Norint dirbti aukščiau žinojimo reikia labai daug proto, daug daugiau nei darbuojantis žinant. Darbas aukščiau žinojimo nereiškia, kad žmogus turi sukvailėti, anuliuoti savo protą – priešingai, jis pakyla aukščiau savo proto.
Jis viską supranta, jaučia, aiškinasi, viską žino, bet papildomai įgyja dar vieną aukštesnę sistemą, viena pakopa aukščiau. Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo.
Žmogus ne šiaip žino, kaip atlikti veiksmus, jis supranta, iš kur jie kyla, kodėl būtent taip, koks jų vidinis mechanizmas, ir šis suvokimas įpareigoja jį veikti. Jis tampa protingesnis ir nieko nedaro šiaip sau, jis ieško šaknies bei priežasties.
Tai vadinama „aukščiau žinojimo“, kitaip tariant, pakylant į aukštesnįjį protą. Tai Toros nuomonė, kai žmogus ieško, kaip pažadinti Šviesos poveikį. Mat Šviesoje slypi visos kūrinijos protas ir jėga.
Tai kilimas į naują pakopą, kaskart tarsi naujas kūrinys. Žmogus neįstengs to atlikti, bet jis gali imtis visų būtinų veiksmų, kurie pažadins jų atlikimą iš viršaus, ir staiga jame atsiskleis naujas žinojimas, jausmai, supratimas – migla išsisklaidys. Todėl sakoma – „Daryk viską, kas tavo jėgoms!“
#233150

Iš 2018 m. rugsėjo 12 d. pamokos pagal Rabaš straipsnį „Grįšk Israeli…“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Viskas, kas tavo jėgoms…

Sunku paaiškinti, kokia yra tikroji realybė, nes ji paslėpta, o mūsų akys sugadintos. Ir visgi reikia dėti pastangas, kad išvystume maksimaliai teisingą vaizdą. Gyvename įsivaizduojamame pasaulyje, juk visa, ką matome, tėra dvasinių savybių simboliai.
Visas pasaulis – tai įvairios noro dalys, kurios skiriasi savo galia, t.y. neišsitaisymo laipsniu, kuris atitinka noro jėgą. Kuo labiau ištaisytas kažkada buvo noras bendros Adam sielos sistemoje iki jos sudužimo, tuo labiau sugadintas jis yra dabar.
Po bendro noro sudužimo, kiekvienoje jo dalelėje liko ekrano dužena, atspindėtos Šviesos (iki Adomui prasižengiant) kibirkštis. Todėl šiandien pasaulyje yra tiek daug žmonių, t. y. norų, kuriuose ši kibirkštis daugiau ar mažiau atsiskleidžia.
Bendra Šviesa veikia sudužusias noro dalis ir sluoksnis po sluoksnio pažadina jas gyvenimui. Norai jaučia siekį priartėti prie Šviesos, prilygti jai. Iš pradžių to siekia egoistiškai, su sugadintu ketinimu, mėgindami savo malonumui išnaudoti kibirkštį, likusią juose iš abipusio davimo dvasinės būsenos.
Tie norai, kurie iki šios dienos pabudo ar dar pabus ir sieks kūrimo tikslo, sieks susilieti su Kūrėju, vadinasi „Israel“ (heb. – jašar kėl – tiesiai pas Kūrėją). Šie norai turi itin stiprias kibirkštis, kurios pažadina žmogų.
O tie, kieno kibirkštis dar silpna vadinami pasaulio tautomis, nes jie jaučia tik įprastinius žemiškus norus – ne susilieti su Kūrėju, o tiesiog gyventi gerai šiame pasaulyje. Toks skirtumas.
Jei pasaulio tautos jaučia, kad jokie šio pasaulio užsiėmimai negali jų užsipildyti, jos sutinka prisijungti prie „Israel“ norėdamos, kad žmonės, siekiantys dvasingumo, eitų pirmi ir vestų jas į išsitaisymą. Juk tik ten yra viltis užsipildyti. Arba priešingai, traukia „Israel“ žemyn į egoistinius norus.
#233383

Iš 2018 m. rugsėjo 16 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Tarnaitė, einanti šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Trys žmonijos dalys

Pasaulio širdis

Dvasinis pasaulis priešingas mūsų pasauliui. Viskas, kas mūsų pasaulyje teigiama, ten neigiama, ir atvirkščiai. Šį priešingumą reikia išauginti savyje ir tuomet jis taps lygus mūsų pasauliui kaip dvi linijos: kairė ir dešinė.
Kairioji linija – tai mūsų pasaulis, egoizmas, kuris vis labiau augs ir vystysis, o mums bus aišku, kaip jį tinkamai išnaudoti dėl altruistinio pasaulio. Juk altruistiniame pasaulyje vystomasi tik remiantis mūsų egoizmu, iš šio pasaulio.
Puoselėdami savyje aukštesniojo pasaulio savybę, drauge vystome savyje mūsų pasaulį tiek, kad imame geriau suprasti jo prigimtį, pagrindą, jo būtinumą, ir todėl egzistuojame dviejuose pasauliuose. Niekur neišeiname iš šio pasaulio, nenuplaukiame į jokias išgalvotas būsenas – priešingai, labai tvirtai stovime ant žemės ir galva „siekiame dangaus“, tačiau būtina vienu metu būti dviejuose pasauliuose. Kaip pasakyta: „Vienas priešais kitą sukūrė Kūrėjas.“
Egzistuojame tarp dviejų savybių: davimo ir gavimo. Be to, gavimo savybė mumyse prigimtinė, o davimo savybę kuriame patys aukščiau gavimo.
Gryna davimo savybė – tai Kūrėjas. Mes tarsi iš gavimo sukuriame davimą, keičiame jį pasitelkę ketinimą. Tačiau noras lieka egoistiniu noru, o ketinimas keičia jo kryptį, jo esmę.
#232989

Iš 2018 m. birželio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš“ – tarp dviejų magnetų

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Dviejų jėgų pasaulis

Klausimas. Pats apibrėžiu savo norus ar mano norai – tai aš?
Atsakymas. Turime bazinius norus ir yra norai, kuriuos studijuodami kabalą imame pamažu keisti. Keičiasi mūsų vertybės.
Studijuodamas kabalą įgyju naujus norus ir netgi visiškai naują požiūrį į senuosius norus bei jų pripildymo būdą. Bendrai tariant, viskas manyje keičiasi.
Darbas kabaloje – tai darbas su mūsų norais.
#232366

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Noras – tai materija

Žvelgiant per dviejų norų prizmę

Norų gilinimas

Mūsų pirmojo Virtualaus kongreso tikslas – susivienyti. Šiuolaikinės kartos vystymasis pasiekė galutinį etapą, žymintį bendrą žmonijos išsitaisymą.
Mūsų sielos silpniausios iš visų, nusileidusių į šį pasaulį per šešis tūkstantmečius, tad nebegalime veikti taip, kaip didieji senovės kabalistai, atskleidusieji dvasinį pasaulį pavieniui, mažose grupelėse.
Šiandien labiau siekiama dvasingumo, atskleisti Kūrėją, tačiau tai pasiekti galės ne dvasiškai stiprūs, ne pastangų kokybe, o kiekybe, tie, kam egoizmas neleidžia visiškai atsiduoti dvasiniam tobulėjimui.
Pradedame bendrą išsitaisymą ir baigiame jį susijungdami į grupę, kuri pamažu apims visas sudužusias sielas. Vėliau prie jos prisijungs ištaisytos kitų kartų sielos, ir mes tapsime viena didele siela.
Visas mūsų ištaisymas susijęs su vienybe. Nuo Ari laikų (XVI a.) ir ypač dėl Baal Šem Tovo darbo, prasidėjo grupių, studijuojančių kabalos mokslą, kūrimas. Todėl šiandien ir mes turime stengtis susivienyti.
Tačiau, tai nėra tiesiog susivienijimas į vietinę ar regioninę grupę. Mūsų laukia didelis darbas, kurio užduotis – kad visos mūsų pasaulinės grupės pasijaustų vieninga visuma. Tuo ir užsiimsime kongrese.
Būtina įveikti kalbos barjerus, kilusius dar iš Senovės Babilono krizės – materialaus ir dvasinio mūsų susiskaldymo šaltinio. Nepaisydami sudužimo, norime virš jo susivienyti tiek materialiai organizuodami kongresą, tiek jį dvasiškai užpildydami.
Sieksime susijungti norais, sielomis. Stengdamiesi atnešti kuo daugiau vienybės į abi šias sritis, pamatysime, kad būtent taip pritrauksime taisančią Šviesą.
Kongresas turi mus paruošti tam, duoti impulsą, postūmį, pavyzdį. Žinoma, mūsų vienybė dar netobula, tai tik pradžia. Tačiau tai itin svarbus žingsnis. Jame turime matyti savo dvasinį gimimą.
Jei drauge stengiamės susivienyti virš visų kliūčių, virš visų jėgų, kurios mus skiria, atitolina vienus nuo kitų, tai ir yra teisingas darbas, mūsų dvasinė savirealizacija.
Esmė ne tai, ko mokomės pamokose. Svarbiausia – raktas – slypi ryšio tarp grupių kokybėje. Nepaisant, o tiksliau, dėl sunkumų, skirtumų, skirtingų kalbų ir laiko juostų, pasieksime tikrą vienybę.
#234270

Iš 2018 m. spalio 4 d. rytinės pamokos, tema „Tikrovės, kaip vienos, vieningos ir vienintelės jėgos suvokimas“

Klausimas. Kaip žmogus gali patikrinti, kad pritraukė sau Šviesą? Suprantu, kad Šviesa – kaip radiacija, kurios pačios neįmanoma pajausti, tik jos simptomus.
Atsakymas. Turite jausti, kad suartėjant širdimis, tarp jūsų atsiranda pojūtis, kuris pakelia jus virš jūsų įprastinio egoizmo.
Drauge atsiranda trukdančios mintys ir kitos įvairiausios kliūtys. Tačiau turite suprasti, kad visa tai veikia paraleliai. Viena kyla, kita leidžiasi, ir taip pakaitomis šokate it ant bangų, visąlaik sukurdami tas bangas: pakilimai, kritimai, priartėjimas, atitolimas.
Artėjate vienas prie kito savo sąskaita, o atitolina jus tikslingai iš viršaus. Ir taip imate gaminti ypatingą dvasinę energiją, kuri pamažu atskleidžia Kūrėją.
Be to, patarčiau skaityti mano žinutes Twiteryje: senas ir naujas – nesvarbu kokias. Į kiekvieną iš jų įdedu ypatingą jausmą, ji turi jus „pagauti“, pasukti viduje. Neatsisakyte to. Twiteris ir pamokos, ypač rytinės, – būtinybė. Mėginkite būti su mumis.
#233873

Iš 2018 m. balandžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmasis susitikimas su Šviesa

Šildanti meilės Šviesa

Atsistosime po Šviesa

Reikia patiems prašyti Kūrėjo, kad mums tiesiogiai neatsiskleistų, ir kurti antiegoistinį skydą, saugantį ekraną, idant gautume galimybę už šio ekrano prilygti Kūrėjui.

* * *
Norų nereikia taisyti – tik ketinimus. Reikia tiksliai padalyti norus bei ketinimus ir dirbti, kad taisytum ketinimą – pakreipti jį nuo savęs paties į draugą, Kūrėją.

* * *
Dualus santykis su Kūrėju: prašymas valdyti mus, bet tik tiek, kiek prašome. Apribojame Kūrėjo poveikį, kad Jis pakeistų mums tik ketinimus, su kurias galėsime naudoti savo norus. Tai tarsi vairuoti automobilį pakaitom spaudžiant stabdžio ir greičio pedalą.
Prašome Kūrėjo apsaugoti mus, kad netaptume nei savo egoizmo, nei Šviesos (nei noro mėgautis, nei noro duoti) vergais. Nenorime, kad Šviesa nekontroliuojamai mus valdytų, norime būti aukščiau to, ir todėl prašome Šviesos tinkamai mus ugdyti.

* * *
Mes tarsi sijojame norus ir ketinimus, atskiria viena nuo kito. Norai lieka laukimo būsenos, „užšaldyti“ tol, kol nesukursime jiems teisingo ketinimo ir tuomet galėsime naudoti.
#234086

Iš 2018 m. rugsėjo 28 d. rytinės pamokos, tema „Malda“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sukurti tinkamą ketinimą?

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Ketinimas ir noras

Klausimas. Ar siekis viską susieti su vienintele, viską sukūrusia jėga – teisingas noras?
Atsakymas. Taip, tai teisingas ketinimas. Visa, ką matau aplink, – tai pasaulio paveikslas, kuris specialiai man duotas, kad per jį rasčiau tik Kūrėją.
Klausimas. Kaip suprasiu, kad radau Kūrėją? Ar yra kokie nors ženklai?
Atsakymas. Už visų reiškinių ir objektų turi matyti gėrio ir meilės savybę, kuri tave supa.
#233891

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

„Sfira“ – tai noras mėgautis, kuris apriboja save ir atsiveria, kad duotų artimui, kitaip tariant, noras jau turi ekraną, atspindėtą Šviesą, išskaičiavimą dėl davimo. Kiek šis noras duoda artimam, tiek yra laikomas šviečiančiu, todėl vadinasi „sfira“.
Noras dalijamas į dešimt sfirų, kurios nori šviesti, duoti viena kitai ir todėl susijungia, kad duotų Kūrėjui. Ir tiek Kūrėjas šviečia joms. Tuomet jos pačios ima šviesti ir vadinasi „dešimt sfirų“.
Su šiomis dešimt sfirų galime dirbti skirtinguose lygmenyse, su sąlygą, kad įstengėme pakilti virš savo noro ir paversti jį šviečiančiu, Šviesos šaltiniu.
Žinoma, negaliu būti Šviesos šaltinis, tačiau, kiek noriu duoti, tiek manyje atsiskleidžia Šviesa ir suteikia davimo jėgą. Taip tampu kanalu, perduodančiu Šviesą kitiems. Kiekvienas turi tapti tokiu vamzdeliu, sujungiančiu Kūrėją su kitais. Taip atkuriame sugriautą Adam Rišon sistemą – vieną bendrą sielą visai žmonijai.
Priklausome „paskutiniajai kartai“, turinčiai didžiulį norą mėgautis, kurį sudėtinga ištaisyti. Ir todėl priešinamės taisymui, tempdami laiką.
Kita vertus, tai toks sunkus ir ilgas procesas, nes mes atliekame bendrą taisymą. Kažkada, kad priartėtume prie Kūrėjo, kad atskleistume aukštesniąją jėgą ir išsitaisytume, pakako vieno žmogaus ar nedidelės grupelės, juk jie atliko savo asmeninį taisymąsi.
Šiandien esame bendro taisymosi proceso pradžioje, ir todėl turime iš savęs padaryti pereinamąjį adapterį visai žmonijai, visoms sieloms.
Todėl mūsų taisymasis toks gilus, platus, ko dar nebuvo istorijoje. Štai dėl to mums tenka dėti tiek daug pastangų, kad pirmąsyk įeitume į dvasinį pasaulį.

* * *
Tik susijungus galima paspartinti mūsų dvasinį vystymąsi. Be to, svarbu žinoti, kam mums reikia vienybės, kaip pasakyta: „Veiksmo pabaiga pradiniame sumanyme“. Mūsų laikai – tai taisymosis pabaigos epocha. Ir todėl turime judėti šios norimos būsenos link, ir iš jos imti sukti ratą atgal ir žiūrėti, ką reikia daryti dabar.
Bet nuo pradžių reikia taikytis į veiksmų pabaigą. Taisymosi pabaigos pats plačiausias ratas ir pats arčiausias ratas su dešimtuku jame, kuris jau ne ratas, o linija, – turi būti suderinti viename taikiklyje.
#234056

Iš 2018 m. rugsėjo 27 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Ieškotojų karta

Tapti viena visuma

Klausimas. Kokia dvasinė nauda gali būti iš pokalbių, diskusijų ir ginčų tarp žmonių, kurie kol kas nėra pasiekę dvasinio lygmens, tačiau jau pradėjo savo kelią kabalos moksle?
Atsakymas. Žmonės turi pasistengti rasti bendrą kalbą, susivienyti, suprasti, kokie jie skirtingi ir ką jie gali padaryti, kad suartėtų, padėtų vienas kitam. Jie turi labai daug kalbėti apie tai, studijuoti kabalistines knygas, ruošti bendras vaišes, kaip mes darydavome pas mano mokytoją Rabašą.
Kiekvieną savaitę, be užsiėmimų, mes susirinkdavome vakarais, skaitydavome jo straipsnius, kartais visi išvažiuodavome į įvairias vietas ir t. t. Tai yra ištisinė pratimų sistema, kurios užduotis pasiskirsto dviem lygmenimis.
Vienas lygmuo – grynai pasaulietinis, psichologinis, draugiškas, kai mes tiesiog suartėjame vienas su kitu, pažįstame vienas kitą, prisideriname prie vienas kito, galime atsistumti arba suartėti vienas su kitu, tačiau privalome tai daryti.
Tai taikoma ir vyriškoms, ir moteriškoms grupėms.
Antras lygmuo – tai apmokymas, kai mes studijuojame santykius ir ryšius tarp mūsų, tik gilesniame lygmenyje, kurio dar nejaučiame – kaip mūsų sielos dalelių ar dvasinės sistemos, ar parcufo darbą, nesvarbu, kaip tai pavadinsime.
Jei dešimt draugų pasiekia vidinį ryšį, tai tarp jų atsiranda sistema, kuri vadinasi „parcufas“ (dvasinis kūnas) ar „kli“ (indas), kuris susideda iš dešimties dalių – dešimties tinkamai susietų norų. Ir šiame tinkamame ryšyje – ne kiekviename iš dešimties norų, o jų ryšyje, pradeda atsiskleisti ypatinga jėga, vadinama „Kūrėju“.
Dešimt žmonių kartu jaučia ir ją atskleidžia. Tai ir vadinama Aukštesniojo pasaulio atskleidimu. Kūrėjo jėga juos valdo, veda į priekį, keičia aplinkybes aplink juos ir juose. Ji juos moko. Kai tik jie ją atskleidžia, ji nedelsiant pradeda su jais dirbti.
Ir visos jų metamorfozės tokios visapusiškos tarsi viena kitą panaikinančios, prieštaraujančios viena kitai ir tuo pačiu metu padedančios ir viską apimančios, todėl palaipsniui jų padedamas dešimtukas pakyla. Draugai vis labiau jaučia tarpusavio prieštaravimus ir kartu vis labiau juos siejančią bendrą jėgą.
Taigi, būtent iš didelių priešingybių, priklausomai nuo jų ir lygiagrečiai su jomis pradeda atsiskleisti bendra visa siejanti integrali jėga. Abi jėgos – atstumianti ir pritraukianti – sukuria tarpusavyje dvasinį jutimo organą, vadinamą „siela“. Ji pradeda juos mokyti, kaip sakoma „žmogaus siela jį moko“. Ir jie eina paskui ją.
Taip viskas sprendžiasi ryšyje tarp žmonių, ir ne tik dešimtuke. Juk kuo daugiau tokių dešimtukų ir kuo labiau jie susieti tarpusavyje, tuo geriau, nes visa žmonija turi pasiekti tokį susivienijimą.
Tame ir atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis, tik tokiu pavidalu. Jūs galite svajoti apie kokius norite asmeninius atskleidimus, tačiau jie neįvyks. Tik mūsų ryšyje, nes mes visi ateiname iš sistemos, vadinamos „Adomu“, kuri sudužo, o mes privalome ją atkurti.
#219929

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Darbas Kūrėjo pasaulyje