Visa gamta grįsta vienybe, tarpusavio dalyvavimu, tarpusavio balansu, tarpusavio palaikymu. Tad kiekvienas šio vidinio, uždaro paveikslo dalyvis ima iš jos tiek, kiek gali ir turi imti savo egzistavimui ir ne daugiau.
O žmogus iš gamtos ima nesiskaitydamas su niekuo! Ir ne šiaip sau ima. Jis vagia iš jos, naikina visas kitas rūšis, visiškai nesirūpina, kad šios galėtų atsistatyti. Savyje išvystėme tokį vartotojišką požiūrį į gamtą, kad net nėra ko kalbėti apie kokią nors pusiausvyrą.
Be to, žmogus įneša į ją didžiulį disbalansą savo mintimis, nes jos yra pačios didžiausios jėgos gamtoje.
Mintis – tai didžiulė jėga. Iš gamtos matome, kad kuo galingesnė jėga, tuo ji mažiau pastebima, labiau paslėpta: branduolinės jėgos, subatominės jėgos, radiacijos jėgos, radiobangos. O dvasinis pasaulis visai nejaučiamas.
Kitaip tariant, grubios mechaninės jėgos, veikiančios trumpu atstumu, jos čia, šalia mūsų. O kuo galingesnė jėga, tuo ji subtilesne, tuo mažiau ją suvokiame.
Todėl kabala sako, kad pačios galingiausios jėgos – tai mūsų proto, mūsų minčių, mūsų tarpusavio santykių jėgos. Nors mums atrodo: „Koks skirtumas, kaip galvoju apie pasaulį, ar kaip elgiuosi su kitais?!“
Tačiau iš tikrųjų tai irgi gamtos jėgos, beje, pačios galingiausios pagal savo poveikį, mat savo kokybe jos aukščiausios. Jos nepriklauso negyvajam, augaliniam ar gyvūniniam gamtos lygmenims, jos žmogaus lygmenyje ir todėl sukelia patį didžiausią disbalansą.
Taip savo blogu santykiu vieni su kitas tiesiog naikiname save ir savo pasaulį. Todėl ir S. Testamente, ir apskritai žmonijai duotas humaniškas pagrindas – „pamilk artimą kaip save“. Su šiuo principu visi sutinka, tiesa, jo niekas nesilaiko. Jeigu laikytumės šios formulės, be abejo, atsidurtume visiškai kitokioje civilizacijoje.

#297597

Iš 2010 m. gruodžio 26 d. TV laidos „Stambiu planu. Europa šiandien“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gąsdinantis visatos disbalansas

Gamta netoleruoja disbalanso

Mintis – pati stipriausia jėga

Klausimas: Kabala sako, kad egzistuoja viena teigiama gamtos jėga, o visas neigiamas jėgas žmogus pažadina pats. Išeitų, kad įvairūs neigiami reiškiniai tėra mano sielos jėgos, ir jos tarsi iš ten išeina. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Žmogus turi sielos jėgas, kurios nuo jo paslėptos, bet jis gali išvystyti jas tiek, kiek stengsis suartėti su kitais ir darys kitiems gera.
Žmogaus siela – tai noras mėgautis. Jeigu žmogus ištaiso šį norą, kitaip tariant, užuot mėgavęsis pats, suteikia malonumą kitiems, tai tiek ima jausti aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją būseną. Prie to turime prieiti.
Daugiau mums nieko nereikia, tik siekti įgyti aukštesniąją būseną: gerus ryšius su kitais, gerai visus veikti. Ir tuomet tarpusavio vienybėje pajausime Kūrėją – aukštesniąją gamtos jėgą. Jos padedami įstengsime viską atlikti.

#294374

Iš 2022 m. vasario 1 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur yra siela?

Atskleiskime, kas yra siela

Apie sielą

Klausimas: Kokios veiklos turi imtis žmogus, kad gamta nekoreguotų mūsų žiauriais metodais?
Atsakymas: Tegu žmogus koreguoja save. Koreguoti – reiškia judėti prie abipusės pagalbos, tarpusavio supratimo.
Žmogus žmogui – draugas, pagalbininkas, užjaučiantis asmuo. Svarbiausia – geras ryšys tarp žmonių! O savo neigiamais santykiais išaukiame gamtoje nuolatinius išsiveržimus.
Klausimas: Visuose šaltiniuose rašoma tik apie dvasines žmogaus būsenas. Ką reiškia „vulkano išsiveržimas“ dvasiniu požiūriu?
Atsakymas: Tai veržlus judėjimas į pusiausvyrą, kai kyla didžiulis spaudimas. Tai pasireiškia ir išorėje.
Tačiau galime visą gamtą paversti nuostabia, be jokių ekologinių ir kitokių problemų, su kuriomis susiduriame.
Viskas priklauso tik nuo mūsų tarpusavio santykių. Todėl tikiuosi, kad žmonija, vis dėlto dar pakentės šiek tiek, tačiau paskui ims klausyti, ką sako kabala.

#290603

Iš 2021 m. lapkričio 24 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Šiame žmonijos raidos etape gamta iš mūsų laukia vienybės, kad bent jau egoistinių paskatų vedini įsisąmonintume, esą vienoje planetoje (kuri kažkur sparčiai juda didžiuliame kosmose) stipriai priklausomi vieni nuo kitų. Niekas mums nepadės, patys turime organizuoti savo gyvenimą šioje Žemėje.
Tai mūsų namas, mažas kaimas. Ir jeigu nesutvarkysime šio gyvenimo, kad visi Žemės gyventojai galėtų gyventi ramiai, gerame pasaulyje, rūpindamiesi mūsų planeta, tai nepajėgsime joje išgyventi.
Tai problema, nes gamtos programa neleis mums bandyti dar kartą, kad pradėtume viską iš naujo ir ištaisytume savo klaidas. Privalome visąlaik eiti pirmyn pagal gamtos programą, o gamta priklausomai nuo mūsų raidos iš mūsų reikalaus vis griežčiau laikytis vienybės dėsnių, daugialypiškesnio ir kokybiškesnio ryšio.
Ir mums teks atitkti šiuos reikalavimus. Kol kas ne itin nutolstame nuo formos, būtinos mūsų raidos lygmeniui, ir gamta atleidžia mums mūsų klaidas. Bet jeigu stipriai ją sugriauname, gauname gamtos smūgius: sausras, ugnikalnių išsiveržimus ir t. t. Jei mūsų susiklaidymas pranoksta visas ribas, tai gamta reaguoja globalia pandemija.
Ir, žinoma, šis paskutinis virusas „omikron“ tėra dar viena grandis ilgoje grandinėje. Už jo rikiuojasi ištisa tokių negatyvių poveikių žmogui ir žmonių visuomenei armija, kad negalėsime išgyventi. Gamta muš mus, kol Žemėje liks nedidelis žmonių būrelis, kurie supras, kad nėra išeities, ir sukurs tarpusavyje tinkamus santykius.
Kiekviena nauja epidemijos banga priimama kaip nemalonus siurprizas. Mums jau atrodė, kad virusas beveik įveiktas, ir staiga jis smūgiuoja dar stipriau. Bet kodėl visi galvojo, kad virusas išnyks? Juk jis atėjo su tam tikru tikslu, kad sukrėstų mus ir padėtų suprasti, kad mums trūksta vienybės.
Ir jeigu dirbame prie abipusės, draugiškos vienybės, galime tuo ištaisyti situaciją. Tik tai yra tikrasis vaistas. O jeigu čia nieko neatlikome, tai kaip visada nutinka su užleista liga – ji pasireiškia sunkesnėmis būsenomis. Jei ligonis negauna tinkamo vaisto, liga progresuoja, ir ji pati nesibaigia.
Liga tampa chroniška, o mums atrodo, kad ji pasibaigė. Tačiau ne, tai tik šuolis į dar rimtesnį susirgimo lygmenį.
Vėl prasideda ta pati istorija: karantinas, apribojimai, baimės, nauji skiepai. Juk per du epidemijos metus nieko neišmokome ir nesupratome, kas svarbiausia: su kokiu tikslu mums atėjo koronavirusas ir ką turime jam pastatyti priešpriešiais (be medicininio gydymo ir viso kito).
Virusas reikalavo iš mūsų, kad suartėtume, susivienytume. Jis atėjo kviesdamas jungtis į vieną sistemą. Juk virusas smogė visiems, ir privalėjome padėti artimui ir taip būtume panaikinę epidemiją. Virusas kvietė visus rūpintis visais. Bet argi tai atlikome?
Visiems uždėjome kaukes, atitolome saugiu atstumu, – tai irgi gerai. Nors fizinis atitolimas ir prieštarauja vienybei, bet tai irgi prieštarauja mūsų egoizmui. Jeigu kiekvienas turi negatyvų norą kito žmogaus atžvilgiu, tai kuo toliau, kuo labiau izoliuoti esame vieni nuo kitų, tuo geriau. Tai nuramina situaciją, ką patvirtina testai.
Bet visgi tai nėra sprendimas. Gamta verčia mus rasti tikrą sprendimą. Bet mes jo neieškojome, o tik paslėpėme savo egoizmą po kauke.

#290490

Iš 2021 m. lapkričio 28 d. pokalbio su žurnalistais

Daugiau šia tema skaitykite:

Paklausykite, ką jums sakau aš, Gamta!

Gamta kreipiasi į mus per koronavirusą

Koronavirusas perkuria mūsų gyvenimą

Klausimas: Ar nuo žmogaus priklauso, su kuo jis gyvenime susitiks, su kuo susituoks ar išsiskirs, ar jį lydės sėkmė?
Atsakymas: Nuo žmogaus priklauso tik viena – greičiau įsisąmoninti savo būseną kaip blogį, išsirinkti kitą būseną kaip gerą ir greitai sukaupti įmanomų jėgų, ir eiti pirmyn.
Viską tinkamai suderinti, kad žengtų pirmą žingsnį pagal motinos gamtos norą ir eitų su ja įsistvėręs už rankos – tik čia mūsų valios laisvė.
Nieko kito žmogus negali pakeisti. O kuo remdamasis jis galėtų priimti sprendimą? Jis juk neturi jokių duomenų. Iš kur žinome, kokia kita mūsų būsena: kas geriau, kas blogiau tikslo atžvilgiu?
Iš ko renkuosi? Kur priešais mane dvi konkrečios aplinkybės ir valios laisvė tarp jų? Kur? To žmogus niekad neturi.
Informacijos nebuvimą, aplinkybių nesupratimą suvokiame kaip laisvę: „Aš laisvas!“ Po minutėlės kas nors nukris ant galvos, ko tu rėki?!
Žmogus visąlaik yra tokioje iliuzijoje. Tačiau dabar pamažu išeiname iš jos ir imame suprasti, kad gamta uždara, globali. Juk visi paskutiniai mokslo atradimai tik apie tai ir kalba.

#290559

Iš 2010 m. sausio 1 d. TV laidos „Iš arti. Ugnies sala“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplinka nulemia likimą

Viskas priklauso nuo žmogaus noro

Ar gali žmogus laisvai rinktis?

Klausimas: Per pastaruosius kelis šimtmečius atskleidėme daugiau nei du šimtus fizikos dėsnių. Be jų, yra dar visuomeninių, kuriuos sukūrėme patys: etika, valstybiniai ir net religiniai įstatymai, tradicijos.
Ar galima teigti, kad krizių ir kančių priežastis – šie dirbtinai sugalvoti įstatymai?
Atsakymas: Taip, absoliučiai sutinku.
Klausimas: Ką reiškia sekti gamtos dėsniais?
Atsakymas: Deja, sekame ne gamtos dėsniais, o savo egoizmu, kuris nukreipia prieš gamtą ir daro viską, kad ją sunaikintume.
Klausimas: Vadinasi, dar teks atskleisti visuomeninius dėsnius?
Atsakymas: Žinoma. Tai integralios visuomenės dėsniai, visuomenės, kurioje esame esame viena visuma kaip ir visa gamta.
Neatskiriame savęs nuo gamtos, neskirstome jos į negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogaus. Laikome ją vieninga, globalia sistema, kuri egzistuoja ir vystosi savyje absoliučiai sujungdama visas dalis. Ir svarbiausia, kad pagrindinis šios gamtos dėsnis – meilė.
Mylėti – reiškia atsižvelgti į visus ir visa, gerai elgtis su viskuo, suprantant, kad visa, kas nulemia kitą mano būseną, bus gera kitiems.
Žvelgiu į gamtą kaip į integralią sistemą ir rūpinuosi tik tuo, kad ji būtų geriausios būsenos.

#268730

Iš 2020 m. gegužės 7 d. TV laidos „Epocha po koronaviruso“ 

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Laisvė sekti gamtos dėsniais

Viską nulemia dvasinio pasaulio dėsniai

Šiuolaikinių mokslų problema ta, kad pasiekėme slenkstį, kai savo jutimo organuose galime jausti, papildyti, ko nors imtis. Todėl visi mokslininkai kalba, kad mokslas pasiekė savo galą.
Kabala sako, kad savo penkiomis juslėmis praktiškai pasiekėme maksimalias ribas, už jų jau negalime nieko matyti. Mums nereikia išrasti naujų prietaisų, kurie vos šiek tiek išplečia mūsų organų suvokimo ribas, o plėsti reikia pačius jutimo organus.
Mokslas negali to atlikti, nes užsiima tik tuo, ką mechaniškai gali pridėti žmogui. Mums reikia keisti patį žmogų, šiek tiek išvystyti jį iš vidaus. Tuo ir užsiima kabala.
Todėl prieiname prie išvados, kad kaip mokslų pakaitalas ir jų pratęsimas ateis kabala ir duos atsakymą, kaip išplėsti mūsų suvokimo ribas ir pasiekti būseną, kai galėsime vystyti žmogų, ir iš žmogaus suvokti vis didesnes gamtos gelmes.
Kabalos tyrimo objektas – pats žmogus. Jis gali išmanuoti savo pokyčius savo instrumentuose, kurie yra jame, o ne jo išorėje.

#289467

Iš pokalbio apie mokslą

Daugiau šia tema skaitykite:

Moksliniai tyrimai kabaloje

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Kabalistas – mokslininkas, tiriantis save

Klausimas: Dauguma mokslininkų, su kuriais susitikote, karštai palaiko kabalą. Ar jie galės padėti platinti kabalos mokslą, jos suvokimą, priėmimą?
Atsakymas: Iš dalies. Esmė ta, kad norint platinti kabalą mums nereikia mokslininkų. Mums reikia žmonių, kurie siekia atskleisti pasaulį naujuose jutimo organuose, kai nenaudojami jokie prietaisai.
Mokslininkai čia konservatyvūs, jie negali kitaip dirbti. Jie atidavė visą gyvenimą, kad pasitelkę visokius greitintuvus, mikroskopus, teleskopus ir t. t. tirtų gamtą.
O kabala sako, kad galime ir turime tirti gamtą per pokyčius savyje: „Padaryk iš savęs mikroskopą, teleskopą. Imk žvelgti į gamtos gelmes, keisdamas savo savybes, ir tuomet galėsi to pasiekti“.

#289570

Iš pokalbio apie mokslą

Daugiau šia tema skaitykite:

Jokios mistikos!

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Tirti patį save

Žmogus visuomet nori gauti maksimalią naudą minimaliai įdėjęs. Gamta taip veikia visur. Tai jos bendras dėsnis. Jei turime reikalų su noru gauti, su noru duoti, su vystymosi ir t. t. dėsniais, tai visuomet matome, kad gamta siekia optimizacijos.
Kabala atskleidžia mums universalesnį gamtos dėsnį, atkreipdama dėmesį į jos integralumą. Iš principo, egoizmas lieka, tik jis ima paisyti viso, kas aplink. Ir tuomet priverstinai galvojame apie kitus, apie tinkamą sąveiką su jais, nes priešingu atveju tai grįžta bumerangu man.
Todėl egoizmas norom nenorom tampa altruistinis, skaitosi su kitais, nes kitaip neįstengsiu egzistuoti.
Tokia abipusės veiklos forma, kai imame matyti mūsų integralumą, drauge darbuotis prie vieno bendro tikslo, kaip optimizuoti mūsų gyvenimą visuose jo lygiuose, atveda mus prie vienybės, abipusį įsijungimą, kai turiu suprasti kitą kaip save, o save kaip kito dalį.
Taip virstame viena bendra visuma tarpusavyje, su negyvąją gamta, augalija, gyvūnija.
Galiausiai pasiekiame būseną, kai keičiasi mūsų mąstymas. Viską matome ne egoistine, linijine egoistine forma, o plačiau, integraliau, kai visą pasaulį laikome savu.

#288924

Iš pokalbio apie valdymo mokslą

Kuo aukščiau kylame į kūrimo tikslą, tuo didesnis ir agresyvesnis tampa mus atsiskleidžiantis egoizmas. Kaip pasakyta: „Kuo aukščiau žmogus, tuo didesnis jo egoizmas“. Ir mes taisome tą egoistinį norą ir taip kylame.
Pakilti galima tik ropščiantis į kalną iš sudužusių norų, likusių mums po nusidėjimo prie Pažinimo medžio, t. y. sudužus Adam Rišon sistemai. Kūrėjas tikslingai sudaužė tą sistemą, kad duotų mums medžiagos darbui ir taisymuisi.
O jeigu kritimas nesibaigia ir tik stiprėja, vadinasi, nepakankamai jį ištaisiau. Reikia dar labiau įsijungti į dešimtuką ir kartu su kritimu, pasistengti bendromis jėgomis iš jo pakilti.

Taip einame pirmyn: krentame o paskui kylame į tą pačią aukštumą, paskui dar giliau krentame, ir dar aukščiau kylame – kol prieisime patį didžiausią kritimą ir iš jo pakilsime maksimaliai aukštai, į gaulutinai ištaisytą būseną.
Todėl mums reikia vis stipriau laikytis grupės, kad įstengtume kilti dvasiniais laiptais ir kuo mažiau sugaištume nukritę.
Jeigu padariau viską, bet taip ir neįstengiau išeiti iš kritimo būsenos, vadinas, Kūrėjas rodo man, kad čia trūksta maldos.
Yra dvi sąlygos norint pakilti:
1. Ryšys su grupe
2. Pagalba iš aukščiau.
Ir norint sulaukti pagalbos iš aukščiau, reikia iš kritimo būsenos pakelti maldą aukštyn, MAN, ir gauti iš aukščiau pagalbą, MAD. Ir tuomet turėsiu jėgų pakilti.
Visa tai reikia realizuoti grupėje. O jei žmogus nėra grupėje ir negali pakelti MAN drauge su draugais, tuomet jis nesulauks pagalbos iš aukščiau, MAD, ir nepajės pakilti. Ir tuomet jis tiesiog išeis iš šios trajektorijos ir grįš į ankstesniąją būseną. Be ryšio su grupe jis nepakils į aukštesnę pakopą.
Ir todėl jis lieka savo egoizme ir viską sveria jame, keikia mokytoją, grupę ir Kūrėją. Jis galėtų atlikti teisingą skaičiavimą, jog suprastų, kodėl su juo tai vyksta, ir kad reikia dirbti su savo egoizmu kasdien.
Kad pakiltum reikia specialaus lifto: ryšio su grupe ir kreipimosi į Kūrėją. Įeinu į liftą, t. y. įeinu į grupę, kreipiuosi į Kūrėją, ir Jis kelia net tik mane, bet mus visus kartu.
Kabala aiškina mums gamtos dėsnius. Jų nepakeisi – sutinkame su jais ar ne. Nori eiti pirmyn – išstudijuok juos ir jų laikykis. O jei netiriame gamtos dėsnių, kad jų laikytumėmės, tai niekas nepadės. Kūrėjas jų nepakeis. Mums nepavyks išmelsti Jo gailestingumo ir išprašyti pakeisti gamtos dėsnius. To niekada nebuvo ir nebus. Juk Kūrėjas – Jis pats gamta.

#287989

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Lygus pakilimų ir nuopuolių kelias

Dvasinio pakilimo šaltinis