Maskvos kongresas. 1-oji pamoka
Klausimas. Jeigu kasdieniame gyvenime man kyla mažas, greitai dingstantis noras sutelkti davimo Kūrėjui ketinimą, kaip galėčiau ties juo susikoncentruoti? Kaip galėčiau sau padėti: nusipiešti ant rankos kryžiuką ir nuliuką ar dar ką nors padaryti?
Atsakymas. Jūs man primenate mane patį tais metais, kai mokiausi pas Rabašą. Aš irgi ant savo rankos nusipiešdavau ženklelį, kad neužmirščiau apie ketinimą. Kai sėsdavau už automobilio vairo, šitas ženklas ant rankos, nuolat mirgantis prieš akis, buvo tarsi priminimas, kad turiu galvoti apie davimo ketinimą. Šis ketinimas toks nenatūralus, kad negali ateiti į galvą be kokio nors išorinio priminimo.
Todėl darykite viską, kas įmanoma: pieškite kryžiukus ir nuliukus, nusistatykite žadintuvą, mobilųjį telefoną, kad jie kas penkias minutes jums primintų apie ketinimą. Nesvarbu, kokius veiksmus atliekate, – jie gali būt labai įvairūs. Svarbiausia, nesustokite, tiesiog kontroliuokite savo ketinimą. Kai tik jūs tuo užsiimsite, pajusite mūsų ir dvasinio pasaulio skirtumą, nes mus nuo dvasinio pasaulio skiria tik ketinimas. Kai tik pajusite tokį polinkį, iš karto suprasite, kad pereinate į visiškai kitą pojūčių matricą, imate kitaip jausti pasaulį. Ir staiga, kaip kino ekrane, pradės laipsniškai ryškėti visiškai naujas paveikslas.

Iš  2013 m. gruodžio 13 d. pirmosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir nors iš anksto nieko nepamatysi…

Ketinimas – visas veiksmo planas

Keiti ketinimą – keiti likimą!

Reikia pajausti, kad esi pačioje šviesoje tarsi kūnas, skęstantis vandenyje. Mano kūną iš visų pusių supa vanduo, kuris tiesiogiai susijęs su kiekvienu mano judesiu.
Esant tokios būsenos man reikia jausti save esant aukštesnėje šviesoje taip, kad savo menkiausiu judesiu, mintimi, noru, mažiausiu siekiu savo širdyje ar sąmonėje tuojau pat pritraukiu šviesos reakciją. Tai vyksta akimirksniu, be jokio perėjimo. Tokį pojūtį reikia pasiekti savo gyvenime.
Mes visi skęstame šiame vandenyje ir deguonį gauname tik tą akimirką, kai artėjame vienas kito link. Jeigu mūsų širdys siekia susijungti tarpusavyje, tai turėsime kuo kvėpuoti. O jeigu širdis susijungti nenori, tai aš dūstu be oro. Tokią būseną reikia pajausti dvasiniame darbe: mes skendime šviesos jūroje kaip vandenyje, o deguonis priklauso tik nuo mūsų susijungimo. Todėl mums reikia kaip nors nukreipti savo širdį siekti vienybės.
Deguonies kiekis priklauso nuo mūsų tarpusavio artumo. O vėliau mes imsime jungtis jau ne todėl, kad gautume deguonies, bet kad suteiktume džiaugsmą Kūrėjui! Ir kaipgi pakilti virš noro gauti deguonį į norą suteikti malonumą Kūrėjui, nepaisant to, kad be oro dūsti?
Galiausiai pajusime, kad staiga dingo deguonies poreikis ir mes tarsi žuvys vandenyje! Mes apie jį netgi nebegalvojame, o tik apie tai, kaip suteikti malonumą Kūrėjui.

Iš 2014 m. vasario 21 d. seminaro apie vienybę

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Pajausti Šviesą

Klausimas: Ką reiškia „palaikyti ryšį su Kūrėju“? Ką galvoti?
Atsakymas: Palaikyti ryšį su Kūrėju – vadinasi – visą laiką bandyti jausti Jį visur – tiek savyje, tiek visame, kas tave supa.
Klausimas: Kaip palaikyti ryšį su Kūrėju darbo dienos bėgyje, jeigu dirbu protinį darbą?
Atsakymas: Tai uždavinys. Pabandyk palikti galvoje kertelę, kur nuolat galvotum apie Kūrėją, nors esi užimtas, ir stenkis visą laiką gyventi tokiame fone.

Iš 2014 m. vasario 11 d. pamokos rusų kalba

Klausimas: Aš pirmą kartą dalyvauju kongrese Izraelyje ir negaliu atsikratyti baimės prarasti kažką svarbaus. Jaučiasi didelis skirtumas tarp to, kai esi savo grupėje ir čia – Bnei Barucho grupėje. Mane nuolat persekioja mintis: ar tai ne egoizmas, ar normali baimė prarasti tą galią, kuri jaučiama kongrese?
Atsakymas: Ta galia niekur nedingsta. Ji egzistuoja dvasiniame pasaulyje. Jeigu esate prie jo prisijungę, tai jūs – jame. Jeigu atsijungiate , tai jį prarandate. Vėliau galite vėl prisijungti. Tai – amžina.
Tai, kad jaučiate baimę, yra labai gerai. Kas vadinama pirmuoju įsakymu? Baimė atsijungti nuo dvasinio lygmens, jį prarasti, negalėti duoti ir t. t. Tai yra svarbiausia. Taigi, turite gerą pagrindą tvirtam ryšiui su mumis palaikyti.

Iš 2014 m. vasario 11 d. pamokos rusų kalba

Klausimas: Kaip gali būti, kad išsitaisymo pabaigoje tarp žmonių liktų kažkokių skirtumų, tačiau mes būtume absoliučiai lygūs?
Atsakymas: Tai tarsi simfoninis orkestras, kuriame kiekvienas atlikėjas yra išskirtinis muzikantas, pasaulinė įžymybė, tačiau vienas groja smuiku, kitas – violončele, trečias – fagotu ir t.t. Visi šie muzikantai skiriasi vienas nuo kito, tačiau yra vienodo lygio.
Tokios lygybės norime pasiekti tarp žmonių. Nors visi skiriasi nuo gimimo, mes norime, kad visi pasiektų tą patį lygį. Jei kiekvienas duoda visai integraliajai sistemai, tai jis absoliučiai lygus su kitais. Nėra didelių ir mažų. Tokie skirtumai egzistuoja tik iki išsitaisymo pabaigos, o po jos visi papildo vienas kitą ir susilygina.

Iš 2014 m. vasario 17 d. pamokos apie „Mokymą apie dešimt sfirų“

Klausimas: Ar užuojauta kenčiančiai visuomenei rodo, kad dvasinis indas formuojamas teisingai?
Atsakymas: Kai stengiamės, dirbdami su plačiąja visuomene, tai siekiame laimėjimų egoistiniais tikslais, todėl mums lengva tęsti šį darbą. Mes jau tiek investavome į šiuos žmones, kad jaučiame juos kaip artimus ir esame suinteresuoti jų sėkme. Štai dėl ko platinimas praplečia mūsų norus. Jei virsime tik grupėje, tai galiausiai ji įšals tam tikroje statiškoje būsenoje. Mums bus vis sunkiau bendradarbiauti ir glaudžiau suartėti. Štai kas iš tikrųjų vyksta.
Kai dirbame su kitais žmonėmis, pradedame jaudintis dėl jų pažangos, sėkmės. Vadinasi, judame pirmyn kartu su šiais savo mokiniais, nors kiekvienas savo pakopoje, o kai grįžtame iš savo mokinių, tai žvelgiame į grupės draugus kitaip nei anksčiau.
Bet iš karto, tiesiogiai susijungti su sau lygiais tame pačiame lygyje, kad taptume vienu žmogumi su viena širdimi – labai sunku. Tik po to, kai pasirūpiname žmonėmis, kurie yra žemiau, suminkštėjame, gauname davimo pojūtį savo nore mėgautis, o iš jo jau pereiname į tokius pačius norus duoti grupės draugų atžvilgiu.

Iš 2014 m. vasario 25 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Išėjimas į žmones“  – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Visas kūrinio dalis sujungti į vieną sistemą

Ar reikalinga kabala masėms?

Suvokti tai, kas vyksta, galima tik iš aukštesnės pakopos ir tik žemiau, bet ne iš dabartinės būsenos. Jei esu tam tikros būsenos, tai negaliu jos suvokti, juk kiekvieną akimirką ją organizuoja aukštesnysis. Tik suvokdamas šį aukštesnįjį galėsiu pažinti  dabartinį save. Todėl žmogus niekada nesuvokia savęs ir savo būsenos.
Aš esu kažkurioje pakopoje ir aukščiau manęs yra aukštesnysis, kuris sukūrė mane: visą mano vidinę būseną ir išorines sąlygas, juk iš esmės tai vienas indas. Jis mane sukūrė, o aš – jo rezultatas, kūrinys. Ir todėl nesuprantu savęs, nesuvokiu nei savęs, nei mane supančios tikrovės.
Dėl to šios tikrovės atžvilgiu niekada negaliu priimti jokių teisingų sprendimų. Man apskritai draudžiama priimti sprendimus susijusius su savimi, juk būtinai suklysiu. Aš neturiu tų savybių, kurios mane pagimdė, nes tai – aukštesniojo savybės.
Todėl, kai žmogui atrodo, kad jis priima sprendimus šiame pasaulyje, – tai neįtikėtina klaida dėl supratimo stokos. Šioje situacijoje jis panašus į kūdikį, kuris įsivaizduoja, kad jis pats kažką daro, ir neįtaria, kad tėvai įdėmiai jį stebi ir saugo nuo neteisingų veiksmų.
Vadinasi, aš niekada negaliu žinoti savo būsenos ir pakopos dabartiniame lygmenyje, kuriame  esu šią akimirką, lyginant su tomis pakopomis, kurioms aš esu Kūrėjas, o jie – mano kūriniai. Todėl, jei noriu suvokti, kas aš toks, – man reikia suvokti Kūrėją! Tik iš to suprasiu, kas esu aš pats.

Iš  2014 m. vasario 20 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Negalima stovėti vietoje

Didžiulė Kūrėjo malonė

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Aravos Kongresas. Įžanginė pamoka
Negalima užtrukti esamoje pakopoje, reikia iš karto siekti kitos ir palaipsniui pratintis prie nuolatinės būsenų kaitos. Sustoti vienoje iš būsenų nėra gerai. Visi pokyčiai mums į gera, svarbiausia, kad jie vyktų!
Parašyta, kad „Iš Ciono išeis Tora“, t. y. iš išėjimų (eciot) iš ankstesnės, netgi pačios geriausios, būsenos. Tegul tai bus kritimas iš aukštesnės būsenos į žemesnę, iš džiaugsmingos į liūdną, – nesvarbu, – svarbiausia, kad būtų kuo daugiau pokyčių, nes tik jie greitina judėjimą.
Mes visada judame į priekį, žengdami žingsnį kairiąja arba dešiniąja koja. Todėl svarbiausia nestovėti ant vienos kojos vienoje vietoje, o visą laiką judėti: iš kairės linijos į dešinę arba iš dešinės į kairę. Svarbiausia – išeiti iš ankstesnės būsenos ir pasiekti naują susivienijimo lygmenį.
Kilimai ir kritimai vyksta nuolat. Pasakojama, kad rabi Chozė iš Liublino pasakė savo mokiniui, kuris skundėsi nuolatiniais kilimais ir kritimais, kad ryte jis išgyveno 400 kritimų ir pakilimų. Nereikia manyti, kad jis juos suskaičiavo. Jis tiesiog žinojo pakopų, kuriomis pakilo, skaičių: t. y. pakopą, kurioje buvo anksčiau, ir pakopą, kurioje atsidūrė. Todėl jis žinojo, kad jų buvo 400. Be to, 400 –  tobulasis skaičius.
Kuo daugiau vidinių pakitimų vyksta žmoguje, tuo geriau. Nereikia analizuoti, geri jie ar blogi. Nebūna blogų pokyčių! Baal Sulamas rašo, kad džiaugiasi atskleidžiamais nusidėjėliais, juk jeigu jie tapo žinomi, vadinasi, juos galima ištaisyti. Tegul man blogai, bet kartu aš džiaugiuosi, kad galiu ištaisyti šį blogį. Todėl yra gerai patirti daug kilimų ir kritimų.
Be to, jie padeda draugams. Kiekvienas patiriame daug vidinių pokyčių, o jungdamiesi mes perduodame juos vienas kitam. Vadinasi, laimi visi ir sparčiai juda į priekį.

Iš 2014 m. sausio 30 d. įžanginės Aravos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Integraliojo auklėjimo kongresas. Seminaras Nr. 1
Mes, kabalistai, esame išrinktieji ta prasme, kad iš aukščiau gavome norą išmokti rasti ryšį su Kūrėju, atskleisti Kūrėją visos žmonijos akivaizdoje.
Žmonija taip pat pribrendo naujam etapui, nes gamta ją stumia pirmyn, bet savaime jo norėti žmonėms  nepradės. Pas mus ateis dar keletas tūkstančių ar milijonų, bet tai mažoji visos žmonijos dalis. Daugiau neateis.
„Galvos“ dalis visada tokia: ji mažytė kaip mikroprocesorius kompiuteryje, bet nustato ir sprendžia viską, o kitos dalys tai realizuoja.
Tai štai, mes ir esame ši „mikroschema“. Mes turime prisijungti prie visos žmonijos, pradėti dirbti su žmonėmis, jungtis su jais, rasti bendrą kalbą, susikurti žodyną, įvairius įvaizdžius, pavyzdžius, pravesdami seminarus ir taip toliau.
Mažus vaikus mokome visko, ką žino suaugusieji, tik paprastesniu lygiu – nesudėtingais pavyzdžiais ir veiksmais. Kad ir kiti žmonės jungdamiesi tarpusavyje  pajustų savo tolimesnę, norimą būseną, turime juos skatinti, visąlaik kažkuo masinti.
Mes patys visą laiką kylame arba krentame, todėl turime patys save stiprinti.
Kitiems taip nėra. Juos reikia visą laiką kviesti, apkabinti, sušildyti, aptarnauti. Reikia aiškinti metodiką tokiu lygiu, kurį jie supranta, kad galėtume būti susijungę ir kartu su jais kilti į būsimą pakopą. Mes imame juos su savimi kaip vaikus į kelionę – sodiname ir vežame. Vaikas gali būti kartu su tavimi, netgi ant rankų, arba bėgioti netoliese, bet visą laiką tavo prižiūrimas, nes pats nežino kelio ir neturi jo žinoti. Nereikia iš žmonių reikalauti nieko, išskyrus viena: „Jeigu tu su mumis – viskas bus gerai.“
Toks turėtų būti mūsų kreipimasis į visuomenę. Be šito, net ir sukūrę mūsų bendrą kli, nesugebėsime pakilti. Galime pasiekti minimalųjį lygmenį, bet ne daugiau. Juk mus visus pažadino tik tam, kad ištrauktume paskui save visą žmoniją. Reikia į tai žiūrėti labai rimtai. Mes galime pakilti tik tuo atveju, jei sėkmingai dirbsime su plačiąja auditorija. Kol tai nepavyks, visuomenė bus balastas, neleidžiantis mums pakilti.

Iš 2014 m. vasario 2 d. integraliojo auklėjimo kongreso 1-ojo seminaro

Daugiau šia tema skaitykite:

Liaudžiai reikia išrinktųjų

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Ar reikalinga kabala masėms?

Klausimas: Kaip meilė keičiasi, pereinant iš vienos stadijos į kitą? Kaip ji transformuojasi, kokios yra meilės rūšys?
Atsakymas: Tai, kas mūsų pasaulyje laikoma meile, kabalos moksle nėra laikoma meile.
Žemiškoji meilė – tai meilė, nukreipta į save, jai priskirtini visi mūsų jausmai, o ta meilė, apie kurią kalbama kabaloje, – tai jau meilė, nukreipta iš savęs: kad ir ką neigiamo jaustume savo egoizme meilės šaltinio atžvilgiu, mylime jį, nepaisydami šių pojūčių.
Tai ne mazochizmas, o egoizmo peržengimas, kai jam pasipriešindami galime mylėti. O jei be „pasipriešinimo“ – vadinasi – mylime save, savo egoizmą.
Todėl visos žemiškosios meilės rūšys: vaikui, vyrui, žmonai, nesvarbu kam – visa tai yra meilė sau.
Šitaip atotrūkis nuo žemiškosios meilės tęsiasi per visas 125 pakopas. Ir tik tiek, kiek pasipriešiname savo egoizmui, galime pasiekti neutralią savybę, o paskui davimo savybę, o vėliau meilės savybę – gavimą dėl davimo. Tokia seka kiekvienoje pakopoje.
Kitaip tariant, kiekvienoje pakopoje atliekame susitraukimą (cimcum), uždarydami savo egoizmą, paskui vyksta tolimesni etapai: užgimimas (ibur), maitinimas (enika) ir didžioji būsena (mochin).

Iš 2014 m. vasario 11 d. pamokos (rusų kalba)

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės ginklas priverčia pasiduoti

Melodija dviem balsams

Visas pasaulis – po vienu skėčiu