Klausimas. Jeigu visi žmonės aplinkui – Kūrėjas, tai, kada artimas žmogus moraliai užgauna, įskaudina, nejau tai gerai mums? Ką be dvasinio skausmo tai atneša žmogui?
Atsakymas. Dažniausiai bet kokį skausmą reikia prisiimti sau. Tarkim, kas nors jus įskaudino, pasistenkite jam/jai atleisti, juolab, jei tai artimas žmogus.
Pamėginkite pakilti virš susidariusios situacijos, o skriaudėją iš nedraugo paversti draugu, priešą mylimuoju. Viską reikia paversti gėriu.
Taip žmogus keičiasi ir ima tinkamai suvokti tai, kad jį supantis visas pasaulis visada geras, užpildytas tik viena Šviesa .
Jeigu jis taip elgiasi žmonių atžvilgiu, tai pamažu ima teisingai suvokti supančią aplinką ir matyti pro ją didžiulį malonumą – Šviesą, užpildančią visą pasaulių sistemą.
Klausimas. Norite pasakyti, kad kiekvienas teisia pagal savo sugedimo lygį, ir jeigu jaučiu kažką neigiamo iš kieno nors pusės – tai kaltas aš?
Atsakymas. Žinoma. Jei dabar jautiesi blogai, vadinasi taip yra todėl, kad tu blogas. Nieko nereikia kaltinti, tik save.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuolaidžiavimai įstatymų ribose

Taisydamas save – taisai pasaulį

Kodėl siekiame meilės?

Klausimas. Jeigu mes sukurti malonumams, tai kodėl jų tiek mažai mano gyvenime? Kodėl prigimtis, Kūrėjas neapsaugo nuo klaidų, kurios atneša vien kančias?
Atsakymas. Sakyčiau priešingai: visos mūsų problemos – iš Kūrėjo ! Tik jis viską valdo ir tvarko. Todėl kančios taip pat ateina iš Jo.
Ir viskas tik tam, kad nukreiptų jus ieškoti tikrųjų malonumų ir išlaikytų kelyje, kad nesitenkintumėte menkais, niekingais malonumais. Todėl Kūrėjas nuolatos „kiša mums koją“, kad imtume rinktis tarp gėrio ir blogio, kad imtume tinkamai spręsti, kuo iš tikrųjų verta mėgautis ir padaryti taip, kad ji iš tikrųjų būtų kupina malonumų.
Šito jums ir linkiu. Tačiau tam būtina itin rimtai žiūrėti į tai, kas su jumis vyksta. Pirmiausia, suprasti, kad viskas kyla iš Kūrėjo, ir tik Jo, kad tai Jis valdo jūsų protą ir jausmus kiekvieną akimirką. Kitaip tariant, nė sekundę neatsiplėšti nuo Jo, ir visąlaik palaikyti vidinį dialogą su Juo.
O paskui žiūrėti, kaip galima priartėti prie tinkamesnio malonumo. Jeigu malonumas tinkamas, tai jis neišnyks! Jūs nuolatos jį jausite, o jis visąlaik augs. Štai toks mūsų laukia vidinis, mus užpildysiantis malonumų pliūpsnis.

Iš 2016 m. sausio 31 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis matyti gėrį

Didžiulė Kūrėjo malonė

Darbas su Kūrėju

Klausimas. Kaip buvo sukurtas žmogaus kūnas?
Atsakymas. Taip, kaip sakoma evoliucijos teorijoje. Iš pradžių atomai susitelkė į materiją, susidarė Žemė, o po milijono metų atsirado įvairūs, paprasti junginiai ir Žemėje ėmė vystytis gyvybė.
Dar penki šimtai metų iki Darvino, didysis kabalistas Ari savo knygoje „Gyvybės medis“ rašė, kad viskas išsivystė iš negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos iki beždžionės (aukščiausios gyvūno formos), ir nuo jos iki žmogaus. Beždžionė – tai tarpinė grandis tarp gyvūno ir žmogaus.
Klausimas. O kaip pagal kabalos mokslo teoriją buvo sukurta siela?
Atsakymas. Siela nėra sukurta, tai Kūrėjo dalis iš aukščiau.
Šviesa ateina į norą gauti ir mėgautis dėl savęs ir keičia jo savybes į priešingas – į norą gauti ir mėgautis dėl kito, įeinant į kitą, jungiantis su juo. Kai žmogus ima vienytis su kitais, kad juos pripildytų, jis tampa kabalistu – gauna šviesą iš viršaus ir perleidžia ją per save kitiems.

Iš 2015 m. sausio 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar mes kilę iš beždžionių?

Piršlybos su Aukštesniąja gamtos jėga

Realybės suvokimas: kūnas ir siela

Tyrimas. Mokslininkai tvirtina, kad laimingi ir nerūpestingi žmonės gyvena trumpiau nei susiraukę, mat stiprus laimės jausmas veda iš proto ir verčia nepagrįstai rizikuoti. O už rizikos, aišku, pasipila nemalonumai, kurie veikia gyvenimo trukmę.
Laimė ir netgi jos siekis gali pakenkti psichikai, apkartinti gyvenimą ir sutrumpinti jo ilgumą. Žmonės, vaikystėje buvę džiugiais ir nerūpestingais, gyvena trumpiau nei jų niūrūs draugai.
Knygos, kaip tapti laimingam, atneša blogį: skaitytojai pradeda vaikytis laimės, patiria nesėkmes, ir nuo to jaučiasi dar blogiau. Mokslininkai pataria liautis jaudintis dėl laimės – ir tai suteiks tikrąją laimę. Jeigu žmogus laimingas, tai jo gebėjimas kūrybiškai mąstyti menksta.
Komentaras. Štai taip imame įsisąmoninti, kad būtent pagrįstas, neužpildytas noras yra optimalus egzistavimui. Kaip tik tokiu jį sukūrė Kūrėjas , kad pasiektume kūrimo tikslą .
Šis noras mėgautis niekada neprisipildo. Virš jo siekiame beribės Kūrėjo didybės, Jo begalinio atskleidimo, ir būtent to siekdami įgyjame laimę! Kabala dar prieš 6000 metų aprašė laimės pasiekimo sąlygas…

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur rasti laiko laimei?

Laimingo gyvenimo patentas

Nuo kančių prasmės – iki gyvenimo prasmės

Klausimas. nuo kokio momento galima sakyti, kad prasideda darbas, kai žmogus užmezga ryšį su Kūrėju?
Atsakymas. Nuo tada, kai žmogus jaučia, kad Kūrėjas žadina jį kurti ryšį su Juo. Tai prasideda nuo būsenos „Istarta paneicha haiti nivchal“ (pasislėpei Tu, o aš išsigandau) – taip prasideda Kūrėjo darbas su žmogumi, kai Kūrėjas traukia žmogų sau, sukelia jam baimę, jeigu žmogus kas akimirką nededa pastangų, kad atskleistų Kūrėją savyje – tol, kol nepasieks būsenos, kai pasirengęs viskam, kad tik atsiplėštų nuo savęs ir tarsi neegzistuotų, kad tik jaustų Kūrėją ir suteiktų Jam džiaugsmą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinių pakopų pajutimas

Koks malonumas džiuginti kitus!

Didžiulė Kūrėjo malonė

Klausimas. Kaip paprastas žmogus gali tapti panašus į Kūrėją kasdieniniame gyvenime?
Atsakymas. Pagal savo savybes. Visos savybės, kurios šią akimirką yra žmoguje, absoliučiai priešingos Aukštesniajai jėgai. Mums reikia, viso labo, tik jas konvertuoti.
Viską, kas dabar yra manyje, turiu palaipsniui mokydamasis, transformuoti į priešingą pusę, kaip veidrodyje. Čia nieko nėra sudėtingo.
Vadinasi, man net nereikia kapstytis savyje ir nieko nereikia mokytis! Juk aš su Kūrėju nesu pažįstamas ir nežinau ne tik Jo savybių, net ir savų. Todėl man reikia ateiti į grupę su savo bendraminčiais – pageidautina 10 žmonių – ir pagal sistemą, kurią mums aiškina kabala, pradėti artėti prie Jo.
Suartėjimas, kuris vyksta nepaisant kiekvienam jaučiamo atstūmimo, nepasitikėjimo, antipatijos, performuos mus ir padarys panašius į Kūrėją.
Be to, mums nereikia patiems savęs keisti. Šis suartėjimas automatiškai performuos mus. Mums tik reikia po truputį surasti bendrą kalbą. Neįsivaizduojate, kaip paprastai tai veikia! Artėjimas palaipsniui keis mus iki visiško panašumo į Kūrėją.
Klausimas. Iš kur man žinoti, kokios Kūrėjo savybės?
Atsakymas. Tai jūs suvoksite tarpusavio ryšyje.
Komentaras. Žmonijai yra žinomas grupinis darbas, pavyzdžiui, anoniminių alkoholikų, narkomanų ir t.t., kurie tokiu būdu išeina iš kritinių situacijų.
Atsakymas. Daugelyje situacijų grupė – tai teigiamas elementas, įrankis, vaistas nuo daugelio sudėtingų būsenų.
Bet čia kalbama apie ypatingą grupės savybę, kai ji susirenka pagal kabalistų nurodymą, kurie aiškina, kaip tapti panašiems į Aukštesniąją jėgą. Ir tada pavyksta.
Klausimas. Ar turi žmogus nuo pat pradžių turėti troškimą būti panašus į Kūrėją?
Atsakymas. Taip, noras būtent dabar, dar gyvenant šiame gyvenime, atskleisti Aukštesniąją jėgą, Aukštesnįjį pasaulį, amžinybę, tobulumą, savo kitą būseną.
Klausimas. O jei jis tokio noro neturi?
Atsakymas. Tokį norą turi visi, tik jis paslėptas, uždarytas po egoizmo sluoksniu.
Žmogus jį ignoruoja, nenori apie jį galvoti: „Kam man sukti galvą, kas įvyks kažkada, kur ir kaip? Man reikia šiandien ir dabar.“ Jis įsigudrina taip save mulkinti iki gyvenimo pabaigos, kol numiršta! Ir viskas! Gyvenimas praėjo!
Nuostabi galimybė kažką padaryti su savimi dingsta! Likus akimirkai iki mirties žmogus jaučia kartėlį dėl to, kaip pragyveno gyvenimą.
Dirbant grupėje iš dešimties žmonių pagal kabalos metodiką nuvalomas  egoistinis sluoksnis, kaip archeologiniuose kasinėjimuose. Šiame dešimtuke atsiskleidžia savybė, kuri vadinama Kūrėju.
Tas ryšys tarp mūsų, kuris vadinosi mūsų grupe, mūsų pasauliu, mūsų bendru egoizmu, persiformuoja į priešingą, gerą altruistinį ryšį, abipusę meilę. Ir ši nauja savybė vadinama Kūrėju.
Šis skrydis, kuris veda mus į kitą vystymosi lygį, kai nejaučiame savęs kūne, imame tikėti, matyti ir aiškiai suvokti kitos sistemos egzistavimą. Visa žmonija turi ją suvokti, juk dėl to mes egzistuojame visus amžius šioje Žemėje. Sėkmės mums visiems!

Iš 2016 m. sausio 25d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Ieškotojų karta

Beieškant teisingo dialogo su Kūrėju

Klausimas: Beveik visi tiki, kad egzistuoja siela, tik nežino, kur ji yra ir kokia ji. Dauguma tiki, kad siela įsikūnija į kūną gimstant žmogui ir palieka kūną, kai jis miršta, pratęsdama savo nepriklausomą egzistavimą neaišku kur. Kas yra siela?
Atsakymas: Siela – tai Kūrėjo dalis iš aukščiau. Kūrėjas – tai aukštesnioji gamtos jėga, gera ir nešanti gėrį, davimo ir meilės jėga. Aukštesnioji meilės jėga begalinė ir yra begalybės erdvėje, kitaip tariant, ne mūsų ribotame materialiame pasaulyje, o aukštesniuose matavimuose, kurių mes nejaučiame.
Šios bendros didžiulės, begalinės meilės jėgos dalelė vadinama siela.
Klausimas: O kaip ši siela susijusi su kūnu?
Atsakymas: Nėra jokio ryšio tarp kūno ir sielos. Kūnas priskiriamas gyvūniniam lygmeniui ir šiuolaikinė medicina gali pakeisti visas jo dalis. Greitai jie bus spausdinami 3D spausdintuvu. Kaip kūnas gali būti susijęs su siela?
Kūnas – tai dar ne žmogus. Žmogus – tai tam tikra esmė, panaši į Kūrėją, davimo ir meilės jėgą. Būtent todėl ji vadinama „žmogumi“ (Adam), kitaip tariant „panašiu“ (dome). Altruistinė savybė, panaši į Kūrėją, vadinama žmogumi.
Žmogus turi pats suderinti savo savybes, kad taptų panašios į Kūrėjo, ir taip jis ruošia sau vietą, kur įsikūnys Kūrėjo dalis, vadinama siela. Tos savybės, kurias jis pats paruoš, vadinamos sielos kūnu. O įsikūnijusi Šviesa – tai vidinis pripildymas, pati siela, Šviesa.
Tiek, kiek paruošiau sielos kūną, panašų į Kūrėjo, jis vadinamas žmogumi. Mano davimo ir meilės savybės – tai ir yra pats kūnas, į kurį įeina siela. Čia nekalbama apie tai, kad siela įsikūnija į paprastą fizinį kūną, kuris nesiskiria nuo gyvūnų.

Iš 2015 m. vasario 17 d. 523-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Trumpai ir paprastai apie sielą

Kur yra siela?

Ir vėl apie sielą

Sakoma: „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“. Visas mūsų darbas nukreiptas į tai: kiekviename veiksme, pojūtyje, nore, kiekvienoje mintyje aš noriu atskleisti Jį – Tą, kuris visa tai man siunčia.
Jis – organizatorius, tikrasis veikėjas. Ką bedaryčiau, iš tiesų, tai Jis daro per mane. Aš turiu atskleisti, kaip Jis veikia manyje – kaip Aukštesnioji jėga, Kūrėjas, veikia darinį, kūrinį.
Kai tai pasiekiu, aš susilieju su Juo. Išgyvendamas veiksmus, aš sutinku su tuo, ką Kūrėjas vykdo per mane ir tampu su juo vieninga visuma.
Pakeliui į susiliejimą patiriu pasipriešinimą, specialiai siunčiamą visose įmanomose įslaptintose formose. Tai leidžia man iki smulkmenų susitapatinti su Kūrėju, susilieti su Juo. Susilieti tiek, kad pajausčiau, kad tai ne Jis sukelia manyje mintis, veiksmus ir norus, o aš pats tarsi aplenkdamas Jį kūrime. Ir visa tai – dėl to, kad aš susiliejęs su Kūrėju ir stengiuosi Jį pažinti.

Iš 2014 m. spalio 5 d.442-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Kaip atskleisti Kūėją

Kūrėjas apleido mane, ar aš Jį?

Kongresas Naujajame Džersyje. IV pamoka
Kaip mums atskleisti Kūrėją? Būtent šiuo tikslu sukurti pasauliai, visa žmonija su savo ilga istorija, kuriai vystantis nesuprantame, iš kur esame ir kur link einame, kas kiekvieną minutę su mumis vyksta.
Taip vystomės nesuprasdami ir nežinodami įvykių prasmės. Bet vieną kartą pasiekiame tokį vystymosi tašką, iš kurio galime atskleisti visko, kas su mumis vyksta, priežastį ir esmę. Per realybę, esančią prieš mus, galime atskleisti tai, kas ją išjudina.
Kitaip tariant, aš egzistuoju pasaulyje. Tai reiškia, kad jaučiu save, esantį kūne. Turiu jausmus ir protą, jais juntu savo egzistavimą, taip pat suvokiu realybę, kurioje esu. Ši realybė egzistuoja ir kinta. Išeina, kad esu aš ir aplinka. Aplinka – tai viskas, ką galiu suvokti savo jutimo organais.
Kabalistai sako, kad už visos šios realybės – jos viduje ir išorėje – yra visa apimanti jėga, kuri prasiskverbia visur ir vykdo visus veiksmus šalia manęs ir manyje.
Jeigu taip, tai pirmiausia turiu rasti bazinį tašką, iš kurio nustatysiu, kas keičiasi išorėje ir viduje, atpažinsiu permainas. Šis vidinis taškas – mano Aš, jame yra tik viena suvokimo savybė – „jaučiantysis aš“.
Taigi, man duotas pratimas – nuolatinis, besitęsiantis visą gyvenimą. Kaip per viską, kas keičiasi manyje ir aplink mane, mano jausmuose ir prote, kaip vidiniais pokyčiais suvokiu išorines permainas, kaip visame vyksme manyje ir šalia savęs atskleidžiu nepastebimą jėgą, neapčiuopiamą norą, kuris vykdo visus veiksmus ir visus pokyčius.
Ši jėga visą laiką kuria tam tikras būsenas, nuolat keičia jas ir aplinkos sąlygas. Jei būsiu jautrus ir dėmesingas, stengsiuosi išsaugoti gebėjimą analizuoti, tikrinti, išskirti šią jėgą, tai laipsniškai imsiu atpažinti ją visuose veiksmuose savyje ir išorėje. Pradėsiu suprasti ir jausti ją taip, kad nebereaguosiu į vidinius ir išorinius pokyčius, o matysiu priežastį – jėgą, realizuojančią šiuos veiksmus.
Žinosiu, kodėl ji taip elgiasi, kokiu tikslu, ko ji siekia, kaip ji visą laiką mane moko labiau ją pajusti, suprasti, atskleisti iki tokio lygmens, kai atmesiu visą išorę – tai yra save ir aplinką, ir pamatysiu, kad aš (tas vidinis taškas, iš kurio visą laiką stengiausi atskleisti šią jėgą) ir ši jėga susiliejome į viena.
Ir nėra šios išorinės realybės, nėra mano kūno, mano jausmų ir proto, nėra aplinkos su visa jos netvarka, nėra pasaulio, pilno žmonių. Visa tai išnyksta ir lieka tik ryšys tarp manęs ir šios jėgos. O visa, kas vyko tarp mūsų, buvo tik tam, kad išvystytų tiesioginį mūsų ryšį, tokią vienybę, kuri vadinasi „susiliejimu“.
Štai toks mūsų darbas. Dėl jo turime eiti į plačiąją visuomenę, vienytis su grupe, mokytis, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Galų gale turime dirbti tokį dvasinį darbą, kuriame nuolat stengtumės atskleisti šią viską išjudinančią ir nulemiančią vidinę jėgą.

Iš kongreso Naujajame Džersyje, IV pamoka, 2014 m. rugpjūčio 8 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Platinimas daro mus panašius į Kūrėją

Didžiulė Kūrėjo malonė

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Klausimas: Žmonės, išgyvenę holokaustą, klausia, kaip tai galėjo nutikti, jeigu „Nėra nieko, tik Kūrėjas“?
Atsakymas: Neįmanoma atsakyti į šį klausimą materialiame lygmenyje. Žmogus svarsto paprastai: „Jeigu Kūrėjas geras, tai turi daryti tai, kas man atrodo gerai. Jeigu aš jaučiuosi blogai, vadinasi, jis blogas arba iš viso neegzistuoja.“ Tada peršasi išvada: „Vadinasi, Kūrėjo nėra“.
Siekiant rasti kitą atsakymą, reikėtų paaiškinti, kad Izraeliui skirta valdyti pasaulį, ir dėl to, kad jis nesugeba to daryti teisingai,  pasaulis kenčia. Ir pirmiausia, žinoma, kenčia tas, kuris už tai atsakingas.
Nėra jokios kitos kančių priežasties. Viskas tavo rankose pradedant nuo Abraomo laikų. Ir nesakyk, kad negalėjai ar nemokėjai. Tu visada galėjai ir mokėjai. Visa tai labai paprasta.
Bet jeigu tai pasakyčiau žmonėms, jie pagalvotų, kad  juos kaltinu ir esu priešiškai nusiteikęs. Tai tarsi vaikas, kuriam aiškinama, kad jis pasielgė neteisingai, o jis rėkia, koks blogas tėtis. Kodėl tėtis blogas, jeigu jis paaiškino, parodė tavo klaidą, kad daugiau jos nedarytum? – Ne, vis tiek tėtis blogas! Taip žmogus jaučia savo egoizme.
Pasakyta: „Įstatymas duotas ir jo laikykis“, todėl Kūrėju yra vadinama gamta. Argi gamta gali keistis? Jeigu dabar prasiverš ugnikalnis, tai ar gali būti, kad lava kažką užlies, o kažko pasigailės? Jeigu lyja lietus, sušlampa visi. Čia negali kilti klausimų.
Jeigu Izraelio tauta nepradės daryti to, kas jai skirta daryti, tai visi šie baisumai grįš ir dar ne kartą. Jeigu dėl savo silpno būdo vis kartoji ir kartoji tą pačią klaidą, tai kaskart gauni už tai smūgius. Tas pats vyksta su tauta ir pasauliu.
Visas tas siaubas, kurį patyrėme Antrojo pasaulinio karo metu, gali pasikartoti daug kartų, kol nesuvoksi, ką privalai padaryti ir to neįvykdysi. Jeigu to nepadarysi, nacizmas niekada nesibaigs. Mes šiuo metu artėjame lygiai prie tokios pačios situacijos ir nieko čia nepakeisi. Tik mūsų vidinis susijungimas ir išorinis platinimas gali apsaugoti nuo nelaimės ne tik žydus, bet ir visą pasaulį.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos „Katastrofos ir heroizmo atminimo diena“