Klausimas. Supančioje aplinkoje propaguojami tikslai vilioja mane labiau už tikslą, kurį man iškelia kabalistas ir stengiasi perteikti grupė. Ką daryti su šiuo prieštaravimu?
Atsakymas. Aš turiu tikslą, dėl kurio gyvenu. Jeigu ne jis, tai tiesiog „gyvūniškai“ egzistuočiau, instinktyviai vengdamas mirties ir pripuolamai tenkindamasis tuo, kas pakliuvo.
Betgi ne, mano gyvenime yra tikslas, ir, padedant grupei, aš viską organizuoju taip, kad nuo jo nenukrypčiau. Visi kiti mano veiksmai turi atitikti kryptį gyvenimo tikslo link.
O šis tikslas – Kūrėjo atskleidimas arba susiliejimas su Juo. Jis pasiekiamas laikantis principo „Pamilk savo artimą kaip patį save“, jungiantis grupėje. Ir tik tai man turi rūpėti.
Iš esmės mes kalbame apie vienas kitame esančių dvasinių parcufų struktūrą. Visa ko šerdis – gyvenimo tikslas. Kad jį pasiekčiau, man reikia grupės. Kad stiprinčiau grupę, man reikia platinimo. Vadinasi, man reikalingas visas šis pasaulis, arba „pasaulio tautos“.
Bet svarbiausias man yra būtent tikslas, o visa kita – jam pasiekti būtini elementai. Jeigu ne tikslas, aš jais nesinaudočiau. Aš darau ir naudoju tik tai, kas padeda siekti tikslo.
Ir grupė turi atitikti tą pačią užduotį. Todėl ir pasakyta, kad reikia visada rinktis geresnę aplinką – aš keičiu grupę kas kartą iš jos imdamas tai, ko man reikia tikslui pasiekti.
Procesas dinamiškas: platinimas taip pat nuolat transformuojasi pagal tai, kaip turime stiprinti grupę, kad jos centre rastume bendrą jėgą ir atskleistume Kūrėją. Kad Jį atskleisčiau grupės centre, – pasitelkdamas jos laidavimo jėgą ir teisingą platinimą, – man reikia išeiti į platųjį pasaulį, perimti žmonių norus, jų įsipareigojimus, baimes ir rūpesčius, pajusti spaudimą, kuris privers mane veikti. Taip manyje subręs tikrasis reikalavimas, ir štai tada atskleisiu Kūrėją.
Visi šie elementai yra reikalingi kelyje, išskyrus išorinį pasaulį kaip tokį – jame mes tik platiname. Kūrėjas grupės centre – grupė, palaikanti laidavimą, – aš grupėje – platinimas. Tokia yra teisinga, mums žinoma schema: žemesnysis, aukštesnysis ir aukštesnis virš aukštesniojo. Arba vidinis, vidurinis ir išorinis.

Mes nežinome savo prigimties ir todėl nuolatos klystame vienaip ar kitaip vertindami save, neteisingai kaltindami arba teisindami. Reikia suprasti, kad neturime jokios galimybės pamatyti tiesą ir vienintelė išeitis – pasikliauti Šviesa, grąžinančia prie šaltinio.
Tai, kaip mes įsivaizduojame save, savo savybes, kurios mums dabar atrodo gražios arba nelabai patrauklios, – kol kas labai toli nuo tikrojo savęs supratimo. Jis atsivers tada, kai Kūrėjo Šviesoje mes pamatysime tikrąją savo prigimtį. Tik tada galėsime nuspręsti, kas mumyse yra gero ir kas blogo.
Netgi puikybė nėra nereikalinga savybė. Pasakyta: „Tesipuikuoja tavo širdis Kūrėjo keliuose.“ Tai yra mes turime didžiuotis, įveikti sunkumus, tvirtai laikytis tiesos kelio, neleisdami niekam išstumti iš jo arba savęs pažeminti. Tokiu atveju nuolankumas netinka.
Mūsų įsivaizdavimuose apie save ir apie kitus labai daug painiavos, todėl vienintelis sprendimas – tai traukti Šviesą, grąžinančią prie šaltinio. Tik Kūrėjo Šviesoje imsime matyti tiesą. Iki tol reikia tik tiksliai vykdyti kabalistų patarimus, kad kuo greičiau priartėtume prie teisingo visos mūsų prigimties ir savęs matymo.
Teisingą požiūrį mums paaiškino išminčius Gilelis: „Nedaryk draugui to, ko nekenti pats.“ (Šitaip jis atsakė mokiniui, paprašiusiam jo paaiškinti visą Torą „stovint ant vienos kojos“.) Tai kol kas vienintelis pasitikrinimas, kuris tavo jėgoms.
Jeigu tvirtai stovi ant šio vieno pagrindo, „ant vienos kojos“, tai šito pakanka. Nors tavo būsena, stovint ant vienos kojos, labai nesaugi ir nepastovi. Jeigu laikaisi šio vieno pagrindo ir ne daugiau, visada paisydamas taisyklės „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“, tai galėsi tobulėti.
Daugiau nieko nereikia – pakanka tik šito. Tai būtina ir pakankama sąlyga. Išskyrus susivienijimą, daugiau nieko nereikia, ir tik jo siekiant reikia nuolatos dirbti. Veiksmo prigimtis tikrinama tik žiūrint, ar sustiprėjo mūsų vienybė. Visa kita neturi reikšmės, kad ir kas aplinkui mus vyktų. Tai jau bus „antra koja“, „trečia“, kuri tik sukels dar didesnę painiavą mūsų darbe. Todėl rūpinkitės tik savo susivienijimu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Klausimas: Ar yra ryšys tarp žmogaus valios laisvės ir sėkmės?
Atsakymas: Iš vienos pusės, žmogaus sėkmė nulemta. Kiekvienas gimsta skirtingomis aplinkybėmis ir su skirtingais gabumais. Juk jeigu gimiau su tam tikromis savybėmis, tai jos jau lemia mano kelią galutinio išsitaisymo link. Tai priklauso nuo mano gimimo vietos ir daugybės kitų man nepavaldžių veiksnių.
Nekreipdami dėmesio į sąlygas, kurios nuo mūsų nepriklauso, ir pažvelkime į save tarsi į organizmo ląsteles: kiekviena iš jų turi savo paskirtį ir likimą. Ar galime paveikti visa tai, kas liko? Ar pasitelkę valios laisve, t. y. galimybę išsitaisyti, galime tapti visiškai lygūs su kitais?
Vienas gimė sumanus, antras – kvailas, trečias –  turtingų šeimoje, ketvirtas – išsilavinusių, penktas – batsiuvio sūnus, ir tęs tėvo amatą ir t. t. Visi absoliučiai skirtingi. Bet jeigu žmogų žadina iš aukščiau, t. y. prabunda jo taškas širdyje, tai taip jis prilygsta kitiems.
Visi kieno taškas dar miega yra nevienodi: kaip liūtas, katinas ir pelė. Negyvojoje, augalinėje ir gyvūninėje gamtoje visi skirtingi. Bet žmogiškoji pakopa nustato lygybę tarp visų žmonių ir ne tik: negyvasis, auglinis ir gyvūninis lygmenys įsijungia į žmogų ir taip susilygina.
Visa tai įmanoma dėl žmogui duotos valios laisvės, kuria jis neutralizuoja gamtos jam paruoštą likimą. Valios laisvės požiūriu kiekvienas turi sąlyginai tokį patį darbą. Niekas neturi jokių privilegijų.
Gali atrodyti, kad vieniems reikia nedidelės pastangos, kad patektų į dvasinį pasaulį, o kitiems to nepakanka. Nežinome, nuo ko tai priklauso. Negalime remtis praėjusiais gyvenimais, visa žmogaus istorija, visu tuo, kas su juo buvo ir bus. Tačiau visa tai kaupiama ištaisytos būsenos pakopoje – Begalybės pasaulyje. Mes to nežinome, todėl sunku pamatuoti kiekvieno darbą.
Štai kodėl pasakyta: „Daryk viską, kas tavo jėgoms“.

Iš pamokos pagal Knygą Zohar. Įvadas. 2013 10 13

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda žmogus?

Išvien su Kūrėju

Klausimas: Kodėl parašyta, kad žmogus sėja lauką verkdamas? Kodėl jis nesidžiaugia? Kodėl turiu visą laiką verkti?
Atsakymas: Visada sėjama liejant ašaras, nes eikvojame didžiules jėgas ir jaučiame nepatenkintą norą. Ką reiškia „arti“ vidiniame darbe? Paimu plūgą ir imu arti save pasikinkęs asilą arba jautį. O jeigu neturiu jaučio, tai pasikinkau savo namiškius, kad jie vilkdami šitą plūgą išartų vagą žemėje – mano nore.
Savu noru gyventi jie išars vagą manyje, mano širdyje. Į šią vagą man reikia pasėti grūdus. Bet aš noriu juos suvalgyti! Nesuprantu, kam man juos mesti žemėn – tai visiškai nenatūralu. Jeigu kas nors pažvelgtų į mane iš šalies, sušuktų: „Kam juos išmeti, geriau išsikepkime duoną!“ Mano elgesys labai keistas: aš užberiu grūdus žeme ir, negana to, dar laistau juos vandeniu, kad jie supūtų. Laukiu, kada gi jie supus – grūdai, kuriais galėčiau prasimaitinti. Aš panašus į kažkokį beprotį.
Po to prasikala pirmieji daigai, ūgliai, stiebeliai. Kol sulauksiu pirmųjų subrendusių varpų su grūdais, praeis daug laiko. Visas mano elgesys atrodo visiškai neracionalus. Tačiau „Nėra protingesnio už patyrusį“, ir aš suprantu, kad tokiu būdu gaunama duona.
Klausimas: Bet ar turiu garantiją, kad bet kokiu atveju tikrai „išdygsiu“? Negali būti jokių klaidų kelyje?
Atsakymas: Jeigu suklysi, tai pasėja prapuls, o jeigu nesuklysi – išdygs. Jeigu žinai, kaip teisingai naudotis visais kūrimo dėsniais, tai su džiaugsmu rinksi derlių ir ragausi visus vaisius. Tačiau tai tik su sąlyga, kad nebūsi toks naivus valstietis, kuris maitinasi žaliais, neapdorotais grūdais kaip jo asilas.
Knygoje „Safra de cnijuta“ pasakojama istorija apie prasčioką, kuris niekada nebuvo išvažiavęs iš savo kaimo. Tačiau kartą jis staiga pateko į miestą ir pamatė, kad ten parduodamos įvairiausios skanios bandelės, duona, pyragaičiai. Jis nustebo: iš kur atsiranda toks stebuklas? Jam atsakė, kad iš rugių grūdų, kuriuos jis augino ir siuntė į miestą.
Bet jis nieko apie tai nežinojo, nes buvo toks pats „asilas“, kaip ir tas, kurį turėjo. „Miestas“ reiškia, kad mes susivieniję, ir tada mums pavyksta iškepti tokią skanią duoną. Kol būsi vienas – gyvensi asilo lygmenyje. Pažanga įmanoma tik žmonėms susivienijus – tai pirmoji, pati žemiausia sudužusios sielos ištaisymo pakopa.

Iš 2013 m. spalio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Mums trūksta siekio, stipraus noro, ketinimo, stimulo, būtinybės. Mes lyg ir norime dvasingumo, klausomės (pamokų), mokomės, bet neužsidegame taip stipriai, kad tai mums taptų įkyria idėja, tarytum paniškai bijotume dėl savo gyvybės. Ką daryti, jeigu neturime tokio deginančio noro?
Akivaizdu, kad savo jėgomis, be išorinio spaudimo ir motyvacijos iš viršaus ar iš apačios niekada negalėsime pasiekti nerimastingo noro gauti Šviesą, grąžinančią į šaltinį. Savo jėgų mums nepakanka. Negalime taip stipriai suartėti vienas su kitu, kad pajustume, jog mums iš tikro reikia to, kad visos mūsų maldos, viltys, lūkesčiai taptų bendri ir susipintų iki visiško savojo aš praradimo. Mes nejaučiame tokio poreikio, neturime tokio noro!
Tik tada, kai mums ateina naujas noras iš išorės, iš kitų žmonių, kurie reikalauja mūsų pagalbos, jaučiamės esantys įtemptoje, žūtbūtinėje padėtyje. Tarytum žmogus, kuris gyveno vienas ir nelabai dėl savęs jaudinosi, manydamas, kad kaip nors prasimuš. Tačiau, susikūrus šeimą, jam tenka nuo ryto iki vakaro galvoti apie tai, ką parneš namo, kuo pamaitins vaikus. Tai jau tokie įsipareigojimai, nuo kurių neįmanoma pabėgti.
Tas pats vyksta ir mums: kai užmezgame ryšį su publika ir jai kažką žadame, tai garbės, valdžios siekis, gėdos baimė verčia mus pasirūpinti savo pažadų įgyvendinimu. Poreikis išpildyti publikos norus įpareigoja mus stipresniam tarpusavio ryšiui vienas su kitu. Tada jaučiame, kaip labai reikia draugų.
O jeigu šito išorinio noro nepakanka tam, kad sukeltų mumyse jaudulį ir nerimą dėl būtinybės pasiekti vienybę, tai Kūrėjas mums prideda, siųsdamas įvairiausius neapkentėjus, kaltintojus, su kuriais esame priversti kovoti ir nugalėti. Kitaip tai gniuždo mūsų savimeilę, teršia gerą vardą, sukelia nepatogumų ir įstumia į neviltį.
Šitaip mums atsiveria naujos tuštumos, prie kurių niekada nepavyktų prisikasti patiems – mums šito neleistų kūno, mūsų egoizmo, apsauginė reakcija. Kūrėjas jas atveria, užsiundydamas ant mūsų priešininkus iš išorės kaip lojančius šunis.
Visuose tokiuose poveikio instrumentuose reikia įžvelgti pagalbą iš aukščiau. Tokios negatyvios jėgos papildo mūsų pačių jėgas, kuriomis kažkaip bandėme susivienyti bei kažko pasiekti, ir gerokai mus pastūmėja pirmyn, daro grynai materialų poveikį, persmelkiantį mus iki kaulų ir smūgiuojantį į skaudžiausią vietą.
Tikėsimės, kad šios jėgos bus pakankamai stiprios, jog imtume melsti pagalbos, kaip pasakyta: „Ir ėmė dejuoti Izraelio sūnūs nuo šio darbo, ir išgirdo Kūrėjas jų šauksmą Jam“. Tai labai rimtas darbas. Negalima užtušuoti ir ignoruoti tokių išpuolių, o atvirkščiai, reikia bijoti, gėdytis, teisingai dirbti su šiais instrumentais, duotais mums sėkmei ir ištaisymui.
Visa tai – pagalba prieš mūsų egoizmą. Nieko nėra mūsų pasaulyje sukurta be reikalo, o tik kaip pagalba mums. Nors mums ir reikėtų gintis bei užsiimti teisingą poziciją kritikos bei visų problemų atžvilgiu, nerimauti dėl savo pažadų publikai įgyvendinimo, tačiau kartu dėkoti Kūrėjui už visus šiuos poveikio būdus, karčius, bet būtinus vaistus mūsų egoizmui, padedančius nuo jo atitrūkti ir pakilti.
Mums reikia įgyti norą, kompensuojantį skirtumą tarp dviejų pakopų: mūsų dabartinės pakopos ir kitos, dvasinės. Šią formulę sudaro mūsų pačių noras, publikos noras, neapkentėjų norai. Visa tai turime suvienyti vienoje formulėje ir taikyti ją savo maldoje MAN, tuo suteikiant jai galią, pakankamą atsakymui iš viršaus MAD gauti. Šie MAN ir MAD projektuoja tiesioginę ir atspindėtąją Šviesą, pakeliančią mus, visus kartu susivienijusius, į aukštesniąją pakopą.
Tai mūsų bendras pakilimas. Mozė neišeina iš Egipto vienas. Jis tik pabėga iš ten kuriam laikui pas Itro ir grįžta. Tačiau iš egoistinės vergovės išeina visi kartu, ir šito negalima pamiršti.
Platindami formuojame savo stiprų norą, kurio reikia išėjimui iš Egipto, šuoliui į naują dvasinę pakopą, o visos baimės, nuogąstavimai, smūgiai, nusivylimai duodami tik tam, kad mus dar stipriau sutelktų ir įpareigotų bėgti reikiamu momentu.
Faraono armija ir negatyviosios jėgos bei tamsi naktis, kuriai atėjus galime pabėgti, nors tai ir tamsi bei nemaloni būsena – viskas susijungia į tokį jėgų ir sąlygų derinį, kuris lemia mūsų gimimą naujajame pasaulyje.

Iš 2013 m. rugsėjo 30 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Turime ne tiesiog ugdyti geras žmogaus manieras, o iš tikrųjų pakeisti jo prigimtį. Priešingu atveju pasikartos istorija su katinais, kurie vilkėjo frakais ir buvo išmokyti tarnauti kaip padavėjai. Kaip pasakoja chasidų alegorija, katinai išmėtė visus savo padėklus ir nudūmė gaudyti pelių, vos tik jas pamatė.
Kitaip tariant, mes auklėsime žmogų, jis puikiai elgsis, bet kai tik jam nušvis koks nors malonumas, jis numes visą tavo auklėjimą ir pabėgs. Mums reikia pakeisti prigimtį! Todėl turime būti realistai ir suprasti, ar turime jėgų tai atlikti, ar ne? Jeigu ne, tai netrukdyk žmonių, tegul mėgaujasi gyvenimu, kiek tai įmanoma, – bare su draugais ar stadione.
Esminės sąlygos: ar eini su Šviesa taisyti pasaulio, ar tiesiog kvaršini žmonėms galvas? Tačiau norint turėti Šviesą, grąžinančią į šaltinį, mums reikia susitelkti į dvasinį indą, kuris vadinamas laidavimu.  Būtent  tuo turime pasirūpinti pirmiausiai, kitu atveju nėra prasmės net pradėti.
Jeigu išeiname į publiką apsiginklavę Šviesos jėga, tai reiškia, kad leidžiame Kūrėjui kovoti už mus. Juk ką mes patys galime padaryti? Mes jau iš savo patirties įsitikinome , kad Kūrėjas sudaužo visus  žmonių bandymus savo jėgomis sukurti visuotinės gėrovės visuomenę, nepalikdamas iš to akmens ant akmens. Mes dar pamatysime per kelerius artimiausius metus, kaip visiškai žlugs amerikiečių ekonomika, sukeldama didžiulį rezonansą visame pasaulyje.
Atėjo laikas, kai turi pradėti veikti Šviesa! Be Šviesos viskas subyrės. Kažkada egzistavo didžiulis egoizmas, tarpusavyje sujungiantis atskiras smilteles, ir galėjome sukurti visą šį pasaulį panašiai kaip vaikai, pajūry statantys smėlio pilis. Bet šiandien šio ryšio jau nebėra, egoizmas dingo, jis daugiau nebepalaiko smiltelių kartu. Jame nebeliko degalų, pripildymo, kuris jį pamaitintų.
Ką galima padaryti su žmogumi, kuris nieko nenori ir yra pasiruošęs iki gyvenimo pabaigos gyventi išlaikomas mamos, nesiruošia vesti, dirbti, o svajoja jau nuo dvidešimties metų gauti nedidelę pensiją, kad kaip nors galėtų egzistuoti. Šiandien egoizmas nedirba, juk nemato  iš to jokios naudos. Iš ko mes galime ką nors pastatyti? Matome, kad viskas griūva, krizė apima visas šalis visose pasaulio dalyse. Tokia stipri valstybė kaip Sirija staiga per akimirką patyrė tokią griūtį, kad prireiks 30-50 metų, norint atkurti ją iki buvusio lygio, jei tai išvis įmanoma.
Klestinčios šalys virsta dykumomis, nes dabar turi ateiti Šviesa ir atgaivinti indus. O tai priklauso nuo tavęs! Ir todėl tau teks išeiti į pasaulį ir atnešti jam metodiką. Jei tu neatneši jam metodikos, kuri privalo ateiti per tave, tai visi tave apkaltins, kad tu esi visų pasaulinių problemų priežastis ir ateis iš tavęs pareikalauti. Būsena labai rimta. Negalima gyventi šiandiena, viskas gali apsiversti per akimirką.

Iš 2013 m. spalio 1 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 38

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl dvasiniame kelyje nėra įspėjamųjų ženklų

„Išėjimas į žmones” – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Aišku, kad žmogus nieko negali padaryti dėl Kūrėjo. Jis veikia iš baimės būti nubaustas arba tikisi atlygio, bet tik dėl naudos. O kai tik žmogui viskas susitvarko, jis tuoj pat pamiršta Kūrėją. Matome, kad paprastai žmogus kreipiasi į Kūrėją tada, kai jam blogai ir pats susitvarkyti nebegali. Bet vos tik pamato, kad apsieis ir be Kūrėjo, tuoj pat Jį meta. Bet mes skiriamės tuo, kad atliekame veiksmus, kurių padedami norime priartėti prie Kūrėjo, o kartu ištaisyti savo ketinimą. Bent jau dedame tokias pastangas.
Yra žmonių, kuriems atrodo, kad jie jau turi ketinimą duoti ir susijungia su Kūrėju, medituoja. Tačiau esmė ta, kad neįmanoma „įjungti“ ketinimo duoti ir netgi užsinorėti jį pasiekti, jeigu neatlieki veiksmų. Ketinimas be veikimo – tai netyra dvasia, neturinti jokio realaus pagrindo.
Atvirkščiai, jeigu veikiame norėdami pakeisti savo ketinimą ir suformuoti savo pirmąją ištaisytą sielos dalį, tai šitai ir vyksta. Todėl mes dabar ir esame šiame veiksmo pasaulyje. Turime tik atlikti teisingus veiksmus ir jų teisingumas visiems akivaizdus, o ketinimai taip veikiant išsitaisys patys tiek, kiek kiekvienas troško jų ištaisymo. Svarbiausia – nesėdėti sudėjus rankų.

Iš 2013 m. spalio 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiimk ne savo darbo!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Klausimas: Yra pasakyta: „Pagal kančią ir atlygis“. Bet kodėl turime kentėti, argi dirbantis dėl Kūrėjo neturėtų džiaugtis?
Atsakymas: Nematau, kad mokiniai nuolatos džiūgautų tarsi vestuvėse su Kūrėju. Mes dirbame prieš savo egoizmą, ir šis darbas reikalauja didžiulių pastangų, kad nuolatos kreiptume save vienybės link, anuliuotume savo egoizmą, galvotume ne apie save.
Tenka stengtis, negaunant jokios kompensacijos už šį egoistinį norą, su kuriuo darbavaisi. Bet aš dirbau, deginau kalorijas, tad ir kūnas, ir siela, reikalauja pripildymo! O nieko negaunu, – kaip gi mano kūnas gali tęsti darbą, negaudamas kompensacijos? Juk jis tiesiog mašina – fiziologinė ir dvasinė, kuriai reikalingas kuras.
Kalbama, kad gausiu šį pripildymą, jei tik paprašysiu galimybės dirbti be jo. Bet man vis norisi nors kažką prigriebti sau, todėl dirbdamas kenčiu. Juk man tenka atsisakyti savo egoizmo, atlygio, galvoti apie kažką kitą, užuot galvojus apie save.
Aš matau, kad nesugebu taip, todėl kreipiuosi į Kūrėją. Bet kol aš kreipiuosi, ir kol Jis atsakys, man teks pereiti nemalonią, nelabai džiaugsmingą būseną… Tai gana sudėtingas laikotarpis.
Iš pradžių, kai žmogus tik ateina, jis džiaugiasi ir yra pasiruošęs kalnus nuversti. Bet paskui staiga matome, kad jis tampa mažiau pastebimas. Vietoje to, kad sėdėtų pirmosiose eilėse, jis vis tolsta, pamažu artėdamas prie išėjimo, kol dingsta.
Yra pasakyta: „Tūkstančiai įeina į klasę ir tik vienas išeina į Šviesą“. Mūsų laikais tai ne vienetai, o kur kas daugiau, bet vis tiek šis principas dar tebegalioja. Liks tas, kas sugebės pasiaukoti kiekvienam ir pasakys, kad jam nesvarbu, kas su juo nutiks, bet nėra kitos tiesos ir todėl jis yra čia! Tai vadinama: „Nupirk tiesą ir neparduok!“ Bet tokių žmonių – mažuma: tai priklauso nuo jo noro, jo taško širdyje, kuris suteiktas Kūrėjo.
Arba žmogus gali išmelsti ir išprašyti Kūrėją, nors tai labai nelengva. Jei nuo gimimo negavo taško širdyje, noro, pakankamai stipraus, kad būtų atvestas prie kūrimo tikslo, vis tiek jam egzistuoja galimybė net su silpnu tašku širdyje kreiptis su tokia stipria malda, kad gautų pastiprinimą. Tarsi peršoktų iš kartos į kartą, iš vieno gyvenimo rato į kitą.
Tai, kas tau pagal bendrą programą priklausė gauti dar po keleto gyvenimų, grįžtant į šį pasaulį, gyvenant jame, kenčiant, mirštant ir vėl grįžtant, tu gali gauti tiesiog dabar per didžiules pastangas ir prašymą tarsi peršokdamas laiką.

Iš pamokos pagal straipsnį „Įvadas į TES“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Tai, ką brangina Kūrėjas

„Išėjimas į žmones” – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Klausimas. Kaip galima negalvoti apie praeitį, jei tave užplūsta ir užvaldo prisiminimai?
Atsakymas. Aš suprantu, kad tai labai sunku. Vis dėlto reikia suprasti, kad tai žaidimas, kuriame tu esi išbandomas, ar susiesi visą savo gyvenimą su Kūrėju, ar ne.
Jeigu bent truputį pripažįsti, jog „nėra nieko kito, tik Jis“, tai atitinkamai turi nuspręsti: ar tu pridarei visa, kas nutiko, ar tai Kūrėjas atliko su tavimi?
Ir toks pats turėtų būti požiūris į ateitį: viskas priklauso nuo atsiskleidžiančių informacinių genų (rešimot) ir Šviesų, kurios daro jiems poveikį. O tu, kaip tarpininkas, gali nulemti, kaip stipriai ir kokia forma Šviesa paveiks rešimot. Nėra nieko, išskyrus Šviesą ir rešimot, ir tave, kuris gali juos „supiršti“, suvesti draugėn – suartinti ir sujungti.
Tai įmanoma tik ateities atžvilgiu, o praeityje viskas jau įvyko ir sukurta Kūrėjo. Taip buvo lemta atsitikti, taip buvo iš pat pradžių suplanuota. Net nesvarstoma apskritai, galėjai ar negalėjai padaryti kitaip.
Kol kas tu nesugebi taip pasakyti apie ateitį, nes dar nesi dviejuose pasauliuose ir negali sugretinti dviejų priešingybių vienoje vietoje. O apie praeitį privalai pasakyti, kad tai buvai ne tu, tu ten neveikei ir nieko nedarei, visur vietoj tavęs veikė Kūrėjas, – ir pasilikti prie tos minties, visiškai susitaikius su praeitimi.
O po akimirkos, po to, kai sutiksi su praeitimi, tave vėl apims sunkios mintys ir atgaila, kodėl kažką padarei arba nepadarei, kodėl blogai pasielgei su kažkuo, kodėl pralošei, praradai pinigus, laimingas gyvenimo galimybes – daugybė įvairių apgailestavimų. Mums tyčia atveriama ir aitrinama ši žaizda, aišku, ne tam, kad kapstytumėmės savo praeityje, o tam, kad papildytume savo santykį su aukštesniąja jėga – vienintele tikrovėje veikiančia jėga.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano tikslas – panorėti

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Ko tik nedarėme, bandydami paskleisti pasauliui mūsų žinią. Kodėl? Kad pagreitintume savo vystymąsi, kad nors per sprindį tai įgyvendintume.
Baal Sulamas sako, kad visas pasaulis tapo viena šeima, ir mums reikia suformuoti visuomenę, atitinkančią naujas realijas. Kai, pagaliau, pradėjo kažkas ryškėti, mes vis dar iki galo nesutariame dėl būtinybės atiduoti visas jėgas platinimui.
O juk be to žmoguje nesusiformuos indas – ir kaip gi jis tada eis dvasiniu keliu? Kuris šiandien neplatina žmonėms, tam rytoj nebebus tokios galimybės. Jis praleis šią pakopą ir ateityje bus labai sunku susigrąžinti, kas prarasta.
Todėl reikia daryti viską, kas mūsų jėgoms. Būtent dabar turime susitelkti, susivienyti – dirbti rimtai. Nesvarbu, kas nutiks ateityje, – matomieji rezultatai antraeiliai. Niekas nežino, kas mums yra gerai ir kas blogai. Niekas nežino, kokiu keliu eisime. Svarbiausia – „bėgti traukinio priekyje“. Ir tada, nesvarbu, kaip vystytųsi Šviesos ir indo tarpusavio santykiai, matysime juos kaip teigiamus. Juk iš anksto išgersime vaistų, – ir procesas taps mums laukiamas, kas benutiktų. Net ir patys žiauriausi žmonijos istorijos įvykiai, baisybės, apie kurias net ir pagalvoti negali, pasirodys būtinais, privalomais išsitaisymo kelio etapais.
Taip pat ir su žmonėmis, per kuriuos tai įvyko: blogiausi piktadariai taps Kūrėjo pasiuntiniais.
Taip keičiasi suvokimas, kai veikiame pagal principą „Nieko nėra, išskyrus Kūrėją, Gerą ir Kuriantį gėrį“. Aukštesnioji Šviesa tada užpildo visą tikrovę. Štai ką jaučiame, taisydamiesi ir numatydami vaistus ligai gydyti.
Žvelgiant iš tikrosios meilės aukštumų, viskas, kas vyksta, visi vargai, priimami su palaiminimu ir džiaugsmu. Turime apsiginkluoti požiūriu, kad viskas vyksta dėl gėrio. Ne todėl, kad kančios mus aplenkė, o todėl, kad galime padėkoti už blogį kaip už gėrį. Kad tik neįširsčiau ant Kūrėjo, neprakeikčiau Jo. Ir ne dėl baimės būti nubaustam, o dėl didybės suvokimo: Jo savybės, davimo ir meilės savybės, kuri man atrodo didinga.
Tokią kryptį reikia išlaikyti. Dabar, kai atėjo laikas veikti, reikia visą laiką savyje auginti, maitinti tokį požiūrį. Aš einu platinti, kad įsisavinčiau, absorbuočiau savo išorinius norus. Taip, tie norai – mano, bet kol kas jaučiami išorėje, nes aš dar jų neprisijungiau savyje.
Iš tikrųjų visas pasaulis – tai mano kli, tačiau jis dalijasi į dvi dalis: vidinę ir išorinę. Ateityje, dirbdamas su išoriniais norais, priimsiu juos kaip pagrindinius. Artimojo poreikiai taps svarbesni už asmeninius. Juk juose atskleisiu Šviesą Chochma, kūrinijos tikslo Šviesą, kuri žymiai viršija Šviesą Chasadim, išsitaisymo Šviesą. Kitų žmonių norai man taps nepaprastai svarbūs.
Ir Kūrėjui jie brangiausi, nes būtent „pasaulio žmonių“ noruose Jis atsiskleidžia Chochma Šviesoje, kai mumyse – tik Chasadim Šviesoje. Mes atstovaujame Binos savybei, o jie – Malchut, kuri pagal Šviesos ir indų atvirkštinę tvarką atsišaukia aukščiausiąja Šviesa Jechida. Būtent jose atsiskleis Kūrėjo išskirtinumas.
Na, o mes, kurie vadinamės „nedaugelis iš tautų“ galiausiai atsisakysime visko iki pat galo, kad tik pakeltume juos į pakopą Keter.
Taigi, jei jų norai bus svarbesni už manuosius ir tik dėl jų dirbsiu, kad suteikčiau Kūrėjui malonumą, tarnaudamas „tarpininku“ tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų, – tada viskas susitvarkys. Kitaip tariant, tada iš tikrųjų suteiksiu Kūrėjui malonumą.

Iš 2013 m. rugsėjo 29 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „ Vienas priesakas“