Visi mes susiję vieni su kitais panašiai kaip vieno kūno organai ir ląstelės. Mūsų organizmas – tai persipynimas begalės ryšių tarp mažyčių fragmentų, sistemų ir visumos. Taip pat ir mes persipynę tarpusavyje. Tarsi esame tam tikroje sferoje, kuri sklidina įvairiausių siūlų, rišančių mus į vieną visumą. Jų –  nesuskaitoma daugybė, ir kiekvienas ryšys suveikia lazerio greičiu, akimirksniu.
Neprivalome patys tiesti ir formuoti šių ryšių – jie atsiskleidžia mums kaip esantys. Atsiskleidžia iš Begalybės pasaulio Malchut būsenos: ji patiria sudužimą, todėl jos dalys mums atrodo kaip atskiros, nutolusios viena nuo kitos.
Šis atstumas tarp jų reikalingas tam, kad sukurtų perspektyvą, ekrano gebą, kuri leis mums įžvelgti jas ir ryšius tarp jų. Kitaip tai būtų neįmanoma – mes gebame pamatyti vaizdo detales tik su sąlyga, kad jos atsiskyrusios viena nuo kitos.
Kad galėtume pamatyti visiškai vientisą sistemą ir įsijungti į ją, privalome įgyvendinti principą „mylėk artimą kaip patį save“. Juk „artimas“ – tai ne prašalaitis, o aš pats. Į ką bežiūrėčiau, matau savo dalis, esančias manyje, kurios man rodosi atitolusios, priešingos: šitaip galiu geriau matyti sudužimą. Jis manyje veikia tuo stipriau, kuo labiau suskaidytą ir nepasiekiamesnį pasaulį matau savo akimis. Šis išfokusavimas patvirtina atskirtumą manyje pačiame.

Iš 2013 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik vienas dėsnis

Stipriau prilipti prie Kūrėjo

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Klausimas: Kaip pamatyti savyje blogį ir sužadinti neapykantą jam?
Atsakymas: Neįmanoma savyje įžvelgti blogio, jei nesi grupėje, vienybės taške, susivienijime. Reikia prisišlieti prie šio susivienijimo ir visą laiką į jį gilintis, tyrinėti, tikrinti, stengtis įsiskverbti į  jo vidinę esmę.
Mūsų susivienijimo gelmėje atskleidžiu vidinę, dvasinę sistemą. Kai atskiros dalys ima teisingai jungtis, jose palaipsniui atsiranda dvasinė konstrukcija, kuri sudaryta iš dviejų priešingų, bet viena kitą papildančių jėgų. Šitaip aš jau pats kuriu vienybę  ir taip surenku savo dvasią, suklijuoju indą. Visas jo dalis sudaro noras mėgautis, bet jos susisieja tam, kad papildytų viena kitą, tai yra – dėl davimo.
Pagal tai, kiek įeinu, įsigilinu į tokios konstrukcijos, surinktos iš priešingų elementų, aiškinimąsi, analizę (skaidymą dalimis) ir sintezę (sujungimą), palaipsniui randu visus atsakymus. Todėl nuolat mąstyti apie žmonių vienijimąsi, stengiantis matyti juos tarpusavyje susijusius – tai reiškia siekti dvasinio pasaulio atskleidimo. Juk visa žmonija savo vidumi susijusi, tik mes šito nematome.
Noras atskleisti šį ryšį, būti ir gyventi jame, jį jausti – reiškia siekti Kūrėjo. Juk jėga, iš vidaus jungianti visas dalis, – tai Aukštesnioji jėga.
Mūsų susivienijimo viduje atskleidžiu, kad „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas“. Aš ne šiaip sau surenku visas mūsų dalis, sudėdamas bendros sielos dėlionę, bet stengiuosi joje atskleisti Kūrėją. Tai Jis man suskaidė visą pasaulį į dalis tam, kad surinkčiau jas atgal į vieną paveikslą ir pamatyčiau Jį. Sudėdamas šią dėlionę, aš atkuriu Kūrėjo paveikslą.
Paprastose dėlionėse nupiešti medžiai, žolė, saulė, o šitoje – Kūrėjo paveikslas. Jei pasieksiu Šviesą Chasadim, ji man padės sujungti šią dėlionę – jos dalys jau nebebus priešingos viena kitai ir nebeatstūminės viena kitos. O kai imsiu dirbti su gavimu dėl davimo, tada šios dalys bus pasiruošusios prilipti viena prie kitos kaip magneto gabaliukai.
Iš visos šios skirtingų dalių tarpusavio sąveikos, jų teigiamo ir neigiamo požiūrio į vienijimąsi lipdau Kūrėjo formą. Jį sukurti galima tik tokiu būdu. Neįmanoma Jo atskleisti tik su viena teigiama davimo jėga, prieš kurią niekas neveikia. Todėl tik suskaldymas mums suteikia galimybę atskleisti Kūrėją.

Iš 2013 m. lapkričio 26 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susieti vienu tinklu

Atsistosime po Šviesa

Aplenkiant gamtą

Sakoma: „Stengeisi ir radai“, tai yra rezultatas tarsi atitolęs nuo pastangų. Pastangos priklauso nuo tavęs, dėl jų tavęs laukia netikėtas radinys. Todėl visada reikia stengtis tol, kol rasi!
Bet patikrink, ar tikrai dalyvauji tame procese ir iš tikrųjų stengiesi, ar tau tik taip atrodo? Kartais žmogus gyvenime labai sunkiai dirba, o visos pastangos nueina veltui. Todėl mums ir duotas kabalos mokslas, daugybė knygų ir straipsnių, kad paaiškintų, kaip teisingai stengtis.
Juk žmogus gimsta, gyvena ir miršta, vėl gimsta – gyvena – miršta taip ir neatskleidęs dvasinio pasaulio. Galima kaltinti Kūrėją, bet juk Jis davė mums visas priemones. Iš tiesų, kiekvienas žmogus kada nors gyvenime gauna tokią galimybę priklausomai nuo savo noro mėgautis, bet ja nepasinaudoja! Nepasinaudoja ir tęsia savo gyvenimą paprastame gyvuliniame lygmenyje, nepakildamas ant žmogaus pakopos. Kiekvienas kada nors gauna tokią galimybę…
Bet jeigu žmogus teisingai stengiasi, galiausiai jo laukia radinys. Toks įstatymas. Radinys – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniui pagal jo pakopą: jo norą ir pastangas. Mokydamasis, platindamas, visu savo jėgomis atliktu darbu jis susikuria savo formą, maksimaliai panašią į Kūrėjo, kaip tik sugeba tą formą įsivaizduoti.
Ir galų gale mato, kad jam vis tiek nepavyko sukurti Kūrėjo, duodančiojo, vaizdo, jis taip ir liko savo egoistinėje materijoje. Kaip jis besistengtų tapti duodančiuoju, viduje lieka noru mėgautis dėl savęs. Tada jis sprogsta maldoje, tai yra dirba su savo noru mėgautis, kol pasiekia galutinę maldą. Į šitą norą, prašymą, jaučiamą noro viduje, ateina grąžinanti į šaltinį Šviesa: ji perkeičia šitą norą ir paverčia jį duodančiuoju.
Ketinimas, apvelkantis tą norą, keičia jo prigimtį į priešingą. Jeigu iki tol noras buvo svarbiausias, tai dabar svarbiausiu tapo ketinimas. Tai vadinama radiniu, nes patys to padaryti nesugebame. Kūrėjas imasi valdyti kūrinius, nes mes patys panorome, kad Kūrėjas mus valdytų – davimo jėga pradeda vadovauti mūsų egoizmui.
Todėl visas pasiruošimas nukreiptas prieš mūsų garbėtrošką, norą valdyti – visas egoizmo apraiškas. Tam reikia anuliuoti save prieš draugus, „sudaužyti savo širdį“.

Iš 2013 m. lapkričio 11 d. pamokos „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Klausimas. Jeigu viena iš grupių išeina atlikti platinimo veiksmo, nuo kurio sėkmės priklauso mūsų bendra sėkmė pasaulyje skleidžiant kabalos žinias, tai kaip visoms kitoms grupėms įsitraukti į šį veiksmą? Kaip išlaikyti būtent tas mintis, tokį jaudulį, kad tuo mėgautųsi Kūrėjas?
Atsakymas. Gyvename pasaulyje, kuris vis labiau grimzta į egoizmą. Suprantame, jog ego sukurtas tam, kad žmonija pasijustų esanti „Egipte“ – egoizmo, kuris virto vėžiniu naviku, pranoko pats save ir žudo mus visus, blogyje. Mums reikia papasakoti apie tai pasauliui ir paaiškinti, kokia gali būti išeitis iš susiklosčiusios situacijos, kokie vaistai padės nuo šios ligos.
Visi supranta, kad mūsų egoizmas – tai blogis, ir mes negalime išeiti iš jo patys. Dėl šios priežasties visas pasaulis nuleidžia rankas ir nieko negali padaryti.
Kabalos metodika skiriasi nuo visų kitų metodikų tuo, kad pritraukia ištaisančiąją Šviesą. Tuo ji skiriasi nuo kitų mokymų – niekuo kitu.
Daugelis žmonių turi gerų, teisingų norų, bet neturi galimybės juos realizuoti, nėra jėgos, kuri padėtų jiems tai atlikti. Ilgus amžius manėme, kad panorėję galėsime su viskuo susitvarkyti patys. Galiausiai tai virto tokiomis problemomis, kurios lėmė Tarybų Sąjungos žlugimą, Izraelio kibucų nykimą ir pan.
Kitaip tariant, mintys ir norai geri, o jėgų jiems realizuoti nėra, nes žmogiškoji prigimtis egoistiška ir neįmanoma veikti prieš ją. Mums atrodo, kad galime ją įveikti, o iš tikrųjų – ne. Tai gali atlikti tik Aukštesnioji jėga, Šviesos jėga. Apie tai kalba kabalistai, kurie į savo metodikos pagrindą įtraukė ištaisymo pasitelkiant Šviesos jėgą principą.
Jeigu dabar kuri nors mūsų grupė deda ypatingas pastangas, kad būtų realizuota galimybė išsiveržti į priekį ir tam tikroje vietoje skleisti kabalos žinią platesniuose sluoksniuose, tai mes irgi turime tame dalyvauti.
Mums reikia visada padėti šioms grupėms, stumti jas pirmyn, nes visi mes esame vienas bendras organizmas. Juk jeigu koks nors kūno organas ima sveikti, atsigauti – jam reikia padėti, ir tada jis jau būdamas sveikas padės visiems kitiems. Taip ir čia. Jeigu kurioje nors vietoje mes ištobulėsime ir sukaupsime patirties, žinių ir jėgų, tai galėsime sėkmingai rengti tokias pačias akcijas ir kitose vietose.
Taigi turime bent jau savo ketinimais būti solidarūs su akcija, kurią daro viena iš grupių, ir stengtis mintimis, jausmais būti kartu su ja.

Iš 2013 m. spalio 21 d. pamokos tema „Grupė ir platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Pasauliui reikia mūsų

Palaikymas ir pavyzdys

Klausimas: Ar egzisuoja dvasinė santykių piramidė pasauliniame kli (pasaulinėje grupėje)?
Atsakymas: Dvasinė sistema sudaryta tik pagal artėjimo Kūrėjo link liniją. Todėl kiekvienas žmogus joje užima tam tikrą savo vietą. Ši linija skyla į dešinę, kairę ir vidurio linijas, kuriose vyksta labai sudėtingi procesai – juk sistema atitinka visų sudužusios sielos dalių tarpusavio santykių integralią sistemą.
Visa sistema tarpusavyje susijusi, todėl žemiausiai esantys jos elementai gali lemti tai, kas vyksta su aukščiausiai esančiais elementais, ir atvirkščiai – aukščiausieji gali daryti įtaką žemiausiai ar viduryje esantiems elementams ir t. t. Kitaip tariant, tai ne šiaip sau linijinė sistema, kuri apsprendžia, kas toliau, o kas arčiau Kūrėjo, – čia dar yra integrali sudėtinga priklausomybė, o ne tik paprastai tarpusavyje susiję elementai.
Todėl aišku, kad dvasinė tarpusavio santykių piramidė pasauliniame kli/inde egzistuoja, ir ją sudaro žmonės ir grupės, kurios yra toliau arba arčiau dvasinio suvokimo. Bet dėl mūsų tarpusavio ryšio jie taip pat vieni kitus veikia.
Visa žmonija tarpusavyje susijusi, įskaitant ir tuos, kurių akivaizdžiai šiame pasaulyje nėra, t. y. buvusius ir būsimus kabalistus, taip pat ir tas sielas, kurios dar ne iki galo pasireiškė Žemėje, nors mūsų pasaulyje naujų sielų nėra – visos jau ne kartą buvo pačioje žemiausioje ir aukščiausioje plotmėse. Bet esmė tokia, kad mes veikiame viename integraliame kli/inde, kuris vadinamas Begalybės pasaulio Malchut, ir todėl lemiame vieni kitų  būsenas.
Dvasinė piramidė ne tik apspendžia kieno nors lygmenį, kuriame jis vis toliau juda, o kiekvienas mūsų daro įtaką kitam dėl  visuotinio tarpusavio ryšio. Todėl nieko nuostabaus, kad  kitame pasaulio gale, tarkime, Kosta Rikoje, yra tam tikra žmonių grupė, kuri dabar taip pat siekia dvasinio suvokimo arba, atvirkščiai, yra dar žemesnės būsenos negu vakar ar užvakar.
Mes patiriame įvairiausius pakilimus ir kritimus ir esame priklausomi net nuo tų žmonių, kurių visiškai nepažįstame, bet  kurie turi tam tikrą santykį su dvasiniu judėjimu. Beje, visas pasaulis dvasinio judėjimo atžvilgiu aiškiai auga. Kitaip tariant, dvasinė piramidė egzistuoja, bet jos būsenas  apsprendžia visi kartu ir juda joje taip pat bendrai.
Viskas priklauso nuo kiekvienos grupės konkrečių  pastangų. Nepaisant to, kad yra stipresnės ir silpnesnės grupės, mes visiškai priklausome vieni nuo kitų ir todėl norime pakelti visus. Mes norime patraukti visą žmoniją, kad ši dvasinė piramidė harmoningai vystytųsi ir palaipsniui įgautų rato formą, kuriame visi būtų lygūs, nors visi turime specifines savybes, sąlygas ir galimybes. Bet dvasiniame pasaulyje į visa tai atsižvelgiama.
Todėl, jeigu kiekviena grupė stengiasi kaip galėdama, tai to užtenka, kad  palaikytų visas kitas grupes ir į visus įsijungtų.

Iš 2013 m. spalio 20 d. pamokos tema „Grupė ir platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „grupė“

Žmogus, ieškantis brolių

Klausimas: Kas yra praktinė kabala?
Atsakymas: Praktinė kabala – kada tu pradedi jausti aukštesniąją Šviesą, kuri pereina per tave kitiems.
Kai bandai susivienyti su draugais, jauti, kaip tarp jūsų atsiranda egoistinis laukas, kuriame pradeda veikti Šviesa, kaip ji įeina ir išeina, sąveikauja su šiuo lauku, pradeda jį keisti, mažinti.
Po to ima veikti atspindėtoji Šviesa ir tu jauti, kaip ji įeina į tave ir išeina ir kas dėl to vyksta. Tu tai jauti savyje, savo viduje.
Juk išorėje nieko nėra! Viską, ką matai, matai ir jauti savo viduje – dvasiniame pasaulyje niekas nejuntama išorėje.

Iš 2013 m. spalio mėn. 21 d. pamokos „Grupė ir platinimas“

Iš Baal Sulamo straipsnio „Valios laisvė“: Jei mesi teisingą aplinką ir pereisi į netinkamą, tai prarasi visas ankstesnes dvasines žinias – visos paslėptos tavyje jėgos nustos reikštis ir liks neatskleistos. Tik aplinkos pasirinkimas nulemia žmogaus galią valdyti save, už šį pasirinkimą jis vertas apdovanojimo arba bausmės. Todėl išminčiai perspėja: „Susikurk sau mokytoją ir nusipirk draugą“.
Žmogus turi tik rešimo, dvasinę sėklą. Jei nepasės jos žemėje, tinkamoje aplinkoje, ji neišsivystys. Todėl kabalistai visada pirmiausiai rūpinosi aplinka, kuriai reikia mažiausiai dviejų žmonių – minimaliosios daugumos. Kitaip tariant, mokinio ir mokytojo. Jei yra keletas mokinių, jau susikuria draugų grupė, kurioje visi dirba lygiomis sąlygomis.
Taigi, visų pirma reikia pasirūpinti, kad aplinka būtų teisinga: visi lygūs, visi anuliuotų save vieni prieš kitus, nebūtų jokių pašalinių tikslų, išskyrus vienijimąsi, kad leistume Kūrėjui atsiskleisti tarp mūsų. Juk kabalos mokslo tikslas, kūrimo tikslas – tai Kūrėjo atsiskleidimas savo kūriniams, kuriuo pasireiškia Jo gerumas ir siekis suteikti malonumą kūriniams.
Kilimas priklauso nuo to, kiek rūpinamės teisinga, tikra aplinka. Tokioje didelėje asociacijoje kaip mūsiškė, kuri užsiima daugybe įvairiausių projektų, yra keletas bendrijų, tad tie patys žmonės skirtingais santykiais susiję vieni su kitais.
Dėl to reikia pasirūpinti, kad visos išorinių santykių rūšys būtų tik dėl išorinio platinimo ir išorinio darbo. Svarbiausia yra mūsų vieninga vidinė grupė, kur visi lygūs, kur kiekvienas anuliuoja save prieš kitus, siekia vieno tikslo, aukštindami jo svarbą. Nėra nieko svarbiau, nei visuotinas mūsų susivienijimas į vieną žmogų su viena širdimi.
Šis vidinis susivienijimas į grupę turi būti mums pirmaeilis ir svarbiausias uždavinys. O visi kiti ryšiai pagal profesijas, asmeninius tikslus ir darbus organizuojami kitu principu – kaip įmonėje. Tai yra išoriniai santykiai, visiškai nesusiję su grupe. Grupė formuojama tiktai pagal dvasinius principus, ir mums nuolatos reikia rūpintis tik ja.
Kaip ir įprastame gyvenime: yra kažkoks išorinis gyvenimas, be kurio negali egzistuoti mūsų gyvūninis kūnas, bet yra ir aukštesnis, tobulas tikslas, dėl kurio egzistuoja mūsų siela. Štai lygiai taip reikia rūpintis vidine grupe, kad ji būtų švari ir suformuota tiksliai pagal pricipus, aprašytus Baal Sulamo, Rabašo ir visų kartų kabalistų.
Labai svarbu nepainioti vieno su kitu. Išorinius užsiėmimus galima bet kurią akimirką nutraukti ar pakeisti, tačiau svarbiausia yra saugoti vidinę aplinkos struktūrą, kurioje visi lygūs ir vieningi. Taip judėsime pirmyn.

Iš 2013 m. lapkričio 10 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Nesiimk ne savo darbo

Mūsų noras mėgautis specialiai sukurtas su tokiomis ypatingomis savybėmis, kad siektų ramybės  (tokia prasme, kaip ją supranta mūsų egoizmas). Kitaip sakant, norime gauti malonumą, pasisotinti ir atsipalaiduoti, nusiraminti. Todėl bet koks veiksmas prieš savo norą mėgautis reikalauja iš mūsų pastangų, kad išlaikytume save „sąmoningus“.
Sakykime, kažkokiu momentu pamirštu savo darbą, nes mano egoistinė prigimtis siekia ramybės būsenos. Kaipgi galiu paskubinti save, pasitikrinti ir vėl sugrįžti į sąmoningą būseną tikslo, susiliejimo su Kūrėju atžvilgiu? Pats žmogus to padaryti negali, jam gali padėti tik aplinka, t. y.  išorinis  poveikis.
Jeigu aš specialiai susikuriu tokią aplinką, tai ji purtys mane ir žadins. Be šito neturiu jokios galimybės garantuoti, kad ateityje kiekvieną akimirką būsiu susijęs ir teisingai nukreiptas į kūrimo tikslą: į „Izraelio, Toros ir Kūrėjo“ vienybę.
Toks kelias vadinamas Šviesos, laiko greitinimo (achišena) keliu. Esant stipriam aplinkos palaikymui aš tobulėju, nuolat ieškodamas – kaip koks senolis, einantis susilenkęs ir ieškantis, ką pametė, dar prieš pamesdamas. Nuolat tikrinu save, ar nenukrypau nuo teisingos krypties, vedančios Izraelio, Toros ir Kūrėjo, suvienytų į vieną visumą, link? Ar nesumažinau reikalavimų, pagal kuriuos vertinu savo ištikimybę kūrimo tikslui?
Jeigu užmirštu tikslą, tai aplinka gali greičiausiai mane sugrąžinti ir jį priminti. Jeigu tai neįvyksta, tada Kūrėjas man padeda, atsiųsdamas priminimą ir grąžindamas į kelią jau ne tokiais maloniais būdais. Jaučiu kažko netekęs, gailiuosi savo poelgių arba išgyvenu nemalonius įvykius. Kūrėjas man primena, priversdamas gailėtis dėl apsileidimų dvasiniame darbe arba dėl kažkokių materialių problemų įprastame gyvenime.
Poveikio metodas priklauso nuo to, kiek nutolau nuo krypties, vedančios Izraelio, Toros ir Kūrėjo vienybės link. Jeigu vis dar lieku tam tikruose šio kelio rėmuose ir „nenuvažiavau“ nuo pagrindinio plento, tai aplinka sugrąžina mane į teisingą kryptį. Jeigu pamiršau tikslą ir neparuošiau sau aplinkos, kuri išlaikytų mane teisinguose rėmuose, tai visiškai nusimušiu nuo Šviesos kelio ir pateksiu į kančios kelią.

Iš 2013 m. spalio mėn. 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Kai ateina išgelbėjimas

Klausimas: Kam platinime teikti pirmenybę – pačiam veiksmui ar jo rezultatui?
Atsakymas: Rezultatas nepriklauso nuo mūsų, jis priklauso nuo paties veiksmo. Veiksmas atsiranda kaip rezultatas Aukštesniosios Šviesos per tavo pastangas grupės centre, o paskui per tavo pastangas dirbant su auditorija per užsiėmimus.
Tu veiki dviejuose taškuose. Jei iš pradžių stengiesi įeiti į grupės centrą, surasti ten Kūrėją ir darbuotis būtent šio centro viduje, tai prisijungi prie šio šaltinio, jį išsaugai savyje. Paskui ateini į auditoriją, prisijungi prie jos, užduodi klausimus, aiškini, nuolatos galvodamas apie tai, kaip tu perleidi jiems Aukštesniąją Šviesą, kad jie susijaudintų, pajaustų ją – galbūt dabar dar nesąmoningai, dar nežymiai, bet kad ji pradėtų juose veikti.
Šis tavo ketinimas praleisti kaip laidininkui Aukštesniąją Šviesą iš šaltinio, iš grupės centro, kur pasireiškia Kūrėjas, išorinei auditorijai vadinamas veiksmu – Šviesos platinimu tinkle tarp visų sielų.
Jei tai darai, tai rezultatas jau nepriklauso nuo tavęs. Leisk Šviesai pasireikšti, tegul tai bus ne iš pirmo, o iš antro ar trečio karto. Pamatysi, kaip tai veiks.
Pamatysi pagal tai, kaip žmonės ims keistis, kaip tavo auditorija jaus alkį tokiems susitikimams, sieks ateiti ir vėl susivienyti: „Man čia šilta! Aš čia pasikraunu, praturtėju, susišildau!“ Jie tai pajus viduje. Jiems to reikės kaip deguonies. Štai čia – rezultatas.

Iš 2013 m. spalio 20 d. pamokos pagal temą „Grupė ir platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinas platinimo laikotarpis

Pasauliui reikia mūsų

Klausimas: Mano grupėje „dešimtuko“ sąvoka nepripažįstama, apie tai nekalbama. Yra kažkoks bendras sutarimas, kad dešimtukas ir grupė – tai skirtingi dalykai, kad dešimtukas labiau susijęs su platinimui. Bet kai vyksta platinimo aptarimai, niekas nekalba apie dešimtukus. Kodėl taip yra?
Atsakymas: Iš esmės nežinau, kuo skiriasi dešimtukas ir grupė.
Dešimtukas – tai sambūris žmonių, kurie gali susivienyti, o paskui atsiskirti.
O grupė – vis dėlto tai, kas labiau sutelkta, pastovu, suvienyta. Ji kuria aplink save  tam tikras išorines sąlygas: turi patalpas, tam tikrą darbą. Grupė – tai tvirčiau, solidžiau ir daugiapusiškiau.
Dešimtukas gali būti organizuojamas spontaniškai, tarkime, tam, kad paprasčiausiai būtų išspręsta kokia nors problema. Pavyzdžiui, surenkame dešimt draugų, kurie šiuo metu neskuba į darbą, ir iš jų organizuojame dešimtuką.
Manau, kad dešimtukai neturi būti nuolatiniai. Bet kurie draugai iš mano grupės, iš bet kurios, bet kur esančios pasaulinės grupės gali būti mano dešimtuko nariai. Šiandien ryte – taip, o vakare – kitaip ir t. t. Kitaip tariant, dešimtukas – tai mūsų metodas  susiburti, suvienyti, kad pakiltume, išspręstume konkrečią problemą, pakeltume maldą, sukurtume ketinimą. Juk kai žmonės ruošiasi dalyvauti kažkokiame renginyje, jie prieš tai susirenka, ir šį susirinkimą taip pat galima pavadinti dešimtuku.
Dešimtukas – hebrajiškai „minjanas“ , reiškia „skaičius“. Manoma, kad malda gali kilti tik iš minjano (dešimties žmonių).
Kitaip tariant, kad galėtume kreiptis į Kūrėją, reikia mažiausiai dešimties žmonių. Mažiau nesiskaito, nes vienas žmogus negali pakelti iki Kūrėjo savo asmeninio egoistinio noro. Kai jis šį norą anuliuoja, kad susijungtų su kitais, o kiti padaro tą patį jo atžvilgiu, tada sukuriamas bendras noras, bendras ketinimas.
Tarkime, ratas – tai dešimt žmonių. O rato viduje visi dešimt žmonių, anuliuodami save prieš kitus, sukuria bendrą troškimą – vadinamąjį „tamsiai raudoną kamuoliuką“.
Toks dešimtukas turi ypatingą savybę. Juk dvasinės pakopos yra susijusios viena su kita taip, kad pirmosios pakopos dešimtukas lygus aukštesniosios pakopos vienetui. Todėl norėdami pakilti iš vienos pakopos į kitą turime sukurti tokį junginį, kai visi dešimt žmonių taptų kaip vienas. Čia slypi dvasinio darbo principas. Todėl dešimtukas vadinamas minjanu, iš žodžio „mone“ (skaitliukas).

Todėl skirtumas tarp grupės ir dešimtuko visiškai akivaizdus. Dešimtukas – tai spontaniškai susibūrę žmonės, kurie turi ypatingą  norą tarpusavyje susivienyti, pasitraukti nuo savo egoizmo.
Egoizmas nubloškia  kiekvieną jų atgal, o jie, priešindamiesi jam, viduje jungiasi siekdami susivienyti. Kitaip tariant, „tamsiai raudonas kamuoliukas“ – tai visuma visų pastangų siekiant susivienyti.
Vadinasi, kiekvienas jaučiasi esantis rato viduje, dešimtuko viduje, atsijungęs nuo savęs ir besijungiantis  tik su kitais. Psichologiškai tarytum kažkur pakilau, nuskridau, išėjau iš savęs. Bet iš tikrųjų neišėjau iš savęs į kažkokią erdvę, kur sklendžiu, skraidau, medituoju. Esu kartu su kitais ypatingoje mūsų bendrų pastangų, bendrų siekių erdvėje.
Būtent čia iš šios būsenos ir kyla veržimasis Kūrėjo link. Juk mūsų bendros vidinės  pastangos (kitas ratas) – tai jau ne tik pastangos, o MAN – Malda Kūrėjui.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos  tema „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokykla išrinktiesiems

Monolitinis dešimtukas