Klausimas: Nuolat girdime, kad turime vienytis ir ieškoti Kūrėjo, tačiau nesuvokiame to kaip praktinio darbo. Ką gi mes konkrečiai turėtume daryti?
Atsakymas: Jeigu išoriniai veiksmai naudingi vidiniams procesams, mes turime juos vykdyti.
Naudos galiu tikėtis ateityje: jei visus metus atlieku išorinius veiksmus, kad galiausiai pasiekčiau gilesnį dvasinį lygmenį, kitaip tariant, bandyčiau priartėti prie Kūrėjo savybės – davimo, suvokdamas, kiek toli esu nuo to, kad savo noru ketinimą „imti“ pakeisčiau į ketinimą „duoti“.
Kitaip tariant, „veiksmo rezultatą“ turiu žinoti jau „pradiniame sumanyme“: arba man sako, ką daryti, ir aš vykdau tai remdamasis „tikėjimu aukščiau žinojimo“, arba pats taip veikiu. Bet kuriuo atveju veiksmą atlieku aš pats.
Tačiau jeigu veiksmo nesusieju su ketinimu „vienytis dėl grupės“, tai, koks bebūtų svarbus ketinimas, jis neatneš naudos. Juk būtent darbas su ketinimu –  Žmogaus darbas.
Apeiti jo neįmanoma, kadangi pasaulio prigimtis – noras patirti malonumą ir noras jį teikti; mintis, esanti kartu su šiais norais, jų sąjunga ir abipusė sąsaja. Nes nėra nieko, išskyrus norą ir ketinimo!
Žemesniojo noras gauti įeina į aukštesniojo norą duoti kaip MAN (prašymas ištaisyti), o aukštesniojo noras duoti nusileidžia į žemesniojo norą gauti ir pripildo jį kaip MAD (taisančioji Šviesa). Jie tarpusavyje vienijasi: Bina ir Malchut Binoje – Kūrėjas kūrinyje ir kūrinys Kūrėjuje, kol nepasieks visiškos lygybės. Štai ir visas darbas!
Kur tai vyksta? – Tik mintyse, noruose, vidinėse pastangose!
Žinoma, tai sunku. Vieniems iš mūsų lengviau dirbti protiškai, kitiems – sunkiau, tačiau dvasinis darbas visiems vienodai sunkus – ir mokslininkams, ir staliams, – juk jis vyksta sieloje, o ne prote.
Kai kuriuos išorinius veiksmus mes visgi vykdome, ir jie suvienija mus teisingu ketinimu: kodėl mes tai darome? Kodėl kartu, o ne pavieniui? Kodėl norime išplėsti dalyvių ratą? – tai mus gaivina, suteikia įkvėpimą.
Neturėdami ketinimo mes – tik „juokdarių sambūris“, juk net pats svarbiausias darbas be tinkamo ketinimo – betikslis!

Ištrauka iš 2010 m. spalio mėn. 31 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne vien norėti

Veiksmas ir ketinimas

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Klausimas: Ką reiškia iš Šviesos reikalauti ištaisymo? Ką reiškia kreiptis į Šviesą?
Atsakymas: Supraskite, jog pats ištaisymas nepriklauso nuo mūsų. Mes esame noras mėgautis, o jei ir galime kažką, tai tik sukelti veiksmus iš aukščiau.
Visas mūsų darbas – pakelti MAN – prašymą ištaisyti, o patį darbą atlieka Kūrėjas. Todėl mūsų kelias ir vadinamas „Kūrėjo darbu”.
Visas savo pastangas grupėje ir mokydamiesi įdedame tam, kad vienas kitą įtikintume vieningo siekio būtinumu, apie kurį sakoma: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena”.
Nereikia nė sekundei pamiršti, kad privalome prašyti ištaisymo. Viskas duodama tik per maldą, prašymus, poreikių atskleidimą. Aš ne šiaip sau noriu kažko abstraktaus, o noriu ištaisyti kelim, noriu tapti toks kaip Tu, noriu tapti didis.
Vaikas žiūrėdamas į vyresniuosius instinktyviai nori užaugti. Štai ir aš noriu to paties, tačiau ne tik noriu, bet ir reikalauju. Juk vystymosi jėga ateina iš Kūrėjo. Jeigu nesikreipsime į Jį su prašymu – neužaugsime.
Problema ta, jog manome, jog mes patys veikiame. Mums atrodo, kad patys esame pajėgūs ką nors nuveikti. O iš tikro nuo mūsų niekas nepriklauso – tik atskleisti norus.
Kaip gi man juos atskleisti? Vienijantis su kitais. Jie taip pat neturi jėgų – tačiau jie turi norą, o daugiau man nieko ir nereikia.
Iš draugų gaunu norą, žymiai didesnį nei iš pradžių turėjau pats. Persismelkęs šiuo noru, siekiu susivienyti su jais ir nepatiriu nesėkmės. Štai dabar galiu kreiptis į Kūrėją.
Kongreso metu bendrame veiksme atskleidėme, kad neįstengiame susivienyti. Taip aiškiai to dar niekada nematėme. Priešakyje išryškėjo siena, į kurią atsimušusios dužo mūsų pastangos.
Dabar tereikia kreiptis į Šviesos jėgą, kad ji sudaužytų šią sieną. Mes iš tikro galime jos šauktis.
Mokydamiesi, o ypač skaitydami knygą „Zohar”, turime reikalauti ištaisymo. Tiesiog dabar, šią akimirką gali prašyti ir gauti atsakymą.
Tavo ego trukdo tau, tu sustingai tarsi akmuo: „Kieno dar turėčiau prašyti? Kažkaip nematyt jokio Kūrėjo”. Tai tiesa – tad prašyk Jį atsiskleisti, kad tau taptų aišku, kaip ir kieno prašyti.
Mes egoistai ir savo jėgomis machsomo nepramušime. Kai egoizmas pakyla it siena, prašome Kūrėjo jėgos, idant pakiltume virš jo.

Iš 2010 m. lapkričio 16 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk su Kūrėju įžūlesnis

Akmeninės širdies malda

Aš prašau – Kūrėjas vykdo

Klausimas: Prieš daug metų Sitrine (Izraelis) vykusiame kongrese pasakėte, jog norint pralaužti machsomą mums reikia vienu metu išlaikyti vieną mintį ir turėti didžiulį vieningą norą.
Per visą tą laiką atlikome daugybę bandymų, veiksmų, bet buvome nepasiruošę. Jaučiu, kad dabar, šią sekundę, visi pasirengę.
Pamokos metu norėdamas atverti „kiaurymę širdyje“, visą laiką bandau pramušti šią membraną, egoistinę klipą.
Man trūksta visų mūsų sinchronizacijos. Nenoriu, kad tai įvyktų rytoj, noriu dabar, šią akimirką! Padėkite dabar sinchronizuoti mus visus, kad bendroje maldoje įveiktume šią membraną ir pramuštume ją.
Atsakymas: Kadaise aš kone tais pačiais žodžiais kreipiausi į Rabašą, ir jis atsakė, kad nestovi tarp manęs ir Kūrėjo. Šį ryšį žmogus turi rasti pats. Jis pats turi šito reikalauti. O svarbiausia: jam reikia suprasti, jog ne jis pramuša savo membraną, o Kūrėjas.
Jeigu stengiesi ir negali jos pramušti – tai gerai, bet reikia liautis stengusis tai atlikti pačiam. Kokia jėga tai darai?!.. Ta pačia egoistine jėga?!.. Kaip tu ją pramuši – dideliu egoizmu mažą ego ar atvirkščiai?
Tik Kūrėjas gali tai atlikti – ir niekas kitas! O mokytojas – tai vedlys kelyje. Jis tik atveda tave prie šios būsenos, bet nieko negali už tave padaryti. Kūrėjas taip pat negali – jei tu nepareikalausi iš Jo. Juk tavo noras pasikeisti viduje turi būti pirmiau už Jo veiksmą.
Todėl reikia:
1. Liautis pačiam pramušinėti šią membraną, egoistinę širdies klipą.
2. Iš nieko nelaukti pagalbos – išskyrus iš Kūrėjo, kaip atsako į tavo prašymą.
Mes jau daug metų tai studijuojame visuose kabalistų straipsniuose: viską daro tik Šviesa. Ji sukūrė norą, ji keičia jį, ji skatina norą keisti ketinimą, ir kadangi ji suskaldė norą, tik ji, norui šito reikalaujant, gali ištaisyti jo ketinimą.
Čia nėra jokio tarpininko, ir viskas priklauso tik nuo paties noro – prašymas, MAN pakėlimas. O veiksmą iš viršaus atlieka tik Šviesa. Pradėkite koncentruotis tik į dvi savybes: aš prašau – Kūrėjas vykdo.

Iš 2010 m. lapkričio 10 d., 4-osios kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – nesipriešinti

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Dvasinio pakilimo žemėlapis

Klausimas: Jeigu svarbiausia vidinis ryšys, kodėl būtina pradėti nuo kažkokio fizinio kontakto artėjančiame kongrese?
Atsakymas: Ką daryti, jeigu dar nėra teisingo ketinimo? Kol kas atlik veiksmus be ketinimo! Elgsiesi kaip vaikas, bėgiojantis pirmyn atgal. Tokie vaikų veiksmai panašūs į suaugusiųjų veiksmus be ketinimo, bet palaipsniui vaikas darosi protingesnis ir savo veiksmus papildo ketinimais – prasme. Tai tinka ir mūsų veiksmams, ir kongresui – padaryk viską, ką gali! Blogiausia – jeigu nieko nedarai. Negali prie veiksmo prijungti ketinimo? Jeigu tu prieš kiekvieną veiksmą pripažįsti, kad negali prie jo prijungti ketinimo – tai ir bus tavo ketinimas! Tai jau bus malda.

Iš 2010 m. spalio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Veiksmas ir ketinimas

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Ar galima apsimetinėti, kreipiantis į Kūrėją?

Klausimas: Ar jausdamas, kad mano prašymas egoistinis, turiu nebeprašyti?
Atsakymas: Blogiausia būtų liautis prašius. Tai reikštų, kad grįžtama į gyvūninę būseną – juk gyvūnas nemoka melstis.
Turima galvoje tikroji malda apie išsitaisymą, o ne tiesiog ašaros arba perskaityti žodžiai. Malda – tai prašymas pasiekti tyrąjį, nesavanaudišką davimą.
Ir, žinoma, kaip tu gali to prašyti? Tai bus tik dar didesnis egoizmas. Vadinasi, malda yra tada, kai prašai ne dėl savęs.
Juk jeigu prašytume dėl savęs, tai kur čia būtų dvasingumas: kreiptumės į Kūrėją, kad patenkintume mūsų egoizmo reikalavimus?
Malda Kūrėjui gali būti tik prašant davimo jėgos – nuo šito viskas prasideda. Tačiau po to reikia išsiaiškinti, kam tau reikalinga davimo savybė, kodėl tu jos nori.
Turiu išsiaiškinti, ar noriu duoti tam, kad dar daugiau gaučiau savo egoizmui.
Visos 125 kilimo pakopos – tai šios maldos išsiaiškinimo lygmenys. Mane pasiekia šviesa AB-SAG, kuri man reikalinga, idant išsiaiškinčiau visas savo noro detales. Kiekvienoje pakopoje, būdamas bet kokios būsenos, aš vis daugiau išsiaiškinu.
Ir todėl suprantu, kad būtinas mane supantis pasaulis, draugai ir priešai, kvailiai ir išminčiai, silpnieji ir didvyriai, besiveržiantys tikslo link. Man reikalingi jie visi, juk aiškindamasis savo santykį jų atžvilgiu, nukreipiu save į Kūrėją!
Jeigu malda – tai nesavanaudiškas prašymas, be jokio asmeninio intereso ir naudos, tai kaip dar man ją išsiaiškinti?
Tik prašydamas visuomenės labui ir joje aiškindamasis savo prašymą. Ir tada suprantu, kodėl Kūrėjas taip sukūrė mane ir visą mane supantį pasaulį.
Visa tikrovė sukurta ir suformuota tik dėl šio tikslo – kad teisingai kreiptumės į Kūrėją ir gautume tai, ko prašome – tikrąją davimo savybę, Kūrėjo prigimtį, kuri pakeis mūsų egoistinę prigimtį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų maldomis sukurtas pasaulis

Dvasinio pasaulio fizikos dėsniai

Akmeninės širdies malda

Žmonės mano, kad malda yra susijusi su religija, religingais žmonėmis, ir yra nutolusi nuo paprasto pasauliečio.
Tačiau taip nėra! Juk visi šiame pasaulyje mus supantys išoriniai apvalkalai, fiziniai kūnai, daiktai – visa tai noro pasireiškimas. Be noro, kuris sau sukuria visus šiuos apvalkalus, daugiau nieko nėra.
Ir todėl mes, patys to neįtardami, savo norais nulemiame visą savo gyvenimą: į kokią būseną pateksime po akimirkos ir kaip jausime šią tikrovę!
Norime to ar nenorime, tačiau mes visąlaik meldžiamės: prašome, kaip nors pripildyti mūsų norą. Mes darome tai visiškai nesąmoningai, man nereikia sąmoningai apie kažką galvoti arba dėl kažko melstis.
Noras sudaro visą mūsų vidinę esmę, o mano pojūtis, kad man kažko trūksta – ir yra vadinamas malda.
Kiekvieną akimirką kažko norime, ir tokiu būdu veikiame tikrovę, kurioje nėra nieko, išskyrus norą ir noro jėgas.
Išeitų, kad kiekvieną sekundę kažko noriu ir dėl to meldžiuosi. Mūsų norai susijungia vienas su kitu ir valdo visą pasaulių sistemą, nuolatos kurdami man naujus paveikslus, naujas būsenas.
Mes statome šį pasaulį savo maldomis! Visa, ko mums reikia – tai pakeisti savo prašymus, nepaisant to, kad širdis nenori! Ir tada atskleisime naują pasaulį, juk visas pasaulis – tai pojūtis mano noro viduje.
Kabalos mokslo pavadinimas kilęs iš žodžio „kabala“ – gavimas, nes kalba apie tai, ką gausi kitą akimirką.
Tik tu apibrėži, kokia ji bus, ką joje gausi ir pajausi. Ar sugebėsi pakeisti savo pasaulio matymą, nukreipęs savo norą reikiama linkme (tai vadinama malda)?
Jeigu pakeisi savo maldą ir užuot troškęs to, ko nori dabar, imsi norėti to, ko reikia, – tai pakeisi visą pasaulio ir realybės paveikslą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio pasaulio fizikos dėsniai

Akmeninės širdies malda

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Klausimas: Kodėl Kūrėjas neatsiliepia į mano prašymus, kad ir kaip bešaukčiau?
Atsakymas: Todėl, kad tai kol kas ne teisingas prašymas, o tiesiog „kaprizingo vaiko“ riksmas, į kurį niekas pernelyg nekreipia dėmesio.
Juk riksmu vadinamas noras. Ir jeigu šaukia ir verkia suaugęs žmogus, matyt, atsitiko kažkas išties rimta. „Suaugęs – reiškia aiškiai suprantantis, ko jis nori.”
Mums reikia išsiaiškinti savo norą, ir jeigu mūsų vidinis riksmas, vidinis noras atitiks Šviesą, ji atsiskleis žmogaus viduje ir suteiks dvasinės realybės pojūtį.
Iš esmės, mes studijuojame dvasinio pasaulio fiziką – tikslius Šviesos ir noro tarpusavio sąveikos dėsnius.
Šviesa norą sukūrė iš 5-ių dalių, ir kiekviena dalis skirstoma į 5-ias ir dar į 5-ias.
Taigi, išeina 125 pakopos, kuriomis kildamas noras gali tapti panašus į Šviesą, t.y. kelti save dvasinėmis kopėčiomis Šviesos link, kol netaps toks, kaip Jis.
Ką reiškia šis riksmas? Tai mano vystomas noras tapti labiau panašiam į Šviesą, nei dabar. Jei atlikau teisingus veiksmus ir tapau panašus į Šviesą – ji atsiskleis! O jei ne – tai ne.
Todėl nėra jokios prasmės rėkti – reikia keisti savo norą, kol nepasieksi Šviesos.
Gali būti, kad, norėdamas pereiti iš būsenos į būseną, turėsi kelis mėnesius ruoštis, o galbūt kelis metus arba netgi kelis gyvenimus, kol pasieksi tokį pokytį, – pajusi, jog kyli ant kitos pakopos.
Viskas priklauso nuo aplinkos, nuo tavo atkaklumo, nuo to, kaip stengiesi pagreitinti laiką.
Tačiau niekas neturi jokios protekcijos, kreipdamasis į Šviesą, arba galių taip ypatingai surikti, kad Jis padėtų.
Tai griežti dėsniai – kaip fizikoje: arba tu tinki kitai pakopai, arba ne. Jeigu tavyje pakankamai jėgų, kad save pajudintum – judi, o jei ne – ne.
Jeigu man reikia iš vietos pajudinti tonos svorį, tik tada, kai mano jėga taps nors vienu gramu didesnė nei šios tonos – galėsiu ją pajudinti. Ne anksčiau!
Kabalos mokslas ir moko mus, kaip pritraukti Šviesą, kuri suteiks jėgų tapti panašiam į ją.
Iš tos būsenos, į kurią noriu pakilti, galiu pritraukti Šviesą, vadinamą „supančiąja“, „gražinančiąja į šaltinį“.
Ji paveiks mano norą ir pakels mane, padarys panašų į tą aukštesniąją pakopą, iš kurios sklinda Šviesa. Pats savęs pakeisti negaliu.
Visa kabalos išmintis ir slypi tame, kaip, esant apačioje, pritraukti šią Šviesą iš viršaus.
Apie tai pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir suteikiau Torą jam ištaisyti, kadangi joje esanti Šviesa grąžina į šaltinį“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip augama dvasiniame pasaulyje

Tik panorėk!

Akmeninės širdies malda

Klausimas: Kas yra tikėjimas dar neperėjus machsomo?
Atsakymas: Kol žmogus neperėjo machsomo ir neįėjo į dvasinį pasaulį, jis neturi tikėjimo. Tikėjimas kabaloje suvokiamas visai ne taip, kaip priimta įprastiniame gyvenime. Visi apibrėžimai kabaloje priklauso visiškai kitam lygmeniui.
Tikėjimas – tai Kūrėjo jautimas. Jeigu Jį jaučiu – Juo tikiu. Pažiūrėkite, kaip tai skiriasi nuo to, ką galvojau anksčiau. Įprastiniame gyvenime priimta, kad tikėjimas – kai nieko nematau, tačiau tikiu, jog tai tarsi egzistuoja mano akivaizdoje.
Kabala sako, kad tai ne tikėjimas, o fantazijos. Ji remiasi tik realiu vidiniu pojūčiu: kiek jaučiu Kūrėją, tiek jėgų gaunu dirbti prieš savo ego. Viena jėga prieš kitą – teigiama prieš neigiamą. Tai ir reiškia turėti „tikėjimo aukščiau žinojimo“ jėgą, kuri aukščiau egoizmo ir pojūčių jame.
Aš virš viso to pakylu, nes jau galiu naudotis aukštesnės pakopos pojūčiais ir protu. Tačiau jeigu jų neturiu, tai kuo remdamasis dirbsiu? Remsiuos kažkieno pasakojimais?
Tai nėra tikėjimas. Tai tiesiog žaidimas, kurį žmonės žaidžia šiame pasaulyje neturėdami kitos išeities, siekdami kaip nors nusiraminti. Todėl tikėjimui būtinas atskleidimas! Kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams ir tai vadinama tikėjimu.

Iš 2010 m. birželio mėn. 11 d. pamokos pagal knygą „Šamati“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip augama dvasiniame pasaulyje”

„Keiti ketinimą – keiti likimą”

Kas nežino, kas yra malda? Ji yra visose religijose, visose kultūrose.
Žmonės kreipiasi vieni į kitus su malda, meldžia ko nors, – malda gali būti skirta žmogui arba Aukščiausiai jėgai (kaip žmogus ją įsivaizduoja).
Maldoje slypi milžiniška jėga. Kai žmogus jaučia, kad papuolė į beviltišką padėtį, iš jo savaime išsiveržia nuoširdus pagalbos prašymas.
Tai tokia natūrali reakcija, kurią mes vadiname malda, prašymu, šauksmu. Dar gali būti dėkingumo malda, taip pat besiveržianti iš pačios širdies.
Tokie veiksmai pažadina milžiniškus žmogaus vidinius išteklius ir išgydo, suteikia gebėjimą įveikti atrodytų neįveikiamas kliūtis.
Kabaloje „malda“ – tai ne bet koks prašymas, o prašymas ištaisyti, pasiekti kūrimo tikslą.
Kol nenukritome iš Kūrėjo jautimo būsenos, mes neturėjome maldaknygių, nes žmonės jautė Kūrėją ir kiekvienas iš širdies kreipėsi į Jį, – „žmogaus siela jį moko“.
Žmogus pats žinojo, ką jam reikia išsiaiškinti ir padaryti, kad dar truputį priartėtų prie tikslo ir susijungtų su Kūrėju, susilygintų su Juo savybėmis. 
Šitaip iki Šventovės sugriovimo visa tauta jautė Aukščiausiąjį ir tai, ko reikia prašyti. Jausmas širdyje, iš esmės, ir buvo malda: „kas širdyje, tas ir lūpose“.
Širdyje žmogus jautė atidavimo, meilės artimui, meilės Kūrėjui, panašumo į Jį siekį – tai jautė širdimi, žodžių nereikėjo.
Išreikšti balsu – mums tai dažniausiai reiškia išgirsti save, pačiam suprasti, ką išgyvena mano širdis.
Tai buvo laikas, kai mes buvome ištaisytos būsenos.
Bet sugriuvus Šventovei mūsų širdyse dėl bendro nuopuolio iš meilės artimui į nepagrįstą neapykantą vienas kitam, mes savo savybėmis tapome nebepanašūs į Kūrėją ir dėl to nustojome Jį jausti, ir mes jau prašome patenkinti savo egoizmą, o ne mus ištaisyti!
Mes prašome to, ko geidžia tas naujas mus užvaldęs noras – egoizmas.
O ko gali norėti egoizmas? – Kad būtų gerai jam, o blogai kitiems, nes kitų atžvilgiu aš pasijusiu dar geriau!
Taip ir dirba mūsų nauja – „akmeninė širdis“. Savaime suprantama, mūsų malda nebus teisinga, kol neištaisysime savo norų.
Bet, kita vertus, mums vis gi reikia žinoti, kokia turi būti teisinga malda, kad suprastume, jei ne širdimi, tai bent protu, ir taisytume savo savybes šia kryptimi.
Tam, kad mes vis dėlto žinotume, ko reikia prašyti, kabalistai sudarė mums maldaknygę…
Iš pamokos pagal Rabašo straipsnį, 2010-07-12.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip prašyti, kad būtum išgirstas“

„Dvasinio pakilimo žemėlapis“

„Prašykite ir išsipildys“ 

„Kūrėjas yra geras ir kuria gėrį“. Turime priimti tai, kaip vienintelę aksiomą dvasiniame pasaulyje.
Iš Aukščiau neateina joks blogis, atsiskleidžia tik absoliutus visiškas gėris, Šviesa visada yra absoliučioje ramybėje. Problema tik inde, kūrinio nore.
Kitaip tariant, viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo pastangų ir pasirengimo. Pats veiksmas gali būti gauti arba duoti, ketinimas gali būti dėl savęs arba dėl kito.
Savo vystymąsi pradedame nuo „gavimo dėl savęs“, nuo dvigubos paslėpties, lo lišma. Veiksmas – gauti, ketinimas – dėl savęs. Po to įdėję pastangų pasiekiame „davimo dėl savęs“ pakopą.
Pereinant nuo „gauti dėl savęs“ prie „duoti dėl savęs“ pasikečia tik mechaninis veiksmas. Tai įstengiame atlikti!
Mums nepavaldus ketinimas, jį ištaisyti gali tik Šviesa, tačiau mes galime pakeisti savo veiksmus iš  gavimo į davimą, jeigu tai mūsų naudai!
Ir tada duodame, kad mums būtų geriau! Šis darbas vadinasi „nusipirk draugą“.
Tačiau norint pereiti nuo „duoti, kad gautum“ prie „duoti, kad duotum“, būtina pakeisti ketinimą, todėl reikia, kad veiktų grąžinantį į šaltinį Šviesą.
Stengiuosi, atlieku veiksmus darydamas visa, kas būtina grupėje ir mokymosi metu, tačiau ketinimas pasikeičia tik veikiant Šviesos jėgai.
Ir kai pasiekiame „duoti, kad duotum“, tikėjimo pakopą, lišma, atlygį ir bausmę, pirmąjį atskleidimą, toliau patys sąmoningai savo veiksmais bei veikiami Šviesos pakeliame save į „gauti, kad duotum“ pakopą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gėris ir blogis“

„Ketinimas suteikiantis jėgų“

„Keiti ketinimą – keiti likimą!“