Kai užklumpa tamsa dalis žmonių pabėga. O kitai daliai pavyksta tinkamai iššifruoti būseną ir suprasti, kad tamsa kyla dėl to, kad neturi noro duoti.
Kitaip tariant, siekiu ne žinoti, suprasti, jausti, atskleisti, o suvokti tuštumą ir tamsą kaip galimybę paprašyti davimo savybės. Būtent kai nieko neturiu, noriu tik duoti, nes tai pati paprasčiausia būsena, visiškas nulis.
Man nereikia įveikti savo didžiulių norų mėgautis, juk juose nėra jokio užpildymo: tik tuštuma ir tamsa. Nėra ko atsisakyti. Kūrėjas man davė galimybę, kuri vadinasi „tamsa“, kai nieko nejaučiu, nieko nenoriu, nieko nesiekiu. Būtent būnant tokios būsenos man paprasčiausiai paprašyti davimo norų.
Nėra geresnės ir lengvesnės būsenos prašyti davimo. Juk aš nieko neturiu! Net jei esu pasirengęs duoti dėl gavimo, kad įgyčiau gyvenimo jėgą, tai jau judėjimas prie davimo sąvokos.
Negaliu gyventi tuščiuose, tamsiuose noruose mėgautis, aimanuojančiuose iš nusivylimo, nusiminimo, todėl prašau leisti man gyventi noruose duoti. Tam reikia itin vertinti tamsą, kaip pasakyta: „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas – viena diena.“ Jeigu prašome davimo savybės, Chasadim Šviesos, kad ji mums taptų dienos šviesa ir užpildytų mus, tai po vakaro išaušta rytas kaip viena diena.
Reikia sujungti visą tamsą, visas naktis draugėn ir pareikalauti joms davimo Šviesos, galimybės pakilti virš savęs. Nenoriu keisti pačios būsenos, tegu lieka naktis, bet noriu būti aukščiau jos, davimo Šviesoje. Juk tuomet nebebūsiu tamsoje ir galėsiu duoti, veikti. Po nakties taisymų ateina rytas, dienos šviesa, įvilkta į Chasadim Šviesą.
Šviesos pirmenybė atsiskleidžia iš tamsos. Dienos šviesa neišsklaido tamsos, o įsivelka į Chasadim Šviesą, ir tuomet tamsa šviečia kaip šviesa.
#240534

Iš 2019 m. vasario 3 d. rytinės pamokos ruošiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti gyvenimą!

Dvasingumą kuri tu!

Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų

Iš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Jei vieną draugą išmetė iš balno, kaip kiti gali jam padėti? Paprasti įkalbinėjimai ir bandymai jį įkvėpti – dar ne dvasinis darbas, – taip palaiko nusilpusį materialiame gyvenime. O dvasinė jėga – tai tikėjimas aukščiau žinojimo, davimas aukščiau gavimo, Bina aukščiau Malchut – potencialų skirtumas tarp dviejų taškų.
Kritimo metu šie du taškai sutampa, ir dingsta potencialų skirtumas – nėra viršaus ir apačios, viskas pilka.
Kai draugas nukritęs, mes jį palaikome ir pradedame veikti iš potencialų skirtumo tarp mūsų bendrų dvasinio ir materialaus polių, egzistuojančių mumyse. Mes pasakojame, kaip įsivaizduojame dvasinę aukštumą, jos unikalumą ir didingumą, lyginant su materialiuoju poliumi.
Dėl to mums, visų pirma, reikia pasiekti bendrą susitarimą, susijungimą, supratimą. Ir tada iš savo devynių Binos taškų ir devynių Malchut taškų paveikiame draugą ir atgaiviname jį. Šiuo potencialų skirtingumu pritraukiame Šviesą, grąžinančią į šaltinį, ir nukreipiame į draugą: jis prisijungia prie mūsų, ir mes visi kartu pakylame į naują pakopą.
Tai kuris kurį išgelbėjo? Dvasinis pakilimas visada vyksta tokiu būdu. Kūrėjas pagal bendrą sistemą renkasi, kam šią akimirką suteikti kritimą, kad per jį pasistūmėtų pirmyn visa grupė.
Nukritęs draugas pats negali pasikelti, jis tarsi numirė arba buvo įkalintas, sukaustytas savo egoizmo grandinėmis. Bet ateina draugai ir jį išgelbsti. Nėra taip svarbūs net patys žodžiai, svarbiausia – sujungti kartu mūsų taškus, kur juntama Kūrėjo, grupės didybė, ir tuos, kuriuose suprantamas noro mėgautis niekingumas.
Jei yra toks sutarimas tarp devynių draugų, tai dešimtasis nedelsiant pabus. Jis niekaip negali išvengti pabudimo, juk jie – pirmos devynios sfiros, o jis – Malchut. Jei jis dabar gavo kritimą, tai pats nieko negali padaryti, o jie – priešingai, gali padaryti viską, ko panorės. Ir tada jie išnaudos kritusįjį kaip svirtį, juk šią akimirką jis yra nauja grupės Malchut.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Klausimas. Jei Kūrėją jaučiame kaip kančių šaltinį, tai Jo siekti sunku. Ar pastangos pajausti, kad Jis – geras ir kuria gėrį, irgi laikomos egoizmu?
Atsakymas. Turime tai atskleisti. Iš tų būsenų grupėje, kurias mėginame sukurti, ruošiame dirvą Jam pasiekti.
Tiek, kiek pasiekiame meilės ir davimo savybes, sujungdami virš mūsų egoizmo, sukuriame sąlygas, t.y. kli/indą, kuriame suvokiamas Kūrėjas
Kūrėjas atsiskleidžia mūsų sukurtame kli, kiek esame Jam panašūs pagal davimo ir meilės savybę – savybę, kuria Jam paruošėme.
#242047

Iš 2018 m. lapkričio 18 d pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas kovoja už mane

Kaip išvysti Kūrėją geru ir kuriančiu gėrį?

Šviesos kelias ir kančių kelias

Klausimas. Kaip suvokti Kūrėją per mokytoją – kaip tam tikrą protą ar kaip žmogų?
Atsakymas. Jokiu būdu ne kaip žmogų! Jei kyla tokie pavidalai, turime iškart juos nustumti nuo savęs.
Kūrėjas – tai bendra jėga, esanti visuose iš mūsų be išimties. Ji vienija ir užpildo mus. Tai bendras laukas, kuriame esame. Šio lauko savybė – davimas ir absoliuti meilė. Daugiau nieko.
#240699

Iš 2018 m. gruodžio 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš savęs suvoksiu Kūrėją

Už visko yra Kūrėjas

Kaip kreiptis į Gamtos dėsnį?

Klausimas. Kodėl atskira siela negali pajusti savyje nieko dvasinio, jei tai naujas jutimo organas? Kad matyčiau akimis, man nereikalingi kiti žmonės ir ryšys su jais.
Atsakymas. Individuali siela neturi panašumo į tai, ką turi pajausti. Visi mūsų jutimo organai sukurti pagal panašumo principą. Aš galiu suvokti garsus, įvairiausias matomas bangas, bangų poveikį lytėjimo pojūčiuose ir t. t. tik tiek, kiek apima, kiek nustatyti mano vidiniai davikliai.
Pavyzdžiui, imtuve svyravimo kontūras reaguoja į konkrečias bangas. Pakeisdami grandinėje kondensatorių, mes pakeičiame dažnį bangos, kurią galima pagauti. Ir tik tiek, kiek generuojama banga atitinka išorinę bangą ir gaudo ją, mes jaučiame ją, išskirdami iš begalinio bangų kiekio.
Todėl tam, kad nukreiptume save į Aukštesnįjį pasaulį, mums reikia suformuoti savyje svyravimo kontūrą, kuris jaustų dvasines bangas. Tai galima atlikti tik susiderinant su davimo ir meilės savybe, kuri yra tokia banga.
Jei mes nors dviese (minimalus kiekis – du) pradėsime vienytis, kad kiekvienas būtų pasiruošęs veikti dėl kito, mumyse atsiras bendros savybės, kurias galima vadinti dvasinėmis, – davimas ir meilė.
Tai labai nelengva. Turime veikti tiksliai pagal kabalos metodiką. Bet kai pradėsime tai vystyti, suprasdami visą sudėtingumą, bet vadovaudamiesi tuo, kas yra pasakyta kabaloje, tada pamatysime, kad tai veikia.
Klausimas. Vadinasi, kad tai – ne mano daviklis?
Atsakymas. Tai mūsų bendras daviklis, mūsų bendra dalis (piešinyje raudona). Ji ir vadinama „siela“.
#228222

Iš 2018 m. vasario 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresas pagal kūrimo programą

Ką reiškia būti Kūrėju?

Siela – tai Kūrėjo dalis

Klausimas. Mane neramina labai neįprasi kabalistiniai terminai: Aukštesnysis pasaulis, Supančioji šviesa ir t. t. Kaip galiu juos teisingai suvokti?
Atsakymas. Šiuose terminuose nėra nieko neįprasto.
Aukštesnysis pasaulis – tai antiegoistinė būsena, meilės ir davimo savybė.
Supančioji šviesa yra tai, kas kažkada mumyse buvo ir išnyko, nes mes neatitinkame jos pagal pagrindinį pasaulėdaros dėsnį – savybių panašumo dėsnį.
Taip, kaip ir mūsų pasaulyje, kiekvienas vartotojas gali gauti sau tik tai, kas atitinka jo savybes, taip ir mes negalime gauti šviesos dabartinėje būsenoje, nes neturime jos savybių.
Mes esame Aukštesniosios šviesos lauke, bet jos nejaučiame, nes esami jai priešingi. Taigi, reikia kažkokiu būdu pakeisti savo savybes, ir kiek pakeisime, tiek pradėsime ją jausti.
Komentaras. Iš principo, toks požiūris egzistuoja visose mokslo srityse. Net muzikoje, natos – keisti ženklai, pagal juos kažkas girdi muziką, o kitas iš viso nesupranta, kas tai yra.
Atsakymas. Kabalos moksle viskas pagrįsta fiziniais dėsniais. Tik materialiame pasaulyje kalbame apie fizinius dėsnius, egzistuojančius egoistinėje materijoje, o dvasiniame pasaulyje turime reikalą su altruistine materija. Tačiau patys dėsniai yra veidrodiniai.
#228294

Iš 2018 m. vasario 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Savybių panašumo dėsnis

Pagrindinis dvasinio pasaulio dėsnis

Tikėjimas aukščiau žinojimo remiasi pojūčiais, tačiau jie mums tarsi nėra natūralūs. Natūralus pojūtis, gautas gimus, vadinamas racionaliu žinojimu.
Tačiau dabar prašau papildomo požiūrio į tikrovę, kad sukurčiau jos naują lygmenį, vadinamą „davimu“, Bina, tikėjimu, kuris nesiremia materialiu žinojimu.
Remiuosi vien gavimu, nes mano pagrindas – egoizmas. Tačiau prašau man duoti tokį požiūrį į tikrovę, tarsi joje jausčiau Kūrėją, tarsi Jo davimo jėga atsiskleidė visame pasaulyje, ir visi meilėje, duoda, ir aš noriu toks būti.
Suprantu, kaip mano noras nutolęs nuo tikrovės, tačiau trokštu taip save sukurti, kad į ją žvelgčiau iš dviejų lygmenų – gavimo jėgos ir davimo jėgos. Viena vertus, kaip teisėjas vadovaujuosi tik tuo, ką mato mano akys, ir regiu realų pasaulį. Kita vertus, pasaulį suvokiu kaip ištaisytą, kurioje viešpatauja tik viena Kūrėjo jėga ir be jos nėra nieko daugiau.
* * *
Jeigu Kūrėjas įsivilktų į mane ir perduotų man savo davimo ir meilės jėgą, pakeisdamas egoistinę gavimo jėgą, kuri mane valdė anksčiau, tapčiau angelu. Tik duočiau ir visus mylėčiau, taip pat nesąmoningai, kaip dabar noriu iš visų gauti. Manyje viena prigimtis pasikeistų kita.
Tačiau to niekada nebus. Tikslas tas, kad likdamas tuo pačiu kūriniu, koks esu, prilygčiau Kūrėjui, kitaip tariant, apimčiau savyje du lygmenis.
Ir todėl po daugybės metų nusivylimų nesėkmingai bandant įgyti davimo jėgą, pajausti meilę, dvasinį pasaulį, pagaliau suprantu, kad to visiškai nenoriu. Man nereikia davimo jėgos, kuri visa užvaldys mane, kaip kad dabar valdo egoizmas – tai nieko neduos. Tikrasis davimas – likus su gavimo jėga įgyti gebėjimą davimo jėga pakilti virš jo.
Ko nors nekęsdamas gaunu gebėjimą gerai su juo elgtis. Nenoriu tapti angelu ir visų mylėti. Lieku tuo pačiu egoistu, kokiu mane sukūrė Kūrėjas, nesunaikinu savo noro mėgautis, tačiau virš jo, atlikęs apribojimą, turėdamas ekraną ir atspindėtą Šviesą, kuriu savo davimo santykį virš gavimo.
Nereikalauju jokio atlygio ar kompensacijos, tiesiog noriu su visais elgtis taip, kaip su jais elgiasi Kūrėjas. Kitaip tariant, mano ketinimai sąlygiškai nesavanaudiški.
* * *
Turime atskleisti visą savo blogį ir virš jo įgyti davimo, Binos jėgą. Negalime tapti Kūrėjais, galime tik prilygti Jam. Todėl mūsų davimo jėga gali egzistuoti tik virš gavimo jėgos, tarsi duotume.
Davimo jėga – tai Kūrėjo jėga. Tegalime ją atspausti savyje, ir todėl vadinamės „žmogumi“, Adam, kitaip tariant, panašiais į Kūrėją (adam hebrajiškai iš žodžio domė – panašus). Savo norą mėgautis paauksuojame. Po auksu liekia visa statula, visas mūsų egoizmo blogis. Tai vadinama noro „avijut“ ir ekranu virš jo.
#235390

Iš 2018 m. spalio 22 d. rytinės pamokos, tema – „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Geras įprotis – siekis duoti

Žmogus ir jo aplinka

Klausimas. Jeigu siela tai mes visi, vadinasi, ji turi skirtingas savybes, juk mes visi skirtingi, išeitų, kad ji visuomet yra, mums tereikia išvysti jos daugiapusiškumą?
Atsakymas. Mes visi labai skirtingi ir visi vienodi. Mes skiriamės savo egoizme, nes kiekvienas nori truputį sau, kaip jam lengviau, kaip paprasčiau.
O jei kalbame apie davimo ir meilės savybę, tai viskas tampa kur kas paprasčiau, nes turiu įimti į save kito norus, savybes, rūpesčius ir pasistengti juos užpildyti dėl kito, o ne dėl savo naudos.
Tuomet išeina, kad naudojuosi visomis savo jėgomis ir galimybėmis, įsijungiu į jį taip, kaip mama nori įsijungti į savo mažylį ir atiduoti visą save.
#235055

Iš 2018 m. birželio 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukščiausios lygybės principas

Kas yra lygybė

Kiekvienas turi išvystyti savo sielą

Visas dvasinis darbas vyksta tikėjimu aukščiau žinojimo. Tikėjimu tai vadinama dėl to, kad jo nepateisina mano dabartinės, materialios juslės, tame nore, su kuriuo gimiau.
Tačiau iš viršaus gaunu tokį švytėjimą, kuris išlaiko mane vadinamosios „tikėjimo“ būsenos ir leidžia dirbti nepaisant to, kad nejaučiu aukštesnės pakopos.
Aš ir pats nenoriu jos jausti, nenoriu dirbti dėl savo malonių pojūčių, tapdamas jų vergu, bet siekiu pakilti virš jų, aukščiau savo prigimties. Ir todėl prašau duoti man tikėjimo jėgą.
Nepaisant to, kad nematau, negirdžiu, nesuprantu, kaip veikia davimo jėga, tačiau noriu veikti pagal jos dėsnius, kad ji įsivilktų į mane.
Šio pasaulio žmonės yra visur vedami gavimo jėgos, nukreipiami savo noro mėgautis ir nesąmoningai paklūsta jam kaip lėlės, užmautos ant lėlininko rankos. O aš noriu apsirengti kitą Jo ranką, kuri vadinasi tikėjimu, kad ji imtų mane valdyti, apimtų visą mano protą ir širdį.
Tačiau taip darydamas nepalieku savo ankstesniosios prigimties. Noriu jausti ją ir palyginti, kaip viena prigimtis skiriasi nuo kitos, kad dirbčiau tikėjimu aukščiau žinojimo. Turėsiu protą ir tikėjimą, jis bus aukščiau proto, kitaip tariant, davimo jėga valdys gavimo jėgą. Žinosiu ir suprasiu, kaip veikia davimas ir imsiu pats jį nukreipti. Kontroliuosi jį.
Tikėjimu tai vadinama todėl, kad nereikalauju žinoti, kaip veikia davimo jėga, tenoriu, kad ji pranoktų gavimo jėgą.
Todėl visas dvasinis darbas prasideda nuo to, kad įgyju tikėjimo jėgą, davimo jėgą virš gavimo jėgos, kuri vadinasi žinojimu. Tuo pat metu lieku protingu žmogumi, neskraidau padebesiuose tarsi eičiau vien tikėjimu ir būčiau pasirengęs bet ką atiduoti. Niekam nesu pasirengęs, visiškai realiai žiūriu į daiktus. Tikėjimas aukščiau žinojimo remiasi realia jėga, dar galingesne nei gavimo jėga.
Dirbu su pilnai įjungęs jausmus ir protą, su savo aplinka, su visu pasauliu, tačiau pagal naują metodą, keisdamas darbo stilių. Taip prasideda dvasinis darbas.
#235385

Iš 2018 m. spalio 22 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Davimo mokslas

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Klausimas. Iš kur kabalistas žino, kad yra visuotinis gėris? Tai kvepia komunizmu ir noru visus padaryti laimingais be jų noro.
Atsakymas. Ne, taip negali būti. Negalima žmogaus padaryti laimingo, jei jis pats to nenori.
Egzistuoja aukštesnioji gausa, kurios šaltinis – Kūrėjas. O mes turime vystyti savo teisingus norus, kad būtume užpildyti. Todėl kabala vadinama „mokslu gauti“.
Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos. Turime patys norėti, paprašyti, įtikinti save ir savo draugus, kad būtent gavimas dėl davimo yra tobulas, nes jis begalinis, neribotas.
Gaudamas tam, kad perduočiau kitiems, tampu laidininku, kaip vamzdis, per kurį teka užpildymas. Bet, kadangi viskas pereina pro mane, tai viskas mano, ir visa tai perduodamas toliau tiek pat atlaisvinu vietos naujam gavimui.
#233809

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam ir ką duoda kabalistas?

Kur yra dvasinis pasaulis?

Kabalos mokslas: begalinio malonumo patentas