Kūrėjo teatras
Baal Sulamas, „Šamati“, „Nėra nieko, išskyrus Jį“: Tai yra ištaisymo metodas, vadinamas „kairė ranka atstumia, o dešinė priartina“.
„Kairė ranka atstumia“ reiškia atskyrimą – Kūrėjo paslėpimą, kai tampame ne visai apsisprendę Jo atžvilgiu: imame galvoti, kad yra dar kitos, Jam priešingos jėgos.
Mums atrodo, kad egzistuoja arba du dievai – geras ir blogas Kūrėjas (vienas prieš kitą, nes taip jaučiame pasaulį), arba daug dievų – daug jėgų pasaulyje, kurios yra tarpusavyje priešingos. Visa tai sumanyta ir atlikta tikslingai.
Pasaulyje tikslingai egzistuoja jėgos, reiškiniai, veiksmai, kurie nuo pat pradžių atsiranda su ketinimu išmušti žmogų iš teisingo kelio, atstumti jį nuo Kūrėjo siekimo, atmesti nuo minties, kad tik viena jėga, tik vienas Kūrėjas jį veikia.
Taip šie atstūmimai padeda žmogui, nes per juos jis gauna poreikį, užbaigtą norą, kad Kūrėjas padėtų jam atskleisti Jį Patį. Kitaip, žmogus niekaip negalėtų rasti savęs šiame pasaulyje.
Kitaip tariant, žmogus nori suprasti, kas jį valdo, kas lemia jo mintis, veiksmus, viską, kas vyko, vyksta ir vyks su juo. Viena vertus, aišku, kad tai nutinka veikiant vienai vienintelei gamtos jėgai.
Kita vertus, ši jėga valdo mus, įtraukia į įvairias aplinkybes, ir mes viską, kas vyksta, priskiriame daugybei žmonių, įvykių, daugybei valdžių, tarytum jos savarankiškai valdytų pasaulį ir mūsų gyvenimą.
Šitaip ir vėl suabejoju, kad tik vienas Kūrėjas valdo. Negaliu išlaikyti savęs ties tuo, kad tik viena vienintelė jėga taip valdo mane, ir visąlaik matau prieštaravimus šiame valdyme.
Kodėl Kūrėjas taip daro? Kad galėtume valios jėga visuose šiuose prieštaravimuose rasti būtent Jį, nepaisydami to, kad staiga patenkame į policijos, valstybės, giminių, šeimos, vaikų valdžią. Staiga draugai mane veikia ar dar kas nors.
Iš tikro turiu aiškiai apibrėžti, kad esu tik Kūrėjo lauke, ir nėra nieko kito, kas valdytų mane, įvestų ir išvestų iš visų šitų būsenų, ir vietoje Savęs pakištų įvairius kitus mane veikiančius šaltinius.
Per visus sakytum žemiškus šaltinius kas sekundę turiu būti nusitaikęs į Jį, ir tiksliai žinoti, kad tai Jis viską atlieka per savo marionetes – per mano šeimą, draugus, priešus, valstybės veikėjus. Praktiškai visas paveikslas, kurį matau priešais save ir vadinu „šiuo pasauliu“ – tai teatras, per kurį Kūrėjas veikia mane. O aš visą šį teatrą turiu prilipdyti prie Jo kiekviename Jo veiksme.
Bus tęsinys…
#256633

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.