Klausimas. Kokia dvasinė nauda gali būti iš pokalbių, diskusijų ir ginčų tarp žmonių, kurie kol kas nėra pasiekę dvasinio lygmens, tačiau jau pradėjo savo kelią kabalos moksle?
Atsakymas. Žmonės turi pasistengti rasti bendrą kalbą, susivienyti, suprasti, kokie jie skirtingi ir ką jie gali padaryti, kad suartėtų, padėtų vienas kitam. Jie turi labai daug kalbėti apie tai, studijuoti kabalistines knygas, ruošti bendras vaišes, kaip mes darydavome pas mano mokytoją Rabašą.
Kiekvieną savaitę, be užsiėmimų, mes susirinkdavome vakarais, skaitydavome jo straipsnius, kartais visi išvažiuodavome į įvairias vietas ir t. t. Tai yra ištisinė pratimų sistema, kurios užduotis pasiskirsto dviem lygmenimis.
Vienas lygmuo – grynai pasaulietinis, psichologinis, draugiškas, kai mes tiesiog suartėjame vienas su kitu, pažįstame vienas kitą, prisideriname prie vienas kito, galime atsistumti arba suartėti vienas su kitu, tačiau privalome tai daryti.
Tai taikoma ir vyriškoms, ir moteriškoms grupėms.
Antras lygmuo – tai apmokymas, kai mes studijuojame santykius ir ryšius tarp mūsų, tik gilesniame lygmenyje, kurio dar nejaučiame – kaip mūsų sielos dalelių ar dvasinės sistemos, ar parcufo darbą, nesvarbu, kaip tai pavadinsime.
Jei dešimt draugų pasiekia vidinį ryšį, tai tarp jų atsiranda sistema, kuri vadinasi „parcufas“ (dvasinis kūnas) ar „kli“ (indas), kuris susideda iš dešimties dalių – dešimties tinkamai susietų norų. Ir šiame tinkamame ryšyje – ne kiekviename iš dešimties norų, o jų ryšyje, pradeda atsiskleisti ypatinga jėga, vadinama „Kūrėju“.
Dešimt žmonių kartu jaučia ir ją atskleidžia. Tai ir vadinama Aukštesniojo pasaulio atskleidimu. Kūrėjo jėga juos valdo, veda į priekį, keičia aplinkybes aplink juos ir juose. Ji juos moko. Kai tik jie ją atskleidžia, ji nedelsiant pradeda su jais dirbti.
Ir visos jų metamorfozės tokios visapusiškos tarsi viena kitą panaikinančios, prieštaraujančios viena kitai ir tuo pačiu metu padedančios ir viską apimančios, todėl palaipsniui jų padedamas dešimtukas pakyla. Draugai vis labiau jaučia tarpusavio prieštaravimus ir kartu vis labiau juos siejančią bendrą jėgą.
Taigi, būtent iš didelių priešingybių, priklausomai nuo jų ir lygiagrečiai su jomis pradeda atsiskleisti bendra visa siejanti integrali jėga. Abi jėgos – atstumianti ir pritraukianti – sukuria tarpusavyje dvasinį jutimo organą, vadinamą „siela“. Ji pradeda juos mokyti, kaip sakoma „žmogaus siela jį moko“. Ir jie eina paskui ją.
Taip viskas sprendžiasi ryšyje tarp žmonių, ir ne tik dešimtuke. Juk kuo daugiau tokių dešimtukų ir kuo labiau jie susieti tarpusavyje, tuo geriau, nes visa žmonija turi pasiekti tokį susivienijimą.
Tame ir atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis, tik tokiu pavidalu. Jūs galite svajoti apie kokius norite asmeninius atskleidimus, tačiau jie neįvyks. Tik mūsų ryšyje, nes mes visi ateiname iš sistemos, vadinamos „Adomu“, kuri sudužo, o mes privalome ją atkurti.
#219929

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Klausimas. Norint duoti, reikia turėti kam ir ką duoti. Kaip kabalistas sprendžia šią problemą? Kam ir ką jis duoda?
Atsakymas. Kai kabalistui atsiranda galimybė duoti, jis mato, kad ši galimybė egzistuoja tik Kūrėjo atžvilgiu. O kur Kūrėjas? Pasirodo, kad viskas aplink jį – tai Kūrėjas. Tad nėra problemų duoti.
Kūrėjas tikslingai parodo žmogui, kur ir kaip reikia duoti, veikti, tęsti Jo norą toliau. Žmogus tampa „Kūrėjo ranka“.
Duoti Kūrėjui – tai duoti žmonėms. Pirmiausia – tai metodikos, kaip priartėti prie Kūrėjo platinimas – geriausia, ką galima daryti ir žmonėms, ir Kūrėjui. Taip įduodi jiems į ranką galimybę gauti aukštesniąją Šviesą, gausą, užpildyti save ir Kūrėją.
Klausimas. Tačiau tokią galimybę turi tik vienetai. O jeigu žmogus nedėsto kabalos, ir šalia jo nėra draugų, su kuriais galėtų realizuoti metodiką, ką jam duoti?
Atsakymas. Tada jis neturi galimybės niekur judėti. Žmogus turi šalia turi turėti bendraminčių, geriausia – dešimtuką.
Klausimas. Sakykime, aplink mane yra keletas žmonių ir aš jiems pasakoju apie Kūrėją. Tai reiškia, kad jiems duodu?
Atsakymas. Ne, greta tavęs turi būti žmonės, su kuriais drauge realizuoji metodiką. Padėsite kits kitam kurti bendrą tinklą, kurį Kūrėjas ims užpildyti. O jūs, priimdami iš Jo, imsite Jį užpildyti.
Klausimas. Vadinasi, draugų grupėje vienybė ir yra davimas?
Atsakymas. Žinoma. Mes kartu sukuriame dvasinį indą, kuri užpildo Kūrėjas, o jūs į jį gausite pripildymą, su ketinimu duoti Kūrėjui.
#233738

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gauti, kad galėtum duoti

Ką mes galime duoti Kūrėjui?

Užpildyti vienam kito norus

Išeiname iš Begalybės pasaulio (Būsena Nr. 1) ir per penkis pasaulius, per darbą dešimtuke (Būsena Nr. 2) vėl ateiname į Begalybės pasaulį, bet jau ištaisytą (Būsena Nr. 3).
Visas pasaulis – tai vienas dešimtukas, be Begalybės pasaulio daugiau nieko nėra. Visos mūsų maldos kyla iki Begalybės pasaulio Malchut ir visa informacija apie būsenas, kurias praeisime, nusileidžia iš ten.
Iš esmės, dešimtukas apima visą žmoniją, visas sielas, visų kartų kabalistus, viską, kas buvo ir bus. Visa tai vienas dešimtukas, tačiau mes būdami būsenos Nr. 2, galime pamatyti tik jo ribotą dalį. Būnant šios būsenos turime maksimaliai atlikti savo darbą ir paraginti visus taisytis.
Gavome ypatingą misiją – būti atsakingiems už būseną Nr. 2, stovėti visos žmonijos priešakyje ir vesti ją į taisymąsi. Netgi didžių kabalistų ir teisuolių sielos irgi yra po mumis, nes jų darbas priklauso nuo mūsų maldos, nuo mūsų darbo. Suprantama, kad jie žadina mus, padeda, tačiau tai paslėpta.
Šiandien mums reikia surinkti visą tą sudužusią, išskaidytą tikrovę su penkiais pasauliais, parcufais ir sfiromis, visas išmėtytas dalis ir sujungti atgal į vieną ratą.
„Apskritimas“ – tai galva, o kūnas visada „kvadratinis“. Galvoje nėra apribojimų, jie tik kūne. Mums reikia kūną priartinti prie galvos formos, prie jos mokymo. Taip iš parcufo virstame apskritimu.
Kai žmogus supranta šią sistemą ir savo paskirtį joje, jis ima rūpintis visa žmonija, iš visų jėgų stengdamasis negalvoti apie save ir platinti kabalos mokslą pasaulyje. Jis supranta, kad jo sėkmė priklauso nuo viso pasaulio, kuris išgyvena gilią krizę.
#233319

Iš 2018 m. rugsėjo 12 d. rytinės pamokos, tema „Kabalos mokslo platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis gimsta tarp mūsų

Kiekvienas turi išsitaisyti pats!

Gyvenimo tikslas – visa ko šerdis

Laiko nėra. Būsenų pokyčiai mumyse suteikia mums laiko pojūtį. Jei būsena nekistų, aš nejausčiau laiko. Laikas – tai kiekis pokyčių, kuriuos pastebime.
Laikas gali lėtai tęstis, o gali bėgti – viskas priklauso nuo to, kaip žmogus jaučia vykstančius jame pasikeitimus. O kai tik pokyčių nėra – laikas išnyksta.
Mano viduje sukasi mechanizmas, visą laiką budinantis manyje naujas savybes, kuriose aš jaučiu tarsi mane supantis pasaulis keičiasi. Iš tikrųjų pasaulis nekintamas – keičiuosi aš. Sprogsta žvaigždės, zuja žmonės, gyvenimas verda aplinkui, bet tai manyje keičiasi savybės, per kurias aš suvokiu pasaulį.
Žmonės manė, kad laikas nuo mūsų nepriklauso. Bet štai atėjo Einšteinas ir pareiškė, kad laikas reliatyvus. Jei aš judu greičiu, artimu šviesos greičiui, tai laikas gali greitėti ir lėtėti, netgi sustoti, nes laikas nėra numatytas iš aukščiau – jis priklauso nuo stebėtojo.
Kabala sako, kad laikas – tai skaičius veiksmų, kurie vyksta mano nore mėgautis. Aš galiu pagreitinti laiką, galiu sulėtinti. Viskas priklauso nuo manęs, nuo mano subjektyvaus suvokimo. Kabalistas yra iš karto dviejuose tikrovės suvokimo lygiuose: materialiame lygmenyje, pro penkis fizinius jutimo organus, ir dvasiniame lygmenyje. Todėl jis gyvena dviejose tikrovėse, kol galutinai save ištaisys.
Laikas – tai pokytis nuo neištaisytos būsenos iki ištaisytos. Todėl jei bandome kiekvienoje būsenoje susivienyti, vadinasi, greitiname laiką. Laikas skaičiuojamas ne pagal sekundžių kiekį, o pagal pasikeitimą iš vienos būsenos į kitą. Todėl laiko matavimo vienetu gali būti minutė, valanda arba metai – bet tai vienas ir tas pats vienetas: nuo kritimo iki pakilimo.
Ryšių pasikeitimas tarp mūsų daro įtaką išoriniam pasauliui ir suteikia jam formą. Išorinis pasaulis – tai mūsų pokyčių projekcija, jis atspindi mūsų dešimtuko būseną. Kuo labiau mes jungiamės dešimtuke, tuo artimesnis, geresnis, draugiškesnis tampa mums išorinis pasaulis. O kai mes pykstamės tarpusavyje, išorinis pasaulis tampa mums tolimas ir grėsmingas.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Išeiti už laiko ribų

Laukimo laikas baigėsi

Klausimas. Kaip kabalistai aprašo sąvoką „jungimasis ir vienybė“?
Atsakymas. Jungimasis ir vienybė – tai abipusis vieno į kitą įsijungimas mintimis ir jausmais. Tai, ką jaučia vienas, jaučia kitas, apie ką galvoja vienas, galvoja kitas.
Galima paprieštarauti, kad mintys ir jausmai gali būti vieni kitus eliminuojantys, bet esmė ta, kad kai norime susijungti, jie vietoj tarpusavyje eliminuojančių tampa tarpusavyje papildančiais. Tai duoda neįtikėtiną efektą!
Beje, tai ne šiaip abipusis papildymas. Kai dėliojame „plyteles“, viskas pasidaugina daug kartų. Gauname n-matę erdvę, tačiau ji turi savo ribas.
Kadangi kiekvienas iš mūsų yra sudarytas iš 620 dalių, tai 620 dalys manyje ir 620 dalys tavyje daug kartų sudedamos. Išeina visiškai kitokia sfera, sudėtinga suvokimo sritis, kaip bičių korys. Ir nors ji dar nėra integrali, bet jau siekia integralo.
Kai visus savo individualius jausmus ir mintis surenkame dešimtuke, tai jie susiderina taip, kad staiga atsiranda rutulys. Visos mūsų ypatingos asmeninės kryptys, siauri tuneliai, praėjimai neišnyksta, bet virsta integralia sistema tik dėl to, kad dešimt individų susidėjo vienas kitame.
Dešimtuke esame panašūs į Šviesą, kuri iš mūsų sukuria visiškai kitokią, atitinkančią ją formą, ir todėl ji tampa pilna, integralia sfera. O jeigu nebūtų panašumo į Šviesą, ir ji nesudėliotų mūsų iš daugybės dalių į bendrą integralą, tai patys to negalėtume atlikti. Todėl dešimtukas – tai ypatinga vienybės forma.
Klausimas. Kaip žmonės, jaučiantys pagrįstą neapykantą vienas kitam, gali iš tarpusavyje neigiančių kits kitą virsti tarpusavyje papildančiais? Šio kabalos stebuklo neįmanoma suvokti žemiškame sąmonės raidos lygmenyje.
Atsakymas. Tai iš tiesų stebuklas. Bet ypatingas stebuklas ir didžiulis džiaugsmas, kai žmonės sutampa tarpusavyje. Tuomet jie jaučia didžiulį energijos, informacijos, jausmų pliūpsnį, proveržį.

#230645

Iš 2018 m. balandžio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tapti viena visuma

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Klausimas. Kokie bus santykiai tarp tėvų ir vaikų ištaisytoje ateities visuomenėje, jei kiekviename liepsnoja egoizmas?
Atsakymas. Mes nenaikiname savo egoizmo, o tik mokomės teisingai juo naudotis. Egoizmas – mūsų prigimtis, jo jokiu būdu negalima sunaikinti.
Mes apskritai nieko nenaikiname. Tai ne psichologija ir ne moralė, kuri per jėgą draudžia naudotis egoizmu. Juk matome, kad tai nepadeda ir galiausiai sukelia tik didesnių sprogimų.
Kabala siūlo visiškai unikalią metodiką, kurioje naudojama Aukštesnioji šviesa.
Jei mes mažose grupėse (dešimtukuose) laikomės Aukštesniojo pasaulio dėsnių – Šviesos, davimo ir meilės, pasaulio, stengdamiesi jį atitikti, kitaip tariant, siekiame anuliavimosi, vienybės, lygybės, susijungimo mūsų rato centre, tai jaučiame, kaip mums bunda naujas noras. Tai bendras noras vienytis, duoti, jame mes jaučiame naują tikrovę.
Jei ir tėvai, ir vaikai mokosi tokiuose kursuose, jie pradeda suprasti vienas kitą naujame tarpusavio ryšio lygyje. Ir vieni, ir kiti suvokia, kad nepaisant savojo egoizmo reikia veikti artimojo labui.
Ir ne todėl, kad tarp jų yra kraujo ryšys, kaip tarp tėvų ir vaikų, o todėl, kad per teisingą ryšį jie pakils aukščiau savo prigimties ir gaus didžiulį apdovanojimą – pereis į naują egzistavimo pakopą.
Vaikas pajaus, kad jį su tėvais sieja nuostabūs, idealūs santykiai. O tėvai galės pajausti amžiną ir tobulą egzistavimą.
Klausimas. O jei vaikas dar per mažas mokytis?
Atsakymas. Tokiu atveju reikia mokyti asmeniniu pavyzdžiu. Jei vaikas elgiasi egoistiškai, reikia jam parodyti, kad negaus to, ko nori, o gaus tai, ką tėvai mano jam esant naudinga. Ir jis puikiausiai tai supras. Mūsų vaikai labai protingi visame, kas susiję su jų egoizmu.
Klausimas. O kaip išvengti konflikto su vaiku?
Atsakymas. Palaipsniui vaikas supras, kad tai daroma iš meilės.
Klausimas. Vadinasi, būti aukščiau savo egoizmo tėvams nereiškia būti nuolaidiems ir maloniems?
Atsakymas. Yra pasakyta išminčių, kad „gailintis bausmės vaikui, nekenčia jo“. Į vaiką reikia žvelgti „viduriniojoje linijoje“, t. y. tarp „bausti“ ir „pasigailėti“. Jis turi tai pajausti. Jis būtinai pajaus ir supras, kad tai yra daroma jo labui, prieš šėlstantį jame blogį.
Tęsinys bus.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. 933-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities žmogaus auklėjimas, I dalis

Ateities žmogaus auklėjimas, II dalis

Auklėjimas: ar žino vaikas, kas jam yra gerai?

Manęs Feisbuke klausia: „Ar gali dešimt atsitiktinių žmonių, nestudijuojančių kabalos, bet susivienijusių sielomis, pasiekti dvasingumą?
Esmė ta, kad sielų susivienijimui nėra kitos metodikos, tik kabalos mokslas. Visos kitos metodikos palieka žmogų žemiškame lygmenyje, ir tik kabala leidžia atskleisti savyje davimo savybę, pakilti aukščiau savo egoistinės prigimties ir jos apribojimų.
Ši davimo savybė, naujas tikrovės suvokimas, – ir yra „Kūrėjas“, absoliučiai realus, suvokiamas.
Kiti keliai veda mus tikėjimo kuo nors arba kažkuo link su pomirtinio apdovanojimo pažadu.
Bet ne, nieko nebus, sako kabalos mokslas, – kol nepakeisime pačių savęs. Nėra jokio anapusinio pasaulio, o yra egoizmas, kurį ištaisydamas atrandu Kūrėjo savybes. Šis pakilimas aukščiau egoistinio suvokimo išlaisvina mane iš materialių ribų, išveda už laiko ir erdvės – į amžinybę ir tobulybę.
To nepasieksime „atsitiktinio“ vienijimosi keliu. Dešimtukas turi sudaryti vieną visumą, vieną vieningą norą, kuriame kiekvienas „nulenkia galvą“, kad susilietų su kitais. Tada tarp jų kyla bendra būsena, bendras ryšių tinklas: kiekvienas ne dėl savęs, o tik dėl kitų devynių.
Taip jie sukuria ir sielą, indą Kūrėjo atskleidimui. Priklausomai nuo egoizmo dydžio, virš kurio jie pakilo ir pradėjo teisingai elgtis vienas su kitu, jiems atsiskleidžia Kūrėjas – meilės ir davimo savybė.

Iš 2018 m. vasario 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Monolitinis dešimtukas

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Klausimas. Kabalos mokslo ir psichologijos tikslai skirtingi. Kabalos tikslas – Kūrėjo atskleidimas, psichologijos – geriau įsitaisyti mūsų pasaulyje. Tačiau priemonės gana panašios – ir ten, ir ten vyksta grupinis mokymas, svarbus aplinkos poveikis ir t. t. Kas yra kabalos moksle, ko nėra psichologijoje?
Atsakymas. Grupinė psichologija tyrinėja, kaip susieti visus į vieną kolektyvą. To reikia visiems: įmonėms, mokykloms, vyriausybėms ir net šeimai, tačiau jie tuo užsiima paprastos psichologijos lygmenyje.
Kabalistinė psichologija reikalauja, kad grupėje būtų ne daugiau kaip dešimt žmonių. Tai – pirma.
Antra, pageidautina, kad grupės būtų sudarytos priklausomai nuo lyties: moteriškos ir vyriškos.
Trečia, susivienijimas pasiekiamas ne psichologiniu keliu, o padedant aukštesniojo pasaulio šviesai.
Toks susivienijimas vyksta visai kitame lygmenyje – ne psichologiniame, o dvasiniame.
Skirtumas yra tas, kad psichologinio lygmens ryšys pagrįstas susivienijimo nauda, nes žmogus įgyja ramybės, saugumo, paramos, sveikatos, geresnę šeimą, aplinką darbe, klasėje ir taip toliau. Tai palengvina kančią ir jo egzistavimą.
Kabalistinė psichologija remiasi kitu pagrindu – Aukštesniosios šviesos pritraukimu. Mes nesistengiame susijungti patys, o turime kreiptis į Aukštesniąją šviesą, kuri mus suvienija virš mūsų egoizmo altruistiniais ryšiais.
Taigi, aš susijungiu su tavimi ne, tarkim, dėl mūsų mažo verslo. Mes kuriame bendrą vienybę virš savęs su Aukštesniosios šviesos – ypatingos dvasinės energijos, kuri egzistuoja mus supančioje erdvėje, – pagalba. Mes Ją pritraukiame tam tikrais alternatyviais veiksmais, kad ši energija, vadinama Supančiąja šviesa, kuri neregimai egzistuoja aplink mus, nors mes jos nejaučiame, mus paveiktų ir suvienytų virš mūsų egoizmo.
Tada mūsų susivienijimas tampa altruistiniu, dvasiniu, ir jame mes pradedame jausti Aukštesnįjį pasaulį ir Kūrėją.
Klausimas. Ką jaučia žmogus, kai pritraukia Aukštesniąją šviesą?
Atsakymas. Kaip sakoma: „Mes gyvename, nejausdami po savimi žemės…“ Tu įeini į savo draugus, prilimpi prie jų. Juose tavo egoistinis išsigelbėjimas, tačiau, kai tai atsitinka, tu jau – ne egoistas.
Tokiu būdu kabalos mokslas ir psichologija skiriasi ne tik tikslu, bet ir jo pasiekimo priemonėmis. Mes nieko neimame iš šio pasaulio.

Iš 2017 m. rugsėjo 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir psichologija

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Ką žmogui duoda kabala?

Klausimas. Ką reiškia, jog man reikia draugo, kad pasiekčiau Kūrėją? Jis man reikalingas kaip tarpininkas, kaip laidininkas, kaip instrumentas?
Atsakymas. Kūrėjas atsiskleidžia tik ryšyje tarp žmonių, be to, šis ryšys turi būti pilnas. Gerai, kai šalia yra draugų, su kuriais galima susijungti, bet vis dėlto mums reikalinga grupė iš dešimties žmonių, ir jų tarpusavio ryšyje galima suvokti Kūrėją.
Vėliau pastebėsite, kad ir dešimties mažai. Aplink mūsų grupę dar turi būti išoriniai ratai, kuriuos irgi pritraukiate sau, nes platesnis Kūrėjo jautimas galimas pritraukiant kitas sielas, kol kiekvienas iš jūsų per savo dešimtuką ištaisys absoliučiai visas sielas pasaulyje.

Iš 2017 m. gruodžio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti Kūrėją

Kur rasti Kūrėją?

Sistema, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas

Klausimas. Kaip šiame pasaulyje galima pajausti, kad mano siela vystosi, auga? Ar galima tai suprasti per santykius su kitais žmonėmis?
Atsakymas. Pats geriausias patvirtinimas, kad siela auga – sėkmė vis labiau suartėjant su dešimtuku. Tai galioja ir vyrams, ir moterims.
Reikia suprasti, kad dvasiniame kelyje nėra skirtumo tarp vyrų ir moterų. Žinoma, jų fizinis darbas grupėje kitoks. Tačiau iš principo atsižvelgiama tik į galimybę susijungti grupėje. Jūsų tarpusavio suartėjimas – jūsų dvasinis kli (indas).

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip vystosi siela?

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Dvasinės tikrovės filmas