Klausimas: Kas po kongresų turėtų kokybiškai pasikeisti grupės ir platinimo darbe? Mūsų laukia naujas etapas, kurio kol kas dar nejaučiame. Kaip jums atrodo – koks jis?
Atsakymas: Dabar mes labiau susijungėme, pradėjome geriau suprasti vienas kitą ir ėmėme jausti draugus skirtingose pasaulio dalyse kaip vieningą grupę. Kartu mes netgi prasirgome, bet visa tai siunčiama iš Aukščiau ir bus mums tik į naudą, tapsime dar sveikesni.
Kadangi dabar esame labiau tarpusavyje susiję, bendra mūsų galia išaugo daug kartų, todėl mes daug giliau suvoksime medžiagą, netgi „Mokymą apie dešimt Sfirot“ – dvasinę mechaniką. Ji staiga taps mums artimesnė.
Matome kaip vaikas, gavęs mobilųjį telefoną arba kompiuterį, tarsi nieko nesuprasdamas žaidžia su juo, o paskui netikėtai ima teisingai spaudyti mygtukus. Iš kur jis žino, ką spausti? Nes jis jau sukurtas šiam lygmeniui. O mes negalime, nes esame sukurti praėjusiam lygmeniui.
Todėl kai mes tarpusavyje susijungiame, iš karto peršokame į aukštesnįjį lygmenį, ir viskas, apie ką kalbama kabaloje, mums tampa gerokai artimiau ir tikriau.
Be to, atsižvelgdamas į mūsų pasiektą pažangą, pamokas skaitysiu aukštesniu lygiu. Orientuosiuosi į savo pojūčius ir pažengusias grupes, kurios savo pastangų dėka yra aukščiau kitų.

Iš 2014 vasario 11d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žingsnis po žingsnio

„Savųjų brolių ieškau“…

Embriono gyvybė priklauso nuo virkštelės

Svarbu nepamiršti svarbiausio dalyko: visi apibrėžimai, klausimai, paaiškinimai, būsenos turėtų būti analizuojamos tik grupės kontekste. Visa kita priskiriama materialiajam pasauliui. Aš galiu mąstyti apie aukščiausias sąvokas, bet tai neturės reikšmės, nes nebus susiję su dvasingumu.
Dvasingumui priklauso tik viena: mano susijungimo su grupe forma, kuri vadinama embriono forma. Tik tai priklauso dvasingumui ir įgauna davimo formą, o visa kita – ne!
Todėl aš klausinėju, klausausi, atsakinėju, mąstau apie tam tikrus klausimus seminare, bet mano samprotavimai turi būti grįsti tik vienu kriterijumi: mano šią akimirką esamo ryšio su grupe stiliumi. Tai vadinama „forma“, kuri dabar man yra labai svarbi. Kiekvieną sekundę svarbus tik mano susijungimo su grupe pobūdis, kuris ir lemia mano dvasinio parcufo formą ir jo aukštį.
Nesvarbu, ką svarstome – aš galvoju tik apie tai. Šis ryšys man visų svarbiausias, tarsi placenta ir virkštelė embrionui, ir nieko, išskyrus tai. Tai reiškia „visą laiką būti prisijungus prie šaltinio“. Tada formuojančiąją ir laikančiąją jėgas lems vienintelis rodiklis – mano ryšys su grupe.
Negalima to pamiršti, nes pakimbi ore ir užsiimi abstrakčia filosofija, o ne konkrečiais išaiškinimais.

Iš 2014 m. vasario 18 d. vienybės seminaro

Daugiau šia tema skaitykite:

Švitras egoizmui – balzamas širdžiai

Šviesa nuo kalno viršūnės

Būrys nepastebėjo, kad prarado kareivį

Integraliojo auklėjimo kongresas. Antrasis seminaras
Kiekvienas iš mūsų kadaise buvo embrionas motinos įsčiose. Mama jį augino, jis augo joje… Įsivaizduokite būseną, kai esate ten, viduje. Kaip, apskritai, tai išgyvenama?
Ši būsena panaši į dabartinį mūsų vystymosi laikotarpį. Juk išėjimas į dvasinį pasaulį vyksta absoliučiai tais pačiais etapais, kuriais vystosi embrionas. Ir atvirkščiai, būtent iš dvasinio pasaulio nusileido iki mūsų pasaulio dvi priešingos jėgos – davimo ir gavimo – ir jos mus vysto.
Kone tūkstantis knygos „Mokymo apie dešimt sfirų“ puslapių yra skirta mūsų vystymuisi dvasiniame pasaulyje. Ten parašyta, kaip vyksta šių jėgų nusileidimas, kaip gimstame ir vystomės mūsų pasaulyje.
Kaip gi mes galime vystytis?
Grupė yra mūsų vystymosi įsčios ir mums reikia jomis rūpintis. Mes turime vystytis sąmoningai ir tuo dvasinis pakilimas, dvasinis augimas skiriasi nuo bet kurio kito.
Embrionas mūsų pasaulyje nesirūpina vieta, kurioje auga. Jis vystosi nesąmoningai. Taip ir žmonija vystosi nesąmoningai: ją veja kažkur pirmyn kažkokios jėgos, paskatos, savybės, troškimai, „atsitiktinumai“ ir t. t. Iš kitos pusės, mes turime susikurti sau aplinką, kuri mus augins, patys. Tik šioje aplinkoje pakilsime. Jei neaukštinsime grupės, nesusitelksime, nesusivienysime, nesirūpinsime tuo, kad ji būtų glaudžiai susitelkusi, vieninga, negalėsime joje vystytis.
Baal Sulamas rašo, kad istorijoje, deja, buvo tokių atvejų, kai embrionas pasirodė esąs negyvas, nes grupė staiga dėl kokių nors priežasčių nustodavo rūpintis vienijimusi tarpusavyje.
Kiekviename etape turime susijungti vieni su kitais vis stipriau. Tai kilsteli mus aukštyn, praeiname dar vieną stadiją, dar vieną dieną, kol užbaigsime visus devynis mūsų vystymosi mėnesius. Tada gimstame. Visa tai vyksta dėl dvasinių dėsnių, todėl juos žinantis žmogus tiksliai jaučia ir tai, kaip vystomasi mūsų pasaulyje.
Taigi, grupės vystymąsi turime vertinti labiau nei asmeninį, kad per grupę kiltume. Taip vyksta augimas: mes sukeliame sau Aukštesniosios Šviesos poveikį, reikalaujame iš Jos, prašome, meldžiame, meldžiamės, kad Ji pakeltų, sutelktų, sujungtų mus. Šis mūsų susijungimas pritraukia mums supančiąją jėgą, „įsčias“, kuriose gimstame, vadinamąją Malchut, arba Šchiną. Joje kaskart atrandame didesnį panašumą į Žmogų.
Tuo pat metu, žinoma, veikia dvi jėgos, priešingos viena kitai – gavimo ir davimo, kurios turi įgyti atitinkamos pusiausvyros būseną. Kiekvieną kartą iš jų pusiausvyros gimsta kilimas. Tada siekiame naujos pusiausvyros – ir vėl kilimas. Taip mes su jumis kylame ir gimstame. Kitaip tariant, mes patys save auginame. Tačiau turime suvokti šias dvi mus žadinančias jėgas visada teigiamai, džiaugsmingai, nors jos nėra labai malonios, todėl kad braižo mūsų egoizmą kaip švitrinis popierius, sukeldamos įvairiausių nemalonumų. Visa tai mums organizuoja Kūrėjas – Tik Jis. Jis žino begalę poveikio būdų ir kiekvieną akimirką nuleidžia kažką kiekvienam iš mūsų ir visiems kartu.
Tai štai, kiekvieną Kūrėjo judesį mūsų atžvilgiu, kitaip tariant, kiekvieną savo būseną pasaulyje, gyvenime turime būti pasiruošę suvokti kaip palaiminimą, kaip didžiulę sėkmę, turime suprasti, kad taip Jis bendrauja su mumis, taip veda mus, ir priskirti prie „Nieko nėra išskyrus Jį“ ir to, kad Kūrėjas absoliučiai geras… Taip, Jo poveikis mums atrodo priešingas absoliučiam gėriui, nes suvokiame jį savo egoizme. Bet kai tik susijungiame, iš karto Kūrėjo poveikis virsta tuo, kuo yra iš tikrųjų – absoliučiu gėriu.
Kartais jaučiame tai per susitikimus, bendrus vienijimosi veiksmus. Kartais tai ateina žmogui asmeniškai, savarankiškai, bet toks vystymasis nėra pageidautinas. Pageidautina, kai visa grupė teisingai suvirškina visus Kūrėjo poveikius.
Visi jie nemalonūs. Malonūs tampa tik tada, kai juos teisingai tarpusavyje sujungiame, surasdami viduriniąją liniją tarp dešiniosios ir kairiosios (tarp gerų ir blogų būsenų), kai kartu jas nukreipiame į mūsų dvasinį pakilimą, susijungdami tarpusavyje.
Praktiškai mūsų darbo esmė yra kiekvieną egzistavimo akimirką teisingai suvokti Aukštesnįjį poveikį, teisingai jį vertinti. Reikia nuolatos analizuoti, grįžtant prie to, kad viskas, kas vyksta su mumis, manyje, širdyje, mintyse – visa tai, kas kyla, bet kokios mintys, norai, paskatos – visa tai sukelia manyje Šviesa.
Kokiu tikslu? Kad aš, reaguodamas į tą poveikį, susijungčiau su draugais. Susijungčiau ir paprašyčiau, kad šis poveikis taptų mums pakilimu į būsimą būseną – davimo savybę.
Mums su jumis reikia nusiteikti nepraleisti šių galimybių. Paprastai tik retais momentais išgyvendami savo būsenas suprantame, kad viskas mumyse kyla iš Kūrėjo ir tik tam, kad „įkalbėtume“ Jį paversti tą pokytį teigiamu. Kiekvieną mūsų laiko, mūsų egzistavimo akimirką skamba nuolatinis Kūrėjo kvietimas pakilti pas Jį. Mums tereikia siekti jo nepraleisti.
Svarbiausia šiuo atveju sąlyga „kelti savo širdį Kūrėjo keliuose“. Visą laiką kiekvienas iš mūsų ir visi kartu turime siekti būti jautresni tarpusavio santykiuose su Juo. Tada pajusime Jo pokalbį su mumis, suprasime, ką Jis nori mums pasakyti. Jis kalba būtent sukeldamas mumyse pojūčius, o mes – į juos reaguodami. Paskui vėl gauname naują pojūtį ir vėl į jį atsiliepiame.
Taip ir mokomės. Panašiai mokomas ir vaikas: jis reaguoja į dirgiklius. Teisingai ar neteisingai reaguoja – nesvarbu, bet pamažu auga. Ir mes su jumis taip augsime.

Iš 2014 m. vasario 2 d. Integraliojo auklėjimo kongreso antrojo seminaro

Daugiau šia tema skaitykite:

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose

Proveržis pro bendro rato centrą

Jautrumas Šviesai

Integraliojo auklėjimo kongresas. 4 seminaras.
Prieš atsirandant mūsų pasauliui buvo sutvertas dvasinis indas, vadinamasis kli, ir įvyko jo sudužimas. Todėl dabar mūsų pasaulyje turime jį restauruoti, surinkti iš sudužusių dalelių. Šios dalelės – mes su jumis! Sudužimas reiškiasi tarp mūsų vienas kito pajautimo stoka.
Dalis šių dalelių, vadinamųjų kelim, t. y. mūsų, buvo pažadintos Aukštesniosios jėgos, todėl ėmė ieškoti gyvenimo prasmės.
Gyvenimo prasmė yra tai, kas aukščiau mūsų gyvenimo, nes jo ribose nekeliame šio klausimo, galvojame tik, kaip geriau įsitvirtinti. Klausimas „kodėl“ yra aukščiau mūsų pasaulio, jis skirtas mūsų gyvenimo šaltiniui, Kūrėjui.
Apskritai, vystydamasi visa žmonija juda vienybės link, tačiau nelabai maloniais ir nelabai greitais būdais. Šitaip visi vystėmės iki dabartinio momento, finišo tiesiosios, kurioje visi turime pradėti vienytis.
Yra grupė – tai mes, pažadinti Aukštesniosios jėgos. Mes ir turime išmėginti šią ištaisymo metodiką ir susivienyti su Kūrėju minimalia forma, nes prisijungimas prie Kūrėjo įmanomas tik tuo laipsniu, kokiu gausime norus iš viso pasaulio.
Iš viso pasaulio gausime įprastus norus, t. y. visų šešių tipų, kuriuos susistemino Baal Sulamas. Tai norai, priklausantys pačiam žmogui, jo kūnui, nukreipti į maistą, seksą bei šeimą, taip pat norai, skirti žmogaus sąveikai su visuomene ir susiję su turtu, garbe bei žiniomis.
Šie šeši norai veikia kiekviename mūsų pasaulio žmoguje, tik kiekviename jie skirtingai reiškiasi. Be to, kiekviename iš jų yra labai daug įvairiausių sudėtinių dalių – smulkesnių norų.
Visa žmonijos raida, pradžioje išauginusi žmonių norus, susijusius su maistu, seksu ir šeima, turi atvesti juos prie tokių stadijų, kuriose jie sustiprintų valdžios, garbės, turto ir žinių norus, o juos išgyvenę aptiktų tuštumą. Nors kol kas sunku sakyti, kad visa žmonija išgyvena tokias būsenas.
Maistas, seksas, šeima – tai gyvūninio lygmens norai, kurių nereikia taisyti. Štai aukštesniuose žmonijos noruose – turto, valdžios ir žinių – reiškiasi didesnis egoizmas, tačiau ir jis reikalingas tik tam, kad rastume tikro užsipildymo stoką, krizę. Juk negebėjimas užsipildyti ir jaučiamas kaip krizė.
Tai štai, šiuo metu esame tokiame etape, kai žmonija išgyvena įvairiausius krizinius reiškinius. Be to, šie kriziniai reiškiniai visą laiką persiduos iš vienų kitiems. Vieni daugiau reikšis ekonomikos, kiti – moralės problemomis, treti – politikos, ketvirti – šeimos… Apskritai, krizės bus daugialypės, daugiaveidės. Atsižvelgdami į tai turėsime suprasti, kaip dirbti su žmonėmis.
Iš principo, metodika viena, bet prieiti prie žmonių turime pagal jų poreikius. Vadinasi, priėjimas prie kiekvienos civilizacijos, kultūros, kuri šiandien egzistuoja pasaulyje, turi būti ypatingas. Todėl ir vystosi norai įvairiose šalyse, įvairiuose žmonėse, įvairiuose regionuose – pagal tai, su kuo mums reikia dirbti.
Pažiūrėkite, kaip siekiu realizuoti dvasinį norą į priekį išsirovė Lotynų Amerika ir kaip nuo jos atsilieka Europa. Priėjimai visiškai nevienareikšmiai. Mes nežinome kodėl, bet taip viskas vyksta.
Turime visą laiką jausti pulsą, matyti, kam skirti daugiau pastangų, kur didesnis poreikis, didesnė galimybė pasireikšti. Nors pasaulis visuotinai tarpusavyje susijęs, vis dėlto, skirtingose jo dalyse vyksta skirtingi pasikeitimai.
Turime koncentruoti dėmesį ten, kur yra išsitaisymo, dvasinio, vidinio pasikeitimo poreikis, arba, kaip rašo Baal Sulamas knygoje „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“, kai yra klausimas apie prasmę, gyvenimo „skonį“: „Kuo aš galiu save užpildyti?“ Kai žmonėms kyla toks klausimas, jie jau yra pasiruošę mūsų nešamai žiniai.
Kaip minėta, šis klausimas gali apimti įvairius lygmenis, pradedant nuo kasdieninių problemų ir baigiant aukštesnėmis, dvasiškesnėmis, labiau vidinėmis problemomis. Taigi, mūsų laukia sudėtinga užduotis.
Reikalas tas, kad negalėsime prisijungti prie Kūrėjo, jeigu nepasireikšime kaip Jo vienybės, Jo įtakos, Jo valdžios visam pasauliui laidininkai, kad galėtume patraukti paskui save visą žmoniją. Juk visa sistema patyrė sudužimą tik tam, kad iš šio sudužimo imtume jausti Kūrėją, kad pakiltume į Jo lygmenį. Tuo ir pasireiškia, ir išsprendžiama Kūrėjo santykių su kūriniais problema. Kūrėjas kaip geras ir kuriantis gėrį pasireiškia tuo, kad kūriniai pakyla iki Jo lygmens ir tampa tokiais pačiais kaip Jis. Be to, absoliučiai visi, kartu.
Šiame kelyje privalome sekti pulsą, be to, būti labai jautrūs mažiausiems pokyčiams.
Mes su jumis ir dabar esame Aukštesniajame pasaulyje, Begalybės pasaulyje – apsupti ir persmelkti visos Begalybės šviesos, Kūrėjo šviesos. Nėra visiškai jokio skirtumo tarp to, kur esame dabar ir kur būsime. Niekas nesikeičia, išskyrus mūsų pajutimą, mūsų sensorius. Keičiasi mūsų jautrumas – turime jį atskleisti ir išvystyti, kad pajustume Šviesą. Esame Šviesoje, daugiau nieko ir nėra.
Taigi, visi pokyčiai vyksta mumyse, niekur nereikia eiti. Privalome tik dirbti savyje, visą laiką didindami jautrumą Aukštesniajai šviesai. Tai mūsų užduotis.
Problema ta, kad nėra materijos be judėjimo. Materija egzistuoja tik nepaliaujamame judėjime, kaitoje. Teoriškai imant, be judėjimo viskas išnyktų. Tai matome stebėdami atomus, elementariąsias daleles, iš kurių atomai sudaryti. Todėl pajusti aukštesniojo pasaulio neįmanoma, nepadidinus mūsų jautrumo pokyčiams, kurie mumyse vyksta.
Žmogui kartais atrodo, kad niekas nesikeičia, kad viskas sustingo, apmirė, nebejuda. Toks „sustingusios gyvenimo masės“ pajutimas mums rodo, kad turime jautriau priimti mažiausius judesius. Mažiausi judesiai – noruose.
Kai tik pradedame jungtis į grupę, kuri per mūsų tarpusavio ryšius verčia orientuotis į Kūrėją, iš karto gauname begalinį pokyčių skaičių kiekvieną sekundę. Imame jausti, kad sekundė – tai milžiniška laiko zona, besitęsianti nuo pradžios iki galo. Joje įvyksta daugybė pokyčių. Štai tokį jautrumą pokyčiams turime įgyti.
Tikiuosi, kad skirtingų kontinentų, įvairių civilizacijų ir kultūrų įsijungimas vienų į kitas, kurį dabar visi kartu išgyvename, taps didesnio jautrumo pokyčiams pamatu. Kiekvieną akimirką imsime jausti milžiniškus noro, krypties, jutimo, suvokimo pokyčius. Visa tai kiekvieną sekundę kontroliuosime ir per ryšį su grupe kiekvieną kartą nukreipsime į Kūrėją ir labai greitai pabaigsime likusią kelio atkarpą, reikalingą Jo pirminiam atskleidimui.
Kūrėjo atskleidimas vyksta būtent šiuose nenutrūkstamuose pokyčiuose, nes konstantos, pastovumo nėra. Kai tik sustoji, viskas išnyksta!
Todėl nuolatiniai pokyčiai yra Aukštesniojo pasaulio, Kūrėjo pajutimo garantas. Mūsų pasaulyje, mūsų pajutimuose gali būti kažkas pastovaus, o dvasiniame – ne. Todėl gerai įsidėmėkime: ši sąlyga gali būti vykdoma tik tada, jeigu per grupę nuolatos esu pririštas, prirakintas prie Kūrėjo.
Kaip didinamas jautrumas dvasiniam pasauliui, kuriame esame?
Jeigu išeinu iš savęs ir bandau įsiklausyti į tai, ką kalba draugas, staiga atsiduriu tam tikroje tuščioje jo vidinėje erdvėje. Kaip gi man tenai pajausti įvairiausius pokyčius, judesius – tokius, kad patekčiau į jo vidinius norus, siekiančius Kūrėjo, ir kad mes Jo siektume kartu?
Kūrėjas mums atsiskleidžia ir yra suvokiamas mūsų tiek, kiek esame Jam jautrūs, t. y. tada, kai mums atsiskleidžia supančios erdvės platybė ir mes stengiamės pajusti jos savybes, pokyčius joje, jos virpesius savo atžvilgiu, tiksliau, savo virpesius jos atžvilgiu, pasikeitimus mumyse davimo ir meilės savybės atžvilgiu.
Kad galėtume priderinti save kaip radijo imtuvą davimo ir meilės savybei, mums duotas visas mūsų pasaulis. Iš pradžių vyksta apytikslis prisiderinimas prie draugų. Po to įtraukiami vis didesni mūsų išorinio pasaulio ratai, kad dar tiksliau, dar jautriau sureguliuojame save priimti davimo ir meilės savybės pasireiškimą. Tokiu būdu vis stipriau imame jausti Kūrėją.
Visas mūsų pasaulis, visi kūriniai, jų sudužimas ir ištaisymas reikalingas tik šiam susiderinimui, kad galėtume pajusti davimo ir meilės savybę, o tai ir yra Kūrėjas. Kol visa žmonija neįžengs į šią tarpusavio santykių, svyravimų, savęs suderinimo sistemą, ji negalės iki galo atskleisti Kūrėjo – nė vienas mūsų pasaulio žmogus.
Praeityje kabalistai atliko didžiulį darbą, bet jų pojūčių diapazonas buvo labai ribotas, nes pasaulis dar buvo tokių pojūčių pradžiai visiškai nepasiruošęs.
Tačiau šiandien jau matyti, kad žmonija pasiruošusi įsijungti į tokius davimo ir meilės pojūčių išaiškinimus ir per juos pažinti Kūrėją. Kitais žodžiais tariant, šiandien įgyvendinama nuostata „nuo meilės kūriniams – prie meilės Kūrėjui“, būtent didinant jautrumą davimui, vienijimuisi, tarpusavio įsijungimui pagal principus: „Nedaryk kitam to, ko nenori sau“, „Pamilk kitą kaip save“.
Mūsų susiderinimas tarpusavyje atgręžia mus Kūrėjo kryptimi. Palaipsniui plėsdami mūsų jautrumo zoną, kol įsitrauks visa žmonija, šiame naujame davimo ir meilės organe atskleidžiame Kūrėją.
Taip realizuojama taisyklė „nuo meilės artimui – prie meilės Kūrėjui“, būtent pajutime, didinamame jautrume.

Iš 2014 m. vasario 2 d. Integraliojo ugdymo kongreso ketvirtojo seminaro

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės taško gimimas

Išfokusuota vienybė

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Klausimas. Ar gali mokinys, norintis susijungti su mokytoju, sąmoningai arba netyčia padaryti ką nors prieš mokytojo valią ir taip „užsukti“ savo dvasinį čiaupą? Kaip veikia ši sistema?
Atsakymas. Čiaupas bet kuriuo atveju bus užsuktas, nes suveiks savybių neatitikimo dėsnis. Šiuo atveju mūsų ryšys yra negalimas ir atsiranda atotrūkis. Dabar reikia atkurti ryšį ir labai svarbu, kokia forma įvyko nutrūkimas, kaip aš jį padariau. Ar man reikia pereiti visas 4 ištaisymo stadijas, išgyventi tremties gilumą, įsisąmoninimą, t. y. patirti visišką atsitraukimą?
Galbūt suklydau netyčia, o galbūt kenkiau sąmoningai – labai svarbu, koks nusikaltimo pobūdis. Būna, kad už žmogžudystę ištremia į dykumą arba nubaudžia mirtimi, bet būna, kad niekaip nebaudžia, jeigu nužudymas įvyko karo mūšyje arba ginantis, kai buvai puolamas peiliu. Yra įvairių atvejų, bet jie jau priklauso ištaisymui, ryšio atkūrimui.
Jeigu nesivadovauju tuo pačiu noru, kaip ir mokytojas, ir neteikiu mokytojui jokio malonumo, tai tiesiog neturiu su juo ryšio.
Jeigu noriu pasitarnauti mokytojui tam, kad kažką gaučiau mainais, tai palaikau su juo ryšį, bet per supančią Šviesą. Kol kas kuriu ryšį alternatyvia, o ne tiesiogine forma. Tiesiogiai aš negaliu išlaikyti santykio su savo mokytoju teikdamas jam džiaugsmą. Džiuginu jį, bet tuo pačiu metu ketinu gauti kažkokios naudos sau, t. y. džiuginu egoistiškai.
Iš esmės aš noriu suteikti malonumą jam, o per jį – Kūrėjui. Aš planuoju šią grandinę. Kol kas nemoku to daryti, bet jau lyg ir pasirinkau teisingą kryptį pagal savo gabumus, savybes. Tai vadinama „netiesiogiai dirbti kuriant ryšį tarp GE ir ACHAP“: dar tokio ryšio neturiu, neatsisakau savęs prieš aukštesnįjį, o saistau save su juo per supančią Šviesą. Taip yra todėl, kad pagal savo prigimtį negaliu palaikyti su juo tiesioginio ryšio, t. y. nesu laisvas.
O jeigu man neaišku, kad elgiuosi prieš mokytojo norą, tai neturiu nė lašo vilties ką nors iš jo gauti. Taip mes pradedame jausti, jog mumyse atsiranda kitoks, naujas protas. Aš tarsi liaujuosi daryti išskaičiavimus šio pasaulio lygmenyje, pagal savo logiką, savo mintis ir sprendimus, nes šie išskaičiavimai visiškai neatitinka mūsų metodikos.

Iš 2014 m. vasario 27 d. pamokos tema „Mokytojas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išorinė pagalba – vidiniui ryšiui

Pajusti mokytojo norą

Kūrėjo garsiakalbis

Įsijungti į kitus ir įveikti pasipriešinimą tam įsijungimui įmanoma, tik pavertus save nuliu. Tada galiu nepastebimai prasiskverbti į sistemą tarsi virusas, ir ji manęs nepajus. Nuo virusų taip sunku apsiginti būtent todėl, kad jie sugeba tapti nepastebimais apsauginėms organizmo sistemoms.
Kuo labiau kiekvienas iš mūsų jaus ir anuliuos save prieš grupę, tuo labiau galės į ją įsijungti. Kuo didesnė tavo pastanga nusižeminti prieš kitus, tuo gilesnis tavo įsijungimas. Būtent šitaip tinka rungtyniauti: kas labiau anuliuos pats save. Šito turi siekti kiekvienas ir įkvėpti kitus.
Kuo kiekvienas draugas labiau anuliuos save prieš kitus, tuo labiau susitelks grupė. Kai tik šis visų įsijungimas pasieks pirmąją pakankamą pakopą, mes tapsime viena visuma ir nedelsiant pajausime pirmąjį ryšį su Kūrėju. Kadangi būsime anuliavę savo asmeninę egoistinę formą ir pasiruošę tapti moliu Meistro rankose, mumyse pasireikš Kūrėjo forma.
Po to mums pridės egoizmo ir vėl turėsime anuliuoti save, kad įsijungtume vienas į kitą. Taip dirbsime, kol susijungsime į vieną visumą, kuri neturi jokios formos ir yra pasiruošusi viskam, kitaip tariant, sutiksime tapti medžiaga Meistro rankose. Tada vėl įgysime Kūrėjo formą: jau tikslesnę ir konkretesnę, dar geriau Jį pažinsime.
Kūrėjas valdys mus ir pripildys savo daugialypėmis savybėmis, įsikūnydamas į visas mūsų mintis ir troškimus bei suteikdamas jiems savo formą. Taip pirmą kartą pasieksime tokią būseną, kad visoje mūsų medžiagoje egzistuos tik Aukščiausiojo forma.
Tačiau pakeliui į šią būseną vienos dalys gali su ja sutikti, o kitos negali, todėl susitraukia ir atsiskiria. Taip stumiamės į priekį: svarbiausia yra abipusis įsijungimas, o jis vyksta tik anuliuojant save prieš tuos, į kuriuos nori įsijungti.

Iš 2014 m. sausio 21 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tavo akys pamatys Kūrėją, ir niekieno kito!

Proveržis pro bendro rato centrą

Kongresas Maskvoje.  2-oji pamoka
Klausimas: Kas yra greitis ir pagreitis dvasiniame pasaulyje ir kaip galime tuo pasinaudoti?
Atsakymas: Gamta verčia mus vystytis patiriant kančias, tai yra jaučiant, kad nėra pripildymo esant šios būsenos ir turint galimybę prisipildyti esant kitos būsenos.
Kuo labiau  tobulėjame, tuo daugiau neigiamų jėgų kaupiasi už mūsų ir tuo mažiau teigiamų jėgų traukia mus pirmyn. Matome, kad judant pagal savo egoistinę prigimtį priekyje mums mažai kas šviečia. Todėl pasaulį yra apėmusi apatija ir depresija.
Čia mes pasiekiame tokią būseną, kai žmonėms turim aiškinti, kad visos neigiamos jėgos mus stumia ne tam, kad mes nuo jų bėgtume, o tam, kad galėtume suvokti naują savo vystymosi kelią, t. y. pakeisti ketinimą, požiūrį į artimą, į pasaulį ir per jį – į Kūrėją.
Svarbiausia – ketinimas. Norai  yra pastovūs ir jų realizavimas priklauso tik nuo mūsų teisingo  ketinimo.
Mūsų pasaulyje tobulėjimo greitis priklauso nuo mus stumiančių neigiamų poveikių ir judame pirmyn iš inercijos.
Kabalos mokslo studijavimas  suteikia mums galimybę pagreitinti arba sutrumpinti laiką, kas yra vienas ir tas pats, pasitelkus tris komponentus: grupę, mokymąsi ir platinimą.
Greitis – tai parametras, kuris nuo mūsų nepriklauso: tokiu būdu Gamta mus stumia į tikslą. O pagreitis priklauso nuo mūsų.
Greitis – tai ne laiko trumpinimas. Žinoma, kad išsitaisymo kelias trunka šešis tūkstančius metų, skaičiuojant nuo pirmo išsitaisymo, kurį atliko Adomas prieš 5770 metų , iki paties paskutinio, kurį mes norim nenorim pasieksime po 220 metų.Tai vadinama greičiu kelyje.
Tačiau yra ir pagreičio galimybė. Ir kiek pagreitiname savo kelią, tiek jį kokybiškai keičiame, nes patys to norime.
Juk, pavyzdžiui, yra skirtumas tarp mažo vaiko,  kurį verčia mokytis ir jis nuolat yra spaudžiamas, ir vaiko, kuris pats viskuo domisi ir sėkmingai mokosi. Jis gali greičiau baigti mokyklą, jaustis patogiai ir gerai tarsi žaisdamas žaidimą. Taip ir mes.
Jeigu pasirenkame grupę ir joje kaip mažame pasaulyje, mažoje visuomenėje kuriame tokias sąlygas, kurios stums mus į priekį, tai į tikslą ateisime daug greičiau negu spaudžiami Gamtos.

Iš 2013 m. sausio mėn. 13 d. Maskvos kongreso  antrosios  pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti iš savimeilės kelio

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Egoizmo patarimai: visiškai priešingai

Efodo skraistę padarysi tik iš mėlynos medžiagos. Ant jos žemutinio apvado padarysi gumulus tarsi granatmedžio obuolius iš mėlynų, violetinių ir tamsiai raudonos spalvos siūlų aplink visą žemutinį apvadą – aplink visą apvadą tarp gumulų bus auksiniai varpeliai: pirma auksinis varpelis, po jo granatmedžio obuolys, ir taip pakaitomis aplink visą žemutinį skraistės apvadą.
Aaronas eidamas tarnybą ją vilkės, kad girdėtųsi jos skambesys, kada jis įeina į šventovę Viešpaties akivaizdon ir kada jis išeina – idant nenumirtų (Tora, „Išėjimo knyga“, 28 skyrius).
Kalbama apie skirtingas ištaisyto noro formas, kurios virsta rūbais ant nuogo kūno – mūsų egoizmo, ir reiškia įvairias išsitaisymo rūšis.
Iš tikrųjų visas turtingas mūsų pasaulis, visi jo garsai ir kvapai atspindi vidinius mūsų norus, kurie pasireiškia, tik patekę į išorę. Juk mes negirdime garsų, neužuodžiame kvapų tol, kol neištraukiame jų į išorę, todėl pasaulį suvokiame šalia savęs – savyje nieko negalime pajusti.
Pasaulyje egzistuoja milijardai įvairiausių objektų, įspūdžių, kurių nepastebėčiau, jei jie būtų mano viduje. O kai jie yra šalia, atplėšti nuo manęs, aš matau juos aiškiau ir galiu ištaisyti. Tik turiu suvokti, kad viskas, kas yra šalia manęs, esu aš pats, mano vidus.
Todėl šalia manęs nėra nieko, kas būtų ne mano, ko nebūtų galima ištaisyti.
Klausimas: Jei žmogus priims tai kaip formulę ir nuolat kartos, kad „visas pasaulis – manyje“, „aš – tai pasaulis“, ar galės jis pramušti sieną į dvasinį lygmenį?
Atsakymas: Ne, to nepakanka. Aš pats nieko negaliu pramušti, turiu pritraukti Aukštesniąją šviesą. Tai padaryti galiu tik teisingai dirbdamas su Šviesa: grupėje, su draugais. Savo santykiuose su kitais nors truputį panašėdamas į Aukštesniąją šviesą, palaipsniui taisausi.
Taisydamas savo santykius su kitais pagal principą „Pamilk savo artimą kaip patį save“, formuoju teisingą požiūrį į pasaulį, visas pasaulis tarsi patenka į mano vidų, priartina, įjungia mane į save.
Išeina, kad, viena vertus, aš pasaulį priimu kaip esantį šalia, todėl labai ryškiai suvokiu kiekvieną kūrinijos elementą. Kita vertus, jis tampa neatskiriama mano dalimi, todėl susilieju su visu pasauliu, tačiau tokiu masteliu, kai jis yra manyje.
Žmogui atrodo, kad jis yra didžiuliame pasaulyje. Bet kai jis palaipsniui įjungia į save mūsų pasaulį, kartu išlaikydamas rezoliuciją, atstumą tarp savęs ir bet kurios kitos pasaulio dalies, jis tarsi plečiasi ir apsivelka šį pasaulį, o visas pasaulis yra jo viduje.
Visų pasaulių sujungimas į vieną vienintelę sistemą – tai ir yra tikrasis suvokimas.

Iš 2013 m. rugpjūčio 28 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atverkime duris į Šviesą

Visata – žmogaus veidrodis

Klausimas: Kaip galima judėti pirmyn patiriant smūgius, kurie stumia mus į neviltį? Ką daryti, jei jaučiame, kad Kūrėjas mums nepadeda?
Atsakymas: Smūgiai, stumiantys į neviltį, – tai geri smūgiai. Juk jie vis dėlto palieka tau vietos, būseną, kurios būdamas gali juos nugalėti, pridėti pastangų, keistis.
Kita vertus, daug stipresni smūgiai nesuteiks tau nei jausmų, nei proto, nepaliks laisvos vietos, kurioje galėtum apmąstyti tai, kas vyksta. Tau teks tik bėgti nuo jų šalin, drebant iš siaubo, neturint galimybės pakilti aukščiau jų, analizuoti situaciją ir priimti sprendimus.
Vadinasi, reikia tik teisingai pasinaudoti tuo, kas stumia tave į neviltį. Kitu atveju ateis tokios stiprios kančios, kad dėl jų sunkumo tu jau nebegalėsi „sėdėti ir jausti neviltį“.
Ką gi daryti? Problema sprendžiama paprastai: pageidautina kaip galima greičiau pasinerti į teisingą aplinką. Tik ji padės, o vienas tu niekada nesusitvarkysi. Juk paprastai gavęs smūgį sieki izoliuotis, nori užsisklęsti, nenori nieko matyti: „Palikite mane ramybėje!“ Tai štai, vietoj to reikia iš karto eiti pas draugus. Tai tiesiog privaloma. Nenori – nesvarbu. Išsitaisymas prasideda nuo to, kad tu „mechaniškai“ eini į grupę.
Iš tikrųjų visi išsitaisymai įgyvendinami tik tarp tavęs ir draugų. Ir todėl jokiu būdu negalima pasitraukti, užsidaryti savyje, pasiduoti spaudimui ir nuo visų nusisukti. Būtent dabar, kai tu nenori nieko matyti, tavo išsitaisymas – būti tarp draugų.
Vienatvė patiriant tokias būsenas neleistina. Kiekvieną kartą, kai jos ateina, veik priešingai tam, ką tau kalba egoizmas, blogio pradas.

Iš 2014 m. sausio 7 d. pamokos pagal „Pratarmę knygai Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Kūrinys pereina tris būsenas.
Pirmoji – tai Begalybės pasaulis, kuriame esame tobulame pavidale, duotame mums iš viršaus pirminės minties apie kūrinį. Ši mintis apie gėrį, skirtą kūrinijai, atsiskleidžia iš karto, nes Kūrėjui nėra reikalo ką nors daryti, kad neštų gėrį savo kūriniams. Patys kūriniai kol kas egzistuoja tik potencialiame būvyje, kurį teks įgyvendinti.
Antroji būsena – nusileidimas iš Begalinio tobulumo žemyn per penkis pasaulius į mūsų pasaulį.
Šiame nusileidime mes patiriame sudužimą ir susiskirstymą į dvi sistemas: blogio ir gėrio. Sukuriama ypatinga dvasinė struktūra (parcufas) Adam Rišon, kuri sudūžta dėl „Pažinimo medžio nuodėmės“. Sielos dalijasi į daugybę dalių ir blogis nusileidžia į savo žemiausiąją pakopą – mūsų pasaulį.
Čia mūsų vystymasis vadinamas „evoliucija“, kurios eigoje pasiekiame patį dugną, kuris kartu yra virsmo taškas, tendencijos pasikeitimas. Šiame „virsmo taške“ kūrinys pradeda kilti,
t. y. pradeda suprasti, suvokti: „Kas aš esu, dėl ko sukurtas ir kokia gyvenimo prasmė?“ Šis klausimas ypatingai aktualus mūsų kartai. Tegul iracionalus, bet skausmingas, jis veda į neviltį, bejėgiškumą ir sukuria galybę problemų.
Nuo šio taško žmonija turi pradėti vystytis kita linkme, turi suprasti, pamatyti, kur turi išsitaisyti ir kad tai būtina bei neišvengiama.
Taip pat išryškėja du žmonių tipai.
Vieni pažadinami iš viršaus – duodant tašką širdyje, ypatingą norą pažinti Dievą. Šis noras, pažinimo trūkumas, tempia juos į viršų net tada, kai nėra bėdų ir problemų. Tokie žmonės atranda kabalos mokslą.
O kiti nesiekia atskleisti gyvenimo prasmės, jo priežasties ir tikslo. Jiems nekyla klausimas, kam jie egzistuoja, jie mėgaujasi gyvenimu, stengdamiesi mažiausiomis sąnaudomis gauti didžiausią naudą.
Taip šios dvi kategorijos ir judėjo į priekį istorijos eigoje, kol mūsų dienomis viena grupė rado jėgų pakilti. Ji pakyla ir gauna Knygą „Zohar“, ji tikrai pajėgi pasiekti didelio masto išsitaisymą, kurio nebuvo nuo Abraomo laikų.
Tik viso šito proceso Keter ir Malchut, t. y. aukščiausioje ir žemiausioje stadijoje, gali vykti tokie dalykai.
Kartu mes pradedame realizuoti paskutinę būseną. Antroji būsena pati prie to veda.
Trečioji būsena – tai tikslas, išsitaisymo pabaiga, kai mes vėl susiliejame su Kūrėju tarpusavio vienybėje.

Iš 2014 m. sausio 7 d. pamokos „Įvadas į knygą „Zohar“