Klausimas: Ką reiškia pajausti Šviesą?
Atsakymas: Pajausti Šviesą reiškia jausti malonumą.
Šiame pasaulyje galiu mėgautis įvairiais dalykais, kurie priklausomai nuo nuotaikos man yra malonūs arba nemalonūs.
Kartais malonu gulėti lovoje ir nesinori keltis i į pamoką, o kartais veržiuosi iš lovos, o man sakoma: „ne, turi dar savaitę gulėti, kol pasveiksi“.
Kitaip tariant, tai nėra absoliutus malonumas, lygiai taip, kaip saldumas, minkštumas, šiluma – visa tai ribotos, reliatyvios sąvokos. Kartais tai sukelia malonumą, o kartais visiškai priešingą jausmą.
Bendras malonumas, kurį jaučiame mūsų bendrame nore mėgautis, vadinasi „Šviesa“. Nes nuo pat pradžių egzistavusi Šviesa sukūrė mūsų norą/indą ir dabar šis noras mėgaujasi, kai prisipildo Šviesa arba kai Šviesa atsiskleidžia jame! Taip mes sukurti!
Ir todėl, kai Šviesa palieka norą, šis verkia ir nori susigrąžinti ją atgal. Taip sukurta visa kūrinija.
Bet Kūrėjas troško, kad tu pats panorėtum Šviesos, o ne tiesiog ją gautum ir mėgautumeis. Jis nori, kad be noro mėgautis, dar ir suprastum, suvoktum Šviesą: iš kur ji atsiranda, kur jos šaltinis, kodėl ji sukūrė tave tokį ir ko iš tavęs nori? Šviesa tarsi nori tau parodyti: žiūrėk, iš kokios tolimos žvaigždės atkeliavau, ten taip nuostabu ir gera, pasiimsiu tave su savimi!
Todėl ji pasislepia nuo tavęs ir mėgina iš visų pusių visokiais netiesioginiais veiksmais atkreipti tavo dėmesį, žaidžia su tavimi, kol nepanorėsi vietoje malonumo, kurį ji gali duoti (ir apskritai nepriklausomai nuo bet kokių malonumų) pažinti malonumo šaltinį, iš kurio jis atėjęs. Ji nori pasiimti tave į savo namus! Kad nenusiramintum paprasčiausiai prisipildęs Šviesa.
Juk, jeigu panorėsi sugrįžti į jos „namus“, tai reiškia, jog tu ją myli, o ne šiaip sau mėgaujiesi gautu iš jos malonumu. Turi taip ją pamilti, kad galėtum skristi su ja į tą vietą, į „tą žvaigždę“, iš kur ji atėjo, kad tik būtum su ja ir neišsiskirtum.
Ir tau nesvarbu, kad visiškai atsijungi nuo malonumų, nes taip parodai, kaip ją myli.

Iš 2010 m. gruodžio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai ne šiaip sau žaidimas

Šešėlių teatras

Mokytis būti suaugusiam

Klausimas: Sakote, kad kiekvienas galiausiai turi atskleisti pusiausvyros su gamta formulę.
Nejaugi kabalos mokslas nori kiekvieną žmogų paversti mokslininku−tyrinėtoju, priversdamas jį atskleisti gamtos formulę?
Atsakymas: Bet tai labai paprasta formulė! Kiekvienas iš mūsų yra gamtos viduje ir siekia komforto.
Pusiausvyra ir yra lygties sprendimas, formulė, kaip atskleisti pačią komfortiškiausią būseną: kiek man reikia šilumos, drėgmės, maisto, kokio būsto, šeimos ir vaikų, pastovaus užmokesčio ir t. t. Tai mūsų pasaulyje ir reiškia pasiekti pusiausvyrą su gamta, patenkinti visus savo norus.
O gamta vysto mane taip, kad ši pusiausvyra visą laiką trikdoma – ir aš judėdamas į priekį turiu vėl bandyti ją surasti.
Mes visą laiką ieškome pusiausvyros. Netgi tada kai žmogus veržiasi į valdžią ar vaikosi uždirbti milijardus – jis tai daro jausdamas savyje tą poreikį, kurį nori pripildyti, subalansuoti, idant nusiramintų.
Dėl to vystymasis, apie kurį kalba kabalos mokslas, – tai pats normaliausias ir paprasčiausias kiekvieno žmogaus vystymasis šiame pasaulyje. Bet kiekvienas turime savo mažą formulę, kad šią pusiausvyrą pasiektume. Pusiausvyra reiškia, kad man yra taip gerai, kad jau geriau negali būti!
Tai vadinasi Galutiniu ištaisymu (Gmar Tikun), kai visi norai ištaisyti, t. y. visiškai pripildyti tuo, ko trokšta!
Man nereikia ieškoti kažkokios paslaptingos gamtos formulės! Jei pasiekiu visiškai patogų būvį, kai jau absoliučiai nieko nenorėčiau keisti, vadinasi, atskleidžiau bendrą gamtos pusiausvyros formulę!
Kitaip tariant, atrandu, kad galiu būti didelis ir klestintis ir ši forma, kurioje dabar atskleidžiu save, vadinasi „Kūrėju“ arba Gamta. Tarytum augau, augau ir galiausiai užaugęs tapau karaliumi ir matau: štai mano rūmai, štai armija, o štai tauta.
Kai žmogus jaučia, kad yra visiškai užpildytas, vadinasi, jis bus atradęs formulę, kuri reiškia − būti Kūrėju.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Universali gamtos formulė

Kur tavo protas ir širdis?

Išmokti gyventi po saule

Klausimas: Kokį sprendimą galime pasiūlyti žmogui, žvelgiančiam į mus iš šalies? Ar tai jam neatrodys tiesiog paprastas filosofavimas?
Atsakymas: Kabala kalba apie gamtoje esančią realią jėgą, kurios teigiamą poveikį galėsime pajusti, jei panorėsime tapti panašūs į ją.
Mes nekeičiame šios jėgos, mes keičiamės patys. Kaip su saulės šviesa – galiu stovėti šešėlyje, o galiu užlipti ant stogo ir gėrėtis jos spinduliais. Saulė nesikeičia – norėdamas gauti daugiau jos šviesos, keičiuosi aš pats!
Kabala gali mus išmokyti pajusti šios  gamtoje esančios jėgos poveikį. Kabala – tai mokslas. Tapk protingas, išmok panaudoti Šviesos jėga ir ji tave paskatins vystytis teisingai.
Mes nekalbame apie kažkokius dirbtinus dalykus ar fantazijas – kalbame tik apie tai, kaip mums susiorganizuoti, sukurti tarpusavio ryšį, bendrą „tinklą”, kuriuo galėtume pagauti jėgą, esančią gamtoje!
Atsisukime į saule veidu, o ne šonu ar nugara! Tai yra, savo savybėmis tapkime panašūs į ją.
Štai apie ką kalba kabala. Ji sako žmogui: nori ar nenori, tu privalėsi vystytis. Ir jei pageidauji vystytis geru ir maloniu būdu – pažink jėgą, kuri veikia tave.
Jei būsi atsukęs jai nugarą, ji skatins tave per kančias, ir jos poveikį jausi kaip smūgius į nugarą. Jei tu stovėsi į ją šonu – bus visaip, tai geriau, tai blogiau. O jei atsisuksi veidu į ją, vystysies su džiaugsmu.
Tai viskas, ką mes darome! Mes tik norime atskleisti teigiamą šios jėgos poveikį.
Norim mes to, ar ne, ji vis tiek  mus veikia, net ir šią minutę. Juk nenuginčijamas faktas, kad mūsų būsenos nuolat keičiasi. Argi galime sustabdyti gyvenimą?  Ne! Kiekvieną akimirką prieš mus atsiveria vis nauja situacija, ir šis procesas nepriklauso nuo mūsų.
Tačiau yra mokslas, kuris sako: „Pažvelkite į vyraujančią tendenciją! Nereikia išradinėti dviračio. Jūs juk matote – visi mes susiję tarpusavyje, tačiau tas ryšys neteisingas. Mes vis labiau kenkiame gamtai. Tai gal ištaisykime tarpusavio ryšį, kad viskas pasikeistų?“
Jei visas problemas sukelia neteisingas tarpusavio ryšys, pagalvokime, kaip susivienyti teisingai! Kabala tiesiog aiškiai ir suprantamai aiškina gamtos savybių tapatumo dėsnį. Kūrėjas – tai tiesiog gamta.

Iš 2010 gruodžio 29 d pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Universali gamtos formulė

Nuolat šviečianti saulė

Iš evoliucijos traukinio persėsti į lėktuvą

Nukva (Malchut, moteriškoji dalis) sukurta iš noro gauti malonumą. Zeir Anpin (ZA, vyriškoji dalis) – iš noro duoti. Zeir Anpin – tai Kūrėjas (Kadoš Bar Chu). Jis neturi noro mėgautis, turi tik norą duoti ir mylėti.
Nukvą sudaro vien noras mėgautis, todėl ji gali prilygti vyriškajai daliai tik įveikdama ir slopindama savo įgimtą egoistinį norą, apribodama ir ištaisydama jį. Taip ji tampa panaši į ZA, susilieja su juo.
Todėl visas Nukvos darbas siekiant susilieti su ZA − tai imti iš jo pavyzdį ir būti jam Nukva, moteriškąja dalimi, o ne tapti tokia, kaip jis. Tapti panašiai į jį, Nukvai reiškia būti priešingai jam, būti „pagalba prieš”.
Tai tarsi dvi išgaubtais kontūrais besiliečiančios formos: kiek viena kažkurioje vietoje išgaubta, tiek kita įlinkusi. Kiekviena papildo kitą visu jų lietimosi paviršiumi – ar „išgaubimu”, ar „įlinkiu”, jo nebuvimu ar trūkumu.
Todėl Nukva privalo likti „pagalba prieš”, tik jos darbas „prieš” – tai darbas, idant jie abu pasiektų tikslą. Kuo daugiau jie kartu dirba, tuo labiau išryškėja jų tarpusavio santykiai, bendras tikslas, kiekvieno jų priešinga kitam savybė.
Jų darbo tikslas − papildyti vienas kitą. Ir tik trečiame – Kūrėjuje, Binoje, kur jie pakyla, tarpusavyje susijungdami į ZON (tik tam, kad pakiltų į Biną) − tenai jie randa tobulumą. Juk tobulumas įmanomas tik tuo atveju, jeigu jie tarpusavyje susijungę užmezga ryšį su Bina.
Čia slypi labai subtilus, visą ką pagrindžiantis momentas, susijęs su Kūrėjo ir kūrinio prigimtimis. Kūriniui „tapti panašiu į Kūrėją“ reiškia papildyti save, kad pasiektų Aukštesnįjį, o ne imti iš Jo pavyzdį ir tapti tiksliai tokiu, kaip Jis. Aš panašus į Jį davimu, tačiau tai aš panašus į Jį – savo savybėmis, savo prigimtimi.
Todėl kūrinys lieka „pagalba prieš”, ir būtent dėl to pasiekiamas tobulumas, išlaikoma kiekvieno nepriklausomybė, ypatingas statusas ir abu verti pagarbos. Kūrinys neištirpsta ir nepradingsta Kūrėjuje, o papildo Jį savo priešingumu, ir būtent kūrinio pastangomis atsiveria Kūrėjas.
Kūrėjas savo „įlinkiu”, kažkokios savybės nebuvimu, suteikia kūriniui galimybę išreikšti save ir papildyti Jį savo „išgaubimu” – būtent turint šią savybę (lyg šakutės lizdas ir kištukas) ir atvirkščiai. Taip jie kartu dirba.
Taip papildydami vienas kitą jie pasiekia tobulumą. Vienas negali apsieiti be kito. Kūrėjui reikalingas kūrinys, o kūriniui reikalingas Kūrėjas. Ir tik tarpusavyje papildydami kits kitą, viduryje tarp jų, jie pasiekia tobulumą.

Iš 2010 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų”

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Aukštesniųjų pasaulių sistema

Kūrėjas girdi moters norą

Kas yra Kūrėjas? Kūrėjas tai bendra davimo ir meilės savybė. Ir todėl Jis nuo tavęs paslėptas, nes Jis visas duodantysis, o tu – egoistas, gaunantysis. Ir todėl tu Jo nejauti.
Nejaugi Jis save slepia? Tai tu Jį slepi ir nenori Jo pažinti! Tu sakai: „Jeigu Tu duotum egoistinį pasitenkinimą, kokio man dabar norisi, aš susipažinčiau su Tavimi. Tu nori mane patenkinti davimu? O aš noriu mėgautis gavimu!”
Čia ir yra visa problema. Niekas neslepia nuo tavęs Kūrėjo. Tu esi Jame! Nėra nieko – tik Jis! Bet pažiūrėk, kokiame pasaulyje jautiesi esąs…
Pakeisti savo ego nereiškia anuliuoti savo norų. Tai tiktai egoistinio ketinimo „dėl savęs“ anuliavimas.
Neturiu kažkuo savęs riboti. Privalau tiktai apriboti savo egoistinius ketinimus ir padidinti ketinimą „dėl davimo“. O paties noro neliečiame.

Iš 2010 m. lapkričio 17 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė ir jo tikslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Ar gyvenime tu pats ką nors padarei?

Tai ne šiaip sau žaidimas

Klausimas: Kai stebime šį pasaulį, tai sprendžiame remdamiesi savo protu, o kaipgi mums suvokti Kūrėjo protą?
Atsakymas: Tam mums reikia išsitaisyti – apvalyti savo protą nuo visokiausių egoistinių kvailybių, kuriomis jis užpildytas ir kurios mums kliudo pamatyti Kūrėją.
Jeigu išsitaisome padedant Šviesai Chasadim, tada pakylame virš savo egoistinių norų ir esame pasiruošę priimti Šviesą Chochma – Kūrėjo protą.
Iš tikrųjų tyrinėjame patys save. Pažindami save, pradedame pažinti Tą, kuris mus sukūrė. Parašyta: „Iš tavo veiksmų Tave pažįstame“. Bet kas gi yra Jo veiksmas? Tai aš pats! Aš esu Kūrėjo veiksmas! Ir man reikia suprasti, kas esu.
Todėl turiu „išsilaisvinti“ iš savo riboto, egoistinio požiūrio. Privalau savo išorėje sukurti grupę.
Jeigu pradedu tikrinti save grupės atžvilgiu, tarsi tikrinčiau norą Šviesos atžvilgiu, tai imu suvokti Kūrėjo veiksmus – priklausomai nuo to, kiek esu pasirengęs iškęsti ir kiek to trokštu.

Iš 2010 m. spalio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Kuriantis protas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pažinti Kūrėją?

Kūrėjas – kūrinio viduje

Paslėptis – mums į naudą

Klausimas: Kam reikia 600 000 sielų, kurios turi pasiekti tarpusavio laidavimą, jei yra tik viena siela?
Atsakymas: Būtent dėl šio padalijimo mes ir suvokiame bendrą sielą. Juk neįmanoma suvokti, kas tai yra, nepajutus sudužimo.
Norint suprasti šį paveikslą, pirmiausia reikia atskleisti jo sudužimą ir pabandyti jį surinkti atgal. Kai pasikankinsi ir suprasi, kad be Aukštesnės jėgos pagalbos to padaryti negali, atskleisi Tą, kuris galės tau padėti. Ir kartu su Juo surinksi šią „dėlionę“.
Tada suprasi, kam Jis tai padarė ir kodėl reikėjo sudaužyti bendrą sielą. Jis tai padarė dėl tavęs, kad badydamas sudėlioti sudužusias dalis suprastum, kaip jos turi būti išdėstytos ir koks ryšys tarp jų turi būti: tarytum rinktum automobilį iš tūkstančio atsarginių detalių ir tau reiktų suprasti, kam reikalinga kiekviena dalis, kaip ją reikia sujungti su likusiomis dalimis ir  kokia tvarka tai turi būti padaryta.
Kai surenki Jį, supranti: tam, kad šis variklis pradėtų veikti, reikalinga gyvenimo jėga! O gyvenimo jėga ir vadinasi Kūrėju.
Taip studijuodami jo veiksmus mes suvokiame Jį.  Kitaip mes niekada to negalėtumėm padaryti.

Iš 2010 m. spalio 25 d. pamokos pagal straipsnį „600000 sielų“

Daugiau šia tema skaitykite:

„600 000 sielų“ meilės ir neapykantos jėga

Taisydamas save – taisai pasaulį

Tiesa tarp mūsų

Kūrėjas – nuolatinis ir nekintantis. Tačiau kūrinys negali pajusti to, kas nesikeičia. To, kas nekinta, mes neskiriame, nejaučiame.
Visi mūsų jutimai veikia kontrasto matavimo pagrindu – „Viskas suvokiama lyginant“. Mes skiriame  laiko, judėjimo, jėgos ir tūkstančius kitų pokyčių. Bet tik tada, kai tie pokyčiai yra!
Todėl Kūrėjas demonstruoja mums Save, duoda mums galimybę Jį pažinti per daugybę pokyčių, kurių nėra nei Jame, nei nore mėgautis. Jam tenka sukurti milijardus permainų santykiuose tarp Savęs ir noro, kurios leistų kūriniui pažinti Jį.
Tik po visų šių pokyčių mes pasiekiame ramybę ir tobulumą. Norėdami pasiekti ir pažinti Kūrėją, mes privalome juos praeiti. Visi šie pasikeitimai tyčia sutverti Kūrėjo.
Noras gauti malonumą ir noras jį teikti, davimas ir gavimas, klipa ir šventumas – visa tai sutverta tik tam, kad perteiktų Kūrėjo sukeliamą įspūdį.
Be pokyčių paprastoje baltoje šviesoje mes nieko negalėtume skirti. Mes netgi negalėtume nustatyti, kad ši šviesa „balta“.  Neįmanoma kitaip perteikti amžinos tobulybės ir amžinybės – tik per begalinius pokyčius.
Kažką panašaus matome ir technikoje. Norėdami perteikti kokį nors reiškinį, mes turime jį suskaidyti, suskirstyti į daugybę impulsų, diskretinių dalių, ir perteikti jas aukštais dažniais.
Tik per tokią diferenciaciją (padalijimą), per daugybę mažų pasikeitimų, jų priėmimą ir tolimesnę integraciją (sujungimą)  mes galime perduoti informaciją ryšių linijomis.
Kitą žmogų taip pat galiu pažinti tik iš daugybės pasikeitimų, kuriuos bendraudamas pastebiu jame. Tik surinkęs visus šiuos įspūdžius gali pasakyti, kad jį pažinai.

Iš 2010 m. spalio 17 d. pamokos pagal knygą „Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiaserijinis filmas „Mano gyvenimas”

Nuolat šviečianti saulė

Dvasingumas – integrali sistema

Klausimas: Jeigu pateisinu Kūrėją ir viską priimu kaip gėrį, tai iš kur man žinoti, kad tai nėra iliuzija ir savęs apgaudinėjimas?
Atsakymas: Kūrėjo pateisinimas – tai ne tušti žodžiai, bet daugybės veiksmų rezultatas. Galiausiai aš kreipiuosi į Kūrėją su prašymu, ir Jis sujungia į vieną visas detales ir priežastis to, ką patyriau.
Vaizdas, kuris man ima ryškėti iš rūko ir painiavos, pagaliau priartėja ir įgauna aiškumą ir tarpusavio ryšį. Atskleidžiu save patį ir visą pasaulį kaip grupę, o Kūrėją atskleidžiu kaip pradinį šaltinį.
Ir štai pasiekęs šią vienybę pamatau, jog viskas buvo daroma mano labui, viskas stūmė mane į priekį kelyje.
Taip Kūrėją pateisinu ne dirbtinai, o pagal „patikrinimo rezultatus“, kada atskleidžiu tikrąją dalykų padėtį.

Iš 2010 m. spalio 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakau į jūsų klausimus – 3

Pateisinti Kūrėją

Aš – juodas taškas šviesos vandenyne

Klausimas: Ką reiškia susiliejimas su Kūrėju?
Atsakymas: Susiliejimas – tai didelis ištaisymas, susijungimas savybių, „formos“ panašumo keliu.
Pačios noro mėgautis medžiagos mums nereikia keisti. Bet ši medžiaga yra egoistinės formos (turi egoistinį ketinimą), kuri vadinasi „blogiu“, priešingu Kūrėjui.
Pats noras mėgautis, kaip ir visa negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, nelaikomas blogu ir priešingu Kūrėjui.
Kol žmogus dar nepajuto, kad yra priešingas Kūrėjui, taip pat nelaikoma, jog jame yra „blogio pradas“.
Pirmiausia reikia atskleisti, kad tavo ketinimas, noro „forma“, atvirkščias Kūrėjui. Be šito žmoguje nėra blogio – jis tiesiog veikia pagal savo prigimtį.
Blogiu kabaloje laikoma Kūrėjui, Gėriui, Šviesai priešinga savybė. Pajusti blogį galima tik tuo atveju, jeigu tau atsiskleidžia gėrio, ryšio, meilės savybė, – ir pamatai, kad esi priešingas jai.
Tada tampi „žmogumi“, tegul kol kas ir blogu. Tai įvyksta tik studijuojant kabalą. O iki tol žmoguje  – visuose pasaulio egoistuose – nėra ką taisyti. Tai ne ta forma, kuriai reikalingas ištaisymas.
Ištaisyti reikia tik tarp manęs ir Kūrėjo esantį atotrūkį. Būtent šią Kūrėjui atvirkščią formą aš turiu paversti gera, panašia į Jį.
Kai mes tapsime panašūs į Jį tarpusavio davimu, kaip pasakyta, tada pasieksime susijungimą, vadinamą „susiliejimu“ (dvekut).
Šį vidinį darbą (blogio atskleidimas / sudužimas ir jo ištaisymas) atlieka tik grupiniuose kabalos užsiėmimuose pritraukiama Šviesa.
Viename iš savo gyvenimo ciklų žmogus staiga pajaučia „dūrį į širdį“, „kibirkštį“, traukiančią į kažkokį naują, nematerialų gyvenimą.
Jis nori pakilti aukščiau įprasto, žemiško gyvenimo ir ateina į grupę, mokytis, – ir bėgant laikui pajaučia, kaip toli jis yra nuo davimo savybės.
Nuo šio momento jis supranta, kad jo prigimtis priešinga Kūrėjui. Tada ir galima sakyti, kad jame atsirado „savojo blogio suvokimas“.
Žmonės paprastai mano, kad „blogis“ reiškia būti blogam visuomenėje, o ne priešintis susivienijimui tarp visų ir su Kūrėju.
Žemiškojo blogio – nepervesti senutės per gatvę ar neduoti išmaldos – kabala netaiso, nes, jo iš viso negalima ištaisyti, jis tik augs, kol nepašalinsime dvasinio blogio.

Iš 2010 m. spalio 7 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Padėkite suprasti, ko aš noriu?

Kaip rasti savo laisvės tašką?

Gėris ir blogis