Klausimas. Kritinis mastymas padeda ar trukdo kilti dvasinėmis pakopomis? Ar turint šią savybę galima eiti dvasiniu keliu, ar tenka jos atsisakyti?
Atsakymas. Viskas, kas sukurta žmoguje ne veltui. Nieko nereikia naikinti, menkinti, trinti, uždaryti, slėpti. Priešingai, visiškai atskleisti – tik taip, kad tai padėtų dvasiškai vystytis.
Galiausiai jūs išvysite, kad jūs turite išskirtinę, nuostabią galimybę išnaudoti visuos pačius bjauriausias ir baisiausias, prigimtines ar įgytas paskatas, apie kurias net gėda prasitarti. Pajausite, kokios jos tinkamos, reikalingos ir staiga galėsite jas realizuoti dvasiškai.

Iš 2016 m. sausio 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Blogų savybių nebūna

Tavo pastangos nedingsta be pėdsakų

Visus nusikaltimus uždengs meilė

Klausimas. Kas yra pirmosios dvasinės pakopos pajutimas?
Atsakymas. Pirmoji dvasinė pakopa pajuntama tada, kai žmogus savo pastangomis nuolat žadina ryšyje tarp mūsų esančios Šviesos veikimą, nukreiptą į save.
Jeigu veržiuosi vienybės link, atskleidžiu, kad ši būsena jau egzistuoja. Bet stengdamasis ją pasiekti sukeliu šios bendros būsenos įtaką sau.
Kaip laidininkas, judantis magnetiniame lauke, sukelia elektros srovės atsiradimą, taip ir mes, siekdami savo kitos būsenos, sukeliame savyje ypatingos savybės, vadinamos „šviesa“, atsiradimą. Ir tada pajuntame kitą dvasinę pakopą.
Dvasinis pasaulis yra tai, kas egzistuoja ne mano fiziniame gyvūniniame kūne.
Šį kūną piešia man mano egoizmas. Kai tik veržiuosi išeiti virš jo, sukeliu sau ypatingą jėgą – taisančiąją šviesą (or makif).
Ji veikia mane man siekiant būsenos ne kūne, taiso, keičia mane, daro dvasingą, kitaip tariant, juntantį erdvę kūno išorėje. Taip šitai veikia.
Klausimas. Kokie dvasinių pakopų jutimo požymiai?
Atsakymas. Kiekvienoje dvasinėje pakopoje jaučiu visiškai naują pasaulį! Bet tai ne tas pasaulis, kuris dabar yra manyje ir prieš mane. Kas kartą jis atsiskleidžia kaip nauja visata, naujas savęs ir mane supančiųjų pajutimas, naujas Kūrėjo, kuriame atrandame save kaip razinas tešloje, pojūtis.
Klausimas. Kas atveda žmones į studijuojančiųjų kabalą grupę?
Atsakymas. Pasaulyje nėra nieko atsitiktinio. Žmogus ateina į grupę arba susiduria su kabalos mokslu, nes turi dvasinį potencialą. Ir kai šis dvasinis potencialas pasiekia minimalų kontaktą su bendru dvasiniu lauku, šis pradeda įtraukti jį ir kreipti centro link.
O kelyje jis susiduria su tokiais pat krūviais kaip ir jis pats, bet mato juos kaip tam tikrus asmenis, su kuriais gali kalbėti tomis pačiomis temomis ir drauge atskleisti aukštesnįjį pasaulį.

Iš 2015 m. gruodžio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Atitolti, kad suartėtume

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Kur prasideda laisvė

Klausimas. Ar buvo Jūsų dvasiniame kelyje laikotarpių, kuomet viskas atrodė beprasmiška? Kas padėdavo grįžti į kelią?
Atsakymas. Kabalistas tai patiria kiekvieną dieną! Kiekviename lygmenyje! Zohar knygoje aprašoma, kokių nelengvų būsenų patirdavo Šimonas Bar Johajus ir jo didieji bendražygiai, parašę šią knygą.
Aš visa tai mačiau išgyvenant savo mokytoją, kai jis buvo tokios būsenos, kad net negalėjo pajudėti arba atmerkti akių. Jis neturėjo jėgų, jos išsekdavo!
Nėra nė vieno, netgi didžiausio kabalisto, kuris kiekvieną dieną savo kelyje nepatirtų priešingų būsenų – nuo paties didžiausio minuso iki paties didžiausio pliuso. Būtent jomis jis ir juda į priekį, kaip dešine ir kaire kojomis, dešine ir kaire linijomis.
Štai tokias būsenas patiria žmonės, einantys tiesos keliu, nes suvokti kiekvieną kilimo pakopą galima tik tada, kai pradžioje junti jos tuštumą, juk visos žinios įgyjamos gretinant tamsą ir šviesą.
Dėl to nusivylimas gyvenimu – savo pojūčiais, darbu, misija, viskuo, ką darai ir dėl ko egzistuoji, – natūralus ir būtinas. Kitaip nesugebėsite nuo jo atsispirti ir pakilti aukščiau.
Nebijokite šių būsenų! Jūs tiesiog turite stiprinti savo ryšį su tinkama aplinka. Ir tuomet pamatysite, kad tos būsenos yra gėris.
Taigi linkiu jums didelių nusivylimų ir kartu – didelių prisipildymų! Tuomet pajusite gyvenimą!

Klausimas. Ar nepavojinga vienytis su kitais žmonėmis, ar man nepersiduos jų ligos ir negatyvios emocijos?
Atsakymas. Susidurdami ir sąveikaudami su žmonėmis šiame pasaulyje perduodame vieni kitiems visokius mikrobus ir virusus.
Tačiau būtent dėl šio keitimosi tampame stipresni. Tas pats vyksta realizuojant vienijimosi metodiką.
Egoizmas baisus kiekviename atskirai. Kada pradėsime kartu dirbti ir kilti virš jo, pamatysime, koks jis naudingas. Jis mums duotas, kaip „pagalba prieš save“. Tai jau išsitaisymo metodika, kurią reikia studijuoti.
Turime būti dėkingi savo egoizmui už tai, kad jo padedami kylame dvasiniais laiptais iš 125 pakopų. Juk egoizmas kiekvienoje kitoje pakopoje didesnis nei ankstesnėje.

Tai nuostabu! Kildamas aukštyn tampu vis didesnis egoistas ir tuo pat metu vis labiau dvasingesnis žmogus.
Tuo kabalos mokslas ir skiriasi nuo visų kitų metodikų, mat čia pasitelkiu visas gamtos jėgas, įskaitant egoizmą. Už mano ribų nelieka nieko. Aš sugeriu visas teigiamas ir neigiamas jėgas ir iš jų darau tokią simbiozę, ypatingą jungtį, kurios padedamas kylu aukštyn.

Iš 2015 m. lapkričio 15 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vainikuoja kūriniją?

Visų ligų šaknis

Ligos – egoizmo padariniai

Norint visą žmoniją vesti pirmyn būtinos dvi jėgos: teigiama ir neigiama. Iš principo jos kyla iš vieno aukštesniojo šaltinio, ir yra paleidžiamos iš aukščiau kančių arba Šviesos keliu. Tačiau negali būti vienos be kitos.
Visą laiką iš kažkur turime semtis jėgų vystymuisi – iš trūkumų, norų, pasiekimų, atskleidimų. Tačiau mūsų egoizmui, mūsų prigimčiai jie nieko gero neatneša – priešingai. Tai kaipgi mums vystytis be išorinių niuksų, smūgių, kančių, jėga verčiančių judėti pirmyn?
Štai čia mums padeda savybė, vadinama tarpusavio laidavimu (arvut), kai tam nuteikiame vienas kitą, vaidiname vienas kitam, kartu kurstome tokius tikslus, kurių iš prigimties neturime.
Iš pradžių nesiekiame tarpusavio meilės, draugystės, brolybės, nenorime pakilti virš savęs. Tačiau atliekant tai mechaniškai, dirbtinai sukeliant savyje tokį norą su ketinimu pritraukti aukštesniąją šviesą, pagal panašumo dėsnį ji veiks mus, pakeis mūsų prigimtį ir mes eisime pirmyn.
Gyvename nuolatinės Šviesos pasaulyje. Esame Šviesoje. Kaip galėtume ją pritraukti, kad ji judėtų? Tai panašu, jei paimtume metalinės vielos ritę ir imtume ją sukti aplink magnetą.
Beperstojo judėdama ritė kirstų pastovius skirtingo intensyvumo elektros laukus ir taip joje atsirastų elektros srovė. Tokiu principu sukonstruotas paprasčiausias elektros generatorius.
Tas pats vyksta ir su mumis. Jei sužadiname save judėdami į save ir iš savęs, kitaip sakant, visą laiką patiriame pakilimus ir kritimus būdami nuolatinėje Šviesoje, tai indukuojame sau ne nuolatinį, o kintantį Šviesos poveikį, mat mes keičiamės, o ji – ne.
Patirdami būseną „arčiau vienybės – atskirtis; arčiau vienybės – atskirtis“, esame nuolatos veikiami kintančios Šviesos ir taip keičiamės patys.
Klausimas. Kaip galiu pamatuoti, pajausti, kad, tarkime, dabar labiau sužadinau Šviesą?
Atsakymas. Akimirksniu to pajausti neįmanoma, tik po kurio laiko. Pirmiausia vieni su kitais suartėjame, po to atsiranda naujas, mus skiriančio egoizmo sluoksnis; ir vėl virš jo susivienijame, o tada vėl atsiranda dar didesnis mus skiriančio egoizmo sluoksnis ir t.t.
Abi jėgos, kurias sužadiname vienydamiesi ir išsiskirdami, ir yra mūsų vystymosi jėgos. Taip sukamės Šviesos lauke ir jaučiame, esą daugiau ar mažiau panašūs į ją.
Klausimas. Kas privers žmogų judėti pirmyn, jeigu jis nejaus, kad kažko nuolat pridedama?
Atsakymas. Tik vis labiau pasireiškiantys mūsų vidiniai egoistiniai rešimot, vidiniai informaciniai genai ir mūsų vienijimasis virš jų. Jei laiku nesivienysime, jie stums mus pirmyn kančiomis. Būtent tai dabar ir vyksta su žmonija.
O mes turime atskleisti pasauliui savo vienijimosi metodiką, kurią visai paprasta ir lengva įgyvendinti, juk esame Šviesos viduje ir pritraukiame ją pagal paprasčiausią indukcijos dėsnį.
Klausimas. Ar tuo metu gerai jaučiuosi?
Atsakymas. Taip, nes bet kokiu atveju – tamsoje ar šviesoje, būdamas arčiau ar toliau nuo Šviesos, net kai man bloga, jaučiuosi gerai, nes esu su šia idėja, šiame kelyje. Man malonu nugalėti kliūtis, siekiant aukšto tikslo. Idėjos įgyvendinimas teikia malonumą.

Iš 2015 m. rugsėjo 7 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Laisvas vergas

Aukštesniosios šviesos jungiklis

Klausimas. Jei viskas užprogramuota, tai gal verta likti pasyviam?
Atsakymas. Jeigu žmogus pasyviai sėdės ir lauks, tai įvairiausi likimo smūgiai vis tiek privers jį ieškoti.
Nuolat ieškome. Juk ko ieškome moksle, mene, gimdydami vaikus ir t.t.? Būdų, kaip pagerinti savo padėtį, tačiau vis dar nerandame šios problemos sprendimo, o pats geriausias ir vienintelis sprendimas – ryšys tarp mūsų, nes jame atsikleidžia aukštesnioji jėga, ir mes susiliejame su savo šaknimi.
Tik grįžimas į savo šaknį, iš kur atėjome, ir į kur turime grįžti, gali suteikti mums visišką pasitenkinimą.
Klausimas. O studijuojant kabalą likimo smūgių nebus?
Atsakymas. Jei realizuosime kabalą, o ne šiaip jos mokysimės, tai tada ne tik kad nebus likimo smūgių, bet dar ir „iš dangaus“ kris vien dovanos. Kalbu labai rimtai! Žmogus staiga ims jausti, kaip viskas jam tiesiog į rankas krenta.
O kodėl visi neturėtų taip jaustis?! Iš tiesų, Gamta geranoriška, tiesiog mums reikia rasti pusiausvyrą su ja.

Iš 2015 m. lapkričio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš anksto nulemtas kelias

Išminčių karta

Kaip pakeisti įrašus gyvenimo dienoraštyje

Klausimas. Kaip pritraukti sau Šviesą: šaukti, medituoti…?
Atsakymas. Šviesą galima pritraukti tik per ryšį su kitais žmonėmis. Pageidautina, kad tai būtų grupė iš dešimties žmonių.
Jeigu tarp jų susikurs geros, tinkamos sąlygos papildyti kits kitą, palaikyti tarpusavio ryšius (laikantis principų, pagal kuriuos turėtų būti kuriama kabalistinė grupė), tai šios grupėje, tarp jos dalyvių taps juntama aukštesnioji jėga.
Klausimas. Kokia turėtų būtų teigiama vienijanti jėga, kad būtų galima įveikti visą Žemės gyventojų tarpasmeninį, tarppartinį, tarpvalstybinį egoizmą, interesus ir pan.?
Atsakymas. Tai itin paprasta. Jūs nesusipriešinate nei su valstybe, nei su visuomene, nei su partijos valdžia, nei su savo šeimai – su niekuo.
Jūs stengiatės susivienyti su kitais žmonėmis, ir šioje vienybėje norite pajausti sistemą, valdančią mūsų pasaulį. Tačiau taip darydamas su niekuo nesate priešpriešoje. Tai niekam nekliudo! Trokštate įgyti gėrio, vienybės, gausos savybę ir visa tai atnešti pasauliui.

Iš 2015 m. lapkričio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokslinis eksperimentas su aukštesniąja jėga

Daugialypis Šviesos poveikis

Šviesa iš grupės centro

Klausimas. Kaip teisingai elgtis taisantis ir kuo šis taisymasis pasireiškia materialiajame pasaulyje?
Atsakymas. Žmogus ieško, kaip galėtų atskleisti sau amžinąjį egzistavimą: keisdamas pasaulį ar save.
Kabala sako, kad pradžioj atrodančios kaip dvi skirtingos galimybės vėliau susilieja į vieną: keisdamas pasaulį, pasikeiti pats; keisdamasis pakeiti pasaulį. Tai vienas ir tas pat.
Keisdamasis pasieki lygmenį, kai imi suvokti pasaulį kaip amžiną ir tobulą. Galiausiai tu pasieksi amžiną ir tobulą egzistavimą. Tai mums parengta dar gyvenant šiame pasaulyje. O po to galėsi ramiai atsiskirti nuo savo fizinio kūno, esančio gyvūniniame lygmenyje.
Klausimas. Tai reiškia, kad žmogus gali gyventi amžinai?
Atsakymas. Aš nežinau, ką reiškia „žmogus“. Vidinis žmogaus „aš“ egzistuoja amžinai, už laiko ribų.
Apskritai dvasiniame pasaulyje nėra sąvokos „amžinai“, juk tai irgi laiko apibrėžimas. Ir kai rašai „t =“, tai tiesiog begalybė. Todėl mes kalbame apie egzistavimą virš laiko.

Iš 2015 m. spalio 25 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Dėl ko kūrėjas sukūrė mirtį, kančias? Ar negalėjo iš karto visiems laikams sukurti žmogų su altruistinėmis savybėmis?
Atsakymas. Tuomet žmogus būtų amžinas gyvūnas, vadinamasis angelas. O žmogus sukurtas tam, kad savarankiškai pasiektų aukštesnįjį lygmenį, ir todėl kenčia.
Klausimas. Ar tikrai be kančios žmogus negali sau užduoti klausimo apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Ne, negali. Tačiau kančių būna skirtingų. Galima kentėti dėl meilės. Kaip sakoma „mylėjo ir kentėjo‘‘: mėgo pinigus ir kentėjo dėl jų trūkumo.
O galima kentėti, siekiant suvokimo, amžinybės, tobulybės, kuri būtų absoliuti ir objektyvi. Ne pavartojus narkotikų, o išvystant ir ištobulinant tokius pojūčius – tarsi instrumentus, kurie leistų įsitikinti, kad iš tikrųjų išgyveni amžinybės ir tobulumo būseną.

Iš 2015 m. spalio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl aš kenčiu?

Linkstu duoti

Kančia kaip pakėlimo trigeris

Klausimas. Dėl ko, užsiimdamas dvasiniu darbu, matau ne tą patį, ką mato kitas? Kur tas ribotas taškas, kuris esu aš?
Atsakymas. Tas taškas – tavo noras. Jis būtent tavo ir daugiau niekieno. Aplink jį mes kuriame savo pojūčius  ir suvokimą: protą ir jausmus. Jausmai – širdyje, protas – galvoje. Dėl to kiekvienas mato pasaulį skirtingai.
Kiekvienas turi savo asmeninių norų rinkinį. Kiekviename žmoguje jų yra 613, bet visų – skirtingo didumo, dėl to kiekvieno rinkinys – savitas.
Klausimas. Ar maisto, sekso, šeimos troškimo prigimtis bloga?
Atsakymas. Nė vienas iš šių norų pats savaime neturi ryšio su blogiu. Blogasis noras yra toks, kuris nukreiptas prieš taisyklę „Mylėk savo artimą kaip pats save“, t. y. prieš žmonių susijungimą. Daugiau nieko blogo prigimtyje nėra.
Nesvarbu, kad noriu suvalgyti dvejus pietus, turėti milžinišką namą – nieko baisaus. Tik jeigu aš kenkiu susijungimui, tuomet šie norai tampa kenksmingi. Pavyzdžiui, noriu pastatyti sau vilą kitų žmonių sąskaita, tuomet būtent „kitų sąskaita“ ir atskiria mane nuo Aukštesniojo pasaulio.
Kad visa tai suprastume, turime jausti valdymo sistemą, tuomet taps aišku, kada elgiamės teisingai, o kada – ne. Būtent siekimas pažinti Aukštesnįjį pasaulį priveda žmogų prie būtinybės pažinti visos sistemos jėgas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apvalus pasaulis“

Norų gilinimas

Begalinis malonumas vietoj „juodojo penktadienio“