Pastangų kiekis matuojamas „įėjimų“ ir „išėjimų“ (pakilimų ir kritimų) skaičiumi, apie tai sakoma: „Tora išeis iš Ciono“ (iš kritimų – „jėciot“). Kūrėjas mėto žmogų, o šis atkakliai grįžta prie darbo ir jį tęsia. Iš tų kritimų, „išėjimų“ susideda visas jo ėjimas pirmyn.
Juk kritimas reiškia, kad Kūrėjas pridėjo žmogui noro mėgautis ir numetė jį nuo kelio. O žmogus su tuo nauju egoistiniu noru vis dėlto grįžta į kelią, neturėdamas pasirinkimo, užmerkęs akis, „kaip pakinkytas jautis ir asilas su nešuliais“.
Taip jis galiausiai sukaupia pakankamą kiekį norų ir pastangų mokydamasis ir jungdamasis su grupe, kad pajaustų, kur esąs, su Kuo turįs reikalų, ir kaip galima įsijungti į šį procesą.
Jis ima įsisąmoninti, ką jam duoda egoizmas, nustūmimai nuo kelio, ir kaip jis, nepaisydamas visko, laikosi už mokymosi, grupės. Nors tai nėra paprastos būsenos, kai žmogus jaučiasi neturįs jausmų ir supratimo, tačiau jis pamažu susigrąžina sąmoningumą ir patiria naują įkvėpimą. O paskui vėl ateina širdies apsunkinimas.
Taip iš visų šitų „išėjimų“ išeina Tora. Žmogus ima suprasti, kad toks turi būti procesas, ir kad svarbiausia, likti susiliejus su Kūrėju, o tam reikia prilipti prie grupės.
Visas šis procesas detaliai aprašytas pasakojime apie Pesachą, išėjimą iš Egipto. Tora nepasakoja istorijos ar geografijos, tik tai, kaip žmogus praeina svarbius dvasinio vystymosi etapus: pereina iš noro mėgautis valdžios, pirminės egoistinės prigimties į kitą prigimtį, norą duoti. Tai reiškia tikrąjį gimimą su nauja savybe – dvasiniame pasaulyje.
Po to kelias jau neturi tokių kritinių atnaujinimų. Pats didžiausias perversmas – išėjimas iš egoistinio ketinimo į davimo ketinimą.
#223569

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Eime pas Faraoną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulėti – kylant pakopomis

Kada baigsis tavo kritimai ir kilimai

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Dabar švenčiame Pesachą, kuris simbolizuoja taisymosi pradžią. Juk viskas prasideda nuo išėjimo iš „Egipto“, po kurio dovanojama Tora.
Taisyti galima tik žmogų, kuris perėjo „Egipto tremtį“. Kūrinio pradžia – nusidėjimas prie Pažinimo medžio ir sielos sudaužymas, po kurių prasideda taisymosi procesas.
Tad suprantama, kad pirmiausia būtina įsisąmoninti blogį, išsiaiškinti būseną, kur atsidūrėme po Pažinimo medžio sudužimo, kai siela pasidalijo į daugybę dalių, kurias dabar turime surinkti draugėn. Ir tai atliekama turint tą egoistinį norą mėgautis, kuris kol kas viešpatauja tarp mūsų.
Taip prie sielos, kurią atkuriame, prijungiame vis labiau atsiskleidžiantį blogąjį pradą, t. y. visą tą Šviesos jėgą, kuri užpildė sielą ir atvedė prie to, kad kiekviena dalelė atitolo nuo kitų. Kai vėl susijungiame draugėn, dirbdami prieš Šviesos jėgą (anksčiau ji užpildė sielą, o dabar tapo jai priešiška), suvokiame Kūrėjo savybę ir ištaisyto kūrinio savybę.
Bet visa tai prasideda nuo esamos būsenos blogio įsisąmoninimo, nuo to, kad atskleidžiame tarp mūsų egoizmą, atstūmimą, neapykantą, nesupratimą, išsiaiškiname, kiek kiekvienas pasinėręs į patį save ir nėra pasirengęs iš to kapstytis. Tai pirmas, būtinas etapas pažįstant Kūrėją.
Visus Pesachui skirtus straipsnius reikia suvokti kaip kalbančius apie mūsų tarpusavio atitolimą ir susijungimą. Kai tolstame vieni nuo kitų, kyla piktos jėgos ir atskleidžia mumyse tremties pojūtį.
Ir tada iškart galima kalbėti apie vienybę bei išsitaisymą, prasideda išsilaisvinimas. Kitaip tariant, viską reikia matyti per tremties ir išsilaisvinimo, atitolimo ir suartėjimo prizmę, kaip kažką neištaisytą ir to kažko ištaisymą.
#222984

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Palaiminimas, atlikęs su manimi stebuklą“

Klausimas. Pačioje epidemijos pradžioje žmonėms buvo leista rinktis iki 5000 žmonių, po to iki 2000 žmonių, po to – 500, 100, 10. O šiandien negalima susiburti ir dešimčiai. Kitaip tariant, gamta prievarta mus atskiria, bet kokiu tikslu? Kas bus toliau?
Atsakymas. Kabaloje sakoma: „Nusidėjėlių susirinkimas – bloga jiems ir bloga pasauliui. O nusidėjėlių atitolimas – gera jiems ir geria pasauliui.“
Klausimas. Kokia yra mūsų nuodėmė?
Atsakymas. Ta, kad iš pat pradžių gimėme su nuodėme. Ir tai nėra religinės frazės. Žmogaus prigimtis nuodėminga, nes jis egoistas ir galvoja tik apie save, kaip padaryti sau geriau, o kitam blogiau. Viską pažįstame lygindami. Žmogus gyvena tuo, kad nuolat lygina savo asmeninę būseną su kitais.
Todėl žmonių atskyrimas, iš principo, silpnina pavydą, pavyduliavimą ir taip ramina visuomenę. Juk kiek visuomenė yra draugiška, tiek žmonės gali suartėti. O kiek ji egoistinė, tiek žmonės turėtų nutolti tarpusavyje.
Klausimas. Kitais žodžiais tariant, gamta mus sukūrė egoistais, ir mums kaip ir nėra jokių pretenzijų?
Atsakymas. Taip. Toroje sakoma: „Aš (Kūrėjas) sukūriau egoizmą“. Tyrinėdami gamtą, matome, kad visų dalių trauka ir atitolimas, visi gamtos dėsniai grįsti egoistinėmis materijos savybėmis.
Klausimas. Taigi, jei tinkamai nenaudojame savo egoizmo, tai gamta generuos visokius virusus ir įvairiausius kataklizmus, kad įsisąmonintume būtinybę ištaisyti ego. Kitaip tariant, egoizmas yra tas pats virusas?
Atsakymas. Kiekvieną akimirką norime gauti maksimalų malonumą, o dar geriau, jei jis kitų sąskaita. Visa mūsų egoistinė prigimtis – tai virusas. Negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus yra jo valdžioje ir tik taip reiškiasi.
#262648

Iš 2020 m. kovo 19 d. TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virusas nuveda mus nuo bėgimo takelio

Mintys apie koronavirusą III dalis

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Šiuo sudėtingu koronaviruso epidemijos metu moterys gali nuveikti daug daugiau nei vyrai, nes jos labiau susietos su gyvenimu, turi stipresnį gyvenimo pojūtį savo šeimos, vaikų atžvilgiu.
Po šios epidemijos žmonės nebebus tokie patys. Praeis keletas mėnesių, ir visi pripras prie šios naujos būsenos. Imsime naujai suvokti pasaulį, jausdami, kad jį kontroliuoja aukštesnioji jėga.
Dabar visiems kyla klausimas: iš kur atsirado ši problema ir kodėl, kas bus toliau? Staiga netekome jėgų vaikytis paskui įvairius šio pasaulio malonumus, svarbiausia išgyventi ir ramiai gyventi šiame pasaulyje mums ir mūsų vaikams.
Tai labai svarbus žmonijos ugdymo etapas. Virusas ugdo taip, kad nebebūsime tokiais žmonėmis, kaip anksčiau. Įsivaizduokite, kad praeis keturi–šeši mėnesiai, ir pamatysime, kaip epidemija silpsta ir koronavirusas nustoja cirkuliuoti tarp mūsų – tuomet jau būsime kitokie.
O kol kas reikia tiesiog palaikyti vieniems kitus ir paaiškinti, kad šis smūgis iš gamtos, nes pažeidžiame jos dėsnius, integralumą ir globalumą.
Naikiname gamtą ir dėl to prievarta ištraukiame visus šiuos virusus iš jos, verčiame juos atsirasti. Jei ir toliau nekeisime požiūrio į gamtą, tai atsiras vis naujų virusų, daug baisesnių už koronavirusą. Tad nėra pasirinkimo, esame įpareigoti pakeisti požiūrį į tarpusavio santykius ir į gamtą, tuomet viskas susitvarkys.
Visų pirma, turite suprasti, kad koronavirusas – žmogaus sukurto disbalanso gamtoje pasekmė. Ir šis disbalansas atsiranda dėl draugiškų ryšių trūkumo tarp žmonių.
Turėtume egzistuoti integralioje sistemoje, tačiau, atvirkščiai, vis labiau tolstame vienas nuo kito. Egoizmas visą laiką auga ir vis labiau priešina mus vienus su kitais. Jei nesustabdysime bendro susiskaldymo proceso, iššauksime dar kenksmingesnius virusus.
Visi sutinka, kad žmonėms būtina vienytis, tačiau netiki, kad tai įmanoma pasiekti, laiko tai gražia svajone. Tačiau esmė ta, kad iš mūsų nereikalaujama susivienyti, – turime tik panorėti tai pasiekti.
Siekdami vienybės, jau dedame savo pastangas į gamtą, nuo kurių gamta taisosi ir tampa geresnė. Tuomet iš jos nebeatsiras jokie kenkėjai, įskaitant virusus.
#262771

Iš 2020 m. balandžio 4 d. pamokos moterims, „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Universalūs skiepai nuo visų virusų

Kada pasibaigs koronavirusas?

Klausimas. Matome, kad žmonėse auga pyktis, abejingumas, nenoras jausti, kas vyksta su kitu žmogumi. Ar tai galima kaip nors sustabdyti per mano bendravimą su juo ar per prašymą?
Atsakymas. Niekaip! Jokiu būdu. Tai visuotinio egoizmo dėsnis, kuris vis labiau vystosi mumyse, tampa vis ryškesnis, energingesnis, baisesnis. Taip tęsis tol, kol galiausiai nuspręsime, kad turime pakilti virš jo. Kitaip neišgyvensime.
O pakilti virš ego galima tik pasitelkus kabalos mokslą. Nieko kito negalime atlikti!
Tad mums vis dėlto teks įsigilinti į šį mokslą, kad pakiltume virš egoizmo, įgytume antrąją savybę – altruizmą, ir tinkamai veikdami tarp teigiamų, altruistinių ir neigiamų, egoistinių savybių atskleistume aukštesnįjį pasaulį.
#261025

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Už ką man ši bausmė?“

Meilė sau

Dvi iš Kūrėjo išeinančios jėgos

Pesachas žymi mūsų išėjimą iš egoizmo, iš žemiškos, materialios prigimties, iš mūsų „faraono“ valdžios. „Faraonas“ šimtu procentų valdo visą žmogų, išskyrus vieną mintį, vienintelį tašką širdyje, kuris mus sieja su Kūrėju.
Turime kreiptis į Kūrėją per šį tašką, kad ištrauktų mus iš „Faraono“ valdžios lyg už virvės galo.
Koronaviruso epidemija, namų karantinas, ekstremalios sąlygos, kurias šiandien patiria žmogus – tai laikotarpis prieš išeinant iš „Egipto“, kai ruošiamės išsilaisvinti iš „Egipto“ vergijos, iš mus atskiriančio noro mėgautis valdžios, į vienybę.
Kai pajaučiame vienybę, reiškia, kad išėjome iš „Egipto“ ir atkeliavome į „Izraelio žemę“, į norą, nukreiptą tiesiai į Kūrėją, Isra-el (Jašar-Kėl).
„Egiptas“ – dabartinė mūsų būsena, kai kiekvienas yra savo egoizmo viduje. Bet yra Izraelio žemė, noras, nukreiptas tiesiai į Kūrėją. Perėjimas iš Egipto į Izraelio žemę, iš vieno noro į kitą, vadinamas išėjimu iš Egipto, ir jį sudaro keletas veiksmų.
Tikėkimės, kad netrukus tai atliksime, o mūsų noras bus nukreiptas į Kūrėją indo viduje, kuris vadinamas siela. Taip nusipelnysime pamatyti, pajausti, gyventi kitame gyvenimo lygmenyje – aukščiausioje žemėje.
Kiekvienas iš mūsų nori išeiti iš Egipto, iš savo egoizmo, palikti seną požiūrį į gyvenimą, kuris verčia mąstyti ir rūpintis tik savimi. Juk tai mano prigimtis, su ja gimiau ir gyvenu. Bet bundantis taškas širdyje ragina mane atsisakyti egoizmo.
Pirmiausia noriu išeiti iš vieno pasaulio ir patekti į kitą vien tam, kad man būtų gera. Bet tada imu suprasti, kad perėjimas iš pasaulio į pasaulį, iš Egipto į Izraelio žemę – tai kilimas nuo vienos pakopos į kitą.
Egiptas reiškia rūpintis savimi, o Izraelis – rūpintis Kūrėju, teikti Jam malonumą. Ir tam, kad iš tikrųjų kreipčiausi į Kūrėją, o ne vėl išversčiau viską į savo pusę, Kūrėjas man duoda ženklą: jei galvoju apie kitus, vadinasi, siekiu Kūrėjo.
Kūrėjas sąmoningai sudaužė Savo sukurtą norą į daugybę dalių, parodydamas mums, kaip kiekvienas galvojame vien apie save. Bet jeigu noriu siekti Kūrėjo, turiu galvoti apie kitus, o per mintis apie juos, prieisiu prie minties apie Kūrėją.
Ir tada tapsime lygūs su Kūrėju, panašūs: Kūrėjas šimtu procentų galvoja apie mane, ir aš, galvoju apie Jį tam tikru nuošimčiu savo norų. Tiek atsiskleidžiu Kūrėjui ir jaučiu Jį, priartėju prie Jo, susijungiu, ir tarp mūsų atsiranda ryšys.
Priklausomai nuo ryšio su žmonija, su visuomene, nukreipiu save į Kūrėją ir jaučiu Jį. Tai yra visas išėjimo iš Egipto procesas. Šiame kelyje patiriame daugybę pokyčių, kontrolės punktų, apie kuriuos kalba Tora.
Kabalos metodikos esmė – nukreipti žmogų per visas šias stadijas, pradedant nuo jo pirminio, bazinio egoizmo ir baigiant visišku panašumu į Kūrėją, tai vadinama galutiniu išsitaisymu.
Šiuo keliu jau einame. Juk pradžioje visai nesupratome, kad esame valdomi egoizmo, savo noro mėgautis. Tačiau pamažu judėjome į priekį ir šiandien jau jaučiame, kad grupė – tai priemonė Kūrėjui pasiekti, o egoizmas, vadinamas Faraonu, valdo mus.
Turime pabėgti nuo jo (tai vadinama išėjimu iš Egipto): savo egoizmą paversti į davimą pasitelkę grąžinančią į Šaltinį Šviesą, Torą.
Kai noras iš gavimo virsta į davimą – tai reiškia, kad pereinu iš Egipto į Izraelio žemę. O pakeliui yra daugybė pokyčių, tarpinių stočių.
#262411

Iš 2020 m. kovo 31 d. rytinės pamokos ,,Pesach” tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Visas kūrinio dalis sujungti į vieną sistemą

Koronavirusas keičia tikrovę III dalis

Ar yra ryšys tarp materialių įvykių, vykstančių pasaulyje dėl koronaviruso epidemijos, ir mūsų vidinių pokyčių? Visi pradedame nuo šio pasaulio, nuo gyvūninės būsenos, ir iš pradžių mumyse nėra nieko dvasiško.
Bet staiga ateina virusas ir mums padeda. Kalbu ne apie kančias, kurios lydi šį procesą, o tik apie dvasinius rezultatus. Mūsų gyvenime neįmanoma vien laimėti nieko nemokant.
Pažvelkime tik į dvasinę naudą. Dėl viruso atsiribojome nuo savo ankstesniojo gyvenimo, kuris buvo vaikymasis paskui įvairiausius, dirbtinai išgalvotus malonumus.
Išsikėlėme sau tuos išgalvotus tikslus šiame pasaulyje ir visą laiką varžėmės, kas greičiau juos pasieks. Tai leido mums didžiuotis ir vis labiau užpildyti savo egoizmą, siekti dalykų, kurių visiškai nereikia, ir viskas tik tam, kad girtumės aplinkiniams.
Toks buvo mūsų gyvenimas, tačiau atėjo virusas ir po kelių savaičių išvalė visą žemės rutulį nuo vartotojiško požiūrio, nuo visų šiukšlių. Jis liepė mums grįžti namo ir apgalvoti savo gyvenimo formą: ar norime taip tęsti ir grįžti prie varžymosi ir beprasmių lenktynių?
Ar norime ir toliau užpildyti visas savo dienas nuo gimimo iki mirties skirtingais žaidimais, kad tik negalvotume apie gyvenimo prasmę? O gal dabar pagalvokime apie gyvenimo prasmę, dėl ko verta gyventi?
Koronavirusas pirmiausia auklėja mus, verčia mus naujais žmonėmis. Anksčiau apie tai negalvojome. Tiesiog žiūrėjome į kitus ir darėme kaip visi, kad nebūtume blogesni už kaimyną. Tam švaistėme visą gyvenimą. Egoizmas visą laiką siekė, kad būčiau sėkmingas, kad nebūtų gėda lyginant save su kitais.
Tačiau virusas sugriauna mums visą egoizmo pagrindą. Šiandien apie tai jau negalvojame. Pažiūrėkite, kokią pagalbą gavome, dvasinį smūgį. Dabar kyla klausimas, kaip išnaudosime šią patirtį.
Virusas mus sustabdo ir nustumia nuo bėgimo takelio. Prieš epidemiją jau buvome pradėję baimintis, kad pasaulis ritasi į prarają. Gyvenome laukdami artėjančios krizės, ekologinės katastrofos ar III pasaulinio karo, nuo kurio visi žūsime. Bet dabar matome, kad galime ateiti prie visiškai kitokios gyvenimo formos. Gyvenimas gali būti užpildytas kitokiu turiniu, kaip sakoma: „Pamatysite savo pasaulį šiame gyvenime“.
Jei pradedame išeiti iš egoizmo davimo link, tai pamažu savo noruose judame į kitą realybės pusę, peržengdami horizontą ir išeidami už egoizmo, už šio pasaulio ribų.
Taip judame amžinojo gyvenimo link. Mums nereikia mirti, numarinsime savo egoistinį norą ir nereikės patirti fizinės mirties. Keisime kūną tarsi keistume senus marškinius. Numetei senus marškinius skalbti, apsivilkai naujus ir pradėjai gyventi iš naujo. Taip eina vienas gyvenimo ratas po kito. Manyje atsinaujina norai ir kaskart atnaujinu savo gyvenimą. Nėra ko bijoti.
Dabar suprantame šio pasaulio ir aukštesniojo pasaulio esmę. Iš esmės, jie skiriasi tik noru. Jei keičiu savo norą iš gavimo į davimą, tai taip pereinu iš pasaulio į pasaulį, peržengdamas ribą tarp šio materialaus gyvenimo ir dvasinio (tai vadinama materialia mirtimi).
Sunaikiname savo norą mėgautis ir tampame laisvi. Išsilaisvinu iš egoistinio noro ir imu duoti.
Dar prieš du mėnesius nebuvo įmanoma kalbėti apie tokius dalykus. Kiekvienas galvojo apie tūkstantį gyvenimo problemų, apie savo verslą. Ir dabar virusas visus išleido atostogauti, kad pagalvotų apie dvasinį gyvenimą. Jis pakelia mus į kitą lygį ir priverčia susimąstyti apie amžinybę, apie gyvenimo prasmę. Koronavirusas – tai dvasinė jėga, kuri įeina į mus ir pakelia nuo materialios mirties iki dvasinės amžinybės laiptelio.
#262544

Iš 2020 balandžio 2 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš juodosios skylės į laisvę

Epidemija – tai ne bausmė, o vaistas

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Komentaras. Yra teorija, kaip dirba žmogaus protas. Jis gauna informaciją bangų pavidalu, paskui perveda šias bangas į daleles ir tarsi matome aplink save materiją. O iš tiesų tai tiesiog bangos, energija.
Atsakymas. Tai netgi ne dalelės. O ir bangų, praktiškai nėra. Pagal kabalą, yra tik noras ir Šviesa, kuri užpildo tą norą. Visi mūsų pasaulio vaizdai bet kokiuose lygmenyse susideda iš šių dviejų komponentų: noro ir jo užpildymo. Taip ir gyvename.
Komentaras. Vadinasi galime padaryti išvadą, kad 1) ne žmoguje tikrovės nėra – taip sako kabala; 2) Tikrovė neturi savo formos; 3) žmogus pats kuria tikrovę.
Atsakymas. Visiškai teisingai.
Klausimas. Išeitų, kad kiekvienas iš mūsų kuria tikrovę?
Atsakymas. Nežinau, ar kiekvienas iš mūsų, nes be savęs nieko nematau. Net jeigu matau tave ir kitus žmones čia ir apskritai pasaulyje – visa tai atsiskleidžia manyje.
Klausimas. Tačiau kaip viskas susiję su manimi, su mano gyvenimu?
Atsakymas. Tai tikrovė. Jei išeisi iš egoistinio savęs, šiek tiek pakilsi virš savęs, tai imsi jausti, kad tavo pasaulio suvokimas būtent taip sutvarkytas. Todėl keisdamas save, keiti supantį pasaulį. Juk jis yra mūsų vidinių pokyčių, mūsų vidinių būsenų pasekmė, o pats sau jis nesikeičia.
Klausimas. Ką reiškia, kad „neegzistuojų jūsų atžvilgiu“? Juk sėdžiu čia. Jūs mane matote.
Atsakymas. Dabar jautiesi egzistuojąs tam tikrame materialiame pavidale. Taip tavo vidinių savybių rinkinys piešia tau tavo būseną.
#246873

Iš 2018 m. lapkričio 26 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Fantazijos ir tikrovė

Kas mato teisingą tikrovę

Nori pakeisti pasaulį – pakeisk save

Dėl karantino daugelis skundžiasi, kad jaučiasi izoliuoti tarsi būtų atsidūrę juodojoje skylėje. Tačiau turime suprasti, kad visas mūsų pasaulis, visa Galaktika, visa Visata yra juodosios skylės viduje. Nieko nepadarysi – tai faktas. Tad ne baisu, kad ir jūs jaučiate šią tamsą.
Sako, kad juodosios skylės viduje yra tokia gravitacija, kad net šviesa iš ten negali ištrūkti – viskas prasmenga šiame juodame šulinyje, nes ten toks didelis egoizmas. Egoizmas viską praryja, neleisdamas niekam išeiti į išorę. Toks mūsų pasaulis, kuriame esame tarsi juodojoje duobėje.
Bet viskas, ką matome iš išorės, iš tikrųjų yra mūsų viduje, – matome save. Ir jei matome tamsą, tuomet atskleidžiame savo tikrąsias savybes ir galime padaryti išvadas apie savo būseną. Iš to paaiškės, kaip išeiti iš šios duobės, iš juodosios skylės.
Jei įgysime davimo savybę, iškart tapsime laisvi. Todėl noras duoti vadinamas „laisva žeme“, o joje gyvenantys žmonės vadinami laisvais žmonėmis. Ir tuomet išskrisite iš šios juodosios skylės ir tapsite laisva tauta savo šalyje, savo nore. Paprašyk Kūrėjo, ir Jis viską sutvarkys. Reikia tik nusilenkti ir paprašyti, tai yra visas mūsų išsitaisymas.
#262525

Iš 2020 m. balandžio 1 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Realybės perkainojimas

Kaip tu jautiesi šiomis sunkiomis dienomis?

Ties raudona linija

Klausimas. Kas yra žinojimas ir tikėjimas?
Atsakymas. Tikėjimas – tai davimo savybė, kuri atsiskleidžia žmoguje dėl jo pastangų bei priklausomai nuo jų veikiančios Šviesos. Tai ne mūsų materiali savybė, kai duodu, nes ketinu ką nors iš to išlošti, kitaip negalėčiau duoti.
Bet kai mane pakelia virš egoizmo, tai tiek, kiek pakilau, išties imu gauti davimo savybę duoti neatlyginamai ir nesavanaudiškai. Tai vadinama Binos savybe, tikėjimo savybe.
Žinojimas – kai duodame, ir dėl to, kad duodame, imame suprasti, jausti, kuo esame panašūs į Kūrėją, imame Jį suvokti. Tai ir yra žinojimas – Chochma Šviesa. Taip imame suvokti abi Šviesas: Šviesą Chasadim ir Šviesą Chochma.
#259065

Iš 2019 m. gruodžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žinojimas. Įgūdis ar įpareigojimas

Pažinti daiktų esmę per raides

Davimo mokslas