Klausimas: Tarkime, suteikėte man žinių apie globalią ir integruotą sistemą. Klausausi ir suprantu, ką sakote. Bet aš nesu vyriausybės galva, televizijos ar laikraščio savininkas. Aš eilinis pilietis. Supratau Jūsų žodžius, bet ką gi turėčiau daryti, jeigu norėsiu pradėti taikyti šį suvokimą, laikytis abipusio laidavimo, pusiausvyros su gamta dėsnio?
Atsakymas: Kaip šią žinią pateikiau tau, taip tu turi ją perduoti kitiems. Galbūt turėdamas literatūrinių gebėjimų parašysi kokį nors straipsnį. O šiandien, jeigu gali parašyti bent keletą eilučių – prieš tave atverta visa interneto erdvė.
Šis tinklas tave priims, ir per jį galėsi veikti visus. Tam nereikia būti vyriausybės vadovu. Beje, visos žinios šiandien tarp žmonių perduodamos internetu. Mūsų laikais žiniasklaida nėra taip aukštai, kad formuotų visuomenės nuomonę, – ją formuoja internetas.
Visame mūsų draugų ir palaikančių mus tinkle galime pradėti reklamuoti tarpusavio laidavimo idėją ir visas šias žinias − kiek įstengdami „išmėtyti“ po visą interneto erdvę. Mūsų problema ta, kad kol kas esame užsidarę savyje.
Diena iš dienos iš mūsų kasdienių pamokų ir pokalbių turime kurti tokią media produkciją, kuri tarytum gyvasis vanduo iš čia tekėtų į visą pasaulį − per visus mūsų draugus, mūsų grupes, visus tuos žmones, kurie net nebūdami su mumis supranta, kad tai yra gyvybiškai būtina, nes kitaip pasaulis negalės ilgai išgyventi.
Mums nereikėtų orientuotis į valdžią, žiniasklaidą, į visame pasaulyje žinomus, garsius žmones – niekam to nereikia. Jei mus palaiko tūkstančiai pačių paprasčiausių žmonių visame pasaulyje, jie gali per tviterį ir feisbuką užpildyti visą interneto tinklą mūsų informacija – to nepajėgtų jokia vyriausybė.
Matome, kad vyriausybės krenta vien dėl to, kad kažkoks gandas pasklido internetu per visą šalį. Liaudis išeina į aikštes ir nuverčia vyriausybes.
Taigi, jau dabar mūsų darbas turėtų būti nukreiptas į šios informacijos publikavimą. Tereikia pritraukti kuo daugiau žmonių, kurie su mumis sutinka. Surinkti jų nuomones, taip pat publikuoti paskaitas ir interviu su mokslininkais, ekonomistais, ir kitais žiniasklaidoje žinomais veidais − visomis kalbomis ir visais lygmenimis, su skirtingais požiūriais. Bet kad jie visi kalbėtų apie tą pačią tendenciją, apie tą patį tikslą, apie tą pačią programą. Štai jums ir jau yra paruošta švietimo sistema − dabar telieka ją „įšvirkšti“ per internetą į pasaulį ir plačiai paskleisti.
Tada, remiantis šių mokslininkų nuomone, galima kreiptis į UNESCO arba JTO, į įvairių šalių vyriausybes. Jau ne tu vienas į juos kreipsies – o kartu su jais visais, juk tu nori, kad jų idėjos būtų panaudotos, juk tu manai, kad žmonijai svarbu apie jas žinoti. Taip kuri tarptautinį integralaus mokymo universitetą.
Svarbiausia – pradėti. Ir aš jaučiu, kad pagrindinė mūsų organizacijos problema − jog esame labai užsisklendę viduje ir neišeiname, neprasiveržiame į išorę. Visa savo kuriamą produkciją leidžiame patys sau, be to kalbamės tik tarpusavyje.
Ir jeigu organizuotume tūkstančius mūsų draugų ir sąjungininkų, mūsų mokinius visame pasaulyje, kad jie platinintų masėms, esu įsitikinęs, kad sulauktume kitokio pasaulio atsako.
Mūsų užduotis dabar – kuo greičiau parengti medžiagą apie pasaulio globalumą, integralumą ir apie mūsų, žmonių, pareigą jį atitikti. Turime neminėdami žodžio „kabala“ ir pasitelkdami tik mokslininkų nuomonę bei mokslinius duomenis, skleisti šias žinias visur.
Klausimas: Jeigu žmogus šią idėją perduoda pasauliui, ką iš esmės keičia jame?
Atsakymas: Jis prijungia visą pasaulį prie vienos globalios, integralios jėgos, kuri valdo šį pasaulį – t. y. prie Gamtos jėgos. Jis pats įgyvendina gamtos programą. Ir ne tik jis, bet visi tie, kurie ima iš jo pavyzdį, šią idėją bei daro tą patį. Kiekvienas taip darydamas įgyvendina šią programą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant mažo plausto

Idėjų variklis

Kol Aukštesnysis neatsuko mums nugaros

Klausimas: Kaip žmogų skatins naujoji ekonomika? Kas jį varys į priekį?
Atsakymas: Reikia sukurti žmogui aplinką, kuri malonumą, šiandien atrodantį kaip abstrakcija, pavers tiesiog „saldainiuku“. „Tai skanu!“ – tvirtina visi, ir jis pradeda žvalgytis. „Tai puiku!“ – šūkauja visi, ir jis pradeda ieškoti. „Tai nepaprasta!“ – žavisi visi, ir jis pradeda įtarti, kad jie iš tikrųjų turi kažką vertingo ir jam reikalingo.
Tai priremia žmogų prie sienos: „Kodėl aš neturiu to? Kodėl pas mane ne taip, kaip pas juos?“ Aplinkos poveikis – galingiausias faktorius. 99 procentai visų mūsų darbų – šio poveikio pasekmė. Žmogus išlindo iš urvo ir įgijo šiuolaikinį pavidalą tik dėl aplinkos – ji nuolat klibindavo ir ragindavo kiekvieną, parodydama tai, ko jam trūksta.
Apskritai, urvas buvo puikus, labai ekologiškas būstas su ypatingu klimatu. Ištisus metus ten laikydavosi pastovi temperatūra. Mėsa ant laužo, rami, taiki aplinka, nežadinanti jokių kitų poreikių, išskyrus pagrindinius…
Visa, kas viršija gyvulinio lygmens poreikius, sužadina tik aplinka. Tiesiog šiaip sau žmogui nekils noras užsiimti žemdirbyste, amatais ir prekyba. Būtent visuomenė pažadina šiuos norus.
Štai ir dabar, kai buvo sukurta reklama, neturime kitos išeities – privalome įtikinti pasaulį, kad būtina auklėjimo sistema, parodomoji ateities imitavimo sistema, aiškinanti žmonėms, kokia bus rytdiena.
Mus reikia stumti teisingo gyvenimo link. Tačiau vyriausybės sunkiai kyla. Kas gi lieka? – Vystyti šią sistemą internete savo jėgomis ir platinti visais prieinamais kanalais.
Aš buvau susitikęs su Jungtinių Tautų ir UNESCO organizacijų lyderiais, tačiau lieku tos pat nuomonės: mes viską turime daryti patys. Juk mes galime nešti grąžinančią į šaltinį Šviesą. Atskirumas šiuo atveju – ne trūkumas, o privalumas, juk dėl to mūsų nesaisto išoriniai apribojimai. Galime patys daryti būtent tai, ką sugebame, tai, ką laikome reikalinga. Mes rūpinamės, kad mūsų įmonės veikla būtų sėkminga, ir galiausiai, būsime priversti iššaukti Šviesą, kuri pradės sklisti per mūsų sukurtą sistemą.
Tegul ji atrodo silpna, kaip mažas plaustas virtualaus vandenyno bangose – nesvarbu. Jo kvietimą išgirs visi. Juk jame – Šviesos jėga. Leisk Šviesai atlikti savo darbą.
Toks turi būti mūsų požiūris.

Iš 2011 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikti pasaulį su ugdymo metodika

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Idėjų variklis

Tik rūpindamiesi plačiuoju pasauliu užčiuopsime mūsų vienybės teritoriją. Susijungimas turi būti rūpinantis kuo nors. Lygiai taip pat rūpindamiesi vaikais sutuoktiniai pradeda jaustis tėvais, globėjais.
Todėl mums reikia dėti jėgas į abipusį, teisingą, gerai organizuotą platinimą. Mes pasitelkiame interviu, klipus, dainas ir kitą medžiagą. Reikia sukurti nuolat pasipildantį „naujos produkcijos sandėlį“, kad iš ten galėtume imti reikalingą medžiagą, versti į skirtingas kalbas ir naudoti.
Būtent toks rūpestis pasauliu sujungs mus draugėn. Sutvarkyti tarpusavio ryšius galime tik duodami kitiems. Toks dvasinis dėsnis: aš nesugebu užmegzti kontakto, nesugebu pajudėti, jei tai nebus davimas kažkam. Mes turime ties šituo dirbti kartu vis geriau organizuodamiesi.
Ir nelaukite iniciatyvų iš Izraelio centro – veikite savarankiškai. Izraelyje mes dabar pasinėrę į savo problemas, ši vieta tampa karštuoju pasaulio tašku. Tad realizuokite savo pradėtus darbus, pritaikytus jūsų sąlygoms.
Juk mes platiname ne kabalos mokslą, o žinias apie tikrąją pasaulio būseną. Reikia tik mokytis teisingų davimo formų ir nuolatos jas gerinti. Tik platinimas leis mums vystytis.
Pagrindinė darbo kryptis: internetas ir kontaktai su mokslininkais. Remdamiesi jų duomenimis kreipiamės į viršų, į vyriausybes, taip pat į apačią – į tautą. Mes atliekame „idėjų variklio“ vaidmenį skleisdami gyvybiškai svarbias žinias visuomenėje ir internete.
Virtualus platinimas nereikalauja didelių įnašų. Nereikia persistengti ruošiant medžiagą. Svarbiausia – atnešti žmonėms idėjas. Mūsų dienomis pagrindiniai veiksniai − tai paprastumas ir prieinamumas. Žmonėms patinka, kai su jais kalbama paprastai ir apie esmę, be pagražinimų ir specialiųjų efektų. Tad mokykimės to kartu ir kaip galima greičiau.

Iš 2011 m. rugsėjo 16 d. ketvirtosios kongreso Toronte pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vystytis bijant mirties?

Kai upelis tampa upe

Visas kūrinio dalis sujungti į vieną sistemą

Sėkmė šiomis dienomis priklauso nuo to, kaip vykdome gamtos programą. O gamta siekia mus sujungti, tai ji mums šiandien ir rodo kaip aukštesnioji jėga. Ši jėga artinasi mūsų link, kad galėtume ją atskleisti, tačiau mes jaučiame ją kaip blogį.
Aukštesnysis atveria savo apatinę – ACHAP dalį, suteikdamas galimybę prie jo prisitvirtinti. Jis atsiskleidžia davimo forma, bet tu tai suvoki kaip tamsą, painiavą, bejėgiškumą. Tačiau, viso to nepaisydamas, dabar turi prisijungti prie Jo.
Mes atstovaujame dviems gretimoms pakopoms: aukštesniajai ir žemesniajai. Dabar aukštesnioji pakopa ACHAP De-Bina, t. y. Elokim, Kūrėjas atsiskleidžia mums pačia mažiausia dalimi. Mes gi turime pasistengti tai suvokti. Tokia yra gamta ir nieko negalim padaryti – ji atsiskleidžia mums, parodydama, kad privalome būti susieti.
Aukštesniojo ACHAP reikalauja to iš mūsų, atskleisdamas mums pageidaujamą formą, t. y. tokią, kokią turėtume įgauti, ir tada pasijusime gerai. Kitu atveju Jis mums švies, tačiau Jo švytėjimas atrodys mums kaip tamsa, t. y. ne Šviesa (or), o naktis (orta). Jusime tokį Jo poveikį, kol mums pasidarys visiškai blogai, spaudžiami to blogio, vis tiek turėsime pasikeisti, sutikę su Jo valdžia.
Taigi, ką vadiname krize, iš tikrųjų yra ne krizė, o kitos, aukštesnės pakopos, į kurią turime pakilti, atskleidimas. Kuo anksčiau tai suprasime, tuo labiau palengvinsime sau šį procesą, kurį bet kuriuo atveju turėsime pereiti – savo noru ar priverstinai.
Taigi, kreipiamės į žmones ir bandome tai visiems paaiškinti. Svarbu, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie tai, net jei nelabai įsiklausys ir supras, – bet jei ši informacija kokiu nors būdu prasiskverbs į mases, ji pradės veikti. Juk masinė nuomonė yra ypač stipri, nes remiasi dideliu kiekiu žmonių, tauta, todėl žmonės staiga pradės tai jausti, suprasti.
Jie pradės veikti jungimosi kryptimi, tarsi nežinodami, kodėl jiems staiga kilo toks noras. Juk, jei nuomonė išplinta masėse, pakanka pusės žodžio, kad visiems taptų savaime aišku, kad verta susijungti, kad tai yra gerai.
Ši būsena – tai Kūrėjo atsiskleidimas kūriniui, Jis pasirengęs atvirai užmegzti ryšį su mumis pačioje pirmojoje pakopoje. Todėl ši pakopa ir atsiskleidžia mums savo apatine – ACHAP, dalimi. O mes vadiname tai krize, t. y. neatitikimu, disbalansu, ryšio, harmonijos, homeostazės tarp žemesniojo ir aukštesniojo trūkumu.
Būtinai turime prilygti Jam savybėmis, juk bet kurioje vietoje veikia dėsnis, įpareigojantis atitikti Aukštesnįjį valdymą. Jei neatitinkame – mums bus blogai, o jei pradėsime atitikti – bus gerai. O Aukštesnysis nesikeičia, Jis tik vis aiškiau bando parodyti mums savo savybes – savo ACHAP, prie kurio turime prisitvirtinti.
Jei dabartinėje savo būsenoje to nedarome, tai Jo ACHAP veikia pagal užduotą programą, vis labiau atsiskleisdamas – dar ir dar po truputį. Lyg  pasisukdamas į mus nugara vis labiau ir labiau, kol ateinanti nuo jo tamsa tampa mums nebepakeliama. O tada – spaudžiami smūgių ir didelių kančių – turėsime kažką su savimi padaryti.
O Aukštesnysis visada atsiskleidžia aukštesne forma, t. y. idėjos forma, tokiu būdu suteikdamas mums galimybę vystytis. Jis neatsiskleidžia kaip maisto ar saugumo trūkumas, o dažniausiai – kaip supratimo stoka, painiava, nesugebėjimas valdyti. Juk Jis siekia visų pirma vystyti tavyje žmogaus pakopą, nori, kad suprastum, sutiktum ir pradėtum keisti save ir aplinką – pertvarkytum savo pakopą, t. y. visą pasaulį pagal Jį.
Jei to nedarai, Jis dar šiek tiek pasisuka, juk Jame tai veikia tarsi mechaninis variklis, vadinamas „savo laiku“ (beito), kaip pagal laikrodį. Jis vis labiau ir labiau rodo savo ACHAP – galų gale teks sureaguoti. Todėl neverta delsti!
Galime sakyti, kad šiuo atveju jau susiduriame su praktine kabala.

Iš 2011 m. rugsėjo 2 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Kaip nutiesti tunelį į dvasinį pasaulį

Pavyzdys visam pasauliui

Prasideda Naujieji Metai pagal žydų kalendorių. Aš manau, kad tai bus ypatingi metai. Pirmąkart mums atsiskleidžia tarpusavio laidavimo sistema, kurią turime nešti pasauliui, kad jis žinotų, kad būtent ši tarpusavio sistema turi įsivyrauti tarp žmonių. Tik tokiu keliu mes pasieksime gėrį.
Ir todėl tai bus geri metai – juk žinia apie gėrį pasklis po visą pasaulį ir kartu su aštrėjančia krize supurtys žmones, nukreipdama juos prie mūsų medžiagos. Jie pripažįsta, kad yra vienintelė metodika, kuri gali suteikti žmonijai gėrį materialiąja prasme, o svarbiausia, didžiulę, amžiną, absoliučią naudą dvasiniame pasaulyje.
Esu įsitikinęs, kad įžengiame į gerą būseną. Viskas priklauso nuo pusiausvyros tarp gėrio ir blogio jėgų – ir mes teisingai ir puikiai judame pirmyn. Reikia tik dar sustiprėti.
Internete visomis pasaulio kalbomis, visame pasaulyje turime sukurti stiprią platinimo sistemą, kad ji pasiektų kiekvieną, bet kokio mentaliteto žmogų. Tuo pačiu, neabejotinai neleisime jokiai blogio jėgai pasireikšti pasaulyje. Aš turiu gerą jausmą.
Tai ir yra geri metai, kurių aš visiems linkiu!

Klausimas: Ar galima dviem frazėm apibrėžti vienijimosi, kurio žmonės galės siekti, sąvoką?
Atsakymas: Vienijimasis – tai veiksmas, visą žmoniją paverčiantis integralia Gamtos dalimi. Tuo pačiu mes nuraminame gamtą – savyje ir išorėje – ir visi esame santarvėje, pusiausvyroje su visomis jėgomis.
Viskas nurimsta – psichologine prasme, mechaninėse, biologinėse, zoologinėse bei kitose tarpusavio sąveikos sistemose. Visuose lygmenyse visos jėgos pasiekia pusiausvyros būseną.
Nėra nieko geriau už pusiausvyros būseną. Tai – harmonija tarp visų dalių, kurios galų gale jaučia tikrą gyvenimą, o ne tarpusavio kovą.
Gamtoje yra daug tinkamų pavyzdžių. Tai jau faktas, su kuriuo sutinka beveik visi mokslininkai, o taip pat sociologai ir psichologai. Mums net stengtis neteks – tiek daug žmonių mūsų laiku jau mąsto šia linkme.
Tačiau dėl kiekvieno asmeninio egoizmo jie negali susivienyti, kad paviešintų, prieš visus patvirtintų savo matymą. Net jeigu jie pabandytų, jų žodžiai pasirodytų visiškai bejėgiai – juk jie neturėtų dvasios.
Viešai paaiškinti skirta tiktai mums, ir niekas neperims šios prerogatyvos. Suprasti tai jie supranta, bet organizuotis ir kreiptis į tautą – negali. Ši užduotis lieka mums.
Klausimas: Kas būtent mums leidžia aiškinti žmonijai tai, kas vyksta?
Atsakymas: Vidinis ryšys su gėrio Šaltiniu, su Šaltiniu, kuris įgyvendina ištaisymą. Štai ką turime mes ir ko neturi kiti. Šios užduoties niekam negalėsime perleisti. Mes jos nepasisaviname – tiesiog niekas daugiau su ja nesusitvarkys. Aiškinimas turi kilti iš ryšio su Aukščiausiuoju.

Iš 2011 m. birželio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vystytis bijant mirties?

Gamta netoleruoja disbalanso

Apribojimas iki taško

Klausimas: Ar gali žmonės, neturintys taško širdyje prisijungti prie žinios apie vienybę?
Atsakymas: Taip. Yra pakankamai rimtos medžiagos, kurioje kalbama apie susijungimo būtinybę. Mąstantys žmonės supranta, kad egoizmas naikina žmoniją, o žmonija egoistiškai naikina žemę, ir todėl mums reikia pereiti nuo egoizmo prie vienybės, pakilti į altruizmą.
Tik tada išmoksime sutarti tarpusavyje ir išsaugosime planetą – mūsų vienintelius namus. Juk kito „būsto“ neturime. Apie tai aiškiai ir tiksliai jau daug kas rašo pasaulyje.
Problema ta, kaip atlikti šį perėjimą. Akivaizdu, kad žmonija stovi ant karo ir miglotos ateities slenksčio, o į tai ją gali nustumti nepasotinamas ego. Aiškus ir sprendimas – tapti „gerais vaikais“, „susidraugauti“, apriboti vartojimą, išmokti teisingai paskirstyti išteklius. Tačiau kaip pereiti iš taško A į tašką B? Juk žmogaus prigimtis – tai noras mėgautis. Kaip pertvarkyti jį? Kaip jam suteikti davimo formą?
Viena, kai kalbama apie natūralų pojūtį – tokį kaip motinos meilė. Tačiau žmonės neturi panašaus jausmo, jis pabunda tik nelaimės valandą, iš beviltiškumo.
Tai atverk žmonėms akis ir parodyk visą šios situacijos sudėtingumą bei nurodyk jiems aiškias sąlygas: tik abipusis dalyvavimas ir vienybė leis išsigelbėti nuo mirties. Tuomet neturėdami kitos išeities jie tam pasiryš.
Tačiau atlikti tokį perėjimą galima, tik jeigu žmogus kiekvieną akimirką, su kiekviena smulkmena, su kiekvienu krisleliu, su kiekvienu duonos trupiniu, su kiekvienu vandens lašu jaus: jeigu nepasidalinsiu su kitais – aš miręs. Tai turi skverbtis per kiekvieną pojūtį, kiekvieną veiksmą, kiekvienoje situacijoje. Tiktai taip.
Ir tam turi būti viena priežastis: savo egoistiniame nore, kuris nuolatos ieško, kuo užpildyti save, žmogus jaučia, kad mirs iš karto, jeigu pasiduos egoizmui. Jeigu paskirstymas nors truputį kitoks, jei mirtis neištiks tuojau pat – jis pavogs. Taip jau  sukurtas žmogus. Negalima iš jo reikalauti dalykų, kurie aukščiau jo jėgų, aukščiau jo prigimties.
Vadinasi, visi turime vaikščioti šitaip bijodami? Tai neįmanoma. „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirų“ Baal Sulamas rašo, kad senovėje kabalistai griebdavosi asketizmo, kaip pasakyta: „Duoną su druska valgyk, gerk šiek tiek vandens, ant žemės miegok, gyvenk kentėdamas ir prie Toros triūsk. Jeigu tai atliksi – laimingas tu“. Išeitų, kad net tokių kančių kelyje tau reikalinga Toros jėga. Antraip virš tavęs kas sekundę turi kyboti kančios: arba vienybė, arba mirtis.
Ir todėl kabalistai sako, kad išgyvendamas tokias būsenas, žmogus turi „triūsti prie Toros“. Juk vis tiek turi pritraukti sau grąžinančią į šaltinį Šviesą. Priešingu atveju, tai nėra gyvenimas ir tai nėra pasirinkimas. Bet kurį herojų pasaulyje galima lengvai apgauti. Mes gyvename egoistinių jausmų pasaulyje ir kiekvienam žmogui galima sukelti bet kokią reakciją, kokios panorėsi. Juk žmogus – tai noras, o ne kažkoks herojus.
Štai kodėl turime suteikti žmonėms sprendimą. Jiems atrodys, jog jie patys randa sprendimą, nors iš tikrųjų jis išeina iš mūsų. Ir kuo greičiau judėsime, tuo lengviau mums bus išvaduoti juos iš iliuzijos.
Turime logiškai aiškinti, kad išjudiname vidinę gamtos jėgą – susijungimo jėgą, gyvybinę jėgą, kuri suteikia gyvenimą viskam. Reikia, kad formuluotė būtų šiek tiek artimesnė žmonėms, kad jiems ne atrodytų, kad kalbama apie kažkokią antgamtinę jėgą, veikiančią už prigimties ribų. Ne, ji slypi pačioje prigimtyje ir pasiruošus ateiti mums į pagalbą.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal „Įvadą į kabalos mokslą“ (Pticha)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai upelis tampa upe

Kabala lengvai

Kas nori labiau susijungti?

Klausimas: Dėl ko turime labiau pasistengti: dėl išorinio platinimo ar vidinio ryšio?
Atsakymas: Visų pirma turime didinti platinimo apimtis, kad kiek galima daugiau žmonių žinotų apie tai, kad krizę galima nugalėti, kad iš tikrųjų tai ne krizė.
Krizė pašaukta mūsų naudai. Teisingai ja naudodamiesi, lengvai, laisvai ir paprastai pasieksime geriausią būseną.
Neseniai manęs paklausė: „Kuo pakeisti žmogaus siekį gauti daugiau nei jam būtina, kad normaliai gyventų?“ Tai, iš esmės, ir turime išaiškinti žmonėms.
Krizė iš tikrųjų mums naudinga. Mes vis tiek prieiname tarpusavio pusiausvyros būseną, pusiausvyrą su gamta. Šito neišvengsime: arba gamtos matrica, artėdama į mus, jėga pjausto mus į gabalus ir sujungia iš naujo į vientisą mišinį, bendrą tešlą, arba savo noru siekiame pakeisti save ir susijungti. Skirtumas labai didelis.
Jeigu teisingai suprantame šį judėjimą, tai krizė, žinoma, tarnauja mūsų gerovei. Tragišką gyvenimą, kuris gresia mums ir mūsų vaikams, galime paversti nuostabiu kilimu. Tai reikia paaiškinti kiek galima didesniam kiekiui žmonių.
Kol kabala buvo platinama siauručiu upeliuku nuo mokytojo mokiniui, pakako keleto žmonių ir aukšto lygio žinių, kad ji būtų perteikta maksimaliai, tiksliai ir aiškiai. Tačiau dabar upelis tapo plačia tėkme, į kurią įtraukiama visa žmonija. Prasideda globali, integrali krizė, kalbama jau ne apie dėstymo aukštumas, ne apie plonybes, o apie platumą ir prieinamumą.
Tokiu tikslu Baal Sulamas parašė tokius straipsnius kaip „Toros dovanojimas“, „Laidavimas“, „Valios laisvė“, kurios suteikia pirminių žinių, teisingai parašytų ir skirtų kiek galima platesnei auditorijai.
Mūsų laikais bendra išsitaisymo jėga slypi būtent masėje, didžiulėje masėje. Mūsų dėka ji supranta, kas atsitiko, mes palengviname jai gyvenimą, mylėdami ją, o ji atsakydama stumtels ir mus. Ryšium su tuo pasakyta, kad pasaulio tautos veda mus į Kūrėjo Šventovę, t. y. pakelia. Būtent dėl to, kad mes perduodame jiems metodiką, jie pakelia mus.

Iš 2011 birželio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

5 išėjimo iš krizės žingsniai

Platinimas: lengvai ir be paliovos

Globalus auklėjimas globaliame pasaulyje

Žmonių visuomenė skirstoma į dvi dalis. Nedidelę jos dalį sudaro žmonės, kuriems pabudo taškas širdyje, – tai mes. Kiti žmonės taško širdyje neturi, jie jaučia tik „mūsų pasaulio“ gyvenimą, tiktai vienos neigiamos jėgos pasireiškimą. Bet būtent juose sukoncentruotas galingas egoistinis noras.
O mumyse veikia dvi jėgos: teigiama ir neigiama. Mes judame į priekį dėl to, kad kuriame mūsų ego tarpusavio ryšį ir norime pasiekti dvasinį pasaulį, kurį vystome mokydamiesi ir gaudami jėgas iš aplinkos. Ryšys, sukurtas sujungiant tas dvi jėgas, vadinasi viduriniąja linija.
Kiti žmonės, kaip aiškina kabalos mokslas, palaipsniui prisijungs prie mūsų, pajutę, kad nėra kitos išeities, kad jų egoizmas kentės, – nes jis visą laiką reikalauja pripildymo. Viso žmonijos vystymosi eigoje jos egoizmas be perstojo didėjo, siekdamas save pripildyti kaip galima daugiau. Dabar, kai žmonijos ego prarado viltį gauti pripildymą, prasidėjo jo krizė.
Tai skatina žmones priartėti prie mūsų, nors jie nežino, prie ko ir kaip. Kad palengvintume jų kelią, turime platinti žinias apie kabalos mokslą ir aiškinti, kad yra krizės ištaisymo metodika. Kai jie prisijungs prie mūsų, kartu įsijungsime į darbą viduriniojoje linijoje ir taip pasieksime Begalybės pasaulį.
Ką laimime iš to? – Begalybę ir tobulybę. Pakylame aukščiau mūsų tikrovės, aukščiau mūsų Visatos ir viso mūsų pasaulio susikūrimo taško – į aukščiausiąją tikrovę.
Mūsų laikais taškas širdyje prabunda daugeliui žmonių – jų jau milijonai. O tie, kuriems taškas širdyje dar neatsiskleidė, šalia egoizmo atsiranda ir krizės jutimas: jie jaučia, kad jiems trūksta teigiamos jėgos, be kurios jie negali egzistuoti. Jie žino, kad turi ištaisyti krizę, jaučia, kad sprendimas glūdi susijungime, bet nesupranta, kaip jį įgyvendinti.
Globaliame ir integraliame pasaulyje viskas turi būti vieninga, ir tai mums rodo gamta. Šiandien ji mums rodo, kad turime pasiekti Begalybės pasaulį, kad esame viena visuma. Būtent į tai slaptai rodo krizė, į tai ji mus kreipia.
Žmonėms, kurie turi nuvesti žmoniją į šitą tikslą, krizė atskleidžia tašką širdyje, teigiamą jėgą, kurią jie gali išgauti iš grupės, iš mokslo, ir su tokia pagalba savarankiškai judėti į Begalybės pasaulį. O tie, kuriems krizė neduoda susijungimo jėgos, kurios trūkumą jie visgi jaučia, palaipsniui gauna paaiškinimą iš tų, kuriems atsiskleidė taškas širdyje, jie prisijungs prie mūsų ir kartu sieks tikslo.

Iš 2011 m. birželio 4 d. 2-osios pamokos kongrese „UNIDOS“ Madride

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Bendrosios sielos kritinė masė

Šlovingų darbų išvakarėse

Kaip sutvarkyti aktyvų ryšį tarp mūsų? Tai ir yra pagrindinė mūsų užduotis, juk nuo to viskas priklauso! Jeigu suprasime, kaip teisingai tarpusavyje susijungti, grįšime į Begalybės pasaulį, kuriame esame tarpusavyje susieti į vieną sistemą, ir pasieksime amžiną ir tobulą gyvenimą.
Kabalistai, kurie praėjo šį kelią ir atskleidė tai, ką mums teks atskleisti, jie it mažiems vaikams aiškina mums, nepažįstantiems šio pasaulio, kad egzistuoja didžiulis bendras kūrinys, o šiame kūrinyje yra tokios dalys, kurios siekia atskleisti aukštesniąją būseną. Šis siekis kyla jiems kaip gyvenimo prasmės klausimas, nes jie nejaučia, jog mūsų pasaulyje, mūsų lygmenyje yra tikslas.
Dėl ko gyventi? Kad daugiau ar mažiau patogiai egzistuotum? Aš nenoriu gyventi kaip gyvūnas, kuris gyvena nesusimąstydamas, aš noriu daugiau! Kaip šito pasiekti? Kaip sužinoti, dėl ko aš gyvenu, iš kur atėjau, kokį procesą turiu praeiti savo gyvenime? Ar galiu daryti įtaką savo likimui? Kas manęs laukia?
Aš tikrai žinau mirsiąs, jei jau gimiau, − bet kokią tai turi prasmę? Ar yra kažkas po mano mirties?
Žmonės susikūrė sau religijas, rojų, pragarą ir kiekvienas įsivaizduoja tai savaip. Jeigu egzistuoju šiame pasaulyje kaip gyvūnas, kodėl tai turi turėti tęsinį? Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno, kurį vartojame maistui? Ką jis nuveikė savo gyvenime, be to, kad palaikė savo egzistavimą, stengdamasis jį padaryti kuo malonesnį? Žmogus neturi jokio pranašumo gyvūno atžvilgiu.
Žmonės, keliantys šiuos klausimus, − tai žmonės su tašku širdyje, kurie negali pasitenkinti savo įprastu gyvenimu. Jie nori žinoti gyvenimo ir visko, kas vyksta priežastį, jie nori suprasti, kaip sudaryta gamta bei visa pasaulių sistema, dėl kokio tikslo visa tai egzistuoja.
Kūrinys sudarytas iš daugybės dalių, kurių dauguma neturi taško širdyje ir nekelia sau gyvenimo prasmės klausimo. Bendros kūrinio sistemos viduje karaliauja aukščiausia Šviesa, kuri pripildo visas jos dalis. Ką gi turime daryti mes, būdami tarp milijonų žmonių, kurie jaučia krizę ir klausia, kodėl tai vyksta?
Jie klausia šito, nes nori geriau žinoti, o mes klausiame apie gyvenimo prasmę, nes norime pažinti jo paslaptį. Todėl aukščiausia Šviesa mus suvienija mus, nepaisant didelių atstumų tarp mūsų. O kad galėtume susivienyti vieni su kitais, atsirado internetas.
Pradėję vienytis kuriame visas kūrinio dalis tarpusavyje siejančią sistemą, panašią į žvejų tinklą.
Jeigu teisingai tarpusavyje sąveikausime ir platinsime kabalos mokslą visiems kitiems, jie turės prisijungti prie mūsų, nes mes žinome, kaip spręsti krizės problemą, o jie – ne. Mes žinome kaip vienytis, o jie nežino, nes jie neturi šios teigiamos jėgos – taško širdyje.

Iš 2011 m. birželio 4 d. „UNIDOS“ kongreso antrosios pamokos (Madridas)

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Gyventi bėgant nuo prasmės

Pernelyg užsitęsęs maratonas