Klausimas: Jei žmogus taps bebaimis, kur tai nuves?
Atsakymas: Kabaloje bebaimiu netapsi. Priešingai, žmogus vis stipriau bijos, nes vis labiau atskleis, kiek priklauso nuo Kūrėjo.
Bet tai jau ne baimė, kaip kūdikio, o baimė, kylanti iš vis didesnio tarpusavio kontakto, kai jie veikia drauge: Kūrėjas ir žmogus.
#266199

Iš 2020 m. balandžio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar kabalistai bebaimiai?

Pateisinti Kūrėjo veiksmus

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Kaip ir tikėtasi, koronavirusas užsibus. Daugelis šalių, pamačiusios sumažėjusį susirgusiųjų skaičių, pradėjo silpninti apribojimus ir karantiną. Bet kai tik tai įvyko, iš karto pakilo nauja banga, pvz.: JAV, Rusija, Prancūzija, Izraelis, Argentina, Brazilija, Italija, Vokietija, Pietų Korėja ir kt., – visur, kur atsiveria ekonomika, virusas grįžta.
Reikia pasiruošti, kad turėsime gyventi su koronavirusu ne vienerius metus, ir atitinkamai perrikiuoti ekonomiką. Pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kokios pramonės šakos yra skubiai reikalingos. Privalome visus aprūpinti maisto produktais, bet tam pakanka 20 proc. dirbančių gyventojų, o kitiems nereikia dirbti.
Nėra poreikio dizainerių drabužiams, brangioms mašinoms, kelionėms. Pasaulis turi grįžti prie normalaus kuklaus gyvenimo, kaip tai buvo iki XX a., kol įvyko vartojimo sprogimas ir išsivystė daugybė nebūtinų pramonės šakų.
Jeigu to nepadarysime, tai gamta, virusas, padarys tai už mus, ir sumokėsime už tai gerokai daugiau tiek pinigais, tiek gyvybėmis.
80 proc. darbo vietų bus uždarytos, skirtumas tik tas, ar bus tai stichiškas procesas su didžiuliais praradimais, ar iš anksto nuspręsime, kad pradedame mažinti nereikalingą gamybą.
Matome, kad žmonės nustojo naudoti ir pirkti prabangius ir madingus daiktus, kurie ankščiau kainavo daug pinigų, bet nebuvo būtini.
Nieko baisaus, jeigu šie verslai liks uždaryti kelis mėnesius, vis tiek niekas nieko neperka. Tai kam stengtis reanimuoti juos dirbtinai? Esu įsitikinęs, kad žmonės dabar neskubės į juvelyrines parduotuves, netgi jeigu jos atidarytos.
Kol kas valstybė stengiasi visiems kompensuoti nuostolius, bet už kelių mėnesių pinigai pasibaigs, ir ką tada daryti? Todėl geriau jau dabar užsiimti tyrimu, suprasti, kad tai ne laikina problema, o nauja gyvenimo forma naujai visuomenei, naujai šeimai, naujai valstybei. Neturi būti taip, kaip dabar, kai visokie suinteresuoti ratai spaudžia valstybę, ir ji atidaro jiems iždą.
Jeigu šiandien mokėsime už juvelyrinių parduotuvių nuostolius, tai rytoj neliks pinigų maistui alkaniems, kurių bus 50-60-70 proc. visų gyventojų. Dabar svarbiausia mobilizuoti visas jėgas ir išteklius kiekvieno aprūpinimui maistu.
Vanduo, elektra, dujos ir maisto produktai – visa tai turi būti pasiekiama be kalbų. Vėliau jau galima pagalvoti apie drabužius, kuriems jų reikia. Atidaryti nemokamus valstybinius vaikų darželius ir mokyklas, vietoj to, kad apmokėti juvelyrinių verslų patirtą žalą. Kitaip mes per kelis mėnesius ištuštinsime iždą, ir viskas.
Taip pat reikalinga programa, padedanti jaunoms šeimoms įsigyti būstą prieinama kaina. Reikia statyti būstus paprastiems piliečiams, o ne spekuliuoti butais ir žeme. Tai turi būti tikra revoliucija, o ji vis tiek įvyks. Skirtumas tik tas, ar tai įvyks palaipsniui, pagal apgalvotą mokslinį planą, ar puolant įsiutusiai miniai, išėjusiai į gatvę naikinti viską aplink ir nustatyti naują tvarką.
Istorijoje dar nebuvo suplanuotų revoliucijų, kurios būtų vykdomos pagal mokslo specialistų rekomendacijas. Bet dabar matome, kad išeities nėra ir reikia kažką daryti, juk akivaizdu, kad jeigu ne 80 proc., tai 40 proc. tikrai liks be darbo.
Tiems, kas liks dirbti, reikia užtikrinti saugias sąlygas, kad jie neužkrėstų vienas kito virusu. Juk jie – mūsų maitintojai. O kiti liks namie ir mokysis, kaip gyventi naujame pasaulyje. Tai naujas gyvenimas ilgam, tad reikia priprasti prie to, kad mes ne dirbame, o mokomės. Mokymasis bus darbas. Tai – neišvengiamybė, su kuria mums teks susitaikyti, patinka mums tai ar ne – koronavirusas įpareigoja mus tam. Reikia paaiškinti žmonėms, iš kur tai ateina ir kodėl žmonių visuomenė turi praeiti tokius pokyčius, metamorfozes.
Žmonija keičiasi, auga. Mes jau išgyvenome labai daug pokyčių ir bendruomenės formavimų per istoriją, o dabar atėjo laikas tokiam pokyčiui, kokio dar nebuvo. Ir mes turime patys aktyviai jame dalyvauti.
Anksčiau formacijos keisdavosi spontaniškai, nes ateidavo laikas: nuo vergijos iki feodalizmo, vėliau – iki kapitalizmo. Dabar pereiname į kitą etapą, nustodami dirbti dėl uždarbio ir pradėdami gyventi dėl naujo žmogaus sukūrimo. Tai didžiulis perversmas, nes esame egoistai ir pripratę gyventi, užsidirbdami vienas iš kito. Dabar mums reiks gyventi vieni kitiems padedant – ir tai – kardinalus pokytis.
#266280

Iš 2020 m. gegužės 14 d. programos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iki ir po koronaviruso

Koronavirusas – gamta su mumis susitvarkys

Vienoje valtyje

Klausimas: Jei aš matau, kad neturiu jėgų eiti tikėjimu aukščiau žinojimo, ką turiu daryti?
Atsakymas: Prašyti, kad turėtum jėgų.
Komentaras: Taip, bet ne visada gaunu atsakymą. Juk tai – taip pat sistema.
Atsakymas: Nesvarbu. Visą laiką prašyti.
Klausimas: Išnagrinėkime konkrečią situaciją: draugas atneša man voką, kuriame vietoj 1000 dolerių įdėta vienas. Ką man daryti? Prašyti, kad man grąžintų 999 dolerius? Ar kitaip?
Atsakymas: Tai – tavo reikalas.
Klausimas: Aišku, jei aš paprašysiu Kūrėjo ir gausiu jėgų eiti tikėjimu aukščiau žinojimo, tada viskas pagal planą. O jei ne?
Atsakymas: Kol negausi atsakymo iš Kūrėjo, nieko nebus.
Klausimas: Vadinasi, viskas veikia taip: kol Kūrėjas nesuteiks man jėgų, tol aš negalėsiu to priimti?
Atsakymas: O kas tau grąžino vieną dolerį?
Klausimas: Jei nėra nieko išskyrus Jį, tai – Kūrėjas. Vadinasi, iš esmės, šis žaidimas su Kūrėju? Bet juk tai dar reikia pamatyti.
Atsakymas: Jei pamatysi, dings visas efektas. Pamatyti – tai jau žinojimas, o ne tikėjimas aukščiau žinojimo.
Klausimas: Iš tikrųjų, tai jau tikėjimas žinojime. Kitaip tariant, aš tyčia nenoriu to matyti?
Atsakymas: Žinoma.
Komentaras: Taip, bet mes juk neužsiimame tokiais pratimais.
Atsakymas: Kiekvienas tiek, kiek jam yra suteikiama iš aukščiau.
Klausimas: Labai sunku dienos bėgyje atrasti, kad turi tokių galimybių. Aš paėmiau konkretų pavyzdį, kuris daugmaž aiškus. Bet kai tu esi pamokoje, ten nėra panašių situacijų. Po mokslų tu eini į darbą. Kur ieškoti tokių pratimų?
Atsakymas: Labai svarbus platinimas. Jei žmogus platina šias žinias bet kokiame lygyje, tai sutampa su jo dvasiniu darbu. Juo pasirūpins Kūrėjas.
Svarbiausia – kad žmogus platina Kūrėjo vardą pasaulyje, tikrą požiūrį į Jį.
Klausimas: Kaip tai susiję su mano dvasine būsena? Sakykime, kad po poros valandų aš skaitysiu paskaitą. Žinoma, aš papasakosiu studentams, kas yra Kūrėjas, norų vystymosi istoriją ir t.t.
Atsakymas: Jei tu jiems pasakoji iš visos širdies, kad skleistum Kūrėjo vardą pasaulyje, tai sutampa su tavo asmeniniu dvasiniu darbu. O juo pasirūpins Kūrėjas. Tu pasirūpinsi Juo, o Jis – tavimi.
#263534

Iš 2019 m. balandžio 1 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas paleidžia tikėjimo aukščiau žinojimo mechanizmą?

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Klausimas: Nyderlanduose buvo pastatytas vienintelis pasaulyje žmogaus kūno muziejus, sukurtas taip tikroviškai, kad lankytojai netenka žado. Muziejuje yra visas miestas, susidedantis iš atskirų kūno dalių, po kurį galima pasivaikščioti. Lankytojas jaučiasi ten kaip nykštukas, vaikščiodamas dirbtinio milžiniško žmogaus koridoriais ir stebėdamas, kaip teka kraujas, kaip plaka milžiniška širdis, veikia virškinamasis traktas, klausos ir raumenų sistemos, balso stygos, kaulai, dantys. Visa tai galima išsamiai ištirti ir pamatyti, kaip veikia. Keliaudami po žmogaus kūną lankytojai gali vaizdžiai pamatyti, kaip blogi įpročiai neigiamai veikia organų ir sistemų darbą.
Kokios transformacijos vyksta žmoguje, kai jis susipažįsta su aplinkiniu pasauliu ir jame esančia tarpusavio ryšių sistema? Ar tai kaip nors keičia jo vidinį požiūrį į pasaulį, į save?
Atsakymas: Žinoma, gali pakeisti.
Klausimas: Kodėl toks įspūdis, įkvėpimas nepaveikia žmogaus ilgam, kad jis kiekvieną akimirką prisimintų tarpusavio ryšių sistemą?
Atsakymas: Priklauso nuo to, ar tai jam malonu, ar ne. Kas nemalonu, iškart pamirštama. Jei malonu, tada prisimenama ilgai.
Klausimas: Ar įmanoma sukurti tokią pačią simuliaciją, modelį, tokį patį muziejų – „Žmonių tarpusavio santykiai“?
Atsakymas: Galima sukurti fantastinį, tačiau jis nieko neišmokys, nes tai prieštarauja žmogaus prigimčiai, jam bus nemalonu. Žmogui bus malonu pamatyti gražų paveikslą, bet dalyvauti jame prieš savo egoistinę prigimtį?!
Klausimas: Bet jei visi su juo elgsis maloniai, linkės gero, ar jis neįsitrauks į šį žaidimą?
Atsakymas: Jį tai sudomins labai trumpam, kaip filmas.
Klausimas: O ko reikia, kad žmogus norėtų ne tik įsitraukti į šį žaidimą, bet ir pasikeisti, kad šis taptų savas?
Atsakymas: Tam, žinoma, jis turi būti nemažai savo gyvenime kentėjęs. Priešingu atveju nenorės, nes visa tai prieštarauja mūsų prigimčiai.
Klausimas: Žmogus visada nori išvengti kančių, tai – natūralu. O čia jis turi pasirinkimą – įgyti kažką kita. Kaip įvyksta pasirinkimo lūžis, kai jis nebenori bėgti nuo kančių, o nori pasirinkti naują kelią?
Atsakymas: Kai nėra kitos išeities. Kai turi rasti gyvenimo prasmę, nes kitaip gyvenimas darosi nemielas. Tiesiog nesinori nieko kito, tik rasti gyvenimo prasmę! Kam man viso to reikia? Kodėl aš egzistuoju? Dėl ko gimiau? Jeigu tai jam rūpės, tik dėl šio nerimo, šios kančios jis galės pasikeisti.
Klausimas: Ar kenčiantis žmogus, vaikščiodamas tokio muziejaus, kuris dabar kuriamas Toronte, Niujorke, Nyderlanduose, koridoriais, pagalvos apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas: Tikrai ne! Juk čia kalbama apie fiziologiją, o ne vidinį žmogaus pasaulį. Apie jo vidų, bet ne apie vidinį pasaulį.
Klausimas: O iš kur kyla gyvenimo prasmės klausimas?
Atsakymas: Jo nėra žmoguje – nei širdyje, nei galvoje. Jis yra sieloje. O sielos nėra žmogaus viduje. Ji šalia.
Klausimas: Kaip žmogui kyla šis klausimas?
Atsakymas: Siela pataria žmogaus smegenims, kad jis pradėtų apie tai galvoti.
Klausimas: Kas yra siela?
Atsakymas: Iš pradžių – tai klausimas apie gyvenimo prasmę, o vėliau siela vystosi iš šio klausimo.
Klausimas: Ir kuo ji pavirs?
Atsakymas: Ji pavirs apimtimi, kurioje žmogus pradės suvokti gyvenimo prasmę. Noras suvokti gyvenimo prasmę vadinamas siela, pradine sielos būsena. Ir tada šis noras pradeda pildytis įvairiais dvasiniais pasiekimais. Dvasiniais – tai susijusiais su gyvenimo prasme. Taip jis vystosi. Užduodami protingesni, aukštesni, amžinieji klausimai, ir žmogus į juos gauna atsakymus. Tai ir yra sielos vystymasis.
Komentaras: Kiekvienas žmogus supranta gyvenimo prasmę skirtingai.
Atsakymas: Be to, ir neišeina palyginti. Kaip aš galiu išimti savo sielą ir įdėti ją jums, kad galėtumėte palyginti abi sielas?
Klausimas: Žmogaus noras atskleisti gyvenimo prasmę auga. Tai, ką mes vadiname siela. Kiekvienas turi savo, nepanašią į kitas. Kas vėliau atsitinka su šiais norais? Ar jie jungiasi vienas su kitu?
Atsakymas: Nesijungia. Kodėl turėtų?
Komentaras: Sakoma, kad visiems yra viena didelė siela.
Atsakymas: Šis ryšys kitoks, kai turime bendrą tikslą. Kai reikia pasiekti bendrą tikslą, tada sielos susijungia bendram tikslui pasiekti. Bet jos jungiasi veikdamos viena prieš kitą.
Klausimas: Kodėl jos priešinasi viena kitai?
Atsakymas: Kad nebūtų anuliuotos. O susijungus tampama viena bendrąja visuma, susidedančia iš daugelio dalių.
Klausimas: O kuo jos jungiasi?
Atsakymas: Davimo ir meilės savybėmis.
Klausimas: O ką atskleidžia šie susijungę gyvenimo prasmės norai?
Atsakymas: Jie atskleidžia tarpusavio sąveiką virš bendrojo egoizmo.
Klausimas: Ar yra koks nors šios sąveikos apibrėžimas?
Atsakymas: Tai yra bendra siela – Adomas. Bendrasis ryšių tinklas vadinamas „Adomu“. Nuo žodžio „panašus į Kūrėją“.
Klausimas: Ar žmonės nesąmoningai, kurdami visas šias ryšių sistemas, nori pasiekti aukštesnįjį ryšių tinklą?
Atsakymas: Taip. Siela to siekia.
#266099

Iš 2020 m. kovo 3 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela – amžina substancija

Kas turi sielą?

Pažinti šaknį, paleidžiančią mūsų yvenimą

Klausimas: Kūrėjas – tai uždara, vadinasi, ribota sistema?
Atsakymas: Taip. Kūrėjas ar gamta – tai uždara, apribota sistema, kurią taip jaučiame savo egoizme, savo nore.
Klausimas: Kitaip tariant, žmogus pats apriboja gamtą/Kūrėją?
Atsakymas: Savaime suprantama. Pats augdamas leidžiu augti gamtai ir vis labiau atsiskleisti iki tam tikrų ribų. O kokios jos – išvysime vėliau. Praktiškai tai begalinė riba, bet ji jaučiama kaip turinti ribas. Toks pats save neigiantis apibrėžimas.
#267034

Iš 2020 m. gegužės 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – tobula altruistinė sistema

Viršelis, už kurio slepiasi Kūrėjas

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Klausimas: Kas yra gydytojas dvasine prasme?
Atsakymas: Tai labai sudėtinga tema, nes paprastas žmogus patiki gydytojui brangiausią dalyką, kurį turi, nes negyvena dvasinio, o tik įprastą gyvūninio kūną gyvenimą. Ir kai gyvūno kūnas nebepaklūsta jam, žmogus tikisi, kad jis paklus gydytojui. Taigi, gydytojas šiuo atžvilgiu yra aukštesnioji būtybė.
Gydytojas jaučia šį žmogaus požiūrį ir, savaime aišku, didžiulę atsakomybę. Jis negali dirbti atmestinai, nors turi dešimtis ar net šimtus pacientų. Ir taip – kiekvieną dieną. Atsiranda naujų, senieji daro jam spaudimą ir t.t. Tai – didžiulis darbas. Niekas nemoko gydytojų būti dievais ir niekas jiems nesuteikia rimtos psichologinės paramos. Apskritai, neturime aiškaus medicininio kodekso, nežinome, kaip elgtis su pacientu, kai šis perša gydytojui savo sureikšmintą požiūrį į jį.
Dabar tokių paciento ir gydytojo santykių nėra, kokie buvo visose senovės visuomenėse, kai pacientas iš esmės žinojo, kad gyvena ir miršta, o gydytojas gali jam tik kažkuo padėti, bet ne taip, kaip šiais laikais, kai gydytojas iškeliamas ant pjedestalo, kai žmogaus gyvenimas yra jo rankose, ir viskas! Tai – labai sudėtinga. Paprastam šiuolaikiniam žmogui labai sunku būti ant tokio pjedestalo.
Klausimas: Kodėl žmonės nekeičia savo profesijos, – taip juk būtų lengviau?
Atsakymas: Ne, jie negali pakeisti, išeiti. Gydytojas – tai ne tik profesija. Pirma, norint tapti gydytoju, reikia 10–15 metų studijuoti. Antra, tai didžiulė atsakomybė prieš visuomenę, šeimą, visus. Trečia, tai ir garbė, ir pagarba, ir visuomenės požiūris į gydytoją. Tai veikla, kurios taip paprastai nemesi. Todėl medikas jaučiasi tarsi gniaužtuose. Visa medicina yra netinkamos būklės, bet dabar ji vis dėlto pradeda tai jausti, o kai kur imama galvoti, kaip tai sutvarkyti. Bet, deja, tai labai sunkus supratimo, apsivalymo ir ištaisymo kelias.
Klausimas: Kaip padėti gydytojams?
Atsakymas: Gydytojams galima padėti, jei šalia bus dvasininkas. Nesvarbu koks, tai gali būti psichologas, iš esmės – tai yra tas pats. Bet jis turi būti šalia, jis turi perimti iš gydytojo visą psichologinę paciento iškrovą. Kai, pavyzdžiui, gydytojas pacientui leidžia vaistus, tai dvasininkas iš kitos pusės tarsi laiko jį už rankos. Šiuo atveju žmogaus ir dvasinė, ir fizinė būklė yra prižiūrimos. Juo rūpinamasi, su jo siela ir kūnu dirba du specialistai.
Be to niekur nedingsime, nes mūsų siela nuolat tobulėja. Ji tampa vis sudėtingesnė, todėl – trapi. Kadangi tai – nuolat tobulėjanti sistema, atskleidžianti vis daugiau ir daugiau savo sudėtingų posistemių, jos neįmanoma paprastai sutvarkyti. Todėl net paprasčiausias žmogus šiandieniniame pasaulyje nėra toks pat, kaip anksčiau.
Paimkite kokį nors žmogų, gyvenusį prieš 200 metų: rašytoją, poetą ar dailininką ir pasikalbėkite su juo. Pamatysite, kad šiandieninis benamis yra aukštesniame psichologiniame lygmenyje, psichologiškai subtilesnis ir pažeidžiamesnis, nei inteligentas, gyvenęs prieš 200 metų. Todėl nieko nepadarysi: šiais laikais turime labai rimtai rūpintis žmonėmis.
Klausimas: Kuri sunkesnė – sielos ar kūno liga?
Atsakymas: Vidinė sielos liga yra daug sunkesnė, nes ji yra visų ligų pagrindas! Visų! Jei žmogaus požiūris į pasaulį teisingas, galite jį panardinti į ledinį vandenį ir laikyti valandą, ir jam nieko neatsitiks.
Klausimas: O koks požiūris į pasaulį yra teisingas?
Atsakymas: Teisingas požiūris, kai žmogus yra pusiausvyroje ne tik su fizine, bet – svarbiausia – ir su vidine prigimtimi. Jis nesijaučia atskirtas nuo jos.
Klausimas: Kaip pasiekti šį efektą?
Atsakymas: Tam yra technikos. Bet ne rytų, nors jos iš dalies to pasiekia. Tiesa, jos nebesugeba priartėti prie šiuolaikinio žmogaus, nes iš esmės jos labai primityviai derino žmogų su gamta, su aplinkiniu pasauliu, kad žmogaus ir gamtos vidiniai pasauliai kažkaip susijungtų.
Problema ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūninis gamtos lygiai egzistuoja vienas kitame (negyvoji, augalų, gyvūnų), o žmogus progresuoja, vystosi dideliu greičiu. Todėl staiga jis pasijunta esąs už gamtos ribų, virš jos, kuria tam tikras dirbtines egzistencijos, gyvenimo formas. Jis peržengia gamtos rėmus.
Tai mums nutiko jau prieš tūkstančius metų, bet labiausiai atitrūkome nuo Viduramžių, per pastaruosius 300–400 metų. Ir nieko negalime padaryti: didžiulis mūsų atsiribojimas nuo gamtos ėmė kelti įvairiausių problemų – psichologinių, fizinių ir kitų. Viena vertus, mes tarsi kompensuojame jas žiniomis apie savo prigimtį ir mechaniškai stengiamės jas kažkaip papildyti.
Kita vertus, negalime toliau harmoningai gyventi gamtoje kaip žvėrys, gyvūnai – nebesame gamtos dalis. Mes jau pakilome aukščiau „žmogaus“ lygio. Žmogus gyveno beveik kaip gyvūnas iki maždaug XV a., o po to išsiveržė pirmyn ir šiandien nepriklauso gamtai, yra virš jos. Todėl bandome ją pavergti, sutraiškyti, dominuoti. Bet, žinoma, nieko gero iš to neišeina.
Klausimas: O ko reikia?
Atsakymas: Kad suprastume, kaip mes galime papildyti gamtą, o gamta – mus.
Klausimas: Pokalbį pradėjome nuo to, kad dar studijuojant mediciną žmoguje kaupiasi savižudybės rizika. Kokios „piliulės“ pagelbėtų jam su įgytomis žiniomis sukaupti jėgų, padėsiančių atremti šią grėsmę?
Atsakymas: Žmogus turi suprasti, kokiame pasaulyje gyvena. Jis turi pamatyti mūsų pasaulio vientisumą ir save šiame pasaulyje, kaip aukščiausią neatsiejamą dalį, papildančią mūsų pasaulį. Ir kaip nuo jo priklauso visas pasaulis, jo harmonija, vidinė ir išorinė žmogaus harmonija su gamta. Tada viskas bus teisingai, nekils jokių problemų gydytojams ar visuomenės pretenzijų gydytojui.
Klausimas: Kaip jam nuolat sugrįžti prie šio žinojimo, kad pasisemtų iš jo stiprybės?
Atsakymas: Tam reikia gydytojus mokyti, grubiai tariant, ne tik apie piliules. Vienu metu vyksta ir sielos taisymas. Nieko nepadarysi, būtina taisyti sielą. Gydytojas nėra tik gydytojas. Negalime atplėšti vidinės žmogaus dalies nuo išorinės ir nedirbti su siela, nes niekas nežino, kas tai yra. Mes visa tai turime atskleisti žmoguje kaip vieną bendrą visumą. Tik taip galėsime suprasti sveikatą.
Sveikata iš esmės yra visų žmogaus dalių ryšys, o šiais laikais pagrindinė problema yra žmogaus „psiche“ (siela), kuri išeina iš pusiausvyros ir kurią reikia subalansuoti. Mes prieisime prie to, bet kiek dar kančios ir supratimo reikės! Kadangi gydytojai šiais laikais patys patiria tokias būsenas, todėl jie mums padės. Gydytojai įsitikins, kad būtent to jiems trūksta, o pacientas – nedalomas. Todėl visose ligoninėse, klinikose ir apskritai gyvenime žmogų turi lydėti toks specialistas, kuris padėtų subalansuoti jo sielą. Juk medicina (sveikata) – žmogaus sistemų pusiausvyra.
Kiekvieną iš jų sudaro dvasinė ir materialioji dalys. Kaip paveikti materialiąją dalį gydytojai mokosi, tačiau yra ir dvasinė dalis. Jeigu ją subalansuosime, tada ir iš medicininės įrangos, iš visų teigiamų, neigiamų dalelių, jonų, kurie klaidžioja mumyse, gausime didžiulį krūvį.
Pasitelkdami dvasinę pusiausvyrą, teisingą požiūrį į save, į pasaulį, subalansuosime save taip, kad tai paveiks ir mūsų materialiąsias dalis, nesančias pusiausvyroje. Tai iš principo ir vadinama „liga“ arba „sveikata“ – mūsų pusiausvyra visuose lygmenyse.
#260517

Iš 2020 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas: Kas yra žmogus? Tai dvasinė būtybė ar gyvūnas?
Atsakymas: Žiūrint koks žmogus turimas omenyje. Jei kalbame apie žmogų mūsų pasaulyje, tai, iš principo, jis yra gyvūnas, vedinas egoistinio instinkto. Kas akimirką jis tiria, kas jam gerai ir stengiasi daryti tik tai. Šiuo atžvilgiu jis niekuo nesiskiria nuo gyvūnų, tik jo noras didesnis.
Mūsų pasaulis remiasi noru mėgautis, ir žmogaus noras mėgautis didesnis nei kitų. Todėl žmogus, iš principo, ir užkariavo pasaulį. Kartu šis noras jį žemina labiau už kitus, nes nedirba jo naudai. Bendrai tariant, neišeiname iš gyvūninio pasaulio ribų.
Yra keturi gamtos lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Žmogus – tai kitas mūsų raidos lygmuo, kai imame kilti aukščiau savo egoistinio noro į priešingą jam – altruistinį, ir galime matyti gamtą, pasaulį, jėgas, kurios iš aukščiau valdo mūsų pasaulį.
Štai tada vadinamės „Žmogumi“ iš hebrajiško žodžio „Adam“ – „panašus į Kūrėją“. O Kūrėjas – tai visa visata su visomis jos integraliomis jėgomis.
#267046

Iš 2020 m. gegužės 24 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvūnas ar žmogus?

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Klausimas: Kai plėšrūnų, tarkime vilkų, egoizmas pradeda dominuoti, kiškių miške sumažėja, o tada patys vilkai stimpa iš bado, bet gamta vėl visa tai kompensuoja, subalansuoja. Ar galima sakyti, kad žmonių visuomenėje taip pat galima nustatyti pusiausvyrą tarp altruizmo ir egoizmo, gaunant ir duodant, pavyzdžiui, pasitelkus koronavirusą?
Atsakymas: Žmonijoje procesai vyksta daug sudėtingiau nei gyvūnų pasaulyje, nes yra daug daugiau pusiausvyros veiksnių, o mes to nematome.
Mes turime laisvos valios galimybę – ne taip, kaip gyvūnai. Galime pasakyti, kad jie yra vienoje sistemoje, todėl daro abipusę įtaką ir subalansuoja vienas kitą. Jiems yra bendra taisyklė, bendra formulė.
Bet taip nėra žmonėms. Žmonės negali tokiu būdu susibalansuoti, nes egoizmo savybė yra gauti, praturtėti kito sąskaita, valdyti kitą, pavydėti kitam. Štai ko gyvūnai neturi. Žmoguje vyrauja egoizmas, kuris ir veda jį į visišką sunaikinimą.
Klausimas: Bet mes vis dėlto esame gamtos dalis?
Atsakymas: Taip, mes esame jos dalis ir turime kuo greičiau ją papildyti, teisingai įsilieti į integralų visos gamtos paveikslą.
#266073

Iš 2020 m. balandžio 16 d. TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Visuotinė pandemija

Nauja istorija, suderinta su gamtos programa

Klausimas: Į ką verta sutelkti mintis, kai pasaulyje tiek neapibrėžtumo, net kalbant apie darbą ir šeimą?
Atsakymas: Pirmiausia reikia išmokti užsidirbti iš to, kas būtina tau ir žmonėms. Galbūt tai nebus toks aukštas darbas, tačiau būsi reikalingas žmonėms. Jiems reikės tavo darbo rezultato.
Visų antra, mums reikia šeimos, namų, darbo, kad aprūpintum šeimą. O be to, kas gyvybiškai būtina, turime galvoti vien apie dvasinį vystymąsi: kaip pajausti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, o ne išdarkytą mūsų egoistinių savybių. Ir tuomet jis taps visiškai kitoks.
#267040

Iš 2020 m. gegužės 17 d. pamokos rusų k.

Klausimas: Kaip suprantu, teigiama gamtos jėga, kurią turime pritraukti, reiškia, kad privalome pradėti gerbti gamtą? Žmonės gamtoje palieka daug šiukšlių, ir nedaugelis pagalvoja, kad reikia susitvarkyti.
Ką reiškia panaudoti teigiamą energiją? Ir kaip mes galime pasakyti, kad štai nuo šiandien aš prisiimu atsakomybę, būsiu sąmoningas žmogus, suprantantis gamtos jėgas ir gyvenantis aukštesnėse vibracijose?
Atsakymas: Dėkoju už klausimą, bet mes kalbame apie visiškai kitą poveikio gamtai lygmenį. Juk mūsų žmogiškoji prigimtis – absoliutus egoizmas. Ir visi mūsų iš pažiūros pozityvūs, geri, malonūs darbai, meilė vaikams, pasauliui ir pan. kyla tik iš egoizmo. Mūsų pasaulį valdo tik viena jėga. Antra jėga yra paslėpta, ir reikia ją atskleisti, todėl žmonės nesupranta, ką jiems daryti.
Neužtenka vien to, kad gražiai elgiamės vieni su kitais, nuo to niekas nesikeičia. Tokių bandymų istorijoje jau yra buvę daug. Turime išmokti iškviesti teigiamą gamtos jėgą – pliusą, kuris pradėtų veikti kartu su minusu, ir mes egzistuotume tarp šių dviejų polių.
Tada iš tikrųjų sužinosime, kas yra tobulas, amžinas pasaulis, amžina egzistencija. Mes suprasime, kad žmogus egzistuoja ne tik žemišku pavidalu (fiziniu kūnu), bet jame yra kažkas amžino, vadinamo siela, ir tai turi būti atskleista gyvenant šiame pasaulyje dabar, šiandien, čia.
Turime atskleisti savo būsimas būsenas, tai yra amžiną, tobulą pasaulį, esantį aplink mus, kurio mes nematome, nes žiūrime į jį per savo egoistines savybes. Visa tai turime įvaldyti ir palaipsniui paaiškinti žmonėms.
Ir jie turi suprasti, kad žmogus, gyvendamas šiame pasaulyje, turi pakilti į naują lygmenį ir pradėti jausti tikrąjį pasaulį.
Tai yra įmanoma. Aš turiu mokinių, kurie tai supranta. Sistema, kurią mes studijuojame ir įgyvendiname, vadinama kabalos mokslu. Ji leidžia tai padaryti.
Klausimas: Ar jūs kalbate apie visuotinę meilę, kurią galima pavadinti „absoliučia meile“?
Atsakymas: Ne, to negalima vadinti absoliučia meile, nes aš nemoku mylėti blogio. Aš tik noriu, kad žmonės elgtųsi vienas su kitu su gerai, kas būdinga visai gamtai.
Ir tada per teisingą gėrio ir blogio sistemą galėsime pamatyti kaip juodą ir baltą tikrąjį pasaulio vaizdą. Virš mūsų kabantis šydas išnyks ir vidiniu bei išoriniu regėjimu pamatysime, kad egzistuojame ne mažoje planetoje, ne kažkokiame uždarame erdvės tūryje, bet visiškai kitose, aukštesnėse dimensijose. Tai turime atskleisti dabar, šiandien, šiame gyvenime.
O dėl ko gi mes vis dar egzistuojame? Kad pasitenkintume mažais malonumais ir ramiai numirtume?
Klausimas: Jūs sakote, kad neturėtume mylėti blogio. Tačiau pasaulyje yra daug agresyvių žmonių, iš kurių kyla šis blogis. Kas pagimdo šią agresiją? Kaip ją išgydyti?
Man atrodo, kad tikroji absoliuti meilė padeda apšviesti tamsiąją žmogaus sielos pusę. Kaip galima išgydyti šią agresiją ir blogį?
Atsakymas: Kantrybė ir pavyzdys. Kantrybė, priešpastatyta žmogaus blogiui, ir geras pavyzdys, kurį jis galėtų suprasti. Nieko daugiau.
#264366

Iš 2020 m. kovo 29 d. programos „Susitikimas su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinė transformacija

Ar žmogus taps gamtos karaliumi?

Atversta gamtos knyga