Pranešimas (Le Monde). Europa išgyvena sudėtingiausią savo istorijos laikotarpį, tačiau paskutiniuoju metu stebimas nuovargis. Keleto mėnesių migrantų krizė paskatino dar didesnes Europos transformacijas nei euro krizė.
Europą sukrėtė naujasis Rytų ir Vakarų dalijimas, moralus ES pralaimėjimas dėl jos esminių vertybių, judėjimo be sienų erdvė Europoje nebegali funkcionuoti, jei tuo neužsiims viršnacionalinė valdžia. Iš tikrųjų tėra viena išeitis: Šengeno zonos mirtis.
Komentaras. Yra dar viena išeitis ir ji apskritai vienintelė – tai tikroji integracija. Tačiau toks požiūris į gyvenimą, pasaulį, prasmę reikalauja pokyčių. Ar ES yra žmonių, pasirengusių tai išgirsti?
Ar jie visiškai prispausti buržuazinio elito, kuris nesugeba jausti nieko kito, išskyrus materialią naudą, netgi gresiant savo ir pasaulio sunaikinimui. Ir ji gali visus sau pajungti? Išskyrus nedidelę kabalistų grupę…

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities pasaulio žemėlapis – be sienų

2015-ieji – blogio įsisąmoninimo metai

Pabėgėliai: kas laukia Europos? V d.

Komentaras. Mokslininkai nustatė, kad patys didžiausi egoistai – altruistai. Tai įrodyta ir neuronų, ir ekonomikos lygmenyse. Yra netgi tokia sąvoka „altruistinė bausmė“ – nubausti kažką kitą, kad gautum iš to malonumą.
Kitaip tariant, bausdami tuos, kurie kenkia, kurie neatneša žmonėms laimės bei laisvės, mes savo egoizme kylame vis aukščiau.
Atsakymas. Žinoma, galime papirkti žmogų dovanomis, patarnaudami jam, rodydami jam savo meilę. Šitaip visą laiką iš mūsų ką nors gaudamas jis mėgausis ir pripras prie pripildymo, malonumo. Taip mes jį prie savęs priklijuojame!
Iš esmės tai yra vadinamasis „moters darbas“. Tai moters funkcija, kai ji aptarnauja vyrą, o šis jaučia joje motinišką funkciją, jam jos reikia.
Nematau čia nieko blogo. Taip mes, egoistai, bendraujame tarpusavyje. Jeigu man kas nors būtų nereikalingas, aš visai nepastebėčiau jo stovinčio šalimais! Visada pastebiu tik tai, ko man reikia, iš ko galiu gauti kokios nors naudos, arba priešingai – pastebiu tai, kas trukdo, grasina, kitaip tariant, veikia mano norus neigiamai arba teigiamai.
Tačiau pats aukščiausias egoizmas – iš tikrųjų altruistinis. Tai ištobulintas egoizmas, kai aš, suprasdamas, kas kitam gera, tiesiog kaip gyvūnėlį ar vaiką pamažu jį prisijaukinu: arba apgaunu, pripildau, o po to išprovokuoju tam tikrą reakciją į save, kai jis be šito nebegali ir tampa man įsipareigojęs.
Klausimas. Kas atsitiks, jei dabar visur matysime egoizmą?
Atsakymas. Nieko. Tai rimta egoizmo stadija, kai supranti, kaip dirbti su kitais žmonėmis, kai žinai, kad jie – taip pat egoistai, ir, kad elgdamasis altruistiškai, nupirksi juos. Tau nereikės jų valdyti jėga, užteks tiesiog gerai pamaitinti.
Tai tokia pati egoistinė nauda, tik aukštesnio lygmens. Kaip nūnai pastebi mokslininkai, taip ir paprasti žmonės išvys, kad visa tai tėra egoizmas: motina myli savo vaikus gyvūnine, paprasta meile, viską jiems atiduodama, jai reikia vaikų, o vaikams jos.
Komentaras. Bet žmonės įsitikinę, kad motinos meilė – tikra altruistinė meilė…
Atsakymas. Reikia truputį rimčiau žiūrėti į gyvenimą! Aš tai sveikinu, gerbiu, myliu. Mano motina dar gyva, žinau, kaip su ja elgiuosi, kaip turėčiau elgtis, kaip ji su manimi elgiasi. Bet turime suprasti, kad šį jausmą mumyse pažadina gamta, o ne pats žmogus išsiugdo. Štai koks skirtumas!
Ir tai svarbus momentas: arba veikiu pagal gamtos dėsnį, kuris mane taip sužadina, kad ieškau maisto, sekso, šeimos, ar tokios meilės – pas tėvus. Arba, nepaisydamas savo egoizmo, ugdausi visiškai kitokį požiūrį į kitus, esančius aplinkui: negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus ir žmones!
O tuomet tai, ką išsiugdžiau prieš savo pirmapradę prigimtį – egoistinę ir instinktyvią, padariau tai per jėgą, valios pastangomis, – tai yra mano! Ir tuo galiu didžiuotis!
Mumyse vystosi vadinamieji egoistiniai „rešimot“ – informaciniai įrašai, diktuojantys man, jog turiu pakilti virš savęs, kad pasiekčiau aukštesnę būseną. Egoistinę!
O kaip kitaip suprasiu kitą būseną, jeigu ji neatrodys man egoistinė? Aš ją jaučiu taip – „noriu!“. Noriu ne tik šio pasaulio, bet ir kito – aukštesniojo, būsimo, kur nėra mirties, jokių apribojimų! Noriu viską matyti, turėti, suprasti, jausti!
Aš tam pasiruošęs! Kabalos mokslas sako: „Nori? Prašom! Tik tam reikia atlikti štai šitai. Leisk tau padėsiu“. Ir padeda. Pasirodo, kad ši pagalba nukreipta prieš mane, kai viduje apsiverčiu ir jau imu mąstyti kitokiomis kategorijomis: ne gavimo, o davimo, rūpinuosi ne savimi, o kitais.
Per tai jaučiu poilsį, prisipildymą, šito siekiu! Ir tai ne instinktyvi motinos meilė vaikui, kuria ji pripildo save! Čia – aš pripildau kitus. Ir ne vaiką, su kuriuo mane sieja gyvūninis jausmas, o visai svetimus žmones, net priešingus ar atgrasius man.
Taip pasieksime kabalistinės sąmonės pergalę. Tai didelis darbas. Bet mes nugalėsime!

Iš 2016 m. kovo 4 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaityti:

Neribotas egoizmo limitas

Išskirtiniai egoistai

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Baal Sulamas „Taika pasaulyje“ rašo: Mumyse esančios didžiulės betvarkės šaknis yra ne kas kita, kaip išskirtinumo savybė, kurią stipresnę ar silpnesnę turi kiekvienas. Šią savybę gauname tiesiai iš Kūrėjo, kuris yra visų kūrinių šaknis.
Turint tai omenyje, kai išskirtinumo savybė nusėdo į mūsų ankštą egoizmą, ji pradėjo veikti griaunamai, o galiausiai virto visų pasaulyje vykstančių ir vyksiančių griūčių šaltiniu.
Kol kiekvienas iki galo nesuvoks savo išskirtinumo, kurį lemia jo asmeninė prigimtis, nepajudėsime iš vietos. Kiekvienas turi visiškai aiškiai pamatyti tikrąjį savo egoizmo vaizdą. Dabartinėje materialioje pakopoje, šiame pasaulyje, kokį jį beįsivaizduočiau, visų pirma privalau suvokti pagrindą – kaip smarkiai aš trokštu viskuo pasinaudoti.
Galiausiai suprasiu, kad esu sau svarbiausias, todėl galiu atsisakyti visko, padaryti bet ką su bet kuo dėl kruopelytės savo malonumo. Jeigu gilinsiuosi į savo svarstymus, pamatysiu, kad man nerūpi niekas, išskyrus mane patį, ir viso pasaulio kančios nenusvers mano noro gauti lašelį malonumo, tegul sau kenčia ar dega nors ir amžinybę!
Kol žmogus šito savyje neaptiko – jis savęs nepažįsta. Tai ir yra asmeninio išskirtinumo savybės suvokimas – blogio suvokimas.
Ego atskleisti labai sunku. Net jeigu savo blogį suprantu – vis tiek negaliu su tuo sutikti. Blogio pradas neleidžia man akivaizdžiai pamatyti ir pajausti savo esmę, savo išskirtinį egoizmą, dėl kurio mano Aš uždengia visą pasaulio vaizdą, nepalikdamas vietos niekam kitam. Visi kiti man tiesiog neegzistuoja, aš nepajėgiu jų paisyti. Jie yra už mano suvokimo ribų. Šito suvokimas yra būtinas žingsnis, siekiant išsitaisyti.
Klausimas: Kodėl egoizmas slepia nuo mūsų teisybę?
Atsakymas: Tai natūrali apsauginė reakcija. Jis nenori, kad kentėčiau. Juk jeigu pamatysiu visą savo blogį, tai tuojau pat užsimanysiu jo atsikratyti. Todėl ego tiesą slepia: šiek tiek atskleidžia ir vėl užmeta uždangą. Tai reikalinga, kad gilinčiausi vis labiau iki pat maksimalaus suvokimo. Tada būsiu pasiruošęs Šviesos pagalbai.
O iki tol aš dar nesu subrendęs, neištversiu noro išsitaisyti, spruksiu lemiamu momentu. Jeigu egoizmas nešvelnins nemalonių pojūčių, kylančių man susiduriant su savo egoistine esme, aš nepajėgsiu tęsti.
Štai todėl suvokimas užplūsta bangomis: tik ką stebėjausi, koks galiu būti blogas, bet uždanga krenta – ir aš vėl pagaunu save galvojant: „O kad jis numirtų. Kam jis man reikalingas? Tik trukdo…“ Tada vėl mane sukrečia mano niekingumas, o po akimirkos iš naujo apie jį pamirštu.
Apskritai, kiekviena savybė veikia poroje su savo priešingybe. Kitaip negalėčiau suvokti viso gylio.
Bet kuriuo atveju aš nepažįstu savo blogio, jeigu nesiekiu gėrio. Tokia yra universali visoms būsenoms taisyklė. Aš siekiu gėrio, davimo savybės, draugų, didingo tikslo – tik į priekį, nesidairau į šonus. Tada vietoje gėrio pakeliui randu vienatvę, betvarkę, griūtis.
Pasakyta: „Daryk viską, ką tik pajėgi“. Tai reiškia: „būk geras“, siek tikslo, būk atkaklus, nesustok. Pakeliui tu įgausi proto-išminties, bet svarbiausiai eik pirmyn, veik.
Klausimas: Ar galima iš anksto pasiruošti blogio suvokimui, kad nedelsdamas pereitum į ištaisymą?
Atsakymas: Ne, mes savęs blogiui neruošiame.
Vienas žmogus, dirbęs cirke, pasakojo, kad akrobatai laikosi tokios taisyklės: prieš pradėdamas patikrink, kur (jeigu ką) nukrisi. Tada iš anksto žinai, kad krisi į konkrečią vietą tam tikra poza.
Taigi, ir dvasiniame pasaulyje yra analogiškas pasiruošimas. Bet mes dirbame ne tam, kad nukristume. Mes visada judame pirmyn. Be abejo, turime pasiruošti užnugarį, bet mūsų lūkesčiai nukreipti į tikslą, mes nesiruošiame atsitraukti, atšokti ar grįžti.

Iš 2013 m. liepos 28 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas finišuoja

Ne tikėtis, o veikti!

Žmogus neturi teisės atsiskirti nuo visuomenės ir prašyti  išganymo sau pačiam, net ir vedinas pačių geriausių ketinimų, norėdamas suteikti Kūrėjui malonumą. Asmenine malda, prašymu, verkdami vienumoje mes niekuo nepadedame, o tik kenkiame ir sau, ir kitiems.
Dabar įsivaizduokite, kiek griūčių nulėmėme per tremties laikotarpį. Visa tai tik tam, kad atskleistume savo blogį ir suprastume, kad ištaisymas įmanomas tik susivienijus. Tremtis buvo būtina tik tam, kad atvertų mums, kur yra ištaisymo vieta, kad nuo asmeninės maldos pereitume prie bendros.
Bet kuris noras širdyje vadinamas malda. Malda – tai darbas širdyje. Ir jei bet koks noras pereitų per visuomenę, jis būtų priimtas. Mūsų būsena jau būtų kitokia – jaustume visišką ramybę ir pilnatvę. Bet dėl to, kad mūsų prašymai, visi mūsų troškimai, sąmoningi ir nesąmoningi, kyla mums nesusivienijus, jie veikia mūsų nenaudai. Ir visų pirma jie kenkia pačiam prašančiajam.
Turime suprasti, kokios griežtos sąlygos mums sukurtos, juk mes sujungti į vieną tinklą, kuris dabar atsiskleidžia pasaulyje kaip viena bendra, susaistyta, integrali sistema. Ši būsena akivaizdžiai parodo, kad mums nepavyks išeiti iš šios sistemos, ir esame priversti joje dalyvauti. Pasibaigė laikas, kuris buvo skirtas blogio suvokimui. Arba mes tęsime mokymąsi per mušimus, gaudami smūgius visais lygmenimis, arba pradėsime veikti pagal dabar tarp mūsų atsiskleidžiantį ryšių tinklą.
Turime labai aiškiai įsivaizduoti, suvokdami tai kaip patį griežčiausią perspėjimą, kad yra neleistina prašyti vienam, nors mums labai šito norisi! Čia ir pasireiškia blogasis mūsų pradas, kuris prieštarauja Kūrėjui. Egoizmas – tai mūsų troškimas suvokti Kūrėją, bet tam, kad viešpatautų pats žmogus.
Noras „Aš viešpatausiu“ nukreiptas ne prieš Kūrėją, o prieš visuomenę, prieš grupę. Blogasis pradas – tai mūsų noras pavieniui kreiptis į Kūrėją ir vieniems prašyti savo asmeninio išgelbėjimo. Šis noras slypi absoliučiai kiekviename. Mes pasiruošę melstis, prašyti, pažinti Aukštesniąją jėgą, pripažinti jos viešpatavimą. Visa Egipto tremties problema ta, kad kiekvienas jaučiasi atskirtas nuo kitų.
Čia ir glūdi Jokūbo sūnų nusikaltimas, jų neapykantos savo jaunesniajam broliui Juozapui priežastis. Juozapas norėjo surinkti visus brolius ir juos suvienyti, o jie norėjo likti kiekvienas atskirai. Jie nesuprato, kad reikalinga vidurinioji linija, susijungimas, ir todėl buvo priversti patirti Egipto vergiją ir per kančias suvokti broliškos vienybės būtinybę.
Tik suvokę šį blogį po ilgų tremties metų jie nusipelnė gauti Torą. Čia ir buvo visa Egipto tremties, kaip „baudos rato“, prasmė ir priežastis.
Visas vystymosi procesas ir Aukštesniuosiuose pasauliuose, ir mūsų pasaulyje, visas šis žaidimas sukasi tik aplink susijungimą. Džiugu, kad šiandien jau galime kalbėti apie tai suprasdami to būtinybę ir jausdami, kad šis klausimas mums artimas.

Iš 2013 m. liepos 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Panorėsime dabar – bus dabar!

Taškas, virš kurio auga žmogus

Kongresas Sankt Peterburge. Paruošiamoji pamoka
Klausimas: Meilė turite galvoje draugystė, o draugystė – meilė. Kodėl tarp vaikų ir tėvų yra meilė, bet nėra draugystės?
Atsakymas: iš esmės, šiandien nėra nei vieno, nei kito. Mes esame padidinto egoizmo būsenoje, kai vaikai ir tėvai nejaučia meilės vienas kitam. Mes dėl to nekalti, tiesiog tai yra tai, kas yra.
Šiandien daug kas keičiasi žmonijoje. Žmonės nenori turėti vaikų, nenori kurti šeimos. Yra tokių, kurie sutinka kurti šeimą, bet nenori turėti vaikų. Ir priešingai, nori vaikų, bet nenori kurti šeimos.  Apskritai, viskas ne taip.
Mano jaunystės laikais viskas buvo šiek tiek kitaip. O šiandien žiūriu į jaunimą ir nesuprantu jų – juose visiškai kita prigimtis. Tai – ryški kartų kaita, laiko greitėjimas ir ateityje mūsų laukia  dar rimtesni pokyčiai.
Faktas tas, kad vyksta norų kilimas, kurie mumyse dar akivaizdžiai neišreikšti, bet jau atitrūkę nuo ankstesnės pakopos, t.y. mes vis labiau ir labiau tolstame nuo gyvūninio lygmens. Kitaip tariant, mumyse vis labiau ir labiau pasireiškia žmogiškoji prigimtis, žmogaus egoizmas. Todėl mes atitrūkstame nuo ankstesnio gyvūninio lygmens ir  mums dingsta natūralūs instinktai, kurie nukreipti į šeimos sukūrimą ir vaikų auklėjimą. Jie įgyja labai sąlyginį vaizdą.
Visa tai veda mus į išsitaisymą. Kol kas žmonės sukasi naujų bundančių juose norų poveikyje, o paskui jie suvoks juos, be to suvoks juos kaip kenksmingus. Kaip tai ištaisyti? Tiktai ištaisant savo ketinimą – dirbant su klaidomis.

Iš 2013 m. liepos 11 d. pamokos prieš kongresą Sankt Peterburge

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Šeima – kaip visatos centras

Šiomis dienomis Kūrėjas specialiai teikia visam pasauliui „pakibimo ore“ pojūtį: žmogus nežino, ko tikėtis, kas bus. Staiga pakyla potvynis Europoje, taifūnas Amerikoje, o kur dar gaisrai, masinės žudynės! Visą pasaulį drebina arabiškasis pavasaris, turkiškasis pavasaris, neramumai Sirijoje, Libane, Egipte. Ir visa tai vyksta dabar, kai su esamomis technologijomis ir galimybėmis galėtume išspręsti bet kokias materialias problemas ir paversti žemę rojaus sodu!
Visi tai žino: politikai, mokslininkai, sociologai. Pasiekėme tokį vystymosi lygmenį, kai galime lengvai aprūpinti visus žemės gyventojus viskuo, kas būtina: maistu, apranga. Visi rūpesčiai įveikiami, išskyrus žmogaus – jis vienintelis, kurį reikia ištaisyti.
Juk dabar galime apsirūpinti visomis materialiomis gėrybėmis, išspręsti visas problemas, tačiau pusė žmonijos miršta badu, o kita pusė serga depresija ir netenka noro gyventi, kaip, sakykim, Europoje, kur netrūksta maisto, bet apstu kitų problemų.
Mus gali išgelbėti vienintelis dalykas –  žmogaus prigimties pakeitimas. Visi turime tai suprasti ir išsikelti kaip svarbiausią tikslą. Nėra kitos išeities: niekur nieko nepasieksime, kol nepasirūpinsime savo prigimties pakeitimu. Tai turi būti aišku kiekvienam, o pirmiausiai – mums, studijuojantiems kabalą.
Galime liautis taisyti padėtį kitais būdais: sėkmė apsirūpinant maistu, drabužiais, sunkiosios ir lengvosios pramonės, aukštųjų technologijų pasiekimai nepagerins mūsų padėties. Technologijomis galime kurti tiesiog stebuklus, tačiau nepajėgiame jų panaudoti žmonijos labui.
Mes galėsime sukurti vaistus nuo bet kokių ligų. Jau dabar yra daug kartų už šiuo metu naudojamus geresnių vaistų nuo vėžio, inkstų ir širdies ligų, bet jų neapsimoka gaminti, todėl jie nepatenka į rinką. Žymiai naudingiau gaminti kuo daugiau brangios, sudėtingos aparatūros, kad reikėtų kuo daugiau medikų – tam išplėtota pramonė. Sveikatos apsaugos sistema – tiesiog fabrikas.
Todėl nieko negalėsime sutvarkyti, kol neištaisysime žmogaus prigimties. Reikia nukreipti tam visas jėgas, tada pasiseks. Kitaip nieko neišeis.
Man neseniai sulūžo beveik naujas spausdintuvas – tespėjau juo išsispausdinti daugiausiai 50 lapų. Daiktus tyčia gamina taip, kad jie tuoj pat sugestų, ir mes būtume priversti pirkti naujų. Mūsų prigimtis verčia veikti išvirkščiai: lyg ir vystosi technologijos, techninė pažanga, o susumavus – visomis kryptimis riedame atgal. Visa tam, kad suvoktume savo blogį.
Todėl nesistebėkime, kad mes ir mūsų vaikai neturime saugumo, geros, malonios aplinkos. Galiausiai, sulauksime, laiko, kai nebus įmanoma nuspėti, kas įvyks po akimirkos, tiesiog pavirsime iš baimės drebančiais kiškučiais: iš ryto galvosime, kaip išgyventi iki vakaro, o naktį – kaip sulaukti ryto.
Gaila, bet neįmanoma be baimės. Juk jei esu egoistas, mane veikia tik baimė. Egzistuoja tūkstančiai baimės rūšių: gera ar bloga, šio pasaulio ar būsimo, baimė nepasiekti Kūrėjo, nemokėti Jo pagauti ar nemokėti Jam duoti. Bet kuriuo atveju, baimė –  pats veiksmingiausias stimulas. Baimė nepasiekti, ko norime, t. y. noro išvestinė. Aš noriu pasiekti kokį nors tikslą ir bijau, kad nepavyks, t. y. išeina baimė dėl baimės – tai jau tikrai varantis motyvas, vadinamasis „virpulys“.

Iš 2013 m. birželio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Uraganas „Sandy”: kam ir kodėl?

Išjausti visas pasaulio baimes

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Klausimas: Aš jau seniai nejaučiu jokio džiaugsmo, būdamas šiame kelyje. Ką darau neteisingai?
Atsakymas: Tavo egoizmas nuodija tavo džiaugsmą. Matyt tave supanti aplinka nėra pakankamai stipri, kad  galėtų su tavimi dirbti. Reikalinga teisinga aplinka, kuri leis tau veikti nepaisant savo ašarų.
Savyje mes  nuolatos girdėsime egoizmo raudą . Ten glūdi mūsų piktosios, juodosios jėgos, kurios be perstojo  bando iš mūsų išsiurbti energiją. Tai tikras vidinis pragaras. Mums reikia pasipriešinti joms, sukuriant aukščiau jų savo rojų – ryšio, davimo, visiškos ir absoliučios meilės savybę, pojūtį, kad esu tarsi kūdikis grupės rankose. Aš perduodu jiems viską, ką turiu, o gaunu visišką palaikymą.
Tuomet man džiugu, juk atskleidžiu, kad visi rūpinasi manimi. Man pačiam nėra ko nerimauti, juk aš esu absoliutaus gėrio pasaulyje. Viskas puiku ir, esant tokiems mano santykiams su aplinka, negali būti kitaip.
Nors visa tai sukurta virš tamsos jėgų, kurios lieka manyje ir nori mus išskirti. Aš jaučiu šias jėgas tiesiog savo pilve ir, aišku, jos sąžiningai atlieka savo darbą, nes yra siųstos Kūrėjo. Tačiau, būdamas atsidavęs aplinkai, esu visiškai tikras, kad galėsiu išsilaikyti aukščiau šių blogųjų jėgų. Tenoriu ištirpti savo drauguose, tik juose mano viltis, saugumas, džiaugsmas.
Neturiu kitos galimybės, kito kelio. Krentu į juos tarsi į baseiną ir būnu tarp jų, pasiruošęs atiduoti viską, kad tik gaučiau iš jų užtikrintumo Šviesą. Ši Šviesa  suteikia tikrąjį saugumą, juk joje yra Aukštesnioji  Šviesa. Štai taip ir reikia daryti!

Iš 2013 m. birželio 20 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prasiveržti iš fluidų pasaulio į tiesos pasaulį

Atėjo laikas pažvelgti tiesai į akis

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Pokalbis prieš kongresą
Senovės Babilone pirmąkart pasireiškė tikrasis susvetimėjimas tarp žmonių, noras pasidalyti. Egoizmas išaugo ir tai buvo priežastis, kodėl žmonės ėmė tolti vieni nuo kitų, kaip sakoma, liovėsi vieni kitus suprasti. Tada ir atsirado kabalos mokslas.
Kabalą atskleidė vienas iš senovės Babilono šventikų – Abraomas, kuris atrado mūsų priklausymą nuo egoizmo ir suprato, jog šis egoizmas ne veltui pradeda vystytis. Juk būtent anuomet jis pasireiškė labai staigiai ir galiausiai sukėlė visų senovės Mesopotamijos tautų išsiskirstymą po visą pasaulį.
Štai tada ir buvo atskleistas kabalos mokslas, kuris iš esmės teigia, kad nepaisydami egoizmo žmonės turi vienytis. Tai labai sudėtinga ir apskritai ne žmogaus jėgoms, bet reikia suprasti, kad tai Gamtos iššūkis ir turime taip veikti. „Jeigu telksimės ir saugosime tokią vienybę, kuri buvo prieš egoizmo pliūpsnį, – pamokslavo Abraomas, – tai visąlaik kilsime virš šio egoizmo. Jam augant, mes laikysimės vienybės ir kilsime vis aukščiau.“
Taip ir sakoma pirminiuose šaltiniuose, kad anksčiau visi žmonės buvo kaip viena šeima: visi kalbėjo viena kalba, visi suprasdavo vieni kitus, visi buvo artimi vieni kitiems. Jie gyveno labai paprastai, maitinosi iš esmės vienodu maistu. Netgi jei kažkuris buvo turtingesnis, o kažkuris skurdesnis – tai neypatingai atsispindėjo buityje. Visi valgė vytintą žuvį (Tarpupyje jos buvo pakankamai), duoną, svogūnus, česnakus, taip pat ir kai kuriuos pieno produktus – ir viskas. Štai tai, ką jie turėjo, bet turėjo visi. Kitaip tariant, žmonėms nekildavo ypatingų rūpesčių dėl to, kaip prasimaitinti. Žemė buvo derlinga, viskas buvo gerai ir visi gyveno maždaug vienodai – iki pat egoizmo pliūpsnio.
Tad ir Abraomo atskleistas kabalos mokslas irgi pagrįstas tuo, kad žmonės turi gyventi  praktiškai vienodai – tenkindami savo natūralius kūniškus poreikius, kaip reikalauja kūnas, t. y. normaliai, racionaliai. O visa kita, visas likusias jėgas turi skirti tam, kad kiltų virš savo egoizmo.
Abraomas kalbėjo apie tą egoizmą, kuris ėmė busti ir smarkiai augti. Vieną pradėjo traukti prie verslo, kitą prie kažko dar, trečią – irgi… Kiekvienas užsimanė būti didesnis už kitus, geresnis, stipresnis, svarbesnis ir t. t. „Priešingai, mums reikia likti tame pačiame lygmenyje, – kalbėjo Abraomas, – arba, galimas daiktas, kilti gerinant savo gyvenimą, bet vienodai, kad būtume išsaugoję bendrumą, kaip viena šeima.“ Vieningoje šeimoje visais vienodai rūpinamasi, kad kiekvienas turėtų tai, ko reikia, patenkintų savo poreikius, o visur kitur visos jėgos yra nukreipiamos tik kilimui virš egoizmo. Toks požiūris į mūsų raidą ir yra kabalos pagrindas.
Vis dėlto dauguma nepaklausė Abraomo ir nuėjo egoistinio vystymosi keliu, išskyrus tą žmonių grupę, kurią jis surinko. Joje viešpatavo davimo įstatymai: žmonės vieni kitiems parūpindavo tai, kas būtina, ir tuo pačiu metu kiekvienas pagal galimybes stengėsi pakilti, visas likusias jėgas skirdamas saitams su kitais. Jeigu žmonės taip veikia, tai jų tarpusavio ryšyje, santykiuose ima pasireikšti aukštesnioji Gamtos jėga (galima pavadinti ją Kūrėju). Ir tuomet jie jaučia kitą egzistavimo lygmenį – nebe tą negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą, kurią nuolat rūpindamiesi kūno gerove, jo poilsiu, patenkinimu, patogumu, jaučiame dabar, o kitą lygmenį.
Šis lygmuo vadinamas „žmogumi“, arba „Adomu“, – iš žodžio „panašus“ (dome). Panašus į Kūrėją, į tą aukštesniąją jėgą – davimo ir meilės jėgą, kuri iš tikrųjų vadovauja gamtai iš vidaus, ją judina, vysto. Štai kas tada buvo atskleista ir paskui keliems tūkstantmečiams paslėpta, o šiandien vėl pradeda atsiskleisti.
Paskutinieji dabarties kabalistai – Baal Sulamas, Rabašas ir mes su jumis. Beje, mes jau ne šiaip sau tai atskleidžiame, kaip kad jie atskleidė mums, o pradedame tai realizuoti. Ir realizacija vyksta jau ne nuo senovės Babilono lygmens, kai žmonės iš esmės buvo viename lygyje, kaip viena šeima. Tada viskas buvo galbūt paprasta, bet akivaizdu, kad ne taip turėjo toliau klostytis istorija.
Žmonijai reikia išvystyti savo egoizmą, išvystyti kaip reikiant, iki suvokimo, jog jis iš tikrųjų mus žudo. Užuot jautę gėrį, kurį jis mums žadėjo, mes suvokiame, jog esame pasimetę, silpni, nieko nepasiekę. Mes stengiamės gyventi geriau, galiausiai tam išeikvojame visus metus, visas galimybes, kurias turime šioje būsenoje, mūsų gyvenime.
Taigi šiandien mes pradedame nuo visiškai kitokio lygmens – nuo egoistinio, galutinio, finalinio žemiškosios raidos lygmens. Iš tikrųjų egoizmas išaugs kur kas labiau, bet kitame jo lygmenyje žmogus jau pradeda vienytis ir pereina į kitą raidos stadiją.

Iš 2013 m. birželio 12 d. Krasnojarske prieš kongresą vykusio pokalbio

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenė – vienas bendras dvasinis organizmas

Vienybė per meilę arba neapykantą

Kuo naudingas egoizmas?

Klausimas: Ankstyvosiose evoliucijos stadijose žmonės gyveno urvuose ir buvo kaip viena šeima. Per tūkstantį žmonijos vystymosi metų mūsų egoizmas stipriai išaugo, bet turime grįžti prie šeimyniškumo. Kur dings mūsų egoizmas? Ką su juo daryti, kaip su juo dirbti?
Atsakymas: Visą laiką kilti aukščiau. Egoizmas padeda aukščiau mūsų ryšio kurti davimo savybę ir meilę. Jis yra tas pasipriešinimas, kuris vėliau sukuria integralaus tarpusavio ryšio energiją, kurią galime naudoti visur.
Klausimas: Ką ligoniams reiškia „pakilti aukščiau egoizmo“?
Atsakymas: Pakilti aukščiau egoizmo – vadinasi – pakilti aukščiau visokių egoistinių polinkių, kurie pažeidžia mūsų ryšį: aukščiau nepasitikėjimo, atstūmimo, kitų netoleravimo. Žmogus turi suprasti, kad jam reikia pakilti būtent aukščiau jų. Į jokios kitas problemas neatsižvelgiama.
Komentaras: Vadinasi, jei girdžiu „man blogai“, – einu į didžiulį ryšį. „Man labai blogai“ – einu į dar didesnį ryšį?
Atsakymas: Turime stengtis tai daryti, arba bent jau duoti signalą aplinkai, kad ji pradėtų rūpintis manimi – ne fiziškai, o būtent palaikydama dvasinę būseną.

Iš 2013 m. balandžio 4 d. TV programos „Ateities medicina“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakilti virš egoizmo?

Pakilimas, bet ne pabėgimas

Neišlaikytas egzaminas

Klausimas: Kuo naudingas mums egoizmas ir kaip jį naudoti gėriui?
Atsakymas: Egoizmas naudingas tuo, kad tai yra vienintelė mumyse esanti energija. Tai, kas mus stumia pirmyn, augina mus. Tai, kas per visą evoliuciją kėlė mus iš gyvūninio lygmens į tai, kur esame šiandien.
Nūnai esame tokiame konvergencijos taške, kai apskritai keičiamės. Pradedame suprasti, kad ankstesnis egoizmo pavidalas atgyveno. Nebegalime daugiau su juo dirbti, štai jis ir rodo mums dabartinę krizę.
Tai buvusio egoizmo krizė, kai juo naudojomės ir atrodė, kad viskas gerai, viskas normalu ir galime tai tęsti iki begalybės. Bet staiga atskleidėme, kad jis užsivėrė, uždarė mus į vieną bendrą sistemą – ir tapome visiškai tarpusavyje priklausomi.
Ir jei taip, kaip gi galime panaudoti savo egoizmą? Palaipsniui tampame it viena šeima, kur visi tarpusavyje priklausomi, ir jau turiu išnaudoti savo egoizmą, atsižvelgdamas į savo priklausomybę nuo kitų. Vadinasi, turiu jį naudoti kitaip, kitokiu pavidalu, kitaip tariant, integraliai – atsižvelgdamas į visų kitų egoizmą.
Pasirodo, turime naudotis mūsų bendru egoizmu: sudėti jį kartu ir pakilti aukščiau jo, kad mūsų bendrystė, ryšys, palaikymas būtų aukščiau nei mūsų asmeninis egoizmas – padaryti jį bendrą, visuomeninį, grupinį.
Kitaip tariant, mūsų grupėje turi būti kažkoks bendras tikslas ir šį bendrą tikslą turime pasiekti, pasistūmėdami kiekvienas su savo individualiu egoizmu. Tada visuomet būsime susitelkę į bendrą tikslą, bendrą ryšį ir galiausiai savo sėkmės dydį pradėsime matuoti mūsų bendru vienybės dydžiu. Tai labai svarbu. Todėl egoizmas nėra anuliuojamas, o tiesiog naudojamas taip, kaip šiandien jis ir atsiskleidžia žmonijoje – integraliai.

Iš 2012 m. spalio 21 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Progresyvi egoizmo forma

Kuo blogiau, tuo geriau

Amžinas laimėjimas