Pradėdami dvasinį darbą, nejaučiame jokio ryšio su Kūrėju. Kartais iš Jo tikimės, kartais keliame Jam pretenzijas – psichologiniu lygmeniu.
O dar kabala moko mus, kad nuo Kūrėjo priklauso viskas. Žmogus viską gauna iš aukščiau – klausimas tik tas, kaip jis dalyvauja procese.
Apskritai mūsų dalyvavimas – tai prašymas ir dėkingumas. Ir todėl mums reikia kuo greičiau išvystyti jautrumą Kūrėjui, pajausti ryšį su Juo. Jis geras ir kuria gėrį, Jis sukūrė viską, viską pateikė, išskyrė mums tam tikrą „teritoriją“, kurioje galime veikti, formuodami savo kreipimąsi į Jį.
Sakoma, kad gerai žmogui melstis visą dieną. Tačiau pirmiausia reikia suprasti, kas yra „malda“. Ši sąvoka kabaloje neatitinka tradicinių įsivaizdavimų.
Pagal kabalistinę terminologiją, prašymas, kurį keliame Kūrėjui, vadinasi pažodžiui „moteriški vandenys“ (mei nukvin arba MAN). Kalbama apie kūrinio (Malchut) norą, kuris nori įsijungti į aukštesniąją pakopą (Biną), turinčią „vandens“ savybes (Šviesa Chasadim).
Galiu kreiptis į Kūrėją pavydėdamas draugams, arba nusivylęs savo jėgomis. Priežasčių būna įvairiausių – malonių ir nemalonių mano egoistiniam norui. Esant galimybei tikrinu jų norą duoti, savo požiūriu į davimą, kuris man atrodo artimas ar tolimas.
Vienaip ir kitaip, žmogui verta pasikapstyti savyje: kas būtent jį judina, kas ir kaip jį nukreipia? Kam jam reikia Kūrėjo?
Jeigu suteiksime svarbą kreipimuisi į Kūrėją, tai eisime geru, greitu keliu. Kitaip raidos mechanizmai pažadins mus savo laiku griežtais metodais.
* * *
„Dvasingumui“ reikia suteikti kuo tikslesnį apibrėžimą. Tai ne šiaip kreipimasis į Kūrėją ar grupę ir net ne svarstymas apie tai, kad nėra nieko kito, tik Jis. Daug religijų, tikėjimų ir praktikų užsiima kuo nors panašiu.
Iš tikrųjų „dvasingumas“ – tai davimas virš gavimo jėgo, tikėjimas aukščiau žinojimo. Tai kai noriu, kad mane judintų artimųjų, o ne mano paties poreikiai.
Man artimo noras užima centrinę vietą visoje kūrinijoje ir įgyja didesnę svarbą. Visas mano dvasinis ieškojimas susiveda į tai: kur slypi esminis noras kūrinijoje – „taškas širdyje“? Ir kiek jis „kalba“ manyje?
Taip aš kokybiškai einu pirmyn, kreipdamasis į Kūrėją. Juk dvasiniame pasaulyje svarbiausia – kokybė, o ne kiekybė.
Šis svarbiausias, centrinis noras išreiškiamas vienybės siekiu. Jis pažadina mus pačius ir skatina paaiškinti jį kitiems taip, kad jie galėtų jį realizuoti.
Susivieniję visi atksleidžiame abipusio davimo jėgą, kuri vadinama „Kūrėju“. Iš esmės, Jo ir prašome vienybės, ar tai būtų dešimtukas, ar daug dešimtukų, Izraelio tauta ar visa žmonija, prisijungusi prie altruistinio ketinimo.
#232923

Iš 2018 m. rugsėjo 4 d. rytinės pamokos tema „Gimimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus ir jo aplinka

Akmeninės širdies malda

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Klausimas. Kaip galima pasikliauti jausmais ir norais, esančiais egoistiniame pasaulyje, egoistiniame kūne? Kaip sužinoti kylančių norų ir jausmų tikrumą?
Atsakymas. Mūsų noruose nėra jokio tikrumo. Visi jausmai ir mintys egoistinės. Todėl reikia tik pritraukti Šviesą, kuri pamažu išryškins kiekvieno jausmo, kiekvienos minties ydingumą, ir tiek galėsime juos ištaisyti. Žmogus negali, net pagal savo egoistinę prigimtį, laikyti savyje to, kas jam kenkia.
Klausimas. Koks ryšys tarp noro, minties ir proto?
Atsakymas. Mūsų prigimties pagrindas – noras (širdis). Mintis (protas) egzistuoja tik tam, kad rūšiuotų, tinkamai nukreiptų mūsų norus. Todėl esame sudaryti iš širdies ir proto. Protas būtinas, kad tinkamai tvarkytumės su norais.
Yra noras mėgautis ir mintis, kaip realizuoti tą norą. Noras (širdis) pirminis, mintis (protas) antrinis. Protas aptarnauja norą.
#233829

Iš 2018 m. gegužės 13 d. rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Norų gilinimas

Minties jėga, I dalis

Dvasiniame pasaulyje yra vidinė ir išorinė dalis. Vidinė dalis vadinama „siela“ arba žmogus, Adam. Žmonės – tie, kad turi norą suvokti Kūrėją. Ir yra aplinka, skirta jam tame pagelbėti: sumažinti iš Kūrėjo kūriniams nusileidžiančią Šviesą ir pakelti maldą, MAN, – iš kūrinių Kūrėjui.
Šis adapteris tarp sielų ir Kūrėjo vadinasi „pasaulis“. Pasaulis taip pat sukurtas iš noro mėgautis, tačiau neturi valios laisvės ir savęs pojūčio. Tai tarsi prigimtis aplink mus: akmenys, augalai, gyvūnai, egzistuojantys pagal Kūrėjo juose įspaustus dėsnius.
Gamta evoliucionuoja, nes turi padėti žmogui, kuris vystosi, kad susilietų su Kūrėju. Todėl staiga jaučiame savyje gamtos smūgius – tokia forma gamta pažadina mus ir padeda pakilti.
#233948

Iš 2018 m. rugsėjo 25 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokymasis – tai malda

Mes ir kaip mus valdo

Pamatyti pasaulį nuo vieno krašto iki kito

Klausimas. Mes pastebėjome, kaip seminare gimsta bendra mintis, bendra nuomonė, kuri formuojasi tiesiog akyse. Kyla jausmas, kad mes – viena visuma. Kodėl vėliau jis išnyksta?
Atsakymas. Tarkim, šiandien turite draugų susirinkimą. Jūs bandote būti kartu kaip vienas žmogus su viena širdimi, kad galbūt šiame susirinkime pajustumėte Aukštesniojo pasaulio, Kūrėjo lauką.
O rytoj šis jausmas dings, kad turėtumėte galimybę vėl, naujame lygmenyje, su naujomis savybėmis kurti tarpusavio bendrumą ir atskleisti tą bendrą lauką, jau su kitomis savybėmis. Ir taip – kaskart.
Vėliau, kai šie pojūčiai nuo jūsų pabėgs, o jūs juos savo tinkamu susijungimu pavysite, atsiras būsena, kuri liks jumyse visam laikui. Jūs tik atnaujinsite, pakelsite ją, išplėsite ir sustiprinsite.
Tai kaupiamoji būsena, tačiau kol kas ji negali likti jumyse, nes tai trukdytų jums kurti naujus ryšius su Kūrėjo lauku.
#220581

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Atskleisti Kūrėjo lauką

Proveržis pro bendro rato centrą

Klausimas. Kas yra amžinas gyvenimas?
Atsakymas. Amžinas gyvenimas – tai būsena, kai to, ko nori, dabar turi, ir tuo pat metu priešais tave atsiveria kitos, tobulesnės būsenos.
Mūsų pasaulyje nesuprantame, ką reiškia tobulybė, jeigu ji keičiasi, mat tobulybė turi būti nuolatinė. O dvasiniame pasaulyje tobulybė visąlaik keičiasi, nes ji grįsta ne davimu, o gavimu. Būtent čia slypi nesibaigiantis, nepraeinantis judėjimas tobulybės link.
#233394

Iš 2018 m. birželio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Įgyti amžiną gyvenimą

Harmoningo gyvenimo priemonė

Tobulybė

Komentaras. Šiais laikais žmonės vis mažiau bendrauja. Jie įsikniaubia į savo mobiliuosius, kompiuterius, permetinėja vieni kitiems ženkliukus.
Atsakymas. Tai sukuria bendravimo iliuziją: kažkas tau parašė, kažkam tu atrašei, kažką perskaitei, kažkas atrašė, – ir viskas, pabendravome.
Klausimas. Koks tuomet yra bendravimas, apie kurį kalba kabalistai?
Atsakymas. Kabalistinis bendravimas susideda iš kelių dalykų.
Pirmiausiai, bendraudami tarpusavyje kalbame apie tai, kaip galima sureguliuoti savo jausmus, kad jie derėtų tarpusavyje ir pradėtume vienas kitą suprasti. Tai vyksta ne tik per raštą, garsą ir informacijos nešiklius, ne tik per jausminius kanalus tarpusavyje, – stengiamės prieiti prie to, kad patektume ant vienos dvasinės bangos, kuria užpildyta visa kūrinija.
Stengiamės pagauti tokią bendrą dvasinę bangą, kai galėsime ją pajusti visi kartu, žinoma, kiekvienas savaip. Lygiai taip tą pačią melodiją kiekvienas girdime ir jaučiame savaip, tačiau pajuntame turį kažką bendra.
Bendrumas – ta melodija, kuri išeina iš vieno šaltinio ir sujudina mumyse, galbūt, šiek tiek skirtingas savybes, tačiau jos adekvačios šaltinio atžvilgiu, ir jame susitinkame.
Mes išliekame skirtingi, tačiau jaučiame tuos skirtumus. Svarbiausia, kuomet kiekvienas susijungia su šaltiniu, jis sujungia mus tarpusavyje, jame mes lygūs. Kitaip negalime bendrauti vienas su kitu, ir staiga suprantame, kad pajėgiame palaikyti ryšį tik per mobiliuosius.
Dėl to kabalistinis bendravimas yra visiškai kitoks – jis vyksta be žodžių. Mes nesiunčiame pranešimų, o stengiamės pakilti į vieną bangą, atskleisti Kūrėjo lauką ir jame būti.
Klausimas. Kas verčia mus taip bendrauti? Mes matome, kad žmonija bendrauti nenori.
Atsakymas. Iš tiesų, žmogus visai nenori bendrauti su kitais. Nebent tai jį ramina ir pripildo. Iš principo, jam bendravimo nereikia.
Tačiau kabaloje – visiškai kitaip, nes bendraudami pasiekiame savo vidinį, dvasinį, gyvenimą. Atskleidžiame amžiną nesibaigiančią būseną, kuri visą laiką kyla aukštyn, įtraukdama viską, kas egzistuoja, ko paprastas žmogus nejaučia.
Kai pradedame suprasti, ką mums paruošė kabala, tai pribloškia. Tuomet nustojame naudotis įvairiomis techninėmis priemonėmis tarpusavio ryšiams kurti ir stengiamės susijungdami tarpusavyje į dešimtuką pasiekti kontaktą mintyse ir jausmuose. Šis ryšys apima visą dabartį, praeitį, ateitį – su mumis, su visa žmonija. Tai visiškai kitas jungimo būdas.
#220569

Mokymasis – tai malda. Negalima užsikabinti vien už mechaninių žinių apie pasaulių schemas. Teisingiausias pojūtis – pakibti ore, kai nėra nieko, už ko galima užsikabinti. Šis mokslas priešingas mūsų racionaliam protui.
Žmogus turi suprasti, kad kol nepasieks dvasinio pasaulio, jis nieko neturi. Kabalistai meldėsi, kad pamirštų visas gautas žinias, juk tuomet jų noras bus tyras. Tereikia išmokti prašyti: širdimi susijungti su draugu ir pakelti maldą.
Pasakyta: „Kuo didesnis žmogus, tuo didesnis jo egoizmas.“ Noras auga, bet neprisipildo: prisipildo noras duoti, kurį kuriame atvirkščia forma, o ne noras gauti aiškias žinias.
Davimo noras kuriamas virš gavimo noro, yra priešingas šiam, kad jame atskleistume visą Begalybės pasaulį su visomis jo detalėmis. Tampame Begalybės pasaulio Malchut šeimininkais, turėdami vien norą jai duoti, užpildyti ją pasitelkus apribojimą, ekraną ir atspindėtą Šviesą.
Pasakyta: „Ir pakanka suprantančiam“, tačiau supratimas – tai Binos pakopa. Ir todėl sakome, kad „širdis supranta“. Suprantama būtent širdimi, o ne galva ar protu. Todėl, tik ištaisius norą, galime jame gauti suvokimą.
Manome, kad nore galima pajausti skonius, o suvokiama tik prote. Tačiau – ne, viskas suvokiama nore. Protas tik tarnauja, kad organizuotų norus suvokimui. Todėl pasakyta: „Pamėginkite ir įsitikinsite, koks geras Kūrėjas.“
Vadovaujamės jausmais, o ne protu. Protas dirba tik tam, kad suteiktų mums malonių pojūčių. Norint suvokti dvasinį pasaulį reikia pakilti virš gyvūninio proto ir imti dirbti su savo norais, kad pripildytum draugus. Tuomet tapsime savo norų bei naujo proto šeimininkais ir iš tikrųjų galėsime suvokti, kur esą.
#233966

Iš 2018 m. rugsėjo 25 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos pamokos I dalis

Širdyje slapta auganti malda

Prašau padaryti mane žmogumi

Klausimas. Kas pažadina norą? Kas kabaliste nulemia, kad noras bus realizuotas ir kokia forma?
Atsakymas. Norus pažadina Šviesa arba Kūrėjas, kuris veikia mus daugiau ar mažiau intensyviai. Pagal tai manyje kyla didesnis ar mažesnis noras.
Noras yra bendras, tačiau veikdama mus pati Šviesa kiekviename iš mūsų nupiešia sugraduotus norus, priklausančius negyvajam, augaliniam, gyvūniniam ar žmogaus lygmenims. Tokiu atveju jaučiu save esantį ant visų šių pakopų.
Kalbame apie bet kokius norus, nuo pačių žemiausių iki pačių aukščiausių, juk viskas kyla iš vieno šaltinio.
Klausimas. Kas norui suteikia jėgą?
Atsakymas. Ant jo nusileidžiančios Šviesos intensyvumas.
#233391

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Instrumentas norams valdyti

Norų gilinimas

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Klausimas. Kas yra gėrio įsikūnijimas mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje nėra gėrio įsikūnijimo, kaip ir blogio, nes tiek gėris, tiek blogis yra dvasinės, nuo mūsų paslėptos savybės.
Mūsų pasaulis – tai itin žema būsena, visiškai atitolinta nuo dvasinio pasaulio. Čia vyksta mažos fluktuacijos (pliusas – minusas), kad šiek tiek pasižaistume. Kaip kad vaikui leidžiama žaisti smėlio dėžėje, taip ir mes žaidžiame, ne daugiau.
Gerai, jei iš smėlio imame statyti kažką panašaus į tai, ką daro suaugusieji. Tai jau tam tikras priartėjimas prie reikiamo darbo. O visas likęs pasaulis ir to nedaro.
Sukurti grupę – svarbiausia, tai vienintelis teisingas veiksmas, kurį galime atlikti, kad tarpusavyje sukurtume dvasinį indą, sielą. Ją surenkame dalimis. Tarkime, grupėje yra dešimt žmonių, ir mes imame jausmais ir protu jungtis tarpusavyje tokia kombinacija, kuri, kaip mums atrodo, ir yra pilna dvasinė konstrukcija.
#233430

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesidrovėkite žaisti

Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Dėl ko sukurtas šis pasaulis?

Ankstesnėse kartose Israel turėjo pakilti ir nusileisti: Egipto tremtis ir išėjimas iš jo, pirmosios Šventyklos pastatymas, paskui jos sugriovimas, nauja tremtis ir išėjimas iš jos, kad pastatytų antrąją Šventyklą.
Taip parengėme visus norus per sudužimą ir tarpusavio įsijungimą. Ir dabar esame taisymosi laikotarpiu, kuris turi apimti visas noro dalis, visą pasaulį.
Visi per istoriją atlikti taisymai priskiriami „Israel“ – išsitaisyti siekiantiems norams. Tačiau dabar „Israel“ turi atlikti išsitaisymą kartu su visu pasauliu.
„Israel“ savo viduje negali atlikti netgi mažiausio išsitaisymo, jeigu neįjungia į save pasaulio tautų. Juk būtent dėl jų – visi taisymai, kaip pasakyta: „Israel buvo ištremti tik tam, kad prisijungtų prie savęs kitų tautų sielas.”
Jeigu žmogus siekia Kūrėjo, t.y. siekia išsitaisyti, jis turi suprasti, kad šiandien taisymasis galimas tik kartu su pasaulio tautomis. Pasaulio tautos pasyviai įsijungia į taisymąsi, o „Israel“ aktyviai dirba ties tuo. Tam, kad pakeltų maldą, „Israel“ turi įimti į save ACHAP, pasaulio tautų, norus.
Parašyta, kad pasaulio tautos kelia „Israel“ ant savo pečių, kitaip tariant, stumia taisytis, įpareigodami pakilti į Kūrėjo kalną, ir kiekviename žingsnyje susijungti su Šviesa, ištaisyti ACHAP norus. „Israel“ ir kitos tautos taisosi kartu, juk tai viso pasaulio problema.

#233419

Iš 2018 m. rugsėjo 17 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulam straipsnį „Tarnaitė, einanti šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Kaip prilygti Kūrėjui?

Faraono sutikimas