Klausimas: Toks reiškinys, kaip žmonių zoologijos sodai, buvo žinomas dar XVIII-XIX amžiais, kai čiabuviai iš Afrikos ir atokių Amerikos vietovių buvo vežami į Europą ir Ameriką, o „civilizuota“ Europos ar Amerikos visuomenė eidavo žiūrėti į šiuos „laukinius barbarus“. Prancūzijoje panašų zoologijos sodą per keletą mėnesių aplankė daugiau nei 20 milijonų žmonių, norinčių pamatyti šias keistenybes.
Jei aborigenai nuolatinėse gyvenamosiose vietose galėjo vaikščioti su strėnjuostėmis ir valgyti neapdorotą maistą, tai Europoje ir Amerikoje, aišku, buvo kitokios sąlygos. Bet jie ir čia buvo verčiami dėvėti strėnjuostes, valgyti žalią šunų mėsą ir panašiai. Tai keldavo laukinę žiūrovų euforiją. Kas gi tuomet yra laukinis žmogus?
Atsakymas: Tai tie prancūzai, einantys žiūrėti į atvežtuosius iš Afrikos.
Klausimas: Kodėl civilizuotam žmogui kyla toks gyvuliškas, laukinis noras?
Atsakymas: Žmogus natūraliai nori pažinti ir stebėtis kitokiomis gyvenimo formomis.
Klausimas: Ar manote, kad tai leistina?
Atsakymas: Ne. Manau, kad turėtų būti taip: atvežtiems į Europą afrikiečiams mokėti normalų atlyginimą, tinkamai maitinti, suteikti jiems viską, ko reikia, kad pusdienį ar visą dieną jie dirbtų, vaidindami primityvius žmones, gyvenančius pagal savo afrikietiškus įpročius.
Klausimas: Ko žmogus mokosi, stebėdamas primityvias gyvenimo formas?
Atsakymas: Manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip tai jam pateikta. Primityvios gyvenimo formos iš tikrųjų yra pačios sveikiausios, natūraliausios. Jos leidžia žmogui būti arti gamtos. Jos pagrįstos labai gerais abipusės pagarbos, pasitikėjimo, ryšio, santarvės principais – visai ne tokiais, kokie egzistuoja, pavyzdžiui, Prancūzijoje.
Bet jei tai pateikiama su nuostata: „Žiūrėkite į barbarus, kuriuos jums atvežėme, ir mokėkite pinigus“ – tai tikrai neteisingas požiūris, apie kurį nėra ko ir kalbėti. Tai – barbariškas požiūris.
Tačiau, jei būtų rodomas toks gyvenimo būdas su paaiškinimu, koks jis artimas gamtai, kiek tokie žmonės artimesni vienas kitam, kaip jie supranta vienas kitą, bendrauja tarpusavyje, kaip jiems tai malonu ir gera, – manau, kad tai galėtų giliai viduje paveikti europiečius ir atskleisti jiems, nuo kokio gyvenimo jie nutolo ir prie ko priėjo, ką laimėjo dabartiniu gyvenimo būdu su visais šiuolaikiniais balaganais, palyginus su ta pirmykšte paprasta bendruomene, suteikiančia žmonėms vidinę laisvę, komfortą, tikrumą.
Klausimas: Ar šiuolaikiniai žmonės gali pritaikyti sau primityvių genčių santykius?
Atsakymas: Kaip? Jie visiškai neturi bendruomenės! Būdamas Paryžiuje, žmonių santykiuose nemačiau nieko natūralaus. Priešingai, viskas labai praktiška, primityvu. Nenoriu kritikuoti, bet paprastame Afrikos kaime, kuriame gyvena keli tūkstančiai žmonių, tarpusavio santykiai, juolab dabar (kalbu apie tai, kas buvo prieš 20–30 metų, kai ten lankiausi) visiškai kitokie. Ne Paryžiaus naudai.
Klausimas: Kaip vaikams, atsidūrusiems tokiose dirbtinėse sąlygose, išmokti gyvenimo natūralumo, natūralių santykių, ar jie gali ko nors išmokti?
Atsakymas: Žinome, kad šiuolaikinius žmones vis dar traukia tai, kas kadaise buvo jų giminėje, tarp jų protėvių. Taigi, visa tai galima padaryti, bet ne siekiant parodyti, kokios primityvios buvo bendruomenės, o atvirkščiai – šiuolaikiniams žmonėms atskleisti, kokie jie yra primityvūs.
Klausimas: Ar šiuolaikinis žmogus sugebės pamatyti čiabuvių santykių vertę, jei neturės teisingų santykių suvokimo atskaitos taško?
Atsakymas: Šiuolaikinis žmogus nieko nemato. Jis mato tik tai, kas ir kur pigiau parduodama.
Mato tai, kas prieš jo nosį, ir daugiau nieko. Reikia ką nors pastatyti priešais ir nosimi į tai pabaksnoti, tik tada jis pamatys. Visa tai daro žiniasklaida, reklama ir pan.
Klausimas: Praėjusio šimtmečio pradžioje pasaulietinis žmogus, antropologas atvežė pigmėją ir įkurdino jį Bronkso zoologijos sode, narve su kitais gyvūnais – šimpanzėmis ir orangutangais, pavadinęs „trūkstamąja evoliucijos grandimi“, taip nurodydamas, kad šios gentys yra artimesnės beždžionėms nei civilizuoti baltaodžiai.
Natūralu, kad visuomenė išreiškė pasipiktinimą, ir šis žmogus buvo paleistas. Tačiau po šešerių metų jis nusižudė, nes nesugebėjo integruotis į amerikiečių visuomenę.
Kas skiria gamtai artimą žmogų nuo civilizuotų žmonių, kad jis negali prisitaikyti prie geležinių miesto, civilizacijos sąlygų?
Atsakymas: Net sunku pasakyti. Negalime to suprasti. Tik iš rezultatų matome, kad praėjusių amžių mūsų gyvenimas, – juk tai buvo taip pat mūsų gyvenimas, – taip skyrėsi nuo šiuolaikinio gyvenimo, kad mes negalime suvokti šios santykių, vertybių sistemos, planų įgyvendinimo, lyginant su tuo, kas buvo.
Labai keista tokiu būdu sutapatinti kelių šimtų metų atotrūkį. Įsivaizduokite, kad pasikviečiate, tarkime, karalių Artūrą. Mūsų sąvokos ir vertybės visiškai skirtingos. Taigi, tai neįmanoma.
To negalima lyginti. Bet, kita vertus, visa mūsų civilizacija iš esmės tolsta nuo gamtos. Ir paaiškėja, kad tolstame nuo savo prigimties. Susikūrėme kažkokį dirbtinį apvalkalą, kuriame egzistuojame. Ir tai nenatūralu, tai neveda mūsų geresnio gyvenimo link.
Matome, kaip kenčiame, bet nieko negalime padaryti su savimi. Mes, kaip prisukti, įsijungiame į tą pačią prigimtį, į šias lenktynes, į šią dirbtinę mašiną ir turime kartu su ja bėgti.
Klausimas: Neseniai jūsų klausė, ar per visą istoriją žmogus savo dvasine raida pakilo ar nusileido? Atsakėte, kad absoliučia verte jis pakilo, bet iš tikrųjų nusileido, savyje atskleidęs tiesą.
Kuo skiriasi pradinis žmogaus vystymasis, kai jis gyvena natūraliomis sąlygomis, yra atviras, jo gentyje vyrauja pasitikėjimas, abipusis supratimas, nuo mūsų padėties, kai šiuolaikinis žmogus savo raida iš tikrųjų smunka? Kuo jie skiriasi ir kuo yra panašūs?
Atsakymas: Vystymosi vektoriumi.
Faktas yra tas, kad, tarkime, prieš kelis tūkstančius metų galėjome visiškai kitaip vystytis – ne egoistiškai, bet pakildami virš savo prigimties, nepaisydami jos, kai siekdami gero tarpusavio ryšio, visi būtume kartu kaip viena šeima, sektume ir stebėtume, kad tai neišsisklaidytų. Jei taip būtume elgęsi, būtume pasukę kita vystymosi kryptimi.
Būtume pasiekę visiškai kitokią būseną! Šiandien žmonija būtų viena didelė, gera šeima. Ir nebūtume tokios būsenos, kaip dabar, kai galvojame tik apie tai, kaip užsidirbti išnaudojant kitus, pakilti virš kitų, lyginti savo ir kitų gyvenimus ir t.t.
Nebūtų jokios konkurencijos, jokių žmogžudysčių, nieko panašaus. Būtų geras, normalus bendrabūvis, vyktų normalus tarpusavio bendravimas, jei būtume nuėję šiuo vystymosi keliu.
Bet pirmenybę suteikėme egoistiniam vystymuisi, nes taip verčia mūsų laukinė prigimtis. Tiesą sakant, vystėmės kaip gyvūnai, paklusdami savo prigimčiai, ir štai kur ji mus atvedė. Taigi, neturime kuo didžiuotis, šiandien esame visiškai laukiniai gyvūnai, gyvenantys dideliame zoologijos sode.
Klausimas: Kaip žmogui surasti savyje tą pirmapradį, natūralų žmogų, kad galėtų pradėti naują vystymąsi?
Atsakymas: Norėdami tai padaryti, turime grįžti į anuos laikus ir pradėti iš naujo. O tai neįmanoma.
Bet galime suvokti savo dabartinės būsenos blogį ir pradėti naują kelią. Nuo šio momento.
Klausimas: Kuo tada virs šiuolaikinis žmonių zoologijos sodas?
Atsakymas: Iš jo paimsime tai, ko mums reikia. Tai natūraliai atsirūšiuos. Mums tik reikia pakeisti savo tarpusavio santykius. Tai yra vienas kito atžvilgiu liautis buvus laukiniais gyvūnais, kurie nori tik sunaikinti vienas kitą ir, naudodamiesi jėga, bando užmegzti tarpusavio santykius.
Turime pakilti aukščiau to ir kurti santykius, pagrįstus empatija, teisingu bendradarbiavimu. Ir tada pamatysime, kad pasaulis taps kitoks.
Šis pasaulis bus kaip viena šeima. Bet ne kaip šiuolaikinė. Joje nebus konkurencijos, bus tarpusavio pagalba, visa tarnaus tam, kad visi jaustųsi gerai. Šis bendras jausmas, kad visiems būtų gerai, būtinas mums visiems. Bet mes jo neturime.
Turime jį įgyti. Toks jausmas egzistuoja gamtoje, jos centre. Bet kaip mes jį pasieksime, pajusime, atskleisime ir gyvensime su šia žvaigžde savo širdyje? To reikia mokytis.
#265640

Iš 2020 m. sausio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Kaip kabala aiškina mirtį? Koks turi būti požiūris, kai miršta brangus, mylimas, artimas žmogus? Kur slypi ši filosofija?
Atsakymas: Čia nėra jokios filosofijos, nes jūsų kūnas – tai gyvūninis organizmas, kuris miršta kaip bet kurio gyvūno kūnas. Jis turi tam tikrą gyvenimo trukmę, miršta ir suyra, išsiskaidydamas į pradinius elementus. Vidinė dalis, vidinės savybės lieka. Jos niekur nedingsta ir yra vadinamos „siela“. Šios savybės toliau egzistuoja, tik jau ne mūsų pasaulio lygmenyje, nes joms dar nėra į ką įsikūnyti.
Paskui prasideda kitas įsikūnijimų ciklas ir grįžimas į naujus kūnus. Siela nedingsta kaip kūnas, ji persikūnija. Ši teorija ir praktika išbandyta per šimtmečius ir egzistuoja beveik 6 000 metų. Be to, yra rimtų įrodymų ir literatūros. Kabalos mokslas nagrinėja šį klausimą fizikos ir matematikos lygyje. Čia nėra jokių problemų.
Problema kitur: mes galime nemirdami, būdami mūsų kūne pajausti sielų pasaulį. Jei kūnas netrukdo – o kūnu kabaloje vadinamas ne žmogaus kūnas, o mūsų egoizmas, – jei mes jį neutralizuosime, tada pajausime Aukštesnįjį pasaulį, sielų pasaulį, tarsi mes mirėme ir egzistuojame jau ne savo egoistiniame kūne. Todėl visa problema yra neutralizuoti egoizmą. Ir tai mums leidžia atlikti kabalos mokslas.
Klausimas: Ar lieka skausmas dėl mirusiųjų, artimųjų ilgesys?
Atsakymas: Jokio skausmo ir liūdesio nelieka. Tie, kurie studijuoja kabalos mokslą, puikiai jaučia ir supranta, kad visa tai – sielų ciklas ir čia nėra vietos sielvartavimui. Įeidami į vidinę būseną ir pradėdami jausti sielas, mes visai kitaip žvelgiame į savo gyvūninį kūną. Jame nėra nieko ypatinga. Jis suteiktas mums trumpam laikui tik dėl to, kad galėtume pradėti jausti sielą.
#260081

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Artimųjų mirtis

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita

Klausimas: Ką reiškia priešybių sąjunga?
Atsakymas: Iš esmės mes visi esame priešingi vienas kitam. Mūsų susijungimas pagrįstas tuo, kad nors ir esame visiškai skirtingi, vis tiek norime susivienyti ir palaikyti vienas kitą, nepaisant visų skirtumų ir atsiribojimų.
Juk dvasinį indą, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas, sudaro dešimt visiškai priešingų savybių. Ir nors kiekvienas iš mūsų nemato jokios galimybės susijungti su kitu, tačiau pradėdami nuo savęs, nepaisant priešingų savybių, mes susivienijame aukščiau savęs. Iš pradžių tai – labai nemalonus jausmas.
Pvz., kažkas jums sukelia pasibjaurėjimą, jūs net negalite jo liesti, bet įveikiate save ir paliečiate tai, kas jums taip nemalonu. Būtent dėl tokių jausmų atskleidžiamas Kūrėjo ir Aukštesniojo pasaulio pojūtis, nes šios kategorijos yra visiškai priešingos, priešingos mums. Mes instinktyviai jas atstumiame.
Visi norime gauti tik dėl savęs, o čia staiga turime duoti. Tai jausmas, kurio aš negaliu liesti! Tai tarsi varlės bučiavimas. O tai padarius viskas atsiskleidžia, ji tampa gražia princese.
#260444

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Širdžių apnuoginimas

Nėra asmeninių problemų, tik bendros

Skirtingos vienybės šaknys

Klausimas: Galbūt visos sielos yra vienas organizmas. Bet kaip galima pasakyti apie visą žmoniją, kad tai yra vienas organizmas? Kas yra šis organizmas? Kaip jis sujungtas?
Atsakymas: Mes nekalbame apie fizinius kūnus. Kalbame apie vidinę kūrinio esmę, apie tai, kur link jis juda, kokį tikslą turi, kokie motyvai jame veikia, o jie egzistuoja visuose lygmenyse.
Negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogiškasis gamtos lygmenys turi savo vidinę jėgą, vektorių. Viskas priklauso nuo to, į ką šis vektorius yra nukreiptas, net jei mes nesuprantame, kad jį turi ir mažiausia smiltelė, ir didžiausia, atokiausia Visatos dalis.
Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamtos dalys yra pavaldžios žmogaus lygmeniui. Jei tinkamai sąveikautume tarpusavyje, staiga pastebėtume, kaip keičiasi visa gamta, visas kosmosas, objektai tampa draugiškesni vienas kitam. Pamatytume, kad ten nėra jokių sprogimų, kurie vyksta šiaip sau, nėra padalijimo ir atsitolinimo. Mes pamatytume visko, kas vyksta mumyse, viduje, išorėje, kosmose, juodosiose skylėse, prasmę.
Visa gamta yra ne tik materija, bet ir mintis. Ir ši mintis skirtinguose lygmenyse siekia tobulumo ir įsikūnijimo. Būtent tai kabala vadina kūrinijos užmanymu. Turime stengtis, kad šis kūrinijos užmanymas būtų įgyvendintas, kad jis pasiektų savo vienintelę galutinę esmę, tipą, įsikūnytų.
#265611

2020 m. balandžio 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsakingas už kitus

Viename energetiniame lauke

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Klausimas: Jei Aukštesniosios jėgos atžvilgiu mes šimtu procentų esame sujungti į vieną sistemą, kurios greičiausiai dar nejaučiame, kodėl turėtume susivienyti savo žemiškų pojūčių organų lygmenyje? Gal pakanka tai padaryti tik viduje?
Atsakymas: Mes nebūsime suvienyti su Aukštesniąja jėga, kol nesusivienysime žemiškame lygmenyje. Kūrėjas valdo mus tik iš viršaus į apačią ir valdo pagal mūsų būseną. Bet kai tik pradėsime jungtis vienas su kitu, iš karto tapsime panašūs į Kūrėją ir tada būsime tikrai lygūs ir teisingai sujungti su Juo. Turime pasiekti šią būseną. Tada pradėsime jausti ją kaip amžiną ir tobulą, pakilsime iš savo pasaulio lygmens, kuriame dabar egzistuojame kaip gyvūnai, į „Žmogaus“ lygmenį. O Žmogus jau yra begalinė, amžina egzistencija. Turime tai pasiekti.
Klausimas: Kartais jūs sakote: žmonės jungiasi tarpusavyje, o kartais: jie susijungia su Aukštesniąja jėga, kuri mus vienija. Koks yra šis ryšys?
Atsakymas: Pasiekę teisingą, integralų, lygų, geranorišką susivienijimą, mes pasiekiame būseną, kada galime susijungti ir su Aukštesniąja jėga. Ji jaučiama būtent susivienijime tarp mūsų.
#265573

Iš 2020 m. balandžio 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Su kuo mes turime susivienyti?

Neišvengiama būtinybė vienytis

Verdanti vienybės lava

Klausimas: Turime nuolatos tenkinti savo norus. Sakėte, kad pasibaigus karantinui, žmogus praras poreikį užsipildyti visokiais pirkiniais ir pan., bet matome, kad vos prasidėjus nežymiam pagerėjimui, žmonės skuba į restoranus ir parduotuves, kad užpildytų tuštumą. Aš pats žinau, kad apsipirkimo terapija yra malonus dalykas, gana prieinamas daugeliui. Kodėl tai blogai ir turėtų pasibaigti?
Atsakymas: Esmė ne ta, ar tai gerai, ar blogai. Aš viską vertinu atsižvelgdamas į tikslą, kurį turi pasiekti žmogus ir visa visuomenė, todėl dar negaliu pasakyti, kad elgiamės teisingai.
Gamta turės mus ištaisyti, tiksliai nukreipdama į galutinį vystymosi tikslą. Tai nėra sėdėjimas kavinėse, restoranuose, baruose ir važinėjimas į išpardavimus, o darbas su savimi, kai visi kartu išmokstame priartėti vienas prie kito ir kurti vieną bendrą sistemą – tokią, kokia yra negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir visas kosmosas. Jie taip sujungti visa savo įvairove, kad net neįsivaizduojame.
Todėl turime suprasti, kad mes taip pat turime būti susieti su šia sistema, o ne žiūrėti į ją iš šalies kaip kažkokie aukščiausi padarai, gyvenimo šeimininkai. Mes būtinai turime išsiaiškinti, kas su mumis vyksta, ko iš mūsų nori gamta. O ji nori visiško susivienijimo tarp mūsų, kad būtume tarsi vienas žmogus su viena širdimi ir kartu būtume susiję su jos negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmenimis, pridėdami jiems savo „žmogaus“ lygmenį. Tada viskas kartu taps viena visiškai uždara integralia sistema.
#267092

Iš 2020 balandžio 23 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: pokyčių laikas

Ką daryti, kai baigsis karantinas?

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Klausimas: Kūrėjas siunčia kliūtis, norėdamas sumenkinti egoizmą, parodyti jo niekingumą, jį anuliuoti?
Atsakymas: Esmė ta, kad Kūrėjas veda žmogų per įvairiausius kritimus ir kilimus, todėl negaliu pasakyti, kad egoizmas – tai blogis.
Tu turi pasinerti į jį, atsiduoti jam, būti jame. Juk kai esi egoizme, tavyje staiga iškyla mintis apie Kūrėją, apie kūrimo tikslą, apie tai, ką darai, kokius gyvūninius veiksmus dabar atlieki, ir tada vyksta ego atstūmimas ir grįžimas į dvasinį judėjimą.
Klausimas: Vadinasi, kliūtis – kaip kompasas, kuris padeda mums pasiekti tikslą? Bet kliūtis gali ateiti nebūtinai kaip smūgis, bet ir kaip malonumas. Pavyzdžiui, aš galiu išlošti loterijoje keletą milijonų.
Atsakymas: Tai ir yra smūgis. Be to, siaubingai painiojantis smūgis. Kai kažkas tave bara ar su tavimi vyksta kažkas nemalonaus – tai gera kliūtis, nes ji tiksliai matoma. O jei ji atneša tau kažkokių pajamų arba tu staiga atlieki kažką neįtikėtino, arba tave kviečia, pavyzdžiui, į Holivudą, tai – komplikuotos kliūtys.
Klausimas: Kitaip tariant, parodyti jums pagarbą ar panašiai, tai tas pats kaip pakenkti Jums?
Atsakymas: Taip. Parašyti apie mane laikraščiuose pagiriamųjų straipsnių, pakviesti filmuotis į Holivudą kabalistiniame filme ir t.t. Aš net neįsivaizduoju, kas dar? Žinoma, mažai tikėtina, kad aš su tuo sutikčiau.
Klausimas: O jei iš tikrųjų pakviestų? Kur paimti jėgų, kad su kliūtimi susitvarkytum?
Atsakymas: Reikia viską labai rimtai pasverti. Aš turėjau tokių akimirkų. Mane viliojo likti dirbti ir Rusijoje, ir Amerikoje. Čia, Izraelyje, taip pat turėjau galimybę priartinti žmones prie kabalos ir per religiją, ir per mistiką, bet galiausiai aš visa tai atmečiau. Žinoma, su Kūrėjo pagalba.
Aš tikiuosi, kad mano kelias sukasi tarp „drakonų“, kurie stengiasi visa tai atplėšti nuo manęs, o aš vis tiek, kaip mažas berniukas praslystu tarp jų taip, kad jie manęs nemato, ir einu pirmyn.
#260135

Iš 2019 m. kovo 25 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūčių tikslas

Kodėl dvasiniame kelyje nėra įspėjamųjų ženklų

Kliūtys dvasiniame kelyje

Klausimas: Apie kokią naują bendruomenę gali būti kalba, kol nėra sugriautos senos bendruomenės vertybės?
Atsakymas: Senos bendruomenės vertybės labai greitai žlugs, žmonės neturi jokios galimybės tam pasipriešinti. Pirmiausia, tas smūgis, kuris mus užklupo, yra visuotinis, nes veikia visus Žemės gyventojus. Virusas toliau plinta, prasiskverbdamas į visus planetos kampelius.
Žiniasklaidoje rašoma, kad Afrikoje, salose ir Okeanijos salynuose viruso nėra, nes jie izoliuoti nuo kitų šalių. Ne! Virusas pasiekia pačius tolimiausius Žemės kampelius, ir tam visiškai nereikia turistų ar atvykėlių, perduodančių virusą.
Esmė ne ta, kad mes dabar esame namuose, o paskui išeisime į gatvę ir atnešame šį virusą iš ten. Virusas yra kiekviename iš mūsų. Ateina laikas, ir jis prabunda iš žmogaus vidaus. O visi požymiai, kai mes neva užsikrečiame vienas nuo kito, yra grynai išoriniai.
Jeigu, pavyzdžiui, paimti kokią nors atskirą salą, kur nekėlė kojos atvykėlis ir žmonės, gyvenantys ten, nieko nežino apie virusą, tai už tam tikro laiko pastebėsite, kad jie taip pat pradeda sirgti.
Tai nepersiduoda paprastai. Žinoma, mums lengviau ir paprasčiau paaiškinti jo plitimą tuo, kad jis persiduoda nuo žmogaus žmogui, bet, apskritai, tai tik išoriniai, labai apytiksliai požymiai.
Viskas priklauso nuo žmonių. Jie surišti tarpusavyje savo mintimis, jausmais, tarpdimensiniais tarpusavio ryšiais, ir tokiu būdu perduoda vienas kitam šį virusą.
#264370

Iš 2020 m. balandžio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iki ir po koronaviruso

Kuo gresia tinkamų santykių neišmanymas

Skiepai nuo koronaviruso

Klausimas: Kaip mes galime pažadinti šeimos narių taškus širdyje?
Atsakymas: Pirmiausia, mes neturime reikalauti, kad mūsų sutuoktiniai užsiimtų kabala. Jokiu būdu!
Šita tema yra aiškus draudimas: dvasiniame prievartos nėra. Jeigu nori sutuoktinis užsiimti kabala – prašom. Nenori, nereikia.
Nepaisant to, reikia visais būdais skatinti juos artėti kabalos link. Natūralu, jei vyras ir žmona kartu užsiims kabala, tai juos suartins, sukurs labai gerą ryšį. Taigi, aš rekomenduoju tai visiems.
#251468

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeima ir kabala

Laisvės beieškant

Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos

Klausimas: Kokia turėtų būti ateities visuomenė?
Atsakymas: Ateities visuomenė – tokia, kurioje žmonės vienu metu patirs visas gyvenimo formas. Žmogus nejaus, kad egzistuoja tik vienoje visatos dalyje – nereikšmingiausioje, mažiausioje, vadinamoje „mūsų pasauliu“. Be jos dar yra daugybė pakopų, ir jas visas galime suprasti, suvokti, pajausti gyvendami šiame pasaulyje. Mūsų pasaulis – egoistiška visatos dalis, o kitos jos dalys yra altruistiškos. Ir jas visas galime sujungti savyje. Bet norint pradėti jausti kitus lygius, būtina išeiti iš savo egoizmo. Tada pamatysime, kokia iš tikrųjų yra Visata.
Klausimas: Egzistuoja sąvoka „mąstymas 5D“ (penktojoje dimensijoje). 3D – kai galvoji egoistiškai, pats už save, o 5D – kai jauti šį pasaulį kaip bendrasis protas, vieninga žmonija.
Ko turėtume siekti, kad galvotume kaip vienas organizmas?
Atsakymas: Tam turite pakilti virš savo egoizmo, įgyti davimo, meilės savybę. Turite išeiti iš savęs, nustoti jausti save kaip centrą ir atvirkščiai, jausti kitus kaip centrą, kaip tikslą, kuriam atiduodate viską. Ir jūs patys egzistuojate tik dėl to. Tuomet jausite 5D lygį.
#264869

Iš 2020 m. kovo 29 d. programos „Susitikimai su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės įtaka

Idealus ateities visuomenės principas

Ateities žmogus