Žmogus turi suprasti egoistinę pasaulio prigimtį ir pamatyti kiaurai ją kitą pasaulį, juk viena sfera yra kitos viduje. Kai per bet kurį mūsų pasaulio daiktą matau jo šaknį Aukštesniajame pasaulyje, kuriu mūsų pasaulį. Tai ir yra kūrimas, esant Becalelio jėgoje.
Ateityje mums teks sugretinti abu pasaulius. Tokia yra pati paskutinė išsitaisymo stadija, kai visas pasaulis persitvarkys pagal Aukštesniojo pasaulio vaizdą.
Tada visi daiktai, apimtys, žmonių savybės ir viskas, kas juos supa, bus tarpusavyje susiję būtent tokia forma, tokiu pavidalu ir tokiu panaudojimu. Visi judesiai ir santykiai tarp jų bus tiksliai tokie patys, kaip kitoje sferoje – Aukštesniajame pasaulyje.
Jei aš kažką duodu, kažką kažkam sakau ar atlieku tam tikrus veiksmus su negyvąja, augaline, gyvūnine ar žmogaus prigimtimi – tai todėl, kad išoriniame pasaulyje, išorinėse dvasinėse savybėse, vyksta būtent tokie veiksmai ir pokyčiai.
Kitaip tariant, mes turime tapti visiškai panašūs į Kūrėją. Juk išorinis pasaulis ir jo veiksmai – tai Kūrėjas, o mes mūsų pasaulyje turime padaryti jo gyvąją kopiją, kai visos mūsų savybės, troškimai, judesiai atitiks tai, kas vysta išoriniame pasaulyje. Ir taip tarp mūsų visų. Tai ir yra visiškas mūsų pasaulio susiliejimas per ištaisytą žmogų (bendrą žmogaus pavidalą) su Kūrėju.
Tai neišvengiama būsena, kurioje atsidurs visas pasaulis. Po to šis pasaulis įsilies į Aukštesnįjį pasaulį, ir visa pasaulių sistema išnyks, suformuodama Begalybės pasaulį.
Žinoma, galima paprieštarauti, kad dėl to žmonės taps vergais, Kūrėjo robotais. Tačiau žmonių susitapatinimas su Kūrėju vyksta palaipsniui ir priklauso nuo to, kiek su savimi dirbame, todėl žmonės prilygsta Kūrėjui savo valios pastangomis, suvokimu, susiliejimu, nes supranta, kad tai aukštesnė, tobula gamtos egzistavimo sąlyga.

Iš 2013 m. lapkričio 13 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio pakilimo šaltinis

Žmogus kelyje

Didžiulė Kūrėjo malonė

Klausimas: Kodėl einantieji dvasiniu keliu patiria tas pačias problemas, kaip ir visas pasaulis ir neturi atsakymo į tai?
Atsakymas: Argi nėra atsakymo? Yra visų problemų paaiškinimas: mūsų neatitikimas Šviesai, kuris jau turi mumyse atsiskleisti. Dėl to kyla visos problemos.
Jeigu tavo noras ištaisytas mažiau nei turi būti, tai Šviesa, kuri turi atsiskleisti nore mėgautis, juntama kaip kančia, problemos, skausmas, katastrofos.
Noro mėgautis neatitikimas negyvajame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse sukelia ekologines krizes, problemas su augalais, kviečiais, pasireiškia kaip nederlius, gyvūnų, žmogaus ir visuomenės ligos.
Viskuo kaltas mūsų noras mėgautis, nes nepraėjo būtino jam ištaisymo. Nesvarbu, kokia problema – visos jos kyla dėl noro neatitikimo Šviesai.
Sakykime, kad noras turi būti ištaisytas 20 procentų, o yra ištaisytas tik 2 proc. Todėl 18 proc. atsiskleidžia kaip Šviesos spaudimas į indą, kaip atvirkščioji Šviesos pusė, kuri reiškia kančią, nelaimes.
Nemalonumai (carot) – tai siaura (car) vieta, juk tu neatidarai savo indo. Tu neturi pakankamai Šviesos Chasadim, kad praplatintum ir atvertum indą, todėl Šviesa stovi priešais ir jį slegia. Šį Šviesos slėgimą tu jauti kaip nemalonumus, problemas, ligas, katastrofas.
Reikia spręsti problemą tame fiziniame lygmenyje, kuriame ji atsiskleidžia, taip pat prašyti jos ištaisymo iš aukščiau, Kūrėjo – veikti dviejose plokštumose. Baal Sulamas rašo, kad reikia eiti pas gydytoją, gauti vaistų ir įvykdyti visus jo nurodymus, bet taip pat aiškiai suprasti, kad visa tai nieko verta, ir viskas priklauso tik nuo Kūrėjo, o ne nuo gydytojo.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvejybos tinklas Šviesos vandenyne

Jautrumas Šviesai

Paprastas atskleidimo dėsnis

Turime pasiekti tokią būseną, kad mus žmonijos gerovė jaudintų tarsi savo vaikų gerovė. Visa tai pasieksime dėl augančio egoizmo. Klausimas tik tas, ką su tuo toliau darysime, kai pakilsime pas Aukščiausiąjį, į grupės centrą, o per grupės centrą prasiskverbsime grupės vidun, kur slypi Kūrėjo Aukštesnioji jėga. Ar prašysime Jo pripildymo, ar suteiksime Jam galimybę atsiskleisti pasaulyje, kad jame įsivyrautų davimo ir meilės savybė?
Visa tai priklauso nuo mūsų. Mes užpildome troškimus publikos, prašančios, ko kiekvienam reikia: pinigų, garbės, žinių, pramisti, šeimos gerovės, prijungdami prie jų savo požiūrį. Juk mes norime, kad šie norai priartėtų prie Kūrėjo, atsiskleistų žmonėse ir suteiktų malonumą Kūrėjui. Šiuos žemiškus rūpesčius dėl maisto, pinigų, šlovės mes pakeliame į dvasinį lygmenį, kad jų viduje atsiskleistų Šviesa, Kūrėjas. Tai lems tokį atsakymą į visus prašymus, kad jie patys panorės tapti duodančiaisiais ir tuo suteiks Kūrėjui džiaugsmą.
Kūrėjo džiaugsmas turi būti bet kurio mūsų veiksmo pradinis ir galutinis taškas: jo priežastis ir tikslas. Mes atliekame tarpininko, perdavimo kanalo, vaidmenį.
Veikiame dviem kryptimis: į publikos pusę ir į Kūrėjo pusę, ir dėl žemiškųjų, ir dėl dvasinių norų. Patys esame viduryje: iš dalies ten, iš dalies čia. Mes jaudinamės dėl žmonių kančių ir nuolatos jaučiame nepasitenkinimą Kūrėju. Tokiu būdu Kūrėjas provokuoja mus, visą laiką siunčia mums kliūtis, juk pradedame jaudintis kartu su žmonėmis dėl to, kaip jie kenčia, kaip jiems blogai, kokie jie vargšai: nėra nei būsto, nei maisto, nei gerovės, baisūs konfliktai, nusivylimas ir ligos.
Atsiduriame situacijoje, kai esame priversti apkaltinti, o ne išteisinti Kūrėją. Todėl mums atsiranda galimybė pateisinti Jį, darbuotis ties tuo, kad „tikėjimo aukščiau žinojimo“ akimis pamatytume Jį kaip gerą ir nešantį gerovę nusidėjėliams ir teisuoliams!

Iš pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos pasaulio bėdos

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

„Išėjimas į žmones” – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Klausimas: Kartais kritimas atima visas jėgas ir žmogus bando išsisukti nuo darbo grupėje. Kaip greičiau pereiti  tokias būsenas?
Atsakymas: Neleistina bėgti iš grupės. Tas, kuris neateina kritimo metu, kenkia visai grupei. Kiti privalo atnešti jį  tiesiog ant neštuvų. Draugai turi labai jautriai reaguoti į tai, kas vyksta. Jei jie nekreipia dėmesio į tai, kad draugai krenta ir neateina į užsiėmimus, tai reiškia rimtumo ir bendros atakos pojūčio trūkumą.
Jei kiekvieną dieną jausimės kaip fronte, tai suprasime, kad nelaimėsime  praradę netgi vieną draugą. Vienas, kritęs kovoje, jau padaro mūsų armiją netobulą ir suskaldo mūsų gretas. Bet mes nejaučiame jokios atsakomybės ir tie patys kritę draugai nesupranta, kokią žalą padaro kitiems. Tai reiškia, kad nedirbame dėl savo susijungimo, o tai labai stabdo mūsų tobulėjimą.
Mes atliekame daugybę veiksmų, bet visi jie turi būti nukreipti į tai, kad jaustume mūsų vienybę, kuri yra visų mūsų pastangų ir apdovanojimų centre. Kūrėjo atskleidimo ir galutinio išsitaisymo epicentras – visa tai sukoncentruota mūsų vienybės taške.
Jei žiūrėsime tik į šį centrinį grupės susijungimo tašką – tik ten išryškinsime tarpusavio neapykantą, atstūmimą, nutolimą, o paskui – ryšį, vienybę ir Kūrėjo atskleidimą. Tai tas pats taškas, kurio visą laiką turime siekti ir žiūrėti tik į jį. Bet vietoj to kiekvienas žiūri į savo kišenę.

Iš 2013 m. rugsėjo 13 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Žmogus turi galimybę analizuoti, ar jis vystosi teisinga davimo (šventumo) linkme, ar priešinga: „Kita jėga, kitas Dievas yra bevaisis, ir vaisių neduoda“ („Šamati“, 59 straipsnis, „Skeptras ir gyvatė“).
Gamtoje veikia tik viena jėga. Galima vadinti ją Dievu, nesvarbu kaip. Svarbiausia, jog tai vienintelė, viską valdanti, kurianti, kontroliuojanti ir taisanti jėga. Nėra jokios kitos jėgos visoje visatoje.
Viskas yra jos valdžioje – kaip negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamtos dalis, taip ir žmogus. Taigi, mums duota galimybė analizuoti ir suprasti, kad ši jėga yra vienintelė, tačiau turime ir galimybę su ja nesutikti, bet po daugelio bandymų įsitikinti, kad taip yra. Būtent vienintelę jėgą – Kūrėją – neigiančios mintys ir vadinamos „blogio pradu“.
Iš tiesų, mes nieko nedarome: tiesiog mums per Kūrėjui prieštaraujančius mūsų jausmus ir mintis rodoma priešinga jam būsena. Ši būsena vadinasi „mūsų pasaulis“.
Pavyzdžiui, aš smerkiu kitą žmogų, vadinasi, mano vaizduotėje šis žmogus yra negeras. Savo susikurtame vaizdinyje aš jaučiu jam neapykantą, žiūriu į jį neigiamai, ir man nuo to bloga. Ir atvirkščiai, jeigu aš ką nors myliu, man gera.
Taigi blogio pradas mums duotas tam, kad pajaustume Kūrėjui priešingas būsenas. Tiek, kiek savo blogio pradą, t.y. egoizmą ištaisome į davimą ir Kūrėjui tapačią meilę, tiek šiame ištaisytame nore jaučiame tai, ką jaučia Kūrėjas. Taip mes su juo susijungiame, suartėjame, susiliejame, sulimpame. Todėl viskas, ką galime daryti –  tikrinti savo pojūčius.
Iš tiesų viskas yra gerai – mes jau esame absoliučiai ištaisytos būsenos, bet gavome galimybę save taisyti patys ir tapti tokiais kaip Kūrėjas laisva valia.
Ką tai reiškia? Kūrėjas galėjo mus duoti negyvąją, augalinę, gyvūninę prigimtį, kuri automatiškai atlieka visus gamtos numatytus veiksmus. Šiuose lygmenyse tikrai juntama, jog nėra jokios kitos jėgos išskyrus tą, kuri viską valdo! Bet žmogus turi ypatingus jausmus ir mintis, kurie kažkokiu būdu priklauso ne gyvūniniam egzistavimu, o Kūrėjui.
Tai jausmai ir mintys apie mūsų paskirtį, apie likimą, apie tai, kas mus valdo, kas vyksta už mūsų gyvūninio / kūniškojo egzistavimo ribų. Gyvūnas tokių minčių neturi, jis nesupranta, nesuvokia to, jis instinktyviai bijo mirties, skausmo, negali galvoti apie kažką, kas viršiau už jį patį.
Tai vyksta todėl, kad mūsų informaciniai genai (rešimot) yra vienu lygiu aukščiau. Kai mes, realizuodami informacinį geną 1/0, kylame iš apačios į viršų, tai vienetas (1) yra informacinis genas iš būsimo lygio. Tai yra taškas širdyje, kuris ir veda mus į priekį.

Tašką širdyje turi visi, bet kol kas jis ne visiems pasireiškia. Tie, kuriems jis prabudo, praeituose amžiuose tapo didžiais kabalistais, pažinusiais kūriniją ir Kūrėją. Šiandien informacinis genas 1/0 bunda mumyse – 1:0 mūsų naudai.
Kitų žmonių informacinis genas kol kas yra nulinėje pozicijoje 0/0. Jų skaitliukas rodo nulį.
Bet šis nulis auga. Skaitliukas nuolat sukasi, skaičiukai kaupiasi (mūsų pasaulio informacinis genas), kol nulį pakeičia vienetas, ir žmogus ima justi tašką širdyje – jis privalo eiti į priekį.

Iš pamokos pagal straipsnį rusų kalba „Skeptras ir gyvatė“ 2013 07 21

Daugiau šia tema skaitykite:

Kol pas mus nusileis dvasia iš aukščiau

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio

Baal Sulamas rašo: „Nepaisant to, kad žmogus turi Kūrėjo poreikį, siekia pažinti gyvenimo prasmę, šaknį, siekia susijungti su Juo, pats jis negali pažinti Kūrėjo, kol nenusileis pas jį dvasia iš aukščiau, Šviesa.“
Kol kas mes tai jaučiame kaip įkvėpimą, nušvitimą, užpildymą, pakylėjimą. Jeigu žmogus jaučia tam tikrą nušvitimą iš aukščiau, tik tada jis gali išgirsti, ką sako savo knygose išminčiai. Ir tuomet matydamas, apie ką jie iš tiesų kalba, jis pradeda jais tikėti.
Tikėjimas reiškia, kad žmogus susijungia su jų žodžiais savo vidiniais pojūčiais. Tai yra jis jau tuo gyvena, ima numanyti ir suprasti, jausti ir suvokti, kad visada, visose jo būsenose – absoliučiai visame kame – jis buvo valdomas iš aukščiau. Ir jo gyvenime nieko nebuvo, kas būtų siunčiama iš aukščiau, o jis reaguotų iš apačios – visos jo reakcijos irgi nusileido iš aukščiau. Tokiu būdu jis buvo vedamas per įvairias būsenas, jame buvo žadinami įvairūs pojūčiai.
Jis neva kažką darė, kažkur ėjo, bėgo, kažkas pavykdavo, kažkas ne ir t. t. Vidinėmis pastangomis, moraliniais jausmais, fiziniais veiksmais, nesėkmėmis ir laimėjimais jis tiesiog buvo vedamas per tas būsenas, kad palaipsniui atsirastų galimybė vis subtiliau jausti, kad jis pasiektų jautimą to, Kas jį valdo, kokiu tikslu jam tos būsenos siunčiamos ir t. t.
Žmogus ima suvokti, kad absoliučiai niekur neturi laisvos valios, visi jo veiksmai atliekami pagal Kūrėjo (Šviesos) impulsus ir jis visiškai priklauso nuo jų. Jeigu žmogui duodama didelė šio suvokimo porcija, tai jis šiame suvokime ištirpsta, jeigu maža, tai jis tiesiog žino, kas vyksta.
O jeigu jis yra kažkur per vidurį, tai patiria dvilypę būseną ir nesupranta, kaip turi veikti. Kiekvieną akimirką jis arba teisia Kūrėją, arba pateisina, ir taip visą laiką. Jam duodamas pojūtis, kad visiškai neįmanoma toliau pasilikti tokios būsenos.
Jis tarsi perpjautas pusiau ir nežino, ką daryti su šiuo gyvenimu. Staiga jis ima kritikuoti, teisti, analizuoti, kas vyksta su juo, su jo artimaisiais, pažįstamais. Pavyzdžiui, jam pakišamas artimas, dėl kurio jis ypač išgyvena, ir jis ima teisti aukštesnįjį valdymą, keikia save už tai, ką anksčiau darė, tarsi neigdamas, kad anksčiau jį valdė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, pateisina, supranta, kad visa tai vyksta su Kūrėjo pagalba ir tik tam, kad jame kiltų subtilesni jausmai, kad šie jausmai padėtų jam suvokti, pajusti aukštesnįjį valdymą.
Ši būsena tęsiasi ilgą laiką, palaipsniui grįžta ir atvėsta, jis linksta į dešinę arba į kairę pusę. Kai nukrypsta į kairę, ima jausti, kad tai, kas buvo anksčiau, nuo jo priklausė, ir keikia save dėl savo problemų arba dėl to, kad negali pateisinti to, ką padarė Kūrėjas.
Ir atvirkščiai, kai yra dešinėje linijoje, visiškai suvokdamas, kad visa tai atliekama iš aukščiau, tai galvoja: „O kas man belieka? Koks mano vaidmuo? Ar yra valios laisvė?“ Galvoja, kad tokioje būsenoje valios laisvės tikrai nėra: nei veiksme, nei ketinime, nei rezultate – niekur.
Taip vyksta tol, kol jis apsivalo visiškai. Tai yra visi jo apibrėžimai, abejonės pereina vidinį pasiruošimą tol, kol padaro išvadą, kad čia egzistuoja labai tiksli jo ir Kūrėjo sąveikos sistema, ir tik tiek, kiek jis siekia Kūrėjo, Kūrėjas siekia jo, ir atvirkščiai.
Dabar šiuos abipusius siekius reikia stiprinti tol, kol jie pasieks maksimumą. Kai tik tai įvyks, žmogui ims atsiskleisti tikroji sąveika su Kūrėju.

Iš 2013 m. liepos 14 d. penktosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa viską sustatys į vietas

Taisydamas save – taisai pasaulį

Kabala – tai aukštesnioji dvasinė psichologija. Ji pamatuoja kiekvieną žmogaus judesį, kiekvieną ketinimą, norą ar veiksmą. Būtent šito trūksta mūsų žemiškajai psichologijai, kuri kalba apie daugelį dalykų, bet visa tai pakimba ore.
Neįmanoma pamatuoti, pačiupinėti, tiksliai užrašyti (juk žmogus – tai kompiuteris), suskirstyti tam tikrais vienetais visų mūsų norų, ketinimų ir tarpusavio sąveikų, nes tam turime būti pakopa aukščiau, iš savo dabartinio lygmens pakilti į mus sukūrusio Kūrėjo lygmenį.
Tapdami panašūs į Kūrėją mes jau pradedame žiūrėti į save iš Jo lygmens. Tada galime pamatuoti save, savo jausmus tarytum zonduodami kiekvieną norą, kiekvieną savybę, ketinimą, kryptį ir t. t. Mes įgyjame galimybę ne tik išmatuoti tai, bet ir užrašyti, perduoti, keistis, palyginti, jungtis tarpusavyje – atsiranda ištisa keitimosi sistema.
Visa tai galima nustatyti tik esant aukštesnėje pakopoje, kitaip neįmanoma. Taip pat kaip ir dabar esame viena pakopa aukščiau nei visi mechanizmai, kuriuos sukuriame: elektroniniai, mechaniniai ir kiti.
Jei kalbėsime apie filosofiją, tai ji yra žmonių pamąstymai apie aukštesnę pakopą būnant mūsų materialiajame lygmenyje ir todėl nepagrįsti. Kabaloje tu pakyli ir kalbi apie tai, kas yra po tavimi, žemiau, kai išryškėja šaknų ryšys su šakomis, o ne šakos sprendžia apie šaknis, apie kurias nieko nežino.

Iš 2013 m. kovo 11 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Kur mistika, o kur mokslas?

Nuo „filosofijos“ prie realių pojūčių

Pokalbis prieš kongresą
Nėra skirtumo tarp kabalos ir integraliojo auklėjimo bei švietimo. Tiesiog ta pati idėja formuluojama skirtingais žodžiais. Iš Baal Sulamo ir Rabašo straipsnių bei laiškų žinome, kad metodika, su kuria atskleisime Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, integraliąją gamtos jėgą, kuriama suvokiant tikslo svarbą, išeinant iš savo egoizmo, pakylant aukščiau savęs, jungiantis. Visos šios sąlygos, apie kurias skaitome ir rašome, tikslios ir taikytinos integraliajam švietimui. Tik jam nenaudojame terminų „Kūrėjas“, „kūrinys“, „supanti Šviesa“, „sfiros“, „parcufai“ ir t. t.
Tiesiog pasaulietiška kalba nusakome tas pačias sąlygas, tuos pačius procesus. Aiškiname,  kad iš glaudaus ryšio palaipsniui kyla integrali vienybės jėga arba, kaip dabar sakoma „minios išmintis“. Tai ir yra Kūrėjas, tai ir yra Šviesa. Ne iš karto, bet palaipsniui tai atsiskleis visu pajėgumu. Iš esmės, tai vienas ir tas pats.
Ir atvirkščiai, kai kalbame integraliojo švietimo terminais, pradedame net geriau suvokti kabalistinius terminus, jų vidinę prasmę. Juk mes pripratę prie tam tikrų kabalistinių žodžių, o kas juose slypi? Koks jų užtaisas?  Kokią žinią norime perduoti? To tiksliai nejaučiame.
Tai štai, pradėdami integralųjį auklėjimą, iš tikrųjų pradedame jausti: kas yra kabalistinė metodika, kokiu būdu ji vienija žmones ir būtent sankirtoje tarp jų sukelia jėgų tinklo, altruistinio tarpusavio ryšio pasireiškimą. Būtent ten pasireiškia kitas gamtos lygmuo – tikroji žmogaus pakopa (Adam), arba Kūrėjas.
Taigi, nebėgame nuo kabalos, o tiesiog išreiškiame ją kitais žodžiais. Tiesa sakant, šis būdas buvo taikomas nuo šio mokslo sklaidos pradžios. Mes jau žinome, kad yra keturios aukštesniosios, integraliosios, dvasinės būsenos aprašymo kalbos:
• Toros kalba – pati paprasčiausia kalba, kuri parašyta tarsi istorinis pasakojimas;
• dėsnių kalba;
• sakmių kalba;
• kabalos kalba.
Kabalos kalba yra pati tiksliausia. Tai techninė kalba, kuri naudoja aiškius terminus: priešingos jėgos, sąveikaujančios tarpusavyje dėl atspindžio, artėjimo, tolimo. Iš tikrųjų, tai vektorių analizė, tokia pati kaip matematikoje: dviejų priešingų jėgų sąveika per tarpusavio ryšį, kurį jos susikuria. Šis ryšys vadinamas „ekranu“.
Tai štai, visa sistema – labai paprasta. Davimo jėga,  įprastai vaizduojama iš viršaus žemyn, ir gavimo jėga. Jei gavimo jėga gali pasikeisti ir veikti su ekranu, ji tampa panaši į davimo jėgą. Jos susijungia ir dėl atsiradusio ryšio tarp jų susikuria Aukštesniosios būsenos pojūtis.
Mes esame noro jėga. Nieko daugiau nėra, išskyrus norą. Yra Šviesa – davimo jėga, ir yra noras – gavimo jėga.  Jei savo noro jėgą galime sutapatinti su davimo jėga, tada šios jėgos nebėra priešingos viena kitai, bet tarpusavyje susideda, ir šiame ryšyje aptinkame save Aukštesniosios jėgos būsenoje.
Štai taip Kūrėjo atskleidimas, šios Aukštesniosios jėgos atskleidimas vyksta mumyse. Mes iš savęs sukuriame Kūrėją. Todėl Kūrėjas vadinamas „Bore“: „bo-re“ – „ateik ir pamatyk“, kitaip tariant, atskleisk savyje. Tu keiti asmenines savybes, ir tavo ištaisytosios savybės yra Kūrėjo atskleidimas tavyje.
Žinoma, kalba kitokia, bet visa kita – absoliučiai tas pats. Nieko nauja neišgalvota ir nėra. Tai tas pats mokslas, pasireiškiantis jau ne šiomis keturiomis kalbomis, o šiandieniniu pavidalu šiuolaikinės socialinės sistemos terminais.

Iš 2013 m. birželio 12 d. pokalbio prieš Krasnojarsko kongresą

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis žmonijos vystymosi etapas

Pakeičiant egoistinę priklausomybę

Kūrinys – tai kažkas, esantis Kūrėjo išorėje. Ir iškyla problema: kaipgi tobulas Kūrėjas galėjo sukurti tobulą kūrinį, kuris skiriasi nuo Jo ir tarsi yra už tobulumo ribų? Panašiai kaip tas žymus filosofinis paradoksas: „Ar gali visagalis Kūrėjas sukurti akmenį, kurio Pats nesugebės pakelti?“
Todėl egzistuoja tik vienas kūrimo sumanymas, apimantis viską ir jame jau egzistuoja kūrinys, kuris dėl šios priežasties ir susideda iš dviejų priešingybių. Pirmoji jo savybė yra Kūrėjo išorėje – būtent tam, kad išlaikytų tobulumą ir išmoktų susitapatinti su Kūrėju susiliejant su Juo.
Kitaip tariant, ši vienintelė savybė, sukurta kaip noras mėgautis, savyje turi dvi apraiškas, kurios kartu susijungusios palaiko tobulumą. Viena negali egzistuoti be kitos − dvi priešingybės: noras mėgautis, priešingas Kūrėjui ir jo forma – davimo forma, panaši į Kūrėją.
Ir tuomet kūrinys, sukurtas sujungus dvi tokias priešingas savybes, gali egzistuoti likdamas Kūrėjo išorėje ir tuo pat metu visiškai susiliedamas su Juo! Kitais žodžiais tariant, egzistuoja vienas kūrimo sumanymas, kurio viduje − tobulas kūrinys.
Norint, kad kūrinys įgytų tobulą formą, duotas laikas gadinti ir taisyti, aiškintis. Ir visi šie laikai egzistuoja tik kūrinio viduje, kaip jame besikeičiančios savęs suvokimo būsenos arba Kūrėjo suvokimo, o tai tas pats, juk neįmanoma pajausti savęs Kūrėjo išorėje ir Kūrėjo − kūrinio išorėje.
Todėl mus visą laiką lydi dvi mūsų jaučiamos priešingybės: noro mėgautis medžiaga ir davimo forma, dvi kūrinio egzistavimo formos – jo savarankiškumas ir atsiskyrimas nuo Kūrėjo, jo įsijungimas į Kūrėją visiškai su Juo susiliejant. Taip mes vystomės ir vis labiau suvokiame tą vienintelę būseną, kurioje esame.
Viskas suvokiama esant priešybėms, laiko sampratai, t. y. keičiantis dviem būsenoms – medžiagai ir formai. Viskas priklauso nuo to, kas šiuo metu kūrinyje labiau reiškiasi: ar jo noras mėgautis, ar davimo forma − ar kūrinio savybė, ar Kūrėjo savybė.
Tai tęsis tol, kol kūrinys sukaups pakankamai tokių įspūdžių apie patirtas priešingas būsenas. Ir kuomet visa ši patirtis susikaupia, susijungia į viena, tai vadinama „zivug rav paalim umekabciel“, mes suvokiame visas šias sąvokas kaip vieną bendrą kūrimo sumanymą ir jį suprantame. Mes jaučiame, kaip ši mintis įsigaubia į mus, realizuojasi mumyse.

Iš 2011 m. rugpjūčio 1 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Visada esame visiškai valdomi Kūrėjo ir Jis mus pripildo, sukeldamas mumyse tai Jo paties pajautimą, tai priešingumą Jam. Šis jausmas gali įsivilkti į daugybę įvairiausių pavidalų, bet iš esmės yra tik dvi būsenos.
Ir jeigu žmogus visąlaik bando taip aiškinti Kūrėją ir suvokia, kad veikia tik prieš Kūrėją – jis taupo laiką. Tuomet žmogus supranta, kad ir patirdamas pakilimus, ir kritimus, ir šlovindamas Kūrėją, ir pykdamas ant Jo, ir mylėdamas, ir kaltindamas Jį – jis yra Aukštesniosios jėgos rankose, kuri išmuša jį iš kelio arba, atvirkščiai, padeda.
Tai laikoma sėkme arba nusižengimais tik žvelgiant iš žmogaus pozicijų. O iš Kūrėjo pusės viskas šventa, nes reikia išsiaiškinti davimo savybę ir nėra nieko blogo šiame visame procese, kurį praeina žmogus.
Bet vis dėlto tau verta pasistengti, kad tavo aiškinimaisi būtų greiti ir stabilūs. Kaip Kūrėjas žaidžia su tavimi, taip ir tau reikia žaisti prieš Jį, kad neutralizuotum šį žaidimą. Kūrėjas pakelia tave arba nuleidžia, o tu taip išnaudok aplinką, tai duodamas jai, tai gaudamas iš jos, kad sušvelnintum savo kilimus ir kritimus.
Tarp šių kilimų ir kritimų padedant aplinkai reikėtų rasti sau kažkokią tarpinę, stabilią būseną, kuri nesikeistų. Kitaip tariant, reikėtų pasinaudoti aplinka kaip stabilizatoriumi, linge, jėgų akumuliatoriumi, kuris padeda tau išlaikyti pusiausvyrą tiek patiriant kilimus, tiek patiriant kritimus, kad iš vienos būsenos į kitą galėtum perlieti jėgas, ketinimus, norus ir kai esi pačioje didžiausioje gilumoje, ir kai esi pačiame didžiausiame aukštyje.
Vadinasi, aplinka veiks tarsi kintamosios srovės lygintuvas ir visi tavo kilimai ir kritimai susirinks į vieną būseną − Kūrėjo kaip vienos jėgos atskleidimą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 22 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešanti banga

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Kritimas – tai džiaugsmas