Kabalos mokslas nustato tvarką veiksmų, kurie vyksta mūsų nore mėgautis su ketinimu gauti arba duoti. Noras mėgautis yra mums įgimtas, o ketinimas priklauso nuo žmogaus. Noro pokytis ir ketinimo pokytis kartu yra vadinami dvasiniu judėjimu.
Tik apie tokį judėjimą ir kalba kabalos mokslas. Ir nereikia jo painioti su judėjimais, kuriuos mes matome šiame pasaulyje: šis pasaulis iliuzinis, su įsivaizduojamais judėjimais ir vaizdiniais. Čia visas sunkumas – atsiriboti nuo išorinių veiksmų, įskaitant mūsų psichologiją, ir pradėti atskirti vykstančius mumyse pokyčius nuo vidinių, dvasinių veiksmų.
Įeiti į pirmą dvasinę būseną (užuomazgą) nereiškia persikelti ten toks, koks tu esi, o reiškia patirti tam tikrą kiekį pokyčių. Dar klausimas, kas lieka mumyse iš mūsų ankstesniųjų, pereinant nuo vienos būsenos prie kitos.Tai nėra toks persikėlimas, tarsi aš sėdžiu mašinoje ir važiuoju. Esant dvasiniam judėjimui, aš pats keičiuosi ir palaipsniui pasiekiu dvasinės užuomazgos būseną.
Todėl reikia pasitikrinti, kokius pokyčius mes gauname, kieno sąskaita. Ar veda jie mus prie įėjimo į dvasinį pasaulį? Ar tampu aš kiekvieną dieną nauju žmogumi, ir kas man lieka iš vakarykštės dienos? Ar galima pasakyti, kad aš žengiau žingsnį pirmyn, ir kokie dar žingsniai reikalingi, kad tapčiau dvasine užuomazga?
Kabalistas turi būti itin jautrus vykstantiems jame pokyčiams. Visa, ką aš maniau ir jaučiau vakar, ne šiaip išnyksta, kaip paprastam žmogui, o aš visiškai keičiu savo pagrindą į naują norą, mintį. Galima sakyti, kad aš kiekvieną dieną – naujas žmogus.
Kaip gyvatė nusineria odą, taip mums reikia pakeisti savo norus, ketinimą, įpročius, kad vis labiau atitiktume pirmąją dvasinę būseną – geisti jos, stengtis priartėti ir laukti, kad ji atsivers kitą akimirką.
O jei ji neatsivers, tai aš bent jau žengiau dar vieną žingsnį jo link, dar vienas pokytis manyje, ir nedelsiant ruošiuosi naujiems pokyčiams. Taip aš praeisiu būtiną skaičių pokyčių, kol įgausiu dvasinės užuomazgos formą.

#220048

Iš 2018 m. sausio 15 d. pamokos besiruošiant kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Pakilti iki Kūrėjo lygmens

Klausimas. Taškas širdyje ir egoizmas gali rasti sąsają tik tokiu atveju, jei mes sumažinsime ego ir vystysime tašką širdyje iki ekrano būsenos. Vadinasi, mes turime egoizmą, su juo turime atlikti tam tikrus veiksmus, kurie vadinami „sumažinimu“?
Atsakymas. Ne, nieko neturime daryti su egoizmu. Mes turime bandyti visą laiką suartėti vienas su kitu, o egoizmas čia tik trukdys. Tai vadinama pagalba „prieš save“. Tai, kad ego mus stabdo, yra gerai, nes jo padedami vystome priešingas jam jėgas. Bet iš pačio egoizmo mums nėra ko laukti jokių ypatingų pasireiškimų.
Klausimas. Koks yra taško širdyje vystymasis iki ekrano būsenos?
Atsakymas. Sąvoka „ekranas“ pasireiškia tik tada, kai per savo pastangas aš staiga pradedu jausti Kūrėjo egzistavimą – Aukštesniąją, viską lemiančią, valdančią jėgą. Nuo šios akimirkos aš jau veikiu kitaip.
Mano veiksmai, kuriuos susieju su Aukštesniąja jėga, Aukštesniuoju valdymu, Aukštesniuoju tikslu, davimu, meile, kitaip tariant, būsenos, išeinančios už mano egoizmo ribų, vadinamos dvasinėmis.
Juose nenoromis egzistuoja sumažinimas – darbas su egoizmu, lemiantis, su kokia jėga aš sieksiu davimo, susijungimo su kitais. Tai priklauso nuo Aukštesniosios jėgos atskleidimo manyje laipsnio, Ji suteikia man galimybę veikti altruistiškai.
Komentaras. Aukštesnioji jėga – tai kažkas nežinoma šio pasaulio žmogui…
Atsakymas. Nieko nežinomo čia nėra. Žmogus negali jos pajausti, nes nieko dėl to nedaro. Reikia veikti tuose rėmuose, kurie mums suteikti: vienytis su kitais, studijuoti šaltinius, siekti susijungimo, rūpintis vienas kitu, abipusiai laiduoti, ir tada sukursime vieną bendrą visumą. Šioje visumoje pajausime Aukštesniąją jėgą.
Klausimas. Kitaip tariant, ji pasireikš staiga, ir nuspėti, kada tai įvyks, neįmanoma?
Atsakymas. Kada ji pasireikš, tada ir sužinosime.

#219134

Iš 2017 m. rugpjūčio 16 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiranda ekranas?

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

„Malchut“ būsena – kai nieko neturiu, o „Kėtėr“ – kai turiu viską. Turėti viską dvasiniame pasaulyje reiškia pasiekti galimybę duoti Kūrėjui.
Ir staiga iš savo Kėtėr, kuriame turiu viską, iš pasiektos davimo pakopos, krentu į tamsą, kitaip tariant, galvoju apie save, apie tai, ko neturiu. Nieko nesuprantu, nieko nejaučiu, pavydžiu kitiems ir imu jų nekęsti. Jaučiuosi visiškai niekam tikęs, visiškas nulis.
Tai vadinasi „aukštesniojo Malchut“. Gavau neištaisyto noro priedą, kur jaučiu tiesą: kas iš tiesų esu. Kaip man iš tos būsenos pakilti toliau, į aukštesnės pakopos Kėtėr?
Pirmiausia reikia liautis galvojus apie save, tai vadinama apribojimu. Man nesvarbu niekas, ką pats jaučiu, man svarbu, kas vyksta su grupe. Tai tarsi motina, kuriai kur kas svarbiau, kas vyksta su kūdikiu nei jos pačios būsena. Kitaip tariant, svarbesnė turi tapti grupė, o po grupės Kūrėjas.
Jeigu įstengsiu džiaugtis, kad iš visiškos tamsos įstengiu galvoti apie grupę ir Kūrėją, vadinasi, įėjau į dvasinę erdvę ir esu „tikėjime aukščiau žinojimo“, duodu aukščiau savo noro mėgautis.

#231305

Iš 2018 m. rugpjūčio 6 d. pamokos „Nuo bejėgiškumo prie šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp menkumo ir didybės

Grupė =10 + žmonija

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Kūriniai turi išpildyti Kūrėjo sumanymą, Jo programą ir atvesti save į kūrimo tikslą.
Šis procesas sudarytas iš grandinės veiksmų, kuriuos atlieka sudužusios kūrinio dalys, jos susirenka ir susijungia į vieną sielą, kokia ji buvo iki nusidėjimo prie Pažinimo medžio, iki bendros sielos sudužimo. Besijungiančios sielos dalys vadinamos kabalistais.
Šios sielos dalelės, labai beskiriančios viena nuo kitos, nuosekliai taiso sudužimą. Matome, kaip skiriasi kabalistai iš jų raštų, ir to, kaip jie kiekvienas atlieka savo misiją.
Per istoriją buvo ypatingų, išskirtinių sielų, t. y. taisymo procesai: Adam Rišon siela, o paskui jo mokiniai: dvidešimt kartų nuo Abraomo (Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Aaronas, Juozapas, Dovydas…) ir iki mūsų dienų per kabalistus Rašbi, Mošė de Leon, Rambam ir kitus iki dabar.
Šioje grandinėje yra viena labai ypatinga siela, itin mums brangi, netgi svarbesnė už Rašbi ir Baal Sulamą – tai Ari (Izaokas Lurija). Šis žmogus atskleidė mums kabalos mokslą. Be jo iki mūsų neateitų nė vienas kitų kabalistų veikalas, ir todėl mums, kabalos „vartotojams“, Ari ypač svarbus.
Nuo Ari laikų kabala ėmė vystytis ir prisitaikė prie šių laikų, dėl ko nūnai matome save arčiau išsilaisvinimo – būtent dėl Ari. Žinoma, į tai įtraukiamas didžiulis Baal Šėm Tov, o vėliau Baal Sulamo ir Rabašo atliktas darbas.
Baal Sulamas savo misijos pobūdžiu labiau panašus į Ari, o Rabašas – į Baal Šėm Tov. O iki jų visų buvo Rašbi, atnešęs į pasaulį taisymosi pabaigos Šviesą, kuri padeda, stumia visus ir ištraukia į visišką išsitaisymą.
Tačiau Ari – itin svarbus taškas žmonijos istorijoje, ir mes labai vertiname šį kabalistą, jo mums duotą indėlį, o tiksliau, kaip Kūrėjas per Ari sielą padėjo mums priartėti prie savo gyvenimo tikslo.
Ari vos pusantrų metų dėstė Izraelio šiaurėje ir paskui mirė. Ir to buvo gana, kad savo sielos veiksmais pažadintų didžiulę Šviesą pasaulyje. Per Ari šis švytėjimas kaip supanti Šviesą ateina visiems ir pažadina visas po jo einančias kartas.
Visas jo gyvenimas, veikla, jo grupė ir likę jo veikalai, rašytiniai ir sakytiniai – visa tai itin paslėpta, miglota. Tačiau ateina kitos sielos, tokios kaip Baal Šėm Tov ir Baal Sulam ir tęsia Ari darbą su didžiuliu pasišventimu ir galia.
Šiandien prisimenant Ari turime pajausti, kiek esame skolingi šiai sielai, per kurią Kūrėjas tiek daug atliko, kad atneštų kabalos mokslą mums. Turime iš Ari perimti jo žinią ir perduoti toliau.

#230032

Iš 2018 m. liepos 16 d. pamokos „Prisimenant Ari“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didi ARI siela, I dalis

Didi ARI siela, II dalis

Kūrėjo diena – tai žmogaus būsena, kuomet jis nejaučia jokio trūkumo ir yra pasirengęs likti šioje būsenoje visą gyvenimą ir po jo su sąlyga, kad jis visuomet turės norą duoti Kūrėjui.
Ir tai be jokio atsako, žinojimo, kompensacijos, kad tik ką nors gero padarytų Kūrėjui, beje, niekas nesužinos, įskaitant ir patį Kūrėją, kad žmogus stengėsi dėl Jo.
O tai patikrinti galima – džiaugsmu, tobulumo jautimu. Tai reiškia, kad žmogus jau yra išsitaisymo pabaigoje, juk be šito nieko nenori. Tokia būsena vadinasi Kūrėjo diena. Bet kuris žmogus, kad ir kokioje vietoje būtų, gali sau tai įsivaizduoti ir nuolatos to siekia. Kitaip tai nesivadins diena ir tobulumu.

#231238

Iš 2018 m. rugpjūčio 3 d. pokalbio „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Zigzagas

Nepasitenkinimas – kliūtis, einant tobulybės link

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Viskas matuojama žmogaus atžvilgiu. Kaip jis vertina savo būseną, tokia ji ir yra. Norėti daugiau, nei turi, – tai jau nesaikingumas. Juk išeitų, kad nesi patenkintas tuo, ką gavai iš Kūrėjo. Tai didelė kliūtis, esanti kiekvieno žmogaus kelyje į tobulumą.
Iš esmės, esame idealios būsenos, Išsitaisymo pabaigoje, visų aukštesniųjų pasaulių centre, Begalybės pasaulyje. O visi pokyčiai vyksta tik žmoguje. Ir todėl, jei jis savo būseną laiko tobula, vadinasi, jau yra ant dvasinių laiptų, patiria dvasinę būseną.
Tad viskas priklauso tik nuo mūsų. Nereikia laukti, kad kažkas ateis iš aukščiau. Galime prašyti tik savo išsitaisymo, tačiau nėra ko laukti kokių nors pokyčių viršuje, ne savyje. Tereikia būnant kiekvienos būsenos apibrėžti, kad esi tobulybėje ir nieko nenori sau; tenori ne savyje duoti viską, ką gali. Tokios būsenos reikia siekti, juk tai tiesa.

#231242

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur yra dvasinis pasaulis?

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje

Klausimas. Ar iš kabalos gautos žinios sumenkina bendražmogiškų vertybių (vaikai, gyvenimas, pasiaukojimas ir pan.) svarbą?
Atsakymas. Taip. Kabala aiškina, kad mūsų pasaulyje visi vieno žmogaus veiksmai kito žmogaus, savo ar net Kūrėjo atžvilgiu yra visiškai egoistiniai. Na ir kas? Kam mums būti rožinėje migloje?
Klausimas. Kabala tvirtina, kad pasaulyje yra viena vertybė – Kūrėjo suvokimas. Visa kita ne taip svarbu?
Atsakymas. Savaime suprantama, juk Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė.
Klausimas. Ar galima šią savybę taikyti vaikų, visuomenės, gyvenimo – visų šių vertybių atžvilgiu?
Atsakymas. Iš dalies. Jei per juos nori skleisti davimo ir meilės savybę visiems, tai apskritai suvoki šios savybės, vadinamos Kūrėju, šaknį. Per juos gali išreikšti savo santykį su Kūrėju.

#230872

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė ir davimas?

Sielos formavimas

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Visi norintys gali atskleisti dvasinį pasaulį. Čia žmonės niekuo nesiskiria. Kiekvienam, priklausomai nuo jam duoto noro, sukuriamos šio noro realizavimui trukdančios ar padedančios sąlygos.
Šia prasme visi sąlygiškai lygūs. Jei kam nors reikia daugiau proto, tai kaip atsvara apsunkinama širdis. O kieno širdis jautri, tam duodamas proto miglotumas.
Visuomet išlaikoma pusiausvyra, kad niekas neturėtų ypatingų privilegijų. Kiekvienas turi valios laisvę, ir negali būti, kad Kūrėjas supaprastins būtinas sąlygas: ekrano buvimą, priešinimosi, apribojimo jėgas, atspindėtą Šviesą, pastangų kiekį. Juk tai žmoguje kuria „kli“, sielos indą, kuriame jis gaus atskleidimą.
Klausimas tik tas, kada žmogus pabus dvasingumo atžvilgiu: ar tai nutiko prieš keletą amžių ar nutiks po dešimties metų. Tai mums nėra aišku, ir priklauso nuo sielų taisymosi eiliškumo. Vis daugiau sielų nuo lengvų prie sunkių, vienas persikūnijimas po kito, spirale, pradeda taisymosi procesą ir atkuria savo tarpusavio ryšius.
Kiekvienas gauna tiek darbo, kiek reikia pagal jo sudužimą, ir priklausomai nuo savybių, išeina, kad visi turi atlikti vienodą darbą pagal kokybę ir kiekybę.

#231512

Iš 2018 m. rugpjūčio 8 d. pamokos „Nuo bejėgiškumo prie šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Kas yra lygybė?

Pakilti iki Kūrėjo lygmens

Klausimas. Mums aukštesnysis pasaulis – tai turinti tikrove virsti iliuzija?
Atsakymas. Taip, visi drauge turime visiškai realiai, gyvendami šiame materialiame pasaulyje atskleisti aukštesnįjį pasaulį ir imti jame egzistuoti.
Mums tai net ne iliuzija, nes iliuzija – tai, ką žmogus įsivaizduoja. O mes nė neįsivaizduojame, kas tai.

#230887

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskirti tikrovę nuo iliuzijos?

Realybė už „sienos“

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Jei matytume pasaulį, koks jis yra iš tikrųjų sukurtas Kūrėjo, tai priešais mus atsivertų teigiamas vaizdas, viskas pliuse. O dabar tą patį vaizdą matome neigiamai, viskas minuse.
Į pasaulį projektuojame savo egoistinį požiūrį, ir todėl viską matome, kaip sugadintą. Jei neutralizuojame savo egoistinę prieigą, tai viską matome kaip ištaisytą.
Užuot matę, kaip vienas ėda kitą, matysime kaip vilkas taikiai gyvena kartu su ėriuku, ir visi duoda vieni kitiems tarpusavyje ir Kūrėjui. Juk niekam nieko netrūksta, visi vieni kitiems perduoda Šviesą, įskaitant vilką ir ėriuką.
Esame sistemoje, kur viskas užpildyta Šviesa, ir niekas neturi noro išnaudoti kitų, priešingai – perduoti jiems viską, ko reikia, kol neįsiviešpataus pusiausvyra visose sistemos dalyse. Kai visi subalansuoja visus, tuomet Šviesa viską užpildo priklausomai nuo kiekvieno maksimalių galimybių.
Tik mūsų egoizmas gadina mums visą idealų vaizdą. Reikia ištaisyti savo egoizmą ir išvysi tikrą pasaulį. Tai, kas neigiama, pamažu virs tuo, kas teigiama: kai neigiama – visi vieni kitus ėda, ir staiga visi ima taisytis, taisytis ir viskas virsta rojaus sodu.

[#231543

Iš 2018 m. rugpjūčio 10 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Uždraustasis vaisius – antrojo bandymo nesėkmė

Taisydamas save – taisai pasaulį

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas