Klausimas. Kabalos išminties esmė – norų, ketinimų, minčių, sielų vienybė. Koks pagrindinis instrumentas, kuris dvasiškai suklijuoja mus? Kas visa tai sujungia?
Atsakymas. Juos jungia mūsų noras, kai dešimtuke taip norime būti drauge, kad jaučiame tarpusavio siekį, sąveiką, mintis, kitaip tariant, atsiskleidžia visiškai naujas abipusis jausmas, kurio anksčiau niekas nepatyrė.
Jis irgi dar ne dvasinis, tačiau tai jau tam tikro vieningo, Kūrėjo laiminamo lauko atsiskleidimas. O paskui susijungsime vis labiau, kol prote, širdyje, ketinimuose imsime jausti, kaip norime padėti kitas kitam, atsirasti vienas kitame, susivienyti tarpusavyje.
Tuomet megzdami vienybės tinklą imsime jausti, kad ten yra Kūrėjas, tarsi mes pagavome Jį į tą tinklą kaip didžiulį delfiną.
#262915

Iš 2020 m. kovo 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – dvasinė mintis

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Gamta koronavirusu mums rodo, kad jei per savo egoizmą nutolstame nuo kitų, tai ir fiziškai neturime teisės prie jų artintis. Jei norime būti susivieniję, pirmiausia turime užmegzti vidinį ryšį ir teisingai, maloniai elgtis vienas su kitu. Kiek gero žmogus linki kitiems, tiek gali prie jų priartėti. O jeigu nenori mylėti kito ir jam padėti, tuomet negali prie jo artintis. Tegu pamato, kaip jo egoizmas jį atitolina.
Tai taip paprasta, mūsų pasaulyje jau pasireiškia Aukštesniojo pasaulio savybės, ir turime tuo naudotis, kad lavintumės, žinodami, kada priartėti arba nutolti. Įsivaizduokite, kaip gerai būtų, jei laikytumės tinkamo atstumo, artėdami ar toldami nuo žmonių pagal savo vidinį santykį.
Mes galime būti su tavimi dviejose skirtingose galaktikose, atskirtose daugybės šviesmečių, ir tuo pačiu metu jausti, kad esame susiję ir ateityje tikrai suartėsime, nes tai sužadina tarp mūsų esantis Kūrėjas. Ir tada kiekvienas iš savo galaktikos ieškotume, kaip nepaisant atstumo priartėti vienam prie kito, kaip išreikšti savo meilę ir atsisakyti savęs.
Taip pamažu priartėtume ir susijungtume į vieną parcufą, kuriame Kūrėjas atsiskleidžia visa galia, tai yra amžinoje ir tobuloje mūsų tarpusavio meilėje. Mes susilietume vienas su kitu širdimis ir troškimais bei atskleistume mus užpildantį Kūrėją. Tai – išsitaisymo pabaiga.
Bet pirmiausia turime suvokti, kokie mes skirtingi. Ir būtent tai daro koronavirusas. Bus ir kitų būdų, leisiančių pajusti mūsų nutolimą vienas nuo kito, kad galų gale suprastume, jog virusas yra susijęs su mūsų norais, su mūsų vidinėmis savybėmis, ir negalime priartėti vieni prie kitų, nes tokia tvarka.
Aš nenoriu artumo su juo, todėl ir fiziškai negaliu prie jo prisiartinti! Pasirodo, kaip mūsų pasaulis įgyja dvasinio pasaulio pavidalą.
Įsivaizduokite, kad visi esame pakibę vakuume, ir tiek, kiek norime tapti geresni ir artimesni vienas kitam, tiek ir artėjame. O jei blogai elgiamės vieni su kitais, tada tolstame. Vadinasi, viską lemia ne fiziniai šio pasaulio atstumai, bet mūsų vidinės, dvasinės savybės. Būtent tai šiuo metu vyksta pasaulyje, o mes galime pamąstyti apie savo pokyčius.
Tai visada buvo nuo mūsų paslėpta ir painu, o dabar viskas paaiškėjo. Noriu tapti artimesnis kitiems, nes taip galiu atskleisti Kūrėją ir savo aukštesnįjį pasaulį, kuris pasireiškia tik mūsų ryšiu. Tačiau norint suartėti neužtenka žengti kelis žingsnius, nekeičiant savo vidaus.
Pirmiausia turiu pakeisti save, savo požiūrį į kitus iš neapykantos į meilę, o tada tikrai priartėsiu prie jų. Mes artėjame arba tolstame vieni nuo kitų, priklausomai nuo savo ketinimų, požiūrio. Viskas tampa aišku ir suprantama, visas dvasinis darbas tampa atviras.
Todėl prašau draugų: pritraukite mane prie savęs, kreipkimės į Kūrėją kartu, kad padėtų mums! Taigi, mes dirbame, bet kol kas esame pakibę ore. Mes jungiamės tarpusavyje ir su Kūrėju, prašydami pagalbos, ir imame judėti vienas prie kito, tarsi plūduriuodami nesvarumo būklėje, kol susivienysime, atskleisdami savybę, vadinamą „Kūrėju“.
Visa tai jau yra čia pat, mūsų rankose. Dabar mums suteikta galimybė dirbti materialiame pasaulyje su dvasinėmis savybėmis. Įsivaizduojate, ką padarė koronavirusas!
#262832

Iš 2020 m. balandžio 7 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Po pandemijos

Du metrai neutralios zonos

Virusas nuveda mus nuo bėgimo takelio

Klausimas. Ką daryti, norint greičiau pakelti MAN už draugus?
Atsakymas. Nereikia laukti to momento. Galite nuolatos jausti, kad esate grupėje, net jeigu fiziškai nesate su mumis, ir visąlaik galvoti apie tai, kaip sustiprinti ryšį su draugais. Ir viskas.
Reikia, kad šis noras be perstojo pabustų jumyse. Jis visąlaik judins jus ir jūs jausite, kad jums reikia ką nors daryti, kol pajausite ryšių tinklą tarp savęs ir draugų kaip vieną visumą.
#262861

Iš 2020 m. kovo 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Grupė“ – šventa sąvoka

Ryšys su draugais – ryšys su tikslu

Kaip materiali grupė gali veikti dvasinį pasaulį?

Klausimas. Ar visa žmonija turi susivienyti į vieną bendrą indą?
Atsakymas. Žinoma! Kiekvienas iš mūsų neša savyje didžiulio sudužusio indo dalelę. Todėl turime surinkti tarpusavyje visas daleles ir taip visuotinai susijungti, kas pasiektume meilę.
Pirmiausia tai atlieka tie, kurie turi tašką širdyje. Tarkime, jis jumyse pabudo, vadinasi, galite pradėti suartėti vieni su kitais. Ir pamatysite, kaip tarpusavio ryšyje imsite atskleisti, kaip atsiranda bendras indas.
Kiek atskleisite šį indą, tiek jausite jo pripildymą Šviesa, kitaip tariant, įsisąmoninimu, amžinybės pojūčiu, nemirtingumu, įeisite į visiškai naują matavimą. Tai mūsų jėgoms. Visa tai galite atlikti dabar, būdami šiame pasaulyje. Tik nesustokite.
Visi žmonės pasaulyje, užsiimdami tuo kiekvienas šiek tiek savaip, padeda vieni kitiems, nes mes visi, žemiečiai, esame vieno sudužusio indo dalys.
#261097

Iš 2020 m. vasario 2 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Egoizmas užduoda du klausimus: „Ką tau duoda šis darbas? Kas yra Kūrėjas, kad klausytum Jo balso?“.
Tiesa ta, kad svarbiausia – dirbti ties klausimu: „Ką tau duoda šis darbas?“. O jei jis nekyla, vadinasi, nesu tikrame kelyje?
Atsakymas. Iš tikrųjų, egoizmas norėdamas atitraukti žmogų nuo įėjimo į dvasinį pasaulį nuolatos klausia: „Kam tau to reikia, dėl ko? Kam tu dirbi? Juk matai, kad tiksliai išloši savo egoizme. O altruizme jokios naudos niekam neatneši“.
Tačiau tai klausimai, į kuriuos žmogus turi atsakyti pats.
Komentaras. Šie klausimai, kurie „užlieja“ žmogų, yra vadinami potvyniu?
Atsakymas. Čia dar ne potvynis. Bet gelbėtis nuo tokių klausimų galima tik tikėjimu aukščiau žinojimo.
#259165

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš egoizmo

Kliūtys dvasiniame kelyje

Kas saugo žmogų dvasiniame kelyje

Kabalistai jaučia dvasinio kūno mirtį tarsi marškinių pakeitimą. Jei svarbiausia – aš, o ne marškiniai, t. y. siela, o ne kūnas, tai kaskart keičiu marškinius ir taip keičiuosi gaudamas vis puošnesnį apvalkalą.
Mirtis – tai nieko baisaus, netenkama tik galimybės atlikti taisymus. Bet jeigu nesitaisiau šiame gyvenime, tai galiu ramiai grąžinti marškinius, juk man nėra ko gailėti.
Kodėl kabalistas, dirbantis prie taisymųsi ir kaskart tarsi imantis gyventi iš naujo, vis dėlto turi tam tikru etapu numirti ir pakeisti kūną?
Yra didelis skirtumas tarp formų, kurios keičiasi gyvenimo metu, ir tos naujos formos, dėl kurios jis turi mirti. Tai bus nauja tikrovė, akivaizdi modernizacija, tarsi nuolatos taisyčiau savo kompiuterį, diegčiau naujas programas, o tam tikru metu paaiškėtų, kad pats kompiuteris jau nėra tinkamas ir teks jį pakeisti.
#261479

Iš 2020 m. kovo 11 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį “Taika”

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra mirtis kabalos mokslo požiūriu?

Išsiskirti su egoizmu

Ar žmonės turi bijoti mirties?

Klausimas. Ar nepavojinga žmogui, esančiam absoliučios meilės būsenos, būti visuomenėje? Juk jeigu žmogus nepyksta, jis negali apsisaugoti. O mūsų visuomenė siekia išnaudoti kiekvieną savo tikslams.
Atsakymas. Iš dalies tai teisinga. Visame pasaulyje stipriai auga neapykanta, žmonės visiškai atitolę vieni nuo kitų. Žmogus turi visuomet saugotis ir būti pasirengęs užpuolimui.
Esmė ta, kad kai kalbame apie meilę, tai čia yra dvi nuostabios savybės.
Pirmiausia vystome meilės savybę tik draugų grupėje atžvilgiu, su kuriais ketiname sukurti vieną bendrą sistemą vadinamą „siela“. Čia dalyvauja dešimt žmonių, dirbančių ties tuo, kaip megzti tarpusavio ryšius. Kiti žmonės jų neliečia ir jie neliečia kitų.
Nepagalvokite, kad čia egoistinis veiksmas. Tiesiog kitaip nepasiseks. Mūsų siela susideda iš tokių dešimtukų, kurie paskui susijungia tarpusavyje į stambesnes būsenas.
Visų antra, dirbdami dešimtuke, susivienijate ir aplink jus kyla tam tikras apsauginis laukas, kuris nepraleidžia jums jokių kenkėjų, visi jie atsimuša nuo jūsų. Ir jūs nieko nebijote. Žinote, kad esate dvasinės būsenos, kuri atstumia visą blogį ir todėl jau nėra ko bijoti.
#259072

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam galioja priesakas „pamilk artimą“?

Ar aš turiu grupę?

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Tarp dviejų ugnių
Tik iš tikro įveikdamas visas kliūtis, kurios visąlaik mane išmuša, išveda iš teisingo kelio, tikėjimu aukščiau žinojimo (kai nepaisydamas to, ką matau, vis tiek visus įvykius ir visų poveikių man šaltinius susieju su Kūrėju, suprasdamas, kad tai Jis įsivelka į įvairius žmones, įvairias jėgas, įvykius), galiu stengtis taisyti savo pojūčius pasaulyje ir ieškoti Kūrėjo.
Tačiau ne visada turiu jėgų įveikti visas šias abejones, primestas kliūtis ir įsikibti į Kūrėją. Ne visada galiu tikėjimu aukščiau žinojimo, kitaip tariant, savo pastangomis, nepaisydamas to, ką matau, per visus poveikio man šaltinius įžvelgti Kūrėją. Nors šie poveikiai būna labai rimti, labai grėsmingi, vis tiek per juos turiu matyti Kūrėją.
Toks ieškojimas vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, kai siekiu Jo nepaisydamas to, ką jaučiu. Jeigu negaliu išsilaikyti tokiame siekyje, tai krentu į mūsų pasaulio jautimą ir matau tik jį.
Todėl dvasinio kelio pradžios esmė – nustatyti Kūrėją visuose veiksmuose, kuriuos jaučiame savimi ne tik tame, kas vyksta aplink mus, bet ir savyje – kaip reaguoju į tai, kad Kūrėjas žaidžia su manimi per įvairiausias išorines figūras.
Čia taip pat reaguoju ne aš, vėlgi ne pats, nieko neturiu savarankiško, tai irgi Kūrėjas. Išeitų, kad esu per vidurį tarp to, kaip Kūrėjas veikia mane iš išorės ir kaip Kūrėjas iš mano vidaus veikia išorinį pasaulį. Būtent tarp šių dviejų tinkamo ketinimo šaltinių, kad nėra nieko išskyrus Jį, turiu rasti savo tikslią būseną.
Baal Sulamas rašo, kad šiame ieškojime žmogus patiria daugiau kritimų nei pakilimų. Jis visada patiria daugiau nesėkmių bandydamas aptikti Kūrėją, įsitvirtinti Jame, nukreipti save į Jį, matyti Kūrėją kiekviename veiksme.
Tokių būsenų itin mažai. Žymiai daugiau kitokių, kai krentu ir matau tik išorinį pasaulį ir save jame – ne Kūrėją iš savęs ir Jį savo išorėje, o save ir išorinį pasaulį. Tai, galima sakyti, ir yra mūsų tragedija.
Būsena, kai jaučiu „save ir išorinį pasaulį“, vadinama kritimu, o būsena, kai jaučiu, kad ir mano viduje, ir mano išorėje yra Kūrėjas, vadinama pakilimu.
Ką reiškia Kūrėjas yra manyje? Tai, kad jaučiu, kaip Jis mane valdo. Jis neleidžia netgi mano vidine pastanga tiesiai siekti Jo ir matyti šį pasaulį kaip Jo kūrinį.
Čia išties esu tarp dviejų ugnių – iš vidaus mane visąlaik apgaudinėja, iš išorės irgi. Toks dvigubas nusistatymas „ir manyje, ir išorėje“ vadinamas „nusistatymu į Kūrėją“, į tai, kad nėra nieko, išskyrus Jį – ir manęs nėra, ir išorinio pasaulio, o egzistuoja tik vienas Kūrėjas.
O kas gi esu aš? Aš – tai taškas, kuris yra tarp dviejų poveikių – vidinio ir išorinio.
Bus tęsinys…
#256641

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė mus valdanti jėga I d.

Vienintelė mus valdanti jėga II d.

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Pasistenkite mėgautis pačiais bandymais priartėti prie Kūrėjo, mėgindami tai taip, tai kitaip. Kūrėjas žiūri į mus kaip į kūdikius ir Jį, kaip ir mus, pamalonina viskas, ką kūdikis daro. Nesvarbu, kad mažas vaikas nukrito, ką nors sudaužė ar ištepė – jis taip vystosi.
Kūrėjas reikalauja iš mūsų ne teisingų veiksmų, o tokių, kurie priartina mus per draugus prie Jo paprastai, naiviai. Štai ir viskas. Taip suteikiame Jam patį didžiausią malonumą.
Jei darome taip, tikėdamiesi pradžiuginti Kūrėją, tai patys tuo džiaugsimės. O jeigu džiaugiamės dėl savo veiksmų, tai galime būti tikri, kad Kūrėjas irgi džiaugiasi. Po to, kai pradėsime jausti Jį, pamatysime, kad Kūrėją jaučia viską, ką patiriame mes.
#262868

Iš 2020 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Kokie vidiniai ir išorinai sielos augimo požymiai?
Atsakymas. Ėmę vienytis leidžiame Šviesai sklisti mumyse. Pradedame ją jausti, suvokti, kaip mus užpildančią. Iš to matome mūsų tarpusavio vienybės sistemą, nes pasiekiame sielos struktūras.
Tai svarbiausia, nes suvokdami sielos struktūras, priklausomai nuo to, kaip ji ima atgyti veikiama joje cirkuliuojančios Šviesos, pajaučiame kaip Kūrėjas kalba su mumis: kaip Jis bangomis keičia santykius tarp mūsų ir kaip mes galime savo kintama tarpusavio vienybe atsakyti Jam. Tai ir yra kontaktas, mūsų santykis su Kūrėju.
Klausimas. Ar žmogus, kurio siela auga, jaučia, kad keičiasi?
Atsakymas. Dar kaip! Visa tai vyksta absoliučiai realiai, būtent dėl abipusio kontakto tarp žmogaus ir Kūrėjo.
#261329

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela – tai Kūrėjo dalis

Sielos raidos pradžia

Kaip suprasti, kad siela vystosi