Klausimas. Kam siekti kūrinio tikslo? Gal geriau tiesiog gyventi ir manyti, kad kažko pasiekei gyvenime?
Atsakymas. Bet tai – saviapgaulė! Negalime nepaisyti to, kad mums suteiktas noras suvokti, pasiekti pasaulio struktūrą, jo valdymą, savo likimą, gyvenimo tikslą, kūrinio tikslą.
Šie klausimai susiję su žmogaus lygmeniu mumyse, negalime jų nepaisyti. Priešingu atveju susirgsime depresija, kaip dauguma žmonių žemėje. Tačiau jų ši depresija dar neprivedė prie kabalos mokslo atskleidimo, mus gi – privedė. Todėl mes turime jiems padėti atsikratyti narkotikų ir depresijos.
Komentaras. Žmogus paskutinę savo gyvenimo akimirką linkęs manyti: „Ir visgi aš kažką nuveikiau savo gyvenime! Kažką palikau po savęs žemėje!“
Atsakymas. Aš pasakysiu kitaip: šis pasaulis su mūsų maža nežymia civilizacija yra baigtinis. Ką bedarytumėte jame, viskas dingsta, nieko nelieka. Išlieka tik tai, ką padarėte gero, kad žmonės vienytųsi į bendrą sistemą, kurioje vėliau atsiskleis Kūrėjas.
Išlieka tik savybės ir veiksmai. Jie lieka sistemos viduje ir todėl yra amžini. Be to, jie įrašyti į jūsų sąskaitą. Visa kita neturi jokio tęstinumo.

Iš 2016 m. kovo 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Amžinai nauja mano siela

Ištrūkti iš laiko pančių

Klausimas. Ar galėtumėte apibrėžti Aukštesniųjų jėgų sąvoką?
Atsakymas. Jėgos, veikiančios aukštesniajame pasaulyje – altruizmo jėgos, o žemosios jėgos, veikiančios mūsų pasaulyje – egoizmo jėgos.
Todėl mes visi – egoistai. Kūrėjas iš pat pradžių tai teigė: „Sukūriau blogio pradą…“, – taigi, jei turite problemų ar pretenzijų, kreipkitės asmeniškai į Mane. Ir čia pat pridūrė: „…ir daviau Torą (metodiką) jam ištaisyti“.
Mūsų pasaulis – viso blogio, specialiai sukurto mumyse, įsikūnijimas. Blogis, egoizmas – tai mintys ir veiksmai, atliekami dėl savęs, savo malonumui, beje, labai trumpalaikiam, tuo momentu gaunamam iš bet kurio negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogiškosios prigimties objekto.
Gyvenimas dėl savęs vadinamas blogiu, nes yra trumpas, nuostolingas, žmogus visą laiką mąsto tik apie save, momentinių savo poreikių patenkinimą. Jis eikvoja gyvenimą tik tam, kad pagal galimybes išsilaikytų komforto būsenoje.
Įsivaizduokite, kad sukūrėte mašiną, dirbančią tik tam, kad tam tikrą laiką palaikytų savo gyvybingumą, o po to sėkmingai numirtų. Kaip gali būti toks neefektyvus, neproduktyvus Kūrėjo gaminys – žmogus, galvojantis tik apie save, taigi, turintis neigiamą naudingumo koeficientą?
Todėl iš pradžių nebuvo minties sukurti tokią biologinę mašiną, kaip žmogus, ir, apskritai, visa gamta, egzistuojanti tik dėl savo reprodukcijos baisiose kančiose ir problemose.
Visas žmogaus gyvenimas – tai siekis kaip nors egzistuoti, mažiau kentėti, o po to atsisveikinti su savo neilgu, visai nekomfortišku egzistavimu ir vėl išsiskaidyti į elementariąsias daleles – kitaip tariant, supūti.
Žinoma, šituose Kūrėjo veiksmuose neįmanoma įžvelgti jokio tobulumo ir nieko, kas bylotų apie Jį, kaip apie kažką aukšto, išmintingo, kryptingo. Todėl savo egzistavime nematome nieko išmintingo – priešingai, nuo atsiradimo šiame pasaulyje pradžios žmogus artėja kapo link. O jeigu jo gyvenimas toks trumpas, tai nuo pat pradžių jame nėra nieko gero.
Toks kūrinys negali būti sukurtas Absoliučiai Tobulo Kūrėjo, o tai, ką išgyvename, neįeina į Jo planą teikti kūriniams malonumą.
Bet jei sukūrimo plano esmė – teikti kūriniams malonumą, kad šie aukštintų Kūrėją, būtų panašūs į Jį, pasiektų tą patį tobulumo, amžinybės lygmenį, kuriame yra Jis, kaipgi tai galima padaryti?
Tam, kad pakeltų mus iki Savo lygmens, visiškai priešingo tam, kuriame gimstame ir egzistuojame šiame pasaulyje, suteikta Aukštesnioji šviesa, Aukštesnioji jėga ir instrukcija, kaip ją iškviesti ir realizuoti, kad ji mus pakeistų ir nuolatiniais keitimais pakeltų mus į savąjį – amžinybės ir tobulumo – lygmenį.
Šis lygmuo absoliučiai skiriasi nuo materialiojo, pasižyminčio momentiniu egoistiniu prisipildymo noru, o kas bus po to – nesvarbu! Tikrasis altruistinis lygmuo – ne tai, ką vadiname altruizmu mūsų pasaulyje, o pakilimas virš savo egoizmo ir formos, priešingos jam, įgijimas.
Todėl yra pasakyta: „Ir pamačiau atvirkščią pasaulį“. Tai ir turime pasiekti mūsų pasaulyje. Kitaip tariant, būdami egoizme turime pradėti jį keisti, inversiškai pakilti virš jo, išversti jį. Bet neturime tokių jėgų, galimybių bei supratimo ir tik kenčiame egzistuodami jame.
Tačiau kabalos mokslas teigia, kad, jeigu kenti, vadinasi, su tavimi jau galima pasikalbėti, nes tu, būdamas egoistas, nori išsivaduoti iš egoizmo. O jeigu taip, tuomet kam nors pasiūlius: „Aš padėsiu atsikratyti to, kas nuolat tave engia, muša, žemina“, – turėtum sutikti. Štai tą mums siūlo kabalos metodika.
Reikalas tas, kad kabala buvo paslėpta, kol nenusivylėme egoizmu, manėme, kad su juo galima kaip nors egzistuoti, megzti kokius nors tarpusavio ryšius.
O kai supratome, kad einame į galutinę būseną pagal patį blogiausią scenarijų, atsiskleidė kabala: „Štai dabar su jumis galima kalbėtis. Ar jums kilo gyvenimo prasmės klausimų? Jau matote savo civilizacijos pabaigą?
Jūs jau nebetikite laiminga ateitimi? Siūlau šios problemos sprendimą – pakeisti savo prigimtį į priešingą ir vietoj baigtinės būsenos įgyti amžinąją, vietoj nelaimingos ir ydingos – absoliučią ir laimingą“.
Taip mes patys galime keisti savo likimą.

Iš 2016 m. kovo 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip vystosi siela?

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Klausimas. Savo gyvenimo kelyje dar nesutikau vyrų, prilygstančių Kūrėjui. Ką reiškia vyras, prilygstantis Kūrėjui. Kuo jis panašus į Kūrėją? Ar yra šansų sutikti tokį vyrą?
Atsakymas. Žmogus, kuris siekia panašumo į Kūrėją, stengiasi pakilti virš savo prigimties ir nori prilygti Kūrėjui duodamas ir mylėdamas kitus.
Tarkime, įsijungdamas į dešimtuką, imu treniruotis, kaip išeiti iš savo rėmų. Taip rūpindamasis draugais, tarsi užpildydamas juos, gyvendamas tuo, kad siekiu būti juose, stumtelėti juos pirmyn, užpildyti juos, rūpintis jais it savo mažais vaikais aš prilygstu Kūrėjui.
Prašau Jo: „Leisk man suprasti, suteik man jėgų, duok man galimybę rūpintis jais, nes taip esu panašus į Tave. Gerbiu ir myliu šią Tavo savybę, ir noriu būti kaip Tu. Tad duok man galimybę rūpintis jais, ir tada būsiu arčiau Tavęs“. Iš esmės tai ir yra tikra, vyriška malda.

Iš 2016 m. birželio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Vyriškosios ir moteriškosios sielos

Trečias nėra nereikalingas

Klausimas. Kuo sielos vystymasis skiriasi nuo įsivaizdavimo? Kaip patikrinti, kad einu tinkamu keliu?
Atsakymas. Siela vystosi esant itin tiksliems, siauriems rėmams, kai žmogus įsijungęs į grupę kartu su draugais ima vystyti davimo savybę, kol pasiekia meilės savybę. Tai darydamas jis vysto sielą. Vienas žmogus negali turėti sielos, tik žmonių visuma.
Optimaliausia, kuomet susirenka dešimt žmonių ir tinkamai naudodami savo egoizmą, pradeda virš jo kurti virš-egoistines ryšio savybes. Pabrėžiu: virš-egoistines, kitaip tariant, nukreiptas prieš egoizmą, naudojamas priešinga jam kryptimi.
Tuomet tarp jų vyksta itin įdomus reiškinys: priklausomai nuo dedamų pastangų ne tiesiog užgniaužti, o tinkamai išnaudoti egoizmą, kad virš jo būtų sukurta meilės, ryšio savybė, jie ima jausti, kad jiems trūksta jėgos, kuri padėtų pakilti virš ego ir tinkama jį panaudoti.
Šią jėgą jie gauna iš pasaulių sistemos gelmių. Susivieniję tarpusavyje jie staiga pastebi, kas jų ryšio centre, kaip sūkuryje, tarp jų ima vertis tam tikra ertmė, tik ji ne traukia į save, o spinduliuoja. Ir iš ten kyla aukštesnioji Šviesa – davimo, tarpusavio ryšio, meilės, gėrio, dalyvavimo jėga. Ji apsupa ir sujungia juos.
Kai ji tinkamai sujungs ir užpildys juos, tuomet ta bendra, jų pasiekta būsena, vadinsis „siela“.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinai nauja mano siela

Sielos užgimimas

Klausimas, kuris kyla visiems

Klausimas. Kodėl žmogus atsako už galimybę suartėti su Kūrėju, jei jis neturi valios laisvės judėti prie Jo?
Atsakymas. Tiesa, čia žmogus neturi valios laisvės.
Valios laisvė ta, kad žmogus pats panorėtų eiti tuo keliu, kuriuo turi vystytis visa gamta, antraip jo būsena visiškai valdoma Kūrėjo.
Jeigu jis pats realizuoja kūrimo programą iki tol, kol ji atsiskleis, tai būtent šitai ir yra jo valios laisvė.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką žmogus atsakingas?

Tokia neapčiuopiama sąvoka – laisvė

Pilnas sankryžų kelias

Klausimas. Jūs nuolatos kalbate apie vienybę, apie žmonių suartėjimą, susijungimą. Išeitų, kad „pamilk artimą“ – tai ne moralė, kaip piešia religija, o naujas tikrovės suvokimo būdas. Ir dėl to reikia susivienyti, o ne tam, kad tiesiog mylėtume kits kitą, tiesa?
Atsakymas. Mums nereikia suartėti tam, kad sąveikautume remdamiesi principu „tu – man, aš – tau, štai kokie mes gražūs, geri, mieli“. Ne.
Mums reikia pamažu atsiplėšti nuo šio pasaulio įsivaizdavimų ir suprasti, į kokią tarpusavio sistemą galime įžengti, kiek kolektyvi sąmonė, kurią galime įgyti dar mūsų pasaulyje, iš tikrųjų atveda mus į visiškai naują suvokimo, jautimo lygmenį.
Beje, tokiu atveju pasiekiame naują gamtos lygmenį, kuriame nieko nėra, ir tik žmogus gali į jį pakilti, nes būtent pakilęs virš savo egoizmo, jis pakils į kitą pakopą ir pajaus save kaip egzistuojantį amžiname, tobulame matmenyje.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimasis pasaulis – šiame gyvenime

Gyvenimas akvariume

Besąlyginė meilė

Klausimas. Ar turime pakeisti savo charakterį ir savybes, kad taptume gyvenime laimingesni?
Atsakymas. Ne, turime tiktai teisingai susijungti vienas su kitu. Šiame ryšyje atskleisdamas Kūrėją, kiekvienas išlieka savimi.
Dar daugiau, žmogus neturi savęs luošinti ir naikinti egoizmo. Užtenka atkurti viršegoistinius ryšius tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Koks tai ryšys? Ar yra mūsų pasaulyje kas nors panašaus?
Atsakymas. Tarkim, tu ko nors nekenti. Įsivaizduok, kad tuo pačiu metu ir myli. Jeigu išvestume vidurį tarp šių dviejų požiūrių (santykio tavo su kitu ir kito su tavim) – tai ir būtų teisinga tarpusavio ryšių sistema.
Pradėkime nuo to, kad tokia mūsų prigimtis, kurios negalime pakeisti, bet galime virš šių santykių nutiesti tiltą. Kuo didesnis skirtumas tarp egoistinės neapykantos ir altruistinės meilės, tuo aukščiau žmogus, tuo didesnę Kūrėjo galią atskleidžia tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Šie santykiai panašūs į tėvo ir vaiko santykius?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu. Tėvai su vaikais susiję gyvūniniais santykiais.
Klausimas. Kodėl mums neduota teisingų santykių pavyzdžių?
Atsakymas. Dėl to, kad mes dar neturime galimybės lygiagrečiai sujungti abiejų jausmų – meilės ir neapykantos. Mums duodama bendraminčių grupė, kad kurtume tokius tarpusavio santykius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Mylėti ir būti mylimam

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Baruch Šalom Levi Ašlag (Rabaš) buvo pati artimiausia mums grandis iš didžiųjų kabalistų grandinės, per kurią aukštesnioji jėga atsiskleidžia pasauliui ir perduoda mums Torą.
Jis yra mūsų aukštesnioji pakopa ir vienintelis dvasinis parcufas, nuo kurio esame priklausomi, ir todėl mūsų mokymasis iš esmės remiasi jo straipsniais. Rabašas padarė viską, kad paruoštų pagrindą būsimai, ateinančiai kartai.
Nors tai buvo nepaprasta, jis rado jėgų visiškai anuliuoti save savo didaus tėvo ir mokytojo, Baal Sulamo, atžvilgiu, jis visiškai nepaisė savęs. Ir būtent dėl to pasiekė visas dvasines pakopas. Mes dar išvysime iš jo raštų, kaip aukštai jis pakilo. Jis rašė šiltai, itin rūpindamasis skaitytoju, mokiniu.
Jo širdis plati, deganti, kupina meilės. Bet jei įstengsime suvokti, iš kokių gelmių parašyti jo darbai, išvysime, kad jis yra Acilut pasaulio GAR ir netgi aukščiau, ko neįmanoma įsivaizduoti.
Rabašas nutiesė mums kelią, parašydamas straipsnius ir apibrėždamas įpročius, kuriuos stengiamės išsaugoti. Jis mums davė formą, kaip turėtų egzistuoti kabalistinė grupė ir taip tęsiame.
Baal Sulamas buvo tarsi ARI, sukūręs dvasinio pasiekimo metodiką, o Rabašas – jos praktinę realizaciją, ir jis buvo panašus į Baal Šem Tov. Nė vienoje kitoje kabalistinėje knygoje nemačiau tokio detalaus dvasinio darbo aprašymo: kaip žmogus turi organizuoti save savo artimiausioje aplinkoje, šiek tiek tolimesnėje aplinkoje, pasaulių ir santykių su Kūrėju sistemoje.
Visos šios sistemos, kurias žmogus turi praeiti, kad susilietų su aukštesniąja jėga, niekur kitus nepaaiškinamos taip susistemintai kaip Rabašo straipsniuose. Žmogus gali imti šiuos straipsnius ir eiti pagal juos, juk jie kurs jame teisingus santykius ir suvokimus.
Daugiau tokių knygų neegzistuoja. Rabašo straipsniuose gauname ne šiaip komentarus, o tikslius nurodymus, ką reikia daryti, kokios reakcijos laukti, ir kaip eiti toliau. Jis paaiškina mums visą procesą, kurį turime praeiti, gaunamą reakciją ir vidines būsenas, kurias patiria mūsų siela.
Daug kartų skaičiau tuos straipsnius, ir, žinoma, skaitysiu toliau, ir galiu paliudyti, kad jie paslėpti, o ne atskleisti. Po keleto mokymosi metų pradėsite atskleisti juose gelmes.
Netikėtai išvysite, kad Rabašas rašo apie tai, ko anksčiau nepastebėjote, nesupratote, nejautėte. Šie straipsniai nėra paprasti, jie daugiasluoksniai, atsiskleidžiantys priklausomai nuo skaitytojo pasirengimo. Jie taip palaiko ir padeda pradedančiajam dvasiniame kelyje, ko neįmanoma gauti net iš Baal Sulamo raštų.
Baal Sulamas – tai didžiausių aukštumų kabalistas, mokslininkas, tyrinėtojas, o Rabašas – tai dvasinis globėjas: minkštas, mylintis, ima tave už rankos ir veda per visas būsenas. Tik išaugę dvasiniame pasaulyje galėsime įvertinti visą jo svarbą.

Iš 2016 m. spalio 6 d. pamokos „Prisimenant Rabašą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Naujasis Sinedrionas

Vienintelė galimybė pasistūmėti

Kūrinijos tikslas – absoliuti meilė.
Atrodytų, kad kabala, kaip mokslas apie prieštaringų, priešingų kūrinijos dalių tarpusavio ryšius, neturėtų naudotis tokiais terminais kaip „meilė“, juk juose nėra jokių tikslių ribų, išmatavimų, sąryšių. Jie labiau tinka menui, literatūrai, psichologijai, bet tikrai ne mokslui.
Tačiau kabalos mokslas, kalbantis apie visų visatos dalių susijungimą, apie visos gamtos atvedimą į visišką pusiausvyrą, į vieningą integralią sistemą, taip pat nagrinėja labai asmeninį žmogaus reiškimąsi: meilę, neapykantą, norą.
Kas gi naudojasi tuo mūsų savanaudiškame pasaulyje, kuriame viskas matuojama pinigų, ginklų, valdžios jėga, o žmogiški jausmai lieka kinui ir jaunimėliui? Todėl visiškai nesuprantama, kaip galima pavadinti visų gamtos jėgų ryšių sistemą absoliučia meile. Šios sąvokos nesusijungia tol, kol pradedame suprasti, kad meile vadinamas pasikeitimas norais.
Meilė – tai sistema, kuri apsikeičia savo galimybėmis ir poreikiais gauti, duoti, pildyti, tuštinti ir t. t., kurioje visi kūrinijos elementai sujungti vienas su kitu idealiu santykiu.
Kitą mylėti – reiškia, atskleisti visus jo lūkesčius: fizinius, sielos, dvasinius, moralinius ir bandyti juos pripildyti, skiriant visas pastangas ir išnaudojant visas galimybes. Kitaip tariant, po žodžiu „mylėti“ numanomas kito, svetimo tau, žmogaus pripildymas, prisotinimas tiek, kiek jis to nori.
Tokiu atveju atsiranda jau visai kitas meilės suvokimas – ne tai, prie ko mes pripratę mūsų pasaulyje, o savo realiame techniniame kontekste. Meilė – tai abipusis jautimas, fizinis, dvasinis, mechaninis, elektrinis – nesvarbu koks sujungimas, kai kiekvienas elementas pripildo kitą objektą, veikia dėl jo.
Todėl taisyklė „pamilk artimą kaip save“ traktuojama kabaloje šitaip: paimi visus kito žmogaus norus ir pripildai juos taip, lyg jie būtų tavo, ir netgi daugiau, nes paprastai save myli labiau nei kitus, o dabar turi mylėti kitus labiau nei save. Tai ir yra meilė.

Iš 2016 m. gegužės 2 d. antrosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti ir būti mylimam

Visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta

Kodėl siekiame meilės?

Klausimas. Kaip išvardyti 620 norų?
Atsakymas. Nežinau, kaip juos išvardinti, nes dvasinio pasaulio nesuvokiantis žmogus nieko nesupras.
Tarkim, pasakysiu: Nėcach, kuri Hod ar Tifėrėt viduje, ir nuo jos trečia dalis nuo Binos.“ Ką jis iš to supras? Kaip šis noras jame fiksuojamas, su kokiu malonumu?
Negalime to apibrėžti žemiškais terminais. Pavyzdžiui, psichologijoje apibrėžiama 800 baimės ir depresijos rūšių, jos neturi pavadinimų, tiesiog nurodomos homeopatinės priemonės, su kurioms jas galima neutralizuoti.
Lygiai tas pats ir čia. Dvasinius norus jaučiantis žmogus gali apibūdinti juos tik sfirų kalba, o sfiras suvokti gali tiktai jau jose esantys.