Klausimas. Kaip išmokti išgirsti save ir kitus, o ne vien klausytis? Juk tokia savybė tik leistų pagerinti santykius tarp žmonių?
Atsakymas. Tam reikia vidinio kontakto – širdžių ryšio. Kai panorėsite pripildyti kits kitą, tuomet galėsite išgirsti vieni kitus.
O taip žmonės negirdi ir net nemato vienas kito. Jie susikuria tam tikrą tikrovę ir elgiasi su ja kaip su žmogumi, kuris iš tikrųjų yra ne juose. Nematome tų, kas yra ne mumyse, matome viską, ką suformuoja mūsų egoizmas, mūsų viduje.
#233122

Iš 2018 m. balandžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Seminaras: išgirsti kiekvieną

Kūrėjas pasiekiamas tarp mūsų

Ką dengia nuo mūsų tiesos pasaulis?

Protas tiesiog aptarnauja egoistinį norą, padeda žmogui it gyvūnui priartėti prie malonių dalykų ir išvengti nemalonumų.
Jeigu žmogus supranta, kad veikia tik savo egoizme ir negali pakilti virš jo, tai nori be gyvūninės dalies įgyti žmogaus, Adam, protą, t. y. nori tapti panašus į Kūrėją. Tuomet jis veikia ne tam, kad užpildytų savo norus mėgautis, o tam, kad prilygtų aukštesniajai jėgai.
Tai visiškai kitoks buvimas, kai žmogus jaučia kitą tikrovę. Jis atskleidžia, kad pasaulyje veikia davimo, o ne gavimo jėgos tinklas. Jis įsijungia į žmonių tarpusavio ryšių sistemą ir per ją atskleidžia visus ryšius tikrovėje, amžiną ir tobulą sistemą, veikiančią pagal vieną abipusio davimo principą. Ir žmogus nori priklausyti šiam tinklui, vadinamam „Kūrėju“.
#233198

Iš 2018 m. rugsėjo 12 d. rytinės pamokos pagal Rabaš straipsnį „Grįšk Israeli…“

Daugiau šia tema skaitykite:

Alkis visiškame pertekliuje

Protas ir jausmai dvasinio dvasinio vystymosi kelyje

Ateities visuomenės globali sistema

„Metai“ – tai laikotarpis nuo kūrinijos pradžios iki jos galo. Parašyta, kad Adam buvo sukurtas naujųjų metų išvakarėse, per Roš ha Šana, o iki to buvo sukurtas visas pasaulis. Todėl per metus reikia pabaigti visus taisymus. Ir jeigu nepavyko per šiuos metus, tai ateina kiti.
Metai – tai visas būsenų ciklas, būtinas visoms mūsų savybėms ištaisyti. Todėl mūsų programa kitiems metams – pasiekti galutinio išsitaisymo būseną, o tam reikia visąlaik žadinti Kūrėją, kad duotų mums jėgų taisytis. Nepalikti Jo ramybėje.

#233085

Iš 2018 m. rugsėjo 11 d. rytinės pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistinės šventės

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Kiek metų liko žmonijai?

Klausimas. Kokius pagrindinius instrumentus turi Kūrėjas, kad valdytų mūsų pasaulį ir žmoniją?
Atsakymas. Kūrėjas valdo mus padedamas Šviesos. Jis visąlaik keičia Šviesa sukurtus mūsų norus, ir su Jos pagalba duoda mums jėgų kilti virš norų arba nuleidžia mus į juos.
Iš Kūrėjo pusės viskas itin paprasta, Jis turi vieną jėgą – Šviesą. Daugiau Jam nieko nereikia.
O noras, kurį Jis sukūrė, yra visiškai priklausomas nuo Šviesos. Žaisdamas su Šviesa – ją sumažindamas arba padindindamas, Kūrėjas visuomet žaidžia su mūsų įvairiais norais. Todėl jaučiame viduje, kaip viskas keičiasi.
Klausimas. Ar Šviesa turi kokius nors parametrus, savybes? Ją galima analizuoti, tirti?
Atsakymas. Tik pagal tai, kaip ji veikia nore.
Klausimas. O kaip Šviesa jaučiama nore?
Atsakymas. Ji pakelia, nuleidžia, keičia, užpildo norą, išeina iš jo ir t.t.

#232462

Iš 2018 m. balandžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrimo programa

Kas yra žmogus?

Kaip veikia Šviesa?

Grupė suteikia žmogui jėgų dirbti dėl dvasinio tikslo svarbos užuot dirbus su savo prigimtiniu egoistiniu kuru. Tai tarsi hibridinis automobilis, kuris vietoj benzino gali naudoti elektrą.
Taip ir aš, vietoj „benzino“ su visu jo egoistiniu naudingumo koeficientu, imu naudoti „elektrą“, kitaip tariant, imu dirbti pagal visiškai kitą metodiką.
Sukuosi ne tam, kad gaučiau prizą egoistiniuose noruose, o todėl, kad grupė sukioja mane dėl dvasinio tikslo. Turiu apriboti įprastinio egoistinio variklio, noro mėgautis, naudojimą, mat šis noras užsipildo materialiomis vertybėmis, ir pasistengti persijungti į kitą variklį, vadinamą „tikėjimu“, kad mėgaučiausi davimu.
Pereiti prie naujo variklio reiškia iš vieno pasaulio pereiti į kitą. Įprastinis variklis dirba fiziniame kūne, materialiais priesakais. O elektrinis variklis dirba dvasiniame kūne.
Dvasinis kūnas aprašomas tais pačiais, iš šio pasaulio paimtais žodžiais: jame yra „akys“, „ausys“, „burna“ ir t. t. Bet kalbama ne apie kūną, o apie norą, dirbantį davimui. Dvasinis kūnas – tai noras, kuris dirba dėl davimo arba tikėjimu aukščiau žinojimo.
Tai sukelia didžiulę painiavą, juk kiekvienas tai, kas parašyta, supranta pagal savo lygį. Vieni supranta tai, kaip materialaus kūno ar noro veiksmus, kiti kaip sielos veiksmus, t. y. kaip tikėjimo, aukščiau žinojimo, davimo veiksmus.

#232684

Iš 2018 m. rugpjūčio 31 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Klausimas. Kokie turėtų būti santykiai tarp žmonių aukštesnėje pakopoje?
Atsakymas. Santykiai tarp žmonių turi būti tokie, kad aukštesnioji Šviesa galėtų mus užpildyti. Nieko kito. Tuomet Šviesa atsakys į visus mūsų klausimus. Sužinosime, iš kur ir kas esą, kaip egzistuojame, kokiuose pasauliuose.
Išvysime viską, kas vyksta už laiko ir erdvės ribų, tapsime milijonus kartų didesniais žmonėmis su platesne sąmone, žinojimu, jautimu, liausimės bijoję mirties.
Juk žmogaus problema ta, kad jis žino, jog greitai viskas baigsis, ir todėl iš anksto ruošiasi į kelią, susitaikydamas sensta: „Jau nėra kur skubėti. Nieko nespėsiu atlikti.“ Ir paskutinius dvidešimt metų stabdo save.
Tai neteisinga. Kai atsiranda galimybė užsipildyti Šviesa, imi jausti, kad niekas nesibaigia, kad viskas tęsiasi, kad laiko nėra. Ir tuomet atsiranda visiškai kitoks požiūris ir į materialų gyvenimą.

#232465

Iš 2018 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulybė

Išsivysčiusios visuomenės forma

Šviesa iš grupės centro

Kelias, vedantis į tiesą, į aukštesniosios, mus valdančios jėgos atskleidimą, vingiuoja per pakilimus ir nuopuolius, per malonius ir nemalonius išgyvenimus, geras ir blogas mintis, nuotaikų pakilimus ir nuosmukius, kurie seka vienas paskui kitą neaiškiai keisdamiesi.
Kodėl po gerų darbų staiga vyksta nemalonus nuopuolis, o paskui blogis staiga išsisklaido ir yra pakeičiamas gėriu?
Reikia mokytis, kaip valdyti šias būsenas, nesijaudinti dėl pakilimų ir kritimų, netgi numatyti juos iš anksto, o gal net tikslingai sukelti ir pakilimą laikyti nuopuoliu, o kritimą pakilimu. Viskas priklauso nuo to kaip juos tikrinu ir pasveriu prote ir širdyje. Tai ir yra visas mokslas.
Kabalos moksle tiriame mūsų ryšio su Kūrėju sistemą, suvokiamą kaip daugybe formų. Juk kai ji išjudins mūsų jausmus, protas jau nelabai dirbs, ir atvirkščiai, kartais tarsi viską supranti, o jausmai nepabunda.
Ir kaip pasiekti būseną, kai galėsi visiškai pajungti ir jausmus, ir protą: drauge tikrinti, jausti, matuoti savo būseną, išlaikant proto ir jausmų pusiausvyrą, kad suprastume, ką su mumis daro Kūrėjas ir kodėl? Kaip tai, kas vyksta, susieti su praeitimi, dabartimi ir ateitimi, kitaip tariant, rasti tam tikrą tvarką, nuoseklumą?
Ateidami studijuoti kabalą žmonės natūraliai, iš įpratimo, nori pajausti, pasiekti, suprasti, tirti viską savo egoistiniame nore.
Iš pradžių jie būna labai pakylėti, mano, kad viskas greitai vyks. Jie nesupranta, kad norint suprasti, įsisąmoninti, tirti, būtina pasikeisti iš vidaus, suorganizuoti sau aplinką ir tirti skirtingas darbo su ja formas.
Iš esmės tiriame savo pačių pokyčius, ko niekad anksčiau nesame darę. O čia iš mūsų reikalaujama pasikeisti, palenkti, padaryti iš savęs kažką naujo. Žmogus turi suvokti save kaip molio gabalą, iš kurio lipdo indą. O tai ne itin malonu ir įprasta, prieštarauja mūsų savimeilei ir visiems įpročiams.
Įpratome jaustis laisvais, savo likimo šeimininkais. O čia staiga mus keičia, atskleidžia mumyse naujus charakterio bruožus. Žmogus ima protestuoti ir kritikuoja metodiką.
Bet jeigu jis tęsia, tai pamažu laikas daro savo ir jis galiausiai supranta, kad tai dvasinis procesas. Materialiame procese mums keičia norus iš viršaus ir taip nukreipia į reikiamą pusę.
Bet dvasiniuose procesuose mums nekeičia noro ir todėl kaskart jaučiame savyje pasipriešinimą keliui bei viskam, kas vyksta. Iš mūsų norima, kad patys paprašytume pakeisti mums norą. Kaip parašyta: „Paversk savo norą panašiu į Jo norą“.
Materialiame pasaulyje Kūrėjas keičia mūsų norus, neklausdamas mūsų. Dvasiniame pasaulyje Jis keičia tik būseną, tačiau pakeisti norą turime paprašyti patys. Prašome, kad ištaisytų ir taip įgyjame Kūrėjo profesiją. Juk Jo funkcija – pakeisti mūsų norą. Patys prašome, kaip būtent pakeisti norą, į kurią pusę, ir taip tiriame Kūrėjo darbą.

#231312

Iš 2018 m. rugpjūčio 7 d. pamokos „Nuo beviltiškumo iki šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas?

Pasaulio valdymo dėsnis, I dalis

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis

Bet kuris mokslas pasaulyje tyrinėja ryšį tarp tikrovės dalių – kiekvienas savo tikrovės lygyje: fiziologiniame, psichologiniame, biologiniame, fiziniame, ir taip atsirado psichologija, biologija, fizika ir t.t.
Tačiau kabalos mokslas tyrinėja ne šiuos lygius, o patį pagrindinį lygmenį, kitaip tariant, norą, kuris slypi kiekvienoje kūrinio dalyje, tik įvairiose formose, įvairiuose lygmenyse, skirtingo dydžio.
Todėl kabalos mokslas laikomas pagrindiniu mokslu. Jis atlieka tokius pačius mokslinius tyrimus, kaip ir bet kuris kitas mokslas, išveda formules, tyrinėja kūrinį ir Kūrėjo veiksmus, išsiaiškina mūsų vietą kūrinijoje, lygina kūrinį Kūrėjo atžvilgiu. Visa tai reikalauja rimtų mokslinių tyrinėjimų. Visi kiti mokslai nesuteikia tokių tikslių apibrėžimų.
Iš tikrųjų, kūrinys labai sudėtingai sudarytas. Nors, atrodytų, jo pagrindą sudaro labai paprasta formulė:
Kūrėjo noras duoti = kūrinio noras gauti.
Bet tai nėra paprasta lygybė, juk į ją įsijungia koeficientas, kuris turi sulyginti norą gauti ir duoti:
Kūrėjo noras duoti = C* kūrinio noras gauti.
Šis koeficientas apima susimažinimą, ekraną ir Atspindėtąją šviesą. Mums reikia visą laiką įgyvendinti šią lygybę, ir todėl aš turiu žinoti ir norą gauti, ir norą duoti, ir savo koeficientą.
Todėl aš visą laiką tyrinėju Kūrėjo norą duoti, siekiu ir lyginuosi su Juo. Pagal šiuos parametrus aš nustatau savo būseną ir vietą kūrinijoje. Taip ištirsiu visą kūrinį. Be to neįmanoma teisingai elgtis su Kūrėju, o man reikia pasiekti meilės Jam pakopą. Koeficientas – tai mano ketinimas duoti, be jo aš negalėsiu kontaktuoti su Kūrėju.
#222457

Iš 2018 m. kovo 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė ir davimas?

Pirmasis dvasinis noras jau yra!

Padėkite duoti prieš savo norą

Klausimas. Yra trijų tipų seminarai. Pirmasis – kai mes kalbame iš eilės. Antrasis – kai visi kalba vienu metu. Trečiasis – vidinis seminaras, kai mes tylime ir bandome kalbėtis jutiminiame lygyje. Kuo jie skiriasi? Kaip juos surikiuoti?
Atsakymas. Kai seminare žmonės kalba iš eilės, tai pradeda jausti kiekvieno draugo nuomonę. Be to, pirmojo nuomonė veda prie antrojo, trečiojo nuomonės ir t.t., – taip jie susijungia į grandinę ir veikia vienas kitą.
Kai mes kalbame vienu metu, triukšmo fone aš pagaunu bendrą draugų būseną ir dalyvauju joje. Galiausiai mes apsikeičiame tarpusavyje labiau energija, nei kažkokiu supratimu ar pojūčiais širdyje ir prote.
Kai mes tylime, mes norime transliuoti kitiems mūsų jutiminius vaizdus, kurie nėra įsikūniję į žodžius, ir bandome sujungti juos į vieną bendrą paveikslą – abipusį davimą, meilę, Kūrėją, mus kartu su Juo.
Tai truputį skirtingos technikos, bet jos visos turi atvesti prie to paties – atskleisti tarp mūsų didžiulį davimo ir meilės bendrumą, vadinamą „Kūrėju“.
Klausimas. Seminaras tyloje skirtas labiau pažengusiems žmonėms, o seminaras iš eilės – pradedantiesiems?
Atsakymas. Tai – skirtingi dalykai. Žinoma, žmonėms, kurie kartu eina pirmyn ir jau yra ant dvasinių laiptelių, svarbesni tylieji seminarai. Ko jiems klausyti? Jiems pakanka vieno dviejų žodžių.
Aš pamenu, kaip mano mokytojo Rabašo pamokose pažengusiems, kai mes skaitydavome sudėtingą medžiagą, pavyzdžiui, „Mokymąsi apie dešimt sfirų“, jam pakakdavo pasakyti porą frazių šalia sėdintiems mokiniams, kurie mokėsi dar ir pas Baal Sulamą, ir to pakakdavo, nieko kito nereikia.
O mums tam prireiktų galbūt daugelio valandų aiškinimo. Todėl viskas priklauso nuo žmonių, nuo jų tarpusavio ryšio.
Klausimas. Kai kabalistai dalyvauja seminare, tai tie, kurie yra ant dvasinių laiptelių, praktiškai jau neatsakinėja į klausimus?
Atsakymas. Jie supranta, dėl ko, kas, kaip ir kur jie yra, kokiu būdu gali vienas kitą papildyti. Kartais jiems reikia tik keleto žodžių.
#221918

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Seminaras: savo reakcijų analizė

Kur atskleisti Kūrėją?

Seminaras: savo reakcijų analizė

Laiko nėra. Būsenų pokyčiai mumyse suteikia mums laiko pojūtį. Jei būsena nekistų, aš nejausčiau laiko. Laikas – tai kiekis pokyčių, kuriuos pastebime.
Laikas gali lėtai tęstis, o gali bėgti – viskas priklauso nuo to, kaip žmogus jaučia vykstančius jame pasikeitimus. O kai tik pokyčių nėra – laikas išnyksta.
Mano viduje sukasi mechanizmas, visą laiką budinantis manyje naujas savybes, kuriose aš jaučiu tarsi mane supantis pasaulis keičiasi. Iš tikrųjų pasaulis nekintamas – keičiuosi aš. Sprogsta žvaigždės, zuja žmonės, gyvenimas verda aplinkui, bet tai manyje keičiasi savybės, per kurias aš suvokiu pasaulį.
Žmonės manė, kad laikas nuo mūsų nepriklauso. Bet štai atėjo Einšteinas ir pareiškė, kad laikas reliatyvus. Jei aš judu greičiu, artimu šviesos greičiui, tai laikas gali greitėti ir lėtėti, netgi sustoti, nes laikas nėra numatytas iš aukščiau – jis priklauso nuo stebėtojo.
Kabala sako, kad laikas – tai skaičius veiksmų, kurie vyksta mano nore mėgautis. Aš galiu pagreitinti laiką, galiu sulėtinti. Viskas priklauso nuo manęs, nuo mano subjektyvaus suvokimo. Kabalistas yra iš karto dviejuose tikrovės suvokimo lygiuose: materialiame lygmenyje, pro penkis fizinius jutimo organus, ir dvasiniame lygmenyje. Todėl jis gyvena dviejose tikrovėse, kol galutinai save ištaisys.
Laikas – tai pokytis nuo neištaisytos būsenos iki ištaisytos. Todėl jei bandome kiekvienoje būsenoje susivienyti, vadinasi, greitiname laiką. Laikas skaičiuojamas ne pagal sekundžių kiekį, o pagal pasikeitimą iš vienos būsenos į kitą. Todėl laiko matavimo vienetu gali būti minutė, valanda arba metai – bet tai vienas ir tas pats vienetas: nuo kritimo iki pakilimo.
Ryšių pasikeitimas tarp mūsų daro įtaką išoriniam pasauliui ir suteikia jam formą. Išorinis pasaulis – tai mūsų pokyčių projekcija, jis atspindi mūsų dešimtuko būseną. Kuo labiau mes jungiamės dešimtuke, tuo artimesnis, geresnis, draugiškesnis tampa mums išorinis pasaulis. O kai mes pykstamės tarpusavyje, išorinis pasaulis tampa mums tolimas ir grėsmingas.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Išeiti už laiko ribų

Laukimo laikas baigėsi