Kabalos mokslas, kuris turi atsiskleisti visame pasaulyje, – tai ne ta kabala, kurią mes studijuojame pamokose pagal knygą „Zohar“, „Mokym1 apie dešimt sfirų“, Rabašo ir Baal Sulamo darbus. Netgi mūsų adaptuotas knygos „Zohar“ tekstas užtikrina žmonėms tik nuoseklų išdėstymą, patogų priėjimą, galimybę atversti knygą ir nepasimesti jos gudrybėse, persipynusiose ištraukomis aramėjų kalba.
Kabalos mokslas, skirtas pasauliui, – tai tokie straipsniai, kaip „Toros dovanojimas“, „Laidavimas“, „Valios laisvė“, „Pasaulis“, „Pasaulis pasaulyje“, „Kabalos mokslo esmė“. Jie parašyti lengva kalba ir pateikia plačius paaiškinimus. Jiems reikia pridėti lašelį iš „Šamati“, bet irgi be viso to, kas pasirodytų žmogui pernelyg protinga.
Trumpai tariant, pasauliui reikalinga palengvinta versija. Ji gali būti pateikta kaip knyga, kuri tiktų visiems. Sakykime, vietoje „Kabalos pradedantiems“ – „Kabala liaudžiai“, viena knyga, kurioje labai paprastai, minkštai ir prieinamai pateikiamos visos temos, tiksliai susijusios tarpusavyje ir nepaliekančios nei vieno klausimo be atsakymo.
Juk pirmiausia liaudžiai reikia paaiškinti esminius dalykus, kad ji nors kiek sužinotų apie tai, kas vyksta. Na, o paskui žmonės atvers Knygą „Zohar“ tuo ar kitu pavidalu – kaip savęs ištaisymo priemonę.

Iš 2011 m. birželio mėn. 17 d. pamokos pagal straipsnį „Mesijo ragas“

Labai pamažu turime pateikti mūsų aiškinimus kiekvienam žmogui, jo kalba, atsižvelgdami į jo lygmenį, – kol žmonės įstengs pajausti, kad būtent ryšys tarp mūsų suteikia mums kitokio gyvenimo pojūtį, tarsi kitoje planetoje, naujame išmatavime.
Neįmanoma apie tai kalbėti iš karto. Visada turime kreiptis į atskirą žmogų ir į žmonių grupes ant įvairių vystymo lygmenų, pagal jų turimus norus. Todėl iš pradžių jiems turi būti aiškinama suprantama kalba: „Jums bus gerai. Nebus nei karų, nei teroro, nei narkotikų. Jūsų vaikams geriau seksis. Bus mažiau skyrybų“ ir taip toliau.
Į įvairaus sluoksnio gyventojus reikia kreiptis tinkama forma: vieni daugiau mėgsta filmus, kiti muziką, treti knygas, prie ketvirtųjų teks prieiti per mokslą, prie penktųjų per ekonomiką, − per viską, kas tik įmanoma.
Aplinka turi būti panaši į sferą, kuri spinduliuotų kiekvienam žmogui daugybę galimybių suprasti, kas yra tas globalus pasaulis, kuriame egzistuojame. Kaip pasaulis globalus, taip ir auklėjimo sistema turi būti globali, t. y. apimanti savyje visas poveikio formas, visuose lygmenyse, visokių rūšių, įvairiomis kalbomis – viso to, kas supa žmogų, atžvilgiu.
Tokią auklėjimo sistemą reikia sukurti. Be šito žmonija neis pirmyn. Ji susidurs su įvairiausiomis problemomis ir negandomis, ir vis tiek bus priversta tai padaryti. Juk taip žmonija realizuoja savo nepriklausomybę, nes kurdama sau aplinką, norėdama pasikeisti ir išsitaisyti, ji realizuoja savo valios laisvę. Ir todėl žmonija kuria save „žmogaus lygmenyje“.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pokalbio apie naująją knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Klausimas: Kaip patikrinti, kiek save anuliuoji?
Atsakymas: Savęs anuliavimas gali būti vidinis ir išorinis. Reikia patikrinti save, ar galiu anuliuoti savo egoizmą tik išorėje: t. y. ar esu pasiruošęs patarnauti kitam, padėti, padaryti tai, ką jis sako, – nežiūrėdamas į tai, kad pats daryčiau kitaip.
Tai vadinama išoriniu savęs anuliavimu, kai sustabdau ir prilaikau savo vidinį norą, savo paties protą ir situacijos matymą, ir darau tai, ką man sako kitas. Tartum geras tarnas, pildantis šeimininko norus. Nors pats darytų kitaip ir galbūt net šimtą kartų geriau – tačiau anuliuoja savo norą prieš šeimininko norą. Bet šis savęs anuliavimas liečia tik patį veiksmą – jis paprasčiausiai vykdo įsakymą, kaip kariuomenėje.
Tačiau dar yra aukštesnė pakopa, kai anuliuoji save ir viduje – protu, ir priimi svetimą protą aukščiau savo. Kitaip tariant, tu manai, kad jo mintys ir sprendimai yra geresni ir teisingesni nei tavieji. Ir tai po to, kai patikrinai ir sulyginai savo išskaičiavimus su jo ir supratai, kad jis neteisus ir jo išskaičiavimai ir sumanymai gerokai blogesni už tavuosius. Tačiau tu priimi jo sprendimus, nes jie tau patys svarbiausi. Tu vertini jį labiau už save ir todėl sąmoningai pasirenki jo sprendimus.
Juk supranti, kad išskaičiavimus darei savo egoizme. Todėl po to nutari, kad jis svarbesnis, ir prisiimi jo sprendimus tikėjimu aukščiau žinojimo. Nuo šiol ir toliau jo norai, išskaičiavimai ir veiksmai tarnauja tau kaip pavyzdys ir tu prisijungi prie jų visa širdimi ir siela.
Tu tam neturi jokių įrodymų, jokio palaikymo iš niekur, tačiau šitaip darai, nes tokiu būdu prilipęs prie grupės, draugo, mokytojo tu įgyji norą, virš kurio galėsi dirbti, kad duotum. Tada jau ir tavo noras, ir veiksmas, ir mintis bus dėl davimo.
Tačiau visa tai nesusiję su mūsų darbu platinant – kabalos platinimą kartą ir visiems laikams reikia visiškai atskirti nuo darbo grupėje. Platinimas – tai kaip darbas įmonėje ir nepriklauso vidiniam darbui. Kai buvau šalia savo mokytojo Rabašo, dažnai patardavau jam, kaip elgtis įprastame gyvenimo: kaip ir kur mums vykti. Ir tada kalbamės, kaip du paprasti žmonės, aptarinėjantys kažkokį paprastą buitinį veiksmą. Kalbant apie savęs anuliavimą – omenyje turima dvasinių pakopų padėtis bei santykis su ta padėtimi.

Iš 2011 m. liepos 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Smūgiai į vieną tašką

Jojantis ant asilo Žmogus

Tai nelengvas darbas…

Klausimas: Tegul mano ketinimas egoistinis, tačiau jeigu pradedu galvoti apie kitų naudą, apie pasaulio gėrį, ar galima sakyti, kad tai jau yra veiksmas?
Atsakymas: Žinoma. Nejau manai, kad veiksmas yra dalyti duoną vargšams? Dėl to pasaulyje tik daugiau varguolių.
Tavo veiksmas – pritraukti Šviesą. Būtent Ji grąžina į šaltinį ir niekas kitas. Taigi, apie ką dar galvoti? Ypač tuo metu, kai visas pasaulis yra pakliuvęs į bėdą ir pavojų. Mums reikalinga tik Šviesa. Jos trūkumas – visų karų, krizių, katastrofų ir kitų problemų priežastis.
Būtent gerų Šviesos veiksmų trūkumas lemia nelaimes keturiose vystymosi stadijose – negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje ir žmogaus. Blogis, su kuriuo susiduriame, yra Šviesos trūkumo projekcija.
Bausmė ateina ne iš viršaus. Jeigu turiu pasiekti tam tikrą atlygį – atskleisti Kūrėją, panašumą, susiliejimą su Juo – ir šito nedarau, tai susidaręs atotrūkis juntamas kaip bausmė, kaip gėrio trūkumas. Ir atvirkščiai, pasiekęs šito aš jaučiu atlygį.
Taigi atlygį ir bausmę jaučiu tuose pačiuose noruose. Jeigu ištaisiau ir pripildžiau savo norą, tai ir yra dovana, o jeigu negaliu ištaisyti ir pripildyti jo – bausmė. Jokių bausmių iš aukščiau nėra, man nesiunčiama nė krislelio daugiau nei pats sau suteikiu. Aš pats sukuriu sau bausmę.
Todėl turime tik vieną darbą – pritraukti Šviesą. Ypač šiandien, įskaitant viską, kas vyksta ir kaupiasi pasaulyje. Kitų priemonių nėra.
Aš nuolat palaikau ryšius su kompetentingais žmonėmis, skaitau įvairiausius straipsnius, lankau interneto svetaines, seku laikraščių naujienas – niekur nėra sprendimo. Jie negali nieko pasiūlyti ir netgi galvoti apie tai nenori, nes neturi jokio ryšio su išsitaisymu.
Tik vakar šnekėjausi su garsiu rašytoju, ir jis nieko neatsakė, išsisuko. Tai rodo abejingumą, išsitaisymų nesupratimą.
– Pasaulis apvalus, – aš sakau, – mes turime susivienyti.
– Taip, taip mes irgi veikiame ta pačia kryptimi…
Žmonės nesuvokia, kad iš tikrųjų eina į priešingą pusę. Juk kiekvienas galiausiai stiprina tik savo partiją, savo judėjimą ir t. t. Nėra su kuo kalbėti.
Dėl to savo aplinkoje turime sudaryti sąlygas pozityviai jėgai atsirasti. Tik tada jos bangos išplis po visą pasaulį. Niekas kitas nepadės. Mes nepriklausome nuo kitų, tačiau turime jiems padėti, kad paskui žmonės greičiau pagautų šias bangas, suprastų jų žinią ir pajustų, kad jos eina iš mūsų.
Medžiagą reikia platinti iš anksto, tačiau, iš esmės, šių bangų šaltinis – mes patys. Dėl to svarbiausia – susivienyti, vis labiau susilydyti vienas su kitu.
Atėjo laikas Kūrėjui atsiskleisti kūriniuose. Įrankis paprastas ir jis yra mūsų rankose. Reikia tik juo pasinaudoti. Mes reikalaujame iš pasaulio pabusti, o patys ar bundame?

Iš 2011 m. gegužės 17 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Pabudai? Pažadink ir kitus

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pamoka Nr.6

Klausimas: Turiu klausimą apie aukštesniąją ir žemesniąją pakopas. Ką mūsų situacijoje reiškia imti norą iš žemesniojo? Ką su juo daryti ir kur jį nukreipti? Ir kaip kuo greičiau paimti šį norą, kad negaištume laiko ir eitume pirmyn?
Atsakymas: Esmė ta, kad esame tarp aukštesniojo pasaulio ir žmonijos. Jeigu norime gauti norus iš visos žmonijos, kad pakeltume juos aukštyn ir iš viršaus gautume aukščiausiąją Šviesą, idant nuleistume ją žemyn, – tada šita schema dirbs.
O dėl to mums reikia dar ir platinti žemyn žinias kaip realizuoti, kaip spręsti mūsų bendros krizės problemas. Žmonija dar tik pradeda kentėti nuo krizės ir priešakyje laukia dar daug problemų.
Taigi, pirma: mums reikia suteikti žmonijai žinių apie krizę, apie tai, kad ji yra kryptinga, o ne atsitiktinė (1). Ir norint, kad mus pakeltų į viršų, mums reikia gauti iš žmonijos jų norus pakilti ir išeiti iš šios krizės (2). Mums reikia šiuos norus pakelti iš savęs, realizuoti savyje (3), gauti į juos bendrą pripildymą (4) ir nuleisti juos žemyn (5).
Štai taip mes dirbame – aukštesnioji ir žemesnioji pakopa.

Iš 2011 m. birželio 12 d. šeštosios pamokos kongrese Maskvoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Platinimas: lengvai ir be paliovos

Sujungti vienu tinklu

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Žmonės pasaulyje nė nenujaučia, kad jie vieni kitų nekenčia. Jie mano, kad viskas gerai: „Aš niekam blogo nedarau, moku mokesčius, nežudau, nevagiu, esu mandagus su visais, gyvenu pagal visuomenės dėsnius – tai ko iš manęs norima?“
Mes nesuprantame, kad mūsų visuomenės dėsniai yra nukreipti prieš gamtą, prieš bendrą gamtos dėsnį, yra priešingi, griaunantys.
Mes turime pasikeisti, turime atskleisti žmonėms visame pasaulyje tikrąją sąvokų „globalumas“ ir „integralumas“ reikšmę. Reikia apie tai papasakoti kiek galima paprasčiau, pasitelkiant animaciją, filmus, istoriją, dainas ir t. t., kad žmonės sužinotų, ką reiškia gamta kaip vieninga sistema.
Ir pagal tai vartodami psichologijos terminus turime palaipsniui atskleisti, kiek mūsų tarpusavio santykiai priešingi gamtai. Juk paprastas žmogus šito nejaučia. Jis mano, kad taip ir turėtų būti. Iš tikrųjų: žmogžudžius nužudo, vagis sodina į kalėjimą, o iš mūsų ko tu nori?
Visi kaip vienas sako: „Mes nekalti!“ Kiekvienas it kokia „neužmirštuolė“. Klausaisi radiją, žiūri televizorių: kiekvienas teisus, kiekvienas kenčia labiau už kitus. „Išrinkite mane! – sako politikas. – Aš taip jus myliu, padarysiu jums tiek gero!“ Tiesa, paskui jis pagaunamas vagiant ar dar kažką darant…
Štai ir išeina, kad nejaučiame blogio. Blogis įsisąmoninamas lyginant jį su gėriu. O šiuo metu „gėris“ žmonijai – tai prigimtinė sistema. Kol nepasieksime pusiausvyros su gamta, mūsų kelias veda į pražūtį.
Juk diena iš dienos ši sistema pasireiškia kaip integralesnė, globalesnė, vieningesnė, ir reikalauja iš mūsų tapti globaliais, integraliais, vieningais, susijungusiais. O mes nesikeičiame taip, kaip reikia.
Dėl skirtingumo dviejų sistemų priešingumas sukelia mums kančias, problemas ir krizes. Jos priešais mus. Pranašai rašė apie tokius išbandymus, kurių tiesiog neįmanoma ištverti.
Tačiau kalbėti apie tai reikia švelniai, su meile, kaip su savo vaikais. Mes stengiamės paaiškinti žmonėms, kas mūsų laukia, ir kaip ištaisyti situaciją, – aiškiname švelniai, tačiau be paliovos. Tai ir yra mūsų požiūris į pasaulį.
Juk egoizmo vystymasis pasibaigė. Kaip pasekmė plinta depresija, narkomanija, savižudybės ir kitos problemos. Pasiekėme finišo liniją ir visi jau supranta, kad geriau nebus, – kad tik blogiau nebūtų. Tačiau prieš mūsų akis – ilgas nusileidimas be jokios pagerėjimo vilties. Tai ir yra ženklas, kad susidūrėme su integralia sistema.
Dabar atėjo laikas platinti kabalos mokslo. Štai kodėl Baal Sulamas rašė, kad jis laimingas, kad gimė šioje kartoje ir tuo metu, kai jau galima atskleisti šį mokslą ir ištaisyti mūsų nukrypimą nuo gamtos, kuri pagal gematriją reiškia „Dievas“.

Iš 2011 m. balandžio 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos smūgio amortizatorius

Pasitikti pasaulį su ugdymo metodika

Aukštesniojo pasaulio atstovai

Klausimas: Jeigu aš nematau draugų didybės, iš kur man semtis jėgų?
Atsakymas: Visų pirma, žmogus turi nusistatyti griežtą grafiką ir nepraleisti nė dienos be pamokos. Tris valandas, arba dvi valandas, arba bent valandą – atsižvelgiant į aplinkybes, bet būtinai. Taip jis jau veikia pagal grafiką, nori jis to, ar ne.
Be to, privaloma dalyvauti platinime. Tai irgi padeda tapti sistemos dalimi ir išsilaikyti joje. Jeigu žmogus nesusijęs nei su mokymusi, nei su platinimu, jis dvasiškai miręs. Išėjimas iš sistemos daro nepataisomą žalą. Iš to gali suprasti svarbą.
Būtina nusistatyti tikslų tvarkaraštį, kitaip neaišku kur užstringi ir nežinia, kada pabusi.
Ir, žinoma, reikia stiprinti ryšį su grupe, veikti kažką kartu su draugais, dalyvauti tam tikruose iš anksto aptartuose renginiuose, jokiu būdu neatsisakant savo įsipareigojimų.
Šitaip tavo gyvenimas susitvarko, todėl judi pirmyn pagal „mechaninį“ tvarkaraštį, kurį vykdai kaip įstatymą, kaip armijos statutą. Tai yra vadinamasis negyvasis pamatas, ant kurio gali išaugti.
Kaip? Ieškai galimybės pastiprinti ketinimą, jausmą, vidines pastangas. Tai taip pat priklauso nuo tavo tarpusavio ryšio su draugais ir nuo bendrų veiksmų.
Apskritai, kiekvienas veiksmas turi būti pagrįstas šiuo ryšiu. Daugelis sėdi prie kompiuterių ekranų ir nejaučia kitų. Jie mokosi tik tam, kad mokytųsi, o po to pasakoja, kiek daug prisidėjo prie platinimo. Tiesa, apie tai niekas nežino, bet jei įnašas ir tikrai didelis, žmogus vis tiek yra atsijungęs nuo grupės, todėl jo pastangos mažai naudingos.
Todėl pirmiausia klauskime: kokiu mastu žmogus gali palaikyti ryšį su kitais? Tegul ir virtualus – nesvarbu, ryšys yra būtinas. Šie ryšiai padeda susirasti būdą vienytis ir dalyvauti.
Kitaip neįmanoma. Kasdieninis platinimas, kasdieninis mokymasis ir ryšys su kuria nors grupe – tai būtinas rinkinys, be kurio aš nematau jokių šansų žmogui.

Iš 2011 m. balandžio 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdieninė pamoka visai dienai

Smūgiai į vieną tašką

Branginkite kiekvieną minutę

Pasaulinis kongresas „NOI“ Romoje, pirmoji pamoka

Krizė kyla dėl to, kad pasaulis jungiasi egoistiškai, ir integralios gamtos savybės susiduria su visų šalių ir tautų tarpusavio neapykanta.
Jei atsistojame tarp jų kaip tam tikra jėga, kuri slopina, amortizuoja šį susidūrimą, krizė silpsta. Kai dvi priešingybės susiduria, jos jau nebesitrenkia viena į kitą iš visos jėgos, o gęsta, nes slopintuvas, amortizatorius sugeria smūgį.
Todėl mūsų vieta labai garbinga ir yra pačiame centre – tarp teigiamų ir neigiamų gamtos jėgų. Būdami centre, turime prisijungti visą negatyvią žmonijos prigimtį ir susieti ją su visa teigiama visatos sistemos prigimtimi. Mūsų pasaulinė grupė ir yra toks amortizatorius, jungiamoji grandis.
Pasaulyje jau kalbama apie artėjančią pasaulio pabaigą, tačiau mes turime atlikti mums pavestą darbą. Viena vertus, turime užmegzti ryšį su visa gamta, visa visata, susijungdami tarpusavyje. Kita vertus, turime eiti į pasaulį, skleisdami kabalos žinias visiems. Šias dvi dalis turime sujungti.
Mūsų grupė yra viduryje, kairėje nuo mūsų – visa likusi žmonijos dalis, o dešinėje –  ta bendroji gamta, kuri yra pusiausvyroje. Todėl, iš vienos pusės, turime susivienyti, tokiu būdu prisijungdami prie visos gamtos, visos visatos, o, iš kitos pusės, turime platinti kabalos metodiką pasaulyje.
Tokia mūsų misija, be jos pasaulis neišsitaisys. Tobulos gamtos jėgos negalės patekti į šį „atvirkštinį pasaulį“ – į neištaisytą žmoniją, jeigu nestovėsime tarp jų kaip buferis.
Ta dalis, kuria susijungę tarpusavyje norime prisijungti prie tobulos gamtos, vadinama Galgalta ve Einaim (GE), GAR de Bina. Ta dalis, kuria susijungiame su visa žmonija, vadinama ACHAP, ZAT de Bina. Tokiu būdu sujungiame viską į vieną sistemą ir atgaiviname ją.
Pusiausvira gamtos dalis – tai Keter ir Chochma. Mes esame viduryje, viduriniame Tiferet trečdalyje. Po mumis yra ACHAP, Nėcach, Chod, Jėsod, Malchut. Tik pas mus, viduriniame Tiferet trečdalyje, yra laisvas pasirinkimas. Ir tokiu būdu sujungiame visą visatą į 10 sfirų.
Todėl viskas priklauso nuo mūsų! Nereikia laukti, kol pasaulis supras ir pajaus. Savo meilės jėga turime padėti jam susivokti, kiek tik įmanoma. Ir ne surengdami triukšmingą akciją žiniasklaidoje, bet vis giliau prasiskverbdami į vidinę pasaulio sistemą, į sielų tarpusavio ryšį. Todėl viskas priklauso ne nuo prezidentų ir ministrų pirmininkų, o tik nuo mūsų.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. pirmosios pamokos kongrese „NOI!“, Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Narkozės būsenos

Visas šis pasaulis? Kokia smulkmena…

Nelaukiant kritinės ribos

Pasaulinis kongresas „NOI“, Roma, 2-oji pamoka

Žmonijai iškilo didžiulė problema dėl socialinės sistemos. Teisinga visuomenė – tai visuomenė, kurioje visi lygūs, tačiau bėda ta, kad visi iš prigimties skirtingi, tad neprasminga kurti mums vienodas sąlygas: 8 valandų darbo dieną, vienodą atlyginimą ir t. t.
Dėl prigimtinių skirtumų vienam to maža, o kitam – per daug. Jeigu aš tinginys, man per sunku dirbti kasdien po 8 valandas, o veikliam ir energingam žmogui tai nekelia sunkumų.
Kodėl gi taikyti mums lygybę? Kaip sukurti teisingą visuomenę? Žmonės jau seniai to siekia, tad jei būtų buvusi tokia galimybė, jau būtume sukūrę gerą, stiprią struktūrą. Bet nepavyksta. Gamta neleidžia mums būti lygiems.
Kodėl nuo pat pradžių skiriamės vienas nuo kito, esame priešingi vienas kitam, negalime susigyventi? Kiekvienas iš mūsų turime savus skonius, jėgas, sąlygas, sugebėjimus, įgimtas savybes, požiūrį į gyvenimą, todėl nesuprantame vienas kito.
Iš tikrųjų nesugebėsime įvesti lygybės. Atrodytų, visuomenė, kurioje visi lygūs, galėtų išgelbėti mus nuo karų ir bėdų, bet tai neįeina į Gamtos planus. Jos planas – priversti mus įsisąmoninti faktą, kad niekada ir niekur nebūsime tarp savęs lygūs. Niekada negalėsime kuo nors po lygiai pasidalyti. Jeigu šiandien tai padarytume, tai rytoj pradėtume kariauti.
Lygus padalijimas buvo išmėgintas Rusijoje, Izraelio kibucuose, ir šitie mėginimai žlugo. Gamta nori, kad su visa savo egoistine jėga perkeistume save pagal jos – visiško davimo – pavyzdį. Tada man bus nesvarbu, kas kiek uždirba – svarbiausia, kad aš duodu maksimumą, šimtą procentų. Tai ne „vienodas ir teisingas“ padalijimas, o padalijimas be jokio patikrinimo.
Tokiu atveju kiekvienas gauna pagal savo išsivystymo lygį, kiek jam reikia. O galiausiai žmogus išsivystys iki tokio lygio, kada gaus lygiai tiek, kiek jam reikia pragyventi, o toliau iš visos širdies tarnaus kitiems, be jokių patikrinimų: kam būtent ir kiek.
Štai kodėl žmonės nesupranta, kai aiškiname jiems, ką sako kabala apie žmonijos ateitį. Tai atrodo per daug fantastiškai, per daug nerealiai. Bet kitaip žmonių visuomenė negalės egzistuoti, juk bet koks kitas paskirstymas neteisingas. Aš negaliu išmatuoti kiekvieno pastangų lyginamojo svorio, kad nuspręsčiau, kiek jis nusipelno. Gamta niekada neleis tokiu būdu suderinti žmoguje dvi jėgas: teigiamą ir neigiamą.
Siekdami įgyvendinti, kas užsibrėžta, privalome platinti kabalos mokslą pagal visiškai kitą sistemą. Kol kas mums reikia susivienyti grupėse, kurios sudarytos iš žmonių, jau gavusių norą, poreikį tam ir suprantančių, kad kito kelio nėra, kadangi tokia Gamtos valia. Šiuose žmonėse yra dvi jėgos: nuosavo egoizmo ir Kūrėjo – kibirkštis, stumianti vystytis teigiama kryptimi. Kai dvi šitos jėgos susitinka žmoguje, jis pradeda girdėti, jis sugeba įsisavinti tai, ką kalba kabalos mokslas.
Procesas vyksta palaipsniui, žmogaus vidinio vystymosi tempu. Mes pereiname negyvąjį, augalinį, gyvūninį, žmogaus lygį, ir veiksmo eigoje mūsų viduje vis stipriau susiduria dvi jėgos, tarp kurių mes sukuriame pasipriešinimą, „rezistorių“. Patalpinę tarp jų savo jausmus ir protą, mes išsilaikome jų priešpriešoje: iš vienos pusės pažabojame savo egoizmo jėgą, o iš kitos pradeda veikti davimo jėga. Išnaudodami abi tas jėgas kartu, veikiame aplinkoje ir tada save jaučiame kaip „rezistorių grandinėje“, kaip pasipriešinimą bendroje sistemoje, jos besivystančią dalį.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. 2-osios pamokos kongrese „NOI“, Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Sveikos visuomenės paslaptis

Lygybė bendroje šeimoje

Ką vadinsime žmogumi?

Visos grupės turi pagalvoti, kaip turėtų veikti, kad iš kiekvieno draugo padarytų Žmogų. Kaip grupė veikia kiekvieną? Kokią įtaką ji man daro? Nuolatos turiu rūpintis tik šituo.
Jeigu suprantu, kad Šviesa, Kūrėjas veikia mane per aplinką, jeigu aplinką ir save statau į tokią padėti, kuri nutiesia Šviesai kelią iki manęs, idant ji veikdama sukurtų iš manęs kitokį pavidalą, idant pakeistų manąsias savybes ir atitinkamai jas „sudėliotų“, kad „sulipdytų“ mane, − tokiu atveju tapsiu toks, koks ir turiu būti.
Tada tikrai išaugs pradinis mano sielos šaknies taškas, tuomet iš manęs subręs tai, kas įdėta, kas įrašyta mano šaknyje, o bendroje struktūroje užimsiu būtent tą vietą, kurią turiu užimti, kad užpildyčiau visą milžinišką, begalinį kli.
Toks mūsų darbas grupėje. Jis savaime išsiskaido į įvairias sudėtines dalis: vyrišką ir moterišką dalį, vaikus ir suaugusius, senbuvius ir naujokus, į mūsų grupę „Israel“ atžvilgiu ir apskritai į „Israel“ pasaulio tautų atžvilgiu… Iš esmės, jų reikalavimai mūsų atžvilgiu kyla, nes mes neįgyvendiname savosios paskirties – tapti „šventikų karalyste“. Kaip Baal Sulamas savo straipsnyje „Laidavimas“ rašo, kad būtent šią funkciją turime atlikti pasaulio tautų atžvilgiu.
Kadangi neatliekame savosios misijos, savo pareigos pasaulio tautų atžvilgiu, kaip atsaką gauname atitinkamą santykį. Todėl vėlgi privalome kaip galėdami greičiau visam pasauliui paruošti auklėjimo sistemas ir būti pasirengę visus priimti.
Iš tiesų tam visiškai nereikia nuversti kalnų. Matome, kad pakanka ir nedaug žmonių, susijusių su Kūrėju, kurie visam pasauliui perduotų Jo Šviesą. Tam turime būtiną bazę ir priemones – belieka tik įgyvendinti.
Labai viliuosi, kad šiemet kiekvienoje mūsų grupėje sutelksime jos narius, draugus ir vaikus, o visas grupes sujungsime į vieną didelę grupę – ir taip pasitiksime Izraelio tautą, o pasitelkę mūsų grupių užsienyje jėgas – ir visą pasaulį.
Kai tik prabylame apie auklėjimo metodikos platinimą, žmonės tuojau įsiklauso. Jūs žinote, kad Izraelis nėra Jungtinių Tautų numylėtinis, tačiau kai pranešėme temą, kurią norėtume aptarti, po kelių dienų buvome pakviesti į didelį, šiam klausimui skirtą UNESCO simpoziumą.
Todėl visą mūsų mokymą ir visą mūsų platinimą reikėtų vertinti kaip Žmogaus kūrimą – didelio vieningo pavidalo, vienos, į Kūrėją panašios Adam Rišon sielos kūrimą. Štai ką darome kiekvienas iš mūsų ir visi drauge.

Iš 2011 m. vasario 25 d. trečios pamokos Mecukei Dargot kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsitaisymo idėjos

Laisvo pasirinkimo pakopos

Naujoji žmonija tik po 15 metų