Jei žmogus nori, kad Kūrėjas padėtų jam atskleisti dvasinį pasaulį, jam reikia didžiulio užsispyrimo: tikėti išminčiais ir tikėti Kūrėju. Tai tam tikras susiliejimas, kai žmogus anuliuoja savo nuomonę ir prisijungia prie mokytojo nuomonės, laikosi jo patarimų.
„Mokytojas“ – tai visi kabalistai, kurie per tūkstantmečius parašė mums knygas, aiškino. Mokinys turi pasikliauti jais eidamas pirmyn, it mažas vaikas, nežinantis, kur esąs, ir nesuprantantis, ką reikia daryti, bet klausantis suaugusiųjų.
Tai vadinama paprastu tikėjimu, be jo neįmanoma vystytis. Maži vilkiukai žiūri į vilkę ir bėga paskui ją – nuo to visada pradedama.
Viskas prasideda nuo tokių paprastų mechaninių veiksmų, kuriuos mokinys atlieka vien dėl to, kad neturi pasirinkimo, be to, seka kitų pavyzdžiu. Ir šiais veiksmais pritraukiame Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Kūrėjas sukuria mums įvairiausias situacijas, kad galėtume dėti pastangas ir taip einame pirmyn pradėję šį kelią.
Nėra kito būdo tobulėti, ne veltui sakoma: „Kaip jautis su pakinktais ir asilas su našta.“ Tad reikia išmokti, kaip nekreipti dėmesio į savo pojūčius. Viena vertus, esu kupinas malonių ir nemalonių išgyvenimų, tampu vis jautresnis, ir tuo pat metu einu pirmyn, nepaisydamas savo būsenų. Tai itin svarbu.

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabaš straipsnį „Eisime pas Faraoną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kantrybė – tai atkaklumas

Kaip įveikti atskirtį?

Tiesioginis kontaktas su aukštesniuoju pasauliu

Klausimas. Kinijos vadovybė pradeda naudoti skaitmeninių technologijų sistemą, galinčią analizuoti kiekvieno šalies piliečio duomenis; tai leis taikyti socialinio skatinimo ar bausmės priemones. Gerai tai ar blogai?
Atsakymas. Apskritai kalbame apie visuotinę ir gana natūralią mūsų dienų tendenciją: po istoriškai trumpo laisvės laikotarpio, vėl neriame į diktatūros, sekimo metodus, tik dabar pasitelkdami naujas technologijas.
Žmonės nesimoko iš ankstesnės patirties, nes vystosi veikiami vienos jėgos – savo egoizmo. Visi mūsų pakilimai ir nuopuoliai yra jo viduje. Tad, deja, ateityje mūsų laukia nelabai malonūs laikotarpiai.
Kita vertus, reikia suprasti, kad didelių šalių valdymui reikia kompetentingo požiūrio ir specialių kontrolės priemonių. Negalima visko palikti savieigai.
Kinija – rimta valstybė. Atsižvelgdamas į šios tautos istoriją, geografiją, mentalitetą, manau, kad nauja epocha padės jos vystymuisi ir laipsniškam išėjimui iš šimtametės priespaudos.
Apskritai tikiuosi, kad pasaulis galų gale pradės įsisąmoninti, kad tarpusavio santykiams reikia kito pagrindo, kitos bazės. Teisingas susivienijimas virš savo egoizmo – štai ko žmonės turi mokytis. Galbūt kinams pavyks pereiti kapitalistinės raidos kelią savo „socializme“ ir daugiau ar mažiau ramiai sukurti teisingus, gerus santykius tarp žmonių.

Iš 2018 m. sausio 18 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra

Komunizmas pagal kinus

Du vystymosi keliai

Fašistinių visuomenių atsiradimas rodo, kaip jų norime, nes gamta mus prie to veda. Viduje besisukantis „egoistinis varikliukas“ verčia mus suprasti, kad žmonijos ateitis – susivienijimas.
Fašizmas – tai vienybė, tik jis blogas tuo, kad vienpusis, egoistiškas, priešais save turi matyti priešą, savo priešpriešą. Tai ne šiaip visuomenės susivienijimas, bet susivienijimas „dėl kažko ir prieš kažką“ – dėl mūsų idėjos ir prieš kieno nors idėją. Antraip, jis negali egzistuoti.
Fašistinė visuomenė turi socialistinę/ komunistinę alternatyvą, kuri, atrodo, yra šiek tiek apčiuopiama, bet neveiksminga. Teoriškai ji priešinga fašizmui.
Be to, ji negali būti įgyvendinta, mat fašizmas realizuojamas remiantis mūsų egoizmu. O priešinga vienijimosi idėja, grįsta meile, mūsų prigimčiai yra nenatūrali. Ir nors socializmo ir komunizmo šalininkai rašo ir kalba apie tai, tačiau visa tai itin teoriška ir rimtos praktikos ten nėra.
Nemanau, kad socializmas Rusijoje buvo tam tikras eksperimentas ir bandymas sukurti ką nors panašaus. Ten, žinoma, buvo panaudota tam tikrų įdomių elementų kaip visuotinis švietimas ir kita, tačiau kapitalizmas taip pat tai praktikavo, kad eitų pirmyn. Be to, tarybinė vyriausybė pasitelkė slopinimą ir kitus jėgos metodus, kurie įpareigojo žmogų tariamai palaikyti gerą tarpusavio ryšį su kitais.
Visa tai buvo atliekama „iš po prekystalio“, todėl to negalima pavadinti netgi bandymu sukurti visuomenę, priešingą išsivysčiusiam kapitalizmui ir fašizmui, grindžiamiems aiškiu egoizmu. Žmonija nieko negali padaryti, nors ir jaučia, kad yra lygiagretus kelias. Tam reikia perkurti visą žmogaus prigimtį, visą gamtą
Kabalos mokslas atsiskleidžia kaip žmogaus prigimties taisymo metodas, suteikiantis galimybę realizuoti susivienijimą, remiantis gerumu, gerais siekiais. Tačiau tik tokiu atveju, jei visuomenė iš anksto praktiškai persmelkta šių idėjų, be to, reikia, kad žmonės suprastų, jog kito kelio nėra.
Todėl tėra du vystymosi keliai: arba fašizmas, nacizmas, naikinimas, didžios kančios iki atominių karų, arba naujo tipo žmonių ugdymas.

Iš 2017 m. rugpjūčio 21 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Kodėl grįžta nacizmas? II dalis

Skirtingos vienybės šaknys

Klausimas. JAV ir Europoje atgimsta nacizmas. Galima tik stebėtis, kaip įmanoma, kad šiandien kelia galvą nacizmas ir atvirai save afišuoja, o praėjusio šimtmečio trečiojo ketvirtojo dešimtmečio katastrofos, atnešusios žmonijai tiek kančių, tarsi nebūta. Kas iki šiol traukia žmones nacizmo ideologijoje ir leidžia jai vėl sugrįžti?
Atsakymas. Kalbant apie šiuolaikinį nacizmą, mums reikia nusiraminti, kitaip nieko negalėsime suprasti. Išgyvenimai tiesiog užtemdys mums protą. Jei iš tiesų norime išsiaiškinti, kas vyksta, reikia peržiūrėti gamtos dėsnius, pagal kuriuos vystosi žmonija. Ir tada galbūt suprasime, kodėl nacizmas visada pas mus sugrįžta.
Kabala aiškina, kad šio reiškinio šaknys glūdi žmogaus prigimtyje, t. y. egoizme, nore mėgautis bet kokia kaina kito sąskaita. Toks noras yra kiekviename iš mūsų ir jis nuolatos auga, apibrėždamas mūsų elgesį: norą mėgautis, valdyti, vystytis, viską pasiglemžti sau.
Šį norą turi visi žmonės, bet vienų bendruomenių ir tautų jis auga greičiau, kitų lėčiau, įgydamas įvairias formas ir charakterį.
Jei žiūrėsime į žmoniją bendrai, tai akivaizdu, kad technologiškai ir ekonomiškai labiausiai išsivysčiusi yra Europa. Visi suvokia, kad tai, kas vyksta Europoje šiandien, rytoj gali nutikti Afrikoje, Kinijoje, Pietų Amerikoje.
Žmogaus egoizmas vystosi, versdamas mus kiekvieną kartą kurti naują progresyvią visuomenės santvarką. Taip nusileidome iš medžių ir įėjome į olas, paskui iš jų išėjome ir pasistatėme namus, susiskirstėme pagal profesijas, šeimyninius klanus, net į tautas bei valstybes.
Atsirado vergovinė santvarka, kuri iš pradžių buvo itin geidžiama ir progresyvi, vėliau ją pakeitė kitos pažangesnės santvarkos.
Egoizmas mumyse visą laiką augo ir reikalavo naujų tarpusavio santykių. Šie santykiai tarp žmonių vadinosi visuomenės sankloda arba santvarka. Tačiau jos visos priklausė nuo visąlaik augančio egoizmo.
Pasakyta, kad kūrinys sukurtas su bloguoju pradu, kuris visą laiką auga į vis didesnį blogį. Kiekvienas rūpinasi tik savo nauda, tačiau neturėdami išeities sudarėme įstatymus, kurie sukuria tam tikrą tvarką ir neleidžia atvirai ir grubiai naudoti egoizmo. Nustatome elgesio normas, statome kalėjimus kaip bausmę, o kaip atsvarą – kuriame mokyklas, švietimo sistemą, kultūrą.
Taip žmonių visuomenė vystosi, pereidama nuo vergovės prie feodalizmo, vėliau prie kapitalizmo. Kartu vystosi mokslas, visuomenės santvarka. Kapitalizmas suteikia žmogui santykinę laisvę. Daugiau nėra vergų, aristokratų ir monarchų.
Visą hierarchiją nustato tik pinigų kiekis ir kiekvienas turi galimybę prasigyventi! Matome, kad ir šiandien tai vyksta, pavyzdžiui, taip nutiko su Google ar Facebooko kūrėjais. Turėdamas sėkmingą idėją, žmogus gali pasiekti visuomenės viršūnę.
Tačiau kapitalizmas galų gale save peraugs, kaip ir viskas šiame pasaulyje, bei įgaus socializmo atspalvį, kaip atsitiko Skandinavijos šalyse, tam tikra prasme Prancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Antrasis pasaulinis karas pastūmėjo pasaulį liberalizmo, pilnos laisvės link, kur kiekvienas gali daryti, ką nori.
Jei žmogus akivaizdžiai nekenkia visuomenei, tai gali daryti visa, ką panorėjęs. Nuo ankstesniųjų formų (vergovės ar feodalizmo) nuėjome labai toli. Mūsų dienomis įsiviešpatauja ultraliberalizmas, visko leistinumas. Kitaip tariant, egoizmui suteikta visiška laisvė veikti. Ir čia nebeaišku, ką toliau daryti.
Kartu su tuo kyla pramonės, finansų sistemos, kultūros, švietimo krizė. Viskas byra akyse. Iš švietimo sistemos lieka tik profesinis parengimas, bet niekas neugdo žmogaus. Degraduoja kultūra, griūva santykiai tarp tėvų ir vaikų, jauni žmonės nenori tuoktis ir kurti šeimų, dėl automatizacijos ir robotizacijos auga bedarbystė.
Mes tarsi netekome visų ryšių, kurie anksčiau mus siejo ir buvo būtini mūsų egzistavimui. Šiandien esu niekam niekuo neįsipareigojęs ir galiu daryti, ką norįs. Mes ne tai kad stovime sankryžoje, bet apskritai nematome kelio priešais save, čia ir yra problema. Tada ir paaiškėja, kad mūsų visuomenėje vėl atgimsta nacizmas, fašizmas.
Kodėl taip? Ar tai natūrali raidos tendencija? Kabalos mokslas teigia, kad mūsų pasaulis pasiekia visišką veikimo laisvę tam, kad kiekvienas galėtų padaryti išvadą, kad teisinga visuomenės forma – vienybė.
Taip tampame panašūs į globalią, integralią gamtą, kurioje visi lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis susiję vienas su kitu ir tik žmogus su tuo nesusietas, mat jam duota galimybė pačiam užmegzti šį ryšį sąmoningai, suprantant.
Žmonija nenori įsiklausyti į kabalos mokslą, tad nežino, kur judėti. Pagal bendrą kūrinijos programą turime „tapti apvalūs“, kitaip sakant, susijungti tarpusavyje ir tapti gamtos dalimi.
Tačiau, jei mūsų prigimtis egoistinė, tai ir mūsų vienijimasis egoistinis. Jungiamės remdamiesi egoizmu ir tuomet išeina būtent nacistinis, fašistinis režimas, kuris nūnai šmėžuoja horizonte. Ir jis materializuosis, kaip tai kažkada įvyko Vokietijoje…

Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 900

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes nekenčiame?

Skirtingos vienybės šaknys

Už ką fašistai nekentė žydų? I dalis

Klausimas. Kokios neoliberalizmo šaknys? Kodėl šiuolaikiniai inteligentai taip mėgsta šią ideologiją ir taip ją gina?
Atsakymas. Pirmiausia, gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Mūsų visuomenė nuolat keičiasi. Kalbame apie normalią, išsivysčiusią Vakarų visuomenę, nenurodydami konkrečios šalies su jos pažiūromis, psichologinėmis šaknimis, ypatybėmis ir t. t.
Demokratinė visuomenė, kaip sakoma, yra geriausia iš visų blogiausių.
Tačiau daugiau nebegyvename demokratijoje. Tai buvo ypatingas laikotarpis, kai iš tiesų norėta įtikti žmonėms, siekta puoselėti bet kokius jų siekius, kad kiekvienas turėtų galimybę išreikšti save ir vystytis ta kryptimi, kuriai jaučia vidinį postūmį. Bet tai jau seniai praėjo.
Tai tęsėsi dvidešimt metų po Antrojo pasaulinio karo, ypač šešiasdešimtaisiais praėjusio šimtmečio metais. O paskui, kaip įprasta, viską apėmė egoizmas, kol pasiekėme savo dabartinę būseną.
Esmė ta, kad šiandien neoliberalizmas praktiškai virto nacizmu. Pažvelkite, kaip neoliberalai veikia visose šalyse. Jie reikalauja, kad visi būtų kaip jie. Ir tuos, kurie nesutinka, jie sunaikina. Argi tai tas pats liberalizmas, apie kurį kažkada buvo kalbama?! Jis išsigimsta į fašizmą.
Jau peraugome visus gerus, teisingus visuomenės pokyčius. Dabar esame kaip gyvatė, kuri gaudo savo uodegą ir ima pati save ėsti. Taip vyksta visose šalyse, visose vyriausybėse, visose visuomenėse.
Tarkime, kokioje nors šalyje konstituciniu būdu buvo išrinktas prezidentas. Ateina neoliberalai, mušasi, viską laužo, šaukia: „Mes nesutinkame!“. Bet yra konstitucija. Rinkimai baigėsi. Ką reiškia „mes nesutinkame ir jį nuversime?“ Tai jau diktatūra. Neoliberalizmas virsta priešingu sau.
Negalime žongliruoti terminais „liberalizmas“, „demokratija“ ir kt. Tai tiesiog žodžiai, kuriuos vartoja kiekvienas, kad tik brangiau parduotų tai, ko jam reikia. Taip mumis žongliruoja egoizmas po bet kokiomis iškabomis ir lipdukais.
Straipsnyje „Paskutinė karta“ Baal Sulamas rašo, kad kita santvarka po išvystytos demokratijos bus fašizmas. Jau matome tai, bet nieko negalime padaryti. Demokratija yra geras visuomenės klestėjimo laikotarpis, bet tai neišvengiamai veda į fašizmą. To neišvengsi.
Visuomenė turi savo objektyvius įstatymus, kurie vystosi taip, kad nieko į juos neįterpsi, nes taip gausime dar didesnį smūgį. Galbūt keliems dešimtmečiams, kaip po Rusijos revoliucijos, atitolinsime kokį nors procesą, bet nieko iš esmės nepakeisime.
Klausimas. Išeitų, kad neištyrus egoizmo, žmogaus prigimties, žemės lygmenyje neįmanoma sukurti nieko teisingo?
Atsakymas. Žinoma. Mes jau perėjome beveik visas santvarkas, net gyvenome egoistiniame komunizme, todėl nieko kito nepamatysime. Geriau nebus, bus tik blogiau.
Mums liko tik viena santvarka – paskutinioji karta. Tai reiškia, kad turime priimti dėsnį „mylėk savo artimą kaip save patį“ kaip aukščiausią žmogaus visuomenės, gamtos dėsnį ir mėginti suprasti, kaip galėtume jį realizuoti. Kitaip neturėsime ateities.
Klausimas. Ar jau pradėjome šį laikotarpį?
Atsakymas. Šis laikotarpis prasidėjo nuo Europos Sąjungos atsiradimo. Tuo metu buvau Prancūzijoje, ir mačiau, kaip ten važinėja didelės propagandinės mašinos, įrengtos kaip muziejus. Buvo galima įeiti, pasiimti atviruką, paskaityti brošiūras apie susivienijimą.
Bet net tada supratau, kad ši idėja yra neveiksminga. Tai buvo geras laikotarpis, skirtas tam tikrą laiką išsilaikyti, parodyti žmonėms, kad vienijimasis egoistiniu pagrindu netaisant žmogaus prigimties yra blogas ir sužlugdys juos.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Neoliberalizmas nueina nuo istorijos scenos

Kas nedirba, tas valgo

Būsima santvarka – žmonijos vienybė