Klausimas. Žinome, kad viską balansuoja Kūrėjas. Tačiau kodėl einant prie gėrio įsivyrauja blogis?
Atsakymas. Visų pirma, taip Jis nori mus išjudinti. Visų antra, blogis – žmogaus prigimtis. Tad ją pažadindamas Kūrėjas labai stipriai sužadina mus.
Tarkime, gavote pranešimą iš policijos arba žinutę iš banko, kad laimėjote. Kas labiau jus paveiks? Aišku, kad neigiamas poveikis.
Klausimas. Tačiau kaip tai, kas neigiama ir teigiama, gali būti lygiavertiška? Žmogus juk ne bejausmis robotas.
Atsakymas. Viskas priklauso nuo to, kaip žvelgiu į Kūrėjo poveikį man. Jeigu bet kokį Jo poveikį vertinu kaip vaikas, kuris teisingai supranta tėvų veiksmus, priima juos kaip būtinus, norimus, tai man nesvarbu, ką iš Jo gaunu.
Galiu pakilti virš savo egoizmo ir veikti su Juo pagal visiškai kitas sąlygas. Mano pradinės sąlygos nulinės, ir jau nebesu prisirišęs prie savęs, jau skrajoju virš savęs.
#239857

Iš 2018 m. spalio 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ratas – tai Kūrėjo savybė

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Kodėl žmonės nesiekia atskleisti Kūrėjo?

Egoizmas nuolatos vystosi, nes nėra grįžimo atgal, nėra puolimo, yra kilimas kairioje linijoje. Egoizmas auga, ir todėl jaučiamės nepatenkinti, susipainioję, pavargę.
Bet tai dėl to, kad atlikome dvasinį darbą vienydamiesi, ir galiausiai atsidengė dar vienas bendro sudužusio egoizmo sluoksnis, dėl kurio mums taip bloga.
Užuot puolę į neviltį, netekdami jėgų ir vilčių, turime išanalizuoti protu ir suprasti, kad tai žaidimas su mumis iš aukščiau su tikslu atvesti mus į tikrąjį dvasinį darbą. Tad užuot verkę, turime džiaugtis, kad mus kelia į naują pakopą.
Visuomet po gero darbo jaučiame puolimą, nuovargį, tarsi nusiritome atgal. Tačiau nėra grįžimo atgal, tiesiog mums prideda naują egoistinį norą.
Pasakyta: „Į šventumą kelia, o nenuleidžia iš jo.“ Visuomet einame pirmyn, tai kairia linija, tai dešine, ir mums reikia jas surišti draugėn. Pasibaigus kongresui reikia tučtuojau prisiminti, kad dabar laukia nauja ataka.
Po gerai atlikto darbo atsiskleidė naujas egoizmas, ir reikia tai priimti su džiaugsmu, dėkingumu ir dar didesne jėga įveikti kliūtis. Susibūrimas, vienybė, pasiekta kongreso metu leidžia mums dabar atskleisti naują egoizmo sluoksnį, kad pakiltume virš jo ir taip priartėtume prie tikslo. Svarbiausia nepamiršti apie tai.
#237930

Iš 2018 m. gruodžio 17 d. rytinės pamokos pagal temą „Israel atsakingas už viso pasaulio išsitaisymą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pavojingas egoizmo pasitikėjimas savimi

Tarp dviejų pasaulių

Pasaulinės sielos uždegimo sistema

Klausimas. Ar žmogui gresia gauti priešingą Šviesos pusę – smūgį kaip atsaką į neteisingą prašymą Kūrėjui?
Atsakymas. Taip. Bet vis dėlto tai bus ne smūgis, o pataisymas, juk tu jau kreipiesi, prašai. Galbūt klysti ar kaip nors neteisingai save pateiki – tave visąlaik tinkamai pataiso.
Dirbi priešais sistemą, kuri priklausomai nuo to, kaip su ja sąveikauji, sąveikauja su tavimi. O ji veikia iš visiškos pusiausvyros, visiško pripildymo, absoliutaus gėrio pusės. Remdamasis šiuo dėsniu tu veiki iš savo pusės.
#239636

Iš 2018 m. lapkričio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiksliai nukreipta malda

Nesiliaukite prašę!

Kur mus veda Kūrėjas?

Klausimas. Kur kūne slypi sielos kibirkštis? Kaip suprasti, kad ji tikrai manyje yra?
Atsakymas. Kibirkšties nėra žmogaus kūne. Jame nėra tokios vietos, iš kur būtų galimą ją išpjauti ir pasiekti.
Tai dvasinė jėga, kurios nėra kūne. Net jei tavo kūnas liausis egzistavęs, kibirkštis vis tiek liks ir apaugs nauju kūnu. Tai tas dvasinis genas, kuris visuomet egzistuoja ir perduodamas iš vieno gyvenimo rato į kitą. Keičiasi tik jo materialus nešėjas.
#239860

Iš 2018 m. rugsėjo 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Kas vyksta su siela po mirties?

Rešimo ir vitalinė siela

Bendroji siela, kuri buvo bendra ir vientisa, po sudužimo suskilo į daugybę dalių, kurias turime surinkti bei sujungti ir šitaip atskleisti Kūrėją.
Pirminis indas ir atkurtasis po sudužimo skiriasi tuo, kad skilimas išryškina naujas savybes, kurios anksčiau buvo neaiškios.
Būtent dėl jų siela sudūžta, o jas ištaisius atskleidžiamos papildomos Šviesos savybės, priešingos sudužusiems norams, taip išsiaiškiname vidines savybes Kūrėjo, savo Šviesa sukūrusio ir taisančio šitą sielą.
Jei nebūtų sudužimo ir ištaisymo, jaustume ne daugiau už pirmąjį žmogų Adomą prieš pirmapradę nuodėmę – tik mažąją būseną „Nefeš/Ruach de-Ruach“. O po skilimo ir ištaisymo atskleidžiame visą Šviesą Naranchai, tai yra susiliejame su pačiu Kūrėju, tapdami panašūs į Jį savo savybėmis, suprasdami Jo kelią ir išmintį, esančią kūrime.
Todėl negalima apsieiti be sudužimo ir ištaisymo. Ištaisymo pabaiga – tai taškas, iš anksto numatytas kūrimo programoje.
Siela turi išsitaisyti, kad atitiktų visą kūrimo sistemą, talpinančią savyje visus pasaulius A“K ir ABEA. Siela – vidinė visos kūrimo sistemos dalis, todėl mums išsitaisius ji turi įgyti visų aukštesniųjų pasaulių formą, sudarytą iš trijų dalių: galvos, kūno ir galūnių, taip pat iš trijų linijų, daugybės sudėtingų formų.
Jiems susijungus skirtumai neišnyksta, juk „visus nusikaltimus padengia meilė“. Ištaisyta siela savyje išsaugo visą didžiulį egoizmą, visus norus ir prieštaravimus. Išlieka viskas, kas buvo anksčiau, niekas neištrinama. Netgi atvirkščiai, negatyvios apraiškos padeda mums atskleisti Šviesą, kurios pranašumas išryškėja tamsoje.
Mūsų laukia didelis darbas, juk Adomas neturėjo galvos, kūno ir galūnių – buvo tik kūnas, glūdintis viename lygmenyje ir pripildytas Chasadim šviesos. Jis gimė „apipjaustytas“, lyg angelas, mažo būsenos. Kūdikis neturi proto, jis negeba stovėti, o tik gulėti, taigi, jo galva yra tame pačiame lygmenyje kaip ir kūnas.
O mums reikia visą šią sudaužytą sielą pastatyti ant kojų, visu ūgiu, kaip žmogų. Todėl mūsų darbas – išrinkti sielos dalis, priklausančias galvai bei kūnui, ir išsiaiškinti kiekvienos iš jų funkcijas. Visos sielos dalys po sudužimo jau pasiruošusios ištaisymui, bet mes turime pritraukti Aukštesniąją šviesą, rasti sudužusias vietas ir ištaisyti jas.
Tie, kas bus įtraukti į dvasinį darbą, vadinsis Adomo galva, bendrąja siela. O likusieji – jo kūno dalys. Todėl Israel, tai yra „siekiantis Kūrėjo“, vadinasi „Man galva“.
#226520

Iš 2018 m. gegužės 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo aklo tikėjimo iki suvokimo

Sielos gyveimas

Evolicijos siurprizai, I dalis

Klausimas. Ar mano raida ir kilimas į dvasinį pasaulį priklauso nuo mano ankstesniųjų gyvenimų?
Atsakymas. Žinoma, priklauso. Ne pirmąkart esame šiame pasaulyje.
Sunku paaiškinti, ką reiškia mirtis ir gimimas, kaip atsijungiame nuo šiandieninio aš ir pasijungiame vėl, kaip mumyse atsiranda tie ar kiti prisiminimai, ir mes galvojame, kad kažkada egzistavome ir t.t.
Tai kol kas ne itin paprasta įsivaizduoti. Tačiau esame ilgo taisymosi proceso kelyje.
#239854

Iš 2018 m. rugsėjo 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos reinkarnacija

Žmogaus paskirtis

Persikūnijimai – dvasinių būsenų kaita

Klausimas. Kaip pakelti tašką širdyje, jei jis egoizme ir yra jo valdomas?
Atsakymas. Šis taškas, mūsų dvasinio gyvenimo pagrindas, dabar yra egoizmo nelaisvėje. Turime išeiti iš egoizmo, pakeldami tašką širdyje virš jo.
Tai darydami neprarandate egoizmo, jis lieka, niekaip negalėsite jo nustumti nuo savęs. O pakilti virš jo galėsite, kad patys jį valdytumėte.
Klausimas. Ar pats taškas juda egoizme?
Atsakymas. Taip. Taškas širdyje – tai mūsų dvasinio kli (indo), mūsų sielos pagrindas. Bet ji – kaip sėklos lašas, iš kurio išsivysto embrionas. Tad turime imti jį vystyti, ir pamažu jis pakils virš ego.
Šio taško išėjimas iš egoizmo alegoriškai vadinamas „išėjimu iš Egipto“, iš faraono – mūsų egoizmo valdžios. Tik taip tapsime laisvais žmonėmis. Jei ir toliau ją auginsime, ji „išbrinks“, ir joje pajausime dvasinį pasaulį.
#239714

Iš 2018 m. spalio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Dvasinis indas ir klipa

Sujungti taškus širdyje

Visą tikrovę sklisdama sukūrė Šviesa, „iš nieko“ sukūrusi ir išvysčiusi norą. Nuo Didžiojo sprogimo laikų noras vis labiau šiurkštėja, taip atsiranda bangos, dujos, negyvoji materija.
Po to Žemėje randasi augalai, gyvūnai, žmogus, kuris, praeidamas daugybę vystymosi etapų, tampa panašus į Kūrėją.
Įdomu tai, kad Šviesa ir noras kūrinyje atsispaudžia tarsi dvi rūšys: vyriška ir moteriška. Vyriška ir moteriška savybės pagal dviejų dvasinių parcufų: Aba (tėvas) ir Ima (motina), Chasadim ir Chochma pavyzdį jungiasi vienas su kitu ir gimdo naują vyriškos arba moteriškos giminės kartą.
Ryšys tarp vyro ir moters ypatingas tuo, kad, iš vienos pusės, jie priešingi vienas kitam, o iš kitos pusės, jaučia, kad turi tą patį tikslą. Bendras dvasinis tikslas taip juos sujungia, kad jie veikia kartu ir gimdo palikuonis. Iš to aišku, iš kur kilo šeimos sąvoka ir natūralus siekis gyventi poroje, gimdyti ir auginti savo tęsinius.
Mes visi – viena šeima. Ne tik senelis ir močiutė, tėtis ir mama bei vaikai – taip karta po kartos, bet apskritai visi vyrai ir visos moterys – tai viena šeima, Adomo ir Ievos palikuoniai. Yra didelis skirtumas tarp dvasinių vyrų ir moterų.
Mūsų tarpusavio ryšio pasekmė, kūdikis, kurį galime pagimdyti, vadinamas „siela“. Kai šį ryšį pristatome Kūrėjui, Jis suteikia gyvybės dvasią. Šioje sieloje, teisingame mūsų tarpusavio ryšyje, pasiekiame susiliejimą su Kūrėju, kaip sakoma: „Vyras ir moteris – Šchina tarp jų“.
Svarbiausia žinoti, kad mūsų tarpusavio ryšys turi būti skirtas sielos sukūrimui. Tai reiškia, kad be draugų negaliu įgyti sielos.
Jei su draugu užmezgu ryšį, vedamas savo noro gauti, tai jis – noro duoti, ir atvirkščiai, jeigu iš jo pusės – noras gauti, tai iš mano – noras duoti. Mes visada tarpusavyje veikiame kaip zachar (vyriška savybė) ir nekeva (moteriška savybė), kurios egzistuoja visuose kūriniuose.
Svarbiausia – organizuoti mūsų tarpusavio ryšį, iš kurio gimsta siela. Visą laiką to laukiu iš draugo ir pats tuo atsakau. Per kiekvieną kontaktą: pokalbį, bendrą darbą mes kiekvieną akimirką kuriam savo sielą, kitaip – Kūrėjo atskleidimo vietą, kad aukštesnioji Šviesa užpildytų mūsų susisiekiančius bendrus norus.
#222020

Iš 2018 m. vasario 19 d. pamokos, skirtos pasiruošti Tarptautiniam 2018 m. kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Du + nauja gyvybė I dalis

Du + nauja gyvybė II dalis

Visus norinčius kviečiame į didįjį tarptautinį kongresą vasario mėn. Juk nūnai gyvename pasaulyje, kuris nuolatos artėja prie blogio atskleidimo. Vadinasi, jam skubiai reikia taisytis, kad pasitrauktų nuo blogio ir pereitų prie gėrio.
Todėl į kongresą kviečiame visus Izraelio gyventojus, ir būčiau laimingas apskritai pakviesti visą pasaulį, visus septynis aštuonis milijardus žmonių, kad jie išgirstų apie pasaulio taisymąsi.
Kabalistai sako, kad pasaulis priėjo iki „paskutiniosios kartos“, iki taisymosi laikotarpio, ir privalome tai realizuoti. Akivaizdu, kad pasaulyje auga negatyvios tendencijos visose srityse: nebejaučiamas vidinis saugumas, džiaugsmas, ramybė, mažėja pajamos, prastėja santykiai tarp žmonių. Viskas nuosmukyje.
Tačiau yra kabalos metodika, kuri leidžia mums įveikti šią krizę ir parūpinti savo vaikams gerą ateitį. Ji atsiskleidžia mūsų laiku, kad padėtų mums, būtent todėl, kad atsidūrėme tokioje padėtyje.
Iš kongreso žmogus išeis jausdamas tikrumą, kad Izraelyje yra organizacija, besirūpinanti jo ateitimi.
Šiuolaikinis pasaulis išmoko pertektinai gaminti maisto produktų, drabužių. Dar prieš šimtą metų žmonės galvojo apie duonos kąsnį, kad prasimaitintų, o šiandien visiška gausa. Ir nepaisant to, pasaulis nuopuolyje. Technologijų ir ekonomikos augimas neprideda žmogui gyvenime nei laimės, nei gerovės.
Visuomenėje yra viskas, yra perteklius, kuris bus išmestas, yra milijardai dolerių, tonos aukso, o paprastas žmogus neturi iš ko gyventi. Būtina pakeisti visuomeninius santykius, nuo kurių viskas priklauso.
Išsivystėme tiek, kad galime pramaitinti visą Galaktiką. Bet kuriame pasaulio kampelyje galima visko nusipirkti – tik mokėk: bet kokius produktus, drabužius, vaistus. Problema tik ta, kad nėra ryšio tarp žmonių ir todėl visi kenčia. Todėl būtina ištaisyti visuomenę ir pirmiausia, kalbama apie Izraelio visuomenę, kuri dar niekad nebuvo tokia susiskaldžiusi ir atsiskyrusi.
#239998

Iš 2019 m. sausio 22 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Matome, kad kai nėra ryšio su tikrąją dvasine šaknimi, ypatingos datos mūsų pasaulyje tampa vaikiškomis šventėmis. Taip ir Tu bė Švat (Švat mėnesio 15 d. – vert. past.) apsiribojama medžių sodinimu sode ar mieste. Tai, žinoma, nuostabu, tačiau toli nuo tikrosios prasmės.
Juk Tu bė Švat, Medžių naujieji metai – tai itin rimta data pagal savo dvasinę šaknį, nurodančią į žmogaus pradžią. Pasakyta, kad „žmogus tarsi medis lauke“.
Todėl dera tą dieną sodinti medžius, bet reikia dar ir pasirūpinti žmogaus ugdymu, kad išaugtų iš jo „medis, duodantis vaisius“. O tai reiškia, žmogaus, panašaus į Kūrėją, ugdymas.
Įdomu, kad visus darbus, kuriuos atliekame su medžiais, reikia atlikti ir su žmogumi. Kitaip, jo medis neduos vaisių arba jie bus kartūs, netinkami žmogui valgyti. Reikia atlikti 39 rūšių darbus, kad pasirūpintume žmogaus sielos augimu tarsi augančiu medžiu.
Tai ne šiaip medis lauke, o vaismedis, augantis Rojaus sode, juk jis augina mūsų sielą: ištaisytus gaunančius ir duodančius norus, kurie susijungia kartu į vieną vaisių. Ir tai dėl formavimo, aplinkos, terpės, be kurios medis neišaugs į gerą ir neneš vaisių.
Todėl žmogų lygina su medžiu lauke. Ir tai ne paprastas laukas, o palaimintas Kūrėjo. Kūrėjas laimina šį lauką priklausomai mūsų įdėtų pastangų rūpinantis medžiu, kitaip tariant, priklausomai nuo indėlio į aplinką.
Nesikišame į tai, kas medžio viduje, veikiame jį iš išorės. Rūpinantis medžiu išoriškai, jis ima nešti puikius, saldžius vaisius. Ir tai priklauso nuo aplinkos, nuo grupės, dešimtuko.
Reikia stengtis sukurti tokią aplinką, kuri taps palaimintu Kūrėjo lauku. Kitaip tariant, santykiai tarp draugų turi būti tokie, kad kiekvienas galėtų užtikrintai augti tinkamai, gerai, kad susijungtų draugėn ir neštų vieną bendrą vaisių – Rojaus sodo obuolį, ištaisytą sielą.
Todėl Tu bė Švat simbolizuoja visą dvasinį žmogaus darbą pradiniu etapu. Juk medis – tai, kas išauga iš negyvos dirvos. Jei organizuosime tinkamą aplinką, išorines sąlygas, tai sulauksime gyvo daigo, kuris virs medžiu, nešančiu vaisius, tinkamus žmogaus maistui.
#239906

Iš 2019 m. sausio 21 d. pamokos, skirtos šventei Tu bė Švat