Pateikti įrašai su paslėptis žyme.


Kam mus šis išgalvotas pasaulis?

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманIš kabalos mokslo žinome, kad visa tikrovė yra žmoguje. Mes neturime kūno, kuriame save matome, nėra mūsų pasaulio.
Viskas, ką mes jaučiame savo penkiais jutimo organais, egzistuoja tik mūsų visaapimančio jutimo organo, vadinamo „noras mėgauti“, viduje, ir jame mums atrodo, kad egzistuojame šiame išgalvotame pasaulyje. Taip kabalos mokslas vadina šią įsivaizduojamą tikrovę.
Baal Sulamas rašo „Įvado į knygą „Zohar“ 34 punkte: „Pavyzdžiui, mūsų regėjimas, kai matome priešais save milžinišką pasaulį ir jo puikųjį turinį, – juk tai matome ne tikrovėje, o savyje. Tai yra savo smegenų pakaušinėje dalyje, kur yra kažkas panašaus į fotoaparatą, kuris piešia mums mūsų matomą vaizdą, o ne tą, kuris yra išorėje.
Be to, Kūrėjas sukūrė mūsų smegenyse tarsi objektyvą, kuris apverčia viską, ką mes matome, todėl atrodo, kad matome išorėje, o ne smegenyse.
Tai yra mano smegenyse ir širdyje vyksta įvairių reiškinių. Visi jie pakliūva į objektyvą, ir jis projektuoja vaizdą į išorę, nors tai vyksta manyje. Ir tada aš matau priešais save daugybę žmonių, negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą, ištisą pasaulį. Tačiau, ką aš matau iš tikrųjų? – Tai, kas vyksta manyje.
Ir taip kiekvienas iš mūsų. Jei kažkas kitas iš viso egzistuoja… Juk, jei aš į kažką kreipiuosi, – tai kreipiuosi į tą, kuris yra manyje, nors man atrodo, kad jis išorėje.
Tai reiškia, kad aš turiu ištaisyti save ir savo požiūrį į Kūrėją. Tačiau aš negaliu to padaryti tiesiogiai Kūrėjo atžvilgiu, o tik per iškylantį prieš mane paveikslą. Taip mes ir veikiame.
Tačiau žmogus – vientisas, ir viskas yra jame.
Straipsnyje „Kūrėjo paslėpimas ir atskleidimas“ Baal Sulamas aiškina, kaip priklausomai nuo žmogaus savybių keičiasi pasaulis, iškylantis mūsų akyse. Tai yra žmogus pakeičia savo vidines savybes, ir tada pasikeičia išorės projekcija. Pagal paveikslą, kurį jo savybės ja, projektuoja per objektyvą į išorę, žmogus gali suvokti, kiek jas taiso.

Iš 2017 m. gruodžio 31 d. pamokos pagal straipsnį „Kūrėjo paslėpimas ir atskleidimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzinis pasaulis

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Komentarų nėra

Valios laisvę suteikianti paslėptis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sakote, kad jėgų galiu gauti iš grupės. Grupė – tai dvasinių jėgų perdavėjas iš Kūrėjo ar šaltinis?
Atsakymas. Viskas drauge. Esmė ta, kad grupė mano atžvilgiu – Kūrėjo pasireiškimas. Todėl, kiek stengiuosi susilieti su grupe, tiek stengiuosi susilieti su Kūrėju, duodamas grupei duodu Kūrėjui. Tačiau to nematau ir nežinau.
Jeigu grupės vietoje būtų Kūrėjas, privalėčiau kaip vergas visąlaik jam duoti, automatiškai atlikčiau angelo vaidmenį. O taip turiu valios laisvę – nematau Kūrėjo, Jis slepiasi už šio pasaulio.
Todėl „pasaulis“ (olam) kyla iš žodžio „paslėptis“ (alama). Išeitų, kad paslėptis – didis gėris, kuris suteikia mums valios laisvę. Ir tik tiek, kiek galiu būti laisvas siekdamas Kūrėjo, atsiskleidžia ta didžiulė jėga, kuri viską valdo: praeitį, dabartį ir ateitį.
Klausimas. Tarkim, pažįstu itin gerbiamą, turtingą, žinomą visame pasaulyje žmogų. Nenorėdamas jo išnaudoti dėl savęs, visąlaik nuo visų ir nuo savęs slepiu savo pažintį su juo. Ar galima taip įsivaizduoti santykius su Kūrėju?
Atsakymas. Neišnaudoju pažinties su Kūrėju dėl savęs, nors Jis visiškai man atsiskleidžia. Pasakyta: „Visame Jo name tu jo ištikimas draugas.“ Jis tavimi pasitiki, o tu turi sukurti savyje ekraną, kad galėtum apriboti (cimcum) savo norus, ir nieko nepriimti iš Kūrėjo, dirbti tik dėl davmo.
Klausimas. Kitaip tariant, jis nuolatos stengiasi man atsiskleisti, o aš nuolatos pats Jį slepiu?
Atsakymas. Jis atsiskleidžia tik po to, kai išmoksi Jį slėpti.

Iš 2017 m. gruodžio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Kodėl Kūrėjas slepiasi?

Kūrėjo atskleidimas – mūsų pasaulyje

Komentarų nėra

Kas paslėpta nuo kabalisto?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas paslėpta nuo kabalisto?
Atsakymas. Nuo kabalisto paslėptas Kūrėjo absoliutumas, kuris nors ir atsiskleidžia pamažu, tačiau kaskart, kai žmoguje atsiveria dar neištaisytos savybės, jų atžvilgiu atsiranda Kūrėjo paslėptis. Tai ir yra problema.
Klausimas. Vadinasi, paprastiems žmonėms pirmiausia reikia patikėti Kūrėju, o paskui Jį atskleisti. O kadangi kabalistas jau atskleidė Jį, tai jam nėra problemos tikėti ar netikėti?
Atsakymas. Ne. Problema yra, nes Kūrėjas atsiskleidžia tiek, kiek gali Jį paslėpti. Suvoki ne Jį patį, ne tai, kas „paslėpta“, o savo „paslėptį“, savo ekraną.
Tarkime, egzistuoja tam tikras bareljefas. Aš jo nematau, nes jis uždengtas drobe. Tačiau liečiu šią drobę ir taip tiriu bareljefą. Tai vadinama atskleidimu.
Kitaip tariant, atskleidžiu savybes, panašias į Kūrėją.
Klausimas. Išeitų, kad Kūrėjo apskritai niekada neatskleidžiame?
Atsakymas. Niekada. Tik savo savybes.
Klausimas. Vadinasi nuo manęs paslėpta, kad visiems duodu ir visus myliu?
Atsakymas. Taip. Absoliučiai visi žmonės pasaulyje daro tai, ką jiems nurodo Kūrėjas. Žvelgiant iš šio požiūrio taško juos galima vadinti Kūrėjo darbininkais.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl Kūrėjas slepiasi?

Ekranas – tai tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Komentarų nėra

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманVisas menas – mokėti susitvarkyti su atsiskleidžiančia tamsa, kuri vis stiprėja. Iš savo patirties žmogus jau supranta, kad tamsa ateina, kad tinkamai ją nukreiptume.
Žmogus mėgsta tamsą, vertina ją ir stengiasi su ja būti darnoje. Tamsa turi jaustis tik egoizmo atžvilgiu, o jis pats aukščiau egoizmo, aukščiau tamsos, kur gali kurti davimo jėgą ir joje atskleisti šviesą.
Tai daugiasluoksnė būsena, tarsi sumuštinis. Iš apačios atsiskleidžia tamsa, po to atsiranda tinkamas santykis su ja, suprantama, kad tamsa – padeda, kad taip atsiskleidžia nauja pakopa ir reikia pakilti virš tamsos.
Iš pradžių baiminuosi („Paslėpei Savąjį veidą ir aš išsigandau“) ir noriu pabėgti nuo tamsoje atsiskleidžiančių blogio, grėsmės. Tačiau paskui sustabdau save, įsisąmonindamas, kad tamsa man naudinga, ir nereikia jos keikti. Priešingai, ji traukia mane pas Kūrėją, kaip mažą vaiką, kuris išsigandęs dar stipriau prisiglaudžia prie mamos. Taip ir aš! Tad tamsoje matau pagalbą iš aukščiau.
Myliu šią tamsą ir net noriu ją sustiprinti, priartinti. Juk su ja imu dirbti apgalvotai, aktyviai, sąmoningai, suprasdamas. Mano gyvenimas ima kurti: tamsa ir šviesa virsta dviem jėgomis, dviem linijomis, kurioms padedant einu pirmyn. Taip tamsa virsta pagalba. Pats laukiu tamsos, ieškau, kaip labiau prilipti prie Kūrėjo.
Iš pradžių dar baiminuosi tamsos, kuri atneša nemalonius išgyvenimus, baimes, nerimą, netikrumą. Tačiau pamažu suprantu, kokia naudinga tamsa, juk šviesos pranašumas matomas tik iš tamsos. Todėl šviesa ir tamsa tampa mano statybinėmis plytelėmis.
Beje, tamsa čia netgi svarbesnė už šviesą, juk būtent iš tamsos galiu atskleisti, kiek malonumo noriu suteikti Kūrėjui. Mano noro mėgautis tamsa neįkvepia, bet norą duoti ji labai įkvepia. Tad žmogus tamsoje džiaugiasi ir paverčia ją šviesa.
Šviesa neateina žmogui – tai žmogus keičiasi iš vidaus ir tuomet keičia savo nuomonę apie šviesą ir tamsą. Taip jis pamažu atskleidžia, kad kūrinys visuomet egzistavo tobulos būsenos, ir tik jis visuomet keitėsi, vis labiau suprasdamas, kad nėra piktadarių karaliaus dvare, kad nėra tamsos.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Komentarų nėra

Apie Purim šventę (mintys iš Twitter)

Dvasinis darbas, Šventės

каббалист Михаэль Лайтман ТвиттерAdar mėnesio prasmė – įveikti atitolinančias nuo Kūrėjo, kylančias žmoguje prieš Kūrėją, Jo vienybę mintis ir norus. Būtina priimti visas kliūtis kaip siunčiamas Kūrėjo, ir suteikiančias žmogui galimybę nepaisant jų priartėti prie Kūrėjo.

Pasirengimas Purimui – įsisąmoninant egoizmą kaip blogį (Aman), jis pasirengęs užmušti visus, kad nori per vienybę prilygti Kūrėjui, davimo ir meilės savybei. Tačiau nėra jėgų priešintis Amanui. Nustatyk, kas tavyje viešpatauja – Amanas ar Mordechajus, priimk Mordechajaus valdžią per jėgą, paskui su noru.

Purimas moko mus, kad kita žmonijos stadija – visos tautos ir visos valstybės apkaltins žydus už visas bėdas, kils globalus antisemitizmas. Vokietija tebuvo pasaulinio holokausto repeticija. Išsigelbėjimas, kaip per Purimą, tik vienijant žydus!

Ateityje išnyks visos šventės išskyrus Purimą, juk Purimas – tai galutinis egoizmo ištaisymas aukščiausia šviesa. Mes nuolatos taisome 288 egoizmo dalis iš 320 esamų. Su kiekvienu taisymu norom nenorom ištaisome 32 dalis – ir atsiskleidžia visa šviesa!

Amanas manė, kad gali sunaikinti žydus, nes jie susiskaidę tarpusavyje, ir todėl nesusijungę su Kūrėju, vadinasi neturi Jo palaikymo. Tačiau Mordechajus suartino žydus tarpusavyje ir su Kūrėju, taip nugalėjo Amaną ir išgelbėjo žydus nuo sunaikinimo.  

Megilat Ester („Ester ritinėlis“). Ritinėlis (megila) – atskleisti Kūrėją paslėptyje (Ester). Tai reiškia, kad Kūrėją galima atskleisti tik išankstinėje paslėptyje, su sąlyga, kad atskleidžiama tam, kad būtų teikiame pirmenybė paslėpčiai. Tokiu atveju žmogui atsiskleidžia šviesa.

Purimas Adar mėnesiu – nutolinantis nuo Kūrėjo. Todėl yra vietos stengtis einant prieš sveiką protą ir abejones Kūrėjo valdymu. Stengtis tvirtinti, kad viskas kyla iš būtinybės atvesti mus prie tikėjimo, kad „nėra nieko kito, tik Jis“, kol tai atsiskleis.

Purimas – tai išsilaisvinimo iš viso pasaulinio egoizmo šventė, egoizmo, kuris sukyla prieš tuos, kurie siekia vienybės ir meilės. Todėl žmoguje būtina išskirti ego (Aman), mat šis trokšta užmušti žmogų žmoguje, ir pritraukti jį taisančią šviesą (Mordechajus).

Ester ritinėlis“: iš pradžių reikia padidinti norą gauti „dėl savęs“ (Aman). Paskui, įsitikinus, kad neįmanoma jame pasiekti kūrimo tikslo, pakeisti jį Mordechajumi, ketinimu duoti. Ir gautame didžiuliame nore su ketinimu „dėl Kūrėjo“ gauti visą begalybės šviesą!

Purimas. Kūrėjo tikslas – suteikti malonumą kūriniui (užpildyti norą šviesa Chochma). Tačiau užsipildydamas egoistiškai, dėl savęs noras išnyksta – kaip valgant. Amžinai užsipildyti įmanoma tik užpildant kitus, Kūrėją (su ketinimu duoti, šviesoje Chasadim). Mėgautis – tai kabalos mokslas – gavimas.

Purimas. Ester-malchut. Joje žmogus nori suprasti ir atskleisti Kūrėją, kenčia dėl negalėjimo to padaryti. Paslėpties dydis matuojamas noru žinoti. Tačiau įstengiančiam dirbti dėl Kūrėjo, kyla klausimas apie darbo prasmę. Atsakymas – eiti aukščiau proto, mušti į dantis (šošan iš žodžio dantys).

Purim: visiškas ištaisymas ateina atskleidus egoizmą kaip blogį, pasirengusį visus užmušti. Tai blogio įsisąmoninimas. Paskui gaunama šviesa ir galimybė nugalėti egoizmą. Nuo norom nenorom iki norint. Svarbiausia – prašyti davimo jėgos. Jos gavimas – stebuklas. Pati jėga – tai antroji prigimtis.

Purimas. „Ester ritinėlis“ – Megilat Ester. Megila – atskleisdimas, Ester – paslėptis. Paslėpties atskleidimas. Todėl Aman mano, kad atėjo laikas atskleisti, žinoti, ir kaltina, kad „nepildo Karaliaus valios.“ O Mordechajaus nuomone, atskleidimas duodamas, kad paslėptum jį Chasadim.

Purimas. Švietė didžiulė Chochma šviesa, kurią galima gauti tik šviesoje Chasadim. Tačiau įvyko stebuklas: prašymais pritraukė šviesą Chasadim ir į ją gavo šviesą Chochma. Tai įmanoma tik visiškai ištaisius egoizmą, kuomet nėra skirtumo tarp gėrio ir blogio – todėl būtina apgirsti.

MordechajusEster ritinėlyje“ vadinamas „ihudi“, vienijantis, nes sujungė Kūrėjo vardą prieš visą pasaulio egoizmą, kad jie pasiektų Kūrėjo didybę, jėgą, vienybę ir vienatiškumą. (Midraš Raba. Ester)

Iš 2018 m. vasario 26 d., ir kovo 1-2 d. Twitterio postų

 

Komentarų nėra

Latentinis dvasinio darbo periodas

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманDvasiniame procese yra „latentinis periodas“, kai žmogus nemato, kad eina pirmyn ir kad kažką daro. Tarsi besilaukianti moteris, į kurią žiūrint iš pradžių nematyti, kad joje jau auga nauja gyvybė.
Esmė ta, kad dvasiniai veiksmai priskiriami davimo jėgai, o žmogus kol kas neturi šios jėgos, ir todėl nemato dvasinių veiksmų. Jeigu šalia jo yra kabalistas, tai jis savo davimo jėga gali išvysti, kas vyksta su žmogumi ir ką jam ruošia, nors pačiam žmogui to nematyti.
Kartais žmogus visiškai nejaučia savyje jokių permainų, nors jo viduje jau vyksta pasirengimas ir itin svarbūs pokyčiai, tačiau jie žemiau jo jautrumo slenksčio. Juk jis ant šios pakopos dar neturi davimo ketinimo.
Ir todėl niekada nemato kitos pakopos, tik kabalistas, esantis šalia jo, gali apie ją sužinoti. Tarsi tėvai žino apie vaiką, koks jis išaugs po metų dviejų, o patys vaikai to nesupranta.
Visa ši paslėptis tikslingai sukurta, kad suteiktų mums galimybę išvystyti davimo kli. Juk, jeigu kita pakopa būtų atskleista, negalėtume dirbti duodami, nes žinotume apie ją.
Laimė, kad įvyko sudužimas, kad yra paslėptis, dėl jų galime vystyti davimo, tikėjimo kelim. Nenoriu matyti ir žinoti! Netgi vėliau atsiskleidžiančių matymo ir žinojimo, galimybės išvysti visą pasaulių sistemą nuo krašto iki krašto, nepriimu į tuos kelim. Nenoriu gauti atsakymų, noriu duoti aukščiau jų.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotiniame norų kaleidoskope

Nori prisijungti prie tinklo? Pirmiausia įsigyk kompiuterį

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Komentarų nėra

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманPasaulis – tai Kūrėjas, įsivelkantis į viską, ką matome priešais save: negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės. Iš tikrųjų pasaulio nėra, yra šie keturi lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus, – ir jie visi žmoguje. Žmogus mato pats save ir nieko daugiau: savo vidines savybes aukštesniosios Šviesos fone.
Jeigu žmogus dirba ties tuo, kad nebūtų priešingas Šviesai, tai liaujasi matęs save Šviesos fone ir prilygsta jai savybėmis. Ir tuomet Šviesa, davimo ir meilės savybė apsivelka į žmogų, kuris virsta Šchina.
Kūrėjas nori atsiskleisti, nori padėti. Jis visada palaiko žmogų, bet negali sutikti, kad žmogus dėtų mažiau pastangų. Juk būtent dėdamas pastangas žmogus turi išsiaiškinti visus skirtumus tarp savęs ir Kūrėjo, išvystyti savo jausmus ir atskleisti aukštesniąją tikrovę. Tarp atskleidimo ir paslėpties žmogus kuria save. Todėl Kūrėjas gali jam nusileisti ir padėti visur, išskyrus ten, kur reikia dėti pastangas.
Pasaulis mums atrodo tamsus, grėsmingas, mat vis dar matome savo pačių egoistinę prigimtį baltos Šviesos fone. Jei stengsimės prilygti Šviesai, vienybei ir meilei, tai matysime ne save, o pačią Šviesą.
Tad reikia į pasaulį žvelgti kaip į Kūrėjo norą atsiskleisti. Jis tik reikalauja iš mūsų, kad dėtume pastangas, idant kliūtys virstų parama, pagalba. Kliūtys nurodo tas vietas, kur kol kas neatitinkame aukštesniosios jėgos – tol, kol visų priešininkų nepaversime mylimais draugais.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos rengiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Kodėl mes nejaučiame Aukštesniojo pasaulio

Dievas blogas ar geras?

Komentarų nėra

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaip kurti paslėptį paruošiamuoju laikotarpiu ir kaip patiems slėpti Kūrėją, jeigu išvis Jo nejaučiame?
Atsakymas: Atsakau trumpai: visas šis darbas vyksta tik su draugais, grupėje. Draugas tai pat paslėptas nuo mūsų ir niekas iš mūsų nežino kito žmogaus lygmens. Ir grupės, ir mokytojo tikrasis pavidalas paslėptas.
Mūsų užduotis – sukurti paslėptį, kitaip tariant, pagaliau pradėti aiškintis, kad viską matau savo neišsitaisymo mastu.
Todėl man reikia apriboti savo egoizmą ir įsivaizduoti visus didžiais šios kartos žmonėmis, esančiais nepasiekiamos man būsenos. Aš turiu pasiekti tokią būseną, kai pradėsiu labai gerbti paslėptį ir su tokia pagarba žiūrėsiu į visus kitus.
Šiame paslėpties ekrane turiu sukurti naują pasaulio paveikslą! Visas šis paveikslas bus nupieštas, sulipdytas iš svarbos, kurią suteiksiu kiekvienam reiškiniui.
Jei tai darau, pamažu pradedu veikti prieš savo ego ir mokytis suvokti dvasinį pasaulį, t. y. piešiu dvasinio pasaulio paveikslą. Juk iš išorės jo nėra – tik manyje.

Iš 2011 m. liepos 21 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Komentarų nėra

Už paprastumo paslėpta išmintis

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Visa mūsų siela sudaryta iš paslėpties – iš to, kad slepiame norą mėgautis visokiausiais būdais. Pirma paslėptis – tai paprastas apribojimas. Tačiau vėliau imu tirti, ką apriboju, kokiame nore tampu kuklus ir ko iš savęs noriu.
Visas mano gavimas gali būti tik dėl davimo, t. y. statau 4 paslėpties lygius: paslėptis ant paslėpties ant paslėpties… – ir taip gaunu vis daugiau Kūrėjo didingumo.
Tačiau tikrųjų Jo aukštumų niekada negalėsime suprasti (galbūt kada nors naujoje realybėje, po visiško išsitaisymo). Juk kol kas ji visa susideda iš to, kiek įstengiame suvokti mūsų pastatytų paslėpčių viduje.
Negalime įvertinti nieko, kas mums aiškiai atsiveria, – tik slėpdami jį nuo savęs. Kai žmogus mums atsiveria ir mes pradedame atvirai iš jo gauti, tai nustojame jį aukštinę, nes viskas, ką turi jis dabar yra ir pas mane. Jis atsivėrė ir elgiasi su manimi paprastai – aš irgi elgiuosi su juo paprastai.
Visa vertė gimsta iš paslėpties. Bet dvasiniame pasaulyje nežaidžiame „politinių žaidimų“, o atskleidžiame save. Ir būtent kiti turi padaryti paslėptį savyje, kad mus suvoktų.
Pavyzdžiui, mokytojas mokinio atžvilgiu atveria save ir priartėja prie jo. O mokinys turi padaryti jo atžvilgiu paslėptį ir tik taip galės iš jo gauti. Kitaip, mokytojas atrodys jam paprastas, ir jis nesugebės perimti jo išminties.
Todėl kabalistai visada elgėsi labai paprastai, o mokinio pareiga – padaryti tam paslėptį.

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Dvasingumą kuriame mes!

Paslėptis – mums į naudą

Komentarų nėra

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Paprastai darome labai paplitusią klaidą, galvodami, kad mums reikia atskleisti patį Kūrėją. Mes laukiame: „Na, kada gi Jis atsiskleis?!“ – tartum svarbiausia, kad Jis pasirodytų.
Tačiau šito niekada nebus. Atsirasti turi apribojimas, mūsų noras paslėpti Jį nuo savo ketinimų mėgautis, nuo savo supratimo, kad turėtume galimybę dirbti su Juo tik su sąlyga, kad taip suteikiame Jam malonumą.
Tada mūsų indu tampa paslėptis – tikrasis davimo siekis, kuris vadinasi lišma. O šioje paslėptyje galėsime suvokti Duodančiojo pavidalą ir suprasti, kas gi tas davimas. Kadangi veržiamės tik davimo link ir neturime jokio kito įsivilkusio į mūsų norus malonumo, tai imsime suprasti, kas yra dvasingumas.
Kiekvienas norėtų atskleisti Kūrėją „tremtyje“. Tačiau kalbama apie tai, kad būnant tremtyje reikia kaip tik prašyti Jo paslėpties – ir patiems saugoti šią paslėptį, aukštinti ją. Visos pakilimo pakopos skiriasi viena nuo kitos tuo, kiek norime save išlaikyti, slėpdami save nuo atskleidimo ir atskleisdami save tik davimui.
Šiame santykyje su aukštesniąja pakopa, mūsų nore Jį paslėpti, kuriame Jo pavidalą. Dėl paslėpties gimstantis mumyse Kūrėjo didingumas leidžia mums Jį vertinti ir pajausti Jo formą. Kitaip tariant, Kūrėjo forma nustatoma formos svarba, kurią sugebame Jam suteikti.
Šį aiškinimą labai nelengva suprasti, tačiau jis jau tiesiogiai paliečia kūrinio ir Kūrėjo santykius dvasiniame pasaulyje…

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Aš – Kūrėjo veiksmas

Kūrėjas – kūrinio viduje

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai