Žmogus dvasiniame kelyje praeina didelius kritimus. Ir jeigu jis nejaučia ryšio su grupe, tai gali palikti šį kelią. Jis reiškia dideles pretenzijas mokytojui, draugams, visam pasauliui ir Kūrėjui, manydamas, kad yra vienintelis teisus. O iš tiesų tai egoizmas užklumpa žmogų.
Jis galėtų gauti jėgų, kad tai įveiktų, tačiau nenori, juk jaučiasi protingesnis, stipresnis už kitus. Išdidumas taip išmeta žmogų, kad jis atsiduria palaidotas po savo egoizmo sluoksniu ir miršta dvasiniu atžvilgiu.
Taip nutinka su daugeliu, ir galiausiai jie išeina. Galbūt jie patys neįsisąmonina, kas su jais nutiko, arba priešingai, mano esą teisūs, galvodami, kad jiems pagaliau atsivėrė akys. Jie gailisi, kad įėjo į visuomenę, užsiimančią nerealiais dalykais.
O visų religijų ir tikėjimų pasekėjai dieviena mokytoją ir patį kelią. Juk ten nėra kairės linijos, neleistina kritika, kiekviename žingsnyje neauga egoizmas. Kabaloje einama dviem kojomis, dviem linijomis, kaip pasakyta: „Ir būsite kaip dievai, pažinę gėrį ir blogį“.
Todėl tik kabaloje būna taip taip, kad mokinys nesutinka su mokytoju ar netgi nekenčia jo, neigia Kūrėją. Juk mus moko kilti aukštyn, kur supanašėsime su aukštesniąja jėga, kuria mums reikia pasiekti ir suprasti. Tai ne kiekvieno jėgoms.
Būna taip, kad žmogų koks nors vėjas atpučia į kabalistinę grupę, o jis visiškai nepasiruošęs tokiam darbui. Jį kol kas domina tik mistika, bet ne kabalos mokslas, kad jį išmokytų atlikti kokius nors materialius veiksmus ir melstis, ir tuo apsiribojama.
Pas mus galima sutikti tokių „atsitiktinių“ žmonių, juk studijos atviros visiems. Todėl kartais, po kiek laiko žmogus pastebi, kad tai jam netinka: jis netinka mums, o mes netinkame jam.
Ir toks žmogus išeina. Beje, tai nepriklauso nuo intelekto, žmogus gali būti itin protingas. Čia viskas priklauso nuo širdies pasirengimo, sielos brandos. Jei žmogus pasirengęs eiti prieš savo egoizmą ir pakilti virš dviejų gamtos jėgų (gavimo ir davimo), kad susijungtų drauge su gėriu ir blogiu viename šaltinyje, Kūrėjuje, tuomet jis galės eiti pirmyn studijuodamas kabalą.
Bet jeigu žmogus to nesugeba, jeigu jam trūksta kantrybės, trūksta proto ir širdies, kad susietų gėrį ir blogį su viena jėga, tai jis išeina ir ima keikti mokytoją ir kabalą.
Juk tai ne paprastas kelias, jis reikalauja visiško savęs anuliavimo, ir kaip egoistas gali jį mylėti, su juo sutikti? Dėl šios priežasties kabalistai iki visai neseniai slėpė šią metodiką, nes ji netiko plačioms masėms. Tik nūnai imta plačiai skleisti kabalos žinias, tačiau daugelis pradeda ir meta. O likę – tie žmonės, kurie pasirengę išklausyti tiesą ir, svarbiausia, realizuoti ją savimi.
Jeigu žmogus išeina, linkime jam sėkmės įprastiniame gyvenime, o patys einame toliau. Ir diena iš dienos mūsų pasaulis rodo mums, kad nėra ko jame ieškoti. Ką laimi žmogus metęs dvasinį kelią? Vargu, ar materialiame gyvenime jo laukia turtas, šlovė, valdžia, ypatingas pasitenkinimas. Tiesiog jis nenori dėti pastangų ten, kur jam rodo gamta, t. y. kabalos mokslas.
Gamta norėjo atskleisti jam galimybes iš tikrųjų suformuoti tinkamą požiūrį į gamtą, kad žmogus galėtų paėmęs dvi gamtos jėgas, pliusą ir minusą, suderinti jas vidurio linijoje pagal kabalos metodą.
Jis turėjo šiuos taisymus atlikti savyje, iš naujo nustatyti save iš vidaus pagal visą gamtą trijose linijose (dešinė, vidurio, kairė), kitaip tariant, gavimo jėga, davimo jėga ir jų tinkamas sujungimas. Ir tuomet jis matytų, suprastų, jaustų visą pasaulėdarą aukščiau laiko ir erdvės, virš visų vienmačio egoistinio suvokimo apribojimų.
Vien altruistinis suvokimas irgi ribotas, juk niekaip neišmatuojamas: viskas atvira, viskas davime. Čia būtina suderinti dvi linijas. Tik su jomis abiem žmogus tvirtai stovi kelyje, per vidurį tarp dviejų linijų ir gali duoti, išmatuoti savo davimo dydį. Taip jis kyla pakopomis, vis labiau suvokdamas Kūrėją.

#287981

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Nėra kritimo

Juodai baltas pasaulis

Klausimas: Žmogus supranta gėrį pagal tai, kas būtų gera jam. O kaip suprasti gėrį remiantis bendruoju pasaulėdaros dėsniu?
Atsakymas: Žmogui gali būti gerai tik tada, kai gerai visai pasaulių sistemai, nes tai yra vienas vientisas organizmas. Apie tai kalba net kosmologai ir žmonės, užsiimantys supančia mus globalia gamta.
Akademikas V. Vernadskis būtent taip priėjo prie savo noosferos teorijos. Tyrę visatą žymūs filosofai, fizikai (įskaitant A. Einšteiną) rašo, kad visa visata – tai didžiulė, uždara, daugiasluoksnė, sudėtinė, beribė mintis, kurioje visos dalys integraliai tarpusavyje susiję ir palaiko kita kitą.
Kitaip tariant, didžiulis tobulas organizmas, įimantis į save absoliučiai viską. O mes jame esame kaip vėžinys auglys, nes galvojame apie save. Tai ir yra vėžio savybė. Kai kūno dalis ima galvoti apie save ir praryja viską į save, tuomet atsiranda ši liga.

#284345

Iš 2009 m. lapkričio 11 d. TV laidos „Plačiu planu. Visaapimantis dėsnis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti reiškia užpildyti kitą

Gėrio etalonas

Visi nori, kad jiems būtų gerai

Klausimas: Norint pasiekt Izraelio Žemę reikia priimti laidavimo sąlygą?
Atsakymas: Sąvoka „žemė“ reiškia dvasinį pagrindą. „Izraelio žemė“ – tai ne Palestina ar Izraelio valstybė, o dvasinė savybė, kur žmonės būna abipusės meilės būsenos.
Komentaras: Kabaloje aiškinama, kad „žemė“ (ėrėc – hebr.) – tai noras, o „Izraelis“ – tai tie, kurie siekia Kūrėjo, davimo savybės.
Toroje rašoma, kad žmonėms priėjus prie Sinajaus kalno (t.y. kai tarp jų atsiskleidė neapykanta) jiems buvo iškelta sąlyga: arba jūs susivienysite, arba čia bus jūsų laidojimo vieta.
Atsakymas: Vienybė – tai pagrindinis gamtos dėsnis ir mes turime jį realizuoti. Esmė ta, kad po Didžiojo sprogimo mūsų noras susprogo į daugybę norų ir mes turime juos sujungti.
Visa gamta siekia vienybės, tik labai lėtai, laipsniškai, pagal savo dėsnius. O iš mūsų reikalaujama susivienyti tarpusavyje aukščiausiame gamtos lygmenyje – žmogaus lygmenyje.
Ir čia kyla problema: mes neįsisąmoniname, nesuprantame, nenorime to realizuoti. Bet mums vis dėlto teks atlikti tą užduotį arba geruoju, arba, kaip sakoma „per kančias į laimę“.

#283095

Iš 2021 m. gegužės 14 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė – gamtos tendencija

Meilė – tai vienybė

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Komentaras: Jaunimas baigia mokyklas, įeina į naują pasaulį, ir to, ką jiems duoda – jie nenori, o nieko kito jiems nesiūlo.
Atsakymas: Mūsų pasaulis – egoizmo pasaulis. Žmonės egoistiškai valdo vienas kitą, o tokia valdžia teikia pirmenybę jėgai. Nieko nepadarysi. Jėga neklausia, gerai tai ar blogai, galima ar ne. Jeigu ji gali laimėti, iškart realizuojasi.
Žinoma, suprantu įvairiapusį jaunų žmonių norą matyti pasaulį kitokį. Tačiau jie turi įsisąmoninti, kad tai pirmiausia priklauso nuo to, kiek sugebės pasiruošti.
Pavyzdžiui, norėdami pakeisti gyvenimą Irane, ar parašyti gerą knygą kinams ar nuveikti ką kita bet kurioje pasaulio šalyje jie turi suprasti, koks yra pagrindinis gamtos dėsnis, kur gamta mus veda, nes negalime veikti prieš ją.
Matome, kaip tūkstantmečiais žmonija bandė eiti keliu, kurį susigalvojo manydama, kad jis – neva geras, teisingas kelias. Tiesą sakant, ji nuolat klydo. Vėl rinkosi naują kelią ir vėl klydo. Kaip mažų žmonių grupė didžiuliame miške. Tokiomis sąlygomis esame iki šiol.
Bet dabar atsiskleidžia kabalos mokslas, kuris paaiškina pasaulio raidos dėsnius, jo programą ir vystymosi tikslą. Todėl pirmiausia turime tai išnagrinėti ir, norėdami geriau suprasti šią programą, prisitaikyti prie jos. Ne ją prie savęs, o mes prie jos! Nes tai gamtos programa, o gamtos nesulaužysime. Jei reikia, ji laužo mus.
Įvaldę ir supratę šią programą turime prie jos kaip nors prisitaikyti, kad galėtume joje gyventi, vystytis jos atžvilgiu. Tada priartėsime prie gamtos ir tikrai pamatysime, pajausime, kokioje jos tėkmėje esame, kaip ji nori mus pakeisti.
Veikti ta pačia kryptimi, kaip mus veikia gamta, bus pati patogiausia, teisingiausia būsena. To reikia mokyti.

#278995

Iš 2018 m. liepos 13 d. TV laidos „Integralus pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atėjo paskutiniosios kartos laikas

Veikti pagal gamtos formulę

Besitaisanti karta

Klausimas: Kaip mus veikia kabalistinės knygos?
Atsakymas: Teigiamai. Pirma, jos pasakoja žmogui, kokiame pasaulyje jis gyvena, kas jame vyksta, kodėl šis pasaulis sukasi aplink mus, kokią įtaką galime jam daryti.
Mums tampa aišku, kaip tam tikrais veiksmais galima pakeisti šį pasaulį ir savo buvimą jame; kiek žmogus gali prisitaikyti, kad tinkamai taikytų šiuos dėsnius.
Apskritai kabala yra mokslas apie tinkamą žmogaus ir gamtos ryšį.
Klausimas: O žmogus jaučia šią įtaką?
Atsakymas: Žinoma. Kabala nukreipia būtent į jausminį-protinį potyrį, kad tiek protu, tiek jausmais žmogus tinkamai nukreiptų savo poveikį keisdamas gamtą.
Klausimas: Ar galima tai pajausti per knygą?
Atsakymas: Ne tik pajausti. Knyga kreipia žmogų į tai, paaiškina, kaip tai atlikti. Tinkamas kabalos taikymas turėtų pakeisti visą žmogaus likimą.
Klausimas: Jei žinotų, tikriausiai skaitytų tik šias knygas?
Atsakymas: Taip. Bet viskas priklauso nuo noro jėgos. Nėra taip, kad imi knygą, atsiverti ir staiga kaip Hariui Poteriui viskas keičiasi ir šviečia. Ne.
Bet jeigu žmogus nori – keisdamasis keičia aplinkinio pasaulio poveikį sau.

#278188

Iš 2019 m. spalio 22 d. pokalbio „Klausimai apie kabalistines knygas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinių tekstų poveikis

Kabalistinių knygų savybė

Kabalistinės knygos ir jų autoriai

Koronaviruso epidemija sukėlė tokį sprogimą visame pasaulyje, tarsi įsiplieskė pasaulinis karas, atnešdamas ekonominę krizę, nusivylimą ir baimę. Kodėl žmonės iki šiol neįsisąmonino būtinybės naujai kurti pasaulį iš esmės keičiant visuomenę?
Esmė ta, kad kiekvienas veikia iš savo asmeninio, individualaus egoizmo. Todėl niekam nerūpėjo, kas vyksta pasaulyje, su kitais žmonėmis; buvo svarbu tik tai, kas susiję su juo asmeniškai.
Todėl žiūrėjome, kaip kenčia kiti, ir tai nelabai mus veikė, svarbiausia, kad mums buvo gerai ir galėjome užtikrintai egzistuoti bei klestėti.
Bet staiga patekome į kitą pasaulį ir jaučiame, kad visuomenė, aplinka, šalis, žmonės, pasaulis – viskas tampa tarpusavyje susiję ir priklausoma. Perduodame vieni kitiems mirtiną virusą, negalime laisvai egzistuoti, esame priversti sėdėti karantine.
Viena vertus, teko nutraukti ankstesnius naudingus ryšius, kurie leido skraidyti po pasaulį, keliauti, susipažinti. Be to, buvome priversti dar labiau izoliuotis, užsidėti kaukes, pirštines ir laikytis dviejų metrų atstumo.
Atsirado kelios naujos privalomos taisyklės, kurios mums nelabai patinka. Gamta tarsi sako: „Negalite elgtis, kaip anksčiau, turite atitolti vienas nuo kito. Negalite važiuoti, kur norite, negalite keliauti po pasaulį, negalite leisti vaikų į mokyklas ir darželius“.
Jaučiame, kad gamta įsiterpia tarp mūsų ir moko mus tarpusavio ryšio. Kad ryšys būtų naujas, geras, teisingas, jis turi atitikti naujus dėsnius, kurių moko koronavirusas. Jei laikomės šių dėsnių, galime bendrauti vienas su kitu, o jei nesilaikome, negalime suartėti.
Gamta ima mokyti mus naujų žmonių tarpusavio ryšio formų, ir greitai suprasime, kad tai mums naudinga. Galiu susisiekti su žmonėmis tik tuomet, jei veikiu jų labui, o ne savo naudai. Tokia gamtos pamoka. Per karantiną, negalėjimą bendrauti, skraidyti, keliauti, ji rodo mums, kad galime palaikyti ryšius tik rūpindamiesi vieni kitais ir galvodami apie kitų gėrį.
Galite eiti pasivaikščioti, svečiuotis, bendrauti, jeigu tik gerai galvojate vieni apie kitus ir rūpinatės ne savimi, o kitais. Taip gamta pamažu išmokys mus gerų santykių.
Tai įvyks greitai ir neskausmingai, jeigu žiniasklaida bendradarbiaus su kabalistais, kurie supranta, kaip turime elgtis, kad padėtume gamtai pakeisti žmonių visuomenę ir pastūmėti ją į kitą etapą, jei perduos žmonėms, kokią santykių formą turime pasiekti.
„Tepadeda žmogus artimui“ principas padės užmegzti ryšį tarp mūsų virš bet kokios neapykantos, kad suprastume, jog ateitis neįmanoma be gerų santykių. Pasieksime tai trumpu ir lengvu ar ilgu kančių keliu, neišvengdami pasaulinio karo, priklauso nuo mūsų.
Nuo kabalistų ir žiniasklaidos priklauso, kaip greitai žmonija praeis pereinamąjį laikotarpį ir sukurs naujus ryšius tarp žmonių, kad gamta nustotų mus spausti ir riboti. Nereikės jokio išorinio spaudimo, juk patys suprasime, kas yra gerai.

#276258

Iš 2020 m. gruodžio 8 d. laidos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

2020 m. – naujosios žmonijos gimimo metai

Nepamirštami 2020 metai

Ko mus moko koronavirusas?

Klausimas: Vidumi nuolat tolstame vieni nuo kitų. Matome, kad egocentrinis mąstymas visąlaik auga ir pasireiškia įvairiose situacijose. Jau pasiekėme galutinį socialinio atstumo tašką? Ar ir toliau tolsime tarpusavyje prieš imdami vienytis? Kokia gamtos tendencija?
Atsakymas: Gamtos tendencija nukreipta į absoliučiai visų žmonių vienybę, todėl ji verčia mus nuolatos artėti vienus prie kitų. Kad ir kaip norėtume egoistiškai nutolti vieni nuo kitų, gamta, priešingai, stums mus suartėti, kol suprasime, kad šis judėjimas turi būti nuoširdus.
Klausimas: Matome dvi tendencijas. Viena vertus, gamta, auginanti mūsų egoizmą, atitolina mus vienus nuo kitų. Kita vertus, ta pati gamta stumia mus vienybės link. Vadinasi, gamtoje yra dvi jėgos?
Atsakymas: Žinoma. Tai egoistinė jėga, kuri yra mūsų pasaulio pagrindas, ir altruistinė traukos, tarpusavio meilės ir davimo jėga, kuri yra dvasinio pasaulio pagrindas. Abi jėgos, ypač mūsų laikais, vis labiau atsiskleidžia mumyse.
Gerai, jei suprantame, kur jos veda, ir einame kartu su gamta. Tokiu atveju nejaučiame prieštaravimų, problemų, likimo smūgių.
O jeigu to nenorime, elgiamės tik pagal savo egoistinę jėgą, kyla daug problemų: įvairūs karai, rūpesčiai dėl virusų kaip dabar ir t. t.

#275478

Iš 2020 m. spalio 30 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Socialinio atstumo mažinimas

Egoistų sąjungos pasmerktos nesėkmei

Ką reiškia „vienytis“?

Visur turi būti pusiausvyra
Komentaras: Sakote, kad yra trys sritys, privalančios harmoningai derėti: aš, visuomenė ir gamta. Koks ryšys tarp žmogaus, visuomenės ir gamtos?
Atsakymas: Kabalos mokslo požiūriu, visuose lygmenyse, įtraukiant ir mūsų pasaulį, turi būti visų veiksnių pusiausvyra. Gamtoje nėra nieko kenksmingo ir naudingo, pliusas ir minusas turi būti savo vietose ir visą laiką vienas kitą atsverti. Pavyzdžiui, negalime išnaikinti vilkų, nes sirgs avys.
Matome, kad gamtoje visa paremta dviejų priešybių sąveika. Todėl žmoguje ir jo santykyje su supančiu pasauliu, gamta, ir pačioje gamtoje, ir visuomenėje turi būti pusiausvyra. Jos reikia mokytis.
Kabalos mokslas aiškina, kaip tai atlikti. Tai nelengva. Visų pirma žmogus turi bent jau pradėti kurti savyje pusiausvyros platformą, kurioje bus subalansuotos geros ir blogos priešybės. Jis neturi nieko savyje naikinti, tik palaikyti pusiausvyrą.
Tai visai kitoks požiūris, kai nėra kalėjimų, viską lemia ugdymas, grįstas tuo, kad nėra nei gėrio, nei blogio, yra tik netinkamas visų veiksnių santykis.
Jei imsime taip nuteikti save viduje ir išorėje, pasieksime būseną, kai pasaulis iš tiesų taps patogus, malonus, saugus ir sveikas.
Klausimas: Pirmas pusiausvyros etapas – tai egoistinės prigimties studijavimas?
Atsakymas: Taip, nes žmogus yra pagrindas. Kabalos mokslas ir daugelis kitų teorijų teigia, kad žmogus veikia supantį pasaulį, iš jo sklinda tam tikra iradiacija, o visas pasaulis – tai žmonių vidinės būsenos pasekmė.
Bus daugiau…

#253638

Iš 2018 m. gruodžio 27 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir sveikata, I d.

Kūno sveikata – sielos pusiausvyra

Siekti pusiausvyros

Klausimas: Ko būtent gamta nori iš mūsų? Ką kiekvienas turėtų pakeisti, kad būtų geresnė ateitis?
Atsakymas: Mes esame integralioje, globalioje gamtoje, tarsi tam tikro rutulio viduje. Visoje gamtos sistemoje yra abipusė priklausomybė ir tam tikra vidinė pusiausvyra. O mes, žmonės, specialiai sukurti egoistais ir nuolatos trikdome šią savo ir mus supančios erdvės pusiausvyrą: negyvą, augalinę, gyvūninę ir žmogišką.
Problema ta, kad, nepaisydami nuolatinio egoizmo vystymosi ir darbo, turime pasiekti būseną, kai visiškai subalansuojame ego, apribojame jį (cimcum) ir tada jį naudojame atvirkščiai – davimui, tinkamam tarpusavio bendravimui, kai kiekvienas vartoja tik tai, kas jam būtina.
Nūnai bet kuris normalus žmogus visuomenėje užsidirba pinigų, turi šeimą, vaikus, namus, darbą ir normaliai egzistuoja. Jam nereikia to, kas nebūtina. Savo veiksmais žmogus neturėtų kenkti aplinkai, o planuoti veiksmus taip, kad būtų pusiausvyra su supančiu pasauliu – ne pastovi, sustingusi, bet dinamiška.
Jei žmogus taip elgiasi, tada gerai jam ir gerai pasauliui. Jis ima kiaurai per šį pasaulį jausti ir pažinti gamtos sistemą: pagal kokią formulę ši veikia, kokia tai gamtoje esanti ir viską valdanti jėga. Ši aukštesnioji jėga vadinama „Kūrėju“.
Iš esmės gamta tikslingai sukūrė mus priešingus savo pusiausvyrai, kad vystydamiesi pajaustume, kiek neatitinkame jos, tai yra Kūrėjo, kiek galime pasikeisti ir būti arčiau gamtos / Kūrėjo: tiek, kad pradėsime suvokti šią jėgą, kuri mus valdo ir visąlaik nori išlaikyti pusiausvyrą, ryšį su mumis.
Tai ir yra žmogaus egzistavimas: užmegzti ryšį su bendrąja gamtos jėga, vadinama Kūrėju. Tai pasiekę pajausime aukščiausią komfortą, žinių, amžinybės, tobulumo būseną. Mes privalome tai pasiekti.
Todėl dabar mūsų pažadintas virusas (kuris savo ruožtu pažadina mus) egzistuoja būtent tam, kad rastume tinkamą sąveiką, pusiausvyrą su gamta, atskleistume Kūrėją, užmegztume ryšį su Juo.
Klausimas: Kaip tinkamai pajausti ir realizuoti pusiausvyrą su gamta?
Atsakymas: Elkis su visais, kaip su savimi. Tai yra geriausia. Jei šitaip elgsimės vieni su kitais, tada visuose lygmenyse – negyvojoje gamtoje, augalijoje ir gyvūnijoje – viskas bus gerai. Palaikysime dinamišką pusiausvyrą su mus supančiu pasauliu ir per ją pajausime aukštesnę valdymo sistemą – programą, vadinamą „Kūrėju“.

#264416

Iš 2020 m. balandžio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko norima iš žmogaus?

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Pamilk artimą – pagrindinis Gamtos dėsnis

Klausimas: Dabar internetas yra neišsenkantis bendravimo šaltinis. Vis dažniau kuriamos virtualios bendruomenės, kuriose neribojama kalba ir kurioms būdingas anonimiškumas, savanoriškumas, bendri tikslai bei interesai.
Kaip manote, kokia šių pokyčių tendencija? Kur mus stumia gamta?
Atsakymas: Gamta mus stumia į teisingą tarpusavio bendravimą. Kas yra teisingas bendravimas, dar nežinome, bet pamažu išsiaiškinsime. Dar keleri metai ir suprasime, ko iš mūsų reikalauja gamta.
Galų gale tai pakeis žmonių bendravimą. Matome, kad per tūkstantmetę raidą žmonės mėgino pasiekti naują bendravimo būseną. Jie siekė atrasti naujas žemes, vaikėsi valdžios, turtų, bet galiausiai išsiaiškino, kokie būdai, metodai, bendravimo formos yra optimaliausi jiems. Jie nesuprato, ką daro, bet apskritai ėjo į tai.
O mūsų laikais šie aiškinimaisi pereina į kitą lygį. Ir išeina, kad jau pati keičianti atstumus technologija (atstumai mažėja dėl technikos judėjimo, virtualaus ryšio ir t. t.) atveda mus į tai, kad galime labai greitai maksimaliai tarpusavyje bendrauti.
Dar atskleidžiame, kad ryšys tėra mechaniškas, techniškas, ne toks, kokio iš mūsų reikalauja gamta.
Klausimas: Ar manote, kad tokios atsiskleidžiančios virtualių bendruomenių galimybės, kai kiekvienas gali bendrauti su milijonu žmonių, daro teigiamą poveikį?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Šimtmečiais knyga buvo pagrindinis informacijos šaltinis, šiuo metu ji tiesiog dingsta ir visas bendravimas pasikeitė. Tai – vystymasis ar degradacija? Anksčiau žmogus galėjo per savaitę perskaityti kelias knygas, dabar skaito kur kas mažiau.
Atsakymas: Vis tiek rašytinė forma niekur nedings, mes ir toliau rašysime. Juk tai nėra bendravimas laiškais, tai atmintis.

#274080

Iš 2020 m. spalio 7 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar bendravimas internetu paskatins nutraukti socialinius ryšius?

Kompiuterių ekranais atskirti

Jeigu visų džiaugsmas – bendras