Klausimas iš Facebooko. Kokia skausmo priežastis, kurį jaučiame netekę artimo žmogaus?
Atsakymas. Skausmas netekus artimo žmogaus grynai egoistinis, kaip ir bet kuris kitas mūsų skausmas. Jaučiame kažką, ką norėtume ir galėtume gauti arba gavome iš jo, o dabar negauname.
Net kada ilgimės kito žmogaus, tarsi apraudame jį, – apraudame save. Tik save! „Kodėl jis paliko mane ir dabar jau negalėsiu mėgautis juo, jo buvimu, jo dalyvavimu?!“ Tik taip! Todėl, kad mūsų prigimtis absoliučiai egoistinė: „Kodėl to netekau ir negaliu daugiau tuo mėgautis?!“
Klausimas. O koks skausmas netekus artimo žmogaus būnant dvasiniame lygmenyje?
Atsakymas. Dvasiniame lygmenyje nėra netekčių! Yra tik atradimai, kilimai nuo vieno lygmens į kitą.
Klausimas. Jūs buvote labai susiję su savo Mokytoju – Rabašu. Kokia buvo jūsų būsena jam mirus?
Atsakymas. Neišgyvenau ir neverkiau. Šalia manęs buvo kiti jo mokiniai, kurie raudojo. Žmogus sėdi, kažko mokosi – ir staiga prasiveržia verksmas.
Klausimas. Jums jis buvo kaip tėvas?
Atsakymas. Jis man buvo artimiausias žmogus. Bet jaučiau, kad vyksta jo kilimas ir čia nėra jokio praradimo. Jis pats nusprendė taip išeiti. Keletą dienų iki to, jaučiau, kad žmogus taip nusprendė. Nors nebuvo visiškai jokių požymių. Jam netikėtai įvyko staigus infarktas – ir viskas.
Klausimas. Žydai turi maldą mirusiesiems – Kadiš…
Atsakymas. Ši malda ne apie mirusįjį. Joje šloviname Kūrėją: „Tegul būna palaimintas didis Tavo Vardas!“. Jokių ašarų ir verksmų! Ten net neužsimenama, kad kažkas numirė, kažkas išėjo, kažkas atsiplėšė nuo manęs, dingo iš mano matymo lauko ir jo jau daugiau nėra, jis pakilo pas Kūrėją. Viso šito nėra! Tiktai: „Tebūnie išaukštintas šventas Tavo Vardas!“
Klausimas. Taip reikėtų žvelgti į skausmą dėl išėjusiųjų?
Atsakymas. Kūrėjo šlovinimas – pats teisingiausias požiūris. Iš mūsų pasaulio jautimo per gyvūninį kūną turime pereiti prie dvasinio pasaulio pojūčio per sielą. Tuomet suprasime tiesą ir pamatysime, kad niekas nemiršta, niekas nedingsta, visi esame kartu, reikia tik pasiekti šį abipusį pojūtį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijome mirties?

Nesiekite sielos su kūnu!

Apie gyvenimą, mirtį ir dvasinį išsitaisymą

Klausimas. Kas kabalos požiūriu yra žmogaus ugdymas?
Atsakymas. Kabalos požiūriu, ugdymas turi būti svarbiausias mūsų užsiėmimas. Būtent tai gyvūną paverčia žmogumi, juk be auklėjimo šis liktų „Maugliu“. Ugdydami galime žmogų suformuoti kaip tinkami. Svarbiausia – numatyti tikslą.
Pagal kabalą, norint suprasti kokio tikslo siekti ugdant, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kam gimstame, ko iš mūsų reikalauja gamta bei jos vystymosi dėsnis, kur link ji veda mus ir kaip turime auklėti žmogų.
Dabartinį pasaulį ištiko rimta krizė, nebežinome, ką daryti. Nežinome, kaip atnaujinti gamybą, nes viskas labai greitai kinta. Nežinome, kaip kurti šeimyninį gyvenimą, santykius su vaikais, kaip auklėti mokyklose ir vaikų darželiuose. Viskas kabo ore.
Kiekvienas užsiima savimi. Nežinome, kaip turėtų funkcionuoti ne tik dabartinė valstybė, bet ir visas pasaulis – kaip sąveikauti žmonėms su savo tradicijomis, siekiais, migracija iš vienos vietos į kitą, jau nekalbant apie pasaulio suvokimo problemas, pramonės, prekybos, finansų ir ekonomikos plėtotę.
Visa tai neįmanoma be tinkamo ugdymo, nes visko centre – žmogus, kuris turi viskam vadovauti, viską kurti ir viskuo naudotis. O kur šis ateities žmogus? Mes jo neįsivaizduojame, nes nelabai įsivaizduojame savo ateities.
Todėl ir nežinome, kaip auklėti vaikus. Kur juos atiduoti? Kokios specialybės mokyti? Kur nukreipti? Niekas neaišku.
Tai itin rimti klausimai net paprastam žmogučiui, jau nekalbant apie valstybę, kuri nežino, kaip toliau vystytis, kur eiti, todėl viską daro „baksnodama“: šiandien taip, rytoj kitaip ir t. t. Ir visi esame pakibę ore.
Todėl viskas remiasi į auklėjimą. Kaip paruošti žmones ateičiai, kad nebūtų nelauktai užklupti?
Štai čia susiduriame su kabalos mokslu, kuris daugelį metų buvo paslėptas, o dabar yra pasiruošęs mums padėti. Kabala teigia, kad gamta stumia žmonių visuomenę visuotinio susivienijimo link. Norime ar ne, vis tiek prie to prieisime, kad ir per „rimbo ir meduolio“ metodą, mat visa gamta palaipsniui jungiasi į didelę, bet sudėtingą, tarpusavyje susijusią sistemą.
Visuomenės automatizacija šio atveju nepadės. Tuo turės užsiimti žmonės, organizuosiantys gamybines, politines ir visas kitas visuomenines sistemas į visiškai harmoningas tarpusavio sąveikas. Tik šitaip galėsime teisingai išgyventi ir valdyti savo būseną, kaskart keisdamiesi ir matydami, kaip gamta mus keičia.
Juk patys negebame keistis. Bandome šį bei tą daryti, bet staiga atsitrenkiame į kokią nors kliūtį ir nieko nepavyksta, bandome kitaip – ir vėl atsitrenkiame į kokią kliūtį. Todėl mums reikia žmonių, suprantančių ryšį su gamta ir galinčių vesti visą visuomenę jos link. Į tai turi būti nukreiptas mūsų auklėjimas.
O jis remiasi gebėjimu burti žmones į grupes, bendruomenes, įvairias partijas, bet ne priešingas viena kitai, ne nukreiptas prieš ką nors.
Mūsų metodika nukreipta į tai, kad žmogus pajaustų esąs integraliame pasaulyje, kuriame milijardais nematomų gijų yra susietas su kitais. Pirmiausia šį tinklą jis turi tiesiog įsivaizduoti, o po to pajaus, kad šis tikrai yra. Prie to žmogų reikia atvesti.
Todėl ugdant reikia susitelkti į žmogaus jautrumą vidiniam bendravimui su kitais, kai visą žmonių visuomenę jausime kaip vieną bendrą sistemą, kokia ji iš tiesų ir yra žvelgiant iš gamtos pusės.

Iš 2017 m. sausio 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė sprendžia visas problemas

Išmintingas žiūri toli

Gėris kabalos požiūriu

Klausimas. Žmonija visą laiką „eina pirmyn“. Iš pradžių žmonės tuokdavosi įprastai – vyras ir moteris, vėliau – vyras ir vyras, moteris ir moteris, šiandien stebime itin įdomų reiškinį, vadinamą „sologamija“ – santuoka su pačiu savimi. Daugumą tokių santuokų sudaro moterys. Viena iš jų pareiškė, kad jos santuoka – tai viltis gyventi meilėje visą gyvenimą.
Atsakymas. Pasakyta labai gražiai. Iš tiesų tai pabrėžia žmogaus prigimtį – savimeilę: jis nieko nemyli taip, kaip save.
Ir tai absoliučiai sąžininga, instinktyviai teisinga, iš prigimties natūralu. Visąlaik galvoju tik apie save. Ir niekas manęs dėl to nekaltina. Rūpinuosi tik savimi, aptarnauju tik save, kad tik man būtų gerai. Tai tikrasis narcisizmas – aš nuo pat pradžių susižadėjęs pats su savimi.
Visa tai padeda žmogui suvokti savo prigimtį. Tad aš už, kad žmogus patvirtintų mylįs tik save ir gimdamas susituokia su savimi. Jis neprivalo po tuo pasirašyti. Tiesiog turi įsisąmoninti, kad jis tikrai visą laiką ir visas jėgas skiria tik sau. Tai mūsų prigimtis. Kur nuo jos pabėgsi?
Ir staiga kas nors pažada kokiam nors žmogui gyventi kartu, visą laiką rūpintis juo, galvoti apie jį… Šiandien matome, kad meilė negali gyvuoti. Daugumos jaunų porų tarpusavio trauka, bendras gyvenimas trunka du tris metus, daugiausia penkerius, ir nutrūksta, daugiau jie neiškenčia. Priėjome tokią būseną, kai galime galvoti tik apie laikinus ryšius.
Tai kelias, vedantis į blogio suvokimą. Žmogaus prigimtį reikia ištaisyti. Mūsų viduje slypi antroji mūsų prigimties dalis, kuri neleis likti melagingos būsenos. Žmonija negalės su tuo sutikti, ji ieškos išeities ir ras ją – išsitaisys.
Todėl bet koks mūsų prigimties blogio įsisąmoninimas – tai teigiamas procesas. Tikiuosi dar išvysime, kaip žmonija veržiasi pakilti į kitą lygmenį.

Iš 2016 m. sausio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie šeimos žlugimą

Gamtos neapgausi

Išlaisvinant meilę iš nebūties

„Iš chaoso į harmoniją“ apibūdina būseną nuo mūsų dabartinės iki tos, kurią turime pasiekti.
Kuo ypatinga mūsų dabartinė būsena?
Pasak kabalos mokslo, daugelį tūkstantmečių vystėsi žmonijos egoizmas – noras mėgautis, gauti, viską pasiglemžti sau.
Iš metų į metus, iš kartos į kartą, pradedant Didžiuoju sprogimu, ego pirmiausiai vystėsi negyvoje, tada augalinėje ir gyvūninėje gamtoje, kol susiformavo žmonija.
Augantis egoizmas atvedė mus į dabartinę būseną, apie kurią nuo seno rašė kabalistai, nurodydami į XX amžiaus pabaigą.
Tai egoistinio vystymosi pabaiga, kai žmonės pradeda suvokti, jog juos valdanti jėga (noras mėgautis, gauti, pasiglemžti sau) juos žudo, skaido visuomenę ir stabdo tolimesnę pažangą: techninę, mokslinę, kultūrinę ir dvasinę.
Žmonijos raida taip pat skirstoma į periodus, vadinamus negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmenimis. Kai prasideda „žmogaus lygmens“ vystymosi laikotarpis, t. y., kai žmogus pradeda vystyti žmogų savyje, tada jis susiduria su supratimo problema: kas aš, koks aš, kodėl ir kaip. Ir nieko jam neišeina. Būtent tai šiandien vyksta visuose mūsų veiklos baruose.
Visi žino, su kokiomis problemomis susiduria kiekvienas žmogus, jaunimas, šeima, valdžia ir visa žmonija. Išgyvename didžiulę vidinę ir išorinę krizę, nesuvokiame, kaip vystytis toliau. Nežinome, ką daryti patiems su savimi.
Daugelis žmonių neranda savęs šiame gyvenime. Jeigu anksčiau vystėsi žmonijos negyvoji, augalinė, gyvūninė fazės, ir svarbiausia mums buvo užsidirbti, aprūpinti save, šeimą, užauginti vaikus… ir mirti, bet palikti po savęs kitą kartą ir viską, kas jiems sukaupta, tai dabar šio tikslo nebėra. Žmogus niekam nereikalingas, nereikalingi darbuotojai, nereikalingi tėvai.
Chaosas, kurį šiandien matome, yra natūralus. Prieš daugelį metų kabalistai aprašė jį ir nurodė, jog tai prašvitimo būsena, kai žmonija pagaliau supranta, kad ji turi augti, tik ne taip, kaip anksčiau.
Šis didžiulis „žmogus“ (visų pasaulio žmonių visuma) turi pakilti virš šio pasaulio, nes išaugo iš jo ir nebegali būti jame. Mokslas ir kultūra liovėsi vystytis, pažanga sustojo, nes pasiekė savo galutinę būklę.
Dabar turime pasikeisti, ko niekad anksčiau nedarėme. Juk mūsų nuo amžių esanti savybė – troškimas mėgautis, noras gauti – nuolatos augo, ir pagal jį vystėme savo gyvenimą, o dabar šis noras tapo apvalus, nustojo evoliucionuoti tiesiogiai, ir jo galutinė raida sukelia chaosą.
Iš principo chaosas yra nuspėjama būsena, kai nematome kito žingsnio priešais mus. Remdamiesi savo senuoju požiūriu į gyvenimą, save ir gamtą, nesuprantame, į kur tai gali atvesti.
Kabala sako, jog tai nuostabi pereinamojo laikotarpio, lūžio būsena, kai turime pereiti nuo mūsų natūralaus vystymosi, kurį skatina mūsų pirminė prigimtis, prie savęs keitimo, kitaip tariant, kai imsime iš savęs „gimdyti“ žmogų. Būtent tokia mūsų būsena.
Tad esame pirmoji naujosios žmonijos karta, kuriai teks gimti. Ji turi atverti visiškai naują bendravimo sistemą: per savo tarpusavio ryšį virš gyvūninės prigimties pajausti aukščiausią valdymo sistemą ir taip kontroliuoti save ir visą aukštesnę prigimtį. Kitaip tariant, žmogaus užduotis – pakilti į kitą raidos lygmenį, įvaldyti ir kontroliuoti jį.
Sistema, kurią reikia įvaldyti, yra vadinama pasaulių sistema. Visi žmonės Žemėje turės ją suvokti, pakildami virš savo egoistinės prigimties į bendrą, vientisą, altruistinę prigimtį.
Taip pasiekiame būseną, kai savo prigimtyje, savyje ir supančioje aplinkoje imame atskleisti ryšių sistemą, kuri jungia mus tarpusavyje bei pakelia į nemirtingumo lygį, leidžia pajausti už laiko ir erdvės ribų. Šito turime pasiekti.
Bus daugiau.

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso „Iš chaoso į harmoniją“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Chaoso baimintis neverta

Tik vienas dėsnis

Klausimas iš Facebooko: Kaip kabalistai veikia mūsų pasaulį? Ar jie gali sunaikinti blogį?
Atsakymas. Jokiu būdu! Blogio negalima sunaikinti. Turėjome to išmokti iš mūsų daugiatūkstantinės istorijos. Neįmanoma sunaikinti blogio!
Blogis – pasaulio pagrindas. Kaip pasakyta Biblijoje: „Sukūriau blogį, ir sukūriau Torą  jam ištaisyti“, bet ne sunaikinti. Ištaisyti reiškia, jog blogis lieka, o mes mokomės teisingai su juo dirbti. Tai kabalos mokslo esmė.
Klausimas. Sakote, kad „blogis lieka“. Žmogui tai visada sunku.
Atsakymas. Be abejonės! Bet ką padarysi? Neturime kitos išeities, mums reikia išmokti dirbti su blogiu: suprasti jį, gerbti ir tinkamai su juo elgtis, kaip su „faraonu“ (blogis tai faraonas ): mandagiai, itin pagarbiai, nes būtent jo padedami galėsime pakilti laiptais vis didesnio gėrio link.
Blogis tai tas stimulas, ta pakopa, virš kurios nuolatos galime kilti. Kiekvienoje pakopoje ji vis labiau atsiskleidžia mumyse, o mes vis labiau kylame virš jo į gėrį.
Jei nebūtų blogo visai negalėtume vystytis. Blogis lieka visu savo gražumu, tačiau viską įvyniojame į gerą apvalkalą – gėrį. Išeina nuostabus „patiekalas“: viduje – blogis, išorėje – gėris.
Juk žinome, kad į patiekalus beriami pipirai, druska, kas nors aštraus. Netgi į pyragus pilamas šlakelis konjako, antraip neišgausime tinkamo skonio.
Todėl reikia paragauti šiek tiek blogio, bet tik tam, kad iškeltum gėrį.

Iš 2017 m. spalio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Klausimas. Kam Kūrėjas davė žmogui iliuziją, kad jis laisvas? Dėl ko?
Atsakymas. Kad suteiktų žmogui galimybę egzistuoti, kitaip žmogus pasidarytų galą.
Žmogus – ne gyvūnas, apsiribojantis tik „maistu ir šeima“. Gyvūnai be maisto daugiau nieko neturi. Netgi sekso, nes giminės tęsimas vyksta automatiškai, tam tikru metų laiku. Šeimos irgi nėra. Jiems svarbiausia – maistas.
Bet ir čia jie nesirenka iš dviejų šimtų produktų rūšių. Karvė neės pyragaičio, jei šalia yra žolės ar šieno. Žinoma, tai niekaip nesusiję su mūsų norais, net jei juos priskiriame gyvūniniams. Maistas, seksas, šeima – tai mūsų fiziologiniai norai.
Tad apie gyvūnus nepasakysi, jie laisvi ar ne – šis klausimas nekeliamas. O žmogus jį kelia.
Klausimas. Ką duota laisvės iliuzija? Ką pats renkuosi? Ką gerti – arbatą ar kavą; kur mokytis?
Atsakymas. Laisvės iliuzija duota tam, kad pamažu atsikandę savo nelaimingo gyvenimo per daugybę persikūnijimų įsisąmonintume, jog būtina pažinti tikrąją, aukštesniąją gyvenimo prasmę. Kad pasiektum būseną, kai nebeieškosi: šita žolė sultingesnė, ta mergina geresnė, ši specialybė labiau apsimoka ar dar kažkas. Rinksiesi aukščiau, juk gyvenimo prasmė virš materialios būties.
Klausimas. Kitaip tariant, Kūrėjas nori, kad pereičiau tai ir viskuo nusivilčiau?
Atsakymas. Žinoma.
Klausimas. Ir tuomet pasirinksiu tikrąją laisvę: paklusti Jam, Jo dėsniams?
Atsakymas. Pakilti į Jo lygmenį nereiškia paklusti,– tai tapti tokiems, kaip Jis. Neturi būti po Juo – turi Jam prilygti. Kai žmogus tampa lygus Kūrėjui, jis pats tampa Kūrėju.
Jis nejaučia, kad Kūrėjas jį valdo. Priešingai, šia prasme jis valdo Kūrėją. Tai absoliutus tapatumas tarp žmogaus ir aukštesniosios jėgos.

Iš 2017 m. liepos 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko prasideda valios laisvė?

Kaip tapti laisvam?

Kam pašvenčiame gyvenimą?

Klausimas. Sakote, kad studijuojant kabalą galima pakeisti savo likimą, bet ar to reikia?
Atsakymas. Būtinai reikia. Dabar esame priverstinės būties lygmenyje, tačiau ji net ne gyvūniniame lygmenyje, o kur kas žemiau, nes gyvūnai neklausia savęs apie gyvenimo prasmę.
Užduodant tokius klausimus, mums atsiranda galimybė per juos pakilti iki absoliučios laisvės lygmens – laisvės nuo mirties, nuo materialaus gyvenimo, nuo dabartinės egzistencijos siaurų rėmų. Tai buvimas laisvam nuo ypatingos priežiūros, ribojimų, skirstymų ir pan. Kitaip tariant, tampi pačiu aukščiausiu.
Ir taip kiekvienas iš mūsų: įgiję galimybę duoti, tampame aukščiausiais. Galima sakyti: „Tai iliuzija. Kaipgi visi gali tapti aukščiausiais?“ Tačiau išties yra taip, mat atsiduriame kitoje, dvasinėje erdvėje.
Klausimas. Ir taip keičiame savo likimą?
Atsakymas. Žinoma. Mūsų likimas mūsų rankose. Beje, galime pakeisti ne tik savo žemiškąjį gyvenimą, o likimą, apie kurį nė nenutuokiame, – tas stadijas, kurias teks praeiti.

Iš 2017 m. liepos 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės paieškos, I d.

Išminčių karta

Kaip rinktis likimą, III d.

Komentaras. Pamenu, kai prieš 21 metus pirmą kartą atėjau pas Jus filmuoti siužeto apie kabalą, tikėjausi pamatyti įvairių kabalistinių ženklų: raudonus siūlus, šventą vandenį, degančias žvakes. Užėjau į Jūsų kabinetą, o ten – nieko nėra. Tada pamaniau: „Nėra ko filmuoti”.
Pasirodė, kad kabala – tai ne „šventieji atributai”, o žmonių vienijimosi pakopos.
Atsakymas. Išties Kūrėjas atsiskleidžia tarp žmonių, bet tik tarp tų, kurie pakyla į aukštesnįjį suvokimo, pažinimo lygmenį. Juk kabala kalba apie tai, kas yra virš mūsų sąmonės, virš materialaus supratimo.
Todėl du paprasti žmonės tarpusavyje pažįsta tik materialų pasaulį ir įvairias jo problemas. Tik tinkamai susivieniję, galėsime patirti ypatingą dvasinę būseną, kai mūsų ryšiai atskleis Kūrėją, o įvairios šių ryšių variacijos bylos mums apie Jį. Taip esame sukurti.
Praktiškai turi susirinkti dešimties žmonių grupė, tik ne aplink apskritą stalą su krištoliniais rutuliais ir degančiomis žvakėmis. Šie atributai visai nereikalingi. Tinkamai vienydamiesi žmonės nusiteikia altruistiniam tarpusavio ryšiui.
Bet tai nėra paprasta. Teisingas ryšys pasiekiamas studijuojant kabalos mokslą, suvokiant tolimesnį vidinį žmogaus vystymosi lygmenį – esantį aukščiau egoistinio, kai „išeinama iš savęs“, pakylama virš egoizmo, kiekvienas kitų savo draugų atžvilgiu, tam pasitelkus ypatingą aukštesniąją energiją. Atrodytų, kad kalbame apie kažkokią mistiką, bet taip nėra, tiesiog aukštesnioji energija yra ne mumyse.
Jėga, kurioje egzistuojame,– egoistinė gavimo jėga, bet yra ir priešinga jai altruistinė jėga, tik ji mūsų išorėje.
Kai pritraukiame altruistinę jėgą, bandydami tarpusavyje sukurti altruistinius santykius, aukštesnioji jėga veikia mus ir greta natūralių egoistinių ryšių palaipsniui užsimezga mums nenatūralūs altruistiniai ryšiai. Jie vadinami dvasiniais.
Tinkamas egoistinių ir altruistinių ryšių siejimas, persipindamas įvairiomis savo metamorfozėmis kaip juodas su baltu, leidžia mums suvokti Kūrėją, Aukštesniąją jėgą.
Iš vienos pusės, mes kaip kūriniai nepražūstame, nes mumyse lieka egoistinė jėga. Iš kitos pusės, įgyjame altruistinę jėgą ir joje suvokiame Kūrėją. Taip Jis ir atsiskleidžia – tinkamuose mūsų tarpusavio santykiuose.
Komentaras. Nuolat sakote, kad mumyse lieka egoistiniai norai, o kartu virš jų kyla priešingas jiems altruistinis antsatas. Tai labai sunku įsivaizduoti.
Atsakymas. Būtent tokia ypatinga ir didi yra kabalisto būsena. Jis ne šiaip nežinia kur išlekia, o greta savo egoistinio pasaulio suvokimo įgyja dar ir altruistinį suvokimą. Tarp šių dviejų suvokimų jis kuria save ir atskleidžia Kūrėją – susiliejantį su savimi.

Iš 2017 m. birželio 11 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Pagauk pokemoną – atskleisk Kūrėją

Už visko yra Kūrėjas

Klausimas. Kaip turėtų atrodyti žmonių visuomenė, sukurta pagal gamtos pavyzdį?
Atsakymas. Visi turėtų būti absoliučiai lygūs ir susijungę tarsi vienas žmogus. Gamtos smūgiai nesibaigs, kol pasieksime tokią būseną.
Klausimas. Bet mokslininkai turi labai konkretų taifūnų atsiradimo priežasčių paaiškinimą. Karšto oro masėms nuo Afrikos pakrančių judant į vakarus virš šiltų pietinio Atlanto vandenų, susidaro sąlygos oro cirkuliacijai… O Jūs sakote, kad taifūnų atsiradimas priklauso nuo žmonių tarpusavio santykių? Ar taifūnai – tik vienintelis ligos požymis?
Atsakymas. Kiekviena liga turi išorinius požymius ir vidines priežastis. Nežinome nė vienos žmonių ligos vidinių priežasčių. Galima sakyti, kad jos kyla dėl disbalanso organizme, ir tai bus teisinga.
Taifūnai – ligos požymis, jie išnyks, jei dings jų vidinė priežastis – blogi žmonių tarpusavio santykiai. Taifūnai nėra vienintelis požymis. Gamta turi daugybę būdų išeiti iš pusiausvyros: ugnikalnių išsiveržimai, cunamiai, gaisrai, epidemijos. Sistema, jungianti žmonių mintis ir norus, veikia gamtą ir išveda ją iš pusiausvyros.
Klausimas. Kokie santykiai turi būti tarp žmonių, kad paveiktų gamtą teigiamai?
Atsakymas. Žmonių visuomenė turi tapti tokia pat integrali, kaip visa gamta. Pirmiausia turime suprasti, kad esame gamtos sistemos viduje, o ne stebime ją iš šalies. Tai didelis skirtumas: juk jei esame sistemoje, tai paklūstame jos dėsniams ir neturime galimybės rinktis, kaip elgtis. Pasirinkimo neturime, todėl privalome veikti pagal gamtos dėsnius.
Valios laisvės turime tik tam, kad kuo greičiau suprastume, kur esame ir ką reikia daryti. Juk lazda jau pakelta virš mūsų ir pasiruošusi kirsti kiekvieną sekundę. Turime nedelsdami tai suvokti. Jei žmonija pradės tai suprasti, viskas bus gerai. Jei ne – teks mokytis iš lazdos.
Tik kai žmonės ims tarpusavyje teisingai vienytis, supras, kaip teisingai susijungti su gamta. Iš to išvesime elgesio, vienijimosi, komutacijos dėsnius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, II d.

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, III d.

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, IV d.

Klausimas. Dauguma žmonių mano, kad tik tie, kurie jaučia vidinę tuštumą ar depresiją, ateina į kabalos mokslas, o laimingi žmonės ten nepatenka. Ar taip?
Atsakymas. Kur jūs matėte laimingų žmonių? Gal tik beprotnamyje. Visi rimti žmonės supranta, jog gyvenime nėra laimės. O jos ieškoti reikia, nes kitaip žmogus – ne žmogus, jei nenori suprasti savo paties egzistavimo prasmės. Kaip kitaip atsakysi į klausimą apie gyvenimo prasmę?
Juk klausiama net ne apie gyvenimo prasmę, o apie savo paties prasmę: dėl ko aš egzistuoju?! Mano gyvenimas kaip gyvenimas, o aš?! Tai skirtingi dalykai.
Ir tokių žmonių daug. Tarp mano mokinių tokių – 100 %.
Daugelis klausia apie tai, bet negali atsakyti į šį klausimą. Bet šis klausimas juose dega, net pasąmoningai, veržiasi laukan.
Komentaras. Atkreipiau dėmesį, kad tie žmonės, kurie ateina į kabalą iš smalsumo, ilgam nepasilieka. Pasilieka tik tie, kurie ateina po patyrimų, tuštumos jausmo, ieškodami atsakymo, kokia gyvenimo prasmė.
Atsakymas. Galiausiai liko tie, kuriuos tikrai kankino klausimas apie jų būtį, kiti išėjo. Bet vis tiek gerai, kad jie buvo, juk tai, ką jie gavo, vienaip ar kitaip būtinai prasiskverbs ir jie vėl grįš į kabalą. Niekas niekur nuo to nedings.

Iš 2017 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslo ypatumai

Kas lieka po gyvenimo?

Tikslai skirtingi, kryptis bendra