Žmonija neturi pasirinkimo ir jai teks atskleisti savo sudužimą ir tarpusavio ryšio būtinumą. Baal Sulamas dar ketvirtajame dešimtmetyje perspėjo apie artėjančią katastrofą, tačiau niekas jo neklausė. Nieko nenoriu gąsdinti jokiomis pranašystėmis, bet matome, kokioje padėtyje yra pasaulis.
Kol kas mums duotas laikas, kad galėtume rimtai priimti savo misiją ir organizuoti pasaulio ištaisymą. Bet jeigu to neatliksime, tai visos pasaulio kančios užgrius mus – žmones, kurie gali atlikti ištaisymą.
Ir jeigu neištaisome pasaulio, tai jo kančios pereina mums, juk kuo kalti visi kiti, jeigu jie neturi priemonių savęs ištaisyti? Jeigu nepaskubėsi išsitaisyti, tai smūgis pereis tau.
O kol kas tu žiūri, kaip jie kenčia ir nelabai jaudiniesi. Bet jeigu nejauti jų kančių lyg savo paties ir neištaisai savęs taip, tarytum kentėtum tu, tai pats neturi galimybės išsitaisyti. Tik grupė gali tau duoti šį poreikį.
Knyga „Zohar“ atsiskleidė šiandien, kad ištrauktų pasaulį iš prarajos, į kurią jis ritasi. Tai tarsi riedėtum automobiliu geru keliu ir neįtartum, kad kažkur už posūkio kelias baigsis ir automobilis nukris nuo skardžio.
Tačiau pasauliui jau ir pačiam aišku, kad jis smunka į prarają. Problemos auga it sniego gumulas ir visi jau kalba apie tai, kad pasaulis prarado pusiausvyrą. Vakar girdėjau, kaip Rusijos ministras ekstremalioms situacijoms spręsti pasakė, kad esame disbalanse su gamta, praradome pusiausvyrą su ja ir turime būti pasirengę pasekmėms. Šnekėjo kaip tikras kabalistas…
Ir mums, gavusiems norą atskleisti Kūrėją (isra el), kaip tik dabar suteikiama galimybė organizuoti pasaulio ištaisymą ir prisiimti visas jo problemas, nelaukiant, kol jos pačios mus pasieks, ir jau neturėsime jėgų jų ištaisyti. Galime jas ištaisyti būtent dabar, kol jos yra kažkur išoriniame pasaulyje, patys prisiimdami jas sau.

Iš 2011 m. vasario 13 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gaisras sieloje

Kūrimo kryptimi

Nelaukiant kritinės ribos

Klausimas: Kokią vietą kabalos moksle užima knyga „Zohar“?
Atsakymas: Knyga „Zohar“– pagrindinė kabalos knyga. Mes ją studijuojame kiekvieną dieną. Dabar baigiau dirbti ties knyga „Zohar“, supaprastinome jos kalbą ir pakeitėme visus aramėjų kalbos įterpinius. Šią knygą verčiame į visas kalbas ir greitai ji bus išleista.
Ši knyga aiškina mums dvasinio, globalaus pasaulio elgesio dėsnius. Dvasinis ir materialus pasaulis skiriasi ne tuo, kad dvasinis pasaulis yra kažkur debesyse, už visų galaktikų. Dvasinis pasaulis yra tiesiog čia, toje pačioje vietoje, bet mes jo nejaučiame, nes jis veikia tartum kitokių dažnių diapazone.
Juk žiūrime į pasaulį savo egoistiniais jutimo organais, ir kiekvienas priima tik tai, kas jam pačiam naudinga. Jeigu pakeisime savo jutimo organus, savo požiūrį į pasaulį, ir panorėsime regėti jį vientisą, didžiulį, kaip vieną visumą, tai mes tiesiog čia ir dabar pamatysime pasaulį kaip integralią jėgų sistemą.
Apie tokį pasaulį pasakoja knyga „Zohar“. Bet ji parašyta tokia forma, kad paimtų skaitytoją ir jam pačiam nepastebint įvesti jį į naujojo pasaulio jautimą. Todėl tai tokia stipri ir ypatinga knyga. „Zohar“ dirba per mūsų protą ir jausmus, veikdama mus iš visų pusių.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar”. Apie šią knygą.

Stebuklinga infuzija

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį

Klausimas: Jeigu visa mus supanti realybė, visas mūsų pasaulis vadinami įsivaizduojamu pasauliu, tuomet ir tai, kad dabar skaitome knygą „Zohar“, irgi yra iliuzija?
Atsakymas: Žinoma! „Zohar“ – tai ne knyga. „Zohar“ – tai aukštasis švytėjimas, Šviesa, ateinanti mums iš sielų sistemos, tai pripildanti sielas Šviesa.
Kaip ir kabalistas Amnonas Saba, apie kurį skaitome knygoje „Zohar“, − tai didelė ypatinga Šviesa, labai aukšta pakopa. Kaip man ją pasiekti? Jeigu pasiekiu tam tikrą sielų tarpusavio ryšio lygį, tada jų tarpusavio ryšys ir davimas tarp mūsų skleidžiasi kaip Šviesa, kuri vadinasi „Amnonas Saba“ arba žemesniame laiptelyje − kaip jo sūnus. Šviesa – tai sielų abipusio davimo matas.

2011 m. sausio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzijos nelaisvėje

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Klausimas: Ar mes, skaitydami knygą „Zohar“, galime išsiugdyti bendrąjį, universalųjį pojūtį? Ir ar tai nepaneigia kiekvieno žmogaus unikalumo?
Atsakymas: O kas yra tas žmogaus unikalumas? Juk kalbama tik apie  „gyvūną“, iš kurio mes dar tik turime atkurti Žmogų.
Tu turi „asilą“ (hebrajų k. asilas/chomer – nuo žodžio medžiaga/chomer), o jame – dvasinę kibirkštėlę. Mes norime padėti tau išlaisvinti šią žiežirbą iš „asilo“, sujungti ją su visomis likusiomis kibirkštimis, žėrinčiomis virš „asilų“ bandos.
Įsivaizduok: septyni milijardai „asilų“, ir virš kiekvieno žybsi jo kibirkštėlė. Mes norime sujungti visas šias kibirkštis ir suformuoti iš jų Žmogų, panašų į Kūrėją. Tik tada visos jos įgis bendrą – vieningos Adam Rišon sielos – pojūtį.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Individualumas – susiliejant

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Knyga „Zohar“. Pratarmė. Skyrius „Itro“, straipsnis „O tu žvelk į veido paslaptį“, 100 p.: Dovydo giminėje spalvų įvaizdžiai keičiasi į priešingus. Todėl apsiriko Šmuelis, kaip parašyta: „Nežvelk į jo išorę“. Nes Eliave buvo kita pusė, tai, ko nebuvo Dovyde. Dovydo bruožai paslėpti, nes kitos pusės bruožai įlieti į jo bruožus, kitos pusės įvaizdis matomas nuo pat pradžių ir jis akimirksniu iškyla prieš akis, ir širdis baiminasi ir dreba.
Mes klystame: labai stengiamės, kad suprastume, apie ką kalba „Zohar“, bet žymiai mažiau stengiamės dėl ketinimo, minčių apie tai, jog turime susijungti ir tarpusavio ryšyje atskleisti „Zohar“. Juk tik tiek, kiek tarpusavyje susijungsime, tiek ir atsivers mums Kūrėjas, visiškai nepanašus į tą, kurį galime įsivaizduoti iki susijungimo.
Mūsų susijungimas – tai bilietas, leidžiantis pamatyti ir pajausti dvasinius įvaizdžius ir savybes, apie kurias pasakoja „Zohar“. Visa tai kartu mums pateikia Kūrėjo paveikslą. O jei be tarpusavio ryšio paieškų norime atpažinti tai, ką studijuojame, – tai vadinama išoriniu mokymusi, klipa, mirtinais nuodais.
Jei besimokydamas stengiuosi įžvelgti vaizdą to, ką mokausi, – tai klipa. O jeigu aš pirmiausiai noriu tą vaizdą atverti per susijungimo su grupe, su aplinka prizmę, ir tik po susijungimo stengiuosi atskleisti tą dvasinį paveikslą, apie kurį kalba „Zohar“ – tada tai šventumas, davimas, dvasingumas. Juk galų gale aš ieškau susijungimo / davimo formos, ir tai svarbiausia. Pirmuoju atveju aš ieškau gavimo paveikslo / formos.
Todėl pirmiausiai reikia susirūpinti tuo, kaip aš pereinu šią prizmę, – ketinimu, susijungimu su grupe ir aplinka. Tai labai svarbu! Be to neverta atversti knygos „Zohar“, juk ji gali tapti arba mirtinais nuodais, arba gyvybės eliksyru.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvybės eliksyras arba mirtini nuodai

Lakmuso juostelė dvasingumui

Žmogus – tai ryšio formulė

Knyga „Zohar” specialiai parašyta tarsi paprastų žmonių, o ne parcufim ir sfirų kalba, kaip kad „Mokymas apie dešimt sfirų”, „Gyvybės medis” ar „Įvadas į kabalą”.
Todėl pradedantiesiems skaityti knygą „Zohar” – labai sunku. Bet kai tik žmogus pradeda suvokti „Kūrėjo darbą” ir ima trokšti išvysti viską, kas aprašyta „Zohar”, kaip vidinį sielos ištaisymą, jis pamato, jog ši kalba padeda suvokti knygą, nes įpareigoja nuolat įsivaizduoti dvasinius veiksmus ir savybes.
Žmogui tuomet nesunku pasitikrinti. „Ar aš jaučiu dvasingumą, ar ne? Ar vietoje visų šių veidų ir įvykių matau dvasines savybes? Ar vis dėlto „įsitraukiu” į kažkokį žemišką paveikslą?”
Jei kokie nors mūsų materialaus pasaulio žodžiai žadina mumyse žemiškus paveikslus, –tai požymis, jog jaučiame materialiuosius norus. Jei jie žadina mumyse dvasines savybes ir pojūčius – vadinasi, esame dvasiniame nore. Tai labai paprasta – kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo ar išsitaisymo lygį.
Tai tarsi lakmuso juostelė pasitikrinti, kur esame. Dar daugiau – kai būsi dvasiniame pasaulyje, tau bus sunku kalbėti žemiškomis sąvokomis, juk visos jos kilusios iš dvasinio pasaulio. Tau bus sudėtinga suprasti, apie ką kalba kitas žmogus, nes prieš save matysi tik dvasinį paveikslą.
Galima pateikti daugybę argumentų, kodėl knygai „Zohar” kabalistai pasirinko būtent šakų kalbą – ir visi jie bus teisingi.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal knygos „Zohar” pratarmę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ – tai pasakojimas apie bendros sielos gyvenimą

Kaip priartėti prie Kūrėjo

Į tiesą – per apgaulę

Klausimas: Ar aš pasistūmėju link dvasinio pasaulio, jei man nekyla klausimų studijuojant kabalos mokslą?
Atsakymas: Žmogus pats turi pasitikrinti, pasistūmėja jis ar ne. Kaip jis gali pasitikrinti? Pagal tai, ar jis išgyvena pakilimus ir kritimus, mokydamasis šios metodikos, susijungdamas su kitais ir būdamas atstumtas. Dabar aš turiu žinoti tik vieną dalyką: ar galvoju apie tarpusavio susijungimą ir ar stengiuosi jame atskleisti vaizdus, kuriuos tyrinėju knygoje „Zohar“, – Kūrėjo atvaizdus. Ar siekiu aš šito? – Taip. Kiek siekiu? Kiek kartų per pamoką aš nuklysdavau nuo šių minčių ir vėl sugrįždavau? Kiek kartų dirbdamas šį darbą nerimavau dėl kitų, kad jie taip pat išlaikytų šį ketinimą? Tada jų bendra mintis apie tai irgi paveikia mane, kad net pametęs šias mintis iškart prie jų sugrįžčiau. Kaip tik yra gerai, kad būtų kuo daugiau tokių momentinių išėjimų ir įėjimų. Todėl man reikalinga grupės parama ir aš turiu visą laiką mąstyti apie susijungimą. Ir tai visas mano rūpestis. Pagal šiuos požymius galiu įvertinti, pasistūmėju aš ar ne. Jei nenuklysdavau nuo minčių apie susijungimą ir nesugrįždavau prie jų – tai nepasistūmėjau.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio tobulėjimo požymiai

Kompasas, nurodantis Kūrėją

Atsitokėk ir pažvelk į save

Klausimas: Neįmanoma tobulėti be aplinkos. Kaip sukurti aplinką skaitant knygą „Zohar“?
Atsakymas: Mes kuriame aplinką, kai visi kartu norime pasiekti tai, apie ką skaitome knygoje „Zohar“, ryšyje tarp mūsų. „Zohar“ piešia mums įvairias formas. Ką jos visos reiškia?
Jeigu susijungsime vieni su kitais, tai pasieksime tam tikrą tarpusavio ryšio formą. Ši ryšio forma vadinsis, pavyzdžiui, „triušiu“. Kita ryšio forma vadinsis „karve“, kita ryšio forma – „asilu“.
Ir, gali būti, kad atskleisime tokį ryšį, kuris jau vadinsis žmogumi įvairiose vystymosi stadijose – embriono, maitinimo, augimo, kol nepasieksime žmogaus lygmens. Tada ryšio tarp mūsų forma įgaus žmogaus pavidalą. Tai yra ne aš, ne tu, ne jis, o ryšio tarp mūsų forma, tam tikra ryšio formulė suteiks mums žmogaus pavidalą.
Žmogus dvasiniame pasaulyje – tai davimas. O kas yra davimas? Kokia davimo forma? Tai kažkoks laukas tarp mūsų, kurį mes pavadinsime žmogumi. Tas laukas patiria įvairiausias būsenas, apie kurias mums pasakoja „Zohar“, kaip apie žmones su įvairiausių spalvų plaukais, akimis ir taip toliau.
Visa tai nurodo tik ryšio formas tarp mūsų. Išskyrus tai, kabalos moksle daugiau apie nieką nekalbama.
Apie norą mėgautis nėra ko pasakyti – jis paprasčiausiai siekia gauti malonumą. Priklausomai nuo to, kaip atskiri norai gali pakilti virš savęs ir susijungti vienas su kitu duodami, ryšyje tarp savęs, jie sukuria tą bendrą formą apie kurią ir pasakoja „Zohar“. Tai ir yra Kūrėjo forma, kurią tu atskleidi.
Todėl „Zohar“ aiškina, kokią Kūrėjo formą tu atskleidi. Tai vadinama žmogumi tavyje – tavo vidiniu panašumu į Kūrėją. Tu jį atskleidi ne tokiu maloniu, ištaisytu pavidalu? Tiesa, kol kas tu toks. Todėl „Zohar“ ir pasakoja, kokiais žingsniais judi į priekį.
Visada kalbama apie ryšį tarp sielų – kiek jis atitinka davimo jėgą, žadindamas tarp sielų neapykantą, rūpestį ir kitokius jausmus. Ir visa tai – ryšyje tarp jų.

Iš 2010 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ padeda mums augti

Knyga „Zohar“ – vedlys į dvasinį pasaulį

Kaip suprasti knygą „Zohar“