą“ realizuoti – pažadinti keitimosi jėgą.
3. Knygos. Aš nežinau, kokia tai knyga. Kabalistai sako, jog tai slapta knyga, kurioje nesuprasi, kas parašyta, bet jeigu skaitau dėl „sgulos“– ji pradeda mane veikti ir ištaiso.
Todėl kabalistinės knygos parašytos taip, kad jose nieko nesuprantame. Iš pat pradžių ir nesistengiame jų suprasti, kad „nenuvogtume“ iš „sgula“ reikalavimo. Mes taip pat nesirengiame iškart pajausti, kas šiose knygose parašyta. Pirmiausia noriu, kad realizuotųsi „sgula“, ir tik po to – pajausti ir suprasti.
Kai gavus „sgula” – „stebuklą” įvyksta atskleidimas, aš jau įeinu į šį stebuklingą pasaulį, kur turiu ir jausmus, ir protą (kaip kad mūsų pasaulyje). Tada toje pačioje, buvusioje man slapta knygoje matau, jog ji pilna jausmų ir proto, panaši ir į nuotykių knygą, ir į romaną, ir į kupiną išminties mokslinį veikalą.
Tokia yra knyga „Zohar“ – ypatinga knyga, pati galingiausia savo poveikiu, galinčiu mums atnešti „sgula“. Būtent šito turime iš jos reikalauti. Tik nuo šito reikalavimo priklauso sėkmė. Tad skaitant nepamirškime šito!

Iš 2011 vasario 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Pasaulis, nupieštas ant noro

Slapti knygos „Zohar“ ryšiai

Norėdami pažinti Kūrėją turime pasikeisti, juk pažįstame Jį naujuose suvokimo kelim/savybėse, naujuose noruose. Žinoma, patys šie norai – nenauji, bet jie naujai mumyse susijungia.
Mes turime norą mėgautis ir norą duoti. Norėdami atskleisti Kūrėją, turime savyje sukurti tokį ryšį tarp šių norų, kad galėtume Jį pažinti.
Kūrėjas atsiskleidžia 125 formomis, sekančiomis viena po kitos, kai Jis atsiskleidžia mums vis arčiau, vis aiškiau. Kildami šiomis 125 pakopos galime vis geriau Jį matyti bei jausti.
Kaip atskleidžiame Kūrėją? Vos tik tarp savo noro mėgautis ir noro duoti sukuriame tokį ryšį, kad noras duoti viešpatautų virš noro mėgautis suteikdamas jam panašią į Kūrėjo formą pirmoje pakopoje, tai iš karto per šiuos norus, per jų susijungimą matome Kūrėją.
Kitaip tariant, tarp noro mėgautis ir noro duoti turiu savyje sukurti bendrą savybę, kad ji būtų lygi, panaši į Kūrėjo savybę pirmojoje, pačioje mažiausioje Jo atskleidimo pakopoje. Tada Jį pamatysiu, suprasiu ir pajausiu.
Mūsų pasaulyje irgi egzistuoja įvairių reiškinių ir norėdamas juos suvokti turiu tapti protingesnis, įgyti papildomą jautimą, dar kažko išmokti ir tada pradėsiu jausti, kas ir kaip vyksta bei koks tai reiškinys.
Taip pat yra ir kabalos moksle. Kad noras mėgautis ir noras duoti teisingai derėtų ir tarpusavyje prasiskverbtų kiekviename iš mūsų pirmoje, o vėliau visose 125 pakopose, man reikalinga Šviesa, kuri atliktų manyje šį pasikeitimą. Pats jo negaliu atlikti, juk būdamas žemiausioje pakopoje, visiškai neįsivaizduoju, koks turiu tapti kitoje pakopoje, tarytum kūdikis, nežinantis, kaip turėtų atrodyti po metų.
Todėl mums duotas mokymasis. Turime sėdėti ir mokytis iš pirminių šaltinių, o stipriausias pirminis šaltinis Šviesai pritraukti – tai knyga Zohar. Kai kartu studijuojame šią knygą, ir kiekvienas tuo metu galvoja, kaip jis susijungs su kitais, juk tarpusavyje jungdamiesi sukuriame Kūrėjo formą, teisingą noro mėgautis ir noro duoti tarpusavio derinį (kad noras duoti valdytų norą mėgautis suteikdamas jam teisingą formą), − tai vadinama „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
Jeigu pamokos metu noriu, kad taip įvyktų, šito pakanka, ir nėra didesnio priesako, ir nėra nieko svarbiau. Tada aš pritraukiu Šviesą, kad ji teisingai sutvarkytų man šiuos norus. Ir Šviesa tai daro. Man nieko daugiau nereikia žinoti. Taip mažas vaikas nori vystytis, todėl bėgioja, žaidžia, daro viską. Taip ir aš, kaip vaikas, darau viską, kad tik ateitų Šviesa ir grąžintų mane į šaltinį, pas Kūrėją.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Atsiskleiskite aukštesniajame išmatavime!

Klausimas: Kuo skiriasi Zohar poveikis suvokiančiam dvasinį pasaulį žmogui nuo poveikio žmogui, kuris dar nejaučia dvasinio pasaulio?
Atsakymas: Zohar veikia priklausomai nuo žmogaus dvasinės pakopos tarsi fizikos vadovėlį skaitytų mažas vaikas ir didis mokslininkas.
Dar nesuvokęs dvasinio pasaulio žmogus skaito, bet nesupranta, kas parašyta. Ir nėra knygų, galinčių jo lygmenyje, jo savybėse paaiškinti dvasinį pasaulį. Dvasinis pasaulis jam − tai antipasaulis, jį galima suvokti tik tiek, kiek įgijo jo davimo ir meilės savybes.
Todėl iš pradžių kabala studijuojama ne tam, kad suprastum dvasinį pasaulį, o tam, kad įgytum jo savybes. Nes jeigu žmogus trokšta gauti šias savybes, tai besimokydamas paskatina jų laipsnišką atsiskleidimą savyje. Šis reiškinys vadinasi sgula.
Pagal įgytų dvasinių savybių mastą, žmogus pradeda jausti ir suprasti tai, kas parašyta kabalistinėse knygose, − tada tos pačios knygos tampa vadovėliu ir vedliu po naują jam dvasinį pasaulį.
Todėl beprasmiška iš „Mokymo apie dešimt sfirų“, parašyto didžiojo kabalisto Baal Sulamo, daryti palengvintą versiją pradedantiesiems. Juk jie vis tiek nesupras to, kas parašyta, o tekstą turi naudoti, kad įgytų davimo savybę.
Studijuoti kabalą kaip fiziką nėra prasmės, nes tai atitraukia nuo išsitaisymo. O studijų objektas − pats žmogus, nes visi pasauliai ir Šviesa atsiskleidžia mumyse. Svarbiausia − pritraukti Šviesą.
Yra žmonės, kurie nepasiekę Aukštesniojo pasaulio rašo papildymus ir komentarus „Mokymui apie dešimt sfirų“ (TES). Ir kaip tai įmanoma, jeigu žmogus ne pats dvasiniame pasaulyje atskleidžia šiuos papildymus, o numano apie juos savo žemišku protu. Kaip galima rašyti apie pasaulį, kurio pats nepasiekei?!
Reikalas tas, kad dar nepasiekusiam Aukštesniojo pasaulio žmogui reikalingas Šviesos šaltinis − pirminis šaltinis, parašytas visą Aukštesnįjį pasaulį suvokusio kabalisto, idant iš šios knygos gautų taisančiąją Šviesą.
O tie, kas nesuvokę komentuoja TES, nuleidžia jį iš dvasinės jėgos lygmens iki žemiško mokslo lygmens. Priešingai, privalau ne raminti save, kad suprantu TES, o įsisąmoninti, kad nieko jame nesuprantu, bet jis man teikia taisančiąją jėgą, ir jos veikimą pradedu palaipsniui jausti.
Kiek išsitaisau, tiek ištaisytuose noruose jaučiu išmintį. Kai Chasadim Šviesa ir Chochma Šviesa įsivelka į mano ištaisytus norus, tai ir reiškia, kad aš žinau. Kaip pasakyta: „Ir pažino Adomas Ievą, žmoną savo“ − iš ryšio, iš susijungimo.
Tad mokymasis iš komentarų nepadės. Man reikalingas pats stipriausias pirminis šaltinis, gebantis teikti man Šviesą. Juk tyrimo objektas − aš pats, ir visa išmintis atsivers manyje.
Rabašas pamokų metu neskirdavo daug laiko aiškinimams. Paaiškindavo tik truputėlį, kad mes labiau susijungtume su tekstu, reikalaudami grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Tuo metu buvo dvi grupės − Rabašo grupė ir Hilelio grupė. Mes po pamokos išeidavome „tušti“, o Hilelio grupės žmonės išeidavo „pripildyti“, suprantantys.
Kabalos mokymas − tai sgula, „stebuklinga Šviesos savybė“, o ne žinių šaltinis. Žinios atsiranda kartu su Šviesa. Nėra būtinybės galvoti, Šviesa pripildo tave žiniomis tiek, kiek esi savo davimo savybe panašus į ją.

Iš 2011 m. vasario 16 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, nupieštas ant noro

Dvasinių dalelių greitintuvas

Gyvojo vandens šaltinis

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 4 pamoka

„Zohar“ – tai ypatinga knyga. Ji parašyta alegorijų kalba (midraš), poetišku stiliumi, o Baal Sulamas pridėjo savo kabalistinius komentarus. Todėl mes mokomės ir alegoriškai parašytą „Zohar“, ir tą patį pasakojimą išdėstytą kabalistine, moksline kalba, kur kalbama apie sfiras, parcufus ir pasaulius.
Baal Sulamas rašo, kad savo komentarą pavadino „Laiptais“/„Sulam“, nes jeigu tu nori pasiekti aukščiausią, nuostabiausią pakopą, tau trūksta tik laiptų. Jeigu laiptus tau paruošė, ir jeigu tu moki jais teisingai naudotis, žinai, kaip kilti jais, tu jau kyli į nuostabiąją viršūnę. Kokia tai viršūnė? Visiškas išsitaisymas (Gmar Tikun).
Visos kabalistinės knygos, kurias studijuojame, galiausiai turi atvesti mus į dvasinį pakylėjimą skaitant knygą „Zohar“. Tik būtina kreipti dėmesį į ketinimą mokymosi metu. Skaitant knygą „Zohar“ tai išties gyvybiškai būtina, nes gaila praleisti progą ir negauti Šviesos, kuri glūdi joje tokia koncentruota, stipria forma, skirta būtent visoms sieloms, kurios sugebės šia Šviesa ištaisyti save.
Todėl knygos „Zohar“ autoriai – kabalistas Šimonas su savo mokiniais šioje Knygoje parašė, kad tik ta karta, kuri pajus poreikį dvasiškai tobulėti, nusipelnys atskleisti šią Knygą, ir jos padedami ims kilti ir įstengs ištaisyti save.
Taip iš tikrųjų ir nutiko: beveik ištisus du tūkstantmečius Knyga „Zohar“ buvo paslėpta, apie ją nieko nežinojo, ir atsiskleidė ji tik prieš keletą šimtmečių. Bet ir tada žmonės nežinojo, ką su ja daryti, kol Baal Sulamas neparašė komentaro šiai Knygai. Skaitydami ją kartu su šiuo komentaru, galime suprasti, apie ką byloja knyga „Zohar“.
Iš čia būtina suprasti, kokia ši knyga svarbi, brangi ir ypatinga. Pradėdami studijuoti Knygą „Zohar“, turime žvelgti į ją labai delikačiai, nes joje glūdinti Šviesa tokia galinga, kad gali tiek atnešti naudos, tiek ir pakenkti.
Jeigu mes ignoruojame ketinimą ir skaitome ja ne tam, kad ištaisytume save, jeigu neatsistojame po ja kaip po gyvojo vandens versme, kuri apiplauna mus, kai nuolat laukiame, kad ji apvalys ir ištaisys mus, jeigu nemąstome apie tai, tai dar grubesnė tampa mūsų siela, nes pridedame jai avijut/noro storį. Ir atvirkščiai, jeigu skaitome ją teisingai, tai jaučiame labai stiprų poveikį.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso „WE!“ 4-osios pamokos, Naujasis Džersis

Daugiau šia tema skaitykite:

Nedėkite daug prieskonių!

Tęsk ir atsiskleis…

Knygų knyga

Klausimas: Jūs sakote, kad knyga „Zohar“ – vienintelė priemonė, padedanti išsitaisyti ir susijungti. Tačiau neaišku, kaip pasaulis ją panaudos, jei joje nieko negalima suprasti?!
Atsakymas: Tačiau tokiomis pat mums neaiškiomis priemonėmis ištaisome save ir mūsų pasaulyje! Aš ateinu pas gydytoją, nieko nesuprasdamas apie gydymą ir vaistus. Šis žmogus praduria mano kūną ir pumpuoja vamzdeliu kraują, o aš už tai moku jam ir dėkoju!
Gydytojas išrašo man kažkokių cheminių medikamentų, kuriuose vien nuodai (jūs gi žinote, kad kiekvienas vaistas – tai nuodas, net medicinos simboliu tapo gyvatė su nuodų taure). Mokame už tokius vaistus daug pinigų, nesuprasdami, kaip jie veikia, nė neabejodami, kad jų pagrindas – nuodai. Bet aš ryju juos – ir man padeda! Aš pasveikstu!
Mano kūnas sirgo, aš pridėjau į jį nuodų, o jis staiga pasveiko… Ar galite tai paaiškinti?! Bet šitaip viskas veikia! Ar tai logiška?
Štai taip mums reikia įsileisti nuodą savo vidun, – Šviesa mums pats tikriausias nuodas. Ją turime priimti į save ir tada pasveiksime! Mums reikia kažko visai priešingo mūsų prigimčiai, ir tai atrodo visiškai nelogiška.
Net ir mūsų pasaulyje vaistų vartojimas – nelogiškas veiksmas, o ką jau kalbėti apie dvasinį ištaisymą.
Pasakykite, ar man taip reikalinga ši Šviesa, kuri išmokys mane davimo, meilės artimui? Man koktu tai net girdėti, aš nieko nenoriu matyti ir nekenčiu visų, prakeikdamas visą šį gyvenimą ir Kūrėją, o mane ragina pridėti dar truputėlį nuodų… ir priartinti prie savęs Šviesą, Kūrėją.
Juk ką aš priartinu? –  Davimo jėgą, Šviesą, kuri neva turi atnešti man dar daugiau to, ko aš nekenčiu! Būtent to, ko nenoriu! Tai veikia neigiant neiginį, priešingai priešingybei – čia visa esmė, aukščiausia logika! Mums sunku ją suprasti.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, nupieštas ant noro

Pagrindinė kabalos knyga

Kas yra Šviesa?

Skaitydami knygą „Zohar“ turime visą laiką galvoti apie tarpusavio susijungimą, ir šios pastovios, stiprios minties pagrindu tik truputį klausytis teksto – kiek tai įmanoma, tarsi priedą, prieskonį.
Bet mintis apie susijungimą turi būti stipri ir nenutrūkti. Ir tiktai pagal galimybę papildome ją tekstu – mintimi apie jį, pojūčiu. Bet tik su sąlyga, kad šis pagrindas – nuolatinė mintis apie vienybę – nedingsta ir nesilpnėja.
Galime lengvai išlaikyti teisingą ketinimą, jeigu žinome, kad „Zohar“ kalba tik apie ryšio tarp mūsų tipus. Todėl viskas, ką studijuojame, ir viskas, ką norime matyti kaip savo darbo rezultatą, tai mūsų tarpusavio susijungimas, mūsų ryšio tipai, jam būdingos ypatybės, viskas, kas vyksta tarp mūsų, ir apie visą tai papasakota knygoje „Zohar“.
Ir todėl kalbame apie vieną ir tą patį tašką – mano ir kitų susijungimo tašką. O šiame taške yra visokios ryšių tarp manęs ir kitų rūšys.
Todėl, jeigu pasirenku teisingą kryptį, suprantu, kad kalbama tik apie tai. Kokios gi ryšių rūšys egzistuoja tarp mūsų? Kuo galiu jungtis? Kaip tai galiu pažinti?
Tai reiškia, kad norime pažinti tai, ką studijuojame, bet nežinome. Tačiau siekiant žinoti, susijungti į vientisą norą/kli ir išsiaiškinti visas ryšių rūšis, apie kurias pasakoja Tora, ateina grąžinanti į šaltinį Šviesa ir sukuria šį ryšį, suteikia aiškumą. Ir tada iš tiesų jį atskleidžiame.

Iš 2011 m. vasario 2 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvoji knyga

Bilietas į knygą „Zohar“

„Paragaukite“ Zohar

Klausimas: Suprantu, kad mano ketinimai, kai skaitau knygą Zohar, yra labai svarbūs, bet nejaučiu, kad tai man padeda. Ką daryti?
Atsakymas: Reikia tęsti. Tai neįvyksta vienu kartu. Kabalistai sako, kad dvasingumui atskleisti reikia nuo 3-jų iki 5-ių metų, jeigu žmogaus ketinimai teisingi pagal kokybę ir kiekybę. O jeigu jie ne tokie tobuli kiekybiškai ir kokybiškai – metų reikia dar daugiau…
Ir mes žmonėms nemeluojame, kad tai atsitiks už dienos kitos. Turintieji tikrą ketinimą – tegul ateina. O kas neturi – palauksime, kol ketinimas atsiras.

Iš 2011 m. vasario 22 d. pamokos pagal knygą Zohar, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk aukščiau meilės sau

Stebuklingas vaistas – kabalistų dovana

Rinkis: 3−5 ar 35 metai

Mes skaitome knygą  „Zohar“ ir nieko nesuprantame. Tai tiesa – mums nėra ką ten suprasti. Juk kalba eina tik apie žmones, turinčius dvasinį suvokimą, apie tuos, kurie jau jaučia dvasinį pasaulį. Jie jau išgyvena būseną, kai davimo, o ne gavimo jėga lemia jų gyvenimą. Tada protas veikia kitaip, jie kitaip mato, jie mato dvasinį pasaulį ir tada suvokia, kas sakoma knygoje. Juk knyga parašyta tiems, kurie yra dvasiniame pasaulyje, todėl įeinantys į dvasinį pasaulį gali ją suprasti. Žmogus, kuris yra tik materialiame pasaulyje, negali jos suprasti, kadangi ji pasakoja apie visiškai kitą pasaulį, apie kurį jis nieko nežino, kurio negirdi ir nemato. Todėl knygos žodžiai jam nieko nesako.
Ką turėčiau daryti? Tiktai viena: norėti įeiti į šį pasaulį, o ne suvokti protu. Jei skaitydamas knygą „Zohar“ aš nuolatos galvoju apie tai, kaip man padaryti, kad ji paveiktų mane, ir tiktai šito noriu – to pakanka! Tai vadinama „sgula“ („stebuklinga savybe“). Kai per savo pastangas gausiu Šviesos jėgą ir pradėsiu jausti, kas vyksta dvasiniame pasaulyje, tada – skaitysiu ar klausysiu – suprasiu, kas kalbama knygoje „Zohar“. Tada naudosiuosi ir protu, nes aš jau jausiu dvasinį pasaulį ir su savo protu analizuosiu pojūčius. Jeigu nejaučiu reiškinio, negaliu panaudoti ir proto. Juk protas – pojūčių padarinys. Protu mes tik susiejame reiškinius, kurie patenka į mūsų matymo ir jausmų lauką.
Pirmiausia turime pajausti dvasinį pasaulį ir tik tada jį studijuoti. Juk be to nėra ką jausti. Argi mes žinome, ką slepia kiekvienas knygos „Zohar“ žodis: „bulius“, „nekaltas bulius“, „sostas“ ir t. t.? Koks bulius ir koks sostas?… Tai dvasinės jėgos taip vadinamos. Bet tai nieko nepaaiškina.
Visas dvasinis pasaulis – tai jėgų pasaulis. Visas materialus pasaulis – tai vaizdas, kurį šios jėgos piešia mano materialiame ekrane. Todėl turėtume galvoti tik apie tai, kaip pajausti tai, ką skaitome. Turiu prašyti pajausti, o ne suprasti. O pajausti galima tik su sąlyga, kad mes esame kartu, sukuriame tarpusavyje vieną norą, siekiame, kad šį norą paveiktų Šviesa ir ši Šviesa nore atskleistų vaizdą. Bendras noras – kaip kompiuterio ekranas, o Šviesa – kaip elektromagnetinė jėga, kurianti vaizdą šiame ekrane. Noriu, kad tai įvyktų! Ir tai vadinama Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Į tiesą – per apgaulę

Kam atsiskleidžia knyga „Zohar“?

Protingiausia yra…pajausti

Egzistuojame mūsų pasaulyje, ir kiekvienas žmogus jaučiasi gyvenąs tam tikroje visuomenėje, aplinkoje.
Žiūrėdami į kitus matome, kad žmonės gimsta, gyvena ir miršta ir taip iš kartos į kartą. Jeigu nematyčiau kitų, nežinočiau, kas vyksta šiame pasaulyje, ar yra koks nors vystymosi procesas. Pagal save šio proceso nepastebėčiau.
Įsivaizduokite: žmogus gyvena vienas. Jis neturi su kuo savęs palyginti, todėl net nežino, kad auga, sensta. Jis tiesiog gyvena nepastebėdamas pokyčių savyje: „Tai aš“.
Bet žmonių apsuptyje pradedi save lyginti su kitais ir tada pastebi vystymosi procesus. Kaip veidrodyje žmogus mato save kitų atžvilgiu: „Šitas žmogus didelis, o aš mažas. Vadinasi, aš irgi užaugsiu ir būsiu didelis!“
Kitaip tariant, būdami visuomenėje matome procesą, kurį praeiname gyvenimo kelyje, ir pradedame savęs klausinėti apie egzistavimo tikslą, gyvenimo prasmę.
Kabalos mokslas aiškina, kad žmogiškos egzistencijos šiame pasaulyje prasmė ta, kad būdamas susijęs su kitais, žmogus pamatytų, jog šis gyvenimas praeina, kad iš paties gyvenimo nėra jokios naudos, ir kad ir kaip gyventum − geriau ar blogiau − visų laukia ta pati pabaiga.
Todėl mūsų vystymosi procesas neapsiriboja vien tik žemiška plotme, tu gali pakilti aukščiau jos į vidinę, aukštesnę − dvasinę dimensiją.
Už visų būsimų žemiškojo vystymosi gyvenimo ciklų yra tam tikra išjudinanti visą materiją jėga, ir tu gali susisiekti su šia vidine jėga, susitapatinti su ja, pažinti visą šį jos valdomą procesą, suprasti, kas verčia ją judėti, ko ji nori iš šitos materijos ir kur ją veda.
Tuomet suprasi savo likimą, savo paskirtį, ir kodėl tau suteikta tokia galimybė − užmegzti ryšį su šia visą realybę valdančia jėga ir suprasti, ką tuo pasieki.
Žmogui atsiveria noras, suteikiama galimybė pažinti gyvenimo ir egzistencijos paslaptį, suprasti to, kas vyksta, priežastį ir tikslą, išspręsti gyvenimo ir mirties klausimą.
Norint pritraukti šią verčiančią suktis visą materialųjį pasaulį jėgą, norint ją pažinti, susijungti su ja, reikalinga knyga „Zohar“, pirminis šaltinis.
Jeigu susijungiu su šia Knyga − ne šiaip skaitau, o įgyju su ja vidinį ryšį, tai ten atskleidžiu, sutinku ir pradedu jausti tą pačią jėgą, suteikiančią gyvybę ir valdančią visą realybę, visą Gamtą, visą pasaulį, kuriame esu.
Šis vidinis, viską išjudinantis variklis pradeda palaipsniui man atsiverti. Iš pradžių už visos materijos atskleidžiu jėgą, kuri viską išjudina. Po to pradedu atrasti ryšius, kuriuos ši jėga sukuria tarp materijos dalių ir tarp už jų esančių tarpusavio sąveikos jėgų. Vėliau pradedu atrasti dar gilesnius šaltinius, iš kurių ateina visos šios jėgos − iš vienos jėgos, iš vienos minties, vadinamos Kūrimo sumanymu.
Už daugybės jėgų, kurios slepiansi už visų materialios realybės dalių, pradedu matyti vieną jėgą, vieną mintį. Tada visa iš tos minties, Kūrimo sumanymo man atsiverianti realybė − visa tai kartu vadinama „Kūrėjas“ − iš žodžių „Ateik ir pamatyk“ (hebr. „Bore“ − bo/ateik ir re/pamatyk). Tu ateini ir atskleidi visą realybę jos išoriniu pavidalu (kaip kad dabar ją jaučiame) ir daug gilesne forma (dvasinis pasaulis), t. y, atskleidi abi realybes kartu. Atveri visą kūrinijos tobulumą − čia ir dabar.
Kam atskleistų mums visą šį tikrovės tobulumą, ir parašyta knyga „Zohar“. Taip turime ją priimti. Vėliau atskleisime, kad „Zohar“ − tai visai ne knyga, o ypatinga sistema, vadinama „knyga Zohar“. „Zohar“ − tai ta aukščiausioji Šviesa, ta jėga, kuri ateina pas mus iš jos aukščiausiojo šaltinio. „Zohar“ − tai nusileidžiantis pas mus „aukštesnysis švytėjimas“.
Skaitydami knygą „Zohar“, užmezgame ryšį su ta aukštesniąja sistema. Ji tarsi gyva knyga, ji veikia mums. Ji turi ypatingų galių, nes yra susijusi ir su manimi, ir su pasauliu, esančiu už materijos, − su jėgų pasauliu. Ši knyga tarnauja mums kaip adapteris, kaip tarpininkas tarp manęs ir už gamtos esančių jėgų.
Todėl turiu žiūrėti į šią knygą kaip į priemonę atskleisti Kūrėją, visaapimančią realybę.

Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsiskleiskite aukštesniajame išmatavime!

Ryšio su Kūrėju sistema

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį