Klausimas: Iš patirties žinome, kad dvasiniame kelyje būna pakilimų ir kritimų. Kas padės man nepabėgti iš kovos lauko?
Atsakymas: „Pabėgti“ nereiškia išeiti namolei. Ne, tu sėdi pamokose toliau, esi draugiškas ir geranoriškas su savo draugais, vykdai visus grupės nurodymus, dalyvauji budėjimuose, moki maaserą, nors iš esmės jau seniai pabėgai į kitą vietą savo mintimis ir jausmais. O galbūt įprotis būti grupėje tapo tau antrąja prigimtimi. Tai ir yra pabėgimas.
Fiziškai esi vietoje, tačiau mes sprendžiame ne pagal kūnus, o pagal troškimus ir ketinimus, o tavieji tikriausiai seniai nuplaukė už jūrų marių. Vadinasi, tu ne čia. Kitaip tariant, per pamokas tu neįdedi proto ir jausmų, norų ir minčių, kad nusipelnytum grąžinančios į šaltinį Šviesos. Štai ir išeina, kad tu pabėgai.
Kelerius metų trini čia savo kelnes, o paskui klausi: „Tai kur yra mano atlygis?“ Kitaip tariant, tavo egoistiniai įsivaizdavimai apie atlygį nė per nago juodimą nepasikeitė.
Tad žmogus turi tikrinti save: pabėga jis ar ne? Ir šis darbas vyksta nepertraukiamai, kiekvieną sekundę. Kaip Baal Sulamas rašo „Įvado į Mokymą apie dešim sfirų“ 18 punkte: svarbu nenukrypti nuo svarbiausio – nuo paslėptos Toroje Šviesos, kuri grąžina į Šaltinį.
Ir pirmiausia – pamokos metu. Juk netgi pasiruošęs, žmogus gali per pamoką mintimis pabėgti nuo tikslo. Jeigu penkias minutes laikei ketinimą, o paskui paleidai, tai visos trys valandos praėjo veltui.

Iš 2011 m. vasario 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbu kokybė

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Nepakišk Kūrėjui savęs

Kai taškas širdyje atveda mus į grupę, pradedame atlikinėti įvairiausius veiksmus, dar tiksliai nežinodami, kas, kaip ir dėl ko. Mumyse kol kas nėra ketinimo davimui (lišma) ir nėra jam poreikio.
Tai negyvasis realizacijos lygmuo: mes jau įžengėme į kažkokį procesą, bet kol kas savęs neskubiname į tikslą, dar to nesugebame. Mes vystomės kaip negyvoje gamtoje – aplinkos veikiami ir absoliučiai ją atitikdami, nepridėdami savo jėgų.
Šis ketinimo lo lišma periodas skirstomas į etapus. Kildamas iš dvasinės negyvosios gamtos pakopos žmogus ima suprasti, kad viskas turi būti ne taip: „Kur mano pasirinkimo laisvė? Kas bus su manimi?“ Jis žengia paprastus, racionalius, praktiškus žingsnius ir suvokia, kad gali įsilieti į ypatingą procesą, kuris jam leis per aukštesnę sistemą nustatyti savo vystymosi tempą ir formą.
Kaip? Žmogus tiki, kad mokymosi metu dėdamas pastangas pritrauks grąžinančią į Šaltinį Šviesą. Paskyręs gyvenimą dvasinio tikslo siekimui, jis dirba grupėje, mokosi, užsiima platinimu ir visa tai darydamas siekia įgyti davimo savybę, ketinimą lišma, meilę artimui.
Tegul kol kas tai netikras, dirbtinis noras, bet žmogus vis tiek šitaip prišaukia sau Šviesą. Ryšio sistema sudaryta tokiu būdu, kad netgi netikri šaukimai ir ketinimai vis dėlto skatina Šviesą veikti.

Iš 2011 m. vasario mėn. 7 d. pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Ten, kur trokšta širdis…

Nesiliaukite prašę!

Klausimas: Ruošdamiesi kongresui jaučiame, kaip sunku gauti jėgų iš aplinkos. Kaip atliekant fizinius veiksmus, neprarasti ryšio su vidiniu tikslu?
Atsakymas: Pirmiausia, gerai, kad žmonės jaučia ketinimo trūkumą, juk be vidinės sudedamosios dalies, t. y. ketinimo duoti, išờrinės pastangos siekiant atskleisti Kūrėją negali būti sėkmingos. Kur gi gauti teisingą ketinimą susijungti ir sukurti ryšį, kurio viduje veiksime?
Reikia stengtis – kaip stengiasi mažas vaikas būti suaugusiu – iš visų jėgų išlaikyti ketinimą ir nepamiršti, kad visus išorinius veiksmus atliekame remdamiesi vidinėmis pastangomis. O kiek tai pavyks, jau nepriklauso nuo mūsų sėkmės.
Galbūt mums norima parodyti, kad mes iš tikrųjų esame maži ir nesėkmingi, idant liautumėmės savimi didžiavęsi ir pajaustume, kad be pagalbos iš aukščiau mumyse ketinimas nesusidarys, kad savo jėgomis negalėsime susijungti.
Jei sugebėtume susitvarkyti patys, mums nereikėtų Kūrėjo ir nepasiektume būsenos „eime pas faraoną“.
Iš esmės, žmogus niekada neturėtų skųstis gaunamomis būsenomis. Jos atsiskleidžia kaip judėjimo į priekį pasekmė, todėl visada yra teisingos. Klausimas − kaip su grupės pagalba sugebėti sukurti su jomis teisingą santykį.
Daugeliu atvejų priekaištaujame sau dėl praeities: pasielgėme neteisingai, negerai, praleidome, nesugebėjome ir t. t. Taip veikia netyra jėga/klipa, kuri grąžina mus į praeitį. Tas pats ir kalbant apie nusivylimą savo savybėmis: kokia prasmė kaltinti save, jeigu iš anksto aišku, kad esame egoistai ir kaskart tik tai atskleidžiame? Virš šios būsenos turime suformuoti teisingą požiūrį.
Todėl viskas priklauso nuo pastangų. Gali būti, kad žmogus yra nepatenkintas ir norėtų kažko kito, bet tai nesvarbu, nes pojūčiai nusileidžia iš aukščiau. Naujokams parodoma, kaip jiems sekasi, palaikant ir skatinant juos lyg mažus vaikus. O tiems, kurie juda į priekį, parodo jų trūkumus ir klaidas, kad… ne patys taisytųsi, o reikalautų ištaisymo. Taigi visos reakcijos mums yra naudingos.
Vertėtų atskirti žmogaus vidinį darbą grupės atžvilgiu nuo veiksmų organizuojant mokymąsi, kongresus, platinimą. Jie skiriasi: vidiniai pakilimai ir kritimai neturi daryti įtakos išoriniam darbui. Turi būti dienotvarkė/programa pagal kuriuos dirbame, nors ir nėra noro.
Vidiniame darbe stengiamės, kiek galėdami, o kokį pojūtį (gerą ar blogą) gauname priklauso nuo to, ką būtent mums reikia pajausti. Jeigu nejaučiame įkvėpimo, susižavėjimo ir bendro palaikymo, reiškia tokiais pojūčiais mums padeda atsijungti nuo egoizmo.
Nusivylimas patiriamomis būsenomis rodo žmogui, kad egoistiniai norai nepalaiko jo ir žmogus natūraliai nuo jo nusisuka. Pats egoizmas padaro taip, kad jo atsisakome ir tai vadinama „pagalba prieš save patį“.
Dirbant patiriamas mumyse nemalonus jausmas yra pagalba iš priešingos pusės, kol nesugebėsime pakilti virš savo prigimties ir pažiūrėsime į ją iš aukščiau, kartu su Kūrėju. Tai reiškia, kad aš su Kūrėju stoviu prieš faraoną. Tuo pačiu pakylu virš jo ir pereinu machsomą.

Iš 2010 m. gruodžio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Branginkite kiekvieną minutę

Kaip tapti didvyriu

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Klausimas: Ar Kūrėjas išgirs žmogaus prašymą, jei šis norėdamas pabėgti nuo kančių prašo pakelti jį ant kito laiptelio?
Atsakymas: Žinoma! Kūrėjas girdi kiekvieną maldą. Tik kreipkis! Bet nesikreipk į Jį tuščiai, kaip paprasti žmonės „iš gatvės“. Mes matome, kad į tai atsakymo nėra: tūkstantmečius žmonės prašo tuščiai!
Bet jeigu tu nori pakilti ant kito laiptelio iš dabartinės savo egoistinės būsenos, iš egoistinio noro mėgautis, iš visų sąlygų, kurias tau davė Kūrėjas ir kurių tu negali kontroliuoti, ir tu prašai, kad tave pakeltų – Kūrėjas tave akimirksniu išgirsta ir keičia. Palaipsniui…
Žinoma, tu prašai vedinas savo egoistinio noro, siekdamas pabėgti nuo kančių, viešpatauti, būti žinomas – nesvarbu, kokius tikslus sau keli, − bet jeigu tu bet kuriuo atveju prašai aukštesnės pakopos, įsivaizduodamas ją savo egoistiniame nore tam tikru kol kas dar melagingu pavidalu (tai vadinama „lo lišma“), tai tu judi pirmyn.

2011 m. sausio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiliaukite prašę!

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Ne vien norėti

Klausimas: Jeigu mes egoistai, vadinasi, bet kuris davimo noras – tai iliuzija?
Atsakymas: Visiška iliuzija, absoliutus melas. Jei galvoju apie ką nors, tai galvoju apie save, pridėdamas prie to pseudoryšį su kitu asmeniu. Iš tikrųjų šito nėra, nieko kito nėra. Visi mano jausmai ir įspūdžiai pasilieka mano nore ir tik esant šiai sąlygai galiu veikti.
Klausimas: Tai kodėl mes sėdime čia, tikėdamiesi, kad panorėsime duoti? Kaip galėjo mums užgimti panašus noras?
Atsakymas: Tai atsitinka todėl, kad mūsų noras geba jausti save gilumoje, o iš išorės jausti save taip, tarsi tai ne jis, o kažkas kitas.
Nesudužo nieko, išskyrus mintį, ketinimą, o įsivaizduojame, kad visi mes susiskaldę ir atsiskyrę. Pats noras sudužti negali – sudužo ketinimas, vienybės pojūtis. Ir todėl mums kyla iliuzija, tarsi bendras Kūrėjo sukurtas noras yra suskirstytas, sudaužytas, suskaldytas į daugybę dalių. Ši iliuzija kyla pačiame nore.
Mes turime vidinius kelim: „šaknį“, „sielą“, „kūną“ – juose jaučiu savąjį „Aš“. Taip pat yra išoriniai kelim: „įsivilkimas“ ir „rūmai“– juos jaučiu ne kaip save. Suplėšęs savo rūbus, nesuriksiu iš skausmo. Manęs supančios erdvės nejaučiu, nors tai irgi mano noras. Tiesiog jame iškilo štai tokie skirtumai, toks nejautrumas. Įsivaizduok: jei pajustum visus kelim tikru pavidalu, tai visa tikrovė būtų tau tavo „kūnu“ ir dar daugiau: kam nors brūkštelėjus vinimi per sieną, tu suriktum! Mūsų rūpestis – ketinimo nebuvimas. Ketinimas sugedo ir dabar mes nesiejame savęs su svetimais norais. Viskas priklauso nuo to, kas žmogui atsiskleidžia. Mūsų darbas – tik prijungti sau norus. Nors jie patys išlieka nepakitę, visas skirtumas glūdi ketinime: siekiame gauti ar siekiame duoti.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano vaizduotės žaidimas

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Klausimas: Kuo malda kabaloje skiriasi nuo religinės maldos?
Atsakymas: Kabala iš principo skiriasi nuo visų kitų metodikų, ir išvis nuo visko, kas yra mūsų pasaulyje. Sakant paprastai, ji – tai viena, o visa kita – kita.
Koks yra skirtumas? Skirtumas tas, kad kabala pagrįsta paties žmogaus pasikeitimu. Ne ko nors, esančio mano išorėje, ne supančios gamtos keitimu, ne kokio nors „dievulio“ pozicijos mano atžvilgiu pagerinimu, ne kitų žmonių pozicijos pakeitimu. Aš neprašau, kad Jis pagerintų mano sveikatą, mano lemtį, – nieko panašaus. Aš prašau, kad jis pakeistų mano egoizmą – tik tiek!
Visa kabalistinė metodika pagrįsta tuo, kad žmogus pakeistų save. Visos kitos metodikos bei religijos pagrįstos tuo, kad Kūrėjas pasikeistų žmogaus atžvilgiu: prašau Jo, kad būtų gailestingesnis, geresnis, ieškau Jo palankumo.  Kabaloje šito nėra. Aš Kūrėjo atžvilgiu – kaip besikeičiantis žmogus, esantis Absoliute. Ir šis Absoliutas negali keistis. Jeigu Kūrėjas – pirminė priežastis, visko pradžia, jeigu Jis absoliučiai geras, absoliutus, amžinas, tobulas, tai Jis negali keistis. Keičiasi tik tai, kas netobula. Jis keistis negali. Todėl visi pasikeitimai vyksta tiktai žmoguje. Kitaip sakant, aš pagal savo jėgas, būsenas ir vidines savybes jaučiu didesnį ar mažesnį komfortą. Bet būtent aš, nes aš galiu keistis. Kūrėjas niekada nesikeičia, Jis – pastovi visuotina gamtos Jėga. Vadinasi, visos maldos, apie kurias kalba kabala, yra žmogaus prašymas pasikeisti. Į ką gi jis kreipiasi? Į sieną? Jeigu Kūrėjas pastovus, jeigu Jis amžinas, tobulas, tai Jis niekaip į tave nereaguoja. Bet tu, kreipdamasis į Jį, tampi kitoks ir sulauki kitokios reakcijos, nes tuo padidini savo jautrumą. Tu esi vis tame pačiame „Kūrėju“ vadinamame pastoviame lauke, tave veikia ta pati pastovi Jėga. Bet tu meldiesi, norėdamas pasikeisti, ir tada šis laukas veikia tave intensyviau. Štai tai ir vadinama malda.
Žodis „melstis“ hebrajų kalboje reiškia savęs teisimą. „Melstis“ – vadinasi – teisti save, vertinti save. Tai nėra kreipimasis į ką nors pasigailėjimo ar palaiminimo. Ne, tai naujas savęs įvertinimas. Štai kas yra malda. Todėl, nors ir religija naudoja tą patį žodį, kabaloje jis, kaip ir visa kita, turi visiškai priešingą reikšmę.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų maldomis sukurtas pasaulis

Gyventi dviejuose nesusikertančiuose pasauliuose

Ne vien norėti

Rytoj prasidės kongresas Berlyne. Ketinimas turi būti paprastas.
Noriu susivienyti su kitais. Šis susivienijimas leis įgyti naujų, papildomų, didelių jėgų, kurioms padedant galėsiu pamatyti visą tikrovę viduje. Viskas, kas svetima, taps sava, viskas, kas išorėje, bus viduje. Kūrėjas irgi viduje. Aš noriu viską pamatyti savyje, kūrinį suvokti kaip savo vidinį pasaulį. Kol kas – egoistiškai.
Klausimas: Vadinasi, užuot sakydamas: „Nėra nieko, tik Jis“, sakau: „Nėra nieko, tik aš“?
Atsakymas: Teisingai, nėra nieko, tik aš. Ir Kūrėjas, ir draugai, viskas manyje, viskas – aš. Žmogus turi sau pasakyti: „Pasaulis sukurtas man“.
Galėtum paprieštarauti: „Aš įtraukiu visus į save, tačiau ir toliau elgiuosi su jais egoistiškai. Lyg būčiau suradęs savo vaikus. Anksčiau nežinojau, kad jie mano, o dabar jau sužinojau. Tada, natūralu, kad juos mylėsiu, tuo pačiu išplėsdamas savo egoistinį kelim ir tikėdamasis naudos. Vadinasi, tiesiog auginu savo norą gauti ir tiek?“
Ne, nesijaudink. Tuo pačiu pajusi pasipriešinimo jėgą, ir susijungimas su draugais netaps tik dar vienu savanaudišku noro papildymu. Priešingai, jis bus pripildytas aukščiau egoizmo. Vienybė susiformuos pakopa aukščiau.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Loterija be pralaimėjimo! Pagrindinis prizas kiekvienam!

Pasaulinės sielos reanimacija

Vien tik vienybės lašo nepakanka

Iš antros pamokos Maskvoje

Ankstesniaisiais laikais kabalistams buvo labai sunku, nes jie ėjo asmeniniu keliu. Net sakoma, kad iš tūkstančio atėjusių mokytis žmonių tik vienas išvysta Šviesą.
Bet mūsų laikais dėl teisingai suorganizuotos aplinkos galime judėti beveik be netekčių – kelyje neprarasdami draugų.
Tai priklauso tik nuo to, ar pajėgsime tarpusavyje sukurti mūsų bendrą, išorinį troškimą. Todėl visų svarbiausia – tai „visuomenės malda“: kai mes visi kartu mėginame sujungti visus savo troškimus į vieną norą ir taip sužadintume vientisos, užpildančios visą erdvę jėgos veikimą, kuri mus vienytų ir egzistuotų tarp mūsų.
Atskleisti šią esminę, pagrindinę Gamtos Jėgą reiškia atskleisti Kūrėją, nes ji yra pirminė, o mes – jos kūriniai.
Kaipgi pažadinti šios Jėgos veikimą, kad ji mus „pagimdytų“, ištrauktų iš mūsų pačių į išorę, kad mes tarsi iš motinos įsčių išeinantys kūdikiai imtume be savęs jausti ir tai, kas vyksta už mūsų? Mums reikia prišaukti šią Jėgą, kad gimtume. Ji privers įsitemti ir mus, ir viską aplinkui, idant „išstumtų“ mus į Šviesą.
Tam ir reikalinga „visuomenės malda“ − visi kartu turime įsisąmoninti šią būtinybę. Ir, žinoma, tada pamatysime, pajausime viską, kas iš tiesų vyksta pasaulyje. Visas priežastis, visus veiksmus – mums iš karto viskas taps aišku. Ir pamatysime, kad patys gimėme, pajautėme naują pasaulį, nebetapatiname savęs su kūnu, o egzistuojame vienybėje su viena vienintele užpildančia visą erdvę Jėga.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Malda prieš meldžiantis

Mūsų maldomis sukurtas pasaulis

Klausimas: Kodėl mums taip sunku prašyti ištaisymo sau, jei žinome, kad viskas nuo to priklauso? Atrodytų, kad žmogui prašyti yra taip natūralu.
Atsakymas: Taip, prašyti – natūralu, tačiau šiuo atveju turime tiksliai išsiaiškinti, ko būtent turime prašyti, kas ir kaip turėtų mums duoti atsakymą? Prašymas – tai ne šiaip šauksmas, o jeigu tai žodžiai, tai jie gimę širdyje, o ne perskaityti knygoje.
Jei žmogui blogai, tai jis neieškos gražių žodžių. Mūsų problema ta, kad šis prašymas nekyla iš mūsų širdies gelmių.
Tik aplinka gali mums įteigti tokį prašymą. Jeigu aplinka panorės − tu paprašysi. Kodėl gi mums atrodo, kad mes visi to taip trokštame ir stengiamės daryti įtaką vieni kitiems, tačiau kažkodėl neišeina?! Svarbiausia, ko mums trūksta – tai gilesnio, tikresnio noro. Reikia išsiaiškinti: kas man svarbu, o kas yra antraeiliai dalykai, kad liaučiausi painiojęsis tarp materialių ir dvasinių norų.
Reikia išmokti žiūrėti į materialius ir dvasinius dalykus dviem visiškai nesusikertančiais žvilgsniais, nesujungiant jų kartu! Šis pasaulis egoistinis, ir kol kas esu priverstas jame gyventi. O štai davimo pasaulis – jame noriu pradėti egzistuoti. Tai nusako mano prašymą.
Kol kas nemokame atskirti vieno nuo kito, nors po paskutiniojo kongreso čia matyti didelis postūmis.

Iš 2010 m. gruodžio 16 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė − savo šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

Parengiamojo etapo maistas: beskonis, tačiau kaloringas

Žingsnis po žingsnio

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Klausimas: Jeigu pamokoje žmogus jaučia pyktį ir neapykantą draugams, tai kaip jam suformuoti ketinimą siekti vienybės?
Atsakymas: Visų pirma reikia save tokį pamatyti. O po to įsivaizduoti teisingą vaizdą: mes su Kūrėju esame priešinguose poliuose, o tarp mūsų yra grupė. Aš turiu formuoti savo santykį su grupe tol, kol pamatysiu joje Kūrėją. Juk tai būtent ta vieta, kurioje atskleidžiu Jį, atskleidžiu Aukštesnį pasaulį. Viena vertus, norėdamas susivienyti su draugais, galiu juos kritikuoti: mes nepakankamai telkiame pastangas. Kita vertus, kaip man įsitikinti, kad aš nepradedu kabinėtis tuščiai ir neišlieju draugams savojo egoizmo kubiliuko? Tai matau iš atgalinės reakcijos – iš to, kaip stipriai jie išaukština tikslą mano akyse. Tada, persiėmęs tikslo svarba, kreipiuosi į grupę, kad ten, tarp mūsų, rasčiau supančią Šviesą (Or makif), kuri grąžina mus prie Šaltinio. Jos veikiamas aš keičiuosi ir vėl kreipiuosi į draugus, norėdamas tarp jų atskleisti Kūrėją.
Taip baigiasi pradinis mano analizės ciklas. Po to pabunda kitas rešimo, ir prasideda nauja vija.

Iš 2010 m. lapkričio 28 d. pamokos pagal knygą „Zohar“. Pratarmė „Rožė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk gudresnis už savo egoizmą!

Toliau bus lengviau

Kaip sugauti taisančią Šviesą!