Klausimas. Kai žmogus, studijuojantis kabalą, pakyla virš savo egoizmo, jis tarsi praranda baimės jausmą, jis jau nebijo dėl savęs ir tampa nepažeidžiamas?
Atsakymas. Tiek, kiek jis susijęs su Aukštesniąja jėga, veikiančia jį, jis prisilipina prie Jos, ir jam visiškai nesvarbios jokios pasekmės. Yra tik viena pageidaujama pasekmė: visą laiką likti visiškoje vienybėje, susijungime su Aukštesniąja jėga.
Klausimas. Vadinasi, jis gali pateisinti bet kokius Kūrėjo veiksmus?
Atsakymas. Tai yra jo tikslas. Iš tikrųjų, jeigu mes kalbame apie Kūrėją kaip apie absoliutų gėrį, tai tiek, kiek žmogus išsitaiso, jis pateisina Kūrėjo veiksmus, nesvarbu, kas su juo atsitiktų. Tai ir yra jo išsitaisymas.
Įsivaizduokite, kaip iš šono gali atrodyti Kūrėjo įtaka teisuoliui, kai Kūrėjas veikia jį visiškai neigiamomis jėgomis, o jis taiso savyje jų jausmus į teigiamus ir nepaisydamas pojūčių myli Kūrėją, nori būti dar arčiau Jo.
Jis pateisina bet kokius Kūrėjo veiksmus jo ir kitų žmonių atžvilgiu, nes jis sujungtas su jais ir pradeda priimti jų būsenas, kaip asmenines.
#245568

Iš 2018 m. lapkričio 20 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Artimas ryšys su Kūrėju

Išsiskirti su egoizmu

Kur visų neišsitaisymų šaknis?

Klausimas. Ką galėtumėte pasakyti apie įžeidimus, reakcijas į juos ir kaip padėti žmonėms su tuo tvarkytis?
Įsižeidimo sąvoka naudojama korporacijų kultūros koncepcijoje, jos pagrindu žmonės gali rašyti skundus prieš skriaudėją, pasinaudodami jo reakcija, nepriklausomai nuo fakto, lėmusio įžeidimą.
Įsižeidimas – tai žmogaus reakcija į užgaulę arba tam tikrą poelgį. Taip jam atrodo. Tačiau kartais reakcija į poelgį būna neadekvati.
Todėl norime sužinoti jūsų, kaip kabalisto, nuomonę apie šį reiškinį ir kaip žmogui su juo teisingai dirbti.
Atsakymas. Žmogus jaučia, kad jį užkabino, užgavo. Iš esmės, užgautas jo egoizmas, kuris negali to ištverti. Juk egoizmas – pagrindinė kiekvieno mūsų dalis: noras jaustis aukštesniam, stipresniam, tvirtesniam, labiau pasitikinčiam ir t. t. Ir staiga manasis „aš“ atsidūrė žemiau, kažkas jį užgavo, ruošiasi sužeisti.
Tada pajuntu skriaudą, kurią kompensuoti galiu tik dar labiau pažemindamas savo skriaudiką. Todėl rašomi skundai ir visa kita.
Klausimas. Kodėl, kai mums blogai, norime padaryti, kad kitiems būtų blogiau?
Atsakymas. Tai jau ne įsižeidimas, bet paprasčiausias mūsų egoizmas, kuris turi išsilaikyti tam tikrame lygyje ir visada jaustis aukščiau kitų, komfortiškiau. Tuomet jis mėgaujasi, o mums atrodo, kad gyvename tinkamai.
Klausimas. Kaip išrauti iš širdies įsižeidimą? Nesiaiškinti protu, bet pakilti ir atitrūkti? Kaip teisingai su tuo dirbti, panaudojant įsižeidimo ir pakilimo virš jo jėgas? Kaip iš tikrųjų atleisti ir paleisti?
Atsakymas. Sunku. Į visus gyvenimo klausimus neįmanoma atsakyti paprastai.
Aš aiškinu iš kabalos mokslo pozicijų. Reikia suprasti, kad tarp mūsų egzistuoja aukštesnysis valdymas. Neturime tiesioginio kontakto vienas su kitu, nes tarp mūsų yra Aukštesnioji jėga, kuri ir sukuria visą mūsų komunikaciją.
Todėl, jei dėl ko nors įsižeidžiu, turiu suprasti, kad kaltas ne tas žmogus, kuris mane užgavo, o Aukštesnioji jėga, kuri tyčia sukuria man tokias situacijas. Taigi, turiu kreiptis ne į žmogų, užkabinusį mane, bet į Kūrėją – į taip mane paveikusią Aukštesniąją jėgą.
Jeigu pajusime, kad tarp visų mūsų yra Kūrėjas, bus daug lengviau veikti kartu. Galėsime užmegzti teisingą kontaktą vieni su kitais ir su Kūrėju, staiga pajusime, kad apskritai esame visiškai kitame pasaulyje.
Netikėtai atskleisime, kad tarp mūsų visų egzistuoja geroji jėga, nuolat kelianti mus pas save.
Tačiau mūsų pakilimas vyksta per kritimą. Jėga parodo, kokie esame egoistiški, silpni, kaip maži vaikai nuolat jaučiame smulkius pažeminimus ir negalime pakilti virš savęs. Kaip jūra užtvindo mažas saleles, taip ir mes imsime jausti, kad tarp mūsų yra tik gera Aukštesnioji jėga.
Turime pasikeisti, pakilti virš savojo egoizmo. Tada pasijusime tarsi mažos archipelago salelės, tarp kurių esančią erdvę užpildo gera, šilta jūra.
Klausimas. Labai gražiai viską aprašėte, o kaip tai įgyvendinti?
Atsakymas. Tai visai nesudėtinga. Tiesiog reikia koncentruotis į šitą būseną.
Aprašiau vaizdą, kuris iš tiesų egzistuoja ir veikia. Jei imsime tikslingai ieškoti tarp mūsų Aukštesniosios jėgos, pamatysime, kad ji – gėris, o mes – maži blogiukai. Ir ką gi galime padaryti? Tik pakilti virš savo egoizmo ir solidarizuotis su šia, viską aplink mus užpildančia, gerąja jėga.
Klausimas. O kas yra perėjimo, persijungimo faktorius?
Atsakymas. Bendras palaikymas, kuris privalo būti mano aplinkoje. Kabalos mokslas aiškina, kad svarbiausia – sukurti vienminčių aplinką, kurioje vieni kitiems padėtume suvokti, priimti ir realizuoti tai.
Kitaip tariant, turime nuolat realizuoti sąlygą, kad tarp mūsų egzistuoja gera Aukštesnioji jėga, o kadangi mes patys – egoistai, turime save neutralizuoti, kad ši jėga pripildytų ir mus.
Šitaip patenkame į visai kitą pasaulį. Pamatome, kad jis – davimo, meilės ir ryšio, o ne gavimo, neapykantos ir atitolimo savybėje. Ir iš tiesų pastebime visai kitokią tikrovę.
Iš esmės randame dar vieną gamtoje esančią, bet mūsų pasaulyje nepasireiškiančią, teigiamą jėgą. Ją atskleisti turime patys savo bendromis pastangomis. Tada pamatysime, kad iš tiesų egzistuoja dvi jėgos – ir teigiama, ir neigiama. O mes būsime tarp jų sveikoje, tinkamoje pusiausvyroje.
Klausimas. Sakoma, kad gebėjimas suprasti vienam kitą – mūsų socialiniai klijai. O kadangi mes skirtingi, tai susiklijuoti nepavyksta. Kaip išmokti suprasti vienam kitą, jei kiekvienas pasaulį suvokia savaip?
Atsakymas. Neturime bendrų suvokimo taškų. Tai svarbiausia. Todėl nesuprantame vieni kitų. Kartais sutinkame su kitais, nes taip naudinga, bet vis tiek jų negirdime. Tiesiog man tai malonu, todėl priimu. O ką iš tikrųjų priimu, net sunku pasakyti. Galbūt tai man naudinga darbe, moksle, parduotuvėje ar šeimoje, su vaikais ir t. t. Tačiau, iš esmės, mes vieni kitų negirdime.
Girdėti vienam kitą – tai būti ant vienos bangos, jausti kito žmogaus būseną ir pripildyti jį, o šiam jausti mano būsenas ir pripildyti mane. Ir tai turi vykti tarpininkaujant gerai Aukštesniajai jėgai, kuri leidžia mums nuolat tinkamai komunikuoti.
Bet to reikia mokytis. Todėl mano užsiėmimas vadinasi kabala – mokslas apie gavimą, t. y. apie tai, kaip priimti kitą tokį, koks jis yra – neiškreiptą manojo egoizmo.
Klausimas. Kaip padėti žmogui, kovojančiam su aplinkiniu pasauliu?
Atsakymas. Tai – nelaimingas žmogus. Kaip atsikratyti tokios būsenos? Apskritai – tai atskiras mokslas. Matome, kad visame pasaulyje tvyro susierzinimas, depresija, vidinės tarpusavio atakos, pyktis, egoistinis išskaičiavimas. Ką gi belieka daryti? Tik pakilti virš viso to. Bet vėl – tam reikia aplinkos.
Labai svarbu sukurti tinkamą aplinką, kurioje jos veikiamas žmogus galėtų natūraliai keistis. Tinkama aplinka – svarbiausia. Tuo mes nuolat užsiimame, visą laiką stengdamiesi ugdytis tinkamą, teisingą pasaulėžiūrą.
Paprastai tai darome dešimtukuose. Susirenka dešimt žmonių ir gauna užduotį: kiekvieną suvokti kaip visumos dalį. Dėl to reikia, kad kiekvienas anuliuotų save prieš kitus. Sumažinu save prieš devynis draugus, po to jaučiu, kad turiu jiems padėti, vadinasi, turiu tapti aukštesnis už juos. Vėliau turiu būti lygus jiems ir t. t.
Taigi, atliekame tokius pratimus tam, kad galėtume lanksčiai kurti vidinius tarpusavio ryšius. Iš esmės, tai psichologinė treniruotė, kurios rezultatai būna stulbinantys.
Staiga žmogus pajunta, kad neturi nieko savo, tik kažkokius pradinius charakterio, būsenos, nuotaikos davinius ir turi juos priderinti prie aplinkos. Atlikdamas tokias vidinio lankstumo pratybas, pamato, kad tai nesudėtinga, o apskritai – ir kas gi aš toks?
Optimaliausia mano būsena – kai prisiderinu prie kolektyvo. Šitaip kiekvienas mūsų kolektyve prisiderina prie visų kitų.
Išeina, kad pasiekiame tokią homogenišką, integralią, teisingą būseną, kai visi kartu susiliejame, susijungiame. Mes puikiai vieni kitus suprantame, galime net nesikalbėti. Tarp mūsų užsimezga vidinis ryšys, esame įsijungę vieni į kitus.
Iš esmės, kaip teigia kabalos mokslas, tai yra metodika, pakelianti žmoniją į vienos bendros, vientisos, geros grupės, vieneto būseną. Kada tai bus realizuota, nežinia. Tačiau bent jau mažuose kolektyvuose galime tai padaryti.
Klausimas. Kaip pajusti ir suprasti, kas iš tikrųjų kitam žmogui yra gėris, o kas – blogis?
Atsakymas. Turite pajusti žmogų.
Kaip galite žinoti, kas jam gerai, o kas ne? Svarbiausia – pajusti jį. Tai treniruotė, apie kurią jau kalbėjau. Turite anuliuoti save iki nulio, tarsi jūsų nebūtų, tada imsite jį girdėti, jausti.
Staiga pajusite, kad esate jame, imsite jausti visas jo mintis, lūkesčius, svajones, prisiminimus ir visa kita. Be to, jausite taip kaip jis, o ne kaip jūs, būdamas jo vietoje. Čia daug subtilybių.
Dėl to parodysite jam savo šiltą ir gerą požiūrį, prieš kurį jis negalės atsilaikyti ir atsisuks į gera.
Klausimas. Ar reikia stengtis absoliučiai visiems rodyti palankumą?
Atsakymas. Ne. Mūsų pasaulis ne toks. Kalbu tik apie atskirus atvejus, pavyzdžiui, apie jūsų norą užmegzti su kuo nors labai artimą ryšį. Tuomet tai gali pavykti, bet tik su supratingu žmogumi, vertu to, o ne šiaip pirmu sutiktuoju.
Tai – laipsniška treniruotė. Tačiau pasiekti tokią būseną galima tik tada, kai jūs, anuliuodamas save, iš tikrųjų anuliuosite kitą. Bet gera valia.
Turite save niveliuoti, įsijungti į kitą, žvelgti į pasaulį jo akimis, jaudintis kartu su juo dėl visko. Turite tapti jo palydovu, dalimi, visada esančia jame ir visą laiką su juo susijusia, tarsi ištirptumėte jame, susilietumėte, susijungtumėte, susiklijuotumėte su juo. Tada pradėtumėte matyti pasaulį jo akimis.
O toliau viskas priklauso nuo to, kokio tikslo siekiate. Norite daugiau sužinoti? Tarkime, jūs apie kitą, naudodamiesi šiuo metodu, jau sužinojote. O kokios reakcijos norėtumėte iš jo?
Komentaras. Abipusio jausmo.
Atsakymas. Tada reikia kitko. Kai kitą jaučiate ir matote pasaulį jo akimis, turite parodyti jam, kad esate artimas, pasiruošęs keliauti kartu, galite jam padėti. Kad galite būti neatskiriama jo dalis.
Tuo jį, žinoma, papirksite, ir jis nebegalės būti be jūsų. Tuo dažnai naudojasi moterys, ir teisingai daro. Moters prigimtis instinktyviai teisinga. Kai moteris parodo vyrui, kad jam jos iš tikrųjų reikia, ir ji savo žodžius pateisina, – net ne žodžius, tai daroma ne žodžiais, – vyras būna papirktas.
Tai ir vadinama „perkama meile“, kaip bet kurie kiti santykiai. Jūs tarsi ištirpstate žmoguje, imate jausti jo požiūrį į pasaulį, jo norus, jūs nuspėjate visus jo veiksmus, troškimus, mintis, reakcijas. Tuo pačiu padedate jam. Jis mato, kad esate neatskiriama jo dalis. Kaip gi jis gali su jumis išsiskirti?
Žmogus, studijuojantis kabalos mokslą, neįsižeidžia, nes jo požiūris į save toks pat. Juk jis visą laiką kovoja su savo egoizmu ir nori jį sutrėkšti, sutrypti, nugrūsti žemyn, sunaikinti, kad jo nebeliktų.
O kai kiti žmonės taip pat pasielgia su juo, jis automatiškai nesijaučia įžeistas. Bet jis jaučia, kaip kitų veiksmai užgauna jo dvasinį darbą. Gali būti, kad tai padeda. O gal ir trukdo.
Mačiau, kaip mano Mokytojas, kai jį įžeidinėjo ir užgauliojo, mėgavosi tuo: „Ak, kaip gerai!“ Kaip pirtyje vantomis periamas žmogus jaučia skausmą ir malonumą kartu. Štai kokia būsena.
Juk jauti savo kūną, savo egoizmą kaip priešą. Tuomet solidarizuojiesi su skriaudėju ir matai, kad tai tau padeda.
Bet jei tai paliečia tavo misiją, gyvenimo veiklą, reaguoji kitaip. Privalai sutrinti į miltus savo idėjinį priešininką.
Klausimas. Ir kuo visa tai baigiasi?
Atsakymas. Baigiasi tuo, kad turi jį perkalbėti. Kitaip viskas veltui. Kitaip Aukštesnioji jėga, esanti tarp jūsų, padarė viską, kas nuo jos priklausė, o tu netinkamai arba ne iki galo sureagavai.
#247709

Iš 2019 m. balandžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Kodėl pagyrimai iš visuomenės trukdo dvasiniam vystymuisi?
Atsakymas. Žiūrint, kaip žmogus priima juos. Jeigu mane paperka pagarba, užriečiu nosį, tai, žinoma, nėra gerai. Tai mane išmuša iš aiškių pozicijų.
Viskas priklauso nuo to, kokia visuomenė mane supa. Kai tiktai mane pradeda gerbti, aukštinti, privalau apsupti save tokia bendruomene, kuri „duotų sprigtą man į nosį“. Tuomet galiu būti tikras, kad išsaugosiu teisingą, blaivų požiūrį į tai, kas vyksta.
Tuo privalau rūpintis. Pasakoja, kad kabalistai, gyvenę prieš du tris tūkstančius metų, mokėjo pinigus už tai, kad žmonės keiksnotų juos, kaltintų visomis mirtinomis nuodėmėmis ir sukeltų jiems „išgręžtos mazgotės“ būseną. Nors jų nebuvo už ką plūsti, tai jiems buvo būtina.
Klausimas. Ar jus manote, kad gerai išgyventi tokius pažeminimus?
Atsakymas. Būtina! O ką iš tiesų reiškia mūsų kritimai? Tai tie patys pažeminimai. Pažeminimas suteikia mums naują pakopą.
Komentaras. Kine tai laikoma bet kurio filmo varikliu. Pati stipriausia dramatiška situacija – kai žemina, ir žmogus jau nesivaldo.
Atsakymas. Ir gyvenime tas pats. Pažeminimas būtinas. Įdomu tai, kad dvasinis gyvenimas – ne kinas, ir prie šito nepripranti. Kai žiūri filmą, tu kaip specialistas sakai: „Viskas, dabar bus štai tokia situacija“, – ir tikrai, nes pagal veiksmo dialektiką supranti, kas vyksta ir kas turi atsitikti. O kabaloje to niekad nenumatysi.
Klausimas. Jūs norite pasakyti, kad kabaloje neįmanoma nuspėti to, kas įvyks?
Atsakymas. Taip, nes kiekvieną kartą atsiranda nauji norai, kurių žmogus mūsų pasaulyje dar nepatyrė. Ir kiekvieną kartą jis išgyvena juos, lyg būtų ką tik gimęs ir matytų viską nepatyrusio jaunuolio akimis.
Klausimas. Sakote, kad nuolat vyksta perversmai, kurių nesitikėjai, ir tai yra gerai?
Atsakymas. Taip, gerai. Tai tavo siela turi atidirbti.
Klausimas. Bet kartu jūs sakote, kad yra žinoma, ko turime pasiekti.
Atsakymas. Neturi reikšmės. Nors tai ir yra žinoma, tu vis tiek išgyveni būsenas iš tikrųjų. Tai suprantama visiems, kurie yra dvasiniame kelyje.
Klausimas. Jeigu senovės išminčiai mokėjo už tai, kad juos žemintų, tai kaip reaguoti į pagyras grupėje? Kartais žmogų taip užliaupsina, kad jis pajaučia, kaip tai kenkia jo pažangai.
Atsakymas. Visiškai teisingai. Mes turime žiūrėti į tai kūrybingai. Aš nepasakyčiau, kad negalima girti vienas kito ar, atvirkščiai, reikia ūdyti vienas kitą. Reikia ir to, ir kito. Grupė turi suprasti, kad viskas, ką mes darome, būtina, kad kaip galima glaudžiau susisaistytume tarpusavyje, kad iš to spaudimo tarp mūsų apsireikštų Kūrėjas. O Kūrėjas pasireiškia ir virš mūsų teigiamų, ir virš mūsų neigiamų savybių, norų, ketinimų, ryšių, kurie susipina tarpusavy ir sudaro tinklą. Šių siūlų sampynose susiformuoja „sinusai“, o juose „sfiros“, per kurias ir pasireiškia Kūrėjas.
#245846

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Kokie trys veiksniai iš tūkstančių esančių lemia mūsų ateitį bendroje sistemoje?
Atsakymas. Mūsų ateitį lemia tik vienas faktorius – žmonių tarpusavio suartėjimas. Nieko kito gamta iš mūsų nereikalauja.
Mes esame uždaroje sistemoje, kurią turime subalansuoti. Kuo labiau prie to artėsime, tuo patogiau jausimės. Kiekvienas iš mūsų turi būti suinteresuotas, kad sistema būtų pusiausvira.
Mums reikia suprasti, kad neturime teisės vienas kito naikinti, nes taip sugriausime sistemą ir grįšime į paskutinę pakopą, kur vėl turėsime viską pakartoti. Todėl nėra nieko baisiau, kaip vienas kito naikinimas, karai ir panašiai.
Taigi, vienintelis faktorius, lemiantis mūsų ateitį, yra tinkamas santykis tarp mūsų.
Prie jo prisideda daug pagalbinių veiksnių: išsilavinimas, auklėjimas, sukūrimas vadinamųjų „dešimtukų“ – mažų kolektyvų, kuriuose galima santykinai greitai tinkamai susivienyti.
Tikslas yra tik vienas – vienijimasis į bendrą sistemą, tarpusavio papildymas, kai ryšių sistema tampa svarbesnė už mus pačius.
Būtent šioje sistemoje ir atsiskleidžia Kūrėjas, tik ryšyje, ir niekur kitur.
Kai ši sistema bus suderinta taip, kad joje pajausime visišką priklausomybę vienas nuo kito, tuomet šis mūsų sukurtas tarpusavio ryšys vadinsis „Kūrėjas“.
#243993

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gyventi geriau?

Išsitaisymas – tai suartėjimas

Pamatyti ateitį kaip gerą

Klausimas. Jei kalbėtume apie žmoniją, kaip siekiančią pažangos, egoistiškai besivystančią, ar galėtume sakyti, kad ji išgyvena septynerius soties metus?
Atsakymas. Iki praėjusio amžiaus 50–70-ųjų metų gyvenome gana soties metus.
Nors sunkiai dirbome, bet galėjome pramisti, ir viskas buvo normalu. Žmonija nekentėjo, nešaukė, kad jai blogai. O šiais laikais matome visai kitokį vaizdą: žmonija ėmė jausti, kad dirbdama ir būdama dabartinės būsenos, negali užsipildyti.
Jeigu prieš 100–150 metų dauguma žmonių gyveno vargingai, dėvėjo skarmalus, maitinosi labai skurdžiai, apsiribodami duonos riekele per dieną, tai šiais laikais tokių beveik nėra. Visi turi maisto, gėrimų, drabužių.
Tačiau dabar žmogus dvasiškai nepatenkintas, jį kankina klausimas: dėl ko aš egzistuoju? Kam man šitas gyvenimas? Ką jis man duoda? Gyvenu, po to numirsiu. O toliau? O iki to? O po to? Nieko. Tuštuma.
Tuo ir skiriasi septyneri bado metai nuo septynerių sočiųjų. Kadaise mūsų egoizmas kažkaip užsipildydavo, o atėjus septyneriems bado metams, nebegalime jo patenkinti.
Klausimas. Kokie gi čia soties metai iki praėjusio amžiaus vidurio, jei tuo metu buvo didžioji depresija, du pasauliniai karai, ispaniškasis gripas, pražudęs milijonus žmonių ir t. t.? Ar sotumas – bado nesuvokimas?
Atsakymas. Visų pirma, sotumas – tai nėra prikimštas pilvas. Jis reiškia norą gyventi.
O šiais laikais jaučiame, kad egoizmas slegia, gyvenimas netenka prasmės. Anksčiau egoizmas buvo mažesnis, nekėlė mums jokių klausimų, o dabar jis užaugo ir verčia susimąstyti, dėl ko gyvename ir ką čia veikiame. Tai labai slegia žmogų.
Šie klausimai mus ir išvaro iš Egipto. Apskritai, kokia kryptimi vystomės? Neapykantos Egiptui kryptimi, kitaip tariant, turime prieiti Sinajaus kalną (nuo žodžio „sina“ – neapykanta) ir ten gauti šviesą, su kuria atskleisime Aukštesnįjį pasaulį ir suprasime, dėl ko gyvename.
Šia kryptimi eina mūsų karta, nes, kaip sakoma, „pasiekėme dugną“. Ir jeigu tai yra gyvenimas, tada geriau negyventi.
O jei staiga dings interneto ryšys ir nustos veikti mobilieji telefonai, kas beliks jaunajai kartai? Tik narkotikai. Juk tai – siaubas!
Todėl galime šiek tiek suprasti, kad, iš vienos pusės, egoizmas mus ruošia labai blogoms būsenoms, o iš kitos pusės, šios blogos būsenos privers mus pakilti virš egoizmo.
#247628

Iš 2019 m. vasario 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Istorinė chronologija ir dvasinis vystymasis

Alkis visiškame pertekliuje

Apleista ganykla

Klausimas. Kabalos mokslo tyrimo objektas – tai žmogaus vidinė dalis – ketinimas. Nė vienas kitas mokslas to netiria.
Tarkime, psichologija tiria tik jausmus, emocijas, tam tikras žmogaus reakcijas, norus.
Atsakymas. Ne tik. Psichologija taip pat tiria ketinimą, tačiau tai nėra mokslas, nes mūsų pasaulyje nėra tikslių būdų išmatuoti kokius nors psichologinius žmogaus parametrus, juos pasverti, sugretinti ir pan.
O kabala, kaip mokslas apie ketinimą, suteikia mums instrumentą pasitelkti visiškai kitokią prieigą. Paprastai vertiname žmogų pagal jo veiksmus ir pagal rezultatus, o kabala žmogų vertina pagal jo ketinimą. Tai ir yra skirtumas. Juk mūsų pasaulyje su geru ketinimu galiu daryti blogus veiksmus, ir priešingai, blogi ketinimai kartais gali paskatinti gerus veiksmus.
Bendrai tariant, svarbiausia – atskleisti žmogaus ketinimą. Juk jo ketinimas – tai jis pats, o jo veiksmai ir norai nuo jo nepriklauso, jie kyla pamažu, priklausomai nuo žmogaus fizinės raidos.
#250922

Iš 2018 m. gruodžio 13 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimo jėga

Kaip sukurti tinkamą ketinimą?

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Klausimas. Kodėl visi pirminiai dvasiniai kūriniai: Tora, Ekleziastas, Psalmės parašyti hebrajų kalba?
Atsakymas. Todėl, kad hebrajų raidės nesikeičia, jų neįmanoma pavaizduoti kitaip. Paimkite bet kokį šaltinį, kuriam keli tūkstančiai metų, ir šiuolaikinę knygą, ir nerasite nė vienos pasikeitusios raidės. Taip, kaip matematikos formulėje: jei pakeisite vieną simbolį į kitą – viskas, jūsų niekas nesupras, ir nieko neišeis. Be to, tai ne šiaip simbolis, nors raidė vertime ir yra simbolis, – faktas yra tai, kad kai aprašote savo jausmus, jūs veikiate pasaulį. Raidė susieja jus su vidine pasaulio sistema, ir taip jūs tarsi spaudžiate mygtukus ir kažką keičiate vidinėje sistemoje.
Klausimas. Išeitų, kad dabar, žiūrėdami į knygą, mes nieko nematome ir nejaučiame?
Atsakymas. Tai – daugialypė sistema. Net tada, kai žmogus tiesiog žiūri į raides, jis vis tik kažkaip įsijaučia ir gauna kažkokią šviesą. Šviesa jį veikia. Yra žmonių, kurie visiškai nesupranta kalbos, bet per pamoką žiūri į knygą, net neturėdami galimybės sekti tekstą, ir šis tekstas juos veikia.
#244806

Iš 2019 m. sausio 1 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Kaip realizuojami altruistiniai norai, davimo savybės dvasiniame ir materialiame pasauliuose?
Atsakymas. Nemanau, kad jums tai iš karto paaiškės.
Pasakysiu viena: šiame pasaulyje reikia padėti visiems, bet ne dvasinio tobulėjimo sąskaita. Mat dvasiškai tobulėdamas padedi žmonėms tuo, kad atneši į mūsų pasaulį aukštesniąją Šviesą.
Jeigu tiesiog padedi jiems, tarkime, per aklųjų susibūrimus, nemanau, kad tuo apskritai ką nors darai. O jei ir darai, tai labai nedaug.
Kabalos mokslas sako, kad jeigu iš Kūrėjo gavai galimybę judėti aukštesniojo pasaulio link ir per save perleisti Šviesą į mūsų pasaulį, tai tuo ir užsiimk. Tai geriau už bet ką kita.
#250913

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Stebuklinga Šviesos jėga

Pasinerti į tamsą, kad išvystum Šviesą

Kaip maksimaliai pritraukti Šviesą?

Klausimas. Ar galima dvasinę informaciją perduoti muzikos garsais?
Atsakymas. Ne. Galima sukurti žmogui būseną, kuri padės prisijungti prie Šaltinio ir iš ten semti informaciją, nes garsai tiksliai pažinimo lygmens neatitinka.
Faktas yra tai, kad suvokdami kabalistinę informaciją, mes galime ją užrašyti iki subtiliausių detalių: pakilimas į tokį lygmenį, vykdymas tam tikrų veiksmų, ryšys tarp tam tikrų objektų, sąsajos tarp jų ir t. t. Tai milžiniškas kiekis informacijos, kurią nesudėtinga užrašyti ir įvykdyti.
O kai jūs grojate kažkokiu instrumentu, tai daug kas priklauso ir nuo instrumento, ir nuo atlikėjo, ir nuo klausytojo lygmens. Skirtinguose lygmenyse pojūčių skirtumai gali būti labai žymūs.
Pavyzdžiui, jei skaitai vaikui pasaką „Maša ir lokys“, ji gali jam pasirodyti baisi. O jei klausosi suaugęs žmogus, jam aišku, kad ji parašyta vaikams. Jei pasaką skaito kabalistas, jis pradeda suprasti, kad ten rašoma ne apie Mašą ir lokį, o visai apie kitas kūrinio savybes.
Ir darosi aišku, kad beveik visa žmonija naudojasi slapta kalba. Nepriklausomai nuo to, kuo žmonės užsiima, jie visada kalba apie tai, ką gauna iš Kūrėjo ir ką tai išreiškia tame lygmenyje, kurį supranta.
Klausimas. Vadinasi, tai paslėpta nuo jų?
Atsakymas. Taip, bet jie visada išreiškia Kūrėjo veiksmus savyje. Tai ir yra tikroji pasaulėdaros kalba. Ir net vaikas, paukšteliai, šuneliai, kas tik nori, jau nekalbant apie didžiuosius kabalistus, fizikus, chemikus, – visi kalba apie kūrinį. Tačiau tik kabalos kalba perduoda mums tikslų vaizdą to, kas vyksta.
#244555

Iš 2018 m. lapkričio 19 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip valdyti likimą

Dvasinė šaknis ir žemiška šaka

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Klausimas. Kas yra geri darbai?
Atsakymas. Geri darbai – kai nori būti su visais susijęs bendrame nore ir gali pritraukti Šviesą, kad per save užpildytum savo draugus, kitaip tariant, kai esi jungiančiąja grandimi tarp Kūrėjo ir visų kitų. Užpildyk kitus, tai ir yra geri darbai.
Klausimas. Kaip sužinoti, kokie mano veiksmai geri? Ar kabaloje yra gėrio kategorija?
Atsakymas. Viskas labai paprasta. Pirmoji taisyklė: „Nedaryk kitam to, ko nenori sau.“ Pagalvok apie tai, kaip nori elgtis su kitu žmogumi. Kaip tu norėtum, kad elgtųsi su tavimi, pagal tai ir veik.
#250957

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris kabalos požiūriu

Ar žmogus turi gėrio pradą?

Gyvenimo prasmė – sužinoti jo prasmę