Klausimas: Kas yra kritimas dvasiniame pasaulyje, kieno atžvilgiu krentame ar kylame?
Atsakymas: Kūrimo tikslas – visiškai atskleisti Kūrėją, o Kūrėjas atskleidžiamas tiek, kiek mūsų savybės panašios su Jo savybėmis. Todėl kilti – tai sutapti savybėmis su Juo arba pakilti pas Jį į aukštesnę pakopą kuo anksčiau, o kristi – tai nutolti nuo Jo.
Kūrėjas – tai absoliuti davimo ir meilės savybė. Jei esame arčiau Jo, kitaip tariant, įgyjame tą savybę, tai kylame prie Jo kaip į kalną. O jeigu, priešingai, mumyse kyla papildomas egoizmas, kurio dar neuždengėme davimui ir meile, tai ego veikiami leidžiamės nuo kalno.
Klausimas: Tai kaip įkvėpimas ir iškvėpimas. Prieš pakildamas, visada turiu nukristi. Išeitų, kad atsiskleidžia naujas egoizmo sluoksnis, ir tai yra kritimas?
Atsakymas: Taip. Nors bendrai tai ne kritimas. Kabaloje tai vadinasi „kilimas kairiąja linija“, nes be naujo egoizmo sluoksnio negali paskui pakilti.
#261108

Iš 2019 m. kovo 27 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du mūsų santykių aukštai

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Jausti Kūrėją ir savo viduje, ir išorėje

Klausimas: Knygoje „Visuomet su manimi“ rašote, kaip Rabašas keletą dienų atsiskirdavo nuo visų. Matome, kad ir Buda, ir vienuoliai elgdavosi taip pat. Jie pasitraukdavo nuo žmonių ir užsiimdavo savo darbu. Kokia tokių atsiskyrimų prasmė?
Atsakymas: Esmė ta, kad su paprastais žmonėmis irgi vyksta tokie dalykai. Pavyzdžiui, rašytojai dažniausiai atsiskiria savo kabinete, sėdi ir kuria. Tuomet geriau jų neliesti, netrukdyti jiems. Tai natūralu.
Kabalistui tai dar natūraliau, nes jam atsiskyrimas – itin rimto gilinimosi į save procesas. Jis jam būtinas, kad geriau suprastų save, savo ryšį su kūrinija, su Kūrėju.
Yra ypatinga technika, kaip skverbtis giliau į pasaulių sistemą, suvokti ją, sukelti jos poveikį sau ir sustiprinti šį jausmą tiek, kad gautum to, kas vyksta, aiškų suvokimą, o ne šiaip pojūtį.
Kalbama būtent apie suvokimą, kurį galima įvilkti į žodžius ir netgi galbūt perteikti per paveiksliukus, brėžinius, formules.
Kabalistai gilinasi į save ir per save į ištisą didžiulį pasaulį. Tai dar laukia jūsų priešakyje.
#261011

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Kur žmogus gauna jėgų, kad atmestų norą prisipildyti, o ne jį priimtų?
Atsakymas: Iš Kūrėjo. Bet tam reikia būti grupėje, nes neturime tokių jėgų. Negalime negauti, nes esame vien tik noras gauti. Ką tada daryti?
Tada suvokiame, kad neturime jėgų kontroliuoti savęs. Pradedame tikėti kabalistais, kurie sako, kad „jei jūs tikrai norite pasiekti davimo savybę, nėra kitos išeities, kaip įsilieti į grupę, užsiimančią davimo savybe, nes tik per grupę, anuliuodami save, galite suvokti ir perimti šią savybę iš Kūrėjo.“
Nėra daug sąlygų, tačiau labai sunku jas priimti savo egoistiniu protu:
– Turiu būti grupėje.
– Turiu anuliuoti save prieš draugus.
– Neturiu gauti iš Kūrėjo būtent dėl to, kad vėliau gaučiau iš Jo viską, ką Jis man paruošė.
Yra labai daug įvairių prieštaringų judesių, ir žmogui labai sunku tai perprasti ir įsivaizduoti. Nors jis tik sėdi ir mechaniškai kaip mašina studijuoja metodiką, ir drauge visi šie veiksmai pereina per jį, ir jis nuolat keičiasi. Besikeisdamas jis jaučia įgytas žinias ir veiksmus kiekvieną kartą naujai. Ir jausdamas juos naujai, supranta, kaip viskas vyksta.
Tad mokslas tarsi paprastas: yra tik malonumas ir noras, kuriuos reikia tinkamai susieti, kad malonumas gautų dėl noro, o noras duotų dėl malonumo. Tačiau taip neišeina, labai sunku tai atskleisti. Tam ir egzistuoja pagalbiniai mechanizmai: grupė ir supančioji Šviesa (Or Makif).
#261615

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Teisingas prašymas Kūrėjui

Nusikaltimus uždengti meile

Klausimas: Ar visuomet turime kelti sau principo „Nėra nieko kito, tik Jis“ svarbą?
Atsakymas: Jeigu draugai grupėje galvos apie tai, kad niekas iš jų nepamirštų apibrėžti Kūrėją kaip savo būsenų pirminę priežastį, tada taip tikrai padėsime vieni kitiems.
Šis etapas vadinasi „laidavimu“ ir prasideda nuo to, kad tiesiog mechaniškai norime padėti vieni kitiems išlaikyti savyje mintį, kad „Nėra nieko kito tik Jis“. Taip kiekvienas iš mūsų galvoja apie kitą.
Kai visi drauge taip galvojame vieni apie kitus, „įjungiame“ tarpusavio laidavimą ir jis veikia. Tokiu atveju kiekvienas grupės narys dažniau prisimena, kad Kūrėjas yra jo minčių ir jausmų šaltinis, ir jie ima susidėti, susijungia tarpusavyje į vieną tinklą.
Nuolatos padėdami draugams prisiminti, kad esame tarpusavyje įsijungę vieni į kitus ir pasijungę prie Kūrėjo, stengiamės apibrėžti Kūrėją kaip mūsų bendrą šaltinį. Ir tuomet kiekvienas iš mūsų susijungia su kitais taip, kad per kiekvieną pereina signalas iš Kūrėjo visiems kitiems. Tai jau kitas ryšio lygmuo.
#243008

Iš 2019 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Nenutraukti ryšio su Kūrėju

Vienas visų minčių ir jausmų šaltinis

Klausimas: Kaip suprasti, kas yra dešimtukas mano širdyje?
Atsakymas: Turi stengtis drauge su kitais patalpinti visus draugus savo širdyje, sukurti joje tokį dešimtuko pavidalą, kai visi susijungia į vieną figūrą, į vieną bendrą pavidalą.
Ir tuomet tą iš dešimtuko susidedantį pavidalą pasistenk pajausti kaip vieną, sugretink jį su Kūrėju: ko dar trūksta tam pavidalui, kad būtų panašus į Kūrėją.
Imkite ties tuo dirbti, ir pamatysite, kiek daug jums iškils klausimų.
#260068

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Po to, kai žmoguje atsiskleidė taškas širdyje, ir žmogus jo nepalieka (net jeigu šis yra juodas ir jame nėra jokios Šviesos, jokio užpildymo), tuomet jis supranta, kad šis taškas kalba apie kažką aukščiau nei šis pasaulis. Jis mano, kad geriau būti tokios neaiškumo būsenos bei apimtam depresijos nei gyvūninės mūsų pasaulio būsenos.
Ir jis ima skirti laiko savo dvasiniam vystymuisi. Juodas taškas pamažu atskleidžia žmoguje įvariausius judesius į vieną ar į kitą pusę. Kitaip tariant, žmogus siekia dvasingumo, paskui kažkaip atsilieka, bando prieiti prie to arba iš mokslinės, arba iš mistinės, arba iš jausminės pusės.
Apskritai jis daro viską, ka pataria didieji kabalistai Baal Sulamas ir Rabašas: daug skaito, mokosi, studijuoja. Tačiau vis tiek pirmyn juda labai lėtai, praktiškai be pokyčių.
Vyksta vidinis informacijos, kol kas nesuprantamų pojūčių kaupimo procesas. Juk tai, kaip sėkla patenka į gimdą ir ima joje vystytis irgi visiškai nuo mūsų paslėpta, tik paskui apie tai sužinome. Tas pats ir su mumis.
Problema tik ta, kad dvasinė žmogaus raida gali užtrukti daug metų. Galiausiai, nušvitimas, įsisąmoninimas, pojūtis – tai dar ne jo dvasinis gimimas, o tik tam tikras etapas, kai jis jaučiasi esąs aukštesnėje pakopoje, bet dar nesupranta, kas su juo vyksta.
#261041

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Mintys apie Kūrėjo, tikslo svarbą padeda išeiti iš nuopuolio, ir tik po to ima augti dešimtuko svarba. Ar tokia kryptis teisinga ar turėtų būti atvirkščiai?
Atsakymas. Visiškai teisingai. Tik pastaruoju metu ėmėme pabrėžti dešimtuką. Visai neseniai pradėjau kalbėti apie tai, kaip iš tikrųjų galima susijungti dešimtuke virš neapykantos, atstūmimo ir pasiekti meilę.
Turime dirbti su dviem vektoriais, dviem jėgomis, tarsi dviejuose aukštuose: apačioje neapykanta, o virš jos meilė. Kaip pasakyta: „Visus prasižengimus uždengs meilė“.
Būtent tokia dviejų sistemų būsena, kaip sumuštinis (apačioje neapykanta, viršuje meilė) leis Kūrėjui atsiskleisti tarp dviejų laukų. To turime pasiekti, ką dabar ir darome.
#259398

Iš 2019 m. gruodžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žingsnis kairėn, žingsnis dešinėn = žingsnis pirmyn

Tiltelis tarp meilės ir neapykantos

Pakilti virš neapykantos kalno

Kaip išeiname iš egoizmo? Išeiname iš savo noro mėgautis ir siekiame būti mūsų tarpusavio ryšio viduje. Todėl kiekvienas jau nekreipia dėmesio į save, o tik į tai, kas yra tarp mūsų. O tarp mūsų ir yra dvasinė erdvė, juk ji ne manyje.
Aš – tai mano egoizmas, o už jo ribų – davimo ir meilės jėga, Kūrėjas, vieta, vadinama aukštesniuoju pasauliu. Ten yra mūsų gyvenimo tikslas, kūrinijos tikslas, į kurį turime ateiti.
Kiek kaskart pakylame virš savo egoizmo, virš savo „aš“ ir žengiame žingsnį iš savęs artimo link, tiek imame jausti dvasinį pasaulį, aukštesniąją jėgą, tikrovę, esančią už mūsų, už ego ribų. Taip turime galimybę atitolti nuo koronaviruso. Šis virusas išstumia mus iš mūsų egoizmo, versdamas išeiti iš savojo „aš“ į išorę.
Tai efektyviausias, tinkamiausias vaistas. Išėjimas iš egoizmo yra visų problemų sprendimas, o virusas atsiųstas tam, kad išgydytų egoizmą. Jis rodo mums, kad reikia pakilti virš savo egoizmo, virš savojo „aš“ ir susijungti su kitais. Taip randame veiksmingą vaistą, tinkamai ištaisome savo būseną.
Turiu pabėgti nuo savęs, egoisto, į erdvę tarp mūsų, ten, kur yra dvasinis pasaulis, Kūrėjas, bet nesuprantu, kas yra „tarp mūsų“, nes tai tokia sritis, kurios egzistuojančios dar net nejaučiu. Tačiau turime siekti ryšio ir tada pajausime, kad virš šitos mano ir tavo egoizmo jungties yra aukštesnis pasaulis, kitas matavimas, kuris viena pakopa aukščiau už mus.
Ten rasime „Izraelio žemę“ („žemė“ reiškia „norą“, o „Israel“ reiškia „tiesiai į Kūrėją“, jašar kėl), ten įstengsime siekti Kūrėjo, Jį jausti, ten Jis yra. Tenai yra ateities pasaulis, mūsų dvasinis, amžinas gyvenimas – viskas yra tik ten, ryšyje tarp mūsų.
Todėl meilė artimam kaip pačiam sau yra pagrindinis visų ištaisymų, kur yra Kūrėjas, dėsnis.
Ryšys su draugais man tampa vis svarbesnis už mane patį. Ir kuo svarbesnis draugas, tuo labiau einu pirmyn ir tuo labiau tolstu nuo šio pasaulio – kol dvasinis pasaulis man tampa svarbesnis, kitaip tariant, davimas, meilė artimui, mūsų vienybė tampa svarbesni nei aš pats.
Tai reiškia, kad pralaužiu sieną tarp „Egipto“ ir „Izraelio“, pereidamas Raudonąją jūrą (heb. k. yam suf – baigtinė jūra – vert. past.), per galutinę sienos liniją, po kurios nebegrįžtama atgal. Juk iki to dar yra pavojus, kad galiu sugrįžti į „Egiptą“.
#262474

2020 m. balandžio 1 d. iš rytinės pamokos, tema „Pesachas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: kiaurai visas galaktikas

Žvelgti kitaip į kliūtis ir sunkumus

Mintys apie koronavirusą VI d.

Klausimas. Ar norint pasiekti tikslą pakanka mylėti artimą ir patenkinti jo norus?
Atsakymas. Pakanka, jei myliu dešimtuką. Mylėti vieną artimą žmogų – tai tam tikra prasme savanaudiška samprata. Tačiau jei įsijungiu į dešimtuką, mėginu susijungti su draugais, anuliuojuosi jų atžvilgiu, jei visiškai nuteikiu save taip, kad visąlaik stengiuosi suartėti su jais, tai tuomet taip atlieku savo darbą.
Imu jausti, kaip Kūrėjas šnekasi su manimi, ką Jis daro manyje: didina neapykantą, pašalina ją, nuolatos peržiūri mano savybes – ir aš taip šitai jaučiu.
Klausimas. Esame taip sukurti, kad užtikrintai jaučiamės tik tada, kai aplink viskas logiška ir paaiškinama, kai tai, kas numatyta, atitinka tikrovę, kai norai sutampa su galimybėmis. Kaip teisingai dirbti dešimtuke, jei to nėra?
Atsakymas. Reikia iškelti sau aiškų tikslą, žiūrėti, kaip galėsite susijungti jo atžvilgiu, ir labai daug kalbėti apie dešimtuką, kaip susijungti judant į tikslą. Nes pasiekus tikslą, kurio siekiate, visi virsta į vieną žmogų, į vieną pavidalą.
#259343

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam galioja priesakas „pamilk artimą“?

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Prietaisas Kūrėjui atskleisti

Sielos struktūrą sudaro keturios dalys. Todėl kita būsena, kuri praeina per žmogų po sielos vystymosi gimdoje – tai padalijimas į tam tikras dalis, vadinama TaNTA: taamin, nėkudot, tagin, otijot arba Chochma, Bina, Zeir Anpin (Tifėret) ir Malchut.
Svarbiausia, kad šios stadijos, kaip keturios tiesioginės Šviesos stadijos, nuo pradžių formuoja mus pagal alėf, bėt, gimėl, dalėt lygius. Taip iš Šviesos gimsta noras, kitaip tariant, iš Kūrėjo savybės per keturias stadijas vystosi kūrinio savybė: iš noro duoti – į norą gauti.
Lygiai taip pat kiekvienoje pakopoje per keturias stadijas kiekvienoje atkarpoje vyksta vadinamieji keturraidžiai pokyčiai (taamin, nėkudot, tagin, otijot). Jie atsiskleidžia kiekviename menkiausiame nore: ir tarpusavyje susijungiančiuose, ir tuose, kurie susideda į vieną dvasinį kli (norą).

Kitaip tariant, dėsnis paprastas: keturių stadijų vystymasis, formavimas, noro kūrimas.
Lygiai tą patį galime atsekti ir mūsų pasaulyje: negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogaus prigimtis. Kiekvienas iš šių lygių dar turi savo keturias stadijas.
Todėl dvasiškai vystydamiesi būtinai praeiname visas keturias mūsų noro stadijas; noras palaipsniui formuojasi ir auga per vidinį pasidalijimą. Kaip tai, iš esmės, vyksta ir žmogaus gemale, taip vyksta ir mumyse.
#261223

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos raidos pradžia

Kūrinio vystymosi stadijos

Visatos struktūra, 3 d.