Turime pasiekti tokią būseną, kad mus žmonijos gerovė jaudintų tarsi savo vaikų gerovė. Visa tai pasieksime dėl augančio egoizmo. Klausimas tik tas, ką su tuo toliau darysime, kai pakilsime pas Aukščiausiąjį, į grupės centrą, o per grupės centrą prasiskverbsime grupės vidun, kur slypi Kūrėjo Aukštesnioji jėga. Ar prašysime Jo pripildymo, ar suteiksime Jam galimybę atsiskleisti pasaulyje, kad jame įsivyrautų davimo ir meilės savybė?
Visa tai priklauso nuo mūsų. Mes užpildome troškimus publikos, prašančios, ko kiekvienam reikia: pinigų, garbės, žinių, pramisti, šeimos gerovės, prijungdami prie jų savo požiūrį. Juk mes norime, kad šie norai priartėtų prie Kūrėjo, atsiskleistų žmonėse ir suteiktų malonumą Kūrėjui. Šiuos žemiškus rūpesčius dėl maisto, pinigų, šlovės mes pakeliame į dvasinį lygmenį, kad jų viduje atsiskleistų Šviesa, Kūrėjas. Tai lems tokį atsakymą į visus prašymus, kad jie patys panorės tapti duodančiaisiais ir tuo suteiks Kūrėjui džiaugsmą.
Kūrėjo džiaugsmas turi būti bet kurio mūsų veiksmo pradinis ir galutinis taškas: jo priežastis ir tikslas. Mes atliekame tarpininko, perdavimo kanalo, vaidmenį.
Veikiame dviem kryptimis: į publikos pusę ir į Kūrėjo pusę, ir dėl žemiškųjų, ir dėl dvasinių norų. Patys esame viduryje: iš dalies ten, iš dalies čia. Mes jaudinamės dėl žmonių kančių ir nuolatos jaučiame nepasitenkinimą Kūrėju. Tokiu būdu Kūrėjas provokuoja mus, visą laiką siunčia mums kliūtis, juk pradedame jaudintis kartu su žmonėmis dėl to, kaip jie kenčia, kaip jiems blogai, kokie jie vargšai: nėra nei būsto, nei maisto, nei gerovės, baisūs konfliktai, nusivylimas ir ligos.
Atsiduriame situacijoje, kai esame priversti apkaltinti, o ne išteisinti Kūrėją. Todėl mums atsiranda galimybė pateisinti Jį, darbuotis ties tuo, kad „tikėjimo aukščiau žinojimo“ akimis pamatytume Jį kaip gerą ir nešantį gerovę nusidėjėliams ir teisuoliams!

Iš pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos pasaulio bėdos

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

„Išėjimas į žmones” – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Klausimas: Viename iš jūsų dienoraščio tekstų pasakyta: „Po to, kai žmonės visiškai nusivils visais savo bandymais, mes galėsime paskelbti, kad turime metodiką, kuri suteiks jiems sveikatą, valdžią, šlovę, turtus ir taip toliau. Jie turės viską, ko jiems reikia šiame pasaulyje, rojų žemėje, bet tam jiems būtina susivienyti“.
Kaip mes galime tai propaguoti, jeigu, nepaisant visų mūsų vienijimosi pastangų, patys nieko tokio neturime?
Atsakymas: Žmogus niekada negali atlikti jokio dvasinio veiksmo, jeigu galutinai nenusivylė savo galimybėmis ir nesišaukia Kūrėjo, stovėdamas ant pačios paskutinės pakopos, kai  štai tuoj nukris į bedugnę. Tik tada ateina Kūrėjo išgelbėjimas. Kitaip jis dar neturi paruošto kli/indo.
Kaip galime šito pasiekti mūsų pasaulyje? Jeigu nieko nedarysime, tai Kūrėjas mus muš: Šviesa mums vis rodysis, ir jausimės kaskart vis labiau priešingi jai, vadinasi, kaskart vis blogesnės būsenos. Tai kančios kelias. Kol nesuvoksime šio kelio baigtinumo, jo mirties, negalėsime iš jo išsukti.
Tačiau mes galime sąmoningai pasiekti suvokimą, kad būtina Kūrėjo pagalba, neprieidami nevilties būsenos. Kaip sąmoningai? – Kai jaučiuosi esąs priešingas Šviesai.
Viskas priklauso nuo sąlygų, kurios žmogui duotos. Tarkime, gimiau skurdžiausiame Afrikos kaime ir man tenka pusė stiklinės ryžių ir šimtas gramų duonos per dieną. Taip aš augu. Staiga atvažiuoja JTO grupė ir ima visiems dalinti po kilogramą duonos ir butelį pieno sakydami: „Vaikai, jeigu gerai elgsitės, mes jus pamaitinsim, o tiems, kurie gerai valgys, parodysime filmą“. Taigi atsiveria visai kitas pasaulis, visai kitos sąlygos.
Ar galiu pasiekti tokias naujas sąlygas? Esmė tokia, kad kai gyvenau Afrikos kaimelyje, kilogramas duonos per dieną atrodė kaip rojus žemėje. Tačiau jeigu atsidūriau kokioje nors išsivysčiusioje šalyje, tai diena, kuri nesibaigia pasisėdėjimu su draugais restorane, – man yra prapuolusi diena. Mane apima dar didesnė depresija nei tada, kai negaudavau kilogramo duonos Afrikos kaimelyje.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmogui  suteiktų sąlygų. Todėl neįmanoma nustatyti absoliučios kančių vertės.
Aš, normalus apsirūpinęs žmogus, staiga loterijoje laimiu šimtą milijonų dolerių. Dešimt kartų tikrinu skaičius – viskas gerai, visi atitinka esančius laikraštyje. Man „išdygsta sparnai“. Savaitgalį yra išmokamas laimėjimas, ateinu jo pasiimti, ir man sako: „Laikraštyje įsivėlė spaudos klaida“. Ką aš galiu padaryti? Mane apima visiška neviltis, beje, dirbtinė, nes anksčiau jos nebuvo. Ji atsirado tada, kai ėmiau galvoti, kad laimėjau loterijoje, o tai pasirodė klaida.
Vadinasi, mes galime prieiti tokios būsenos dirbtinai, kai būsiu apimtas didžiulio nusivylimo dėl to, kad aistringai trokštu gauti Aukštesniąją šviesą ir jos neturiu.
Kaip galiu tai padaryti? Padedant aplinkai. Su draugais galiu įsibėgėti iki tokios būsenos, kai aš: „Aaa! Noriu štai dabar, nagi nagi“, – ir kartu gaunu aiškų suvokimą, kad, išskyrus „į dantis“, nieko negaunu.
Mes šitai turime padaryti patys. Tai nelengva. Žinoma, turime tokiu būdu truputį save sukrėsti, tačiau šitaip pasieksime milžiniško noro būseną, o kartu atitinkamą milžinišką nusivylimą savo jėgomis ir reikalausime Kūrėjo: „Čia Tu turi man padėti! Niekur nedingsi, aš reikalauju!“. Mums reikia save padaryti iš tikro labai stipriai norinčius ir labai stipriai nusivylusius. Tada viskas pavyks.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Svajoju tapti davimo vergu

Nuomonė: Mes nepakankamai vertiname didžiavimosi ir gėdos dėl savo veiksmų vaidmenį.
Pirmykštėje bendruomenėje pagrindinis žmogaus veiklos kontrolės faktorius buvo tai, kad žmogus nuolatos buvo visų matomas. Bendruomenei išaugus žmogaus nebevaržo artimųjų priežiūra, individo interesai ima konfliktuoti su daugumos gerove, ir taip atsiranda kitas faktorius – reputacija.  Socialiniai tinklai šį mechanizmą padarė dar jautresnį – informacija apie žmogų visiems prieinama.

• Pusiausvyra tarp kolektyvinių ir asmeninių interesų reikalauja tokios emocijos kaip gėda išsivystymo. Gėda – tai negatyvi emocija, kylanti dėl neteisingos sąveikos su aplinka. Gėda reguliuoja socialinį elgesį ir atlieka bausmės prevencijos vaidmenį. Kaltės jausmą sukelia individo prisiimti standartai. Gėda kyla dėl kolektyve priimtų standartų. Todėl gėda, skirtingai nuo kaltės, kyla tik kitų žmonių atžvilgiu.

• Kuo kolektyviškesnė visuomenė, tuo svarbiau kiekvienam atitikti kolektyvinius standartus ir tuo stipresnis gėdos vaidmuo. Gėda veikia kaip įspėjimas laikytis kolektyvinių standartų, kurių nepaisymas užtraukia bausmę.

• Individualistinės visuomenės atitolo nuo tokios bausmės sistemos ir pakeitė ją policine teisėsaugos sistema. Dėl to atsirado kaltės jausmo nuraminimo priemonės.

• Gėdos jausmui atsirasti reikalinga tarpusavio sąveika. Internetas negali pakeisti tiesioginio kontakto. Šiuolaikinis pasaulis leidžia nepaisyti savo individualumo. Tai lemia mažą gėdos efektyvumą, jos trūkumą. Gėdos nepakanka išprovokuoti dideles socialines permainas. Bausmė lieka visuomenės apsauga nuo tų, kurie nenori bendradarbiauti.

Komentaras: Kabala nurodo, kad gėdos jausmas yra visų dvasinių veiksmų, kylančių žmogui lyginant savo ketinimus su Kūrėjo veiksmais, pagrindas. Gėda yra C“A ir visų paslėpties rūšių priežastis – atitinkamai ji reikalinga ir Kūrėjo atskleidimui. Pirmoje TES dalyje pasakyta, kad gėda yra didelių sielų ištaisymo priemonė.

• Gėda kyla dėl kolektyvinių vertybių poveikio žmogui. Tam žmogui reikia integralaus auklėjimo sistemos ir veikiant O“M sužadinti jame naujus elgesio standartus. Galiausiai jis vėl ims jausti aplinką, kartu ir Kūrėją, kaip pirmykštėje bendruomenėje, jausdamasis atviras, tačiau suvokdamas savo nuogumą kaip geistiną, kaip būtiną savo egoistinės prigimties sutvardymui ir ištaisymui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ką man gėda?

Garbingas pagalbos prašymas

Klausimas: Jūs nuolatos kalbate apie platinimo svarbą. Ką daryti, jeigu nesu įsitikinęs, kad mūsų kelias teisingas ir neša žmonėms gėrį? Aš, pavyzdžiui, nenoriu, kad žmonėms tektų patirti tai, ką aš patyriau eidamas šiuo keliu. Kaip tokiu atveju platinti atvira širdimi?
Atsakymas: žmonės, kuriems mes platiname, neturės praeiti to paties kelio, nes jie neturi dvigubos prigimties: altruizmo užuomazgos (taško širdyje) greta egoizmo.
Todėl jie neišgyvens tokių peripetijų, problemų, ieškojimų, kokius išgyvenome mes. Jie turi paprastą nepatenkintą egoizmą, ir mes turime jiems paaiškinti, kaip jį patenkinti. Štai ir viskas. Mes paprasčiausiai atnešame vaistus, o jie turi juos vartoti. Vaistai vadinami „susivienijimu“. Taigi imkime vienytis ir spręsti mūsų bendras užduotis, tada viskas bus paprasta ir gerai.
„O dėl ko taps paprasta ir gerai? Mes jau gyvenome vadinamajame komunizme Tarybų Sąjungoje.“ Tada tu jiems aiškini, kad tai kitoks vienijimosi būdas – savanoriškas, kai mes viduje, vienydamiesi pagal ypatingą metodiką, imame jausti vienybės jėgą, aukščiau slypinčią susivienijimo jėgą, nes toks susivienijimas – tai kitas etapas, mūsų kita pakopa, kurioje mes pavirstame viena vieninga visuma, supanašėjame su Gamta.
Mes imsime jausti Gamtą supanašėdami su ja, ir ši jėga padės mums spręsti visus klausimus. Nagi, pabandykime. Pusvalandis – ir jūs pajusite, kad teisingame mūsų tarpusavio ryšyje atsiranda įkvėpimas, gaivinanti jėga.
Tokiu atveju jų jokiu būdu nevedi į nuopuolį, jiems nereikės praeiti tų pačių kankinančių etapų, kokius praeini tu, kuriuos taip pat praeitum truputį kitaip, jeigu teisingai realizuotum savo turimas galimybes.
Tu nesi tikras tuo, kad mūsų kelias teisingas, nes tu jo nepažįsti. Sakau tai absoliučiai rimtai. Turi jį gerai išsiaiškinti ir tada padaryti išvadą: esi tikras ar ne. Dabar turi jausti nepasitikėjimą savo žiniomis, o ne netikrumą dėl paties kelio. Todėl reikia mokytis.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos rusų kalba tema „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Be pasipriešinimo

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Klausimas: Kartais kritimas atima visas jėgas ir žmogus bando išsisukti nuo darbo grupėje. Kaip greičiau pereiti  tokias būsenas?
Atsakymas: Neleistina bėgti iš grupės. Tas, kuris neateina kritimo metu, kenkia visai grupei. Kiti privalo atnešti jį  tiesiog ant neštuvų. Draugai turi labai jautriai reaguoti į tai, kas vyksta. Jei jie nekreipia dėmesio į tai, kad draugai krenta ir neateina į užsiėmimus, tai reiškia rimtumo ir bendros atakos pojūčio trūkumą.
Jei kiekvieną dieną jausimės kaip fronte, tai suprasime, kad nelaimėsime  praradę netgi vieną draugą. Vienas, kritęs kovoje, jau padaro mūsų armiją netobulą ir suskaldo mūsų gretas. Bet mes nejaučiame jokios atsakomybės ir tie patys kritę draugai nesupranta, kokią žalą padaro kitiems. Tai reiškia, kad nedirbame dėl savo susijungimo, o tai labai stabdo mūsų tobulėjimą.
Mes atliekame daugybę veiksmų, bet visi jie turi būti nukreipti į tai, kad jaustume mūsų vienybę, kuri yra visų mūsų pastangų ir apdovanojimų centre. Kūrėjo atskleidimo ir galutinio išsitaisymo epicentras – visa tai sukoncentruota mūsų vienybės taške.
Jei žiūrėsime tik į šį centrinį grupės susijungimo tašką – tik ten išryškinsime tarpusavio neapykantą, atstūmimą, nutolimą, o paskui – ryšį, vienybę ir Kūrėjo atskleidimą. Tai tas pats taškas, kurio visą laiką turime siekti ir žiūrėti tik į jį. Bet vietoj to kiekvienas žiūri į savo kišenę.

Iš 2013 m. rugsėjo 13 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Klausimas: Kai baigsis platinimo laikotarpis, Jūs vėl kalbėsite apie vienijimąsi?
Atsakymas: Platinimo laikotarpis negali baigtis. Baal Sulamas rašo: „Aš laimingas, kad gimiau šioje kartoje, kai galima platinti kabalos mokslą“.
Kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams mūsų pasaulyje, o ne tik išrinktiesiems mokiniams. Atskleidimas grupei mokinių nėra Kūrėjo sumanymo įgyvendinimas mūsų pasaulyje, kadangi mokiniai viso labo tik laidininkai, tarpininkai, dirbtinis elementas. Todėl atskleidimas jiems – tai nėra kabala, o tik pirminė sąlyga.
Kai kalbama apie Kūrėjo atskleidimą mūsų pasaulyje, turima omenyje Jo akivaizdų atskleidimą visiems 99 proc. žmonių. Tai vadinama kabala! Visų 99 proc. troškimai – tai ir yra mūsų siela, mūsų indas (kli). Ten mes pradedame suvokti Kūrėją!
O šiandien, kai jūs, mokiniai, tai tyrinėjate savyje, sėdėdami uždaroje patalpoje, jūs tiesiog ruošiatės tai įgyvendinti, bet taip Kūrėjo neatskleisite. Mūsų užduotis – paimti iš masių jų norus, pakelti iki Kūrėjo ir pareikalauti juos užpildyti. Tada Aukštesnioji Šviesa praeis ne šalia mūsų, o per mus – masėms, kad atsiskleistų tokia forma, kokia liaudis to trokšta. Ir tuomet jūs pradėsite atskleisti būtent Kūrėją.
Masėms Kūrėjas neatsiskleis, jie tiesiog pajus, kad jiems gera vienytis ir eis vis toliau. Palaipsniui pajutę vienijimosi naudą, jie ims keisti savo požiūrį: „Vienijimasis įkvepia mums gyvybės, padeda, suteikia galimybę geriau sutvarkyti gyvenimą sau ir savo šeimai. Vienybė – tai šaunu!“
Jie ims garbinti patį vienijimąsi, jo jėgą, o ne rezultatą, kitaip sakant, ne patį faktą, kad pasveiko, o priemonę, kuriai padedant pasveiko: padedant vienijimuisi, tai jėgai, kuri jame atsiskleidžia. Šią jėgą jie gerbs, mylės, sieks jos.
Taip pasireiškia vienijimosi jėgos siekis, kitaip tariant, taškas širdyje! Juk man buvo gera su šia jėga. Dabar noriu solidarizuotis su ja, nes ji suteikia man gėrį. Tegul tai vyksta egoistiškai (ir mokiniams pradžioje vyksta taip pat), bet aš jau susijęs su šia jėga ir toliau kryptingai siekiu jos. Ir ji jau veikia mane kitaip, pertvarko mane į altruistą. Taip tai veikia.
Bet masės yra ant žemesnės pakopos nei mokiniai, todėl jos pradeda nuo paprasto egoistinio indo, o jame paskui atsiranda taškas širdyje. Mokiniai pradeda nuo taško širdyje ir paprasto egoistinio indo. Apatinė pakopa, liaudis, yra po mumis, todėl turime ją perleisti per save ir tik tada pakilsime. Tokia ypatinga sąlyga mums duodama!

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“ rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko greitinimo  misija

Ar reikalinga kabala masėms?

Iki galutinio išsitaisymo žmogus neturi pasitikėti savimi. Jis privalo būti veikiamas aukštesnių indų-norų – ir tik tetyrinėti juos, pakopa po pakopos, „prilipti“ prie jų nedėdamas vilčių į savo „įdirbį“.
Mes žengiame tik tikėjimu aukščiau žinojimo, t. y. tik susiliejimo su aukštesniąja pakopa lygmenyje. Vien iš ten galima semtis ir prie esamos būsenos pritraukti teisingus atsakymus bei tikruosius ženklus. Principas „vadovaukis vien tuo, ką matai“ tinka tik sugadintiems norams, o kad laikyčiausi kurso, turiu „tikėjimu aukščiau žinojimo“ „lipdytis“ prie aukštesnės pakopos.
Kiekvienas gali rasti sau „ženklų“, patvirtinančių jo teisumą. Tik tai yra uždrausta. Protas čia nedirba ir aš jo nepanaudoju. Netgi kabalistų aiškinimai skirti tik tam, kad suartintų mus su dvasinėmis sampratomis, kad pridėtų žinių, tačiau tikrąjį ramstį, tikrąjį patvirtinimą galima surasti tik aukštesniajame lygmenyje, kai atsižadu savojo supratimo ir apsiginkluoju jo protu.

Iš 2013 m. rugsėjo 17 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Pirmą kartą anuliuoti save

Kaip pasitikrinti, ar einame teisingu keliu? Aišku, kad žmogus per daug save myli ir visada pasąmoningai vertina save iš savo egoizmo pozicijos. Mes negalime objektyviai pasitikrinti, ar teisingu keliu einame.
Vienintelė galimybė pasikeisti – tai patekti į „svečio ir Šeimininko“ situaciją bei pajusti tokį šeimininko elgesį, kuris mus taip pakeistų, kad vietoje malonumo prisipildyti imtume mėgautis šio pripildymo davėju. Tokiu atveju pakilsime virš noro ir jį pripildančios Šviesos, kurie tiesiogiai tarpusavyje susiję natūralia, materialia forma, ir pereisime į svečio ir Šeimininko santykių lygmenį.
Svečias – tai jau ne pats noras mėgautis, o nauja savybė, suformuota jo viduje, kuri pažįsta Šeimininką, jį supranta, jaučia jo dėmesį. Yra noras ir jo pripildymas, virš kurių staiga atsiskleidžia tarpusavio santykiai – tarp paties Kūrėjo (o ne Jo veiksmų) ir kūrinio, kurio viduje formuojasi Kūrėjo forma – pristatomas „antrasis aukštas“.
Tada kyla konfliktas „pirmajame aukšte“, t. y. indo ir Šviesos santykiuose bei asmeninių Kūrėjo ir kūrinio santykių „antrajame aukšte“. Todėl kūrinys jaučia vidinį prieštaravimą. Kas kartą mano noras keičiasi, keičiasi mano požiūris į malonumus. Juos imu matyti naujai ir atitinkamai turiu pasirinkti teisingą tikslą.
Todėl man duoda pirmą pradinį tašką. Jeigu noriu nustatyti savo santykius ne pirmajame, o antrajame aukšte – tarp savęs ir Kūrėjo, tai turiu Jam suteikti malonumą taip pat, kaip Jis visas siekia suteikti malonumą man. Manęs sukūrimo priežastis – Jo meilė man, noras suteikti man malonumą. Kaip gi aš galiu Jam atsakyti tuo pačiu?
Reikia ištirti tai, pasistengti sužinoti, kaip savo gyvenimu galiu suteikti Jam malonumą: ko Jis nori, ko siekia, dėl ko jam gali būti gerai? Tai sunku išsiaiškinti, nes jei aš atliksiu kokį nors veiksmą, suteikiantį malonumą Kūrėjui, ir pajusiu tai, tai gausiu žymiai didesnį malonumą nei galiu atlaikyti. Mane taip stipriai papirks šis egoistinis malonumas, kad jau niekada negalėsiu iš jo išsivaduoti, pakilti virš jo į antrąjį aukštą.
Todėl, pradedant nuo pirmojo žmogaus, Adam Rišon, mums garantuota pagalba šiame pasaulyje. Kabalistai mums aiškina, jog norint atskleisti žmogaus santykius su Kūrėju, reikalinga tinkama aplinka, kurioje galime atlikti tokius veiksmus, kuriais teikiame malonumą Kūrėjui. Juk aplinka – tai jau noras ir jo patenkinimas, nepriklausomas nuo manęs ir nesusijęs su manimi. Aš jo nejaučiu. Tokiu atveju, kai galiu pripildyti ne man priklausančią, išorinę aplinką: negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją, žmones, suteikiu malonumą Kūrėjui. Labai paprastas principas.
Bėda ta, kad aš negaliu teikti malonumo niekam kitam, nes visada galvoju tik apie save patį. Tokia mano prigimtis. Nepaisydamas to, turiu bandyti. Jeigu noriu suteikti džiaugsmą artimui dėl to, kad pradžiuginčiau Kūrėją, tai šis procesas jau vyksta antrajame aukšte, nes jis nepriklauso nuo mano asmeniško malonumo.

Iš 2013 m. rugpjūčio 26 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui

Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!

Yra pasakyta: „Palaiminimo taurė turi būti pilna“. Kad Šviesą priversčiau dirbti su manimi, privalau paprašyti Jos iš visų savo troškimų, kuriuos Šviesa turi ištaisyti.
Aš nežinau, kokie tie norai ir dėl kurios savo dalies prašau, bet prašau, kol išsipildys. Man nėra žinoma, kaip tai vyksta, ir ar einu teisinga kryptimi, kad išsiaiškinčiau, kokių norų reikia. Aš tiesiog nuolatos turiu dirbti, kad patekčiau į davimo mintis, davimo norus ir davimo veiksmus, kiek tik įmanoma įsijungčiau į grupę, kol pasieksiu teisingą šauksmą, kurį numatė man Kūrėjas.
Tikroji malda – tai irgi Šviesos poveikio rezultatas. Juk patys nieko nedarome, išskyrus pasiruošimą. Pati malda – tai daugybės paruošiamųjų veiksmų ir paruošiamosios maldos rezultatas.
Šviesa po truputį veikia žmogų nedideliais švytėjimais, tamsoje, bejėgiškumo, silpnumo būsenose, kol jo nusivylimas pasiekia tokią ribą, kai yra pasiruošęs bet kam, kad tik taptų vergu davimo savybės, kuri valdytų jį ir užpildytų visas mintis bei širdį.

Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Prašyk visko, ko nori!

Efektyvaus darbo sąlygos

Baal Sulamas, „Pasaulis“: Kiekvienas, kuris pažeidžia nors vieną iš mums duotų gamtos dėsnių, kenkia galutiniam tikslui. Bus geriau, jei prieisime prie bendro vardiklio ir sutiksime su tuo, kad žodžio „Gamta“ (הטבע) gematrinė vertė tokia pati, kaip žodžio „Dievas“ (אל-הים). Tada Kūrėjo dėsnius galėsiu pavadinti „Gamtos priesakais“, arba atvirkščiai, nes tai yra vienas ir tas pats.
Klausimas: Neseniai aš mokiausi atsargaus vairavimo kursuose. Tarp kitų dalykų man pasakojo apie kelio ženklus, kurie įspėja apie kelią kirsiantį geležinkelį. Jei nepaisysi jų – pateksi po traukiniu. Tačiau mūsų gyvenimo kelyje nėra jokių kelio ženklų, todėl ne kartą „patenkame po traukiniu“ – juk čia veikia Gamtos dėsniai, kuriuos reikia pajusti vidumi. Juos išmokti užtrunka, o iki tol mūsų laukia daug „traukinių“. Kodėl gamta nepastatė matomų ženklų – tokių, kuriais patys galėtume naudotis ir kitiems paaiškinti?
Atsakymas: Iš tikrųjų, jei mūsų kelyje stovėtų „kelio ženklai“, tai laikytumės „vairavimo taisyklių“. Arba, bent žinotume, kad pažeidžiame jas, kad pažeidžiame Gamtos dėsnius. O be ženklų nematome, kas mūsų laukia kelyje. Kodėl viskas taip sukurta? Kodėl tik daugybė „avarijų“ galiausiai išmoko mus laikytis taisyklių?
Pradžiai paklausiu: kodėl tu manai, kad mūsų pasaulyje elgiamės kitaip? Pavyzdžiui, priimame įstatymą, pagal kurį pokalbis mobiliuoju telefonu prie vairo automatiškai leidžia atimti teises trims mėnesiams. Kodėl? Todėl, kad specialistai patikrino, kiek bėdų ir nelaimių mums sukelia vairuotojų pokalbiai telefonu.
Išryškėja ta pati schema: mes periodiškai nukenčiame, kol pasiekiame kritinį tašką, o tada sukuriame tam tikrą apsaugos sistemą.
Sakykime, kažkada tiltus statė be turėklų, o paskui, kai paaiškėjo, kad nuo jų krenta žmonės, ėmė gaminti ir turėklus. Taip vyksta visada, kiekvienas mūsų veiksmas kyla iš būtinybės. Kadangi mėgavimuisi nereikalingi turėklai, sugalvojame juos, vien saugodamiesi kančių, kai būtinybė tampa akivaizdi.
Egoizmas skatina imtis tik to, kas gali suteikti malonumą, o prevencinės, profilaktinės sistemos malonumo neteikia. Aš noriu pereiti kelią ten, kur man patogu, aš noriu kažką pasiimti sau ir man nerūpi, kad tai vadinama „vagyste“. Dėl šios priežasties mums prireikia daugybės pačių įvairiausių sistemų: teismų, įstatymų ir kt. Apskritai, visos jos skirtos tam, kad nors truputį sudrausmintų mūsų prigimtinį egoizmą.
Šiandien prasideda naujasis vystymosi etapas, kuriame turime susipažinti su Kūrėju. Kaip? Jei man bus gerai, niekada to nenorėsiu, nes malonumas nereikalauja nieko, išskyrus didesnį malonumą. Man nesvarbu, iš kur ir kodėl gaunu gėrį. Užtenka, kad gaunu, daugiau apie nieką negalvoju, nes tiesiog dabar „prisipildau“ juo.
Užtat, kai tik man atsiskleidžia blogis, nuo kurio negaliu pabėgti, išsisukti, sunerimstu, pradedu klausti, o tada jau kuriu užtvarą, spaudžiu stabdžius – kažką darau.
Tokia mūsų prigimtis – egoistinis noras pasitenkinti. Jis veikia pačiais įvairiausiais būdais, neleisdamas mums apsisaugoti, apsidrausti, jei nėra aiškios priežasties. Visai kas kita, jei apsidrausdamas gausi dar daugiau. Bet tai, kas neįeina į šią paradigmą (tai dar ne davimas, o tik apsauga nuo žalos artimui), neįeina ir į mano planus. Juk malonumas – tai kyšis, savęs papirkimas, kuris užtemdo akis, numuša nuo teisingos minties, to nė nesuvokiant.
Štai todėl skundas dėl „kelio ženklų“ neteisingas. Tu teisus tik tokiu atveju, jei nekreipi savęs į tikslą – Kūrėjo pažinimą, jei netyrinėji sistemos, kurią Jis sukūrė, kad susipažintumei su Meistru per jo darbus.
Aš turiu sužinoti, ką Jis daro, naudodamasis šia sistema, kaip Jis viską sukūrė ir kaip viską valdo. Aš tarsi „praryju“ šią sistemą, įsileidžiu ją vidun ir vadovaujuosi jos dėsniais. Ji ir toliau veikia manyje, bet dabar aš ją stebiu, analizuoju, kontroliuoju.
Štai čia ir slypi mano laisvas pasirinkimas: kontroliuodamas sistemą, aš nuolatos tikrinu save: ar atitinka mano veiksmai tai, ką Jis būtų padaręs? Apie tai yra pasakyta: „iš priekio ir užnugario Tu apsupsi mane“. Būtent taip aš susipažįstu su Kūrėju – stengdamasis būti toks pat kaip Jis ir netgi truputį daugiau: užbėgdamas į priekį, bandydamas nuspėti Jo veiksmus. Tuo pačiu aš sužinau ir išvirkščiąją, ir gerąją puses.
Apskritai, viskas, ką reikia mums ištaisyti, atsiskleidžia savo laiku. Juk sistema ne šiaip tiksli, o absoliučiai: visiems ir kiekvienam visais įmanomais pjūviais ir aplinkybėmis ji siunčia idealią „porciją“. Vienu „gramu“ mažiau – ir tai jau būtų kančios, siųstos ne iš meilės. Vienu „gramu“ daugiau – ir šis priedas taip pat būtų siųstas ne iš meilės, nes atimtų iš mūsų pasirinkimo laisvę.
Mes negalime pateisinti valdymo, bet dabar ir neturime jo teisinti, neprivalome būti „teisuoliais“. Pasakyta: kas užjaučia žmones, tas nusipelno jų paguodos – ir štai tada pateisina Kūrėjo siųstas kančias. Įveikę kelią, mes jį pateisinsime.

Iš 2013 m. rugpjūčio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis tobulėjimas nesuteikiamas per protekciją

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo