Pateikti įrašai su paslėptis žyme.


Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip kurti paslėptį paruošiamuoju laikotarpiu ir kaip patiems slėpti Kūrėją, jeigu išvis Jo nejaučiame?
Atsakymas: Atsakau trumpai: visas šis darbas vyksta tik su draugais, grupėje. Draugas tai pat paslėptas nuo mūsų ir niekas iš mūsų nežino kito žmogaus lygmens. Ir grupės, ir mokytojo tikrasis pavidalas paslėptas.
Mūsų užduotis – sukurti paslėptį, kitaip tariant, pagaliau pradėti aiškintis, kad viską matau savo neišsitaisymo mastu.
Todėl man reikia apriboti savo egoizmą ir įsivaizduoti visus didžiais šios kartos žmonėmis, esančiais nepasiekiamos man būsenos. Aš turiu pasiekti tokią būseną, kai pradėsiu labai gerbti paslėptį ir su tokia pagarba žiūrėsiu į visus kitus.
Šiame paslėpties ekrane turiu sukurti naują pasaulio paveikslą! Visas šis paveikslas bus nupieštas, sulipdytas iš svarbos, kurią suteiksiu kiekvienam reiškiniui.
Jei tai darau, pamažu pradedu veikti prieš savo ego ir mokytis suvokti dvasinį pasaulį, t. y. piešiu dvasinio pasaulio paveikslą. Juk iš išorės jo nėra – tik manyje.

Iš 2011 m. liepos 21 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Komentarų nėra

Už paprastumo paslėpta išmintis

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Visa mūsų siela sudaryta iš paslėpties – iš to, kad slepiame norą mėgautis visokiausiais būdais. Pirma paslėptis – tai paprastas apribojimas. Tačiau vėliau imu tirti, ką apriboju, kokiame nore tampu kuklus ir ko iš savęs noriu.
Visas mano gavimas gali būti tik dėl davimo, t. y. statau 4 paslėpties lygius: paslėptis ant paslėpties ant paslėpties… – ir taip gaunu vis daugiau Kūrėjo didingumo.
Tačiau tikrųjų Jo aukštumų niekada negalėsime suprasti (galbūt kada nors naujoje realybėje, po visiško išsitaisymo). Juk kol kas ji visa susideda iš to, kiek įstengiame suvokti mūsų pastatytų paslėpčių viduje.
Negalime įvertinti nieko, kas mums aiškiai atsiveria, – tik slėpdami jį nuo savęs. Kai žmogus mums atsiveria ir mes pradedame atvirai iš jo gauti, tai nustojame jį aukštinę, nes viskas, ką turi jis dabar yra ir pas mane. Jis atsivėrė ir elgiasi su manimi paprastai – aš irgi elgiuosi su juo paprastai.
Visa vertė gimsta iš paslėpties. Bet dvasiniame pasaulyje nežaidžiame „politinių žaidimų“, o atskleidžiame save. Ir būtent kiti turi padaryti paslėptį savyje, kad mus suvoktų.
Pavyzdžiui, mokytojas mokinio atžvilgiu atveria save ir priartėja prie jo. O mokinys turi padaryti jo atžvilgiu paslėptį ir tik taip galės iš jo gauti. Kitaip, mokytojas atrodys jam paprastas, ir jis nesugebės perimti jo išminties.
Todėl kabalistai visada elgėsi labai paprastai, o mokinio pareiga – padaryti tam paslėptį.

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Dvasingumą kuriame mes!

Paslėptis – mums į naudą

Komentarų nėra

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Paprastai darome labai paplitusią klaidą, galvodami, kad mums reikia atskleisti patį Kūrėją. Mes laukiame: „Na, kada gi Jis atsiskleis?!“ – tartum svarbiausia, kad Jis pasirodytų.
Tačiau šito niekada nebus. Atsirasti turi apribojimas, mūsų noras paslėpti Jį nuo savo ketinimų mėgautis, nuo savo supratimo, kad turėtume galimybę dirbti su Juo tik su sąlyga, kad taip suteikiame Jam malonumą.
Tada mūsų indu tampa paslėptis – tikrasis davimo siekis, kuris vadinasi lišma. O šioje paslėptyje galėsime suvokti Duodančiojo pavidalą ir suprasti, kas gi tas davimas. Kadangi veržiamės tik davimo link ir neturime jokio kito įsivilkusio į mūsų norus malonumo, tai imsime suprasti, kas yra dvasingumas.
Kiekvienas norėtų atskleisti Kūrėją „tremtyje“. Tačiau kalbama apie tai, kad būnant tremtyje reikia kaip tik prašyti Jo paslėpties – ir patiems saugoti šią paslėptį, aukštinti ją. Visos pakilimo pakopos skiriasi viena nuo kitos tuo, kiek norime save išlaikyti, slėpdami save nuo atskleidimo ir atskleisdami save tik davimui.
Šiame santykyje su aukštesniąja pakopa, mūsų nore Jį paslėpti, kuriame Jo pavidalą. Dėl paslėpties gimstantis mumyse Kūrėjo didingumas leidžia mums Jį vertinti ir pajausti Jo formą. Kitaip tariant, Kūrėjo forma nustatoma formos svarba, kurią sugebame Jam suteikti.
Šį aiškinimą labai nelengva suprasti, tačiau jis jau tiesiogiai paliečia kūrinio ir Kūrėjo santykius dvasiniame pasaulyje…

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Aš – Kūrėjo veiksmas

Kūrėjas – kūrinio viduje

Komentarų nėra

Grįžimas į sąmonę

Dvasinis darbas

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pirmoji pamoka

Kabalos mokslas atsiskleidžia ne savaime, bet todėl, kad žmonės savo vystymusi jį atskleidžia. Jis moko, kad pagal pasaulio schemą vėl turime ateiti į mūsų pradinį tašką.
Iš pradžių buvo sukurtas vienas noras, ši pirmoji būsena vadinama „Begalybės pasauliu“. Šioje būsenoje noras ir Šviesa, kuri jį sukūrė, yra absoliučiai panašūs, susilieję, iki galo papildo vienas kitą. Čia noras prisipildo Šviesa, tačiau tai tik užuomazginė būsimojo kūrinio būsena – jis dar nieko nejaučia.
Todėl pradžioje jis turi tapti priešingas Kūrėjui, priešingas Šviesai. Kad visiškai atitrūktų nuo šaltinio, kūrinys vystosi penkiais ypatingais etapais, kurie vadinami „pasauliais“. Taip vyksta šio noro nusileidimas, kitaip tariant, nuoseklus atitolimas nuo pirminio šaltinio.
Pirmasis pasaulis vadinamas Adam Kadmon. „Adam“ – tai ateities žmogaus prototipas. Paskui Acilut pasaulis – kūrimo pasaulis, Brija – emanacijos pasaulis, Jecira – kūrinio pasaulis ir Asija – „darymo“ pasaulis. Penki pasauliai, penki nuoseklūs nusileidimai, didėjant šiurkštumui, paslėpčiai, Šviesai išeinant iš noro, kurį ji užpildo. Kiekviena kita būsena yra tarsi tas pats Begalybės pasaulis, tik Šviesa ten yra labiau paslėptu pavidalu.
Mes su jumis ir šiandien esame Begalybės pasaulyje – nėra nieko kito. Tik ši būsena nuo mūsų paslėpta, užklota daugybe vidinių ekranų. Mums reikia juos atskleisti, nusilupti kaip žievelę, o tada palaipsniui pradėsime jausti save tikruoju pavidalu.
Tai panašu į žmogų, kuris guli be sąmonės. Tokia mūsų antroji būsena čia, šiame pasaulyje. Čia esame absoliučioje paslėptyje tarsi be sąmonės, mumyse vyksta tam tikri vidiniai svyravimai, kažkas mums vaidenasi.
Jeigu stengsimės atgauti sąmonę, tai pamažu pakelsime save į pradinę būseną. Tik vadinsis ji „trečiąja“.
Tai irgi Begalybės pasaulis, į kurį kylame absoliučiai tomis pačiomis pasaulių pakopomis, kurias perėjome nusileisdami, kai palaipsniui praradome tobulumo jausmą, visišką buvimą Šviesoje. Kildami tomis pačiomis pakopomis, pajausime suvokimą – išėjimą iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą.
Pirmasis išėjimas iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą vadinamas „riba“ arba „machsomu“. Mums su jumis svarbiausia – pereiti šį „machsomą“, išeiti iš absoliutaus atotrūkio, kai nejaučiama visa apimanti gamta.
Dabar jaučiame gamtą tik mūsų pasaulio pavidalu, suvokiame ją ne per dvasinius norus. Mes su jumis jaučiame pasaulį visiškai atskirtoje būsenoje, nenaudojame instrumentų, kuriuos turime visoje visatoje.
Mes jaučiame save penkiais jutimo organais: uoslės, lytėjimo, regos, klausos, skonio. Taip mūsų pojūčiai perleidžiami per gyvūninį kūną, o tada viduje, smegenyse, iškyla tam tikras vaizdas. Užpakalinėje smegenų dalyje turime savotišką „ekraną“, į kurį projektuojama viskas, ką suvokiame. Iš viso to susideda vienas pasaulio paveikslas.
Visiškai kitaip suvokiama išeinant iš nesąmoningos būsenos. Kai tik pereiname machsomą, pradedame jausti visiškai kitas būsenas, pradedame jausti Šviesą viduje. Mūsų noras mėgaujasi žiniomis apie tikrąjį pasaulį, o tada mumyse piešiamas būtent toks vaizdas.
Tai štai, Kūrėjo sumanymas, pradinis Šviesos sumanymas yra sukurti norą (Šviesa pirminė, noras antrinis), kad šis noras, t. y. kūrinys, taptų lygus Šviesai pagal statusą, galią, pojūčius. Žinoma, ši būsena yra aukščiau mūsų pasaulio, kitaip tariant, aukščiau laiko, erdvės, judėjimo, aukščiau padalijimo į gyvenimą, gimimą, mirtį – aukščiau viso to. Atskleidę savyje šį naują jausmą, pajusime, kad egzistuojame amžinai kaip visa gamta. Nustosime save tapatinti su „gyvūnais“, kurie egzistuoja čia, šiame pasaulyje. Jis tarsi išnyks iš suvokimo kaip pats silpniausias mūsų pojūtis.
Žmogus, atgavęs sąmonę, irgi gali kažkaip įsivaizduoti, prisiminti, kas jam buvo. Šis pojūtis kažkur lieka, tačiau jis toks mažas, toks niekingas, toks siauras, silpnas, kad buvimo didžiuliame naujame pasaulyje – begaliniame, amžiname ir tobulame – suvokimas jį užslopina.
Štai šį machsomą mes su jumis ir turime pereiti.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso pamokos Maskvoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Dvasingumą kuriame mes!

Pro tamsos siluetą jau matosi išgelbėjimas…

Komentarų nėra

Užgauta garbė

Dvasinis darbas

Klausimas: Gyvenime būna taip, kad kažkas įžeidžia mane, ir aš jaučiuosi labai užgautas ir pažemintas. Kaip tiksliai analizuoti tokią situaciją?
Atsakymas: Iš dabartinės būsenos negalime apibrėžti teisingo santykio su tikrove. Mes pasiklydę pusiaukelėje tarp dangaus ir žemės. Dar neatskleidžiau Kūrėjo, bet jau ir nesu visiškoje paslėptyje. Įvairiausius išvedžiojimus: citatas, pasisakymus, žinių nuotrupas, priimu kaip atskleidimą, tačiau yra ne taip. Viskas manyje susijaukė.
Todėl „Pratarmėje į Mokymą apie dešimt sfirų“ Baal Sulamas rašo, kad šiuo metu žmogus turi maksimaliai spartinti savo vystymąsi. Juk kalbama apie didelių nesusipratimų laikotarpį, kai aš negaliu suprasti tiesos, bet jau nebesutinku su melu. Mane tiesiog mėto iš vienos pusės į kitą.
Viena vertus, nėra nieko, išskyrus Kūrėją. Aš stoviu priešais Jį. Kaip turėčiau žiūrėti į realybę, jeigu aplinkui mane vien tik Jis? O kur aš pats? Jeigu Jis aprėkė mane, ar aš atsakydamas irgi turėčiau Jį aprėkti? Bet juk tai Kūrėjas. Vadinasi, reikia visąlaik tramdytis? Reikšti visišką nuolankumą net mirties akivaizdoje? Yra ir tokių nuomonių.
Iš tiesų, panašiais atvejais negalime duoti daug patarimų. Juk žmogus kas sekundę keičiasi.
Todėl kabalistai nurodo mums tam tikrą veiksmų seką, sąlygojamą paslėpties. Kodėl jie duoda šiuos patarimus?  Nes mes esame veikiami dviejų jėgų. Kūrėjas nesukūrė paprastos būsenos, kai aš stoviu priešais Jį ir niekur nenukrypdamas Jį atskleidžiu. Kas toks „aš“? Aš – tai išsiskaidymo, išsiskyrimo su Kūrėju jėgos. Be to, šios jėgos man atsiskleidžia kaip aš pats ir kaip tai, kas ne manyje, bet ne kaip Kūrėjas. Kūrėjas man – tai idealas, nematomas ir nejaučiamas.
Atskyrimo jėgos slepia Jį nuo manęs, o aš turiu jas sujungti į vieną visumą. Šios jėgos atskiria, nutolina mane nuo Kūrėjo, užkloja Jį. Jos išsiskiria į du pasaulius: vidinį ir išorinį. Iš esmės, jų prigimtis ta pati: išskyrimas, egoistinis noras, bet man jos reiškiasi dvejopai, priešingai.
Taigi aš turiu jas sujungti tarpusavyje ir jose atpažinti būtent išskyrimą. Stebėdamas veiksmą, mintį, norą − bet ką, kas tik yra aplink, aš sujungiu ir vidų, ir išorę tik tam, kad pasiekčiau vienybę. Tokiu atveju, jeigu gebu šitai atlikti, aš neklystu.
Čia taikytinas tik vienas principas: „Žmogus sprendžia pagal tai, ką mato“. Aš nesistengiu išaugti iki to Vienintelio, kuris nuo manęs paslėptas. Bet kai tik sujungiu visas jėgas – savąsias ir svetimas – į vieną visumą, savo viduje randu vieningą Kūrėją.

Iš  2011 m. vasario 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė išeitis – šuolis per bedugnę

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Komentarų nėra

Jausmų pasikeitimas

Realybės suvokimas

Klausimas: Kas nuo mūsų paslėpta? Ką būtent pradedame jausti, kai atskleidžiame paslėptį?
Atsakymas: Nėra nieko daugiau nei dvi jėgos – Kūrėjo / davimo ir kūrinio / gavimo, įgalinančios mus veikti. Įvairūs šių jėgų deriniai sudaro sistemą, vadinamą Malchut – nėra nieko, išskyrus ją, joje mes egzistuojame. Ši sistema, pripildyta Šviesos, ir jos atskleidimas suteikia suvokimo, išminties, pripildymo pojūtį, atsako į visus kylančius klausimus ir užpildo visas tuštumas. Be to, gyvenimas, juntamas šiame sraute, yra be ribų. Tu išeini iš kūno valdžios ir nebegalvoji apie tai, jog su kiekvienu pulso dūžiu prarandi gyvenimą. Tu jauti tobulumą, juk priešingos jėgos ne tik susijungia, bet ir papildo viena kitą. Tai gimdo suvokimo džiaugsmą ir pasitenkinimą, kuris atveria žmogui pasaulį nuo krašto lig krašto – visą gamtą, ne tik materialų pasaulį. Štai tada žmogus ima šį pasaulį suprasti kitaip. Anksčiau matė jame kančią, bėdas, niekšingus žmonių tarpusavio santykius. O dabar mato, kad žmonės ištaisyti ir jų santykiai grįsti meile. Šis žmogaus pasikeitimas įvyksta pagal jo savybes: jis suvokia, kad pasaulis – jo kopija, ir visa, ką jis mato, yra jo vidinių savybių projekcija. Kuo daugiau jos ištaisytos, tuo labiau ištaisytą mato pasaulį ir gali jį pateisinti. Tada žmogus aptinka, kad šis pasaulis taip pat susietas su dvasiniu, ir supranta, kad visi žmonės išgyvena paslėptį, o jis pasiekė atskleidimą. Vadinasi, atskleidimo esmė ta, kad žmogus pamato tikrąjį šio pasaulio paveikslą: anksčiau jis atrodė absoliučiai tikras, o dabar suvokiamas kaip ore projektuojamas filmas, kuris priklauso nuo jo savybių pasikeitimo. Žmogus jį supančius žmones jaučia kaip savo sielos vidinius organus, jie taip pat keičiasi pagal jo išsitaisymą, tada jis supranta, kad pasaulis yra ne išorėje, o jo viduje. Ir taip mato kiekvienas.

Iš 2010 m. lapkričio 29 d. programos „Kabala pradedantiesiems“

Daugiau šia tema skaitykite:

Manojo egoizmo rentgeno nuotrauka

Mačiau kitokį pasaulį

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Komentarų nėra