Klausimas. Kodėl žmogui iš karto neduoda galimybės įeiti į dvasinę erdvę ir vystytis jos viduje?
Atsakymas. Jis neturi tam norų. O jei duos tokius norus, tai šie bus ne jo. Tai gyvūninė būsena.
Būdamas priešingas žmogus turi išauginti savyje teisingus dvasinius norus. Tuomet jis ims suvokti aukštesnes būsenas ir tai bus būtent jo.
Klausimas. Galbūt mes jau esame dvasinėje erdvėje tik jos nejaučiame?
Atsakymas. Taip, būtent taip. Tik kas iš to? Juk tu vis tiek jos nejauti. Kalbame apie tai, kaip ją atskleisti.
#241633

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Didžiulė Kūrėjo malonė

Dvasiniai ir materialieji norai

Alkis visiškame pertekliuje

Klausimas. Kaip galima atsikratyti stiprių negatyvių emocijų, kai jauti kančias? Kaip jas pažaboti ir nuoširdžiai dėkoti Kūrėjui?
Atsakymas. Tik susijungiant su grupe. Vos tik jaučiate ką nors neigiamo ir jums norisi atsiriboti, užsidaryti, susigūžti, nedelsdamas eikite į grupę, atsiduokite jai, ištirpkite joje. Tai pats geriausias metodas atsikratyti bet kokių kančių.
Klausimas. Išeitų, kad be grupės žmogus pasmerktas kančioms?
Atsakymas. Žmogus be grupės negali vystytis. Jis būtinai turi rasti sau jei ne fizinę, tai virtualią grupę, juk jam reikia būti susijusiam su kitais žmonėmis.
#242301

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvus kelias į tikslą

Ar galima išvengti kančių?

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Klausimas. Kaip galiu padėti draugui spręsti kokias nors problemas, jei jas jame pažadina Kūrėjas?
Atsakymas. O kaip galiu nepadėti draugui, jeigu Kūrėjas, pažadindamas problemas, rodo jas man mano drauge?
Būtent dėl to, kad matau draugo problemas, reiškia, kad Kūrėjas rodo jas, kad aš jas išspręsčiau.
Jokiu būdu nepalikti, reikia suprasti, kad per tai, kas vyksta, Kūrėjas kalba su manimi. Jis sukūrė manyje norą ir tame nore dabar pažadina kokius nors signalus. Ir aš turiu nuskaityti tuos signalus iš savo noro ir į juos reaguoti.
Reaguoti į Kūrėją per draugus, per savo grupę, per visa pasaulinę grupę, per visą žmoniją, – juk visa tai viena siela. Ir visa tai – mano pokalbis su Kūrėju. Jis vyksta būtent taip.
#243166

Iš 2019 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Duoti draugui

Kas yra draugystė

Ketinimas ir jų įtaka tikrovei

Klausimas. Ką mokinys turi duoti mokytojui?
Atsakymas. Mokinys turi duoti mokytojui savo siekius, kuriuos šis gali pakelti į viršų ir atnešti mokiniui jėgą juos realizuoti.
Klausimas. Ar to reikia mokytojui?
Atsakymas. O kam jis egzistuoja? Tik tam, kad padėtų mokiniams. Tokia jo paskirtis.
Klausimas. Ar mokytojas turi šiuos siekius pažadinti mokiniuose?
Atsakymas. Mokytojas gali tik pasiūlyti, jis negali priversti ar prispirti. Tai jau paties mokinio darbas, tačiau mokytojas tam pasirengęs.
#241083

Iš 2018 m. gruodžio 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mokytojas pildo mokinio norus?

Mokytojas ir mokinys

Mokytojo ryšys su mokiniu

Iš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Dvasiniame darbe visada jaučiamas skirtumas tarp egoistinio gėrio ir blogio, ir skirtumas tarp dvasinio gėrio ir blogio. O aš turiu sukurti potencialų skirtumą tarp jų: kiek žemai mano noras yra egoizme, lyginant su mano noru būti davime, susiliejime su Kūrėju per grupę.
Kritęs draugas pabudinamas kitų devynių, susijungusių kartu, kitaip tariant, su vienybės Šviesa padidinusių savo jėgą 620 kartų. Tai jau ne tik jėga, padidinta 9 kartus, o „1 jėga x 9 x 620“. Su šia jėga jie daro poveikį draugui, ir niekas negali pasipriešinti tokiai galingai jėgai.
Padėdami draugui, mes leidžiame jam pajausti skirtumą tarp dvasinių ir materialių vertybių svarbos. Mes sutinkame, kad, iš tikrųjų, yra materialių problemų, bet jos niekingai menkos šalia dvasinių, šalia mūsų vienybės, per kurią mes susisiejame su Aukštesniąja jėga, amžinybe ir tobulumu.
Anuliuodamiesi ir vienydamiesi tam, kad padėtume draugui, mes generuojame dvasinę davimo jėgą. Tada susijungia devyni mūsų Keter taškai ir devyni Malchut taškai, ir išeina vienas didelis Keter ir viena didelė Malchut, ir didžiulis potencialų skirtumas, – tiek, kiek Keter yra aukščiau Malchut. Šiuo potencialų skirtumu mes darome įtaką draugui ir atgaiviname jį.
Būtent vienybė paverčia mūsų materialų poveikį į dvasinį. Juk mes tai darome dėl dvasinio tikslo, ir kuriame dvasinį kli iš devynių egoistų. Dėl potencialų skirtumo atsiradusi įtampa veikia draugą ir performatuoja jį.
Tai veikia kaip sūpynės: tai vienas nusileidžia, tai kitas. Visą laiką kažkas apačioje, o visi kiti viršuje, priešais jį, padeda jam, ir taip – visi pakyla. Iš aukščiau suteikia mums tokias galimybes pasistūmėti.
Potencialų skirtumas, pabudinantis draugą – tai skirtumas tarp sumos devynių Keter ir devynių Malchut, kurie yra devyniuose drauguose, skirtingumas tarp dvasinių vertybių lyginant su materialiosiomis: Kūrėjo svarba, lyginant su kūrinio, šio pasaulio, mūsų egoizmo, svarba.
Draugas nukrito nuo to, kad jo Keter ir Malchut susijungė, ir jame liko tik gyvūninio egzistavimo taškas. Tik žmogaus pakopoje yra skirtumas tarp Keter ir Malchut, tarp Kūrėjo didybės ir kūrinio didybės. Jei tokio skirtumo nėra, mes egzistuojame kaip gyvūnai.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Įžiebti prigesusią kibirkštį

Pakelti kritusį draugą

Vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus

Kai užklumpa tamsa dalis žmonių pabėga. O kitai daliai pavyksta tinkamai iššifruoti būseną ir suprasti, kad tamsa kyla dėl to, kad neturi noro duoti.
Kitaip tariant, siekiu ne žinoti, suprasti, jausti, atskleisti, o suvokti tuštumą ir tamsą kaip galimybę paprašyti davimo savybės. Būtent kai nieko neturiu, noriu tik duoti, nes tai pati paprasčiausia būsena, visiškas nulis.
Man nereikia įveikti savo didžiulių norų mėgautis, juk juose nėra jokio užpildymo: tik tuštuma ir tamsa. Nėra ko atsisakyti. Kūrėjas man davė galimybę, kuri vadinasi „tamsa“, kai nieko nejaučiu, nieko nenoriu, nieko nesiekiu. Būtent būnant tokios būsenos man paprasčiausiai paprašyti davimo norų.
Nėra geresnės ir lengvesnės būsenos prašyti davimo. Juk aš nieko neturiu! Net jei esu pasirengęs duoti dėl gavimo, kad įgyčiau gyvenimo jėgą, tai jau judėjimas prie davimo sąvokos.
Negaliu gyventi tuščiuose, tamsiuose noruose mėgautis, aimanuojančiuose iš nusivylimo, nusiminimo, todėl prašau leisti man gyventi noruose duoti. Tam reikia itin vertinti tamsą, kaip pasakyta: „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas – viena diena.“ Jeigu prašome davimo savybės, Chasadim Šviesos, kad ji mums taptų dienos šviesa ir užpildytų mus, tai po vakaro išaušta rytas kaip viena diena.
Reikia sujungti visą tamsą, visas naktis draugėn ir pareikalauti joms davimo Šviesos, galimybės pakilti virš savęs. Nenoriu keisti pačios būsenos, tegu lieka naktis, bet noriu būti aukščiau jos, davimo Šviesoje. Juk tuomet nebebūsiu tamsoje ir galėsiu duoti, veikti. Po nakties taisymų ateina rytas, dienos šviesa, įvilkta į Chasadim Šviesą.
Šviesos pirmenybė atsiskleidžia iš tamsos. Dienos šviesa neišsklaido tamsos, o įsivelka į Chasadim Šviesą, ir tuomet tamsa šviečia kaip šviesa.
#240534

Iš 2019 m. vasario 3 d. rytinės pamokos ruošiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti gyvenimą!

Dvasingumą kuri tu!

Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų

Klausimas. Sakėte, kad protas valdo mūsų jausmus. Tačiau pagal kabalą mus ir mūsų mintis valdo Kūrėjas. Išeitų, kad protas – tai adapteris tarp kūrinio ir Kūrėjo?
Atsakymas. Ne. Bendra tarpusavio ryšių sistema yra mūsų aukštesnioji būsena. Kiek galiu išeiti iš savęs į draugus, tiek apibrėžiamas mano dvasinis potencialas.
Jėgų lauke (žalia spalva piešinėlyje), kurį kuriu iš savęs, jaučiu Kūrėją. Tai mano aukštesnysis pasaulis.
O toliau jis plėsis, kol apimsiu visą sistemą.
Įimdamas ją, imsiu pritraukti ją sau tuo, kad duodu joje. Tai ir bus visi mano pasauliai: Asija, Jėcira, Brija, Acilut ir Adam Kadmon. Tokiu eiliškumu „išeisiu iš savęs“, ir kai baigsiu šį procesą, manyje bus Begalybės pasaulis.
#241808

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Galimybė išeiti į dvasinį pasaulį

Ryšių sistema

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Kūrinys – tai noras, tiesiog noras gyventi, egzistuoti, nuolatinė jėga. Tačiau dar yra kitas noras, kuris susijęs su veržimusi ko nors pasiekti, kas išverčia mane iš vietos ir neduoda ramybės.
Štai tokio siekio mums visad trūksta. Tegu jo būna kuo daugiau, klausimas tik tas, kaip pažadinti savyje tokį kryptingą norą, stumiantį mus į tikslą, viliojantį į jį.
Tokio noro viduje yra jėga, leidžianti daug ko atsižadėti, kad pasiektum tikslą, kad įveiktum visas kliūtis kelyje, išsiaiškintum jas, išfiltruotum ir iš kliūčių paverstum palaikymu. Tai toks noras, kuris kuria žmogų. Be jo žmogus miręs.
Savaime suprantama, noras yra Kūrėjo rankose, juk Jis jį sukūrė: ir gėrį, ir blogį. Tačiau būnant kiekvienos būsenos: ir pakilime, ir nuopuolyje, ir nusivylus, ir siekiant, – reikia ieškoti, kaip pažadinti Kūrėją, kad Jis pažadintų mus.
Visas kabalos studijavimas – tai pažadinti savyje tą aukštesniosios sistemos mechanizmą, vadinamą Kūrėju, kad Jis užsiimtų mumis selektyviai ir tikslingai.
Galiausiai Kūrėjas keičia mūsų norą. Yra du norai: noras mėgautis ir noras duoti, kairioji ir dešinioji linija, viena priešais kitą ir abi Kūrėjo rankose. Abi perduodamos žmogui, jei jis pasiekė būseną, kuri apibūdinama „Ir įveikė Mane Mano sūnūs.“ Svarbiausia žinoti, kaip pažadinti aukštesniąją jėgą, Kūrėją, kad Jis pasirūpintų pažadinti mus.
Kūrėjas veda mus per įvairias būsenas, kad išsiaiškintume savo norus, susitvarkytume su jais, Jis duoda mums protą ir jausmus, aplinką ir visas būtinas sąlygas. Galų gale viskas ateina iš Jo. Kiek įsijungsime į šį darbą Jo dvasinėje virtuvėje, kur Jis ruošia mums tinkamus instrumentus, kad pasiektume kūrimo tikslą, tiek judėsime pirmyn ir pasieksime sėkmę.

* * *
Noras – tai stebuklingas žodis, atrakinantis visas tvirtoves mūsų kelyje. Tai vienintelis raktas, kuriuo galima jas atverti.

* * *
Kad ir kaip stengsimės įsivaizduoti, ką galvojame apie Kūrėją be jokio ryšio su savimi pačiais, mums nepavyks visiškai atsiplėšti nuo asmeninio intereso, kad nieko iš jo nelauktume. Galbūt esame pasirengę viską atlikti, bet tam, kad bent ką nors iš Jo gautume vietoj to manais.
Be to neįmanoma, be to siauro vamzdelio, nutiesto nuo Jo mums. Mes esame pasirengę viską atiduoti, visą savo gyvenimą, kad tik ką nors gautume iš Jo per ta siaurą kapiliarą. Klausimas tik ką būtent gaunu iš Kūrėjo per tą vamzdelį: davimo ar gavimo jėgas?
#238909

Iš 2019 m. sausio 3 d. rytinės pamokos tema „Atskleisti, kad trūksta Kūrėjo didumo“

Iš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į savo dvasinę kibirkštį. Kai jaučiame, kada ji gęsta, bloškia mus žemyn ir kada pakelia, turime galimybę likti nepriklausomi nuo jos ir patys spręsti, kokios būsenos bus mumyse ši kibirkštis. Jei teisingai ją išnaudosime, tai ji visada trauks mus pirmyn.
Kibirkštis – tai mūsų ryšys su Kūrėju, su dvasine tikrove. Nesvarbu, teigiamas ar neigiamas ryšys, svarbiausia, kad jis yra! Turime padėkoti už blogą būseną, kaip už gerą. Priešingai, kai kibirkštis prigęsta, Kūrėjas suteikia mums galimybę patiems uždegti ją, uždegti pačius save.
Vystymasis materialiame pasaulyje taip pat reikalauja nesilaikyti įsikibus ankstesnių pasiekimų, jei nori judėti pirmyn. Taip vyksta bet kurioje vietoje. Kodėl gi mums taip sunku priimti dvasiniame vystymesi, kad vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus, į pakopą, nuo kurios turime pakilti?
Materialiame vystymesi tai suvokiama kaip natūralus procesas, juk mus pirmyn stumia egoizmo jėga. O dvasiniame šį principą labai sunku priimti, nes tenka judėti vadovaujantis tikėjimu aukščiau žinojimo, per dvasinį nubudimą, o ne egoistinį (interesą).
Net jei egoizmas nemato jokios naudos sau, jokios perspektyvos, vien tamsą, ir nestumia mūsų pirmyn, reikia kažkaip paskatinti save, rasti dvasinės motyvacijos.
Tai įmanoma tik dešimtuke, mums susivienijant. Jei visi, išskyrus vieną, kuris patiria kritimą, sujungia savo taškus širdyje, nepaisydami savo egoizmo, pamindami jį, ir taip žvelgia į draugą, tai perduoda jam savo dvasinę jėgą.
Aptikus, kad vienas iš draugų išgyvena kritimą, kiti devyni sąmoningai aiškinasi savo egoizmą ir sumažina jo vertybes iki minimumo. O savo susijungimą, taškus širdyje, kūrimo tikslą ir Kūrėją – išaukština.
Ir tada šis potencialų skirtumas: tarp vienijimosi grupėje ir susipriešinimo joje, dvasingumo vertingumo ir jo ignoravimo, garantuoja įtampą, su kuria jie daro įtaką draugui, suteikdami jam dvasinę jėgą. Jis pabunda nuo šios jėgos ir gali naudotis ja, kad galėtų pajudėti ir įsijungti į dešimtuką. Iš esmės, jo kritimas pasitarnauja kaip priežastis bendram visų pakilimui.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakelti kritusį draugą

Aš gimdau Kūrėją

Vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus

Klausimas. Ar žmogaus ketinimas padaryti kitam žalą veikia negyvąją ir augalinę gamtą? Kabalos mokslas sako, kad gamta į tai reaguoja visa griaunančiais uraganais ir kitomis stichinėmis nelaimėmis. Kaip tai suprasti?
Atsakymas. Visa gamta yra neatskiriama ir tarpusavyje susijusi, todėl mūsų poveikis bet kuriai jos daliai turi įtakos visoms likusioms dalims. Kuo aukštesnis gamtos lygmuo, kurį mes veikiame, tarkim žmonių, tuo labiau tai atsiliepia visuose ankstesniuose lygiuose: gyvūniniame, augaliniame ir negyvajame.
Ir atvirkščiai, jei mes veikiame tik negyvąjį sluoksnį, tada mažesniu mastu tai paliečia augalinę gamtą, dar mažiau gyvūninę ir dar mažiau – žmogų.
Pasirodo, mano blogas požiūris į kitą žmogų persmelkia visą piramidę. Čia ir atsiskleidžia ekologinė ir kitos problemos: mes patys sukeliame uraganus, stichines nelaimes ir kitas bėdas.
Anksčiau negalėjome savo ketinimais kažko keisti, bet nuo praeito amžiaus pradžios viskas pasikeitė. Pažvelkite, ką padarėme per XX a.! Ir viskas todėl, kaip sako kabalistai, kad žmonija pasiekė visiškai naują būvį.
Jei XX a. pradžioje pasaulyje buvo 2 mlrd. gyventojų, ir tai yra maždaug tiek, kiek planeta gali išlaikyti, tai šiandien yra 8 mlrd. žmonių. Tai rodo, kad per pastaruosius 100 metų mes rimtai išvedėme mūsų sistemą iš pusiausvyros.
Klausimas. Tai reiškia, kad 2 mlrd. žmonių negali atlaikyti dabartinio egoizmo lygmens ir todėl turi būti 8 mlrd.?
Atsakymas. Jei mes vystytumės tinkamai, tai mums nereikėtų 8 milijardų žmonių.
#230746

Iš 2018 m. kovo 25 d. pamokos rusų kalba