Klausimas. Šiandien Europoje maišosi tautos kaip Senovės Babilone. Nesant tinkamo ryšio tarp žmonių, kils didžiulis žiaurumas. Ką turime daryti Europoje, kad tai perduotume žmonėms?
Atsakymas. Reikia pakilti virš mūsų prieštaravimų, nekreipti į juos dėmesio, prašyti, kad Šviesa mus suvienytų. Kaip – tai jos reikalas, jos jėga. Turime tiesiog visąlaik siekti jos iš dešimtuko centro.
Pasistenkite savo dvasiniame darbe pasaulio nesuvokti asmeniškai: „Aš, aš, aš.“ Atmeskite tą „aš“. Tik „mes“, tik per dešimtuką. Tuomet, kad ir kaip gerai ar blogai būtų, visuomet kreipsitės į Kūrėją, ir atitinkamai iš Jo gausite atsakomąjį ryšį.
Viskas turi būti sukurta ant to. Jokių asmeninių siekių, jokių asmeninių prašymų Kūrėjui. Tai didelė problema. Visuomet pagausite save, jog patys prašote, patys kalbate, patys mėginate gauti. O visa tai turi būti tik tada, kai jausitės dešimtuko viduje.
Štai tuomet, iš jūsų jausminio buvimo joje, kreipkitės į Kūrėją, kuris ten yra. Tarsi stovite dešimtuko viduje prie sienos, o už jos – Kūrėjas.
#241680

Iš 2019 m. vasario 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis judėjimas pirmyn

Kur atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis?

Viskas keičiasi veikiant Šviesai

Klausimas. Pagrindinis dvasinės raidos principas – kas akimirką prisiminti apie Kūrėją? Ar tai nebūtina?
Atsakymas. Pagrindinis dvasinės raidos principas – viską be išimčių susieti su Kūrėju, nes „nėra nieko kito – tik Jis“ ir viskas, kas yra mumyse, yra Jo formuojama ir organizuojama.
Turime tiesioginį ryšį tik su Kūrėju. Tačiau tas ryšys toks, kad Jis veikia mus, o mes, kad užmegztume atsakomąjį ryšį su Juo, turime susijungti į dešimtuką, ir tada iš dešimtuko taip interaktyviai galėsime veikti su Juo.
Klausimas. Kaip patikrinti grupės dvasinį augimą?
Atsakymas. Grupės dvasinis augimas tikrinamas abipusiu laidavimu, apibusiu ryšiu, tarpusavio draugų palaikymu, atsidavimo vienas kitam laipsniu, supratimu, kad dvasiniame pasaulyje esate viena nedaloma visuma. Taip tikrinate save.
#241246

Iš 2018 m. lapkričio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Praktika – mumyse

Kas man padės?..

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

O kadangi tai priešinga mūsų prigimčiai – reikalinga visuomenė, kurioje visi kartu sudarys didelę jėgą, kad galėtume kartu dirbti, siekdami anuliuoti norą gauti, vadinamąjį „blogį“, nes jis trukdo pasiekti tikslą, kuriam sukurtas žmogus. (Rabašas, „Šlavej Sulam“, „Grupės tikslas(1.2)“)
Klausimas. Kaip turėtų veikti visuomenė, kad žmogus jaustų kančias, viliojančias į priekį, o ne vejančias iš nugaros?
Atsakymas. Visuomenė turi nuolat skleisti tikslo didybę, ji svarbiausia. Tada mes natūraliai sieksime tikslo, nes mūsų akyse jis bus didis.
Kančios turi kilti ne dėl to, kad aš dirbu su savo egoizmu, o kad nepasiekiu tikslo, todėl vis veržiuosi į priekį. Tai jau kitos kančios – meilės kančios. Jos pasireiškia, veikiant visuomenei, kuri rodo, koks tu turi būti.
Klausimas. Mane sukūrė kaip visišką egoistą, kurio nedomina niekas, išskyrus jį patį. Dirbant grupėje kažkas keičiasi mano nore?
Atsakymas. Žinoma. Tavo egoistinės savybės, tokios kaip savigarba ir kt., skatina tave siekti esminio suvokimo. Tu pradedi matyti jį Kūrėjo atskleidime, suprasdamas, kad Jis priešingas tavo egoizmui.
Išeina, kad egoizmas, kuris paskatino tave atrasti gyvenimo prasmę, pats nusistatęs prieš tą prasmę. Štai ir kyla paradoksas: kaip vis dėlto veikti?
Pasireiškia labai įdomi ypatybė: egoizmo reikia atsikratyti, o norą – vystyti. Kitais žodžiais tariant, turime numarinti egoistinį ketinimą, o norus užauginti ir jiems užvilkti altruistinį ketinimą.
Veikiant visuomenei ir Supančiajai šviesai reikia save įtikinti, kad turime pakeisti tik ketinimą, bet ne norą, pastarasis visą laiką didės, kaip pasakyta: „Kiekvienas, kuris didesnis už kitą, (jo) ir norai didesni“. O štai ketinimai – keičiasi.
Mes turime stengtis pakeisti ketinimą ir – svarbiausia – suprasti, kad bendromis pastangomis galime pritraukti Aukštesniąją jėgą, kuri vadinama „Supančia šviesa“, ir tada neturėsime problemų. Kitaip – nieko neišeis. Dvasiniame vienas – ne karys, tik dešimtukas.
Klausimas. Mes dedame pastangas, kad patys gautume ketinimą duoti, ar galvojame apie draugus, kad jie gautų ketinimą duoti?
Atsakymas. Neturi reikšmės, nes mes visi įsijungiame vienas į kitą, į dešimtuką, ir viskas užsibaigia rate tarp mūsų.
Klausimas. Kaip žmogui pasiekti, kad visuomenė jį veiktų kuo stipriau? Nuo ko tai priklauso?
Atsakymas. Tai priklauso ir nuo jo, ir nuo visuomenės. Čia susilieja dvi kryptys: kiek žmogus gali save prilenkti prieš likusius ir kiek kiti suvokia savo įtaką kiekvienam.
Klausimas. Jei žmogus jaučia, kad visuomenė jo neveikia, ką jis gali padaryti?
Atsakymas. Jis turi reikalauti, kad jie jį paveiktų. Tam jis atėjo į grupę, kad grupė darytų jam įtaką.
Klausimas. Jūs aiškiai jaučiate, kad ir paskutinioji karta bus sudaryta iš dešimtukų?
Atsakymas. Kitaip ir negali būti, nes tai atitinka mūsų prigimtį. Taip buvo visais laikais. Pirmasis dešimtukus, vadinamus „minjan“, organizavo Mozė einant iš Egipto.
#228812

Iš 2018 m. sausio 2 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis stimuliatorius – žingsnis į ateities visuomenę

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Kančios skiriasi

Klausimas. Koks prašymas Kūrėjui teisingas, jei esu priešingas Jam?
Atsakymas. Prašymas tapti panašiam į Kūrėją. Tik toks turėtų būti prašymas, nes nėra nieko tobulesnio nei aukštesnioji davimo ir meilės savybė – absoliuti, nesavanaudiška, visapusė, visiems ir visa.
Todėl panašumas į Kūrėją – mūsų galutinis tikslas, ir visos tarpinės būsenos – tik Jo siekimas.
Klausimas. Kitaip tariant, tai, kad esu priešingas Jam – tai mano startinis taškas?
Atsakymas. Taip, bet tai irgi nėra paprasta. Grupėje turime sukurti modelį kaip prilygti Kūrėjui: dalyvauti dešimtuke, jausti jame savo būsenas, tarpusavio priklausomybę, kaip veikiame vieni kitus, kad kiekvienas iš mūsų pajaustų, kiek esame prisirišę prie draugų, priklausome nuo jų, o jie nuo manęs.
Mano įsipareigojimai, lūkesčiai turi būti su jais susiję, kad pajausčiau, jog visa tai – mano siela. Ir tai tik pradžia. Juk galiausai tai apims visus žmones, visą pasaulį, visas sielas, įskaitant negyvąją, augalinę ir gyvūninę gamtą, visą materijos sistemą, visą pasaulėdarą, visą Visatą. Visa tai yra mano sielos ne manyje projekcija, kad taip geriau ją suvokčiau.
#239746

Iš 2018 m. lapkričio 4 d pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aš gimdau Kūrėją

Teisingai kreiptis į Kūrėją

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Apriboti save dešimtuko atžvilgiu – reiškia iškelti draugus aukščiau už save. Čia visas mūsų darbas. Taip faraonas klausė: „Kas toks Kūrėjas, kad klausyčiau jo balso?“, kitaip tariant, kas čia valdo: aš ar Jis? Kas pirmas: noras gauti ar noras duoti, aš ar grupė? Būtent tai man reikia išspręsti.
Toks netgi vieno mėginančio taip galvoti žmogaus sprendimas yra lemtingas visai pasaulinei sielai, sukelia jai didžiulius pokyčius. Nematome ir nesuprantame, kaip tuo keičiame tikrovę. Mėgindami nors šiek tiek persverti grupės svarbą palyginus su savąja, keičiame visus pasaulius, priartindami Kūrėją prie kūrinių.
Nors galvojau tik apie save ir savo dešimtuką, tačiau sužadinau didžiulius, itin svarbius postūmius visoje sistemoje. Todėl negalima nepaisyti netgi pačių mažiausių pastangų, kurias kartais pavyksta įdėti.
Ir šis darbas vyksta nuolatos, kartojasi milijonus kartų. Kiekybė priklauso nuo to, kaip dažnai ir kaip stipriai žmogus mėgina, nuo jo sielos tipo. Ne mums apie tai spręsti, reikia tik visąlaik dėti pastangas kol tai taps nuolatiniu darbu.
Tuomet pajausiu, kad kas akimirką jis vis labiau vystosi manyje. Embriono būsena – tai mano nėštumas Kūrėju, kuris gimsta manyje dėl kitų.
Jaučiu, kaip Jis ima busti manyje, užpildyti mane ir lemia mano sprendimus. Duodu Jam galimybę valdyti mane, gyventi manyje ir per mane išeiti į pasaulį. Taip turiu jaustis grupės ir visos tikrovės atžvilgiu, o per juos – į Kūrėją. Aš Jį gimdau!
#237693

Iš 2018 m. gruodžio 10 d. pamokos rengiantis virtualiam kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Ketinimas, nešantis sėkmę

Nesutaikomas Kūrėjo ir Faraono ginčas manyje

Kūrėjas – tai meilės jėga, egzistuojanti grupėje, bet paslėpta nuo mūsų. Kai norime priartėti prie tos jėgos, susisiekti, susilieti su ja, ištikimai jai tarnauti – tai vadinama suartėjimu su Kūrėju. Kūrėjas neegzistuoja kaip asmenybė – tai mus apvelkanti savybė. Be kūrinio nėra Kūrėjo.
Taip tuščiame kosmose karaliauja tamsa, jei niekas neužkerta šviesai kelio. Bet jei pastatome kokią nors pertvarą, tai išvysime, kad šviesa yra. Be šio atstumiančio Šviesą ir priverčiančio ją šviesti ekrano, nematome Šviesos, vien tamsą.
Yra Šviesa, yra Kūrėjas, užpildantis visą pasaulių sistemą. Bet tik uždėję ekraną, kad Jį atskleistume ir prilygtume Jam, Jį atskleidžiame. Kūrėjas užpildo visą pasaulį, aukštesnioji Šviesa yra visiškoje ramybėje. Bet mes nejaučiame jos, nes esame visiškai priešingi Jam savo egoizmu. Kiek norime prilygti šiai davimo ir meilės savybei, tiek užlaikome Šviesą ir ją aptinkame.
Aplink mus egzistuoja dvasinė tikrovė, visiškai ištaisyta būsena, absoliutus, didžiulis, beribis davimas tarp visų kūrinijos dalių. Ir tik aš – mažytė sudužusi kūrinijos dalis, atplėšta nuo visų kitų. Ir todėl žiūriu į juos per savo sudužimo prizmę.
Savo tikrąją būseną galima išvysti tik kabalistinės grupės, dešimtuko atžvilgiu – tai vienintelė vieta, kur galiu priartėti prie tiesos.

* * *
Kūrėjas atvedė mane į grupę ir pasakė: „Pasirink šį gerą likimą, vaikeli!“ Ir aš turiu jį priimti. Nors matau dešimt materialių kūnų, kurie vargiai supranta, ką daro ir dėl ko čia atėjo. Tačiau turiu visa tai priimti, kaip man duota Kūrėjo, vadinasi absoliučiai tobula. Kitaip tariant, esu visiškai ištaisytoje visuomenėje ir dabar viskas priklauso nuo manęs.
Dirbdamas dvasinį darbą ir kildamas 125 pakopomis vis labiau įsijungiu į grupę ir kaskart vis labiau atskleidžiu Kūrėją. Bet visa tai vyksta grupėje, nėra kitos tikrovės.

* * *
Tai tik mano vaizduotė, kokiais matau grupę ir draugus. Grupė man duota Kūrėjo iš aukščiau kaip kamertonas, pagal kurį turiu nustatyti save. Dvasinė grupė yra taisymosi pabaigoje, tai tarsi motinos įsčios, kur turiu įsijungti kaip embrionas ir augti, maitintis, suaugti.
Užbaigęs vieną pakopą pereinu prie kitos ir pradedu viską nuo pradžių: embrionas, maitinimas, brendimas. Ir taip kaskart iš naujo, kol visiškai imsiu atitikti grupę, t. y. iki pat savo taisymosi pabaigos.
Su Kūrėju nedirbu tiesiogiai, su Juo susisiekiu dirbdamas dešimtuke, grupėje. Grupė tampa mano AVAJA, jos dalys vis labiau susijungia. Nematau pačios Šviesos, jaučiu ja užpildytus indus, susijungiančius tarpusavyje. Šio abipusio prasiskverbimo jautimas suteikia man visus pojūčius; Šviesą suvokiame tik per indus.
Kai vienas indas kiek labiau prasiskverbia į kitą, jaučiu jų atitikimo matą ir mėgaujuosi tuo sutarimu. O bet kokį nutolimą ir konfliktą jaučiu kaip kančias, skausmą. Taip suvokiame Šviesos buvimą ir jos nebuvimą. Šviesa pasireiškia tik per norus.
#237612

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Visoje tikrovės sistemoje yra tik du: Kūrėjas ir kūrinys, Aukštesnioji šviesa ir noras, sukurtas Kūrėjo savyje kaip juodas taškas, kurį Jis vysto.
Šis taškas išsivystė iki būsenos, kuomet pradeda jausti save nepriklausomai egzistuojantis, tai yra žmogus, gyvenantis šitame pasaulyje ir priklausantis pačiam sau.
Juodas taškas pradėjo pastebėti, kad egzistuoja Aukštesniosios šviesos viduje, kuri jį valdo, stumia, visą laiką su juo dirba.
Tas juodas taškas, žmogus šio pasaulio, neturi supratimo, kad visas jo egzistavimas: visa, ką jis daro, galvoja, kalba, jaučia, sprendžia, padiktuota Šviesos, Aukštesniosios jėgos. Tokioje paslėptyje esame.
Visas mūsų darbas yra atskleisti šią Aukštesniąją jėgą ir suvokti, kad ji egzistuoja mumyse, nepalikdama mums jokios laisvės, išskyrus viena: norėti, kad ji grįžtų ir mus valdytų, kaip tai daro iš tikrųjų, tiktai be mūsų valios.
Todėl yra du pasauliai: žemesnysis pasaulis, kuriame mes tarsi esame patys savaime, ir aukštesnysis pasaulis, kur mes atskleidžiame, kad viskas diktuojama iš viršaus, iš Šviesos, iš Kūrėjo. Svarbiausia šiame darbe – išsiaiškinti vietą, kur galima laisvė rinktis, kur dėl paslėpties ir atskleisties mes iš tikrųjų galime tarp mūsų surasti savo laisvę. Tiktai joje mes iš tikrųjų egzistuojame kaip kūriniai.
Mes esame visiškai Kūrėjo valdomi, arba nesąmoningai, arba suprasdami tai. Tačiau kažkur ten, viduryje, tarpe tarp vieno ir kito, yra ypatingas taškas, kuriame galime surasti savo nepriklausomybę. Surasti galime tiktai tuo atveju, jeigu stengiamasi eiti aukščiau žinojimo. Tuomet nuosekliai atsiskleidžia Kūrėjo svarba, kuri daug didesnė už žmogaus svarbą.
Tai atsiskleidžia iš viršaus, ir žmogus pradeda bent kartais jausti, kad Kūrėjas svarbesnis už jį patį, ir jis pasiruošęs į Jį sudėti visą gyvenimą, visas jėgas. Tas pojūtis vis atsiranda ir išnyksta. Toks darbas vadinasi tikėjimu aukščiau žinojimo, davimo jėga, aukštesne už gavimo. Juk iki to viskas sukosi apie norą gauti malonumą, kuris atsiskleidė žmoguje.
Jis vadinasi „senu ir kvailu caru“, tačiau visą laiką auga kartu su tikėjimo jėga, kaip atsvara jai, kad sukurtų žmogui galimybę tarp šių dviejų jėgų įtvirtinti savo nepriklausomybę kaip viduriniąją liniją. Ten, viduriniosios linijos viduryje, ir susitinka Kūrėjas su kūriniu.
Realizacija šio darbo įmanoma tiktai grupėje, dešimtuke. Dėl to būtinas laidavimas, susijungimas aplink Sinajaus kalną – tai privaloma pradinė sąlyga, kad iš aukščiau gautume tikėjimo jėgą.
#227673

Daugiau šia tema skaitykite:

Susiję amžinai

Kur slypi valios laisvė

Tapti Kūrėjo laidininku

Komentaras. XII a. viduryje Rambamas rašė, kad mokyti žmogų kabalos reikia palaipsniui. O dabar, XXI a., jūs skaitote paskaitas lygmenyje žmogaus, kuris yra prieš įėjimą į dvasinį pasaulį.
Atsakymas. Esmė ta, kad kai į ratą sėdasi mokiniai su 20 metų patirtimi ir visiškai nieko nežinantys naujokai, tai palaipsniui naujokai organiškai įsijungia į pokalbį taip, kad kalba ta pačia kalba, tame pačiame lygyje, su tais pačiais pavyzdžiais, idealais, kaip ir veteranai. Iš kur jie tai turi? – Užsidega taškai širdyje.
Taip susikuria bendruomenė, kuri vadinama grupė arba dešimtukas, arba siela, kitaip tariant, viena konkreti dvasinė asmenybė, kuri jaučia, kad egzistuoja, ir iš jos naujokams ateina supratimas. Todėl viename rate kalba ir jaučia ne atskiri individai, – visa tai vyksta ryšyje tarp jų, ne kūnuose, ne jų asmeninėse širdyse ir asmeniniuose protuose.
Svarstant sukuriamas naujas laukas. Todėl bet kuris naujokas, kurį galima pakviesti iš gatvės, po dviejų minučių rate ramiai dalyvaus jungimesi lygiai su kitais. Juk jis įsijungia betarpiškai į bendrą lauką, ir šis pradeda jį veikti.
Žmogus yra absorbuojamas šio lauko, kaip kūdikis ant suaugusiojo rankų, visiškai atsiduodantis jo valiai, ir tai jam nesunku, nebaisu. Jam nereikia visko suvirškinti savo protu ir jausmais, jis tiesiog plaukia pasroviui.
O mes, kabalistai, viso labo esame tik sensoriai, laidininkai šiame egzistuojančiame lauke. Mus įtraukė į jį ir mes, pradėdami suvokti jo poveikį, generuojame dvasinį lauką kitiems, į kurį jie įsijungia, kaip maži užtaisai.
Mes nežinome, kas bus toliau su mūsų atsitiktiniais pakeleiviais, kaip tolimojo reiso traukinyje, į kurį jie įlipo, atsisėdo, pasikalbėjo ir išlipo. Bet jų dalyvavimas vienijantis su mumis suformuoja juose užuomazgą – jų naujo dvasinio kelio pagrindą.
Kai kuriems ji pradeda vystytis iš karto. Kitiems, priklausomai nuo išorinių aplinkybių, po keleto metų. O tretiems – galbūt ir po mirties, kitame gyvenimo cikle.
Bet jie jau papuolė ant dvasinės jėgos kabliuko. Mes tebuvome kaip srovė, kuri atnešė juos Kūrėjui, ir ne daugiau.
Ir taip eis visas pasaulis. Tai tiesiausias žmogaus įsijungimas į aukštesniąją sistemą.
#226100

Iš 2017 m. lapkričio 6 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Dvasinis judėjimas pirmyn

Dešimtukas kaip ssiliejimo instrumentas

Klausimas. Kaip turi atrodyti visuomenės ugdymo aplinka ateityje?
Atsakymas. Aplinką turi sudaryti tik dešimtukai, kuriuose žmonės mokosi vienytis tarpusavyje, kartu sprendžia visus uždavinius, mokosi bet kokių dalykų.
Klausimas. Klasikinėje švietimo sistemoje yra mokiniai, dėstytojai ir mokymosi tema. Kaip šios trys sudedamosios įeina į dešimtuko sąvoką?
Atsakymas. Dėstytojas – tai organizatorius, kuris užduoda mokiniams tam tikrą skaičių klausimų ir suteikia tam tikrą kiekį informacijos, ir mokiniai turi tarpusavyje susivienyti bei su gauta informacija išspręsti užduotus klausimus.
Visų pirma, jie praktikuoja vienybę tarpusavyje. Sakykime, jiems reikia išmokti tam tikrą dalį fizikos. Prieš pradėdami mokytis, jie vienijasi, kol pajaučia, kad yra viena vieninga visuma su vienu noru, vienu protu. Ir tad jie pradeda teisingai mokytis fizikos.
Žinoma, jie išdėstys ją visiškai naujai.
Klausimas. Įprastai kolektyvuose vyksta diferencijavimasis: vienas geriau rašo, kitas – skaito ir t.t. Ar leidžiamas diferencijavimasis dešimtuke siekiant bendro rezultato?
Atsakymas. Žinoma. Taip yra parašyta knygoje „Zohar“. Vienas skaito, kitas rašo, trečias svarsto, ketvirtas ruošia sprendimus, skaičiavimus, ištraukas ir taip toliau. Visų gebėjimai sudedami į vieną visumą.
Be to, niekam iš anksto nėra nurodoma, ką daryti, nėra ribų ar nišų, į kurias žmonės turi sutilpti. Kiekvienas pats toje vienybėje randa savo vietą, kur gali įnešti didžiausią indėlį į kolektyvą.
Klausimas. Jūs praktiškai neteikiate didelės reikšmės žinioms?
Atsakymas. Naujas žinių lygis – tai ne egoistinės žinios, o išplaukiančios iš atskleidžiamos integralios dvasinės sistemos. Šios žinios yra už Einšteino teorijos ribų.
Komentaras. Kitaip tariant, susidaro dešimtukas mokinių, žinančių užduotį, kurią jiems reikia išspręsti. Jie patys savyje nusistato tikslą, savybes, kokios reikalingos jam pasiekti, patys pasiskirsto ir eina jo link.
Atsakymas. Jie turi spręsti bet kokią užduotį iš savo vienybės taško. Jie įgis naują protą, naujus jausmus, naują bendrumą – dešimtuką, kaip vieną bendrą schemą.
Šioje susijungimo schemoje – pavadinkime ją „matrica“ ar „parcufu“ – jie ras sprendimus bet kokių klausimų: techninių, biologinių – kokių tik nori. Kitų būdų juos išspręsti negali būti.
#220986

Iš 2017 m. rugpjūčio 17 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Ateities mokykla

Planeta kaip vienas kambarys

Komentaras. Šiais laikais žmonės vis mažiau bendrauja. Jie įsikniaubia į savo mobiliuosius, kompiuterius, permetinėja vieni kitiems ženkliukus.
Atsakymas. Tai sukuria bendravimo iliuziją: kažkas tau parašė, kažkam tu atrašei, kažką perskaitei, kažkas atrašė, – ir viskas, pabendravome.
Klausimas. Koks tuomet yra bendravimas, apie kurį kalba kabalistai?
Atsakymas. Kabalistinis bendravimas susideda iš kelių dalykų.
Pirmiausiai, bendraudami tarpusavyje kalbame apie tai, kaip galima sureguliuoti savo jausmus, kad jie derėtų tarpusavyje ir pradėtume vienas kitą suprasti. Tai vyksta ne tik per raštą, garsą ir informacijos nešiklius, ne tik per jausminius kanalus tarpusavyje, – stengiamės prieiti prie to, kad patektume ant vienos dvasinės bangos, kuria užpildyta visa kūrinija.
Stengiamės pagauti tokią bendrą dvasinę bangą, kai galėsime ją pajusti visi kartu, žinoma, kiekvienas savaip. Lygiai taip tą pačią melodiją kiekvienas girdime ir jaučiame savaip, tačiau pajuntame turį kažką bendra.
Bendrumas – ta melodija, kuri išeina iš vieno šaltinio ir sujudina mumyse, galbūt, šiek tiek skirtingas savybes, tačiau jos adekvačios šaltinio atžvilgiu, ir jame susitinkame.
Mes išliekame skirtingi, tačiau jaučiame tuos skirtumus. Svarbiausia, kuomet kiekvienas susijungia su šaltiniu, jis sujungia mus tarpusavyje, jame mes lygūs. Kitaip negalime bendrauti vienas su kitu, ir staiga suprantame, kad pajėgiame palaikyti ryšį tik per mobiliuosius.
Dėl to kabalistinis bendravimas yra visiškai kitoks – jis vyksta be žodžių. Mes nesiunčiame pranešimų, o stengiamės pakilti į vieną bangą, atskleisti Kūrėjo lauką ir jame būti.
Klausimas. Kas verčia mus taip bendrauti? Mes matome, kad žmonija bendrauti nenori.
Atsakymas. Iš tiesų, žmogus visai nenori bendrauti su kitais. Nebent tai jį ramina ir pripildo. Iš principo, jam bendravimo nereikia.
Tačiau kabaloje – visiškai kitaip, nes bendraudami pasiekiame savo vidinį, dvasinį, gyvenimą. Atskleidžiame amžiną nesibaigiančią būseną, kuri visą laiką kyla aukštyn, įtraukdama viską, kas egzistuoja, ko paprastas žmogus nejaučia.
Kai pradedame suprasti, ką mums paruošė kabala, tai pribloškia. Tuomet nustojame naudotis įvairiomis techninėmis priemonėmis tarpusavio ryšiams kurti ir stengiamės susijungdami tarpusavyje į dešimtuką pasiekti kontaktą mintyse ir jausmuose. Šis ryšys apima visą dabartį, praeitį, ateitį – su mumis, su visa žmonija. Tai visiškai kitas jungimo būdas.
#220569